Etikos mokslas

Etikos mokslo objektas. RŪšYS.

Etika – tai mokslas apie moralę, nagrinėjantis (objektas-) moralinių (dorovinių) dalykų esmę, kilmę, individų mąstyseną, dorumą, poelgius, žmonių socialinių santykių moralinį vertinimą.

Etikos mokslas yra specifinis, nes apima keletą kitų mokslų: Filosofinė-teorinė etika, empirinė-aprašomoji.

Filosofinė-teorinė etika – nesusijusi su normų kūrimu, jų netiria ir nekuria. Į tai ką ji tyrinėja negalima atsakyti faktais. Tyrimo metodas – interpretacija.

Skiriama į: 1) Individualioji etika – nagrinėjanti vidinį dorinio veikimo mechanizmą, kaip sąveikauja moralė, dorovė, sąžinė, dorybė, vertybė ir kt.

2) Visuomeninė etika –– jos pagrindas: papročiai, tradicijos, kurie sudaro tam tikro elgesio modelius visuomenėje, kuriuos mes vadiname normomis. Jos įdiegtos tautoje ar šeimoje ir formuoja tolesnį elgesį.

Teorinė-filosofinė etika nagrinėja ryšį tarp individo lygmens ir visuomenės lygmens: Kaip susiformuoja moralinės nuostatos? Ar aplinka veikia žmogų, ar jis pats sąmoningai apsisprendžia? Kaip sąveikauja intelektas ir protas? ir daugelį kitų klausimų.

Aprašomoji-empirinė etika – taikomoji etika, susij. su konkrečių nuomonių (normų) visuomenėje tyrimu, koregavimu, kūrimu. Tai – socialinis mokslas. Taiko metodus: stebėjimas ir eksperimentas.

Rušys: 11)Konfesinė etika (dvasininkų). 2)Medicininė etika. 3)Šeimos etika. 4)Profesinė etika. 5)Ekologinė et. Glaudžiai susijus su mokslais: Psichologija, Sociologija,

Biologija, Teologiją.

filosofinė etika: struktūra, esmin. sąvokos.

Nagrinėja moralės kilmės klausimus:

Racionalistinė pozicija (Platonas, Aristotelis, Tomas Akvinietis, Augustinas, Kantas) – Moralė egzistuoja objektyviai ir yra kildinama iiš: 1) aukščiausiojo proto, kaip tam tikras dėsnis, kuriam žmogus pavaldus;

2) iš logoso(kosminis protas).

Empiristinė pozicija (F.Bacon, Hobbes, lock, Human) – moralė kyla iš jausmo ir yra žmogaus psichinės struktūros rezultatas. Humas- kiekviename žmoguje yra įgimtas simpatijos jausmas kitam, o žmogus yra socialinė būtybė, bet dėka simpatijos jausmo yra geranoriškas kito atžvilgiu. Jei kitas pažeidžia altruistiškumo ar simpatijos jausmą – jo nekenčiame.

Reliatyvistinė pozicija: moralė – kultūros produktas – atsirado tam, kad apsaugotume save ir šeimą nuo seksualinių protrūkių.

Nei viena pozicija negali būti teisinga ar klaidinga ir negali pretenduoti į objektiškumą, nes visi filosofai nagrinėjo tik tam tikrus dalykus.

Vidinis dorinio veikimo mechanizmas – tai, nuo ko priklauso individo, kaip racionalios būtybės moralumas: valia, intelektas(jų santykiai), valios ir intel. klaidos, sąžinė (struktūra iir princ.), dorybė, vertybė.

Dorybė – išankstinė tinkama nuostata vienaip ar kitaip elgtis (plačiai išanalizavo Aristotelis).

Vertybė – tai, kas yra už žmogaus – veiksmo kokybę sąlygojanti ypatybė, siektinas idealas.(teisingum., laisvė)

Sąžinė – žmogaus sielos vidinė giluminė ypatybė, apimanti proto, valios veikimą bei jausmus ir nukreipianti juos į aukščiausius principus, kurių dėka suvokiama žmogiškojo veikimo vertė ir prasmė.

Gėris ir blogis – yra metafizinėje plotmėje(už pasaulio ribų). Gėris traktuojamas kaip pasaulio pradas, absoliuto įvaizdis – tai, kas tobuliausia, visuotina, universalu, teisingiausia. Blogis – kkaip atskira jėga neegzistuoja – yra gėrio trūkumas (netobulas gėris, nepakankamas gėris). Žmogus siekia save užpildyti gėriu, nes jaučiasi netobulas. Gėrių rūšys:

1)materialiniai gėriai (Aristotelis); 2)sielos gėriai (kas teikia malonumo sielai: menas, mokslas, hobiai);

3)dvasiniai gėriai (kas priverčia veikti žmogaus abstraktųjį protą: tikėjimas dievu).

Gėris ir blogis yra pilnavertės sąvokos ir naudojamos:

gėris – moraliai geram veiksmui apibrėžti,

blogis – moraliai blogam veiksmui apibrėžti.

Yra tam tikros savybės, kurios priverčia žmogų gerai ar blogai elgtis ir veikti. Pvz. tokios, kurios iš anksto žinomos kaip blogos: troškimas žudyti, vogti, paleistuvystė. Tomas Akvinietis: “Gėris yra materialioji tikslo priežastis“. Gėris ir tikslas – netapatūs dalykai. Gėris – tai, kas apčiuopiama (žinių prasme0, materialu. Tikslas – yra formalioji gėrio priežastis; kas neapčiuop., ko siekiama gėrio pagalba.

Būtinybės ir sąlygiškumo principas – jei būtina, tuomet sąlyga padeda siekti gėrio kaip tikslo. Aristotelis: aukščiausias gėris – palaima (laimė). Žmogus to nejaučia būdamas fizine būtybe. (Nirvana – individuali siela išnyksta). Platonas: gėris – idėja – Dievas.

teorijų tipai. Moralinio veiksmo vertinimas.

Deontinė teorija (racionalistinė) – aiškina, kad moral. veiksmo vertinimo kriterijus – motyvas (ketinimas). Poelgiai gali būti moralūs ar nemoralūs patys savaime, nepriklausomai nuo jų sukeliamų pasekmių. Konsekvencionalistinė teorija – visus poelgius moraliniu požiūriu vertina tik remiantis pasekmėmis (padarinių kiekybiniu, kokybiniu skaičiavimu). Reliatyvistinė teor.: nėra jjokio objektyvaus kriterijaus moralumo veiksmui nustatyti; naudos principas, efektyvumo principas. Moralė – kultūros produktas – atsirado tam, kad apsaugotume save ir šeimą nuo seksualinių protrūkių.

moralės kilmės problema:

1) Racionalistinė (idealistinė) pozicija.

(Sokratas, Platonas, Aristotelis, Augustinas, Tomas Akvin.)

Teigiama, kad yra 2 elementai: 1) motyvas (intentia, ketinimas)-tai, dėl ko siekiama vieno ar kito tikslo. Motyvas kyla pirmiausia valioje ir sąlygotas veiksmo troškimu. Pirminiame pavidale būna neaiškus. Motyvą paaiškina protas, protas suformuluoja tikslą motyvo pagrindu. 2) tikslas – pasiekiamas tam tikrų gėrių pagalba. Veiksmo moralinę kokybę apsprendžia labiau motyvas. Sąlygoja gėrio pasirinkimą. Gėris – priemonė tikslui siekti (konkrečiai apčiuopiama vertybė). Vertinama pagal paskutinį valios aktą, kuris ir apsprendžia veiksmo moralinę kokybę. Moraliniu požiūriu krikščioniškoje religijoje – prieš gyvenimo galą atgailaus ir moraliniu požiūriu pasieks tikslo. Bet nenukeliant į gyv. pabaigą, nes niekada negalima žinoti kada gi tai bus, tai to momento galima ir nesulaukti.

Intentia yra neracionali, netinkama, neteisinga. Jei motyvas blogas – veiksmas ir tikslas bus blogas arba suteiks tikslui negatyvų požiūrį. Tikrasis motyvas yra žinomas tik pačiam veiksmo atlikėjui.

Platonas: Kiekvieno žmogaus sąžinė jam yra toji vienintelė vieta, kur tiesiogiai ir konkrečiai išgirstama Dievo valia. Jis žino. kad būtent sąžine Dievas jį pašaukia būti atsakingu ir kategorinį sąžinės reikalavimą jis laiko „Dievo balsu“. “Dievo reikia kklausyti daugiau negu žmonių“ – taip suprantamas sąžinės balsas kaip Dievo balsas bei ženklas.

Tomas Akvinietis (racionalistinės poz. atstovas):

Egzistuoja objektyvus, universalus moralės įstatymas „lex naturales“ prigimtinis įstatym., glūdintis žmogaus prote. Gimsta su prigimtiniu polinkiu į tai kas yra gera, tai jaučia ir to siekia intuityviai. Tačiau tai nėra įsakymas. Šis įstatymas kilęs iš Amžinojo įstatymo – aukščiausiojo proto „lex aeterna“. Aukščiausias protas yra viso to, kas gera priežastis, nes yra Aukšč. Gėris. t.y. visa ko pasaulyje pradas. Amžinasis įstatymas yra Dievo kūrybos veikalas. Žmogus yra Dievo kūrinys, kilęs iš to kas gera, todėl žmogus yra geras. Aukščiausiasis gėris yra pakankamas pats sau )jo paties savęs pakanka savo egzistavimui). Žmogus, kaip kilęs iš A.Gėrio, kaip ir kita, kas kilę iš A.Gėrio, nėra pakankamas pats sau Gėris – yra netobulas Gėris. Todėl žmogus iš prigimties siekia Gėrio, kad tobulintų savo prigimtį. Skyrė 3 gėrio rūšis, kurių žmogus siekia iš prigimties: 3) daliniai gėriai – vienam gerai, kitam gali būti ne; juos renkamės pagal tai, kas atitinka mūsų individualios prigimties poreikius (maistas – gėris, bet kiekv. maisto rūšis arba gėris, ar ne); jie yra asmeniniai, egoistiški gėriai. 2) bendruomeniniai – juos sudaro dalinių gėrių suma (visuomenė – gėris). 1) visuotiniai – universalūs gėriai, nėra

bendruomeninių gėrio suma, yra tai, ko siekia kiekvienas žmogus nepriklausomai nuo tautybės ir kt. individualumų. Kada žmogus suklysta -tai vadinama moraline klaida – jis pasirenka ne taip nustatytą hierarchinę gėrių tvarką, kai prioritetą skiria pasirinktam gėriui sumaišęs tvarką Kodėl vieni žmonės labiau klysta, kiti mažiau? – Tomo Akvin. pož.: Prigimtinis protas yra neaiškus, individualiam protui suvokiamas miglotai:“Siek gėrio,venk to,kas yra bloga“ Moraliai teisingas ar moraliai klaidingas yra tik gėrių siekimo būdas. Pasireiškia individuali valia suvokti Prigimtinį įstatymą ir jį taikyti kkonkrečiose gyvenimo situacijose. Yra kuriamas Žmogiškasis įstatymas moralės normos, papročiai, įstatymleidėjo įstatymai.

Žmogiškasis įstat.- Prigimtinio įstatymo taikymas, konkretizavimas, detaliz-as konkr-se social. situacijose. Žmogus ne visada siekia tikrojo gėrio. Kartais siekia to, kas jam atrodo yra gera, tačiau tai tik tariamasis gėris. Žmogus yra ne tik socialinė, bet ir moralinė būtybė. Žmogus privalo derinti jusliąją ir racionaliąją prigimtis, o nuo to, kaip jis tai daro, priklauso jo moralumas. Turi racionalizuoti tai, kas jaučiama intuityviu būdu. Žmogiškasis įstat. t.p. yra – Dievo įstatymas aaiškinamas žmonių; liaudės papročiai.

(Albertas Šveiceris) Moralės dorovėje yra arba klaida, arba ne, bet ne „labiau klaidinga“ ar „mažiau klaid.“.

Prigimtinio ir Žmogiškojo įstatymų skirtumai:

Prigimt. įstat.- orientuotas į žmogų kaip metafizinę ir psichinę būtybę(asmenybę).Sudaro sąlygas žm. tobulėti bręsti kaip asmenybei, t.y. tapti iišmintingesniam.

Žmogiškasis įstat.- orientuotas į žm. kaip į socialinę būtybę, tikslu: 1)paaiškinti Prigimt.įstat., kuriuo žm. galėtų vadovautis(konkretizuojant per normas,paproč.)

2)reguliuoti social. santykius visuomenėje.

Prigimt. įstat.- universalaus pobūdžio, t.y. amžinas, nekintantis, universalus. Žmogiškasis įstat.- laikinas, istoriškai sąlygotas, atitink. to meto visuom. poreikius.

Prigimt. įstat.- privalomas, būtinas. Žmogiškasis įst.- sąlyginis, jame numatomos išlygos:kokiu metu, kokiu atveju ir kokia kategorija žmonių gali sąlygų nesilaikyti.

Individ. žm. ir visuomenė metų bėgyje Prigimt. įstat. suvokia vis labiau, tam tikra prasme –mes tobulėjame.

Kategorinis imperatyvas (Kantas): Įrodinėjo, kad ir mūsų teorinis pažinimas, ir mūsų praktinė veikla implikuoja prielaidas, kad tai, kas empiriška, suponuoja neempirinius dalykus. Patyrime skyrė:

patiriantį subjektą ir patyrimo objektą(turinį viso to, kas šiam subjektui yra objektyviai patyrime duota) – tai vadinama transcendentaline perskyra.

Subjektas yra objektyvaus patyrimo pasaulio sąlyga iir prielaida. Tačiau jis nėra patyrimo pasaulio dalis (kaip akis nėra savo regėjimo lauko dalis). Pats patyrimas negali būti mąstomas taip pat, kaip tame patyrime duoti daiktai. Transcendentalinė perskyra yra tarp vidinio ir išorinio patyrimo empirinio objektyvumo ir transcendentalinio subjekto kaip savimonės ir grynojo proto. Grynasis protas pats savaime tampa praktiniu ir kategorinis imperatyvu, pasireiškia kaip įstatymleidėjas. Kartu jis pagrindžia moralinę proto motyvaciją, visiškai kitokią negu malonumo ir nemalonumo motyvacija. Kategorinis imperatyvas kaip moralės principas įpareigoja elgtis vadovaujantis tik tokiomis mmaksimomis, kurios yra patikrintos visuotinio įstatymo idėja. Vadinasi, maksimos turi būti universalizuojamos. Absoliutus moralumo tikslas yra žmogaus asmuo, nes jis kaip moralės subjektas yra „tikslas pats savaime“. Todėl kategorinis imperatyvas reikalauja traktuoti žmoniją savo paties asmenyje ir kiekviename kitame visada tik kaip tikslą ir niekada vien kaip priemonę. Čia kyla normatyvi „tikslų viešpatijos“ idėja, joje pripažįstama visų asmenų autonomija ir skatinami jų tikslai. Kanto etikos kontekste „sąžinė‘ reiškia kiekvienam žmogui būdingą praktinį protą esant dorovės dėsnio kategorinis reikalavimu.

2) Empiristinė pozicija: (Epikūras, utilitaristai)

Skelbia, kad juslinis patyrimas (empirija) yra vienintelis pažinimo šaltinis, nepripažįstantis dvasinio racionalaus patyrimo. Atmeta Prigimtinį teisių įstatymą.

Nepripažįsta savitos žmogaus dvasios tikrovės, tik materija yra tikra. Žmogus iš prigimties siekia gėrybių kaip laimės objekto ir jo pasirinkimą sąlygoja juslinis kriterijus – malonu ar nemalonu.

Epikūras: Antikoje empiristinė etika pasireiškė kaip hedonizmas (hedone- malonumas, džiaugsmas) – toks požiūris, kad žmogaus veiklą motyvuoja vien malonumo gavimas ir nemalonumo vengimas Hedonizmas yra grynai egoistiškas. Hume’as, remdamasis simpatijos teorija, plėtoja socialinio hedonizmo koncepciją. Nors moralinis jausmas ir suvokiamas hedonistiškai, jis reiškia simpatiją kitų žmonių gerovei ir visuotinei naudai. Viena iš empirist. normų grindimo teorijų – utilitarizmas – poelgius laiko morališkai teisingais tik tada, kai jų pasekmės yra optimalios visų su tais poelgiais susij. aasmenų atžvilgiu.

Pradininkas J.Benthamas. Veiksmo (siekiant gėrybių) pasirinkimo būdas – dėl trokštamų pasekmių.

Atsižvelgiama į gėrybės teikiamo malonumo intensyvumą ir malonumo trūkumą. Gėrybės yra lygiavertės, neskiriant jų pagal kokybę. Paklusti normoms yra malonu, arba skaudu dėl to, kad normos nepaklusdamos. Malonu, kad esame lojalūs valstybei.

Didžiausia laimė – didžiausiam skaičiui žmonių – šiuo principu reikėtų vadov-tis kuriant moralinę visuomenę.

(Nepateikia jokio ataskaitinio taško, kokia galėtų būti ta laimė.) D.S.Millas plėtoja, bet pateikia kriterijus: „Geriau būti nepatenkintu žmogumi, nei patenkinta kiaule“ – šį Epikūro teiginį paima kaip iliustruojantį. Kriterijus, kuriuo reikia vadovautis, būtų tas malonumas, kurį suteikia viena ar kita gėrybė, kurios galėtų trokšti visa visuomenė ir tai būtų tas ataskaitinis taškas skaičiuojant didžiausią laimę. (-Toks požiūris neracionalus) G.E.Moor: Iš prielaidos, kad to galėtų trokšti visi žmonės, negalima išvesti būtinybės, t.y. to, kad visi turėtų to trokšti. Šiuo principu galima vad-tis kaip taisykle, pagal kurią g.b. kuriamos konkrečios normos (moralinės ir kt. taisyklės) visuomenėje, bet ne nustatant didžiausią laimę didžiausiam kiekiui žmonių.

Utilitaristinė pozicija normų kūrimo principą pateikia kaip universalų moralinį pr-pą ir nureikšmina individ. proto vaidmenį asmens moraliniame apsisprendime.

3) reliatyvistinė pozicija: (K.Marx, S.Freud) Moralė neegzistuoja kaip objektyvus dėsnis (apspręstas žmogaus jausmais pojūtis) – tai žmonių kultūros produktas. Moralė – konvencionali – susitarimo dalykas ką vvadinti moraliu ar nemoraliu. Istorinis materializmas sureliatyvina savarankiškus moralumo veiksnius, praktiką(sąžinę, subjektyvumą, etosą) suvokdamas vien kaip klasių sąlygotą ekonominės-materialinės bazės atspindį. F.Nietzsche genealoginis reliatyvizmas yra istorinis-filosofinis sociologinių, psichologinių ir biologinių motyvų perteikimas. Jis teigia, kad gyvenimo tikrovę galima suprasti tik kokybiškai išskiriant 2 pagrindines idėjas – aktyvią ir reaktyvią. Šis jėgų išskyrimas paliečia visas sritis to, kas gyva, ir paverčia jas kovų laukais. Abi jėgas valdo valia galiai, pagrind.instinktas -nugalėti priešingą jėgą. tačiau ši valia galiai aktyvioje jėgoje pasireiškia kitaip negu reaktyvioje, parodo kur yra kokybinis jėgų skirtumas. Pateikia vertybinę hierarchiją:

Aktyvioje jėgoje valia galiai teigia gyvenimą ir laimi dėl to, kad paleidžia aktyvią gyvenimo jėgą į tai, ką ji gali.

Reaktyvioje jėgoje valia galiai neigia gyvenimą ir laimi dėl to, kad ji atskiria aktyvią gyv. jėgą nuo to, ką ji gali.

Gyvenimas vyksta kaip pradžios ir pabaigos neturintis procesas, yra amžinas to paties pasikartojimas.

Aktyviose jėgose valia galiai siekia amžinojo pasikartojimo. Šis principas aktyviose jėgose vykdo stipriųjų, sveikųjų, gyvybingųjų atranką.

Reaktyviose jėgose valia galiai nelemia amžino pasikartojimo, nes jos griauna gyvenimą, nestatydamos nieko, kas gali sugrįžti, galiausiai ir save griaudamos ir ardydamos.

Radikaliai neigia savarankišką dvasingumo, protingumo reikšmę. Interpretuoja vadinamuosius dvasinius žmogaus sugebėjimus. Pagal tai, kuri jėga vyrauja, žmones galima skirstyti

į aktyvius ir reaktyvius. Todėl tradicinei moralinei gėrio ir blogio perskyrai Nietzsche priešpriešina „natūralią“ pasaulio tvarką atitinkančią gėrio ir prastumo vertybinę perskyrą.

(Ponų moralėje gėris yra tai, kas aktyvu, stipru, kilnu, sveika ir vyriška; prasta – tai kas silpna, nepajėgu, vulgaru, ligota, moteriška. Vergų moralės pervertinimas šią natūralią vertybių hierarchiją pastato ant galvos.) Tradicinę moralę jis suvokia kaip vergų moralę, kuri per į bandą susibūrusių reaktyvių žmonių resentimentą išsikovoja aristokratiškos ponų moralės pripažinimą. (Jei reaktyvioji jėga „atsikirsdama“ negali savo reakcijos nnukreipti į išorę,, nes tam yra per silpna ar negabi, tai reakcija pasireiškia viduje, sentimentu; reakcija tampa resentimentu.) Didėjanti resentimento kultūros savigriova atveria peripetijos perspektyvą eiti nuo žmogaus prie antžmogio. (Reaktyvumo savigriovos pabaigą laiko galimos peripetijos valanda, žmogaus perėjimo į antžmogį, naujos žmonijos valanda. Ta valanda ateis, kai išsikvėps reaktyvioji valia galiai, ir ji bus galutinai, negrįžtamai sunaikinta.) Antžmogis nugali senąją, gyvenimą neigiančią moralę ir atveria naują , gyvenimą teigiančią praktiką, kuri yra iš esmės autonomiška. Nietzsche atmeta moralės principą pplačiąja prasme, kaip aukso vidurio taisyklę, kaip artimo meilės reikalavimą, kaip katregorinį imperatyvą, kaip utilitaristinį socialinį principą, kaip žmogaus teisių pagrindinį pasirinkimą siekti laisvės ir lygybės. Universalizuojantis požiūris yra atmetamas ir pakeičiamas egoistinėmis,elitarinėmis, aristokratinėmis, rasistinėmis preferencijomis.

Moralinė sąmonė: vidinis dorinio veikimo mmechanizmas -tai, nuo ko priklauso individo, kaip racionalios būtybės moralumas: valia, intelektas(jų santykiai), valios ir intelekto klaidos, sąžinė (struktūra ir principai), dorybė, vertybė.

Valia ir Intelektas (Sąžinė) Rūšys, f-jos:

Tomas Akvinietis laikėsi požiūrio, kad gėrio ir blogio moralinės kokybės iš tikro priklauso valiai, tiksliau tariant, vidiniam valios aktui. Tačiau moralinė valios kokybė priklauso nuo valios objekto, tiksliau, nuo to kaip tą objektą suvokia kiekvienas konkretus paktinis protas, t.y. nuo veikiančiojo sąžinės. Tad, jei sąžinė suvokia veiklos motyvą kaip gerą, tai kreipiančioji valia įgyja geros valios kokybę. Jei veiklos motyvą jis suvokia kaip blogą, tai valia įgyja blogos valios kokybę.

Synderesis

sapientia

conscientia

scientia

Tomas apibrėžia kokio nors žinojimo taikymą konkrečiam veiksmui kaip conscientia. Egzistuoja 2 taikymo galimybės: konstatavimas kad „veiksmas vyksta arba vyko“ ir „„ar veiksmas moraliniu požiūriu yra teisingas, ar neteisingas“(atitinka mūsų vad. sąžinę). Tai pasekmių sąžinė (vertinančioji). Žinojimas apibrėžiamas trimis plotmėmis:

Synderesis – tai žinojimas apie bendriausius praktinius moralinius principus iš prigimties; apriorinė sąžinės forma. “Elkis gerai ir venk blogio“. Prigimtinis įstatym.

Jis yra bendras visiems žmonėms, nekintamas, nenykst.

Synderesis-įgimtas gebėjimas atskirti kas gera ir negera.

Sapientia (išmintis) – yra įgyta pastovaus gebėjimo savybė žmogaus pasaulėžiūra(religinės bei filosof. pažiūros).

Scientia (žinojimas, mokslas)- įgytas gebėjimas tų dalykų pažinimo, kuriuo remdamasis žmogus gali pažinti ir spręsti apie praktikos llaukus, veiksmu sąsajas, situacijas.

Veiksmo motyvas aplinkybių neįtakojamas. Siekiant įvertinti veiksmo motyvavimą reikia įvertinti motyvus. Nustatyti motyvą gali geriausiai tik pats asmuo, t.y. koks buvo jo pirminis motyvas, sąlygojantis jo veiksmus. Apriorinė sąžinė egzistuoja kaip abstraktus protas – grynasis. Praktinis protas priima konkrečius sprendimus konkretizuoja Grynojo proto paliepimą ir pritaiko jį konkrečiame veikime, situacijoje.

Sapientia lygmenyje yra mūsų pasaulėžiūra, kuri egzistuoja išskiriant vertybes, formuojasi asmeninės patirties ir autoritetų dėka. Scientia – praktinių, buitinių dalykų žinojimas per įgūdžius; empirinių faktų žinojimas ir sugebėjimas jais disponuoti praktikoje. Šie dalykai nėra įgimti, o suformuojami. Tai lygmenys, kuriais protas vadovaujasi priimdamas konkr. sprend.

(Augustinas) Valia nusako gėrių pasirinkimo tvarką, siekiant tam tikro tikslo. Moralumas tikslia ir tikra prasme reiškia valios atitikimą sąžinei. Kiekvieno žmogaus sąžinė jam yra toji vienintelė vieta, kur tiesiogiai ir konkrečiai išgirstama Dievo valia. Jis žino, kad būtent sąžine Dievas jį pašaukia būti atsakingu, todėl kategorinį sąžinės reikalavimą jis laiko „Dievo balsu“. Augustino nuomone, teisusis savo sąžine stovi priešais Dievą „kuris įžvelgia ką kiekvienas galvoja“. Gėriai patys savaime yra geri, bet nesugebėjimas išlaikyti valios sutelktumą kenkia ir todėl tikslas nepasiekiamas. Galėti atsisakyti vardan tikslo, bet nesugebėti dėl valios nebuvimo.

Teigiama, kad yra 2 elementai:

1) motyvas (intentia, ketinimas)-tai, dėl ko siekiama vieno ar kkito tikslo. Motyvas kyla pirmiausia valioje ir sąlygotas veiksmo troškimu. Pirminiame pavidale būna neaiškus. Motyvą paaiškina protas, kuris suformuluoja tikslą motyvo pagrindu. 2) tikslas – pasiekiamas tam tikrų gėrių pagalba. Veiksmo moralinę kokybę apsprendžia labiau motyvas. Sąlygoja gėrio pasirinkimą. Gėris – priemonė tikslui siekti (konkrečiai apčiuopiama vertybė). Vertinama pagal paskutinį valios aktą, kuris ir apsprendžia veiksmo moralinę kokybę. Moraliniu požiūriu krikščioniškoje religijoje – prieš gyvenimo galą atgailaus ir moraliniu požiūriu pasieks tikslo. Bet nenukeliant į gyv. pabaigą, nes niekada negalima žinoti kada gi tai bus, tai to momento galima ir nesulaukti. Jei Intentia yra neracionali, netinkama, neteisinga, t.y. jei motyvas blogas – veiksmas ir tikslas bus blogas arba suteiks tikslui negatyvų požiūrį. Tikrasis motyvas yra žinomas tik pačiam veiksmo atlikėjui.

sąžinės veikimo principai, funkcijos

Sąžinei rūpi, viena vertus, remiantis grynuoju protu apibrėžti tikrąjį gėrį, kita vertus, tą gėrį mūsų atžvilgiu padaryti kategoriškai įpareigojantį. Tomas Akvin.:

1) Synderesis-(sąžinė) – tai savarankiškas gebėjimas, skirtingas nuo proto, valios ir jausmų, glūdintis pačiose žmogaus asmens gelmėse. Jo pagalba suderinama žmoguje jo prasmės ir paskirties suvokimas su galutiniais moraliniais principais, kurie nėra suvedami į dar esmingesnius principus, o iškart pajuntamas praktinis suvokimas.

Pasirenkant konkrečius gėrius dalyvauja 2-ji sąžinės forma – 2) Conscientia – jos funkcijos: moralinis gebėjimas suvokti universaliausius mmoralinius principus; pateikti šiuos principus intelektui kaip besąlygiškus reikalavimus, kad intelektas, jais vadovaudamasis galėtų priimti konkretų sprendimą.

3) Sapientia (išmintis) – čia glūdi žmogaus pasaulėžiūra; susiformuoja vertybių hierarchija ir vertybių moralinės nuostatos. Įgytas gebėjimas. Kiekvieno individo pasaulėžiūra gali skirtis, nes ji susiformuoja asmeninio praktinio patyrimo dėka(moral.normos, papročiai, tradic.).

Vertybių hierarchija: 1)religinės vertybės; 2)tautinės (pagal apimtį yra siauresnės); 3) socialinės vertybės. Kiekviename asmenyje tūrėtų būti visos 3-ys, bet viena ar kita gali būti nelaikoma vertybe.

4) Scientia – konkretaus praktinio patyrimo lygmuo, tam tikrų dalykų praktinis žinojimas.

Pirminės patirties dėka suformuojame tam tikras nuostatas, kurios egzistuoja Sapientia lygmenyje. Jos tampa tvirtomis, kai žmogus tampa asmenybe, kai įgyja pakankamai patirties, loginio mąstymo gebėjimo.

Sąžinės klaidos (Ar sąžinė klysta?)

Klysta ne Synderesis, o tai, kas yra įgyta – Conscientia, todėl kad sprendimai priimami įgytų žinių pagalba. Suklysta gali būti ne tik priimant sprendimą, bet ir atsisakius priimti sprendimą, arba vertinant sprendimą jau įvykus veiksmui. Klystančios sąžinės rūšys:

1) Nugalimai klaidinga sąžinė – (silpna) priimtas neteisingas spr., ar nepriimtas spr., ar sprendimo vertinimas po veiksmo – yra sąlygotas žinių stokos.

2) Supainiota sąžinė – jos apraiškos pasireiškia dažniausiai prieš priimant sprendimą, kai iškyla 2 alternatyvos (tai irgi sąlygota žinių stoka. Teoriškai – sprendimas yra visada vienas) Patariama pasirinkti mažesnę blogybę pagal mūsų

supratimą. Klaidų tikimybė sumažėja, bet neišnyksta, bet tuo galėtume paaiškinti savo sąžinės graužimą.

3) Skrupulinga sąžinė – jos veikimas pasireiškia nuolatine baime ir savigrauža, kad padarėme ar padarysime kažką netinkamai. Yra natūrali būsena, kai:

a) pasireiškia brendimo amžiuje, paauglystėje;

b) ankstyvoje meilės stadijoje;

c) religinio ar profesinio pašaukimo metu.

Tokia savigrauža praeina, situacija stabilizuojasi. Kitais atvejais perauga į depresiją ar sąlygoja psichinį susirgimą (kai nuolat pasikartoja, ar persekioja).

dorybė: kilmė, rūšys, paskirtis. Aristotelis

Dorybė – įgyta savybė; vidinė nuostata, kurios pagalba siekiame tikslo. Dorybingas žmogus savo juslinius aafektus yra suformavęs protu, todėl noriai daro tai, kas gera. Pagal Aristotelį, etinės dorybės glūdi konkrečioje polio teisėje ir polio etose. Protingumas kaip praktinio proto dorybė yra praktiškai įgyta savybė, apibrėžianti gerą poelgį pagal situaciją ir atsižvelgiant į laukiamas pasekmes, t.y. į aplinkybes ir galimybes priimti praktinį sprendimą, numatantį teisingą priemonę geram tikslui optimaliai pasiekti.

Skirė: etines dorybes nuo dianoetinių(teorinių: mokslo, išminties) ir nuo poetinių (meistriškumo ir įgūdžių). Etinės dorybės įgalina gerą veiklą. Jų dėka morališkai gera veikla tampa antrąja mmūsų prigimtimi. Lemiamas vaidmuo tenka polinkiams arba malonumui. Etinė dorybė įgyjama tada, kai jusliniai polinkiai atitinkamoje praktikos srityje yra protingai suformuoti, taip, kad gera daroma lengvai, mielai ir su džiaugsmu. Dorybė įgyjama praktiniu įpročiu – mokantis.

„Mūsų būdo dorybės neatsiranda nnei iš prigimties, nei prieš prigimtį – mes tik sugebame jų įgyti, o paskui jas ugdome per ilgą praktiką.“ Priešinga dorybei pozicija yra yda – savybė, kuri kai kuriuose praktikos sferose neprotingą, blogą veiklą daro mūsų antrąja prigimtimi.

Pateikdamas dorybių lentelę, Aristotelis išskiria dianoetines (teorines) ir etines (praktines) dorybes. Dianoetines suskirstytos į dvi grupes:

1) būdinga protui tiek, kiek ji grynoje teorijoje remiasi

tuo, ko negali pakeisti žmogaus veikla (pastovūs dalykai)

Protas kaip pirmųjų pažinimo principų savybė, išmintis kaip žinojimas to,kas „iš prigimties verčiausia“ ir mokslas kaip iš principų išvedamas žinojimas.

2) būdinga protui tiek, kiek ji remiasi tuo, kas gali būti pakeista žmogaus veikla. Šios grupės išskaidymo pagrindas yra 2 sferos to, ką gali pakeisti žmogaus veikla: a)Praktikos tikrąją prasme sritis, savaime vertingo eelgesio sritis. Šia ekonomine, politine, etine praktika remiasi praktinis protas, kurio dorybė yra protingumas. b) Darymo, gaminimo, formavimo sritis, kurios vertė glūdi pagamintame kūrinyje. Pojetinio arba techninio proto dorybė yra (techninis arba estetinis) sugebėjimas, meistriškumas.

Etinės dorybės (dorybės siauresne prasme) yra tos, kuriose kalbama apie protingą juslinių afektų formavimą ir lavinimą. Dorybės protingumą apibrėžia kaip vidurį tarp ydingų kraštutinumų. Etinių dorybių įvairovė atsiskleidžia visuomeninio gyvenimo, t.y. ekonomikos, piliečių visuomeninių tarpus. santykių ir politikos kontekste. Šiuo atžvilgiu – didžiausia dorybė yra teisingumas, nnes tai dorybė, kuri santykiuose su aplinkiniais kiekvienam paskiria jam priklausančią dalį atsižvelgiant į pusiausvyrą arba tam tikrą lygybę.

Jo etika nesiekia išplėtoti diferencijuotą pareigos teoriją ir pagrįsti normas. Veikiau protingos ir doros normos kaip nenuginčijamos reikšmės, funkcionuoja gyvame politiškai-teisiškai sutvarkyto, iš anksto nustatyto socialinio gyvenimo etose. Kalbama ne apie dorovinių normų išvedimą iš pirmųjų principų ir jų abstraktų pagrindimą, bet apie tai, kad dorovė glūdi duotame socialiniame gyvenime ir atrandama konkrečiai egzistuojančių ir reikalaujančių dorybių dėka.

vertybės samprata

Vertybė – yra kaip idealas, kaip tam tikra idėja, kaip orientyras, į kurį atsižvelgdami siekiame vieno ar kito tikslo. Yra tai, kas egzistuoja pati savaime, nepriklaus. nuo žmogaus proto, valios patyrimo. Yra ontinės (būtiškosios) kilmės. Vertybės nėra racionaliai suvokiami, argumentais įrodomi prasminiai turiniai, bet atsiveria vertybiniam jutimui, kuris laikomas dvasiniu. Materialinė vertybių etika (Scheler, Hartmann)

M.Scheleris: Manė, kad esama grynos, neistoriškos ir absoliučios vertybių savaiminės tvarkos. Istorijoje kinta ne vertybės, bet, palyginti su nekintamu-neistorišku vertybių pasauliu, keičiasi mūsų vertybių jutimo išsivystymo būklė. Istorinio žmogaus kaip individo vertybinis jutimas gali plėtotis neribotai. Tuo pačiu, žmogus kaip rūšis yra universalaus gyvenimo plėtros kintantis narys. Tik plėtodamas savo jutimą, jis pasiekia esamų vertybių vertybinę pilnatvę.

Scheleris nustato tokią vertybių grupių hierarchiją:

1) žemiausios: smagumo ir nesmagumo vertybės (juslinės) malonumo-nemalonumo mmotyvacijos prasme.

2) aukštesnės: vitalinio jutimo vertybės gyvenimo jausmo aukštumo prasme (sveikumo ir ligotumo, jaunystės ir senatvės priešpriešos). 3) dar aukštesnės: dvasinės vertybės (moralinės, teisinės, estetinės). 4) aukščiausios: šventumo ir nešventimo vertybės.

Skirtingai nuo kitų vertybių, moralinės vertybės implikuoja privalėjimą. Jeigu aš jaučiu moralinę vertybę, tai kartu jaučiu, kad ji privalo būti įgyvendinta.

Šiam privalėjimo veiksniui pirmiausiai būdingas idealus privalėjimas, privalėjimas apskritai, kuris konkrečiai nukreiptas į mane. Šis idealus privalėjimas tampa realiu privalėjimu, jei aš konkrečioje situacijoje konstatuoju, kad moralinės vertybės neįgyvendinamos. šitas realus privalėjimas įgyja imperatyvo reikšmę: tada aš jaučiuosi įsipareigojęs čia ir dabar siekti vertybės įgyvendinimo ir atitinkamai veikti.

vertybės kilmė:

Vertybių etikos atstovai nekildina vertybių kaip jausmo išsklaidą ar kaip dirbtinius darinius iš subjekto ir teigia nuo subjektų visiškai nepriklausomą savaiminę vertybių būtį. N.Hartmann’as pabandė parodyti, kad pagrindinė dorovinio gėrio vertybė gali įgauti skirtingas formas ir išraišką priklausomai nuo to, kaip apibrėžiamas jos santykis su kitomis pagrindinėmis dorovinėmis vertybėmis. Ontologinį vertybių statusą bandė aiškinti, pateikdamas savitą vertybių būties lygmenį, būtent – idealią būtį. Realiajai būčiai jis priešpriešina įvairias idealiosios savaiminės būties sferas (su nuosavomis struktūromis, nuosavais dėsniais, nuosava tvarka) ir ten savaime esančių idealiųjų loginių ir matematinių objektų sferų kaimynystėje įkurdina vertybių pasaulį.

Tokia vertybių prielaida pasirodė filosofiškai nepagrįsta. Vertybės kaip materialiosios kkokybės, kaip siekimo tikslo turiniai ir praktikos prasminės pretenzijos nėra savaime esančios. Jos yra vertinančios sąmonės teiginiai ir išsklaidos. Juk mes galime diskutuoti apie tai, kas doroviškai teisinga, ir tai racionaliai argumentuoti.

Individualios vertybės ir visuomen. normos.

Prigimtinių poreikių ir moral. normų priešprieša.

S.Freud: Moralė neegzistuoja kaip objektyvus dėsnis – tai žmonių kultūros produktas. Pradėjo kalbėti apie pasąmonę kaip apie mokslo discipliną, psichoanal.

Žmogaus sąmonės struktūra sudaryta iš 3-jų sudėtinių neatskiriamųjų dalių: Id, Ego, Superego.

Id- pagrindinė psichinė instancija; jos turinį sudaro visa tai, kas paveldėta, atsinešta gimstant – instinktai, kurie čia įgauna pirmąją, savo formomis mums nežinomą, psichinę išraišką; ją sudaro vaizdiniai, kurie yra pasąmonės pagrindas ir instinktai: Meilės – eroso (tai, kas sąlygoja gyvybės atsiradimą); Mirties – agresijos, destrukcijos (tai, kas naikina gyvybę). Šie instinktai nuolatos kovoja tarpusavyje ir to rezultate: ar mes gyvename taikoje su aplinkiniais, ar nuolatos kovojame, priklausom. nuo to, kuris instinktas vyrauja.

Ego(sąmonė)yra Id dalis, įgijusi savarankišką struktūrą ir tarpininkaujanti tarp Id ir išorinio pasaulio. Sąmonės pagrindas yra protas. Sąmonė yra tarpininkas tarp Id ir Superego. Atlieka reguliatyvinę funkciją, t.y. reguliuoja instinktų pasireiškimą. Sąmonė vadovaujasi Superego – (sąžinė plačiąją prasme); ją suformuoja 2 elementai: asmeniniai individualūs autoritetai ir kultūrinis-kolektyvinis (papročiai, normos). Superego pateikia idealųjį variantą „kaip“ autoritetų pagalba (tėvų);

tai, kokiais mus nori matyti aplinkiniai. Koks aš turėčiau būti, jeigu būčiau tam tikro socialinio vaidmens atlikėjas?“ Jei nepasiekiama, tai jaučiame kaltės jausmą (jei jaučiame, kad nesame tokie, kokiais mus nori matyt aplinkiniai), jaučiame sąžinės graužatį.

Istoriškai Superego susiformavo amžių bėgyje iš Ego, o pastarasis iš Id. Moralines nuostatas mumyse suformuoja aplinka. Žmogus iš prigimties stengiasi tenkinti savo individualius poreikius, kuriuos jam reguliuoja jo instinktai. Žmogų valdo susiformavęs Edipo kompleksas (autentiškas paimtam mitui). Susikirtus meilei ir neapykantai, pasąmonėje tėvas yra nnužudomas per vaizdinius. Tai įvyksta ir vaizduotėje, sapnuose, kai sūnus gali mėgautis valdžia, kurią turi tėvas. Psichika turi galią mėgautis ta valdžia realiai to nedarydama. Ši energija sublimuojama (perkeliama) į kitą energijos rūšį. Eroso instinktas į kūrybinę (meno) energiją – kovos. Neišnaudota seksualinė energija virsta destruktyviąja jėga – agresija. Pirmykštėje bendruom-je atsirado moralinės normos, kurias kūrė genties vadas – visų simbolinis tėvas. Kadangi tos normos prieštaravo pagrindiniam supratimui, atsirado noras jam pasipriešinti. Vadinasi, moralė atsirado kaip savisaugos instrumentas: 1)apsisaugoti nuo kkitos genties atstovų atėjimo pas moterys (materialiai pagrįstas), apsaugoti nuo chaoso; meilės instinktas ; 2) baimė prarasti meilę, būti atstumtam, išvarytam, būti nubaustam, be globos, be rūpesčio – todėl paklūsta moralei (toms normoms); 3)moralės atsiradimą sąlygoja civilizacija; poreikis sublimuoti neišnaudotą eenergiją sąlygoja kultūros vyst.

Tai, kas žmogui duota pasąmonėje, pasireiškia vaizdiniais, kurie įtakoja žmogaus sąmonę ir per ją veikia mūsų veiksmus, kasdienius sprendimus. Pasąmonė empiriškai neapčiuopiama. Daugelį dalykų galima nustatyti tik filosofiniu metodu. Protas, t.y. sąmonė, neveikia kaip savarankiškas elementas, o tik kaip tarpininkas (nėra autonomiška).