Etikos suvokimo problema

Verslo etikos kursinis darbas

Etikos suvokimo problema

TURINYS

ĮŽANGA 3

1. ETIKA KAIP MOKSLINĖ DISCIPLINA 4

2. VEIKSNIAI LEMIANTYS ŽMOGAUS VERTINGUMĄ 5

3. MORALINIŲ NORMŲ KAITA 7

4. ETIKOS PROBLEMA 8

4.1 Mąstymas ir žmogus 8

4.2 Tęstinumo trūkumas 8

4.3 Istorinės raidos problematika 9

4.4 Visuomenės ir individo etikos sąsajų problema 10

IŠVADOS 12

LITERATŪRA: 13

ĮŽANGA

Sklaidydama įvairių knygų lapus pasiklydau tarp skirtingų etikos aiškinimų. Kiekviena epocha turėjo savo etikos taisykles, susiformavusią sampratą. Aš žinau, kad “etika – tai praktinė filosofija”. Tačiau kaip filosofiją pritaikyti praktikoje? Kaip žinoti kas yra etiška, o kas ne? Kas tinka šiam laikmečiui, o kas jau atgyvenę. “Dorovę llengva stebėti, tik ja pagrįsti sunku”, – teigia Šopenhaueris.

Yra susidariusios kiekvieno žmogaus asmeninės etinės normos, kurios gali būti priimtinos arba nepriimtinos mūsų visuomenei. Tikriausiai jau viską apie etiką išsakė Konfucijus, Budas, Zaratrustra, Amosas, Sokratas, Platonas, Aristotelis, Epikūras, stoikai, Jėzus, Paulius, Lokas, Hiumas, Spinoza, Kantas, Hėgelis, Šopenhaueris, Nyčė ir kiti. Tačiau kiek jų išsakytos mintys tinka šiandien, kiek jas galiam bus pritaikyti rytoj? Kaip suvokti, kaip vertinti šios tarpusavyje prieštaraujančios pažiūras.

Mane domina, kas telpa į žodį “etika”, ką ji aapima, kokia jos problema, koks jos ryšys su kiekvienu žmogumi ir aplinka, kaip suvokiama ir taikoma etika šiandien. Žinoma, negalima pamiršti ir etinės minties raidos, kuri yra pagrindas dabar formuojamoms etikos teorijoms.

“Etika atsiranda tada, kai pasaulio teigimą, kuris drauge ssu gyvenimo teigimu natūraliai gludi mano siekime gyventi, aš įsisąmoninu iki galo ir imu jį realizuoti.

Tapti etine asmenybe, vadinasi pasidaryti tikrai mąstančiu žmogumi.”

1. ETIKA KAIP MOKSLINĖ DISCIPLINA

“Etika – mokslinė disciplina, kuria grindžiama moralinius klausimus, kylančius tarp žmogaus ir aplinkos, tarp žmogaus su kitu žmogumi, tarp žmonių, susijusių įvairiais ryšiais. Visi ryšiai susiję per gėrio ir blogio prizmę. Tai sąvoka kilusi iš žodžio “ethos”, kuris reiškia paprotį, įprotį.” “Mokslas, kuris tiria dorą, vadinasi moralė arba etika. Tas mokslas yra žmogaus elgesių, einančių iš jo laisvos valios ir dorovės mastu įvertinimų.” Žmogaus elgesys, darbai, veiksmai pasireiškia šeimoje, visuomenėje, valstybėje. Nebendraudamas žmogus, pasak Aristotelio, būtų ne žmogus, bet gyvulys arba Dievas. Moksle yra viena tiesa: tas pats dalykas negali būti tiesa ir netiesa. Pagal žžmonių elgesį visuomenėje negalime pasakyti, kad vienaip elgtis yra gerai, o kitaip blogai. Žmonių įsitikinimas yra klaidingas, tuo tarpu tiesa yra tik viena, visam laikui ir visiems žmonėms. Vieni etikoje skelbia vieną, kiti kitą, tai kaip galima tvirtinti, jog dorovėje esanti viena tiesa? “Ar gali etika galutinai surasti, kas yra dora ir kas nedora, – surasti taip, kad tai būtų paskutinis žodis, kuris išlygina visas ligi tol buvusias priešingas pažiūras? Toks pat klausimas gali būti duotas ir gamtos mokslams. O aatsakymas yra toks: gali ir negali surasti.” Negalime pasakyti, kas yra dora vienu ar kitu atveju, todėl negalima nustatyti taisyklių, kurios nuspręstų, kada elgesys yra doringas. Tai turi nuspręsti kiekvieno išmonė ir sąžinė. “Žinoma, etika gali įvertinti tokius elgesius, bet ji turi jau prieš tai turėti atsakymą į bendrąjį klausimą, kas yra dora visur ir visuomet, kokie yra dorumo požymiai, iš kurių sąlygų eina dorovė, kurias dėsniais ji vadovaujasi.”

2. VEIKSNIAI LEMIANTYS ŽMOGAUS VERTINGUMĄ

“Etika – tai praktinė filosofija, kurioje kalbama apie praktinę veiklą, kur elgesys – tai veikla, vertinga pati savaime, o darymas – tai veikla, kurios tikslas ne ji pati, o jos rezultatas.” Žmogaus elgesiui būdingas tam tikras vertybiškumas. Dėl to yra kalbama apie moralų arba amoralų, dorą arba nedorą elgesį. Aristotelis “Nikomacho etikoje” žmogaus veiklą išskyrė į tris dalis:

Teorinę – pažinimas (filosofija, matematika, fizika).

Praktinę – elgesys, praktika (etika, politika).

Kūrybinė – darymas (menai, amatai, taikomieji mokslai).

Žmogus – unikalus individas, turintis savo poreikius ir tikslus. Jo vertingumą nulemia ne biologinė, bet socialinė, dvasinė vertė. Žmogaus išaukštinimas nepriklauso nuo to, kiek jį išvystė gamta, bet kiek jis socialinio vystymosi pakopose sugebėjo pakilti virš gamtos. Gamta nekūrė ir žmogaus dorovinio vertingumo. Jį kuria žmogus, dalyvaudamas istorijos kūrimo procese. Vertinant iš šios pozicijos, žžmogus negimsta žmogumi – jis save tokiu kuria. Kultūrinių ir materialinių vertybių kūrimas iškelia jį virš supančio materialaus pasaulio bei biologinės prigimties.

Tačiau tik būdamas dorovine asmenybe, įvertindamas savo dorovinį vertingumą žmogus gali išreikšti ir realizuoti savo žmogišką esmę. Dorovinis žmogaus vertingumas padeda sukurti žmogiškajam orumui, pagrįstam pačiomis aukščiausiomis vertybėmis – gėriu, teisingumu, pareiga, atsakomybe, sąžine ir kt. “Socialinį žmogaus vertingumą visų pirma nusako tai, koks jo santykis su vertybėmis šiame vertybių pasaulyje. Kokias vertybes renkasi žmogus, kam jis teikia pirmenybę, tokia jo vertybinė orientacija. Aukščiausiai vertybių kategorijai visoje vertybių hierarchijoje priklauso dorovinės vertybės. Tai ypatinga vertybių rūšis.” Dorovinės vertybės sudaro bendrųjų vertybių orientacijos branduolį, nustato jo santykį su visu vertybių pasauliu, reguliuoja jo veiklą bei elgesį. Kadangi tarp dorovinių vertybių ir praktinės veiklos yra glaudus santykis, per jas išryškėja žmogaus veiklos socialinis kryptingumas.

Reikia atsižvelgti į žmogaus sąryšį su kultūra, religija, mokslu. Žmogus yra veikiamas artimos aplinkos (šeimos) ir tolimesnės (politinės, ekonominės, darbinės). Tarp žmogaus ir aplinkos yra abipusis ryšys: aplinka kuria žmogų, žmogus – aplinką. Tačiau etika negali pritaikyti visiems vienos taisyklės, kadangi, esame skirtingi.

3. MORALINIŲ NORMŲ KAITA

Etiką, kaip moralės teoriją, pirmasis įvardijo Aristotelis. Nors kai kurios Aristotelio idėjos šiomis dienoms yra sunkiai pritaikomos. Jis buvo įsitikinęs, kkad “moterys iš prigimtis yra žemesnės rūšies būtybės”.

Kiek etiškas šis teiginys, jei šiandien feminizmo judėjimas, deklaruoja, kad:

“moterys ir vyrai yra lygūs kaip piliečiai, turi turėti lygias teises ir galimybes, todėl reikia vykdyti atitinkamą lygių galimybių politiką švietimo sferoje, darbo rinkoje ir pan.;”

“Antroji feminizmo banga” išreiškė tokius šūkius: “moterų patirtis ir sugebėjimai yra ne tik skirtingi, bet ir geresni, moterys pranašesnės už vyrus, todėl būtina kovoti su pastarųjų dominavimu.”

Tokie Aristotelio teiginiai: “Skurdas yra revoliucijos ir nusikaltimų tėvas” ir “Kiekvienas, pamąstęs apie žmonijos valdymo meną, įsitikina, jog imperijų likimas priklauso nuo jaunimo išsilavinimo.” – puikiai tinka šioms dienoms.

Jungtinių tautų 1999 vystymo programos Pranešime apie žmogaus socialinę raidą (ŽSR) pateikta toks žmogaus socialinės raidos apibrėžimas: ilgai ir sveikai gyventi, įgyti žinių bei apsirūpinti ištekliais, reikalingais normaliam gyvenimo lygiu pasiekti.

Aristotelio teigimu, apie raidą galima spręsti iš to, kiek ji skatina “žmogišką gėrį”: “Matyt turtas nėra gėris, kurio mes siekiame, nes jis naudingas tik kažkam kitam”, t.y. pajamos yra priemonė raidos tikslui siekti, bet ne galutinis jos tikslas. Šiuo požiūrių filosofas pakankamai šiuolaikiškas.

4. ETIKOS PROBLEMA

4.1 Mąstymas ir žmogus

Etikoje mąstymas visiškai priklauso nuo žmogaus. Šiuo atveju svarbus žmogus ir jo plėtotė, vykstanti pagal vidinio priežastingumo dėsnius. Iš kitos

pusės žvelgiant – etikos pažanga yra būtent dėl to nesparti, nes žmogus yra toji tikrovė, kurią reikia ištirti ir suformuoti. Moksle žmogus stebi ir fiksuoja tikrovės procesus, stengiasi išsiaiškinti jų priežastingumą. Techninėje kūryboje naudojama tai, kas yra suprasta egzistuojant tikrovėje. “O dorovinėje ir meninėje veikloje jis vadovaujasi polinkiais, pažinimu ir dėsniais, kurie reiškiasi jame pačiame. Visa tai ištirti ir šitaip suformuluoti idealiai pasiseka iš dalies. Mąstymas atsilieka nuo savo objekto.” Dažnai, ieškodami patarimo etikos knygoje, kaip pasielgti vienu ar kitu aatveju, kaip suderinti savo veiklos principus su dorove, retai kada randa mus tenkinantį atsakymą.

4.2 Tęstinumo trūkumas

Peržvelgiant iki šių dienų išsakytas pažiūras, sunku atsisakyti to, kas jau sukurta, nustatyti kurios turi didesnę galia, kurios patvaresnės? Esmė ta, kad kiekvienas mąstytojas suformavo daugiau savo laikmečio dorovines pažiūras. “Visada, kai tik pagyvėdavo etikos mąstymai, rasdavosi etinių sąjūdžių, kurie atitinkamo meto žmonių kartai padėdavo sėkmingai spręsti iškilusias problemas. Jeigu kokioje nors epochoje neatsiranda protų, pajėgiančių sužadinti etikos mąstymų, smunka tos epochos dorovė ir jjos sugebėjimas spręsti iškylančius uždavinius.”

Iš kitos pusės žvelgiant – visos iki šiol atsiradusios etinės idėjos anksčiau ar vėliau netenka savo galios. Stebint etinio mąstymo istoriją, pastebėta, kad etiką pagrįsti pavykdavo tik dalinai ir laikinai, šioje srityje nėra ištisinės pažangos, ttokios kai viena epocha perima ir plėtoja ankstesnės epochos pasiekimus. Nėra dorovinio principo, kuris sujungtų ištisą dorovinių reikalavimų įvairovę. “Šiek tiek suprantamesnė darosi toji etinių pažiūrų įvairovė, kai suvoki, jog prieštaraujančios ir net viena kitą neigiančios pažiūros iš tikrųjų yra ne kas kita kaip vieno ir to paties pagrindinio dorovė principo fragmentai. Prieštaravimo šaltinis yra tų pažiūrų neišsamumas.”

“Vadinasi etikos problema – kaip filosofiškai pagrįsti svarbiausiąjį dorovės principą. Ar yra kas nors bendra gėrio supratimo įvairovėje? Ar išvis galima bendra gėrio sąvoka? Jeigu taip, tai kokia jos esmė ir kiek jinai reali ir būtina?”

4.3 Istorinės raidos problematika

Pastangos sukurti etiką turi būti nukreiptos į vieną tikslą, kuris apibrėžiamas kaip pagrindinio dorovės principo paieška. Šis principas turi būti logiškai pagrįstas ir ssuteikti galimybę žmogui “nuolat gyvai ir dalykiškai spręsti savo santykius su tikrove.” Iki šiol suformuluoti dorovės principai nepatenkinami, nes norint juos plėtoti toliau, prieinama prie paradoksų, arba jie išvis netenkina etinio turinio. Antikinis mąstymas siekė etiškumą suprasti kaip intelektualinį pasitenkinimą, tačiau ir tuomet nepavyko sukurti veiksmingo atsidavimo etikai.

Pasak Naujųjų laikų mąstymo, individas visais atžvilgiais turi aukotis kitiems ir visuomenei. Tačiau, kai praktikoje stengiamasi tai įgyvendinti, tai vertinam kaip individui per prievartą įbrukama paslauga, tampa jo įsitikinimu ar instinktu. “Jeigu aatsidavimas, aukojimasis yra instinktas, tada reikia paaiškinti, kaip mąstymas gali jį paveikti ir perkelti iki apgalvotos, visapusiškos ir savanoriškos veiklos lygmens, kurį tik pasiekęs instinktas virsta etiniu principu.” Šios problemos utilitarizmas išvis nepastebi ir nesprendžia. (Utilitarizmas – etikos teorija, žmogaus veiklą vertinanti naudingumo aspektu.)

Dar vienu aspektu galime nagrinėti: etiškumo principu laikant pasaulio ir gyvenimo neigimą. Tačiau ši idėja, nors nuosekliai išsirutulioja iki galo, bet nesukuria etikos, o ją likviduoja.

“Kantas, šiuolaikinis savęs tobulinimo etikos restauratorius, pasiūlo absoliučios pareigos sąvoką, visiškai neapibrėždamas jos turinio. Šitaip jis pripažįsta nesugebąs sukurti etikos, pagrįstos žmogaus siekimais tobulinti save.”

Pasak A.Šveicoriaus, norint, kad etika iš tikrųjų įgytų turinį, reikia jo ieškoti pasaulio ir gyvenimo teigime ar neigime. “Kadangi pirmasis atvejis atkrinta, lieka tik antrasis.”

4.4 Visuomenės ir individo etikos sąsajų problema

Ar etika padeda žmogui integruotis į visuomenę, ar individas kuria etišką visuomenę? Tuomet reikia ar nereikia integruotis į etišką visuomenę, jei pats ją sukūrei? Jei nekūrei, tai ar tau bus priimtinos visuomenės nustatytos etikos normos?

“Atrodo savaime aišku, kad iš tikros individualios etikos turi rastis tikra socialinė etika ir kad antroji turi būti pirmosios tęsinys.” Tačiau abiejų etikų projektai sudaryti neatsižvelgiant į vienos ir kitos schemas. Dorovingos asmenybės etika – individuali, absoliuti, nereglamentuota. Visuomenės etika, sukurta jjos klestėjimui, tarnauja visų labui, yra reglamentuota ir santykinė. Iškilus alternatyvai – arba aukoti savo interesus kito žmogaus laimei ar gyvybei, ar pačiam patirti nuostolių – žmogus pasirenka antrąjį variantą. Visuomenė, bendresnių, nei individas tikslų, tiek neatsižvelgia į pavienio žmogaus laimę ir gyvenimą, kiek tai daro individualioji etika. Todėl gali kilti polemika tarp dorovingos asmenybės visuomenės etikos. “Pagal egzistencializmą, ne žmogus turi būti aiškinamas pagal pasaulį, o atvirkščiai: pasaulis duotas žmogui.” Pasak L.Anilionytės, egzistencializmo filosofija yra užmiršusi “vidutinio žmogaus” problemas, todėl jį paprasčiausiai nurašo. Atsakingo žmogaus uždavinys – ne “įnešti” indėlį į kultūrą ir jos vystymąsi, tačiau svarbiausia būti pačiu savimi.

“Visuomenės etika iš esmės yra antihumaniška.” Humaniškumas suprantamas taip, kad niekada ir niekur žmogus negali būti aukojamas tikslui pasiekti. Tačiau situacijos kartais priverčia tapti visuomenės interesų vykdytojais. Šiuo atveju tarp dviejų sistemų iškyla konfliktas. “Visuomenės etika nori tarnų, kurie jai nesipriešintų.”

Viena iš ligšiolinio mąstymo klaidų – nenoras pripažinti dorovingos asmenybės ir visuomenės interesus ginančios etikos prigimčių skirtumo. To pasekoje, asmenybės etika yra aukojama visuomenės etikai. Tarp šių stovyklų iškyla konfliktas. Šią problemą galima spręsti sukūrus pagrindinį etiškumo principą, kuris leistų asmenybei ginti save prieš visuomenės etiką.

“Etikos, kuri buvo sukurta visuomenės interesais, esmę sudaro tai, kad visuomenė apeliuoja įį individo sąmonę, jo vidinį nusistatymą, geisdama tokių jo veiksmų, kurių negali išreikalauti prievarta ir įstatymais. Visuomenės etika gali priartėti prie tikrosios etikos tik tada, jeigu ji išsiaiškins savo santykius su dorovingos asmenybės etika ir reikalavimus individui, kiek įmanoma mėgins suderinti su šios etikos normomis. Kiek visuomenė įgauna dorovingos asmenybės bruožų, tiek jos etika darosi dorovingos visuomenės etika.”

Bet kaip išgyventi pasaulyje, visuomenėje, jei egzistencija – tai “nuolatinė kova su savimi ir aplinkybėmis. Todėl žmonės nuolat suirzę, nežinodami, ką daryti šiame pasaulyje. Pasaulis pasirodo kaip absurdas, kurio pažinti neįmanoma.”

Žmogus kaip ir visuomenės, pasak egzistencialistų, kas akimirką besikeičianti. “Anot Kamiu, reikia nuolat būti pasirengus pralaimėti ir vėl pradėti viską iš pradžių.” Kai visam pasauliui priimtinos etikos normos pralaimi prieš vieno individo, prasideda žlugimas (?), kūrimas (?).

IŠVADOS

Etikos sąvokos aiškinimas neatsiejamas nuo epochos. Tačiau žmogus svarba išlieka: juo prasideda ir baigiasi visas pasaulis. Žmogus kuria, mąsto, veikia, dirba, elgiasi pagal priimtas taisykles, moralės normas arba jas laužo.

Etikoje mąstymas visiškai priklauso nuo žmogaus.

Pastangos sukurti etiką turi būti nukreiptos į vieną tikslą, kuris apibrėžiamas kaip pagrindinio dorovės principo paieška.

Negalime pasakyti, kas yra dora vienu ar kitu atveju, todėl negalima nustatyti taisyklių, kurios nuspręstų, kada elgesys yra doras.

Kiekvienas mąstytojas suformavo daugiau

savo laikmečio dorovines pažiūras.

Apčiuopiamesnė etika tampa tuomet, kai kalbame apie ją kaip:

• mokslinę discipliną, kuria grindžiame moralinius klausimus, kylančius tarp žmogaus ir aplinkos, tarp žmogaus su kitu žmogumi, tarp žmonių, susijusių įvairiais ryšiais.

• praktinę filosofiją, kurioje kalbama apie praktinę veiklą, kur elgesys – tai veikla, vertinga pati savaime, o darymas – tai veikla, kurios tikslas ne ji pati, o jos rezultatas.

Iškyla ne tik žmogaus, tačiau ir visuomenės etikos suvokimo problema:

Viena iš ligšiolinio mąstymo klaidų – nenoras pripažinti dorovingos asmenybės ir visuomenės iinteresus ginančios etikos prigimčių skirtumo.

Etika į žmogų žiūri kaip į unikalų individą, turintį savo poreikius ir tikslus.

Ne žmogus turi būti aiškinamas pagal pasaulį, o atvirkščiai: pasaulis duotas žmogui.

Kiek visuomenė įgauna dorovingos asmenybės bruožų, tiek jos etika darosi dorovingos visuomenės etika.

Visuomenės etika iš esmės yra antihumaniška.

Pasaulis – absurdas, kurio pažinti neįmanoma.

Norint, kad etika būtų “vartojama” kasdien, ji turi tapti gyva kiekvienam žmogui. Individas turi atsirinkti, kas svarbu. Kitu atveju, postringavimai apie moralę, dorovę, tampa beverčiais.

Kaip atskirti tai, kas iš ttiesų vertinga?

LITERATŪRA:

1. Anilionytė L., Egzistencializmo etika. V 1999.

2. Maikas H. Hartas. 100 įtakingiausių asmenybių pasaulio istorijoje. Kaunas: Naujoji era, 1998.

3. Smetona A., Etikos mokslas. V 1998.

4. Šveicoris A., Kultūra ir etika. V.: Mintis 1989.

5. Vyšniauskienė D., Kundrotas V. Verslo etika. K.: Technologija 1999.

6. Žmogaus socialinė raida. VV.: HOMO LIBIER 2001.