Gyvūnų teisių problema etikoje

Bandymai kalbėti apie gyvūnų teises dažnai yra pašiepiami, todėl dažnas žmogus bijo dėl savo sentimentalumo būti išjuoktas ar nesuprastas. „Toks jau yra kiekvienos tiesos likimas, kad, prieš ją pripažįstant, jai tenka būti pajuokos objektu <.> Šiandien taip pat atrodo perdėta kalbėti, kad atidus elgesys su visais gyvais padarais iki pačių elementariausių jų formų yra protu pagrįstos etikos reikalavimas. Bet ateis laikas, kada bus stebimasi, jog žmonija tiek ilgai negalėjo suprasti, kad beprasmis kenkimas gyvasčiai yra nesuderinamas su etika“ – teigė AAlbertas Šveiceris. Tik kiek dar laiko prireiks, kol bus rimtai susidomėta gyvūnų teisėmis? Kokios dar gajos antihumanitarinės kultūros tradicijos, nepastebinčios ir neginančios gyvūnų teisės gyventi saugiai ir nepatiriant skausmo.

Elgesio su gyvūnais etikos raidos istorija liudija sunkias pastangas atsisakyti tradicinio asmens apibrėžimo. Tradicinė etika vadovaujasi rūšizmo principu. Remiamasi filosofijos diskurse nusistovėjusia asmens samprata. Locke‘as taip apibrėžia asmenį: „Mąstanti, protinga būtybė, turinti protą ir sugebanti reflektuoti save kaip mąstančią būtybę kiekvieną kartą skirtingu laiko momentu ir skirtingoje vietoje“. Taigi asmuo turi būti ssąmoninga ir protinga būtybė, t.y. Homo sapiens rūšies atstovas. Štai čia ir susiduriame su pačiu kebliausiu filosofijos istorijoje proto ir sąmonės statuso klausimu. Vienareikšmio atsakymo nepateikė nei tiksliųjų, nei humanitarinių mokslų atstovai. Tai daugiausiai diskusijų sukėlusi sritis. Vieni mąstytojai sąmonės iir proto funkcionavimą aiškina biologiškai, kiti mentaliniais žmogaus sugebėjimais. Metafizinį asmens traktavimą radikaliai sukritikuoja Darwino evoliucijos teorija, akcentuojanti biologinį, o ne metafizinį aspektą. Žmogus nėra atskira rūšis, bet ilgo evoliucijos proceso rezultatas. Žmogaus atsiradimas aiškinamas žmogbeždžionių tarpe atsiradusiu altruizmo fenomenu, kurio dėka senų genties narių akumuliuojama patirtis leido iškilti ir diktuoti sąlygas kitoms gyvybės formoms. Taip atsirado įrankių gamybos ir tobulinimo procesas, dabar pasiekęs neįtikėtinų laimėjimų. Atradimai genetikos srityje byloja, kad žmogaus ir žmogbeždžionių genomas tesiskiria tik 1,5 procento. Žmonės ateina į šį pasaulį tokiu pat būdu kaip ir daugelis žinduolių, net nėštumo laikotarpis mažai kuo skiriasi nuo artimiausių savo giminaičių. Štai žmogaus vaisius dienos šviesą išvysta po 280, šimpanzės po 216–260, orangutango po 220–270, o gorilos po 250–290 dienų. ŽŽinoma, tai tik sąlyginis skaičius, nes, kaip žinome, kūdikis gali gimti ir vėliau ar žymiai anksčiau. Technikos laimėjimai medicinos srityje eidžia išsaugoti ir neišnešiotų penkių su puse mėnesio Homo sapiens rūšies kūdikių gyvybę. Minėtas atradimas sukėlė nemaža klausimų sprendžiant gyvybės užsimezgimo vaisiuje tikslią datą. Šiuo klausimu filosofai nesutaria ištisus šimtmečius. Tikslus atsakymas nežinomas iki šiol.

Peteris Singeris – elgesio su gyvūnais etikos kūrėjas, itin atkakliai kvestionuoja tradicinės etikos požiūrį į abortus ir eutanazijos taikymo draudimą ką tik gimusiems Homo sapiens rrūšies kūdikiams. Senasis požiūris patiria triuškinamą smūgį, nes nepajėgia argumentuotai paaiškinti, kuo skiriasi kitų žmogui artimų gyvūnų rūšių aštuonių mėnesių vaisius ir Homo sapiens rūšies šešių mėnesių neišnešiotas kūdikis. Tokiam anksti gimusiam kūdikiui su akivaizdžiais sklaidos defektais negalima taikyti eutanazijos, nes jis yra Homo sapiens rūšies atstovas, o labiau išsivysčiusiam aštuonių mėnesių gyvūnų rūšies vaisiui galime taikyti abortą. P.Singeris pagrįstai nori sužinoti, kokiomis etinėmis savybėmis pasižymi vaisius? Jo priklausymas Homo sapiens rūšiai neatsako į iškeltą klausimą. Vaisiaus faktiniai sugebėjimai neįtikina, kad jo nužudymas būtų neleistinas aktas. Tiksliai nežinoma, kuriuo nėštumo laikotarpiu vaisius tampa sąmoninga būtybe. Tai gali atsitikti dešimtą savaitę po apvaisinimo, kuomet užfiksuojami pirmieji smegenų veiklos požymiai. Netgi tuomet elektroencefalogramos užfiksuota smegenų veikla nėra pastovi net iki trisdešimt antros savaitės, t.y. aštunto nėštumo mėnesio. Vadinasi, vaisius tik protarpiais būna sąmoningas, kai visos kitos gyvybinės funkcijos jau seniai yra susiformavę. Tarkime, kad vaisius gali jausti skausmą jau dešimtą savaitę. Ar tai užtikrina būtybės teisę į gyvybę? Jei atsakome teigiamai, tuomet turime garantuoti tokias pat teises ir kitiems normalioje būklėje esantiems stuburiniams gyvūnams, kadangi yra žymiai daugiau požymių, liudijančių smegenų veiklą ir skausmo jutimą palyginti mažuose stuburiniuose gyvūnuose, tokiuose kaip varlės ar žuvys. Jeigu svyruojame ir nepriimame naujojo požiūrio siūlomų neįprastų eelgesio su gyvūnais taisyklių, tuomet turime pripažinti, kad vaisius gali būti nužudytas dėl santykinai nereikšmingų priežasčių, tokių kaip žiurkių žudymas išbandant naują plaukų laką ar žmogaus teikiama pirmenybė lašišai, o ne tunui.

Vaisiaus panašumas nėra vienintelis įrodymas, liudijantis Homo sapiens ir gyvūnų panašumus. Filosofų taip aukštinamas sąmoningumas nėra žmogaus skiriamasis bruožas. Nuodugnūs gyvūnų tyrinėjimai atskleidžia intriguojančius faktus. Štai kad ir filosofų neatremiamas kalbos argumentas. Tvirtinama, kad tiktai žmonės turi kalbą ir tik kalbos vartojimas įrodo mąstymo ir sąmoningumo egzistavimo faktą. Filosofas S.Hampshire apie tai rašo: „Skirtumas tarp žmonių ir gyvūnų glūdi pirmųjų sugebėjime išreikšti savo intencijas verbalizuota forma savo ar kitų individų labui“. Šia nuostata vadovavosi ir R.Descarte`as, gyvūnus įvardijęs kaip nesąmoningas mašinas. Naujausi gyvūnų tyrimai rodo, kad šimpanzės išmoksta ženklų kalbą ir ją sąmoningai vartoja. Jos suvokia net ženklinę savo vardo išraišką. Gorilos Koko gestų žodyną sudaro 500 žodžių, o Maiklas mėgsta klausyti Luciano Pavarotti ir neina pasivaikščioti, kai per TV transliuojamas tenoro koncertas. Šimpanzė Flintas mirė iš širdgėlos po mamos mirties. Papūga Aleksas atpažįsta daugiau nei šimtą daiktų pavadinimų ir tinkamoje situacijoje ištaria reikšmingas frazes. Drambliai gali perduoti informaciją ultragarsu, žiurkės regi sapnus. Bandymai su veidrodžiu, kuomet ištepliojama šimpanzės ar gorilos kakta, parodo, kad jos pirma griebiasi apčiupinėti išteptą kkaktą, o ne apžiūrinėti veidrodį.

Eksperimentai ir bandymai parodė, kad gyvūnai negali kalbėti dėl visai paprastų priežasčių – jie paprasčiausiai neturi kalbos aparato. Kalbos nebuvimas itin apsunkina sąmonės paieškas už Homo sapiens rūšies ribų. Tyrimai su gyvūnais liudija ir gyvūnų ateities perspektyvų galimybes. Štai beždžionės kalbos nebuvimą kompensuoja itin puikiai išvystyta rega, kuri išduoda slapčiausius troškimus. Patinas, pamatęs bananą, nusuka žvilgsnį į šalį ir neišduoda lengvai prieinamo maisto vietos. Jis kantriai gali išbūti keletą valandų ir tik likęs vienas suvalgo dorai uždirbtą maisto porciją. Tai puikiausiai iliustruoja beždžionių sąmoningos būklės egzistavimą ir ateities perspektyvų numatymą.

Emociniai ir intelektualiniai gyvūnų gebėjimai stebina ne tik paprastus žmones, bet ir mokslininkus. Naujausi genetikos, neuropsichologijos duomenys patvirtino, kad gyvūnai geba mąstyti ir jausti panašiai kaip žmonės. Žmogaus DNR 98 proc. identiška šimpanzės, kuri genetiškai artimesnė žmogui nei orangutangui. Žinduolių tokios pat smegenų sistemos, vadinasi, jie jaučia emocijas ir gali abstrakčiai mąstyti. Jie turi hormoną, atsakingą už sekso malonumą ir motinystės jausmą. Jei mes nesuprantame gyvūnų, tai nereiškia, kad jie yra primityvūs. Galbūt yra atvirkščiai?

Tradicinės etikos šalininkų įsitikinimu kalbos vartojimas yra vienintelis mąstymo ir sąmoningumo įrodymas. Bet kaip tuomet su žmogaus kūdikiais? Kada žmogus pirmą kartą reflektuoja save, numato ateities perspektyvas? Juk asmenybė turi atitikti

būtent tokius reikalavimus. O kaip nuolatinėje vegetacinėje esantys ligoniai? Ar jie turi ateities perspektyvų viziją, ar jie apskritai yra sąmoningi? Deja, senosios etikos atstovai šioje vietoje yra priversti tylėti, nes naujasis požiūris akivaizdžiai įrodo senųjų tiesų ydingumą. Vadinasi, ne visi Homo sapiens rūšies nariai yra asmenys.

Taip P.Singeris plečia asmens ribas, sulaužydamas ilgametę antropocentrinę tradiciją, apsiribojusią išimtinai Homo sapiens rūšimi. Garsus australų filosofas skiria sąvokas būti žmogumi ir būti asmeniu. Būti žmogumi – reiškia priklausyti tam tikrai biologinei rūšiai. Būti asmeniu –– tai psichologinė kategorija. Pagal P.Singerį atskiriems žmonėms ji dar netinka (embrionams, vaisiui, žmonėms su įgimtu dideliu smegenų pakenkimu) arba jau nebetinka (sutrikus smegenų veiklai, esant psichiškai dideliam debilumui, sergant silpnaprotyste). Jis teigia: “Kadangi vaisius nėra asmuo, tai nė vienas vaisius negali turėti tokių pat pretenzijų į gyvybę kaip asmuo”.

J. Benthamas rašė: „Ateis diena, kai gyvūnai įgis tas teises, kurios prievartos būdu buvo nuslėptos nuo jų. Prancūzai pripažino, kad odos spalva nepateisina rasizmo. Vieną dieną gali būti pripažinta, kad kojų sskaičius, odos skirtumai ar os sacrum riba nėra svari priežastis atsisakant padėti kitoms juslinėms būtybėms. Kas gi nubrėžia tą neperžengiamą ribą? Ar tai gebėjimas mąstyti, o gal diskursas? Bet subrendęs žirgas ar šuo neabejotinai yra protingesnis, kaip ir kiti kalbūs ggyvūnai, nei dienos, savaitės ar mėnesio sulaukęs kūdikis“.

Tik P. Singeriui ir jo kartos filosofams pavyksta pagrįsti J.Benthamo, A.Schweitzerio mėginimus praplėsti etikos ribas už Homo sapiens populiacijos. Naujausių technologijų dėka galima įsitikinti, kad ir kiti gyvūnai yra sąmoningi ir turi ateities planus. Metodiški delfinų ir banginių stebėjimai yra tik pradžia. Visai tikėtina, kad šie žinduoliai yra ne tik sąmoningi, bet ir protingi. Štai delfinės Stefany, gyvenančios nelaisvėje, stebėjimai ir nuodugnūs tyrimai atskleidė delfinų ir žmonių panašumus. Delfinai net pralenkia Homo sapiens rūšį, pasižymėdami puikiai išvystytu šeštuoju jausmu – ekolokacija arba sonaru. Stefany nelaisvėje puolė į gilią depresiją ir visiškai nereagavo į aplinką. Panašiai elgiasi ir neteisingai įkalintas žmogus. Paleista į laisvę atgavo gebėjimą bendrauti ir lengvai atpažindavo ją tyrusius asmenis. Delfinų ssugebėjimai stebina ir stebins dar ne vieną kartą. Nereikia net eksperimentų. Žmonės, laikantys kates ar šunis, yra įsitikinę, kad jų augintiniai ne tik sąmoningi, bet ir mąsto. Neveltui sakoma, kad naminiai gyvūnai supanašėja su savo šeimininkais, o gal atvirkščiai? Nors šie pastebėjimai ir nėra moksliški, bet kol kas nesugebant argumentuotai paneigti buitinių stebėjimų duomenis, nereikėtų jų ignoruoti.

P.Singerio ir jo šalininkų bandymai praplėsti asmens ribas sutinkami gana šaltai. Sunku patikėti, kad ir kiti gyvūnai yra tokie pat asmenys kaip ir mmes. Katalikiškosios pakraipos atstovai atvirai tyčiojasi iš P.Singerio mėginimų asmeniu vadinti ne tik žmogbeždžiones, delfinus ar banginius, bet ir kates, šunis ar kitus gyvūnus. Lieka neaišku, ką vadinti ir ko nevadinti asmeniu. Juk taip sunku patikėti, kad mąstymas nėra išskirtinis Homo sapiens rūšies bruožas, o pasaulis atsirado ne per septynias dienas, bet per milijardus metų.

P. Singerio mėginimai išplėsti etikos ribas atskleidžia evoliucinio aiškinimo trūkumus. Oponentų kaltinimai yra iš dalies pagrįsti. Kaip tiksliai nustatyti gyvūnų sąmoningumo laipsnį? Evoliucijos teorijos šalininkai negali paaiškinti, kuriame evoliucijos raidos etape atsirado mąstymas ir kurioje smegenų dalyje randasi sąmonė. Jei tai būtų įmanoma, tai žinant tikslią sąmonės lokalizaciją ir krūvinę išraišką (eksperimentais patvirtinta, kad smegenyse yra silpni elektros krūviai, ir spėjama, kad sąmonė turi tam tikrą krūvį) galima nesunkiai nustatyti, ar gyvūnai yra sąmoningi, ar ne. Deja, dabartinės techninės priemonės nepajėgios atsakyti į evoliucijos šalininkų iškeltą klausimą. Geriau atskleisti empirinio požiūrio silpnąsias vietas padės loginio biheviorizmo kritika. Jo atstovai „reikalauja, kad visos mokslinės teorijos būtų išvedamos iš stebimų faktų, ir todėl individo kokybiniai subjektyvūs pojūčiai iš mokslo sferos išstumiami“. Dauguma loginio biheviorizmo kritikų akcentuoja šios teorijos vienpusiškumą. Atmetus subjektyvumą, neįmanoma paaiškinti individualių pojūčių. „Bihevioristiniu požiūriu neįmanoma atskirti žmogaus, kuriam skauda ir demonstruojančio skausmą, ir žmogaus, kuriam nneskauda, bet jis tik imituoja skausmo elgesį, nes bihevioristai ignoruoja subjektyvų faktą, kad skausmas sukelia skausmo pojūtį, ir būtent tas pojūtis lemia skausmo elgesį“. Matome, kad empiristinis požiūris visiškai atmeta mentalinius procesus. Sąmonės procesai išeina už bihevioristinio aiškinimo ribų. Pripažįstama, kad mentaliniai procesai yra vidinės būsenos. Kaip paaiškinti mentalinių fenomenų tikrąją prigimtį? Kaip sujungti dvi atskiras sritis, kūną ir protą, į vieną darnią visumą? Filosofija neatsakė ir kol kas nepajėgi atsakyti į šiuos klausimus. Nei identiškumo teorija, nei funkcionalizmas, nei modernioji dualizmo versija nepateikia aiškaus ir argumentuoto kūno ir proto vienybę patvirtinančio įrodymo. Vadinasi, nei tradicinės etikos, nei praktinės etikos atstovai negali argumentuotai patvirtinti savo tiesų neklystamumą.

P.Singeris puikiai parodo klasikinės etikos silpnąsias vietas ir mėgina rasti laiko dvasią atitinkantį sprendimo būdą. Techninė pažanga žymiai palengvina užduotį, bet daugybė klausimų lieka neatsakyta. Vienas iš jų – tikslus proto ir sąmonės lokalizavimas bei apibrėžimas. P.Singeris puikiai suvokia, jog ne visi gyvūnai pasižymi sąmoningumu ir jog nuoseklus teorijos laikymasis priverstų iš esmės pakeisti gyvenimo būdą. Jei asmens sąvoką taikytume visiems gyvūnams, tai neišvengiamai turėtume tapti vegetarais. Ką tuomet veiktų buvę žvejai, medžiotojai, gyvulių augintojai? Kiekvienos šalies ekonomika patirtų milžiniškus nuostolius. Vien žaliųjų dėka Jungtinėje Karalystėje uždraudus auginti brangiakailius žvėrelius patirti dideli finansiniai nnuostoliai. Kuo turėtų misti šiaurinių kraštų gyventojai, kur neauga nei daržovės, nei vaisiai? Savaime suprantama, kad tai realiame gyvenime sunkiai įgyvendinama. Mėsa yra vienintelis prasimaitinimo šaltinis šiaurėje gyvenantiems žmonėms. P.Singeris ir nesiekia įrodinėti būtinybės tapti vegetarams. Jis tik kviečia permąstyti savo gyvenimo būdą ir įpročius. Australų mąstytojas yra utilitaristas ir siekia visais įmanomais būdais sumažinti skausmą pasaulyje. Vienas iš būdų yra mėginimas sumažinti gyvūnams sukeliamą skausmą.

Turtingų šalių gyventojai, valgydami prabangiuose estoranuose, net nesusimąsto, kiek daug skausmo suteikia gyvūnams. Dažnas restorano lankytojas moka didžiulius pinigus už baltą veršiuko mėsą, nors ji niekuo nesiskiria nuo raudonos, sveikai užaugusio veršiuko mėsos. Pinigai mokami už kliento įgeidžius ir baltos mėsos retumą. Tokia mėsa ištiesų sunkiai gaunama. Vos tik gimę veršiukai atskiriami nuo motinų, patalpinami į ankštus gardus, kur negali net apsisukti. Miega ant plikų grindų, nes šienas sugadintų mėsos atspalvį. 22 valandas per parą išbūna tamsoje ir kas dešimtas miršta, neatlaikęs nežmoniškų sąlygų. Kitas pavyzdys – aktyvi Jungtinės Karalystės žaliųjų kova su kailių fermomis. Žalieji, ginkluoti kameromis, braunasi į privačiose valdose esančias žvėrelių fermas ir fiksuoja nežmoniškas gyvenimo sąlygas. Žalieji pažeidžia tik privačios valdos įstatymą, bet nedaro kriminalinio nusikaltimo. Vienas iš garsiausių kovotojų už gyvūnų teises, tam skyręs 15 metų, M.Glover padavė į teismą

ne vieną brangiakailių gyvūnų fermos savininką. Pagrindiniai kaltinimai – žvėreliai auginami ankštose patalpose. Juk žvėris yra erdvę mylinti būtybė. Štai audinės didesnę gyvenimo dalį praleidžia vandenyje, o nelaisvėje priverstos gyventi ankštuose narveliuose. Dažnai gyvūnai miršta iš bado, ligų ir nežmoniškų gyvenimo sąlygų. Mirti jie turi lengva mirtimi, bet, kaip užfiksavo M.Glover, žvėreliai miršta baisiose ir ilgose kančiose. Utilitaristinis požiūris reikalauja sumažinti gyvūnams teikiamą skausmą ir gan sėkmingai taiko šį principą realiame gyvenime. Žaliųjų dėka Jungtinėje Karalystėje bus uždaryta paskutinė kailių fferma. Kailių pramonė – pelningas verslas. Kad apsivilktum norimus kailinius reikia nužudyti: 12-15 lūšių; 10-15 vilkų ar kojotų; 15-20 lapių; 60-80 audinių; 27-30 meškėnus; 10-12 bebrų; 60-100 voverių.. Šie žvėreliai, tik dėl to, kad jų kailiai gražūs, visą savo gyvenimą priversti kankintis mažuose ir ankštuose narvuose, kol galiausiai yra nužudomi naudojant žiaurius ir nehumaniškus metodus: dujas, spąstus, elektros srovę ar vėzdą. Nesvarbu ar pagautų laisvėje, ar užaugintų kailių fermose, nekaltų žvėrelių skausmas ir kančios privalo būti sustabdyti. Kailių industrijos aukų sskaičius yra siaubingas. Apie pusę dėl kailių nužudytų gyvūnų yra gimę ir užaugę nelaisvėje, kailių fermose, baisiomis sąlygomis. Tipišką kailių fermą sudaro eilės su šimtais metalinių viela apraizgytų narvų, kuriuose gyvūnai kenčia šaltį, lietų, sniegą ir saulę. Šiuose ankštuose narvuose, mmažiau negu dviejų pėdų ilgio ir pločio, žvėrys vos gali pajudėti. Kailių fermų gyventojai, kankinami prievartiniu įkalinimu, žalojami psichiką griaunančiomis nenatūraliomis gyvenimo sąlygomis, ima luošinti patys save, kandžioja savo uodegą, tampa kanibalais. Kiti kailiniuotieji gyvūnai gaudomi spąstais laukinėje gamtoje ir kenčia siaubingą skausmą kol miršta ar kol būna surasti kailinių žvėrelių medžiotojo ir nužudyti. Plieniniai spąstai, kuriais gyvūnai pagaunami už kojos, dažnai išplėšia aukos mėsą, nutraukia raiščius ir sausgysles, sulaužo kaulus. Daugelis gyvūnų, kad nors kiek numaldytų tą nepakeliamą skausmą, nusigraužia spastuose įkliuvusią koją. Laukinėje gamtoje paspęsti spąstai nesirenka savo aukų ir į juos dažnai pakliūna taikinyje nenumatyti gyvūnai. Medžiotojų duomenimis vieno norimo gyvūno gaudymo procese į spąstus pakliūna iki 10 kitų rūšių gyvūnų. Kailių rinka naudoja įvairiausius gyvūnų žudymo bbūdus. Kai ateina jų kailio pardavimo laikas, žvėrys gali būti nunuodijami dujomis, užmušami elektros srove, nuodų injekcija, negyvai uždaužomi lazdomis ar nusukami sprandai. Tik keli iš šių metodų veterinarų laikomi humaniškais, jeigu žudymą apskritai galima būtų pavadinti humanišku, bet kailių fermeriams svarbiausia yra ne tai, svarbiausia įsitikinti, kad būtų nesugadintas vertingas kailis. „Tu paimi kuoką ir smarkiai trenki gyvūnui per galvą. Tai žiauru, tai siaubinga. Jeigu žmonės nešiojantys kailinius kada nors pamatytų spąstuose savo augintinį šunį, jie daugiau niekada nebeužsivilktų kkailinių.“- cituoja buvęs Kanados medžiotojas spąstais.

1994 m. Olandijos vyriausybei skirtoje ataskaitoje P. Wiepkema išsiaiškino, kad kailių fermose lapės patiria padidintą baimės jausmą. Patelėms tokia streso būsena sukelia rimtos formos žalingus elgesio sutrikimus, tokius, kaip jauniklių nužudymas. Jis apskaičiavo kad, 10-20 procentų lapių patelių įvykdo vaikžudystę. Kitas tyrimas, išspausdintas 1993 m. žurnale apie Gyvūnų veisimą ir genetiką, rodo, kad 50 procentų visų jauniklių buvo nužudyti savo motinų.. Aštuoniolikos mėnesių trukmės slaptas tyrimas atskleidė vieną iš purviniauisų kailių pramonės paslapčių: brutualus ir žiaurus šunų ir kačių žudymas kailių prekybai.

Žvėreliai auginami kailių „fermose“ ar „rančose“ (tai kailių pramonės išrasti eufemizmai) įskaitant audines (jos pačios populiariausios), lapes, sabalus ir šinšilas, dažnai kenčia nuo sparčiai plintančių infekcijų, frustracijos ir nepritekliaus, kurie sukeliami biologiškai netinkamos aplinkos. Dar daugiau, tam kad pagreitinti auginimą ir padidinti pelną kailių pramonėje yra įprastas hormonų naudojimas. Bandymų išgauti specifinį atspalvį rezultate gyvūnai patiria rimtas nenormalias pasėkmes, tokias, kaip apkurtimas, luošumas, deformuoti lytiniai organai, suspausti kaklai ir padidintas nervų sistemos jautrumas. Gyvūnai paprastai būna nužudomi 7-10 mėnesių amžiaus tarpsnyje nehumaniškais metodais, tokiais, kaip elektros šokas, nunuodymas dujomis, nunuodijimas per akis ir kaklo sulaužymas. Ir nors kailių pramonė stengiasi numalšinti visuomenės susirūpinimą, demonstruodami ypatingą rūpestį gyvūnų gyvenimo sąlygoms, iš tikrųjų jie elgiasi kkaip nori. Iki šiol nėra jokių įstatymų reglamentuojančių kailinių žvėrelių augimo, saugojimo ar žudymo sąlygas.

Jungtinių Tautų Humaniškos visuomenės organizacija atskleidė metus laiko trukusio tarptautinio tyrimo rezultatus, atskleidžiančius žiauraus elgesio su gyvūnais atvejus, susijusius su Persų ėriuko ar, kitaip vadinamo, karakulio kailio gamyba. Šis kailis yra pagaminamas nužudant nėščią karakulio avį ir nudiriant kailį negimusiam ar ką tik gimusiam karakulio ėriukui. Embrioninis ėriuko kailis yra banguotas, lengvas, plokščios struktūros, panašus į suglamžytą velvetą. Naujagimių ėriukų kailis yra labai garbanotas ir žvilgantis. Embrioninis ėriuko kailis yra labiausiai vertinamas ir brangiausiai parduodamas kailių prekiautojų. Kailių industrijos atstovai skelbia, kad kailis yra antrinis, mėsai auginamo gyvūno produktas, arba, kad vaisius yra pašalinamas iš negyvos avies kūno, patyrusio savaiminį abortą, tačiau surinktos vaizdajuostės skelbia ką kitą. Įrodyta, kad šie gyvūnai Uzbekistano rančose yra auginami ir žudomi vien tik tam, kad aprūpinti Europos ir Jungtinių tautų kailių rinką. „Aš buvau nuvežtas į fermą šalia Bukharos, Uzbekistane, kur laikoma virš 10,000 karakulinių avių“ – pasakoja atliekamo tyrimo viceprezidentas. „Čia tapau absoliutaus abejingumo gyvūnų kančioms liudininku matydamas kaip nehumaniškais metodais yra nužudomos ir nudiriamos besilaukiančios avys ir jų naujagimiai. Šie gyvūnai buvo nužudyti ne dėl maisto, bet dėl mados. Kasmet dėl kailių nužudoma maždaug nuo 4 iki 5 mmilijonų karakulinių ėriukų. Į šios mados aukų sąrašą įtraukiant ir nėščias avis (jos, be jokių skrupulų, paprastai paskerdžiamos pagimdžiusios tris ar penkis ėriukus) mirčių skaičius gautųsi daug didesnis. Pagrindiniai karakulinio kailio gamintojai yra Uzbekistanas (čia pirmiausiai atsirado šis verslas), Afganistanas, Kazachstanas, Namibija, Pietų Afrika ir kitos centrinės Azijos tautos. Pagrindiniai karakulinio kailo vartotojai yra Prancūzija, Italija, Vokietija, Skandinavijos šalys ir JAV. Šio kailio importo statistika yra paviršutiniška, bet manoma, kad kailių verslo atstovai kasmet importuoja vieno miljono kailių vertės karakulinio kailio produkcijos. Karakulio kailis plačiai naudojamas ne tik kailinių gamybai. Jie jau vartojami batų, suknelių megztinių, kelnių ir pan. Gamyboje. Embrioninis ėriuko kailis dėl jo švytinčio blizgesio apibūdinamas kaip šilkas. Yra apskaičiuotas net kailio ypatybių laipsniškumas, priklausantis nuo skirtingos ėriuko išsivystymo stadijos. Pvz. embriono kailis 15 dienų iki jo natūralaus gimimo yra gražesnis ir lengvesnis negu embriono išimto kelias dienas iki natūralaus gimimo. Dėl to kad negimusių ar ką tik gimusių ėriukų kailis yra labai mažas, daugybė gyvūnų turi mirti norint pasiųti vieną apdarą. Suskaičiuota, kad vienam karakuliniam puspalčiui reikia iki 30 kailių.

Artėjant žiemai, žvarbėjant orui taip ir norisi norisi įsisupti į ką nors šilto, minkšto, švelnaus ir pūkuoto. Į kailinius? Daugumai net nekyla klausimų dėl šio prabangaus garderobo

atributo. Lenkiu galvas prieš tuos, kurie bent jau susimąsto, kiek gyvybių kainuoja tokios grožybės. Skonis – itin subjektyvus dalykas. Kiekvienas turi teisę rinktis. Bet ar grožis, ant kurio krenta smurto šešėlis, nepraranda savo žavesio? Dažnas mūsų deklaruojame, jog mylime ir rūpinamės gyvūnais, o tuo tarpu nesusimąstydami įsispiriame į patogią odinę avalynę, užsimauname kokybiškai išdirbtas odines pirštines, parduotuvėje renkames nors ir brangesnę, bet natūralios odos, stilingą rankinę, trokštame puoštis mažųjų brolių odomis ir kailiais. Nejau negana to drabužių arsenalo, kurį sukaupėme pper ilgą žmonijos gyvavimo istoriją? Suprantama, mūsų protėviai apsimuturiuodavo oda ir kailiais, nes kitaip nebūtų galėję iškęsti šalčio. O mums gal jau metas gaudyti evoliucijos naudą – naujausias tekstilės pramonės technologijas, leidžiančias sukurti bet kokį audinį, dirbtinę odą ar kailį, ne ką prastesnius už natūralius. Sintetinių audinių atsiradimas (kurie yra žymiai lengvesni ir šiltesni negu kailis) panaikino kailinių drabužių poreikį. Pataikavimas mados užgaidoms žudant gyvūnus, sumenkina gyvybės, taip pat ir mūsų pačių, vertę. Ar kailis nelaikomas natūraliu gamtos šaltiniu? Žvėrelių vviliojimas į spąstus neskatina stabilios ir sveikos laukinės gamtos populiacijos kūrimosi. Medžiotojai tvirtina, kad jie paprasčiausia “surenka” tuos gyvūnus, kurie numirtų bet kokiu atveju. Natūralūs ekologiniai faktoriai, tokie kaip oras ir maisto nepriteklius, taip pat ir laukinių žvėrių įgimta savybė nnatūraliomis priemonėmis apriboti populiacijos dydį, nuolatos sąveikauja palaikydami laukinės gamtos ir gyvūnų rūšių pusiausvyrą. Kai kurie požymiai rodo, kad yra didesnė tikimybė spąstais pagauti sveikus gyvūnus, kadangi jie yra aktyvesni negu ligoti ar silpnesni gyvūnai. Tokiu būdu, spąstų naudojimas yra ypač žalingas gyvūnų populiacijai, nes jie pašalina sveikus žvėrelius ir palieka ligotus. Spąstai “neskiria” kurią rūšį turi pagauti. Patys medžiotojai pasakoja, kad kol sugauna reikalingą žvėrį į spąstus patenka iki 10 “netaikininių” gyvūnų, tokių kaip šunys, katės, triušiai, elniai, paukščiai giesmininkai ir pan. Tokie nenumatyti mirties atvejai, kelia grėsmę ir rūšims, kurios nėra tinkamos kailių gamybai. Medžioklė spąstais iki šiol nėra sureguliuota, o ten, kur apribojimai yra numatyti, jie beveik nevykdomi. Kailių prekyba jau beveik išnaikino kiaunes ir kai kurias llaukinių kačių rūšis. Ar medžioklė spąstais reikalinga, kad kontroliuoti “piktavališką” laukinę gamtą? Dėl žmonių populiacijos augimo padažnėjo mūsų susidūrimai su gamta. Tolerancija ir gyvūnų pažinimas turi būti mūsų gairės sprendžiant gamtos ir žmonių problemas.

Žymus XX a. mąstytojas, gydytojas, teologas, muzikas, visuomenės veikėjas, didžios pagarbos gyvybei etikos kūrėjas, Nobelio taikos premijos laureatas Albertas Šveiceris (Schweitzer, 1875-1965) propagavo „pagarbą gyvybei“ bei žmogaus ir gyvūno prigimtinę valią gyventi: „Pamatinė žmogaus savivokos tezė tokia: aš esu gyvybė ir noriu gyventi gyvybėje, kuri irgi nnori gyventi“. Jis taip pat nepaisė ribos tarp žmogaus ir gyvūno teigdamas: „Tikrai etiškam žmogui visa kas gyva yra šventa <.> Gyvenimas yra jam šventas savaime. Jis nenuplėš lapo nuo medžio, nenuskins gėlės, neužmins ant vabalėlio. Dirbdamas vasaros naktį prie lempos jis verčiau laikys uždarą langą ir nekvėpuos grynu oru negu matys, kaip ant jo stalo vienas po kito krenta apdegintais sparnais naktiniai drugeliai ir vabzdžiai.

Toks žmogus, eidamas po lietaus gatve ir pamatęs ant grindinio slieką, būtinai pagalvos, kad šis saulėje žus, jei laiku neprišliauš minkštos žemės, į kurią galėtų įlįsti, todėl pasirūpins jį pergabenti nuo pražūtingojo grindinio į žolę“. Kitaip tariant, tiek žmogaus, tiek gyvūno gyvybės išsaugojimas yra etikos esmė: „Jam (tam, kuris gerbia gyvybę) gėris yra gyvybę saugoti, gyvybę skatinti, gerbti ir vertinti besivystančią gyvybę. Blogis: gyvybę naikinti, gyvybei kenkti, žeminti besivystančią gyvybę. Tai pagrindinis, būtinas, universalus ir absoliutus etiškumo principas“. Schweitzeris radikaliai išplečia netgi meilės įstatymą: „Sutikus, kad meilės principas skirtas visai kūrinijai, pripažįstama, kad etikos sfera yra begalinė“

A. Šveicerio bei P.Singerio įsitikinimu, turime atsisakyti bereikalingos prabangos, visais įmanomais būdais siekti mažinti pasaulyje egzistuojantį blogį ir žiaurumą, jausti atsakomybę už kiekvieną gyvą padarą – privalome paklusti vidinei paskatai padėti kiekvienai gyvasčiai.

P.Singeris itin kritikuoja beprasmį gyvūnų kankinimą llaboratorijose, išbandant įvairiausius preparatus. Štai čia jis ir vėl kvestionuoja antropocentrinį požiūrį. Jei gyvūnai neprilygsta Homo sapiens rūšies atstovams, tai kodėl bandymai atliekami su jais, o ne su ryškiais sklaidos defektais gimusiais kūdikiais ar žmonėmis, esančiais vegetacinėje būklėje? Kodėl transplantacijos operacijai imama sveikos šimpanzės širdis, o ne komos būklėje esančio žmogaus? Jei žmogus ir gyvūnai taip skiriasi, tai kodėl daugybė naujų vaistų išmėginama juos taikant gyvūnams?

„Žmonės, kurie daro su gyvuliais bandymus tobulindami operavimo metodus, išmėgindami naujus vaistus ar įskiepydami jiems kokias ligas, kad vėliau, remdamiesi rezultatis, padėtų žmonėms, niekada neturi raminti savo sąžinės, jog šitokiu žiauriu elgesiu siekia taurių tikslų. Kiekvienu atveju reikia gerai pasverti, ar iš tikrųjų neišvengiama šiuos gyvulius aukoti žmonijos labui. Būtina skrupulingai žiūrėti ir stengtis, kad jiems sukeliamas skausmas būtų maksimaliai sumažinamas. <.> Mes neturime teisės būti abejingi kančioms“ – rašo Šveiceris.

Dėl eksperimentų su gyvūnais progresuoja mokslas — atrasti antibiotikai, anestetikai, įvairios vakcinos, insulinas, inkstų dializė, transplantuojami organai, gydoma leukemija. Nuo XVII amžiaus iki šiol vis didesniais mastais daroma vivisekcija (operuojami gyvi bandomieji gyvūnai) nepuošia žmonijos. Amoralu siekti naudos kito sąskaita. Dėl mūsų milijonai gyvūnų kasdien kenčia ir miršta mokslinėse laboratorijose. Jie nuodijami, šaldomi, deginami, marinami badu, krečiami elektra, pratinami prie narkotikų, susargdinami vėžiu, diabetu, ssifiliu, AIDS. Dėl mūsų jie negailestingai mėsinėjami: išpjaunamos ar užsiuvamos akys, pažeidžiamos smegenys. Karo pramonės laboratorijose su gyvūnais išbandomos nuodingosios dujos, ciano junginiai, kulkos, sprogmenys. Rusijos kosmoso agentūrose įgyvendinant “Kosmos” ir “Bion” programas, beždžionėms į smegenis įmontuojami elektrodai, o į akis — davikliai, nupjaunamos uodegos, kad galėtų sėdėti “Bion” kėdėse. Jos kelias savaites išbūna pririštos prie kėdžių per skrydį į kosmosą. Rusų ir amerikiečių kosmoso agentūros tikisi, kad gyvūnai padės ištirti nesvarumo padarinius žmogui. Tačiau jei į nesvarumą skirtingai reaguoja vyrai ir moterys, tai kokia nauda iš kitokios fiziologijos beždžionių?

Su gyvūnais išbandomas medikamentų, higienos ir kosmetikos priemonių, statybinių bei pramoninių medžiagų toksiškumas. Triušiams į akis lašinami vaistai juos apakina, šokoladiniai batonėliai suėsdina dantis. Ar gyva auka būtina? Dėl fiziologinių, anatominių, metabolinių procesų skirtumo su gyvūnais išbandyti vaistai nėra 100 proc. nekenksmingi žmogui. Apie 150 preparatų, daugybę kartų išbandytų su gyvūnais ir įdiegtų į masinę gamybą, vėliau buvo pripažinti netinkamais ar net pavojingais. Tarkim, Europos rinkoje buvo pardavinėjamas nėščiosioms skirtas raminamasis preparatas “Talidomid” — po kurio laiko gimė 10 tūkst. apsigimusių kūdikių.

Kiaulės gali tapti idealiomis donorėmis, nes jų organai beveik kaip žmogaus. Po pirmojo inksto persodinimo 1950 metais transplantacija tapo rutina. Vis dėlto tūkstančiai žmonių nesulaukia tinkamo organo ir

miršta. Šias problemas gali padėti išspręsti gyvūnų organai. Dar 1964 metais JAV 15 žmonių buvo persodintas šimpanzių ar babuinų inkstas, avies ar kiaulės širdis. Visos šios operacijos su nemodifikuotais gyvūnų organais buvo nesėkmingos. Modernioji genetika suteikia galimybę modifikuoti gyvūnų organus — dabar sėkmingai naudojamos gyvūnų ląstelės, ragenos, hormonai. Tačiau problema gali tapti naujų mikrobų perkėlimas į žmogaus organizmą. Nauji virusai gali papildyti ir taip gausų virusų bagažą.

Šiuolaikinis mokslas vietoj gyvų aukų leidžia naudoti ląsteles, audinius, organus. Pasaulyje aktyvėja organizacija ““Grožis be žiaurumo”, reklamuojanti kosmetiką, higienos priemones, kurios pagamintos be bandymų su gyvūnais. Ant jų užrašyta “Neišbandyta su gyvūnais” arba pavaizduotas triušis apskritime.

Medicinos mokslo reikmėms auginamos pelės. Akių specialistai miklina rankas operuodami kiaulės akis. Varlės refleksai tiriami nutraukiant nugaros smegenis. Gal kito kelio nėra — juk studentai turi kažkaip praktikuotis, kad vėliau galėtų mus mėsinėti? Tik klausimas, ar humaniškai tai daroma.

Rusijoje studentai laboratoriniams darbams gaudo šunis, grūda juos į maišus, nutrenkia elektra ir preparuoja. Kai pratybos su gyvūnais ttampa kasdienybe, nenuostabu, kad ilgainiui tampi abejingas gyvybei — gyvūnus imi vertinti kaip vienkartinius instrumentus. Ir tai palieka pėdsakų gydytojų ar mokslininkų psichikoje. Chirurgų cinizmas jau tapo šios profesijos skiriamuoju bruožu. Anglai Julietas Gellatelly ir Tony Wardle’as savo knygoje “The SSilent Ark” aprašė psichologinius mokslininkų, eksperimentuojančių su gyvūnais, tipus. Vieni iš jų — mokslo psichopatai, genami beprotiško smalsumo ir atradimų troškulio. Jiems gyvūnai tėra instrumentai, nejaučiantys skausmo. Kiti — sadistai, besimėgaujantys gyvūnų kančiomis, valdžia silpnesniems, realizuojantys žiaurias fantazijas. Tokie viešai kalba, kad gyvūnus aukoja dėl kilnių žmonijos gelbėjimo tikslų. Karo metais tokie greitai pamiršta humanizmą ir imasi įdomesnio tyrimų objekto — žmogaus. Gyvūno ir žmogaus gyvybės vertės supratimo riba labai plonytė. Dar Pitagoras teigė, kad tam, kuris šaltakraujiškai nužudo gyvūną, nesunku užmušti ir žmogų. Beje, daugelis nusikaltėlių sadistų vaikystėje buvo nukankinę ne vieną katę.

Neigiamas filosofų požiūris ir į zoologijos sodus ir cirką, kur gyvūnai gyvena nelaisvės sąlygomis. Geriausia jais grožėtis miškuose ir laukuose. Sąlytis su gamta taurina žmogų.

Jūs mylite ggyvūnus? Tai kodėl einate į cirką? Gyvūnams, ypač laukiniams, daryti triukus taip pat natūralu, kaip mums viešai nusimauti kelnes per galvą. Norint gyvūną priversti atlikti triuką, reikia palaužti jo valią bausmėmis. Plėšrūnų “entuziazmas” šokinėti pro degantį lanką skatinamas metalo lazda. Manote sveiko proto dresuotojas rizikuos kišti galvą dantingam liūtui į nasrus? Tradicinis didžiųjų cirkų metodas — išrauti plėšrūnui dantis ir nagus. Gyvūnams gastrolės — tikra kančia: jie po kelias paras tūno uždaryti ankštuose narvuose, kenčia badą, karštį ar šaltį. Cirke ggyvūnai priversti nenatūraliai elgtis, nuslopinti jų instinktai — nieko nebelieka iš laisvai savanoje laigančių žvėrių. Todėl JAV, Kanadoje, Australijoje gyvūnų cirkas vertinamas kaip primityvi ir žiauri pramoga.

Kraujo ir mirties kvapu žmones tarsi grifus masina korida. Toreadoras turi tiksliai špaga pataikyti buliui į sprandą tarp dviejų slankstelių, kitu dūriu perplėšia aortą. Pažvelkite į koridą buliaus akimis, į blausias liūto akis ankštame narve, į pro lanką šokantį tigrą — mes taip įpratome prie šių reginių, kad nebeįžvelgiame buko žiaurumo.

Žmonės kankina ir žudo gyvūnus, vadindami tai atsipalaidavimu ir maloniu sportu. Tarkim, tradicinė angliška medžioklė su šunimis ir žirgais. Štai eilinis vaizdas: bėga lauku stirna, ją vejasi kokia dešimtis raitelių ir dvigubai tiek šunų. Persekiojama stirna staiga išbėga į kelią, ją partrenkia nespėjęs sustoti automobilis. Gyvulėlis dar gyvas, tad stengiasi pabėgti, bet ją prisiviję šunys sudrasko dar gyvą. Štai ką galima vadinti tikrai žiauriu sportu.

Visame pasaulyje vyksta daugybė renginių, kur gyvūnai kankinami. Vyksta gaidžių kautynės. Jose miršta 85 procentai dalyvaujančių paukščių. Gaidžių savininkai trokšta laimėti bet kokia kaina, todėl prie savo augintinių kojų ir sparnų tvirtina skutimosi peiliukus. Islandijoje vykdavo islandiškų arklių kautynės, kuriose arklius įerzindavo, daužydami juos ilgomis lazdomis.

Kartais žmonės darosi žiaurūs gyvūnams be jokios priežasties. Viena moteris numarino bbadu visą kiaulių fermą, kitur veikė nelegali arklių skerdykla, kur net neapsvaigintiems gyvuliams buvo perrėžiamos gerklės. Arkliai stovėdavo nieko nesuprasdami, o kai ištekėdavo visas kraujas, krisdavo negyvi.

Atsimenu, kažkada labai seniai laikraštyje skaičiau vieną straipsnį, bet iki šiol jis man išliko atmintyje. Važiavo du žmonės vežimu, kinkytu sartu arkliuku. Staiga šis nugriuvo, ir jam iš nasrų pasipylė kraujas. Vietoj to, kad vargšą arklį išvaduotų iš pakinktų, žmonės pradėjo tampyti žąslus, spardyti ir laužti aukštyn uodegą — kad tik stotųsi.

O kiek per įvairias televizijos laidas rodyta reportažų apie nuvarytus arklius, paliktus pririštus prie medžio, girtą pilietį, vidury kelio spardantį nebepajėgiantį atsistoti arklį, pakartą šunį, paliktą kaboti ant medžio prie pat sodybos. Ir tai tik keletas iš milijonų pavyzdžių, kaip žmogus gali būti žiaurus gyvūnams.

Valgydami mėsą, nešiodami odinius batus ir kailius, pirkdami bilietus į cirką, „mėgaudamiesi“ korida, žavėdamiesi gaidžių peštynėmis, mes toleruojame gyvulių skerdimą, žiaurų ir nežmonišką elgesį su jais. Jei viso pasaulio žmonės to atsisakytų, smurtas ir žudynės būtų sustabdyta. Bet patys suvokiame, kad tai neįmanoma. Ar realu, kad ūmai tapsime vegetarais? Humanizuoto ir estetizuoto skerdimo proceso nevadiname žudymu. Norėtųsi tikėti, kad gyvuliai miršta oriai, neskausmingai, be baimės ir neapykantos mums, juos valgantiems. Vis dėlto nemalonu manyti, jog jie, ddar neseniai žvaliai kriuksėję, meiliai mūkę ir į mus žvelgę patikliomis akimis, persmelkti streso hormono dabar gyvena mūsų pilve.

Ar galima suvalgyti draugą? Mes tik manome, kad nevalgome arklienos, o lietuviškus arklelius pelningai eksportuojame italų ir ispanų maisto pramonei. Šiaulių rajone buvo aptikta nelegali arklių skerdykla. Iš arklienos buvo daromos dešros nieko neįtariantiems lietuviams. Vargšai arkliai buvo skerdžiami grandinėmis prirakinti prie obels. Demaskuoti “verslininkėliai” pasakojo, kad arklys, protingas gyvūnas, nieku gyvu nesileidžia pririšamas prie obels, kur prieš tai galą gavo jo gentainis, tad reikėdavo rišti vis prie kito medžio. Vienoje Lietuvos fermoje iš bado nudvėsė 200 kiaulių. Atvykusius policijos pareigūnus sukrėtė žiaurus vaizdas: kiaulės ir paršeliai keletą mėnesių gulėjo negyvi iš bado apgraužtuose garduose. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybai Ukmergės gyventojai pranešė, kad karantinavimo tarnyba žiauriai utilizuoja šunis: juos šaudo, pusgyvius meta į cementines statines ir užpila kalkėmis. Prieš keletą metų benamis iš Kauno zoologijos sodo pavogė ir išsikepė gulbę. Molėtų rajone vaikinai žiauriai nužudė gulbės nebylės patiną. Panevėžio rajone nukankinta veršinga karvė — jai gyvai išrėžti užpakaliniai kumpiai. Neseniai Šiauliuose iš ketvirtojo aukšto buvo išmestas šuo. Muitininkas be gailesčio nušovė keliolika gandrų.

Pasaulyje Gyvūnų globos organizacijos kovoja už gyvūnų teises. Siekiama riboti eksperimentus su gyvūnais, beglobių gyvūnų skaičių reguliuoti kastracija,

humanizuoti gyvulių laikymą fermose, zoologijos sodus paversti retų veislių gyvūnų veisimo stotimis, likviduoti visas pasilinksminimo gyvūnų sąskaita vietas: koridą, cirką, delfinariumus, žirgų lenktynes, šunų kovas. Kuriamos benamių gyvūnų prieglaudos, pagalbos stotys nukentėjusiems nuo žmonių laukiniams gyvūnams. Europoje vyksta kastravimo akcijos, mokyklose į programą įtraukiamos gyvūnų globos pamokos, rengiamos programos “Gyvūnai padeda žmonėms” — dresuojami šunys, ligonių pagalbininkai.

Radikalusis Gyvūnų išlaisvinimo frontas praktikuoja gyvūnų išlaisvinimo akcijas. Jos nariai Viskonsine iš fermų paleido 71 tūkst. karvių, Upsaloje iš mokslo laboratorijų — 92 jjūrų kiaulytes, išvadavo tris milijonus viščiukų. Anglijoje įkurtos Gyvūnų teisių milicijos (Animal Right Militia) kovos metodai — dezinformacijos ir apgaulės skleidimas. Kompanija “Mars” atlikdavo bandymus su gyvūnais, kad išsiaiškintų saldumynų poveikį dantims. ARM paskleidė gandus, jog į prekybą patekę batonėliai “Mars” yra užnuodyti. Kompanija “Mars” patyrė milžinišką nuostolį ir nutraukė bandymus su gyvūnais. Ekonominis sabotažas tapo efektyvia priemone kovojant už gyvūnų teises.

Pasaulyje kuriasi įvairios organizacijos, judėjimai, siekiantys sugrąžinti deramą pagarbą kiekvienai gyvybei. „Etika, kuri palieka už savo intereso ribų mmūsų santykį su gyvūnais, yra nepilna“ – teigia A. Šveiceris. Žmonės privalo atgaivinti natūralų, įgimtą jautrumą ir įsijungti į gyvūnų likimo problemą ne kaip gamtos ir gyvybės viešpačiai, o kaip protingos, dorovinės asmenybės.

Etika, kurios pagrindą sudaro didi pagarba viskam, kas ggyva, yra pagrįsta mąstymu, širdies balsu ir būtimi. Ji įduoda mums į rankas ginklą prieš nužmogėjimą ir sąžinės praradimą.

LITERATŪRA

1. Ekologinės etikos baruose. V., 2003

2. Šveiceris A. Kultūra ir etika. V., 1989

3. Žurnalas „Moteris“, 2005, Nr.11

4. Žurnalas „Ieva“, 2004 m. Nr. 2(26)

5. http://fauna.vabolis.com/topics.cgi?op=print_topic;cat=a;id=177

6. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2002/04/04med.html

7. http://shirshegsm.lt.eu.org/zebras/doku.php?id=kailis

8. http://www.kailis.hardcore.lt/galerija.htm

9. http://gyvunuteises.puslapiai.lt/arights.html