kas yra tolerancija

Tolerancija mano akimis

”KAS yra tolerancija? Tai – žmoniškumo išdava. Mes visi pilni silpnybių ir paklydimų, todėl atleiskime vieni kitiems visas kvailystes – tai pirmasis gamtos dėsnis”. Taip apie toleranciją rašė Volteras savo knygoje ”Filosofijos žodynas”.

O kaip kiekvienas iš mūsų supranta toleranciją? Kadangi galiu kalbėti tik už save, man tolerancija – kitokių požiūrių, asmenybių, keistų kultūrų ir papročių, įpročių, pomėgių priėmimas. Supratimas, kad visa kas man nepažįstama arba nepriimtina nėra blogai, tiesiog kitaip. Tolerancija reiškia pakantumą bei tam tikrą pagarbą kitaip mmąstančiajam, nebūtinai pritariant jo nuomonei.

Galėčiau pasakyti, kad Lietuvoje, ypač paskutinįjį penkmetį būti išskirtiniu tapo mados dalykas. Atrodyti, rengtis kitaip, elgtis pažeidžiant įprastas, dažnai per daug sustabarėjusias visuomenės nustatytas taisykles, šablonus tapo labai populiaru, o ypač tarp paauglių. Bet ar išskirtinumas yra peiktinas? Žinoma ne, tiesiog, kaip ir visur, turi būti saikas ir išlikti sveikas protas. Neretai būna ir juokingų, absurdiškų atvejų, kai žmogus šokiruoja vardan šokiravimo, o ne dėl to kad jis toks iš tiktųjų yra, ir taip jjaučia. Štai ir pasireiškia mada, kuri verčia prarasti savastį, vien dėl noro būti matomu bei garbinamu. Nes šokiruojantys ir išskirtiniai asmenys atkreipia į save dėmesį, pritraukia aplinkinius, jų vardus greičiau atsimena. Kartais skambi kalba užliūliuoja ir žodžių esmė netenka prasmės, iir blizgančios, garbinančios akys mato tik stabą.

Deja, mano mylimojoje gimtinėje žmonės labai netolerantiški. Šis terminas daug kam skamba naujai, snobiškai, kai turėtų būti visiems labai gerai žinomas, suprantamas ir paisomas. Neretas žmogus bijo pažiūrėti į neįgalų žmogų, o vaikai netgi šaiposi iš jų, kitų rasių atstovai palydimi nepatikliais, pašaipiais žvilgsniais. Tikintys į kitas religijas apšaukiami sektantais. Netgi neverta kalbėti apie homoseksualus, kurie visuomenės laikomi atmatomis. Plačiau norėčiau pasisakyti apie neįgaliuosius.

Lietuvoje neįgalieji laikomi atskirti nuo visuomeninio gyvenimo, jiems sunku susirasti darbą, tik atkakliausieji išsikovoja galimybę mokytis, studijuoti, nors kas gali pasakyti, kad sveikieji talentingesni ir darbštesni už neįgaliuosius. Na, kaip be būtų, visa tai priklauso ir nuo negalios tipo.

Gatvėje labai retai gali pamatyti neįgalų žmogų, jie užsidarę savo namuose, gyvena ddar labiau suvaržytą gyvenimą, nei varžo jų negalia. Na, bet atvirkščiai yra labiau išsivysčiusiose šalyse. Man pačiai teko patirti gan slogius pojūčius, kai viešėjau Vokietijoje. Ten, gatvėse daugybė invalidų vežimėliuose sėdinčių žmonių, neįgaliųjų, ir tai nieko nestebina, nešokiruoja. Matosi, kad visuomenėje jie priimami, kaip pilnateisiai nariai, jais rūpinamasi, jiems padedama. Ir negalios sunkumas, šiuo atveju, visai nebeturi prasmės, juk kiekvienas žmogus turi teisę kvėpuoti grynu oru.

Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad mes turime suprasti, kad gyvenimas įpareigoja mus toleruoti dalykus, kurių mes nnemėgstame, nesuprantame. Vienintelis kelias gyventi santaikoje su kitais – išmokti pripažinti skirtumus.