Konfliktas

ĮVADAS

Prisiminimai apie įvykusius konfliktus, kaip taisyklė, sukelia

nemalonias asociacijas: grasinimus, priešiškumą, nesupratimą, bandymus,

kartais beviltiškus, įrodyti savo teisumą ir skriaudas. To pasekmė,

susidariusi nuomonė, kad konfliktas – negatyvus reiškinys, kurio

nepageidauja nei vienas iš mūsų. Tačiau konfliktai kyla beveik visose

žmogiškojo gyvenimo sferose. Galima teigti, kad konfliktai neišvengiami,

taip pat ir pavojingi, nes griauna žmonių santykius.

Prasidėjusį konfliktą sunku sustabdyti. Tai paaiškinama tuo, kad

kiekviena agresija ar priešiškumas priveda prie atsakomųjų veiksmų, kurie

dažniausiai būna žymiai stipresni nei pirminiai.

Šiandieninės konfliktinės situacijos tampa vis aštresnės ir aapima vis

daugiau žmonių. Paprasčiausia nuoskauda gali peraugti į agresiją prieš

konfliktuojančią pusę.

Šiame darbe aptarsiu mūsų kasdieniniame gyvenime dažniausiai sutinkamą

ir bene aktualiausią – tarpasmeninį konfliktą.

KONFLIKTAS – KAS TAI?

Plačiąja prasme konfliktas – tai prieštaravimų paūmėjimo kraštutinis

atvejis, kai priešingos pozicijos, interesai, požiūriai negali būti

įgyvendinami vienu metu. Konfliktas suvokiamas kaip jėga, kelianti

rūpesčių, suardanti buvusią tarpusavio santykių pusiausvyrą. Konfliktiškas

elgesys gali būti įvairus, pradedant intelektualiniais ginčais, baigiant

fizinės jėgos naudojimu, kuris sąlygoja turtinę ar asmeninę žalą. Priešiška

elgsena gali būti paslėpta, gali būti akivaizdi – tiesioginė. ŠŠi elgsena –

abipusė, nes kovoja du ar daugiau žmonių, vieno konflikto dalyvio elgsena

sulaukia kito dalyvio atsakomosios elgsenos.

Tarpasmeniniai konfliktai turi tam tikras priežastis, kurios yra

įvardijamos kaip konfliktogenai:

1. Pranašumo siekimas:

√ Atviras savo pranašumo demonstravimas – įsakymai, grasinimai,

kritika, kaltinimas,

√ NNuolankus santykis – geranoriškas pranašumo demonstravimas,

√ Gyrimasis – apie sėkmę lemiančius faktorius,

√ Aš manau,

√ Savo patarimo primetimas,

√ Kito žmogaus pertraukimas jam kalbant – tartum man tavo mintys

nerūpi,

√ Informacijos slėpimas,

√ Pinigų skolinimas – juk laiku tai negrąžinsi,

√ Bandymas atsakomybę suversti kitam – prašant ką nors padaryti,

√ Etiniai pažeidimai – stumtelėjimai, užmynimai ir net

neatsiprašoma,

√ Pasijuokimas iš kito – “patraukiant per dantį.

2. Agresija – konfliktogenų grupė.

Agreso – užpuolimas. Agresija būdinga kai kuriems žmonėms:

“sunkiems” žmonėms, smurtautojams.

Situacinis agresyvumas – FRUSTARACIJA – kylantis susiduriant su tam

tikra kliūtimi siekiant tikslo.

3. Egoizmas

Egoistas – siekia tik asmeninės naudos ir tai ne visada būna

teisinga, nes tai daroma kitų žmonių.

Kaip išvengti tarpasmeniniuose santykiuose KKonfliktogenų?

1) Prisiminti, kad bet koks neatsargus pasakymas gali būti

konflikto priežastis,

2) Būtina pašnekovui būti empatišku,

3) Elgtis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi.

Pagal formą konfliktai skirstomi:

– asmeniniai;

– tarpasmeniniai;

– konfliktai tarp grupių.

Tačiau randami ir kitokie konfliktų skirstymai:

– paslėpti arba nenumatyti konfliktai;

– atviri arba numatyti konfliktai;

– konfliktai, kilę dėl asmenybės savybių;

– situacijos sąlygoti konfliktai.

Konfliktai grupėje gali būti skirstomi ir į:

– konstruktyvinius konfliktus, kurie stimuliuoja grupės dinamiką,

naudingi kaip profilaktiką prieš grupės sąstingį;

– destruktyvius konfliktus, kurie ardo grupę.

Konfliktas pasižymi ir savo dinamika. Tai dažniausiai susidarius

palankioms sąlygoms, prasideda nesutarimų ir kivirčų epizodinė grandinė,

kuri turi polinkį tolydžiai, didinant potencialą, pasiekti kulminaciją.

Konfliktiška elgsena gali būti verbalinė –neverbalinė. Priešiškumas

gali būti išreiškiamas žodžiais, gestais, raštu, įvairiais veiksmais.

Konfliktiška elgsena gali būti aktyvi arba pasyvi. Konfliktiška elgsena

gali būti atvira arba užslėpta.

Konfliktiška elgsena:

√ Dviejų žmonių sąveika;

√ Tiesioginė – netiesioginė;

√ Verbalinė – neverbalinė;

√ Atvira – paslėpta.

Konfliktišką elgseną sąlygoja asmenybės aplinka bei socialinė

psichologinė aplinka.Daugumos autorių nuomone esti predisponuojantis

konfliktišką elgseną reiškinys – situacijos konfliktiškumo suvokimas. Jį

lemia subjektyvi prieštaravimo svarba, prasmė tam individui, turinčiam

individualią gyvenimo, patirtį, vertybių orientaciją bei motyvaciją. Šis

suvokimas susijęs su individualaus tolerancijos slenksčio peržengimu, kai

ima dominuoti tai kas žmones supriešina.

Konfliktas turi misiją – atkurti, normalizuoti, pagerinti situaciją ar

pašlijusius santykius. Todėl jį reikia vertinti kaip atsiradusią galimybę

ar kilusią problemą. Tačiau pirma, į konfliktą žvelgiame kaip į situaciją,

kai nesutampa nuomonės, interesai dviejų asmenų, subjektų arba oponentų,

kai priežastis – konkretus konflikto objektas/ginčo dalykas.

Konflikto situacija suprantama, kaip situacija, kylanti dėl skirtingo

žmogaus požiūrio, skirtingo įvairių reiškinių suvokimo. Kai tokia situacija

kelia grėsmę nors vieno iš sąveikos dalyvių suformoluotam tikslui, tai

susidaro konfliktinė situacija. Konfliktinė situacija – tai prieštaringos

šalių pozicijos kokiu nors kklausimu. Stebimas priešingų tikslų ir įvairių

priemonių jiems pasiekti naudojimas, interesų nesutapimas. Konfliktinės

situacijos pagrindas – smulkmeniški ginčai , nelaiku pasakytas žodis,

nuomonė,- ir konfliktas gali prasidėti, tai salyga konfliktui kilti, taip

pat turi būti būsimo konflikto dalyviai – subjektai/oponentai, taip pat

ginčo dalykas – konflikto objektas.

Konflikto subjektai –tai konfliktinės sąveikos dalyviai. Jais gali

būti asmenybės, grupės, organizacijos. Oponentai privalo turėti galimybę

veikti savo, o ne trečiųjų asmenų vardu.Jie neturi būti priemonė kažkieno

interesams įgyvendinti. Tai būtų jau tarpininkų dalyvavimas, o ne konkrečių

konflikto dalyvių sąveika. Tyrime taip pat akcentuojama, jog subjektų

sąveikai svarbus formalus/neformalus oponentų statusas, jų rangas,

(valdžia).

Konflikto objektai – yra tai, į ką pretenduoja kiekviena

konfliktuojanti šalis, tai kas sukelia jų prieštaravimus, jų ginčo dalykas.

Konfliktinei situacijai peraugti į konfliktą būtinas postūmis,

išorinis įsikišimas arba incidentas.

Incidentas – vienos iš šalių veiklos aktyvizacija, kuri, apriboja

kitos šalies interesus.

Iškilę prieštaravimai tampa konfliktine situacija, kai:

• Situacija svarbi konflikto sąveikos nariams;

• Yra kliūtis, kurią sukuria vienas oponentų, norėdamas sutrukdyti

kitiems dalyviams pasiekti savo tikslų;

• Asmenybė ar grupė nebegali daugiau taikstytis su iškilusia kliūtimi.

KONLIKTO NAUDA, KONFLIKTO ŽALA

Priklausomai nuo konflikto sprendimo elgesio stiliaus, nuo konflikto

valdymo, jo pasekmės tiek individui, tiek grupei – kolektyvui gali būti

funkcinės arba disfunkcinės. Skirtingų autorių išskiriamos funkcinės –

disfunkcinės arba teigiamos – neigiamos pasekmės.

Konflikto nnauda, teigiamas jo poveikis tas, jog:

1) problema gali būti išspręsta taip, kad sprendimas tenkintų abi konflikto

šalis;

2) priešiškos šalys – oponentai gali būti linkę bendradarbiauti ateityje

(perėjimas nuo antagonizmo prie bendradarbiavimo) ;

3) konfliktas gali paskatinti paklusnumo sindromą, kai pavaldiniai neišsako

idėjų, prieštaraujančių vadovų ar gydytojų nuomonei;

4) padidėja pastangos įveikti sunkumus;

5) geresnis žmonių supratimas;

6) išmokstama geriau priimti sprendimus;

7) kritiško mąstymo atsiradimas;

8) konfliktas sustiprina, užgrūdina kolektyvą.

Kartais nepavyksta rasti veiksmingo būdo konfliktui suvaldyti, nes tam

tikros sąlygos trukdo pasiekti šį tikslą. Tuomet susiduriama su

disfunkcinėmis/neigiamomis konfliktų pasekmėmis:

1) Problemos lieka neišspręstos;

2) Suintensyvėja neigiami santykiai;

3) Nestimuliuojama sprendimų ieškojimų;

4) Grupėje padidėja įtampa, priešiškumas;

5) Darbuotojai linkę išplėsti nesutarimus;

6) Jaučiamas bendradarbiavimo nepasitenkinimas, bloga nuotaika, negatyvūs

jausmai, stresas.

KONFLIKTO SPRENDIMO GALIMYBĖS

Neracionalu įsiplieskusį konfliktą drausti, slopinti arba neigti.

Būtina jį spręsti. Žmonės linkę pulti, jei jaučia grėsmę, ir lengvai

pasijunta esą kaltinami. Labiau linkę išklausyti kitą, jei jaučiamės

suprasti patys; sprendimai gali būti priimti bendradarbiavimo atmosferoje.

Tai atrodo elementaru, tačiau ar daugelis iš mūsų prisimena šias tiesas

kovos įkarštyje? Surney pabrėžia, kad viena iš priežasčių, dėl kurių mes

lengvai puolame kaltinti, yra ta, kad mums sunku paprašyti, ko mes norime

ir mes jaučiamės poreikį save pateisinti. Pripažinti, kad iškilo kokia nors

problema, reikia drąsos. Klystume, jei manytume, kad problemos nutylėjimas

išsaugos santykius, nes besikaupiantis konfliktas darosi labiau

komplikuotas.

Norėdami išspręsti

konfliktą reiktų laikytis šių taisyklių:

– atskleisti konflikto esmę, nes tai ir yra pagrindinė priežastis, dėl

kurios kilo konfliktas;

– atvirai ir efektyviai bendrauti abiem konfliktuojančiom pusėm. Tai

gali būti savo klaidų pripažinimas, emocijų kontroliavimas, konflikto

lokalizavimas.

Norėdami išspręsti konfliktą, tai reikia daryti konstruktyviai. Šiuo

atžvilgiu, tikslas turėtų būti, ne įveikti partnerį, bet kartu rasti bendrą

išeitį iš susidariusios situacijos. Konfliktuojant reiktų vengti

priekaištų, kaltinimų, asmenybės savybių iškėlimo, balso kėlimo ir pan.

F.Bachas nurodo, jog šalinant konfliktą, reiktų laikytis šių pagrindinių

principų:

1. Garbingumo:

– vengiant nnedalykiškų argumentų, kurių tikslas yra užgauti oponentą,

prikišant jam dvasinius ir fizinius trūkumus;

– nesudaryti partneriui žeminančių situacijų, iš kurių jis negalėtų

garbingai retiruotis;

– neįžeidinėti artimų asmenų;

– vengti neteisingų apibendrinimų;

– nepriminti senų istorijų;

– vengti nederamų priemonių, gąsdinimų.

2. Atvirumo:

– neatmesti iš karto kito požiūrio;

– stengtis atvirai išsakyti savo poziciją, pretenzijas, neišsisukinėti,

nekalbėti užuominomis;

– ginčytis nuoširdžiu, tvirtu ir ramiu tonu. Pasistengti sulaukti atsakymo,

nes konfliktas sprendžiamas produktyviau, kai vyksta dialogas, o ne

monologas;

– svarbu ppasakyti, kaip problemą matote jūs, o ne matyti, ką turi ir ko

neturi oponentas.

3. Realizmo:

– kalbėti tik apie tai, dėl ko konfliktuojama;

– neliesti partnerio charakterio, kitų dalykų, neturinčių ryšio su

konfliktu;

– neetiška kalbėti kitų vardu;

– negalima rremiantis savo jausmais spręsti apie kito žmogaus jausmus, nes

tada gali atsirasti rimtas psichologinis barjeras konfliktui pašalinti.

4. Atsakingumo:

– konfliktuojančios pusės turi jausti atsakomybę už ginčo baigtį;

– reikia nuosekliai išsiaiškinti nesusipratimus ir rasti abiem pusėm

priimtiną sprendimą;

– konflikto pašalinimas neturi būti vienos pusės laimėjimas, o kitos

pralaimėjimas, bet problemos išsprendimas arba geresnis vienas kito

supratimas.

Taigi, kad konfliktas būtų išspręstas abi pusės tenkinančiu būdu,

paprastai siūlomas pergalės ir pergalės metodas, kitaip vadinamas septynių

žingsniu planu:

1. Savų poreikių apibrėžimas. Konflikto sprendimas pradedamas apibrėžiant

poreikius, norus, išsiaiškinant ko nori kiekviena pusė. Poreikiai ne

visuomet aiškūs ir suprantami, todėl dažnai apie juos būtina

pagalvoti. Kai patys gerai nežinome, ko norime, sunku tikėtis, kad

mūsų norus supras antroji konfliktuojančioji pusė.

2. Savo poreikių ppasidalinimas su kita puse. Apibrėžus savo poreikius