KONFLIKTO KONTRASTAI ASMENYBEI IR GRUPEI

YRA 5 KONFLIKTŲ TIPAI:

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

SVEIKATOS MOKSLŲ FAKULTETAS

SOCIALINIO DARBO KATEDRA

KONFLIKTO KONTRASTAI ASMENYBEI IR GRUPEI

Vargu, ar kas gali pasidžiaugti tolygiai tekančiu ramiu gyvenimu be konfliktų? Kažkodėl tokių nesutikau, negalėčiau džiaugtis ir savąja patirtimi, nors, regis, nesu konfliktiška asmenybė. Kas tai yra konfliktas? Gal tai griaunantis asmenybines, rodos, taip gyvenime patikrintas ir išugdytas prigimtines savybes neišvengiamas socialinis fenomenas, o gal tai – būdas geriau pažinti save ir kitus, gal tai progresyvios ir modernėjančios visuomenės variklis, o gal tai kiekvieno žmogaus prigimtyje uužkoduota Froido nupasakota tonatos (griovimo, agresijos) energija?Įsigilinus į konflikto esmę remiantis tiek teorinėmis prielaidomis, tiek savąja patirtimi, pasidaro sunku atrasti svariausią argumentą paaiškinti – kodėl tokie dažni žmonių pykčio protrūkiai.

Kasryt stebiu, kaip man atrodo, beveidę skubančių žmonių masę: į darbą, į vaikų darželius vedančias savo atžalas, besistumdančius dėl pirmumo teisės parduotuvėse nusipirkti pirkinių, pažymėtų ženklu ,,akcija“, skubančius kuo greičiau įlipti į autobusą, gal tam, kad užimti kuo greičiau vienvietę sėdynę, tada nereiktų galvoti apie nežinia kokio prisėsiančio kelionės kaimyno ddvivietėje sėdynėje?. Savaime aišku šiame skubančiame ir besikeičiančiame žmonių pasaulyje laikas kiekvienam iš mūsų yra brangus. Nė vienas žmogus neturi jo tiek, kiek norėtų. Dažnai susimąstau, kodėl gi mums kartais tampa sunku būti su kitais – tokiais pat mirtingais, nuodėmingais, iieškančiais ir klystančiais, išgyvenančiais džiaugsmingus ir krizinius lūžius savo būtyje – mėgautis gyvenimu? Juk buvimas gyvenime yra toks nenumaldomas ir negailestingai trumpas. Netoli, bebėgdamas šuoliais, siekdamas aiškių ar neaiškių savųjų tikslų, versdamasis per kitų galvas, nubėgsi. iki savo gyvasties pabaigos, tik klausimas, ar bus aišku, dėl ko taip greitai bėgai, nepastebėdamas mažų, rodos, tokių paprastų gyvenimo stebuklų – kitų žmonių, kuriuos turi, kurie tave myli, kuriuos vienija paprastos krikščioniškos vertybės – Tikėjimas. Meilė. Viltis. Manau, labai taiklus Suetonijaus posakis – ,,skubėk lėtai“. Bet mes, neretai tampantys mirtingaisiais dievais, gyvenimo laiką taip dažnai iššvaistom.

Betgrįžtam prie konflikto esmės. Sakoma, kad konfliktas – tai kova ir, ,,priežastys yra tie dalykai, kurie tikrai skaldo – neapykanta ir pavydas, skurdas ir godumas.“ (1,85).

Tad ttampa aišku, kad konfliktas yra reiškinys, o jei konfliktas yra reiškinys, tai jam rastis reikalingos ir tam tikros sąlygos. Visų pirma, turi būti ne mažiau, kaip dvi dalyvaujančios šalys. Tačiau to dar nepakanka, reikia, kad būtų ne mažiau, kaip du poliai. Tai gali būti pozicijos, nuomonės, interesai, vertybės ir t.t. Tačiau dar ir to nepakanka, būtinas ir aktyvumas. Priešingomis pusėmis gali būti ir atsitiktiniai žmonės, atskira organizacija arba valstybė. Paprastai visos pusės stengiasi, kad būtų priimtas jų požiūris ir nenori ppriimti kitos pusės požiūrio. Jei nesutariančios šalys nieko nedarys, tai ir konflikto nebus. Konfliktai visada priklauso tiems, kas konfliktuoja ir įtrauktiems asmenims. Irkokias galime čia rasti priežastis? Simmel G. teigia, kad konfliktas gali būti susijęs grynai su dalykiniais sprendimais ir neįtraukti asmeninių dalykų, o kita vertus užgriebia asmenis subjektyviu aspektu. Taigi jeigu turi priešiškai savo atžvilgiu nusiteikusį asmenį, tai žinok – jis ieškos jautriausios stygos, ar tai būtų tavo šeima, darbas, meilė – jis sieks nutraukti ją, skaudžiai paliesdamas tavo giliausią, pažeidžiamiausią vidinę esybę.

Klausiu savęs – kur čia glūdi konkurencingumo, konfliktiškumo prasmė? Galbūt pačioje žmogaus egzistencijoje. Tik pakliuvus į kritines situacijas žmogui atsiveria asmens gyvenimo trapumas, pažeidžiamumas. Egzistencinis gyvenimas leidžia suvokti žmogui, kad jis nėra užprogramuotas, kad yra savistovus.

Tačiau vėl gi mąstau – žmogus yra savarankiškas, tačiau bendrume su kitais. Pirmasis bendrumas pagrįstas išimtinai tuo faktu, kad mes esame būtybės, kurioms vis dėlto rūpi išsiskirti ir priešiškumas turi dirginti sąmonę tuo giliau ir stipriau, kuo didesniu vienodumu pasižymi šalys(1, 92). Skirtingumas ir išryškėja konkurencinėje kovoje, kuri išsaugo šios kovos laimėjimas savaime dar nerealizuoja jos tikslo, kaip tada, kai kovos motyvas yra pyktis ar kerštas, bausmė ar ideali pergalė kaip tokios vertė. Taigi konkurencija kaip reiškinys neišvengiamas.

Pagaliau ta konkurencija iškyla vvisur, ,,kur konflikto interesas skiriasi nuo pačios asmenybės. Kova, kuriai asmenybės atiduoda savo jėgas, o pergalė turi būti naudinga tik pačiam reikalui, – tokia kova yra tauri kova: juk taurus žmogus visais atžvilgiais yra asmenybė, tačiauvisą asmenybę rezervuoja siekiamam tikslui, todėl objektyvumas čia reiškiasi kaip kilnumas“(1,93). Tačiau neabejotinai galimi ir egoistiniai tikslai siekiant savo pranašumo ar laimėjimo tam tikroje socialinėje erdvėje. Tada, matomai, tokiam žmogui kovos motyvas dažniausiai yra šaukiantis pyktis ar kerštas, bausmė arba būtina ideali pergalė.

Kita vertus, kaip teigia Jaspersas: didžiajai daugumai žmonių yra svetimi tokie laisvės išgyvenimai, savo pozicijos ginimas. Jie seka kolektyvo pavyzdžiu. Tai masės žmogus. Toks žmogus nepatirs savęs pasirinkimo džiaugsmo. Toks žmogus net nenori laisvės, ji jam yra našta. Masinis žmogus – priešybė asmenybei. Minios žmogus yra užbaigtas. Už minios žmogų pasirinkimą daro kiti. Todėl konkurencinėje kovoje jis tampa nuolankus manipuliacijos, tačiau kitų, trečiųjų, įrankiu. Simmel teigimu, konkurencija daro ir didžiulį socializuojamąpoveikį: pretendentą, kuris greta savęs turi varžovą ir dėl to yra tikrasis pretendentas, nes jis esą skatina suartėti su tuo, dėl kurio palankumo vyksta konkurencija, verčia išžvalgyti jo silpnybes bei privalumus ir bandyti prie jo prisitaikyti, tokiu būdu palaipsniui bandyti sujungti su juo veiklą. Trečiasis užkariaujamas įvairiausiomis priemonėmis – įkalbinėjimu arba įtikinėjimu, kkainos pakėlimu arba jos numušimu, įtaiga arba grasinimais. Dėl šio trečiojo užkariavimo, manau, tokius būdus naudoja daugelis pretenduojančių užimti aukštesnes pareigas, tapti lyderiais, parodydamas masėms varžovo silpnybes. Taigi modernioji konkurencija yra kova su visais ir kartu yra visų kova dėl visų arba -skaldyk ir valdyk, siek subjektyvių tikslų.

Pažvelkime į savo nūdieną: nacionalinę televiziją, skaitykime mokslinius publikuojamus leidinius ir pastebėsime, kad ir čia pilna reklamos apie tam tikro gaminio, paslaugų išskirtinumą. Taip apeliuojama į žmogaus jausmus, taip atsiranda vartotojų priklausomybė, taip pat ir gyvenime priklausomybė nuo kito žmogaus, nuo grupės. Iš esmės, matyt, žmogui sunku būti laisvu.

Kita vertus, dažnai žmonės galvoja, kad ginčai susieti su pykčiu, agresija, todėl jų reikia vengti, bet konfliktai  padeda išsiaiškinti skirtingas pažiūras, duoda papildomos informacijos, suaktyvina veiklumą.

Vis dėlto turiu sutikti, kad pagrindinės visų rūšių konfliktų priežastys yra riboti ištekliai ir jų paskirstymas, tarpusavio priklausomybė, skirtingi tikslai, skirtinga vertybių ir elgesio samprata, taip pat išsilavinimas, nemokėjimas bendrauti su žmonėmis ir t.t.

Sunkiausiai, manyčiau,išgyvenamas vidinis konfliktas, sakykim, darbe, kai darbui keliami prieštaringi reikalavimai, kai žmonės jaučia nepasitenkinimą darbu, nepasitikėjimą, stresą. Galbūt dėl to taip dažnai pastebiu žmones, kuriems ėjimas į darbą tampa kančia, jie jaučiasi nuolat pavargę, išsekę, kitaip tariant ,,perdegę“. Perdegusią lemputę gali pakeisti nauja. Tačiau žmogus

negali iš karto keistis, šviesti ryškia šviesa, kaip ta naujai pakeista lemputė. Jam reikalingos didelės pastangos atrasti savyje tos vidinės šviesos. Tada privalai arba keisti savo reagavimą į nuolat besikartojančiasir išbalansuojančias situacijas grupėje, arba tapti maištininku, bet pasekėju tikrai nebus daug.

Tenka konstatuoti, kad konfliktų kontrastai asmenybei ir grupei įvairiapusiai, čia rasi ir šviesiųjų ir tamsiųjų žmogiškųjų pusių. Kažkas yra pasakęs, jog pasaulyje reikia tiesiog būti – kūrybiškai žengti tuo keliu, kuris dabar įvardijamas kaip mistinis. Ir galbūt tik tie žmonės, kkurie išmoksta tvarkyti gyvenimą pagal savo vertybes, neatsižvelgiant į viešą nuomonę ar madingas tendencijas, gali užsitikrinti tikrą ilgalaikį pasitenkinimą.

Literatūra

1. Simmel, G. (2007) Konfliktas. Sociologija ir kultūros filosofija: rinktinė. Vilnius: Margi raštai, p.85 – 111.