Krizinis nėštumas

Mūsų laikų paradoksas

Mūsų laikų paradoksas – išleidžiame daugiau, bet turime mažiau, perkame dažniau, tačiau gėrimės ir džiaugiamės vis rečiau.

Turime didesnius namus, tačiau mažesnes šeimas, daugiau patogumų, bet mažiau laiko.

Turime daugiau medicinos žinių, tačiau vis mažiau sveikatos.

Prailginome savo gyvenimą keleriais metais, tačiau nepridėjome gyvenimo tiems metams.

Daugiau pykstamės, bet mažiau juokiamės, daugiau kalbame, tačiau rečiau mylime, ir

per daug dažnai nekenčiame vienas kito.

Įgijome daugiau valdžios, tačiau vis mažiau dėmesio skiriame

vertybėms.

Sukūrėme daugiau kompiuterių, kad sukauptumėm daugiau informacijos, tačiau bendraujame vis mažiau ir mmažiau.

Sugebėjome nuskristi į mėnulį, bet sunkiai pereiname gatvę pamatę kaimyną.

Sugebėjome nugalėti atomą, tačiau neįstengėme įveikti savo prietarų.

Išvalėme orą, tačiau užteršėme sielą.

Užvaldėme išorinė erdvę, bet apleidome vidinę.

Mes daugiau rašome, tačiau sužinome vis mažiau, daugiau planuojame, bet padarome vis mažiau, išmokome skubėti, bet ne laukti.

Tai greito maisto ir lėto virškinimo didelių žmonių ir silpnų charakterių, perdėto pelno ir paviršutiniškų santykių, ilgesnio laisvalaikio, bet mažesnio pasitenkinimo laikai.

Tai dvigubų pajamų, tačiau dažnesnių skyrybų, vis puošnesnių namų, bet išardytų šeimų dienos.

Tai greitų kelionių, ssmunkančios moralės, nutukusių kūnų bei piliulių, vedančių iš džiaugsmo į tylą, į mirtį dienos.

Tai laikas, kai šiuolaikinė technologija gali atnešti jums šį laišką,

laikas, kai jūs galite pasirinkti, ar atkreipti į jį dėmesį, ar

Paprasčiausiai išmesti į šiukšlių dėžę.

Parengta pagal George CCarlin

*****

Kauno šeimos centras nesenai pradėjo vykdyti krizinio nėštumo programą. Žinoma, kad jaunos paauglės, dar nesukūrusios šeimos merginos, moterys, kurios turi kelis vaikus ir kenčia materialinį nepriteklių, dažnai jaučia nerimą, kurį sukelia netikėtas ir nelaukiamas nėštumas. Sužinojus, kad laukiesi kūdikio, iškyla begalės klausimų:

• Ką aš darysiu?

• Kaip sutiks šią žinią jis – ar prisiims atsakomybę?

• Ar supras mane tėvai, draugai kolegos?

• Turėsiu atsisakyti mokslo, profesijos, karjeros?..

• Ar tai jau yra vaikas?

• Ar jis bus laukiamas ir laimingas?

• Iš ko mes gyvensime?

• Ką aš galiu duoti vaikui?

• Ar mano situacijoje vaikas – negarbė?

• Kokia mūsų laukia ateitis?

• Turėsiu atsisakyti visko, ko siekiau?

Dauguma moterų, atsidūrusios čia jau minėtose joms nepalankiose situacijose, dažniausiai būna nepasiruošusios gimdyti nei morališkai, nei psichologiškai, todėl, norėdamos sumažinti šį nerimą iir stresą, moterys ryžtasi abortui. Tačiau, nors ir abortai gali būti leidžiami, jie netampa nepavojingais. Abortą galima sukelti trimis pagrindiniais būdais:

• Kai į gimdą patenkama per gimdos kaklelį;

• Kai negimęs kūdikis nužudomas vaistais, po to atsiranda sąrėmiai ir negyvas vaisius išstumiamas iš gimdos;

• Kai į gimdą patenkama per chirurginę operaciją.

Abortas išsiskiria tuo, kad tai chirurginė intervencija, kuri ne tik pačiai motinai gali pakenkti, bet dar sunaikinama ir jos įsčiose auganti būtybė. Moteris bus pakankamai informuota tik tada, kai bus jai išaiškinta pati operacija, ggalimos jos komplikacijos (pradinės ir vėlesnės) ir papasakota tiesa apie tą, kurį ji nešioja įsčiose. Paprastai būna nutylimos galimos komplikacijos, apie vaisių įsčiose kalbama kaip apie ”nėštumo audinį”, “dar tik saujelę ląstelių”, “dar ne kūdikį bet tik gumulėlį” ir taip apibūdinamas vaikas, kuris jau čiulpia nykštį, jaučia skausmą, todėl prieš apsisprendžiant motinai darytis abortą, svarbu ją supažindinti ir informuoti apie jos įsčiose besiformuojantį kūdikį ir jo vystymosi stadijas. Štai žmogaus biografija:

• Širdis ima plakti tarp 18 ir 25 vaisiaus užsimezgimo dienos (tada kai motina dar nežino, kad yra pastojusi);

• Visos nervų sistemos susidarymo pradžia – apie 20 gyvenimo dieną;

• Apie 42 gyvenimo dieną galutinai susiformuoja griaučiai, matomi pirštukai, atsiranda refleksai;

• Apie 43 dieną galima užregistruoti smegenų elektrines bangas;

• Apie aštuntą gyvenimo savaitę susiformuoja smegenys ir visos kūno sistemos;

• Pakutenus aštuonių savaičių kūdikio nosytę, jis atloštų galvą;

• Tarp devintos ir dešimtos savaičių vaikutis jau kraipo akutes, ryja, judina liežuviuką, o bakstelėjus jam į delniuką, jo kumštelis susigniaužtų;

• Vienuolikos dvylikos savaičių jis jau energingai čiulpia savo nykštį ir godžiai traukia į save maistą – skystį kuris yra reikalingas kvėpavimo organams išvystyti;

• Nagučiai ima ryškėti apie vienuoliktą dvyliktą savaitę, blakstienos – apie šešioliktą;

• Apie šešioliktą gyvenimo savaitę kūdikis reaguoja į šviesą, iš jo pirštų pagalvėlių jau galima nustatyti asmens tapatybę.

Susipažinus su tokia informacija, kkažin ar dažna ryžtųsi abortui, tačiau tokių žinių stoka, patiriamas stresas, visuomenės požiūris, nemąstymas apie galimas komplikacijas ir dar daug kitokių aplinkybių verčia moteris nutraukti nėštumą. Be abejo moterys pradžioje pasidariusios abortą ir jaučiasi lengviau, nes tie jausmai, kuriuos sukėlė netikėtas nėštumas, yra nuraminami, bet po kiek laiko atsiranda nauji jausmai – tai apgailestavimas, liūdesys, nerimas, sąžinės graužimas – visa tai pradeda kamuoti moterį.

Atsiranda eilė fizinių, emocinių ir psichinių sutrikimų, kuriuos jaučia tiek vyrai, tiek moterys po aborto – tai vadinama poabortiniu sindromu. Šis sindromas pasireiškia kai yra pastovus neigimas, kai yra pastovus minčių ir jausmų slopinimas, nenoras ir negalėjimas jų išreikšti atvirai, kai sunkiai išgyvenama ir tai bandoma atsiriboti, negalvoti, užmiršti ir nustumti kažkur gilyn savyje. Būtent neišreikštos ir neišsakytos emocijos yra visų kenčiančių dėl aborto vyrų ir moterų bendras bruožas. Vyrauja atsiribojimas, noras save pateisinti, pastoviai jaučiamas kaltės jausmas, dažnai lydimas gėdos, įžeistos savigarbos, vėliau gali atsirasti ir depresija. Poabortinio sindromo sudėtine dalimi yra nemiga, širdgėla, neviltis, prisimenama metinių progomis, sapnai, košmarai, išgyvenama iš naujo, atsiranda šaltumas, sumažėja lytinis potraukis, pradedama galvoti apie savižudybę. Gali atsitikti taip, kad laikui bėgant, per abortą prarastas kūdikis bus prisimenamas taip, kaip ir bet kuris kitas miręs mylimas žmogus, nes lengviau yyra kūdikį pašalinti iš motinos įsčių, nei ištrinti jo atminimą iš jos atminties.

Kitos galimos sveikatos, socialinės ir emocinės aborto komplikacijos ir pasekmės:

• Užkrato patekimas ir įvairūs uždegimai;

• Kraujavimas ir gimdos sužalojimas;

• Kraujo krešėjimo sutrikimai;

• Tikimybė susirgti krūties vėžiu;

• Galimas nevaisingumas, negimdinis nėštumas ar priešlaikinis gimdymas;

• Pakinta mėnesinių simptomai, padidėja galimybė nelaikyti šlapimo;

• Po aborto galimas dažnas persileidimas;

• Dažnai tėvai nepajėgia prisirišti prie kito savo vaiko;

• Gali sekti abortai vienas paskui kitą;

• Net 46% porų išsiskiria po aborto;

• Didėja emociniai sutrikimai, atsiranda baimė – mirties, kitų vaikų, gydytojų ir t.t.;

• Pasireiškia psichikos ligos, netgi savižudybės.

Didžiausia trauma pasireiškia dėl to, kad kūdikis mirė ne dėl pasyvių ligos ar komplikacijos pasekmių, bet dėl aktyvaus veiksmo – aborto. Visa tai ir apsunkina motinos gedėjimą nes ji iš tikrųjų ir gedi to vaiko kaip bet kurio kito artimo žmogaus ir tada pasireiškia visi gedėjimo sindromai ir jo stadijos:

1. Labai stiprus neigimas;

2. Pyktis ant viso pasaulio, vyro, gydytojų, ant visų, kurie prisidėjo prie aborto;

3. Derybos, kai moteris bando vėl pastoti ar įsitraukti į kitą veiklą, bandydama užpildyti tuštumą, kuria dabartiniu metu patiria;

4. Depresija, nuotaikų kaita, nenoras gyventi;

5. Priėmimas, kad tai buvo jos vaikas, prasideda susitaikymas.

Daugelis moterų negali sau atleisti ir kad šis susitaikymas pagaliau ateitų moteriai reikia:

1. Nustoti neigti ir leisti sau gedėti;

2. Suprasti, jog pati dalyvavo kūdikio nužudyme ir gailėtis dėl to;

3. Atleisti prisidėjusiems prie

aborto;

4. Melsti Dievo atleidimo ir jį priimti;

5. Pačiai sau atleisti.

Sunkiausiai yra moteriai atleisti pačiai sau, nes visas netgi ir kitų nesėkmes ir nelaimes ji gali pradėti priskirti sau dėl to, kad ji yra nužudžiusi vaiką – tai tarsi atpildas jai už nuodėmę. Netgi netikinčios moterys teigia, jog jas už tai Dievas baudžia. Visos šios poabortinio sindromo stadijos pasireiškia tiek paauglėms, tiek subrendusioms moterims. Tyrimais įrodyta, kad tik 1% moterų neturi poabortinio sindromo, visos kitos stipriau ar silpniau jį išgyvena. Ir šis procesas yyra laiko klausimas, kitaip padėti negalima, reikia tai išgyventi. Tačiau yra renkamos savipagalbos grupės, kai susirenka moterys, turėjusios abortus ir šnekasi, kai moterys pamato, kad šalia yra viena pasveikusi, tuomet jaučiasi geriau, nes to prarasto kūdikio ilgesys nors ir išlieka, bet su laiku išnyksta skausmas, sutrikusios emocijos ir padidintas jautrumas.

Vienas iš kelių, išvengti poabortinio sindromo ir aborto komplikacijų, tai kelias, kurį renkasi dabartiniu metu vakarų valstybės – bandymas įtikinti motiną gimdyti, ir jei ji negali emociškai priimti to kūdikio, jis ttuoj pat yra paimamas ir įvaikinamas, – taip aprūpinamos nevaisingos šeimos ir išvengiama sveikatos bei socialinių aborto pasekmių. Vykdomas atviras įvaikinimas, nes geriau yra moteriai gimdyti ir atiduoti kūdikį įvaikinti, negu darytis abortą.

Tačiau Lietuvoje dar šis procesas retai taikomas, nes ddėl išorinio prestižo, šeimos garbės yra žalojami ir naikinami negimę vaikai. Visuomenės neigiama nuomonė ir požiūris į nėščias paaugles formuoja tokią padėtį, kad Lietuvos mokyklose yra jau nemažai merginų su pastebimu poabortiniu sindromu. Ir moteris, turėjusias abortą, kreiptis pagalbos į kitus stabdo ne tik gėda, kaltės jausmas užsisklendimas, nenoras išsisakyti, bet ir informacijos neturėjimas arba stoka.

Todėl šeimos centras ir skleidžia šią programą bei teikia informaciją ir pagalbą. Darbo valandomis galima skambinti į krizinio nėštumo centrą telefonu 32 11 22, čia yra suteikiama konfidenciali informacija nėščiosioms. Šeimos centrui ne vis tiek, kaip jaučiasi šios moterys, todėl šios programos dėka yra suteikiama tam tikra pagalba:

• Nėštumo diagnostika (nemokami testai);

• Individuali socialinė – psichologinė konsultacija;

• Medicininė ar juridinė konsultacija (reikalui esant);

• Motinystės įgūdžių formavimas;

• Laikinas gyvenamosios vietos suradimas kkriziniu atveju;

• Kūdikio kraitelis;

• Savanoriška pagalba namuose;

• Konsultacija po aborto.

Taip pat šeimos centre yra įsteigtas gyvybės draugų klubas kuris renkasi kas antrą ketvirtadienį 16 val. ir veda paskaitas, diskutuoja įvairiais klausimais, pasiteirauti apie gvildenamas temas galima telefonu 207598.

*****

Iš kur aš atėjau, kur tu radai mane? – paklausė

kūdikis savo motiną.

Jinai prispaudė savo kūdikį prie krūtinės ir jam pro ašaras

Šypsodamasi atsakė:

Tu glšdėjai mano širdyje slapčiausiu troškimu,

O mylimasis. Tu buvai lėlėse,

Kuriomis vaikystėje žaidžiau, ir kas rytmetį

Aš iš molio lipdydavau pavidalą savo dievaičio,

Tada aš kurdavau iir kurdavau iš naujo vis tave.

Visose mano vaikystės viltyse ir meilėje,

Mano gyvenime, mano motinos gyvybėje tu gyvenai.

Kada mergystėje mano širdis dar skleidė

Savo žiedlapius, tu plevenai virš jų

Kaip aromatas.

Tavo glebus jaunumas žydėjo jauname

Mano kūne kaip dangaus rausvumas prieš saulįtekį.

Pirmasis mano dangaus numylėtini,

Kartu užgimęs su aušra,

Tu atplaukei su savo pasaulio gyvybės srove ir pagaliau

Prisiyrei prie mano širdies.

Aš žiūriu tau į veidą ir negaliu suprasti paslapties:

Juk tu, kuris priklausai visiems,

Štai atiduotas man vienai.

Bijodama netekti tavęs laikau stipriai priglaudusi tave

Prie krūtinės.

Kokie gi burtai įviliojo tą pasaulio brangenybę į silpnas

Mano rankas?

R. Tagorė “Jaunatis”