kucios

KŪČIOS

Kūčios – viena seniausių lietuvių švenčių, minima pagal Saulės kalendorių. Tai saulės virsmo taškas – saulėgrįža. Kūčios – tai astronominės žiemos pradžia ir saulės sugrįžimo metas. Iš gruodžio 21-osios į 22-ąją Saulės centras pereina per ekliptikos tašką, esantį toliausiai nuo Dangaus pusiaujo, o po trijų dienų jau bent truputį pailgėja šviesusis paros metas.

Kūčios – Kalėdų išvakarių apeiginė vakarienė. Nuo jos – ir dienos pavadinimas. Yra keli Kūčių pavadinimo kilmės variantai:

• „Kūčia“ – per slavus iš graikų pasiskolintas žodis. Tai liudija ttą pačią reikšmę turintys žodžiai – rusų „kutja“, baltarusių „kucia“, graikų „kukia“. Tai patiekalas – įvairių virtų grūdų mišinys su aguonomis ir medumi.

• „Kūčia“ – kildinama iš žodžio kūtė, reiškiančio patalpą, kurioje gimė Jėzus Kristus. pats žodis „kūtė“ kildinamas iš prūsiško žodžio kūtis ir sieja su vokiečių žemaičių (viduriečių) „kote“ ar „kotte“ – „pašiūrė, tvartas“.

• „Kūčia“ galėtų būti kilęs iš lenkų kalbos žodžio „kuc“ – kuolas. Seniau tą dieną samdiniai baigdavo tarnauti metus, o šeimininkai atminimui į lubų balkį įkaldavo mmedinį kuolą. Kiek metų ištarnauta, tiek lubose atsirasdavo kuolų.

Kūčių dieną jokie sunkūs darbai nedirbami: moterys tvarko namus, šveičia sienas, grindis, stalus, suolus, ruošia maistą, vyrai parūpina pašaro gyvuliams, tvarko kiemą, kūrena pirtį, merginos puošia namus šiaudiniais paukštukais, žvaigždėmis, sodais. Tik XXX a. pradžioje lietuvių namuose paplito kalėdinės eglutės puošimas, paprotys atėjęs iš Vakarų Europos, iš Vokietijos.

Kūčių dieną buvo laikomasi sauso pasninko. Žmonės ne tik pasninkaudavo, bet ir stengėsi susitaikyti, atleisti savo šeimos nariams ir kaimynams. Iki vakaro visi stengėsi atiduoti visas skolas.

Draudimai. Kalėdų išvakarėse galiojo daugybė draudimų.

• Tą dieną negalima dirbti nieko, kas susiję su sukimo veiksmu (tarkim, vyti virvių), nes avys kvaituliu suksis.

• Negalima siūti, nes gyvuliai sunkiai ves; verpti – viesulas stogą nuneš; malti, malkų skaldyti, kulti – tikėta, kad triukšmingi darbai sukels ateinančios vasaros audras, kurios pakenks pasėliams, gyvuliams, trobesiams ir žmonėms.

Vengta leistis į ilgas keliones, nes bijota susitikti su besiblaškančiomis mirusiųjų dvasiomis. Tą dieną stengtasi neskolinti, kad netektų skolintis visus metus. Moterys, beje, retai iišvengdavo skolų, bet šios dažniausiai buvo susijusios su Kūčių vakarienės ruoša. Kaimynas kaimyno irgi nelankydavo. Ateidavo tik su reikalu. Jei į svetimą gryčią užeidavo moteris, buvo geras ženklas – avys atsives avyčių. Zanavykai sakydavo, kad vyrui užėjus gyvuliai ves tik vyriškos lyties palikuonis. Žmogaus apsilankymas Kūčių dieną sietas ir su geru bičių spiečiumi.

Patiekalai. Per Kūčias negalima valgyti mėsos, todėl visi patiekalai iš augalinės kilmės produktų ir žuvies. Aukštaitijoje dažnai tądien virdavo miežinę košę. Valgydavo grybus, kopūstus, barščius, virtinius.

Vienas iš ssvarbiausių šventos vakarienės patiekalų buvo miltinės tešlos gumuliukai. Jie buvo kepami ne tik iš kvietinių, bet ir iš ruginių, grikinių miltų. Vieni juos vadino kūčiukais, kiti bandukėmis, bambolikais, galkutėmis, kleckučiais, parpaliukais, prėskučiais, šližikais.

Dar ir šiais laikais ant Kūčių stalo dedamos tešlinės antelės. Tai sotaus pavasario simbolis. Antelė daroma iš tiesiu mazgu sumegztos tešlos volelio, kurio kilpa – tai sparneliai, apatinis volelio galas – uodegėlė, o ilgesnis viršutinis – kaklas su galvele, padabinta suspaustu snapeliu ir spanguolių akelėmis. Sparnelius kai kas pabarsto aguonomis ar peiliu išraižo plunksnas, vietoj akių – džiovintos mėlynės ar ievos uogos. Kūčioms dar kepdavo tešlinius gaidžiukus, viščiukus, paukščiukus, kuriuos vadino viščiukais, kiškučius.

Ir dar vienas būtinas apeiginis patiekalas – kisielius. Raudonas – dažniausiai spanguolinis. Bet svarbiausias yra baltas avižinis.

Svarbus darbas – pagaminti miešimą (dzūkai dar kartais jį vadina meškos pienu). Vyrai terlėje su grūstuvu gerai sugrūda aguonas. Moterims belieka užpilti virintu vandeniu ir, pridėjus medaus arba cukraus, išmaišyti. Miešimu užpilami kūčiukai.

Žemaičiai Kūčioms iki šių dienų verda cibulynę (sriubalynė, sriūbalas, rasalynė). Silkė arba silkės galvos dedamos ant žarijų arba suvyniotos į popierių tik apkasamos karštais pelenais. Kai iškepa, sutrinama su svogūnais, raugintais burokais, praskiedžiama virintu vandeniu, įdedama pipirų, acto. Valgoma su bulvėmis.

Šiaurės Lietuvoje populiarus buvęs pasninko patiekalas žžilginis. Grūstuvėje sugrūstos kanapių sėklos užpilamos vandeniu, gerai išmaišoma ir dedama ant ugnies. Užvirus įdedama svogūno, druskos ir vėl maišoma. Į kisielių panaši masė valgoma su šutintomis bulvėmis.

Retas aukštaitis Kūčių vakarą apsieina be šutintų kviečių, kuriuos maišo su medumi, be barščių su „auselėmis“ (tai grybais įdaryti virtinukai burokėlių nuovire). Būtini žuvies patiekalai.

Ant stalo dažniausiai būdavo 12 arba 9, 13 patiekalų. Skaičius dvylika aiškinamas 12 Kristaus apaštalų buvimu arba tuo, kad metai turi 12 mėnesių ir kiekvienam jų skirta po atskirą patiekalą.

Baigus gaminti maistą buvo būtina švariai iššluoti gryčią, persirengti švariais drabužiais. Aslą šeimininkė pabarstydavo kadagiais, šeimininkas atnešdavo ant stalo padėti šieno. Pastalėn daug kur būdavo pametamas rugių pėdas ir pavalkai. Taip pasitvarkius, ant stalo dedami valgiai ir tiek šaukštų, kiek namuose yra šeimos narių.

Kūčių vakarienė. Prie Kūčių stalo paprastai renkamasi patekėjus Vakarinei žvaigždei. Pagal seną tradiciją prie bendros Kūčių vakarienės stalo būtinai susėsdavo visi šeimos nariai, tikėdami, kad tai padės sustiprinti šeimos santarvę. Ilgą laiką tikėta, kad Kūčių vakariene pavaišintas svetimas žmogus irgi neša namams laimę.

Kūčių vakarienę pradėdavo (ir dabar pradeda) laužydami kalėdaitį (plotkelę), t.y. iš kvietinių miltų bei vandens tyrelės specialioje formoje iškeptą ir bažnyčioje pašventintą paplotėlį. Tai šeimos santarvės, duonos simbolis. Pagal kalėdaičio gabalėlio dydį, raštą sprendžia apie kkitus metus: kuriam atlaužta didesnis gabalėlis, tas bus dalingesnis, kam kryžius – vargas ir pan.

Per Kūčių vakarienę būtina paragauti visų patiekalų, kad ateinantieji metai būtų sotūs ir turtingi. Tačiau visų patiekalų nors po truputį buvę būtina palikti, tikint, kad naktį kūčiavoti renkasi mirusių šeimos narių vėlės. Ryte buvo žiūrima, ar ant stalo nėra atvirtusio šaukšto. Tai ženklas, kad atėjusios vėlės nulėmė vieno iš šeimos nario likimą: atvirtęs šaukštas reiškė greitą mirtį.

Apeiginių patiekalų likučiai ankstų Kalėdų rytmetį padalijami gyvuliams. Žmonės tikėjo, kad Kūčių – Kalėdų naktį gyvuliai kalba žmogaus balsu, kad vidurnaktį vanduo šuliniuose vienam akimirksniui virsta vynu. Ilgiausią metų naktį, kai traukiasi tamsa ir ateina šviesa, žmogus bene aktyviausiai išnaudojo savo ūkio gerovei ar nelaimėms nuspėti: pešdavo šieną iš po staltiesės, traukdavo šiaudą iš tvarto stogo, stebėdavo gamtos reiškinius (žvaigždes, kritulius, vėją).

Kalėdos – tai šventė, labiausiai laukiama vaikų, nes matant uždegtas Kalėdų eglutes ir suvyniotas dovanas jų akys blizga iš nuostabos ir jaudulio. Didžiojoje Britanijoje vaikai niekada nepamiršta padėti mažos stiklinaitės su šeriu ir džiovintų vaisių ir uogų pyragaičio prieš židinį, kaip padėką Kalėdų Seneliui (Father Christmas) už pripildytas kojines, kurios kabinamos lovos kojūgalyje ar ant židinio atbrailos. Kalėdų eglutės tradiciją iš gimtosios Vokietijos į sutuoktinės – karalienės Viktorijos –

karalystę atvežė princas Albertas.

Šventai pradedama ruoštis iš anksto, taigi stalas lūžta nuo maisto įvairovės: austrių sriuba; milžiniškas, gerai įrudęs kalakutas ar net du kalakutai: vienas virtas, kitas – keptas su kaštonais. Jie patiekiami kartu su daržovėmis, padažais ir ryškiai raudonomis spanguolėmis; taip pat pateikiamas žymusis Stiltono sūris; džiovintų uogų ir vaisių pyragaičiai.

Visur bugienis: puokštės ant stalų, šakelės pakabintos rėmeliuose ir ant veidrodžių, o didelis amalo rutulys kaba vietoje, tinkamiausioje bučiuotis!

Ant stalo rasite.