Kūno kalba

Įvadas

Neįtikėtina, tačiau faktas , kad per milijoną ar daugiau žmogaus evoliucijos metų neverbaliniai žmonių bendravimo aspektai šiek tiek detaliau imti tyrinėti tik septintame, praėjusiame amžiaus dešimtmetyje. Apie neverbalinio bendravimo egzistavimą visuomenė sužinojo tik tuomet, kai 1970m. Julius Fast‘as išleido knygelę apie „kūno kalba“, kurioje buvo apibendrinti, iki tol bihevioristų atlikti neverbalinio bendravimo tyrimai. Neverbalinio bendravimo įspūdžio ugdymo pradininkai buvo Čarlis Čaplinas ir daugelis kitų žymių begarsių filmų aktoriai. Kalbant apie mokslinio „kūno kalbos“ tyrimo ištakas, bene įtatingiausias darbas šioje srityje iiki 20 amžiaus buvo Čarlzo Darvino „The Expression of the Emotions in Man and Animals“, išleista 1872m. Mokslininkai aprašė beveik milijoną neverbalinių ženklu ir simbolių. Vieni iš šių mokslininkų buvo Albertas Mekrabion‘as, profesorius Birdwkistel‘is ir kt.

Šio referato problema-kaip skaityti žmonių mintis pagal jų kūno kalbą.

Įsivazduokite, kad susiklosčiųsių aplinkybių jums tenka nešioti raišti ant akių.jūs girdyte,ką kiti žmonės kalba,bet nematote jų. Jūs neturite galimybės suprasti, kas nori kreiptis į jus,nematote, kaip reaguoja i jūsų pasakytus žodžius, kas nuobodžiauja. Ir dar jūs nnematote daugybės kitų niuansų ,kuriuos žmonės perduoda mums vadinamaisiais nežodiniais signalais. Taigi be kalbos, žmonės bendraudami vartoja ir kitą ženklų sistemą-nežodinius signalus arba kūno kalbą. Daugelis tyrėjų priėjo prie vieningos nuomonės, kad verbalinis kanalas (kalba) vartojamas informacijai perduoti, o neverbaliniu kkanalu, tai yra kūno kalba, išreiškiami tarpusavio santykiai. Nekintantis žvilgsnis gali būti būti iškalbesnis negu pasakyti žodžiai. Labai dažnai prisimenami prof. Alberto Mekrabiano pateikti duomenys apie 3 pagrindinius informacijos bendravimo šaltinius(žr.diagramą). nurodoma, kad tik 7% informacijos gaunama iš kalbos tūrio, 38% -iš neverbalinės komunikacijos Nežodinės priemonės dažniausiai vartojamos nekontroliuojamai, nesąmoningai. S. Freudas aprašė tokį atvejį iš savo klinikinės praktikos. Kartą, kalbėdamas su paciente, kuri norėjo įtikinti psichoterapeutą, jog jos santuoka yra laiminga, pastebėjo, kad moteris nesąmoningai tai nusiimdavo, tai vėl užsimaudavo savo vestuvinį žiedą. Psichiatras nenustebo, kai vėliau sužinojo, kad jos santuoka buvo nelaiminga.

Žodžių ir kūno kalbos atitikimas

Pasitaiko, kad bendraudami su žmogumi netikime tuo, ką jis sako, intuityviai jaučiame, kad jis yra nenuoširdus arba ką nors slepia. Kartais net nnesuvokiame, iš kur tas supratimas atsiranda. Dažniausiai apie tai praneša ne žodiniai signalai: kai tarp žodžių tūrinio ir kūno kalbos yra neatitikimų, teisybę mums byloja pastarieji, pvz.: politikai daug ko išmoko nuo to laiko, kai 1960m. vyko pirmieji kandidatų į JAV prezidentus Richardo Nixono ir Johno Kenedy teledebatai. Kennedis teleekrane atrodė natūraliai ir labai laisvai, Nixonas buvo išpiltas prakaito, nervinosi ir darė nenuoširdaus , nepatikimo žmogaus įspūdį. Potencialūs rinkėjai, stebėję teledebatus, savo balsus atidavė Kenedžiui, tuo tarpu tie, kurie klausė ddebatų per radiją, buvo įsitikinę, kad laimėjo Nixonas.

Žodinės ir nežodinės pašnekovo informacijos atitinkamai leidžia mums tikėti jo nuoširdumu ir kalbos turinio teisingumu. Priešingai, kai kūno kalba neatitinka žodžių, mes imame abejoti tuo žmogumi.

Kūno kalbos signalai skirstomi į 3 dideles grupes: regimuosius(vizualinius), girdimuosius(akustinius) ir taktilinius(liečiamuosius).

Regimieji signalai

Bendraudami su žmogumi atkreipkite dėmesį į jo poza ir laikyseną. Iš to, kaip žmogus stovi ar sėdi galima spręsti, koks yra jo santykis su pašnekovu.

Jeigu į partnerį, su kuriuo bendraujame, esame palinkę visu kūnu, vadinasi, būdami su tuo žmogumi, jaučiamės gerai. Mums svarbu, ką jis sako, mes norime kuo atidžiau išklausyti ir suprasti ji. Pasisukimas visu kūnu į žmogų rodo pagarbą jam. Priešingai, kai pašnekovas mums nepatinka, pasisukame į jį šonu, o demonstruodami savo nepagarbą netgi nusisukame.

Jai pašnekovas jaučiasi gerai, jo pėdos lygiagrečios. Jei pėda pasukta į šoną, tai gali reikšti, kad pašnekovas nori kuo greičiau baigti pokalbi ir išeiti. Kojos pačios rodo, kuria kryptimi norima pasišalinti.

Nesunkiai galime įvertinti, kokia yra poza-uždara ar atvira. Jei žmogus bijo bendrauti, jeigu jis drovus ir nepasitiki savimi, jis stovi susigūžęs, įsitempęs, nuleidęs galvą, suglaudęs kojas.

Jei žmogus pasirengęs bendrauti, jei jis atviras ir pasitikintis, jaučiasi saugiai, jo kūnas tiesus, galva pakelta, kojos šiek tiek pražergtos, jjis tvirtai remiasi į grindis. Jei galva pabrėžtinai pakelta, tai gali rodyti, kad žmogus nusiteikęs kritiškai, kad nori išlaikyti distancija arba yra pasipūtęs.

Į grupelę susibūrę nepažįstami žmonės susipažįsta ir ima atsipalaiduoti pagal tą patį nerašyta neverbalinės kalbos scenariju-nuo griežtai ginybinės sunertų rankų ir sukryžiuotų kojų pozicijos iki atpalaiduotos ir atviros pozicijos.

Pirmoji stadija: Ginybinė pozicija, rankos sunertos, kojos sukryžiuotos.

Antroji stadija: Kojos jau nesukryžiuotos, neutralioje padėtyje.

Trečioji stadija: Išorinėje sunertų rankų ranka ištraukiama iš „mazgo“, kalbant gestikuliuojama atviru delnu.

Baigus kalbėti ši ranka paliekama laisvai.

Ketvirtoji stadija: Abi rankos jau laisvos, viena iš jų gestikuliuojama arba laikoma ant strėnų ar kišenėje.

Penktoji stadija: Vienas iš besikalbančių atpalaiduoja vieną koją, o kitą atstato link to žmogaus, kurį jis laiko

įdomiausiu pašnekovu.

Kai kurias iš šių stadijų paspartinti ar „peršokti“ padeda alkoholis.

Kalbėdami žmonės paprastai daro daug judesių rankomis. Kai mes bendraujame, gestai paprastai pabrėžia sakomų žodžių reikšmę. Kai norime būti atviri ir sąžiningi, kalbėdami rodome pašnekovui delnais į viršų. Kai norime atsiriboti(neigti), rankas susidedame ant krūtinės.

Rankų judesiai išreiškia jausmų ir emocijų intencivumą. Kuo stipresni jausmai, tuo labiau gestikuliuojama. prisiminkime temperamentinguosius italus!

Kitų kūno dalių judesių galbūt nėra tiek daug, kiek rankų, bet visi gerai juos žinome. pvz., atitinkamas galvos linktelėjimas gali reikšti „taip“ arba „ne“, ggūžtelėjimas pečiais išreiškia nežinojimą arba nesupratimą.

Iš to, kokiu atstumu vienas nuo kito žmonės stovi ar sėdi bendraudami, mes galime spręsti apie tai, kiek jie yra pazįstami, kokie yra jų tarpusavio santykiai. Kuo artimesni santykiai, tuo mažesnis atstumas tarp žmonių. Esama net kelių “bendravimo zonų“:

• Intymioji zona(O-50cm). Į ją įsileidžiami tik artimi gerai pažįstami žmonės. Šioje zonoje bendraujant paprastai būdingas pasitikėjimas, kalbama tyliai prisiliečiama. Tyrimai rodo, kad pažeidus intymiąją zoną pasikeičia fiziologine žmogaus reakcija: padažnėja širdies ritmas, išsiskiria daugiau adrenalino, į galvą plūsteli kraujo. Bendraujant nedera skubėti peržengti intymiosios savo pašnekovo zonos, nes tai gali būti suvokta, kaip pasikėsinimas į neliečiamybę, kaip „terorizmas“;

• Asmeninė zona(50-120cm). Tokiu atstumu patogu bendrauti su draugas, kolegomis. Kalbėdamiesi galime kontaktuoti akimis;

• Socialinė zona(120-140cm). Tai patogiausias atstumas formaliems kontaktams visuomenėje, įstaigose, mokyklose. Tokiu atstumu paprastai skaitomas paskaitos, kalbama mitinguose ir viešuose susiburimuose.

Bendraujant svarbu išlaikyti tinkama atstumą. Jei pasirinksime netinkama nuotolį, pašnekovas iš pradžių ims nerimauti, jausis nejaukiai, vengs žvilgsnio, bus susigūžęs, kol galiausiai nusisuks ir pasitrauks.

Dažniausiai bendraudami mes stebime kito žmogaus veido mimika. Veide paprastai atsispindi emocijos, veido išraiška, galima išreikšti mintis be žodžių. Mimikos pasikeitimu žmogus nekontroliuoja, todėl dažnai sakoma: „veide viskas parašyta“.

Mimika-daugiareikšmė, pvz., nuleisti lūpų kampučiai yra nemalonių emocijų ir jausmų-pykčio, paniekos, kančios ir kt.-požymis. Pykstant ar džiaugiantis

akys gali būti tiek primerktos, tiek plačiai atmerktos, o tada, kai keičiame arba ką nors niekiname, jos būna primerktos. Suprantama, norėdami tiksliai atpažinti kito žmogaus jausmus, turime ieškoti papildomų požymių, atsižvelgti į situaciją ir kontekstą.

Gerai reaguojame matydami draugiška šypseną, kurį rodo palankų santykį su mumis. Drovi šypsena paprastai greitai išnyksta nuo veido. Kartais ji būna panaši į grimasą. Tokia šypsena rodo, kad žmogus jaučiasi pakliuvęs i keblią situaciją, priverčia save ją išspausti, bet ji neatspindi tikrojo jausmų tūrio. Kreiva šypsena iišreiškia kritiką, sarkazmą, pasityčiojimą, saldi būdinga jausmingiems, sentimentaliems žmonėms.

Pvz.: Pasakojama apie studentą iš Notingemo, kuris televizijos programos metu pareiškė, kad dingo jo draugė. Jis pasakė turįs viltį, kad ji sėkmingai grįš namo. Kalbėdamas vaikinas nusišypsodavo. Vėliau buvo apkaltintas, kad būtent jis nužudė merginą ir paslėpė lavoną po grindimis jos bute. Kūno kalba specialistui galėjo iš karto susidomėti, kodėl šypsosi žmogus, kurio mergina dingo be pėdsakų, galbūt net žuvo. Jie būtų priėję prie išvados, kad šypsena- tik nevykęs bandymas užmaskuoti vidinę ppaniką ir atrodyti natūraliam(taigi ir nekaltam).

Pašnekovo žvilgsnis atskleidžia, kaip jis mus vertina. Tiesus žvilgsnis rodo interesą, pagarbą, išreiškia savigarbą ir pasitikėjimą, atvirą poziciją ir pasirengimą kontaktuoti. Kai pašnekovas bando nuslėpti kokią nors informaciją arba meluoja, jis vengia žiūrėti į akis.

Žvilgsnis ppadeda reguliuoti pokalbį. „Bėgiojančios“ akys dažniausiai byloja apie nuobodulį. Klaidžiojančios akys gali rodyti, kad žmogus nori kalbėti.

Kai žvilgsnis dalykinis, paprastai žiūrima į trikampį, kurį sudaro pašnekovo akys ir kakta.

Draugiškas, socialus žvilgsnis nukreiptas į simbolinį trikampį, kurį sudaro pašnekovo akys ir burna. Toks žvilgsnis byloja apie neformalius santykius.

Intymiai žvelgdami žiūrime į trikampį- nuo akių žemyn, krūtinės link ir toliau, tai yra žmogus gali būti nužiūrimas “nuo galvos iki kojų“.

Meilinimosi gestai ir signalai

Zoologų ir biheviorizmo specialistų atlikti gyvūnų meilinimosi elgsenos tyrimai atskleidė, kad gyvūnų patinai ir patelės naudoja daugybę sudėtingų meilinimosi gestų, vieni iš jų gana akivaizdus, o kiti be galo subtilūs, tačiau dauguma jų atliekama pasąmoningai. Gyvūnų pasaulyje įvairių rūšių meilinimosi ritualai turi specifinę ir nekintančia struktūrą. Pvz.: kai kurių ppaukščių rūšių patinai, siekdami atkreipti patelės dėmesį, išdidžiai žingsniuoja aplink patelę ir demonstruoja savo „iškalbą“, purena savo plunksnomis ir atlieka daugybę sudėtingų kūno judesių, tuo tarpu patelės terodo mažai susidomėjimo ar nerodo jokio. Šis ritualas yra panašus i tą, kurį atlieka žmoniškosios gyvūnų rūšies atstovai. Greheno technika aiški- perspektyvioms „patelėms“ demonstruoti, patinų merginimosi gestus, ir tos, kurias jie sudomina, jiems atsako atitinkamais patelių meilinimosi signalais, neverbaliniu būdu uždegdamos Grehemui „žalią šviesą“ žengti tolimesnius žaidimo ėjimus.

Žmonių sėkmė seksualiniuose nuotykiuose su priešingos llyties atstovais tiesiogiai susijusi su jų sugebėjimu siųsti meilinimosi signalus ir priimti tuos, kurie siunčiami jiems. Moterys gerai jaučia merginimosi gestus, kaip ir apskritai visus kitus kūno gestus, tuo tarpu vyrai šiems signalams yra daug menkiau pastabūs, o neretai ir visiškai akli.

Nors kai kurie meilinimosi signalai yra išmokstami ir atliekami sąmoningai, didesnė jų dalis kyla grynai iš pasąmonės. Vargu ar įmanoma paaiškinti, kokiu būdu šiuos signalus galima išmokti, ir vyrauja teorija, jog jie yra įgimti.

Vyrų meilinimosi gestai

Kaip ir daugelis gyvūnų rūšių, žmonių rūšies patinai, akiratyje išvydę moterį, ima dailintis. Vyras dažniausiai ranka refleksyviai siekia savo pasmakrės ir pasitaiso kaklaraištį, patiesina apykaklę ar delnu nubriaukia nuo pečių įsivaizduojamas dulkes.

Agresyviausias vyro seksualinis gestas moters atžvilgiu yra – atsisukti į moters pusę ir jos link atstatyti savo koją. Seksualiai susidomėjęs vyras naudoja intymų žvilgsnį, kurį stengiasi išlaikyti sekundės dalimi ilgiau nei įprastai. Neretai pasitaikanti poza yra „rankos ant klubų“, kuri akcentuoja vyro fizinius gabaritus ir byloja apie jo pasirengimą „įsitraukti į žaidimą“. Atsisėdęs ir atsirėmęs į sieną, jis laikys kojas žergtai, pabrėždamas savo „vyrišką pasididžiavimą“.

Apskritai, kalbant apie meilinimosi ritualas, daugumai vyrų jie sekasi ne geriau nei žmogui, stovinčiam viduryje upės ir besistengiančiam sužvejoti žuvų pliekiant joms per galvas su dideliu pagaliu. Moterys, kkaip pamatysime, turi įvairesnio „jauko“ ir geresnių žvejybos įgūdžių nei gali kada nors tikėtis įgyti bet kuris vyras.

Moters meilinimosi gestai ir signalai

Moterys naudoja daugumą tų pačių gražinimosi gestų, kaip ir vyrai- jos taisosi plaukus, ranka lygina drabužius, viena ar abidvi rankas uždeda ant klubų, atsisukusios į vyrą, jo link atstato koją, naudoja ištęstą intymų žvilgsnį ir prailgintą akių kontaktą.

Galvos purtimas

Galva yra papurtoma siekiant atmesti plaukus atgal už pečių arba nublokšti juos į šalį nuo veido. Šį gestą mėgsta naudotis netgi trumpus plaukus nešiojančios moterys.

Riešų demonstravimas

Sudominta moteris potencialiam savo partneriui palaipsniui atskleidžia lygią, švelnią savo riešų odą. Riešų sritis nuo seno yra laikoma viena iš erotiškiausių kūno vietų. Kalbėdama moteris taip pat pasistengia, kad vyras matytu jos delnus. Rūkančioms moterims šį neatsilaikoma riešo/delno demonstravimo gestą parodyti labai patogu ir paprasta. Riešų demonstravimo ir galvos purtymo gestai neretai imituojami homoseksualių vyriškių, kurie siekia kopijuoti moterišką išvaizdą bei elgseną.

Kojų demonstravimas

Kojos pražergiamos kiek plačiau nei paprastai.Ši poza naudojama tiek sėdint tiek stovint ir diametraliai kontrastuojasi seksualiai „uždaros“ moters poza- tokios moters kojos stovint visada laikomos viena šalia kitos arba netgi sukryžiuotos.

Klubų lingavimas

Eidama moteris pabrėžtinai linguoja klubais tuo išryškindama dubens sritį.

Žvilgčiojimas į šalį

Moteris žiūri į vyrą šiek tiek primerktais vokais kol jis atkreipia į jją dėmesį, o tuomet staiga nusuka akis į šalį. Toks žaidimas įsuka į kankinantį tarpusavio žvilgčiojimų smagratį, kuris gali „įkaitinti“ daugumą normalių vyrų.

Cilindrinio objekto glamonėjimas

Cigaretės, vyno taurės, piršto ir bet kokio ilgo bei plono objekto glostymas yra pasąmoninė užuomina į tai ką norima daryti.

Kūno kalba taip pat padeda sužinoti ar judu tikrai sieja tvirtas ryšis. Gestai teigia kur kas daugiau ir patikimesnės informacijos nei žodžiai. Neverbaliniai signalai pasako visą tiesą,- sako kūno kalbos žinovė bei knygos „sėkmės signalai“ autorė Patti Wood. Kaip tik tie nereikšmingi veiksmai, kuriuos atliekame nė kiek negalvodami, ir atskleidžia tikruosius mūsų jausmus, nes mes jų sąmoningai nekontroliuojame.

Jūs atkartojate vienas kito judesius

Biologine prasme mes linkę imituoti tai, kas mums atrodo patrauklu. Nesąmonintas mėgdžiojimas- pakankamai dažnas meilikavimo procesas ir tarp gyvūnų, ir tarp žmonių. Pavyzdžiui, kai antis su antinu būna drauge, jie linkteli galvomis ir pakiša snapus po vandenių sinchroniškai. Tokie judesiai reiškia, kad esate tokių pat pažiūrų, o tai suteikia malonu saugu pojūtį, kuris yra svarbus meilės aspektas.

Stebite vienas kitą nueinančius

Ką tik iškepti įsimylėjėliai negali atitraukti akių vienas nuo kito. Veikiausiai jie niekaip negali patikėti savo akimis , kad turi tokį lobį. Tačiau, kad atsisveikindamos ilgiasingais žvilgsniais palydi vienas kitą ilgai draugaujančios poros, galima drąsiai

teigti, kad jų jausmai nėra atvėsę. Jos brangina tarpusavio santykius ir net gi jaučia seksualų išsiskyrimo nerimą. Ilgai trunkantis žvilgsnis reiškia, kad mėgaujatės tarpusavio ryšiu ir norite kuo ilgiau pratęsti buvimą kartu. Tarsi atmintyje darytumėt momentinę nuotrauką iki kito pasimatymo su mylimu žmogumi.

Kai judu kalbatės išsiplečia vyzdžiai

Išsiplėtę vyzdžiai rodo pozityvius arba provokuojančius jausmus. Tiesą sakant, užketėję pokerio lošėjai tokią organizmo reakciją šifruoja kaip sufleravimo, reiškianti, jog oponentas turi geras kortas, o narkologas iškart į tartu, kad esate prisišnioję kokaino.

Judu mėgstate ssusiglausti galvomis

Lietimasis galvomis yra vienas geriausių judviejų meilės stiprumo bei tikrumo indikatorių. Jis rodo tarpusavio pasitikėjimą, nes mes tarsi atiduodame kito žmogaus globai labiausiai saugomą savo kūno dalį. Kas gi mus paskatina šiai intymiai akimirkai? Yra toks ypatingas visceralinis nervas, reaguojantis į emocijas, kai esate įsimylėję. Kaip tik jis ir sukelia vadinamąją glamonių reakciją, verčiančia kilstelėti pečius, kiek palinkti i prieki ir tuo pat metu į šoną palenkti galvą. Pažvelkite į burkuojančius balandžius arba į besimeilinantį katiną ir suprasite kkur slypi šio nesąmoningo gesto šaknys.

Girdimieji ne žodiniai signalai

Komunikuojant svarbu ne tik tai, kas pasakyta, bet ir tai, kaip pasakyta. Vokalinės balso ypatybės- garsumas, tembras, ritmas, garso aukštis- apibūdina kalbos ekspresiją. Jos gali kisti pokalbio metu, parodydamas kalbančiojo jausmų kkaitą. Ryškus balso pasikeitimas rodo vidinės įtampos laipsnį. Kai kalbama tyliai, galima manyti, kad pašnekovas yra nedrąsus ir drovus. Kai kalbama per garsiai, matyt, kalbėtojas yra agresyvus, gali net siekti valdyti klausytoją. Gali būti ir atvirkščiai, ryžtingas žmogus atkreipia į save dėmesį kalbėdamas tyliai, o bailus šaukte šaukia.

„Metalinis“ balsas rodo, kad žmogus energingas, tvirtas ir ryžtingas. Apsimestinai „minkštai“ balsas gali slėpti nenuoširdumą (ar ne tokiu atveju sakoma „suokia, kaip lakštingala“?).

R. Granovskaja savo knygoje „Praktinės psichologijos elementai“ pateikia faktą, kad dar 13 a. Abdulas Faradas patarė, kaip pagal balsą spręsti apie žmogaus jausmus ir charakterį: „Tas, kuris kalba pamažu žemindamas balsą, be abejo, kažko liūdi; kas kalba silpnu balsu, yra drovus, kaip ėriukas; kūno kalba aštri ir nerišli- kvailas, kaip oozka.“

Bendraujant būna reikšmingų ir kiti ne žodiniai signalai, kuriuos girdime. Tai pauzės, juokas, verksmas, atodūsiai ir t.t.

Jei žmogus kalbėdamas daro pauzes arba nutyla, vadinasi, jis nori apgalvoti tolesnę minčių ir kalbos eigą. Intarpai „hmm.“, „taaip.“ ir pan. rodo, kad jis nori susiorientuoti situacijoje.

Juokas gali būti: džiaugsmingas, džiugus, linksmas, pasitenkinamas, kvailas, pro ašaras, isteriškas, nerūpestingas, skardus, perspėjantis, pašiepiantis, saldus, kupinas kartėlio, griaudėjantis, nuodingas, pasityčiojantis, sarkastiškas, kvapnus ir t.t.

Apie juoko stiprumą sakoma: alpstu, liaipstu, mirštu, plyštu, dūstu iš juoko, smirstu.

Tyla gali būti: sspengianti, niekinanti, baudžianti, įžeidi, trikdanti, klausianti, laukianti, bandanti padėti susiorentuoti, skatinanti svarstyti, mąstanti, palaiminta, grėsminga, dviprasmiška, sekinanti ir t.t.

Taktiniai bendravimo signalai

Kartais tenka bendravimo partnerį paliesti, apkabinti, pabučiuoti. Kaip žinia, visi šie veiksmai susiję su patekimu į kito žmogaus intymiąją zoną. Rankos paspaudimas leidžia taip „įsibrauti“ net nepažįstamiesiems.

Rankos paspaudimas yra atėjęs iš žilos senovės, kai žmonės gyveno urvuose. Susitikę jie paprastai vienas kitam rodydavo delnus demonstruodami, kad neturi jokio ginklo. Šiuolaikinio tokio pasisveikinimo ritualo forma- rankų sukabinimas ir paspaudimas susitinkant ar išsiskiriant.

Iš rankų paspaudimo galima spręsti apie santykį su žmogumi. Kai sveikinantis delnas yra pasuktas žemyn, galima manyti, kad žmogus užima dominuojančią padėtį. Pavaldinio ranka paprastai būna pasukta delnu į viršų. Kai partneriai lygiaverčiai, abiejų delnai laikomi vertikaliai. Pageidautina, kad spūdis būtų tvirtas. Niekam nepatinka, kai paduodama ranka yra vangi it padvėsusi žuvis. Esama ir kito kraštutinumo, kai spūdis itin stiprus. Sveikinimasis abiem rankom liudija nuoširdumą, gerus jausmus kitam, bet toks būdas labiau tinka gerai pažįstamiems žmonėms. Taip spausti ranką mažai pažįstamam arba visai nepažįstamam žmogui- rizikinga, toks gestas gali būti suprastas, kaip kėsinimasis į intymiąją zoną.

Prisilietimas įvairiose kultūrose turi skirtingą reikšmę. Afrikoje Viduriniuosiuose Rytuose ir daugialyje lotynų kultūros šalių tai ypač svarbus komunikacijos elementas. Buvo suskaičiuota, kad porelė, ssėdinti kavinėje Paryžiuje, per valandą vidutiniškai paliečia vienas kitą 110 kartų, Londone- nė karto, Džeksonvilyje (JAV) – apie 8 kartus.

Įdomų tyrimą, atliktą JAV , aprašo Kleine(1977): moteris, prašinėjanti monetų, surinkdavo jų kur kas daugiau, kai paliesdavo praeivį ranka, o ne tada, kai savo prašymą tik išsakydavo. Galime tik spėlioti, kaip sureaguotų į tokią situaciją pakliuvę lietuviai.

Kultūriniai skirtumai

Yra daug kūno kalbos ženklų, kurių reikšmė įvairiose kultūrose skirtinga. Pvz., pakelto į viršų nykščio gestas. Amerikoje, Anglijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje šis judesys turi 3 reikšmes. Pirmoji- „viskas gerai“. Tokiu pat būdu stabdoma mašina. Galu gale šis gestas turi nešvankų atspalvį, kai nykštys staigiu judesiu išmetamas į viršų. Italijoje tokiu būdu rodomas skaičius „vienas“. Graikijoje šio gesto reikšmė- „užsikimšk“. Jei norėdami sustabdyti taksi parodysime šį gestą Graikijoje, geriausiu atveju liksite nesuprasti.

Žvilgsnio trukmė ir kryptis priklauso ne tik nuo auklėjimo, bet ir nuo tradicijų. Pvz., japonai niekada nežiūri į akis. Paprastai jų žvilgsnis yra nukreiptas pašnekovui į kaklą. Rytų šalyse nuleistos klausytojo akys rodo pagarbą kalbančiajam.

Žinia, japonai net savo tėvams vengia pasakoti apie nemalonumus, todėl netgi gilus liūdesys slepiamas po šypsena. Matant besišypsantį japoną sunku suprasti, ką jis iš tiesų jaučia.

Intymiosios zonos dydis gerokai mažesnis arabų kraštuose negu Vakarų civilizacijose. Arabai paprastai kalbasi bbūdami labai arti, „kad jaustų vienas kito kvėpavimą ir galėtų skaityti iš akių.“ Nustatyta, kad danų intymioji zona (20-30cm) yra mažesnė nei, pvz., australų(46cm). Taigi kartais gali kilti įtampa dėl netinkamai pasirinkto bendravimo atstumo.

Kai tenka bendrauti su kitų kraštų ir kultūrų žmonėmis, verta pasidomėti, jų kūno kalbos ypatumais. Be to, kad išvengtume nesusipratimų vertindami pašnekovo santykį su mumis, netūrėtume pamiršti kultūrinės aplinkos, kurioje jis augo.

Kūno kalbos supratimas palengvina gyvenimą, tuo tarpu jo nesupratimas arba ignoravimas sėja tarpusavio baimę, prietarus, skatina pernelyg kritiškai žiūrėti į kitus. Paukščių stebėtojas stebi paukščius ne todėl, kad tikisi nutykojęs juos nušauti ir pasistatyti jų iškamšas savo kambaryje, o dėl to, kad jų ir jų elgsenos stebėjimas bei pažinimas jam teikia džiaugsmą ir malonumą. Lygiai taip pat ir kitų žmonių neverbalinio bendravimo stebėjimas bei jo technikos įvaldymas maloniu ir naudingu procesu paverčia mūsų bendravimą su žmonėmis.