Laimė mano ir kitų

KLAIPĖDOS PASLAUGŲ IR VERSLO MOKYKLA

Inga Petrauskaitė

61gr. SVO specialybės moksleivės

Referatas

MANO LAIMĖ IR KITŲ

Darba tikrino:

Etikos mokytoja

Klaipėda, 2004

TURINYS

1. Laimė 3

2. Laimė pagal Caddick ir Aristoteli 3

3. Kas tai yra laimė 3

4. Laimingas žmogus 7

LAIMĖ

Ar gi ne laimė, kai tave visi aplinkui mėgsta.Ką reikia daryti. Kad taip būtų? Visada sakyti tik gerus dalykus. Sakyti tai, kas džiugina. Be to nepakanka. Dar reikia visada jiems besąlygiškai pritarti : antrinti kalbant, linksėti galva. Nutaisyti tą pačią kaip ir jie veido mimiką, trumpai sakant, padlaižiauti. Bet visgi tiek – to nepakanka. Dar reikia ppajausti tarpusavio bendrumą. Šito gero dirbtinai nesukursi. Arba jis yra arba ne.

LAIMĖ PAGAL CADDICK IR ARISTOTELI

Laimė – kai truputį duodi ir truputį imi, net jeigu tai tik pienė. Nes pienė verta raudonų rožių puokštės, jei ją dovanoji ir Meilės. ( H. Caddick)

Aristotelio teigimu, laimė yra kiekvienos praktikos tikslas, “tai, kas tobula, kam pakanka savęs paties“ ir “vieklos galutinis tiklas” Jo teigimu “absoliuliučiai tobulu vadiname tą tikslą, kurio siekiame tik dėl jo paties, o niekuomet – dėl kitų tikslų. Toks ggėris kaip tik yra laime. Mat ją visada pasirenka dėl jos pačios, niekuomet – dėl ko nors kito“. Mes matome, kad toks dalykas yra laimė: ji yra labiausiai iš visų gerybių siektina. Nes nėra kitų gėrybių sumos sudedamoji dalis. Aristotelis sskiria du tobulinusius proto objektus, ir šiuo atžvilgiu – dvi alternatyvas laimės galimybes :

 Pirmasis, tobulesnis objektas yra vien teoriškai suvokiama tiesa; juo remiasi teorinio gyvenimo laimė.

 Antrasis objektas yra geras gyvenimas ir veikla visuomenėje polyje; juo remiasi praktinio gyvenimo laimė.

Išminčiui teoriniame gyvenime tam tikrą prasme užtenka savęs paties ir nereikia jokios etinės dorybės, o tobulumas ir autarkija praktiniame gyvenime įmanomi tik teisingai sutvarkytame polyje. Visuomeninė polio struktūra yra dirva tam geram gyvenimui ir veiklai, kuriuose įgyvendinama antroji laimės alternatyva. Čia laimė glūdi protingoje namų veikloje, draugystėje. Kaimynystėje ir politikos sferoje. Ji pasireiškia protingai ir teisingai suformuotuose socialinio ir politinio gyvenimo srityse.

KAS TAI LAIMĖ

Pradedant plačiau kalbėti apie laimę naudinga prisiminti kai kuriuos esmingesnius žmogaus būties apskritai bruožus.

Žmogaus gyvenimas – tai jo ppoelgiai, veiksmai ir darbai, jo mintys ir jausmai. Vienaip ar kitaip elgtis ir veikti jį skatina poreikiai, besikeičiančios gyvenimo aplinkybės. Savo poreikius išgyvename ir suvokiame daugiausia kai ko nors trūksta dėl to kylančią vidinę įtampą, nepasitenkinimą. Kai kuriuos dvasinius poreikius išgyvename kaip veiklos, kūrybos, augimo, tobulėjimo potencija. Ir vienu ir kitu atveju poreikiai reiškiasi įvairiai – kaip potraukiai, interesai, norai, ketinimai.

Vieni poreikiai yra įgimstami, suformuojami socialinės aplinkos ir nedaug tepriklauso nuo mūsų valios. Mes juos suvokiame kaip savo individualybės pamatus, kkaip savotišką objektyvią realybę mumyse. Kitus poreikius formuojame ir ugdome patys. Siekdami atitinkamų vertybių, ir galime juos sąmoningai, laisvai plėtoti. Tenkindami materialiuosius, ypač kūno poreikius, išliekame gamtinio bei visuomeninio priežastingumo srityje, stengdamiesi tenkinti dvasinius poreikius, įsitraukiame į asmenybiškos, kūrybiškos, laisvos veiklos sritį.

Poreikių patenkinimas yra pagrindinė laimingo gyvenimo, nepatenkinimas – nelaimino gyvenimo sąlyga. Ir poreikių patenkinimas, ir jų nepatenkinimas sukelia atitinkamus jausmus, išgyvenimus. Santykiškai skirtinstant jausmus, išgyvenimus. Santykiškai skirstant jausmus į teigiamus ir neigiamus galima pasakyti, kad poreikių patenkinimas yra susijęs su teigiamais jausmais, nepatenkinimas – su neigiamais. Teigiami jausmai, ypač pasitenkinimo gyvenimu jausmas, yra pagrindinis laimės komponentas.

Kadangi, kiekvienas žmogus turi įvairių poreikių, jų tenkinimas sukelia įvairaus laipsnio ir pobūdžio pasitenkinimą. Būname patenkinti dėl smulkių kasdienių norų išsipildymo, įprastinė nuolatinių darbų eigos, nors ir nepatirdami dėl to gilesnių teigiamų jausmų. Gilų, tačiau trumpalaikį pasitenkinimą, džiaugsmą gali sukelti vienkartinė, atsitiktinė sėkmė. Teigiami išgyvenimai gali nuolat kartotis, netgi pastoviai tęstis dėl ilgalaikių sėkmingų santykių su kitais žmonėmis, produktyvaus ir prasmingo darbo, individualių jėgų realizacijos. Visa tai teikia laimės. Kuo daugiau gyvenime patyriame teigiamų jausmų, įvairiapusiškesnio pasitenkinimo, tuo žmogus laimingesnis.

Laimę galėtume apibrėžti kaip įvairiapusišką pastovių žmogaus jausmų pasitenkinimą gyvenimu, kylantį dėl pagrindinių poreikių ir realių pasiekimų atitikimo. Tačiau kiekvienas žmogus, kaip žinome, yra jausmais iir mintimis susijęs su kitais žmonėmis, jų jausmais, mintimis ir darbais, su savo tautos, visos žmonijos istorija. Tad laimė plačiąja prasme – tai pilnutinis žmogaus pasitenkinimas, būtinai ir savo individualiąja, ir visos žmonijos, viso pasaulio būtimi.

Realiai šitokia laimė nepasiekiama. Realiajame gyvenime jausti visikai laimingu neįmanoma dėl to, kad niekada negali būti patenkinami visi žmogaus poreikiai, visi norai ir geismai. Didžiosios dalies žmonių poreikiai ir interesai yra kur kas didesni, negu realios galimybės ar mokėjimas juos patenkinti. Būdami patenkinti dėl vienų dalykų žmonės paprastai jaučiasi nepatenkinti, dėl kitų, teigiamus išgyvenimus neišvengiamai lydi neigiami. Jautrios sąžinės ir humoristiškų įsitikinimų žmogus negali jaustis laimingas dėl to, kad pasaulyje esama daug neteisingumo, smurto, kančių, kuris jų negali nei sumažinti, nei, tuo labiau, pašalinti. Dėl kitų žmonių nelaimių ir skausmo kartais sielojamės labiau, negu dėl savo. Jaustis visiškai laimingu neįmanoma ir dėl to, nes žmogus psichologiškai negali be pertraukos vien mėgautis.

Tad apie laimę, taip įvairiapusišką ir pastovių pasitenkinimą gyvenimu, galime kalbėti tik kaip apie idealą, kaip ir kiti idealai, laimei yra ne kas kita, kaip iš vienų teigiamybių kuriamas idealius modelis, funkcionuojantis visuomeninėje visuomenėje, dvasinis kultūros formose. Kiekvienas žmogus savo asmeninio patyrimo ir kultūros vertybių įsisąmoninimo pagrindų susikuria savo laimės idealą, į kurį, ssąmoningai ar ne, gyvenimo orientuojasi.

Nesunku suprasti, kad tai laimės idealo ir realaus žmogaus pasitenkinimo gyvenimu visada yra didesnis ar mažesnis skirtumas. Nuo laimės kaip idealo turime skirti realią žmogaus laimę, kurios turi sudaro daugumos poreikių patenkinimas ir su tuo susiję nuolatos išgyvenami teigiami jausmai, taip pat teigiamas savęs ir savo gyvenimo vertinimas. Žmogus yra realiai laimingas, jeigu jo gyvenime teigiami įvykiai, išgyvenimai ir mintys viršija neigiamąsias ir jis šitai įsisąmonindamas, yra iš neestės patenkintas savo gyvenimu. Net gi patirdamas daug sunkumų ir nelaimių žmogus bus realiai laimingas, jeigu savo gyvenimą apskritai vertina teigiamais ir iš neestės yra patenkintas savo likimu. Kad apie realiąją laimę galima kalbėti kaip apie dvasinę harmoniją, kada žmogaus sąmonėje vyrauja teigiami išgyvenimai, palaikomi atitinkama veikla ir elgesiu.

Nelaimingam gyvenimui yra būdinga neigiamų išgyvenimų, nuotaikų ir minčių persvara. Neigiami išgyvenimai nuolatos kyla, kada realioji žmogaus padėtis ir pasiekimai nedaug teatitinka jo norus ir siekius, neteikia galimybių patenkinti pagrindinius interesus, išplėtoti realizuoti jėgas. Žmonės jaučiasi nelaimingi, kada jei patiria skaudžias nesėkmes, negali realizuoti savo siekių, yra blogos nuomonės apie savo nusivylę kitais žmonėmis, sielojasi dėl jų nelaimių savo tautos, savo tėvynės likimo. Nors ir turėdamas pasisiekimų bei džiaugsmo valandėlių žmogus yra nelaimingas, jeigu pakritai yra nepatenkintas savo gyvenimu, pačiu

savimi.

Reikia pasakyti, kad realioji laimė yra nepaprastai individuali, intymi, tikslai neapibrėžiama išgyvenimų visuma, tad apie laimingą ar nelaimingą gyvenimą galime kalbėti labai apytikrei. Tarp vieno ir kito neįmanoma išvengti griežtesnės ribos. Dažniausiai žmonės yra tik įvairiais požiūriais, daugiau ar mažiau, kiekvienas savaip laimingi ar nelaimingi. Vienu savo amžiaus laikotarpiu žmogus jaučiasi laimingas, kitu – nelaimingas, pasitenkinimas gyvenimu gali virsti nepasitenkinimu, ir atvirkščiai. Tik retkarčiais žmonės jaučiasi labai laimingi arba labai nelaimingi. Ir, atrodo, antrųjų yra daugiau negu pirmųjų.

Kaip kklostosi kurio nors žmogaus gyvenimas, kiek jis jaučiasi laimingas, lemia daug numatomų ir nenumatomų veiksmų. Iš vienos pusės žmogaus laimė priklauso nuo objektyvių jo gyvenimo sąlygų, iš kitos – nuo jo paties poelgių, siekių, pastangų, požiūrių t.y. – nuo subjektyviųjų veiksmų ir objektyviosios sąlygos – tai artimoji socialinė aplinka, visuomeninei istorinei įvykiai bei aplinkybes, sudarančios bendrąją mūsų gyvenimo situaciją, kuria mes negalime paveikti ar pakeisti tai taip pat tie žmonės, su kuriais mums tenka bendrauti kurie susiję su mūsų gyvenimu iir savo asmenybės bruožais, interesais, poelgiais jį paveikia. Prie objektyvių sąlygų priskirtini ir kai kurie įgimtieji individualybės bruožai.

Nuo šių sąlygų daug priklauso tenkinimas tuo poreikių, kurie yra būtimi palaikyti mūsų kūnišką ir socialinę egzistencija, taip pat galimybė ugdyti sugebėjimus uugdyti savo asmenybės pasaulį.

Objektyvios žmonių gyvenimo sąlygos daugeliu atžvilgiu yra nevienodos, kas tiesiogiai ir netiesiogiai atsispindi ir jų gyvenime. Žmonės iš prigimties yra nevienodai sveiki ir stiprūs, nevienodai gabūs ir gražūs. Jiems tenka augti ir besti taikos, socialinės pažangos metais, kitiems – kartu, socialinių sričių, kultūrinės ir politinės priespaudos laikotarpiais. Mus ir mūsų artimuosius gali ištikti netikėti įvykiai, nepasisekimai, nelaimės, kurių dažniausiai negalime nenumatyti, neišvengti. Objektyvios aplinkybės nekartą lemia tai, kad vieni žmonės nuo pat jaunystės patyrę daugiau pasisekimų, pripažinimų, meilės, džiaugsmo, kiti, atvirkščiai – daugiau sunkumų, liūdesio, skausmo. Ne taip retai nieko nekaltiems ir doriems žmonės dėl nepalankiai susiklostančių aplinkybių tenka patirtin nuoskaudas, pažeminimus, skriaudas. Taigi tik iš dalies yra teisingas posakis kad žmogus pats yra savo laimės kalvis.

Tačiau oobjektyvios aplinkybės yra tik viena, dažnai ne pati svarbiausia, žmogaus laimei, lemiančių mūsų gyvenimą, nelemia mums nepavaldžios aplinkybės, todėl belieka pasyviai laukti ir tenkintis tuo, ką atneš rytojaus diena.

Tikrovės reiškinius, kaip senei žinoma, mes suvokiame ir įsisąmoniname savo subjektyvumo formomis – vaizdiniai, sąvokomis, vertinimais ir pan. Dauguma tikrovės įvykių mums yra reikšmingi tiek ir tai taip, kaip juos įsivaizduojame, interpretuojame, aiškiname ir, priklausomai nuo to, vertiname daugelio išgyvenimų pobūdį, pasitenkinamą ar nepasitenkinamą lemia ne tiek aplinkybės, kiek mūsų pačių nuostatos, ppažiūros, vertinimai, nusiteikimai. Tuos pačius įvykius, priklausomai nuo nusiteikimo ir požiūrio, galime išgyventi ramiai ar nervingai, tragiškai ar ironiškai, liūdnai ar abejingai. Panašūs dalykai skirtingiems žmonėms, o ir tam pačiam žmogui skirtingose situacijose, skirtingai gyvenimo laikotarpiai sukelia nevienodus išgyvenimus, nevienodus padarinius. Reikšminga subjektyvi laimės sąlyga yra žmogaus pažiūros, įsitikinimai idealiai asmeninės idealas, tam tikru laipsniu nulemiantis, taip žmogus vertina savo gyvenimo įvykius, ko iš gyvenimo laukia ir tikisi.

Pastarųjų minčių nereikėtų suprasti vienpusiškai. Savaime aišku, kad svarbesnių įvykių prasme mums kaip bežiūrėtume, priklauso nuo pačių įvykių pobūdžio. Nesėkmė darbe, nelaimingas atsitikimas, liga, artimųjų mirtis, kaip beinterpretuotume visada yra skaudūs, sukrečiantys įvykiai, galintys pabloginti mūsų gyvenimą. Bet tai nemenkina subjektyvumo svarbos, ypač tragiškais, lemtingais atvejais. Negalėdami pakeisti nepalankių įvykių bei aplinkybių atitinkamą savo reakciją ir požiūriu į juos galime sumažinti neigiamą jų poveikį sau, greičiau atgauti jėgas, apsiprasti su nelaime, prisitaikyti prie naujos situacijos. Kuo skaudesnės nelaimės žmogų ištinka, tuo daugiau gali jam padėti atitinkamas suteikiamas požiūris, ypač mokėjimas nedidinti pačiam sau skausmo. Ne vienas pasijunta dėl to, kad perdėta savo nesėkmių reikšmę. Pasyviai pasiduoda neigiamiems jausmams, vadovaujasi vienapusiškomis neteisingomis pažiūromis.

Kai tik šia prasme turėtume rūpintis savo subjektyvumo pagrindinai ir pasireiškia emocišku ridigiškumu bei standartiškumu, vienpusiškais vertinimais, subegėjimu lanksčiau reaguoti į nnemalonius įvykius, pasipriešinti neigiamų jausmų inercijai.

Be to, kiekvienas žmogus, kaip sąmoningas individas, yra daugiau ar mažiau savarankiškas, veiklus, išradingas, kūrybingas, todėl gali ne tik vienaip ir kitaip į aplinkybes reaguoti, bet ir tuoj pat jas paveikti. Dažnai žmonėms gyvenime nesiseka tik dėl jų pačių neveiklumo ir neryžtingumo. Ne taip retai nelaimės įvyksta dėl nederamo, tiesiog smerktino, pačių nukentėjusiųjų elgesio. Kai kas retkarčiais elgiasi taip, lyg būtų pats sau priešas, nors dėl nesėkmių, ir nelaimių vis dėl to yra linkęs kaltinti gyvenimo sąlygas, aplinkybes, kitus žmones. Tai gi žmogus, galu būt laimingas, jeigu realiomis savo gyvenimo aplinkybėmis sugeba tinkamai veikti ir elgtis, o tuo pačiu moka savo laimę suprasti, ją vertinti, saugoti, jos siekti. Šitaip yra sunkiau įmanoma, be išvystimo subjektyvumo. Dėl to ir tiek žmogus gali būti patenkintas savo gyvenimu, daug lemia subjektyvumas. Tikros laimės siekia toks pasitenkinimas, kuris yra objektyviai pagristas, atitinka objektyvą, žmogus padėti, realius jo pasiekimus.

LAIMINGAS ŽMOGUS

Kiekvieno žmogaus organizme, sakykime, rankose, kojose, širdyje ar odoje, tiek ir vaizduotėje ar mintyse glūdi laimė. Kai esame laimingi, kraujas jūsų gyslomis srovena truputi greičiau. Daugelio žmonių širdis laimės akimirkomis plaka trimis penkiais tvinksniais per minutę greičiau nei įprastai. Apytikslei dešimtadaliu laipsnio pakyla odos temperatūra, nes pagerėja kraujotaka. Dėl ssusijaudinimo oda šiek tiek sudrėksta, sumažėja jos elektrinė varža. Kitaip virpa netgi pirštai – judesiai ne tokie kampuoti kaip kitais atvejais. Vis dėl to šį pokytį pastebėsime geriausiu atveju tik tada jei bandysi įverti siūlą i adatą, nes tokio virpėjimo amplitudė – tik dešimtosios milimetro dalis. Tačiau veikiausiai, jaučiate kas sukelia tą virpulį vos pastebimi pirštų judesiai, kuriuos mokslininkai tiksliai išmatuoti išduota, pečių, rankų, bei plaštakų raumenų įtampa. Jei jaučiatės gerai, atsipalaiduoja ir tampa elastingesnė galūnių raumenys. Kartu atsiranda ir kiti reiškinių, bet tiesiogiai nejuntamų pokyčių: džiaugsmas kečia netgi hormonų pusiausvyrą, tik daug vėliau.

Jums pačiam bei jūsų patiems žmonėms dar nesuvokus, jog šypsotis, kai kas nutinka ir veidui. Truputi įsitempia burnos kampučius keliantis didysis skruosto raumuo. Taip pat šiek tiek susitraukia žiediniai akių raumenys, dėl kurių susimeta juoko juoko raukšlelės, o antakių raumenys atsipalaiduoja. Vadinamasis korugarorius kuris šlykštintis, liūdint ar išsigandus kilsteli antakius ir sukuria nepatenkintą išraišką, tuo metu ilsisi.

Štai kaip atrodo laimingas žmogus. Kaip ir visų jausmų laimės ištakos glūdi tiek smegenyse, tiek kitose kūno dalyse. Maloni savijauta atsiranda tik tada, kai smegenys iš širdies, odos bei raumenų gauna ir apdoroja reikiamus signalus. Jie neturėtume kūno, negalėtume patirti laimės.

Ši mintis iš pradžių gali pasirodyti keista. Be jokios abejonės, kai

kada už laimės pojūtį, pavyzdžiui, patirtą valgant ar mylintis, turime būti dėkingi beveik tik juslėms. Tačiau kas nutinka prisiminus linksmą vakarą su draugais ar džiaugiantis būsima busima atostogų kelione? Tokiomis laimės akimirkomis regi svarbiausias vaidmuo tenka vaizduotei. Tačiau taip manyti klaidinga. Vien tik mintis, prisiminimai ar viltis neleidžia patirti jokių emocijų. Džiaugsmą galime jausti tik jas lydint reikiamiems kūno signalams nes smegenys iš šių signalų suvokia, kad kūnas patiria ką nors gero. Kada nors pamėginkite pasijusti laimingais įtemptai raumeningi ir iišbaimės prakaito išpilta kakta.

Norėčiau pabrėžti, kad laimė glūdi tiek mūsų organizme, sakykime rankose, kojose, širdyje ar odoje, tiek ir vaizduotėje ar mintyse. Dėl to kūną derėtų vertinti daug labiau, nei esame įpratę.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Stelfan Klein „Laimės formulė“.

2. Arno Anzenbacher „ Etikos įvadas“

3. B. Kuzmickas „Laimė“.

4. Internetas.