Maisto valgymo kultūra

PANEVĖŽIO KOLEGIJOS ROKIŠKIO FILIALAS

MUZIKOS IR ESTETINIO LAVINIMO KATEDRA

Maisto valgymo kultūra

Referatas

Rokiškis, 2005

Turinys

Įvadas…………………………3

1. Maisto valgymo kultūra istorijos raidoje…………………….4

2. Maistas ir valgymas…………………………6

2.1.Valgomajo reikšmė…………………………6

2.2 Valgymo laikas…………………………6

2.3. Kas kaip valgoma?…………………………7

3. Viešbučiai ir restoranai padeda siekti tikslų……………………9

3.1.Patarimai prie stalo…………………………10

3.2.Kaip elgtis pavalgius?…………………………11

4. Kitų šalių maisto pažinimas…………………………12

Išvados…………………………13

Literatūros sąrašas…………………………14

Įvadas

Maistas – tai galimybė dalintis bei duoti, jis tarsi altruizmo išraiška: tėvų – vaikams, šeimininkų – lankytojams, užklydusiems svečiams. Tai svarbiausia, ką motina gali duoti savo vaikui, todėl maistas yra bene geriausias meilės ir saugumo įrodymas. Juo mes dalinamės valgydami kkartu su kitais žmonėmis. Ne veltui, vakarienė daugelyje kultūrų yra metas, kai visa šeima ar bendruomenė susėda prie bendro stalo.

Kalbant apie maisto ruošimą, esame vieninteliai, kurie tai daro, jokiam kitam gyvūnui to nereikia. Tad pats maisto ruošimas yra ne tik poreikis – tai mūsų žmogiškumo simbolis, tai, kas išskiria mus iš kitų gyvūnų. Maistas simbolizuoja mūsų visuomeninę veiklą ir mūsų vietą visuomenėje, nes pats valgymas yra ne vieno ar poros, bet grupės žmonių reiškinys. Tačiau kiekvienas valgo skirtingą maistą, kkuris patinka tik jam pačiam. Todėl maistas neretai atlieka socialinio barjero vaidmenį – taip mes išsiskiriame iš kitų. Tačiau jis ir sujungia, mes tapatiname save su kitais žmonėmis, kurie valgo tą patį maistą, tuo pačiu būdu. Pasirinkdami muziką, kalbą, elgesį, mmadą, stengiamės save tapatinti su panašiai besielgiančiais. Taip pat yra ir maisto srityje, kur akivaizdūs etniniai, religiniai bei klasiniai panašumai ir skirtumai.

Žmogus, kuris neišmano vietinių valgymo tradicijų, elgesio prie stalo kultūros, visuomenėje neretai laikomas pašaliečiu. Todėl tinkamai elgtis prie stalo yra labai svarbu. Deramai tai daryti reikėtų visą laiką, pradedant maisto parinkimu, paruošimu, patiekimo būdu ir baigiant valgymu.

Šiuo darbu stengiuosi apžvelgti kokia turėtų būti maisto valgymo kultūra , ne tik šiandien, bet ir kokia ji buvo istorijos raidoje, kaip reiktų elgtis vienu ar kitu atveju. Naudojausi internetu ir šiomis knygomis: Asama „Gražiai elkimės“, Rosemarie Wrede – Grischkat „Manieros ir karjera“.

1. Maisto valgymo kultūra istorijos raidoje

Pobūviuose buvo patiekiama daugybė įvairiausių patiekalų, gėrimų, ypatingai didelį dėmesį skiriant jų ssuderinimui. Jau tada Egipte sėdėdavo prie stalo ant kėdžių. Skirtingai negu kitose tautose, Egipte prie stalo buvo leidžiama sėdėti ir moterims. Buvo netgi kažkas panašaus į užstalės muziką: muzikantai savo grojimu linksmindavo svečius. Namų šeimininkės rūpindavosi, kad vaišės vyktų sklandžiai.

Egzistuoja nuomonė, esą Europos istoriją nulėmė valgymo įpročiai. Štai, pavyzdžiui, prancūzai mėgsta baltą duoną, raudonąjį vyną ir stiprią kavą – šis produktų kompleksas atrodo ne toks maistingas, kaip vokiečių, kurie valgo juodą duoną ir geria alų, todėl neturėtų būti keista, kodėl ppastarieji laimėdavo karus prieš prancūzus. Panašių įrodymų sutiktumėme ir Lietuvos istorijoje. Galbūt mūsų egzistenciją užtikrino bulvių bei mėsos patiekalai?

Senovės Graikijoje valgymo kultūra buvo kiek žemesnė. Po spartietiškų pusryčių ir tokių pat pietų, dažniausiai pamirkytos vyne duonos ir vandens, pavakary graikai susirinkdavo pagrindiniam valgymui, kurio metu net aukštuomenė retai valgydavo mėsą, bet gerdavo nemažai vyno. Valgydavo ir gerdavo iš molinių ar metalinių indų, patiekalus imdavo rankomis, o slidžius valgius valgydavo šaukštais. Homero laikais graikams buvo įprasta taip pat valgyti sėdint. Tačiau vėliau jie perėjo prie rytietiško papročio valgyti gulint ant specialios kanapos. Filosofas Epikūras pasisakė už gyvenimo malonumus, bet kartu įspėjo, kad jie neturėtų virsti besaikiu lėbavimu. Jis teigė, kad išmintingasis pasirenka ne tą valgį, kurio yra daugiausia, bet tą, kuris yra skaniausias. Aukščiausią išsivystymą Graikija pasiekė prieš 2500 metų, viešpataujant Perikliui. Tuo pačiu buvo ištobulinta ir valgymo bei virimo meno kultūra.

Senovės romėnai valgymo bei virimo meno papročius perėmė iš graikų. Jie taip pat valgė pirštais ir šaukštais, tik retais atvejais pjaustė mėsą peiliu ją prilaikydami šakute. Valgė romėnai gulėdami. Nauja buvo tai, jog jie naudojo rankoms nusiplauti dubenėlius ir servetėles.

Karolio Didžiojo laikais nebuvo lėkščių, todėl paruoštas maistas buvo sukraunamas į stale išskobtas įdubas, iš kurių ir valgydavo, imdami rankomis.

Jau XXVI amžiaus pradžioje, pirmą kartą itališkame dvare, valgymui buvo panaudota šakutė. Valgymo su šakutėmis ir peiliais paprotys vėliau atsirado ir Prancūzijos karaliaus dvare. Pamažu dvaro stalo etiketo bei valgymo kultūros papročius pradėjo perimti paprasti žmonės. Todėl 18-ajame amžiuje valgymo kultūros jau buvo laikomasi ne tik Prancūzijoje ir Italijoje, bet ir visoje Europoje.

XIX amžiuje vaišių etiketas buvo nuolat tobulinamas. Tai matoma iš brangių indų, gardžių patiekalų, prašmatnių aprėdų, aukštos valgymo kultūros.

Po Antrojo pasaulinio karo stalo kultūroje neliko griežtų etiketo taisyklių, ji pasidarė laisvesnė. Tačiau dabar vėl atgijo iškilmingesnis stilius, akcentuojantis kokybiškesnę stalo puošybą, bei prikėlęs iš užmaršties, daugelį metų pultus kaip senamadiškus, atgyvenusius stalo dengimo papročius. Visame pasaulyje vaišės tapo viena iš žmonių bendravimo bei pasilinksminimo formų. Pastaruoju metu suaktyvėjęs gyvenimo tempas reikalauja vis didesnio sugebėjimo tinkamai organizuoti tam tikrą pobūvį, kuris skiriasi tiek savo patiekalų sudėtingumu bei jų patiekimo forma, tiek elgesiu prie stalo.

2. Maistas ir valgymas

2.1. Valgomojo reikšmė

Vieta, kur mes valgome, yra tokia pat svarbi kaip ir pats maistas. Būdami namuose mes renkamės valgomąjį. Ar kada nors susimąstėte, kodėl mes jį vadiname ne „valgymo“ kambariu, bet „valgomuoju“? Tai nulemia jo paskirtis, nes mes jame ne tik valgome, bet ir bendraujame – tai daugiau nei tik maistas. Paprastai valgomasis užsakomas fformaliam valgymui: tai apima šeimą ir artimuosius, ypatingomis progomis – vyresnius giminaičius, svarbius svečius, kuriems norima padaryti įspūdį.

Tai tikriausiai pats beprasmiškiausiai panaudojamas kambarys namuose ir bereikalingas erdvės švaistymas. Nepaisant neoficialių modernios krypties valgomųjų, naujausi tyrimai parodė, kad didžioji dauguma namų pirkėjų pageidauja valgomojo. Paklausti, kodėl jiems jis reikalingas, jie paprastai atsako: „pavaišinti bosą ir jo žmoną pietumis“. O tai geriausiu atveju įvyksta vieną kartą per metus. Vadinasi, didžiulis kambarys, brangiai apstatytas, gražiai įrengtas yra daugiau relikvinė ambicija ir viltis negu funkcionuojanti namo dalis.

Idėja atskirti valgomąjį nuo virtuvės buvo viduriniosios klasės bandymas mėgdžioti aukštuomenę. Kiek vėliau, XIX amžiuje, tai virto noru susėsti atskirai nuo purvino, triukšmingo ir dvokiančio maisto gaminimo proceso. Tai dažnai reikšdavo, kad maistas turėdavo nukeliauti tiesiog mylias iš virtuvės į banketų sales.

Galbūt taip buvo dėl to, kad tarnai buvo perkelti į virtuvę ir įeidavo į valgomąjį tik kaip tarnai. Visuotinės lygybės šalininkai 1950-aisiais ir 1960-aisiais susipratę sukilo prieš atskirų pietų tradiciją. Taip nyko skirtumas tarp virtuvės ir valgomojo. Tai tapo populiaria kryptimi ir padarė įtaką naujų namų dizainui, kur valgomieji virto „valgymo teritorijomis“ ir neoficialiais vakarėlių barais. Pasilinksminimai namuose darėsi vis neformalesni, mažiau nuspėjami ir linksmesni. Nebebuvo daugiau griežtos formulės „tobuloms pramogoms“

buvo daug daugiau kambarių spontaniškumui. Mums daugiau nebereikia daryti įspūdžio su iškilmingomis patiekalų eitynėmis: sriuba, žuvis, mėsa, desertas ir t.t. (valgymo būdas, kuris atsirado Rusijoje ir buvo atvežtas į Vakarus prancūzų). Mes galime pristatyti mišinį: japonų, Italijos regionų.

2.2 Valgymo laikas

Valgymo laiko pasirinkimas gali atskleisti klasinius skirtumus. Praeityje aristokratai pusryčiaudavo ganėtinai vėlai, apie 10 valandą, nes jie turėjo daug laisvo laiko ir ilgai miegodavo. Tuo jie skyrėsi nuo valstiečių, kurie pusryčiaudavo labai anksti, nes eidavo dirbti, kai tik pakildavo ssaulė. Priešpiečių metu buvo valgomi šaltieji patiekalai, o tarp 5-7 valandos visi eidavo pietauti. Lengva vakarienė buvo patiekiama prieš einant miegoti. Tuo tarpu prastuomenė lengvai užkąsdavo per vidurdienį, baigusi dienos darbus gerdavo “draugišką arbatą”.

Priešpiečių reikšmė išaugo plėtojantis verslo visuomenei, kai jų metu buvo aptarinėjami su verslu susiję reikalai. Įprasti pietūs savo ruožtu buvo nustumti į vakarą, o vakarienės beveik atsisakyta.

Prieš kurį laiką nebuvo nurodymų, kada reikia valgyti vieną ar kitą patiekalą. Tačiau vėliau valgymas buvo itin ritualizuotas, kkiekvieno patiekalo patiekimo eiliškumas tapo labai svarbus: sriuba, žuvis, paukštiena, mėsa, desertai. Įsitvirtino bendros taisyklės, kad deserto negalima valgyti prieš aštrų maistą. Štai, pavyzdžiui, salotas prancūzai valgo po pagrindinio patiekalo, amerikiečiai griežtai prieš, o anglai bjaurisi abiem būdais, ypač, kai ssalotos patiekiamos kartu su karštu maistu vienoje lėkštėje.

2.3. Kas kaip valgoma?

Prieš paimant į rankas taurę ar įrankius, reikėtų kiekvieną kartą palaukti ženklo tų , kurie yra kompetetingi tai padaryti. Etiketas reikalauja, kad pirmasis taurę pakeltų šeimininkas arba aukščiausias pagal rangą svečias – ir gal po trumpų pasisveikinimo žodžių – duotų ženklą gerti. Šeimininkei arba aukščiausiai pagal rangą viešniai priklauso duoti ženklą pradėti valgyti; ji tai gali padaryti galvos linktelėjimu, kartu paimdama į rankas valgymo įrankius. Gero apetito linkėti nereikia, nes tai skamba pernelyg senoviškai arba bent jau familiariai. Visiškai nedera sakyti: „Skanaus“!

Linkint sveikatos taurė pakeliama maždaug iki smakro ir pirmiausia pažvelgiama į sėdinčius priešais, kurie taip pat pakelia taures, paskui – į sėdinčius šalia. Klausiama į kurią pusę reikėtų ppirmiausia pažvelgti, dalykiniais sumetimais lieka atviras; jeigu čia nustatysime griežtą tvarką, bus panašu į situaciją balete: visa eilė vienu metu žiūri į vieną pusę.Po to, kai išgeriame, visa procedūra kartojama iš naujo.

Susidaužiama taurėmis šiandien tik labai retomis progomis. Galima susidaužti su svečiais, kurie lankosi valstybėje, taip pat su jubiliatu arba per Naujuosius metus su visais svečiais. Žodeliai „į sveikatą“ ir „prozit“ – pasenę ir truputį miesčioniški.

Mūsų kultūriniame areale valgoma su šaukštu, peiliu ir šakute.

Šaukštu valgomos sriubos ir ypatingos rūšies ddesertai.

Aušindami sriubą, nepūskite į lėkštę, puodelį ar šaukštą, o paprasčiausiai palaukite, palengva maišydami šaukštu, kol atvės. Pilantis sriubos papildomai, šaukštas paliekamas lėkštėje. Sultinys ir pertrinta sriuba dažniausiai patiekiama puodelyje, valgoma desertiniu šaukštu, puodelį kaire ranka prilaikant už ąselės. Iš puodelio geriami tik likučiai. Norint viską iš lėkštės suvalgyti, ji kairiąja ranka paverčiama nuo savęs, t.y. į stalo vidurį.

Karštasis patiekalas valgomas peiliu ir šakute. Išimtį sudaro minkšti ir supjaustyti mėsos patiekalai. Minkšti mėsos patiekalai smulkinami tik šakute. Valgant tokius patiekalus arba gabaliukais supjaustytą mėsą, šakutė laikoma dešinėje rankoje. Didelis mėsos gabalas iš karto nesmulkinamas, nes taip greičiau atauštų. Atsipjaunama po gabalėlį. Mėsa nuo kaulo atskiriama, prilaikant šakute, o kaulas pastumiamas į lėkštės kraštą.

Peiliu dažniausiai pjaustome kietą maistą arba pastumiame daržoves, ryžius makaronus prie šakutės. Pjaustomi tik kieti patiekalai. Anksčiau buvo laikoma tabu kai kuriuos valgius pjaustyti peiliu: peilis būdavo ne iš nerūdijančio plieno, kas galėdavo pakenkti maisto skoniui. Todėl nevalia būdavo pjaustyti bulvių ar šparagų.

Žuvis paprasta nevalgoma peiliu, bet ir čia neapsieinama be išimčių. Pavyzdžiui, kietą ungurio odą, kaip ir silkę, galima perpjauti tik peiliu. Apskritai žuvies patiekalams yra specialus peilis ir šakutė. Kai jų neturima, naudojamasi dviem šakutėmis. Kairėje rankoje laikoma šakute valgoma, dešinėje – pagelbstima narstyti žuvį. Kai aant stalo padėta tik viena šakutė, ji laikoma dešine ranka, o žuvis prilaikoma karėje turima duonos plutele. Nuo rūkytos žuvies pirmiausia nulupama oda, po to mėsa atskiriama nuo kaulų. Suvalgius viršutinę dalį, žuvis apverčiama ant kito šono.

Bulvės ir daržovės smulkinamos kaire ranka laikoma šakute, peiliu tik prilaikoma.

Peiliu įpjaunama paskrudusių bulvių luobelė, nes šakutei ji per kieta.

Duona (juoda ir balta) iš bendros lėkštės visada imama ranka (ne šakute), stengiantis nepaliesti kitų riekučių. Padėta savo lėkštėje riekelė laužoma po gabalėli.

Kartais valgant pasitelkiami pirštai, paduodamas dubenėlis pirštams panardinti; baigus valgyti, pirštai nusausinami antrąja servetėle. Vadinasi, visi patiekalai, prie kurių nepaduodamas pirštų dubenėlis, valgomi naudojant stalo įrankius.

3. Viešbučiai ir restoranai padeda siekti tikslų

Gausus, lūžtantis nuo brangių patiekalų stalas jau nuo neatmenamų laikų buvo padėties visuomenėje požymis. Jis pažymėdavo šeimininko svetingumą bei dosnumą, dažniausiai skirtą atvykėliams iš tolimų kraštų. Britai jus pasitiks su puodeliu arbatos, rusai su duona ir druska, o Artimųjų Rytų gyventojai pasiūlys didžiulę porciją avies akių drebučiuose, kurią geriau suvalgyti visą, nes kitaip įžeisite svetingąjį šeimininką.

Mes renkamės maistą, kaip žinutę žmogui, įmonei ar valstybei, kurios dėmesį norime atkreipti. Kariuomenėje pagarba svečiui dažnai atiduodama patrankų salvėmis, reiškiančiomis mūsų jėgą, kad mes pajėgūs jį įveikti, bet to nesiekiame. Tuo tarpu ggausiai patiektas maistas, dažniausiai parodo mūsų svetingumą, geranoriškumą ir gerovę.

Dosnumas bei formalumas yra svarbiausi akcentai vaišinant svarbius svečius. Jei maistą ruošiame namuose, mes keičiame savo įprastinį meniu, stengdamiesi pasiūlyti svečiui šio to neįprasto, nekasdieniško. Tai neturi nieko bendro su mūsų fiziologiniais poreikiais, svarbiausiu tampa psichologinis aspektas – itin maloniai nustebinti pageidaujamą adresatą. Mes dalinamės su juo maistu ir jaučiamės labai laimingi, jei verslo pietų metu restorane svečias leidžia sumokėti už maistą bei gėrimus. Ne veltui mes sakome: “Leiskite jus pavaišinti, parodyti mano svetingumą bei dosnumą”, o ne: “Ar galiu jus pamaitinti, numalšinti jūsų alkį?”

Sociologai jau seniai pastebėjo, kad maistas ir valgymas yra efektyviausias būdas nusiųsti žinutę pageidaujamam adresatui ir per tai sulaukti jo palankumo.

Atminkite, kad didžiausią įspūdį daro ne triukšmingiausiais, o mandagiausias lankytojas. Tampa madinga restorane išjungti mobilųjį telefoną. Nepersistenkite darydamas įspūdį savo nepriekaištingomis manieromis. Nesigėdykite, jei ką nors padarėte ne taip, – geriau viską nuleiskite juokais.

Džentelmenui tik vieninteliu atveju leidžiama eiti pirma moters – žengiant į restoraną. Džentelmenas eina pirmas, nes turi pasisveikinti su žmogum, kuris palydi prie staliuko. Geriausiai apdairiai staliuką užsakyti iš anksto, gėdingas pasišalinimas iš restorano negavus vietos apkartins tolesnį vakarą. Jei pamatėte restorano salėje savo draugą ar pažįstamą, nesiveržkite prie jų,

nepulkite sveikintis ar dalytis įspūdžiais. Žmonės einantys su jumis, pasijus nejaukiai, o jūsų draugas privalės nutraukti prie stalo vykstantį pokalbį, kad supažindintų jus su saviškiais. Paprastas galvos linktelėjimas šiuo atveju bus pakankamai mandagus gestas.

Dama turi sėsti veidu į tą pusę, iš kurios atsiveria įdomiausias vaizdas, – langą ar salę. Pradėjus skaityti valgiaraštį., būtina atsiminti, kad servetėlės negalima niekur kišti ar rištis po kaklu. Tai – senų milijardierių privilegija, o jūs taip pasipuošęs atrodysite kvailai. Tikroji servetėlės paskirtis – po valgio nnusivalyti burnos kampučius.

Valgiaraštis pirmiausia paduodamas damai. Paprastai pasirinktus ir pageidaujamus patiekalus užsako tas, kuris pakvietė apsilankyti restorane. Jei iškyla klausimų dėl patiekalo sudėties, kiekvienas su padavėju aiškinasi savarankiškai.

Džentelmenas nesidrovi eksperimentuoti, todėl renkasi ne tik išmėgintus, bet ir visiškai naujus patiekalus, nesibaimindamas patirti nesėkmę, jei padavėjas užduos papildomų klausimų dėl maisto patiekimo.

Jei valgis jums patinka, galite tuo pasidžiaugti, o jei nepatinka, pagalvokite, ar verta šią žinią pranešti valgantiems kartu – juk jiems gali sugesti nuotaika. Tačiau kai maistas paruoštas netinkamai ar yyra atšalęs, pasikvieskit padavėją ir , nekeldami balso, pareikškite pretenzijas. Jei padavėjas sutinka su pastabomis, ramiai atsisakykite mokėti.

Prieš užsakant pasirinktą vyną padavėjas duos jums jo paragauti. Tačiau jums nebūtina užsisakyti to, kurio paragavote. Pagal restorano taisykles vynas, kurio svečias paragavo iir atsisakė, turi būt panaudojamas padažų gamybai, todėl restoranas nepatirs nuostolio. Vis dėl, to jei norite išvengti tokios padėties, geriausia iš karto padavėjo paprašyti, kad jis parinktų vyną.

3.1. Patarimai prie stalo:

– Šakutė laikoma kaire ranka, dantukais žemyn, o peilis visą laiką dešine ranka.

– Keičiantis patiekalams įrankiai imami nuo krašto.

– Panaudoti įrankiai niekada nepaliekami ant stalo ar puodelyje, bet yra išimtis: jeigu yra didelė sriubos lėkštė, padėta ant polėkštės, šaukštas paliekamas sriubos lėkštėje arba polėkštėje, jei ant jos yra vietos.

– Pabaigę valgyti, įrankius padedate į lėkštės vidurį, peilio ašmenys į vidų, šakutė peiliui iš kairės, dantukais į viršų.

– Sriubos lėkštės naudojamos oficialiems pobūviams. Kadangi sriubai valgyti reikalingas didelis šaukštas, sriubą valgykite iš šaukšto šono, o ne kiškite jį priekiu į burną.

– Sriubos puodeliai su dviem ąselėmis naudojami drebutinėms sriuboms ir sultiniams. Iš tokio puodelio galima ne tik semti šaukštu, bet ir gerti. Jeigu paviršiuje plaukioja daržovės ir kiti priedai, pirma išvalgykite juos šaukštu, o tik paskui gerkite iš puodelio.

– Vyno taures laikykite už kojelės taip, kad ranka nesušildytų vyno.

– Kai šparagai ar grybai pateikiami su skrebučiais, paimkite ir skrebutį.

– Atsipjovę lėkštėje kąsnį mėsos, žuviems ar paukštienos, pirma jį suvalgykite, tik paskui pjaukite kitą.

– Nepilkite padažų ir prieskonių neparagavę patiekalo.

– Druskinės ir ppipirinės paprastai padedamos su sidabro ar dramblio kaulo šaukšteliais. Jeigu šaukštelių nėra, druską ar pipirus imkite švaraus peilio galiuku, arba paimkite žiupsnelį, suėmę nykščiu ir smiliumi.

– Jeigu desertas paduodamas taurėse aukštomis kojelėmis ant lėkštės, šaukštas paliekamas ant lėkštės krašto, bet ne taurelėje net kol valgote desertą. Jeigu desertas pateikiamas kokiame nors dubenėlyje, šaukštą palikite jame arba ant polėkštės.

– Ledai valgomi šaukšteliu, bet jeigu juos pateikia su tinkančiu pyragu, desertas valgomas deserto šaukšteliu ir desertine šakute.

3.2.Kaip elgtis pavalgius?

Prieš pradedant mėgautis kava ar saldumynais, jums gali prireikti nueiti į tualetą. Nesigėdykite trumpam pasišalinti, tačiau neužmirškite, kad atnaujinti pokalbį bus dvigubai sunkiau nei jį tęsti. Atsikeldamas nuo stalo servetėlę palikite ant kėdės, kad panaudotos servetėlės vaizdas negadintų nuotaikos stalo kaimynams.

Nors šiais laikais civilizuotose šalyse priimtina dantis krapštyti atvirai prie stalo net neprisidengus burnos, geriau pasinaudokite proga, kad nuėjote į tualetą, ir ten išsikrapštykite dantis.

Jei į tualetą susirengė eiti jūsų dama, atminkite, kad tikras džentelmenas privalo atsistoti, na, bent jau kilstelėti užpakalį nuo kėdės, kai moterys pakyla ir grįžta prie stalo.

Nejaukiomis tylos pauzėmis užpildyti būtina turėti paruoštų keletą pikantiškų naujienų. Jei išseko bendros temos, galima kalbėti apie madą, kino filmus arba pasakoti iš kojų verčiančius gandus apie politikus bei garsenybes, bendrus pažįstamus arba priešus. BBuvo laikai, kai valgant nebuvo galima kalbėti apie seksą, religiją, politiką ar maisto kokybę, tačiau šiais laikais galite apie tai kalbėtis. Bet nekalbėkite apie ligas ir mediciną.

Kai jums atneš sąskaitą, veržkitės sumokėti už damą, bet jai ji prieštarauja, būkit šiuolaikiškas ir leiskite sumokėti. Jeigu dama moka už jus, nemėginkite imti sąskaitos ir pasižiūrėti, kiek ji už jus sumokėjo. Verčiau neužmirškite jai padėkoti. Beje, už cigaretes visada sumoka tas, kuris jų užsisakė.

4. Kitų šalių maisto pažinimas

Kitų šalių maistas buvo mažai žinomas paprastų darbininkų sluoksniui, bet turtuoliams bei viduriniajai klasei tai buvo prestižo reikalas. XVIII amžiuje lenkas, valgęs prancūziškos virtuvės patiekalus, ryškiai išsiskirdavo iš kitų, mokėjusių tik išsikepti bulves. Tai pabrėždavo jo turtus (nes kelionės kainuodavo didžiulius pinigus), kosmopolitiškumą ir išsilavinimą. Šiais laikais susipažinti su kitų šalių virtuve daug lengviau dėl pigesnių kelionių, televizijos laidų bei žurnalų, kuriuose gausu naudingos informacijos.

Nepaisant esminių pokyčių, visuomenė išliko konservatyvi nacionaliniams patiekalams, ypač prastuomenė. Anglai taip ir nepradėjo valgyti aštuonkojų, o prancūzai – cepelinų, nors apie visa tai ir galėjo sužinoti iš televizijos laidų, žurnalų puslapių.

Kaip matome, vis daugiau žmonių galėjo mėgautis geresniu bei įvairesniu maistu. Taip po truputį augo pagarba maisto ekspertams, ir tai tapo kone profesija. Žodis „gurmanas“ visuomenėje įgavo dar daugiau ssvorio ir buvo pradėtas lyginti su tokiais žodžiais kaip „guru“ ar „mahatma“.

Daugelis europiečių Japonijoje būtų iš karto atpažinti pagal tai, kaip jie geria arbatą, nes niekas geriau nežino arbatos gėrimo ceremonijos subtilybių už japonus. Vakaruose išsišokėliai restorane gali būti pastebėti pagal tai, kaip paskubomis ir nekruopščiai renkasi sėdimą prie stalo vietą. O netinkamos konkrečiam patiekalui šakutės pasirinkimas kažkam gali prilygti viešam nusispjovimui. Jei kas nors nori įsilieti į tam tikrą visuomenę, jis turi valgyti kartu su ja, nes nėra geresnio būdo atskirti pašaliečius ir vietinius, kaip žiūrėti, ar jie išmano šios visuomenės valgymo etiketą ar ne.

Vienose kultūrose valgyti patiekalą rankomis yra tiesiog privaloma, kitose toks poelgis būtų atgrasus. Valgymas šakute yra aukščiausio ne taktiškumo požymis vienur, tuo tarpu kitur šakučių trūkumas bus įvertintas kaip didžiausias barbariškumo laipsnis. Pirštais buvo valgoma tol, kol atsirado šakutės. Jos išpopuliarėjo po to, kai Italijos aristokratė Katerina de Medici šiuos pagrindinius įrankius lakštiniams valgyti atvežė iš Šiaurės Italijos į Prancūziją. Nuo to laiko valgyti pirštais, išskyrus vaisius ir sūrius, buvo nemandagu. Pietų metu šakutes naudojo tik aristokratai, ir tai tapo aukštesniojo visuomenės sluoksnio skiriamuoju požymiu.

Rytuose svarbu patiekti visus patiekalus vienu metu, dažnai bendruose induose. Tuo tarpu

Vakaruose žmonės pirmenybę teikia individualumui, todėl maistas patiekiamas atskirose lėkštėse.

Vyno patiekimas su maistu tampa vis griežtesnio protokolo dalimi ir išskiria žmones į tuos, kurie vertina vynus, ir tuos, kurie apie juos neišmano.

Išvados

1. Maistas simbolizuoja mūsų visuomeninę veiklą ir mūsų vietą visuomenėje, nes pats valgymas yra ne vieno ar poros, bet grupės žmonių reiškinys.

2. Valgomasis yra daugiau relikvinė ambicija ir viltis negu funkcionuojanti namo dalis.

3. Kiekvieno patiekalo patiekimo eiliškumas yra labai svarbus.

4. Gausiai patiektas maistas, dažniausiai parodo mūsų svetingumą, ggeranoriškumą ir gerovę.

5. Maistas ir valgymas yra efektyviausias būdas nusiųsti žinutę pageidaujamam adresatui ir per tai sulaukti jo palankumo.

6. Žmogus, kuris neišmano vietinių valgymo tradicijų, elgesio prie stalo kultūros, visuomenėje neretai laikomas pašaliečiu. Todėl tinkamai elgtis prie stalo yra labai svarbu. Deramai tai daryti reikėtų visą laiką, pradedant maisto parinkimu, paruošimu, patiekimo būdu ir baigiant valgymu.

Literatūros sąrašas

1. Asama „Gražiai elkimės“.- Kaunas, 1979.

2. Rosemarie Wrede – Grischkat „Manieros ir karjera“ (elgesio normos vadovams).- Vilnius, 1996

3. www.gastro.lt

4. www.sanitex.lt