N organizacija ir etika

N ORGANIZACIJA IR ETIKA

Bendraujant realūs santykiai turi vertybinės reikšmės, nes jais žmogus

išreiškia ir realizuoja save kaip asmenybę, veikia visuomeninį gyvenimą,

stiprina arba silpnina ryšius. Būtina tam sąlyga – kad moralės, kultūros ir

etiketo normas verslininkai ir kiti asmenys ne tik įsisavintų, bet laisva

valia jas taikytų savo kasdienėje veikloje. Etišką bendravimą suprantame

kaip klasikinės etikos, teorinių teiginių, moralės normų, aukštos kultūros

ir etiketo taisyklių studijas bei praktiškąjį jų panaudojimą.

Verslo etika – tai etikos sritis, besiremianti moralės principų ir

verslo pasaulyje veikiančių standartų visuma, atsirandanti sąveikaujant

verslui ir etikai. Tai etikos kodeksų kūrimas verslo organizacijose,

įmonėse ir bendrovėse, visuomenės priimtų etiketo taisyklių taikymas,

moralinio švietimo ir pilietiškumo ugdymo gerinimas. Be to, tai ir

machinacijų versle atskleidimas bei viešas paskelbimas, vartotojų interesų

gynėjų, „žaliųjų“ ir kitų organizacijų veiklos aktyvinimas prieš aplinkos

teršimą, nesaugius produktus ir kt.

Specialistai atkreipia dėmesį į šias bendravimo ir verslo etikos

problemų grupes:

– etiško bendravimo normų nesilaikymas;

– apgavystė;

– korupcija;

– piktnaudžiavimas,

– interesų konfliktas;

– seksualinis priekabiavimas.

Etiškas bendravimas. Verslininkas neturi užmiršti, kad visuomenėje bei

rinkos eerdvėje jis veikia ne vienas ir todėl privalo paisyti moralės bei

etiketo normų, siekti kultūringo bendravimo ir per tai – naudingos

partnerystės. Etiškas bendravimas, moralus verslas ekonomiškai yra

naudingas tiek pačiam verslininkui, tiek valstybei, nes civilizuoto verslo

taisyklių (etiketo normų, duoto žodžio, prisiimtų įsipareigojimų ir t.t.)

laikymasis garantuoja pelną pačiam verslininkui, o valstybei – pajamas.

Tokia bendravimas atspindi asmeninės moralės principus ir profesines

vertybes, o nesilaikant jų rekomenduojami draudimai ir nuobaudos. Gyvenime

šios vertybės yra susipynusios, nes dėmesys skiriamas ne tik profesinei,

bet ir bendražmogiškai etikai. Verslininko asmeninė moralė turėtų remtis

aukščiausiais garbės, dorybės, teisingumo, sąžiningumo, integralumo,

mandagumo, nešališkumo standartais. Profesinės vertybės reikalauja tarnauti

visų žmonių geriausiems interesams, siekti profesinio tobulumo, tarnauti

visuomenei.

Apgavystė – tai žodžiai ar veiksniai, kuriais sąmoningai norima

nuslėpti, iškreipti (ar tik iš dalies atskleisti) tiesą, suklaidinti ,

siekiant savanaudiškų tikslų. Tai informacijos slėpimas ar iškreipimas,

melas, šmeižtas, agentų bei provokatorių naudojimas, „fiktyvių įrodymų“

sukūrimas ir kt. Viena plačiausiai pasklidusi apgaulės forma – melas. Ar

tai būtų „garbingas melas“ ir „baltasis melas“, „šventas melas“ – tai

blogybės.

Korupcija – tai veiksmai, atlikti naudojantis turima valdžia,

pažeidžiant tteisės normas, visuomenės interesus bei moralės standartus, ir

kuriais siekiama asmeninės ar grupinės naudos. Vienas iš realiausių būdų

sumažinti korupciją yra asmeninės atsakomybės nustatymas, dažnesnis auditas

ir kontrolė. Tam padeda neseniai priimtas LR Antikorupcijos įstatymas.

Piktnaudžiavimas – tai asmens tarnybinių pareigų netinkamas atlikimas,

pažeidžiant objektyvius profesinius reikalavimus. Piktnaudžiavimas gali

būti tarnybine padėtimi, organizacijos turtu ir lėšomis, sprendimų

šališkumu, pavaldžių specialistų veikla, turimu pasitikėjimu ir kt.

Interesų konfliktas – situacija, kai gali susidurti privatūs darbuotojo

ir jo artimųjų (įskaitant šeimos narius, gimines ir draugus) ir visuomenės

interesai, kuriems jis tturi atstovauti, eidamas savo tarnybą. Specialistai

turi laikytis keturių visuomeninės tarnybos principų: paklusti įstatymams

ir juos įgyvendinti, tarnauti visuomenės interesui, prisiimti asmeninę

atsakomybę ir vengti daryti žalą.

Seksualinis priekabiavimas – tai užgaulus, žodžių ar fizinių veiksmų

išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, su kuriuo sieja darbo,

tarnybiniai ar kitokio priklausomumo santykiai.

Rinkos mechanizmas veikia pagal savus ekonomikos dėsnius. Įtraukdamas

subjektą į “rinkos erdvę”, jis kartu suteikia jam galimybę ir verčia

rinktis. Todėl į rinkos mechanizmą galima žiūrėti ne tik kaip į

“instrumentą”, geriausiai atitinkantį žmogaus ir visuomenės poreikius bei

padedantį individui įgyvendinti savo sumanymus, bet ir kaip į socialinį

kultūrinį fenomeną, kurį galima vertinti moralės požiūriu. Verslininkas,

kaip rinkos subjektas, yra šio fenomeno dalis. Jo elgesys, moralės

principai, normos, vertybės ir yra verslo etikos objektas. Moralės

principų, normų, taisyklių, padedančių elgtis verslo pasaulyje, visuma ir

leidžia kalbėti apie verslininko, o plačiau – apie verslo etiką. Etiniu

požiūriu verslą galima vertinti 5 aspektais:

– Pirma, verslininko charakterio bruožai (dorumas, lojalumas,

kruopštumas) gali būti pavyzdžiu kitiems, skatinti ir burti žmones

sumanymui realizuoti;

– Antra, verslininko veiksmai kuriant turtą, žmonių gerovę,

veiksmingai panaudojant išteklius, diegiant ekologiškai saugias

technologijas ir kt.;

– Trečia, firmos veiksmai (vartotojų interesų paisymas, gaminamų

prekių ir paslaugų saugumas ir kt.) ir principai, kuriais grindžiama

jos veikla;

– Ketvirta, firmos darbuotojų elgesys (su kolegomis, klientais);

– Penkta, firmos, verslo organizacijos santykiai su kitomis firmomis

bei verslo organizacijomis.

Verslininkas valdo įmonę, organizuoja jos veiklą ir atsako už jos

sėkmę. Pastaroji priklauso ne tik nuo verslininko įgūdžių bei mokėjimo

naudotis tam tikrais įrankiais, bet ir gebėjimo priimti sprendimus, remtis

visuomenės pripažintomis vertybėmis. Kitaip tariant, matyti progas ten, kur

kiti mato tik sunkumus, neužmiršti ir etikos taisyklių, kuriomis grindžiama

krikščioniškoji moralė.

Verslininko etika – tai etikos sritis, nustatanti reikalavimus bei

normas, kurių turi laikytis tos profesijos atstovai. Jei profesinės etikos

apimtis apsiriboja tos profesijos asmenų elgesiu (santykiai su klientu,

kitais tos srities atstovais ir kt.), tai etiškas bendravimas išplečia

specialisto etikos sampratą.

Pagrindinės verslininko etiškos veiklos nuostatos:

1. Verslas neturi kelti ir didinti kitų žmonių skausmo. Verslas –

viena iš žmogaus veiklos rūšių. Pirmiausia jis privalo tarnauti žmogaus

gerovei. Antra vertus, verslas padeda tobulėti ir pačiam žmogui – suteikia

naujų įgūdžių. Verslininko tikslas – stengtis patenkinti visuomenės

poreikius ir gauti pelną už iniciatyvumą ir riziką, nors tai ne visada

pavyksta.

Energingas verslininkas ugdo naujų prekių bei paslaugų poreikį

visuomenėje, suteikia galimybę rinktis ir plečia jos narių “rinkos erdvę”.

Labai svarbu, kad verslas neteiktų skausmo kitiems.

Pirma, verslo teikiamos paslaugos neturėtų kenkti žmogaus sveikatai,

prieštarauti jo prigimčiai, naudotis silpnybėmis, liga. Ryškiausias tokio

verslo pavyzdys – narkotikų biznis. Tai bene pelningiausias užsiėmimas.

Vien JAV prekyba narkotikais per metus duoda 2200 mlrd. dolerių pelno. Šio

biznio užuomazgų esama ir Lietuvoje. Prognozuojama, kad dar po metų kitų

jis labai suklestės.

Šis “verslas” pavojingas dėl dviejų priežasčių: pirma, vartoti

narkotikus pratinami jauni, dar socialiai neapsaugoti asmenys, taigi

kėsinamasi į jų prigimtines teises; antra, visuomenei iškyla naujų rūpesčių

– kaip gydyti narkomanus, juos socializuoti. Tam reikia nemaža lėšų. Dėl

narkomanijos išplitimo mažėja galimybių rasti neturinčių šių žalingų

įpročių patikimų ir kvalifikuotų darbuotojų perspektyviems projektams

įgyvendinti. Tenka kviestis specialistus iš užsienio ir mokėti jiems už

darbą žymiai brangiau.

2. Verslas neturėtų pažeisti ir juo labiau naikinti žmogaus

(visuomenės) ekologinės ir ekonominės erdvės, kenkti sveikatai. Taršios

gamybos plėtotė ir jos pasekmės – ryškiausias visuomenės ekologinės ir

ekonominės erdvės pažeidimo pavyzdys.

Kenkia sveikatai ir prekyba ekologiškai nešvariais produktais. Jų

labai daug įvežama į tas šalis, kuriose silpna kontrolė. Lietuvoje

tikrinama tik 30 proc. įvežamų maisto produktų kokybė. Nesant objektyvios

ir išsamios informacijos apie įvežamą prekę, vartotojai tampa apsukrių,

nesąžiningų verteivų aukomis. Tokia prekyba yra žalinga ne tik sveikatai.

Menkėja verslo reputacija visuomenėje. Be to, kompromituojama ir šalis, iš

kurios ekologiškai nešvari produkcija įvežama.

3. Verslininkas turi mokėti dorai užsidirbti pinigų. Pelnas, gautas

nedoru būdu, pažeidus įstatymus, yra moraliai žalingas dvejopai. Pirma,

neišvengiamai supriešina verslininką su įstatymu. Jeigu nesilaikoma

įstatymų, verslininko įvaizdis visuomenėje menkėja. Dalis visuomenės

tokiame jo elgesyje įžvelgiama ekonominio nestabilumo kaltininką ir linkusi

palaikyti valdininkijos pastangas perskirstyti verslininkų

uždirbtas lėšas

dėl socialiai remtinųjų. Tačiau kaip rodo patirtis, tokia praktika

neefektyvi: nepadeda sukurti naujų darbo vietų, neugdo iniciatyvumo,

skatina valstybės išlaikytinių nuotaikas.

Antra, neteisėtu būdu gautam pelnui paslėpti tenka išeikvoti per daug

jėgų, energijos, kuri galėtų būti panaudojama verslui plėtoti. Be to,

sprendžiant tokio pelno legalizavimo klausimus neretai tenka pasinaudoti

nusikalstamų struktūrų paslaugomis. O šios rūšies paslaugos labai susieja

verslo žmones su nusikalstamu pasauliu. Iškyla pavojus verslui patekti

nusikalstamų struktūrų įtakon. Ši tendencija ryški visose pokomunistinėse

šalyse, kur verslo plėtrą reguliuojantys įstatymai netobuli, o pagunda juos

apeiti kartais ttampa beveik neišvengiama.

4. Verslininkas neturi užmiršti, kad rinkos erdvėje jis veikia ne

vienas, ir todėl privalo paisyti kito interesų, siekti ne sunaikinti

konkurentą, bet ieškoti abipusiai naudingos partnerystės. Rinkos ekonomika

– viena iš visuomenės ekonominio gyvenimo organizavimo formų. Objektyviai

rinka nėra neišvengiama, kaip neretai teigiama. Ji kuriama visų visuomenės

narių pastangomis. Šia prasme ji yra visų mūsų “rankų darbas”, kaip ir

demokratija. Savo ruožtu ji savaip paliečia kiekvieno iš mūsų laisvės

ribas. Rinkoje mes negalime būti visiškai laisvi: mūsų laisvė turi ribas –

“kito nosį”, t.y. mes tturime elgtis pagal galiojančias rinkos taisykles ir

normas taip, kad nepažeistume kito teisių. Vadinasi, verslininkas neatsako

už viską, kas vyksta rinkoje, o tik už savo konkrečius poelgius. Atsakomybė

rinkoje įgyja konkretų adresatą – ji tampa realia. Taigi galima sakyti, jog

rinkos “moralinis veidas” – rrinkos subjektų veiksmų, priimtų sprendimų bei

elgesio rezultatas.

Konkurencija – neatsiejamas rinkos požymis. Ji skatina pažangą

įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Tačiau konkurencija turi būti

sąžininga, civilizuota – kova iki konkurento sunaikinimo rinkoje – praeitas

etapas. Civilizuota verslo šakose totalinę konkurenciją keičia abipusiai

naudingos partnerystės paieškos.

Tuo tarpu Lietuvoje dar tik įsiliepsnoja “ laukinės” konkurencijos

aistros. Sprogdinimai, barbariškas susidorojimas su konkurentais jau tampa

kasdienybe.

Kodėl toji kova iki konkurento sunaikinimo yra nenaudinga ir

neperspektyvi? Pirma, visų konkurentų sunaikinti neįmanoma. Antra,

totalinis konkurentų “šalinimas iš kelio” reikalauja didelių pastangų,

energijos ir lėšų, nukreipia dėmesį nuo savo verslo reikalų. Be to,

pasiektas rezultatas ne visada pateisina lūkesčius. Trečia, tokia

konkurencija didina visuomenėje nestabilumą, ugdo žmonių socialinį ir

psichologinį diskomfortą, nesaugumo jausmą ir tuo sudaro palankią dirvą

“tvirtos ir teisingos valdžios rankos” šalininkų ideologijoms tapti. Taigi

ne konkurento sunaikinimas, o abipusiai naudingos partnerystės paieškos

turėtų būti verslininkų dėmesio centre.

5. Verslininkas turi sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimus

partneriams ir siekti, kad šie taip pat elgtųsi jo atžvilgiu. Skirčiau

dvejopo tipo įsipareigojimus: verslo partneriui ir valstybei.

Įsipareigojimų verslo partneriui vykdymas reiškia sutartyje numatytų sąlygų

laikymąsi. Jas pažeidus, atsiranda įtampa, nepasitikėjimas ir galiausiai

bendradarbiavimas nutrūksta, kas neišvengiamai didina rinkos santykių

įtampą. Verslo etikos normų pažeidėjas patiria ne tik materialinių

nuostolių. Nukenčia ir jo reputacija.

Todėl neatsitiktinai Vakarų Europos šalių stambesnėse firmose įkurti

specialūs skyriai, kurie stebi ir analizuoja, ar pati firma ir jos žmonės

nepažeidžia verslo normų, vykdo įsipareigojimus partneriams. Taip pat

uoliai stebi, ar tolygiai jos atžvilgiu elgiasi kompanionai. Jeigu tokių

pažeidimų užfiksuojama, stengiamasi išsiaiškinti ir susitarti gražiuoju,

apsaugoti visuomenę nuo aistrų kaitinimo ir nepagrįstų gandų, kurie gali

turėti neigiamos įtakos konkretaus verslo plėtotei. Tik išmėginus visus

būdus ir nepavykus susitarti, pasikliaujama teismo autoritetu.

Atskirų profesijų, organizacijų nariams privalu laikytis priimtų

moralės normų ir tam tikro elgesio draudimų: piktnaudžiavimo tarnybine

padėtimi, interesų konflikto, neteisėto visuomeninių lėšų pasisavinimo ir

kt. Tai įrašoma organizacijos etikos kodekse.

Verslininkų etikos kodeksai adresuojami: profesijos nariams, jų

bendruomenėms, klientams ar paslaugų pirkėjams bei institucijoms,

turinčioms reikalų su ta profesija ar organizacija. Etikos kodeksas – tai

dokumentas, atspindintis asmeninės moralės reikalavimus, profesines

vertybes bei teisinius draudimus atskirų profesijos atstovų ar

organizacijos darbuotojų sprendimams bei veiklai ir tarnaujantis kaip tam

tikras elgesio gidas.

Etikos kodeksas organizacijoje skirtas:

– Apibrėžti priimtas veiklos normas;

– Užtikrinti aukštus praktikos standartus;

– Profesionalumui įvertinti.

Etikos kodekso tikslai:

– Informavimas;

– Švietimas;

– Drausminimas;

– Normatyvinis (apibrėžti, verbalizuoti taisykles);

– Instrumentinis (išspręsti problemą, dilemą);

– Apsauginis (apsaugoti nuo konfliktinių situacijų ir neetiško

elgesio).

Atskirose šalyse akcentuojami skirtingi etikos kodekso elementai.

Kiekviena kodekso funkcija ir elementai turi būti diegiami sistemiškai.

Etikos kodekso efektyvumas priklauso nuo to, ar jis bus įgyvendintas,

suprastas ir pastoviai taikomas. Etikos kodeksas skatina gerą elgesį,

užkerta kelią korupcijai ir bblogam elgesiui. Etikos kodeksai yra priemonė

prieš korupciją, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, išteklių eikvojimą,

kyšininkavimą, nepotizmą, prievartą.

Dauguma mūsų įsitikinę, kad verslininkai puikiai elgiasi , yra

mandagūs žmonės. Galų gale jie visi buvo auklėti, taigi gali suprasti, kaip

reikia gerai ir tinkamai elgtis draugijoje. Pvz., prie stalo. Dauguma

vidurio Europos gyventojų sugeba daugmaž vikriai manipuliuoti peiliu ir

šakute. Jie nesiremia alkūnėmis į stalą ir valgydami sriubą nesiurbia. Jie

žino, kad draugijoje nemandagu gerti litrais šampaną, o atsiraugėti po gerų

vaišių mūsų platumose nuo Liuterio laikų jau irgi nebeleidžiama. Bet ar

užtenka šių pagrindinių žinių norintiems kopti karjeros laiptais? Ar

netrūksta elgesio sistemos, norint tvirtai žengti visuomeniniu – profesiniu

parketu? Be gerų manierų šiandien kopti profesijos laiptais beveik

neįmanoma. Kalbame ne tik apie žinojimą, kada ir kaip reikia elgtis pagal

taisykles, bet ir apie tai, kad tas taisykles privalu įgyvendinti kaip

savaime suprantamą dalyką. Manierų galima išmokti ir paversti jas savo

asmenybės dalimi. Tai savotiškas medis, iš kurio “pjaustomos”

nuostabiausios karjeros.

Šiandieną, kai į gerą darbą kartais pretenduoja 250 norinčiųjų,

turinčių pakankamą kvalifikaciją, kiti kriterijai lemia, kas gaus vietą, o

kas – ne. Varžybas dažnai lemia simpatijos veiksnys. Svarbiausia, kad

žiežirba – kaip ir pirmojo pasimatymo metu – peršoka, koks paliekamas

įspūdis ir tuo pačiu padedamas profesinės sėkmės kertinis akmuo. Ko

šiandien nori personalo skyrių vadovai, – tai nusimanančių ir žavingų

pretendentų (pretendenčių), pasitikinčių savimi ir malonios išvaizdos.

Tačiau svarbiausias dalykas – kad žmonės būtų harmoningi, gerai jaustųsi

fiziškai ir tai galėtų visiems parodyti.

Ne vienas atsidus – tokie dideli reikalavimai! Tačiau tai, ko

reikalaujama, iš tikrųjų labai lengva pasiekti. Nepatartina nenatūraliai

elgtis, – reikia ne dirbtinių asmenų, o asmenybių:

– žmonių, kurie žino, kad jie veikia kitus, tačiau nėra išpuikę,

– žmonių, kurie turi charakterį ir kurio neslepia darbe,

– žmonių, kurie teigiamai naudoja gyvenimišką patirtį darbe.

Tam tikri asmens charakterio bruožai yra nuo mažumės “užprogramuoti”.

Kiekvienas žmogus turi gerų ir blogų savybių, kurios gyvenime ir kaupiant

patirtį stiprėja arba silpnėja. Be to, charakterio bruožai – vertinimo

dalykas ir, priklausomai nuo profesinės veiklos srities, gali būti

interpretuojami kaip teigiami arba neigiami. Smalsumas tarp žurnalistų yra

labai vertinama savybė, tuo tarpu bankininkas, trokštantis viską žinoti,

tik be reikalo išsiskirs. Plepūs tipai turi paklausą visose pardavimo ir

konsultacijų sferose, tačiau ten, kur reikia pasitikėjimo ir mokėjimo

laikyti paslaptį, pvz., pas gydytoją, plepūs netinka. Kūrybingi žmonės,

drįstantys turėti neįprastų idėjų, ieškomi reklamos srityje, tačiau

visiškai netinkami žinyboje, turinčioje griežtas taisykles. Aišku,

kiekvienas ieškosi profesijos, labiausiai atitinkančios jo privalumus.

Bet joks žmogus, juo labiau dirbantis, nėra atskira sala. Kiekvienas

savo darbo vietoje susitinka su kitais žmonėmis – viršininkais, kolegomis

ir klientais. Tačiau bendras darbas ir dalijimasis gyvenimu gali

funkcionuoti tik tuomet, kai atsižvelgiama į tam tikras

bendro gyvenimo

žaidimo taisykles. Tinkamas tonas, susijęs su tam tikromis elgesio

normomis, sukuria atmosferą, kai įmanoma maloniai bendrauti. Tas, kuris dėl

savo charakterio ypatybių sunkiai prisitaiko prie tam tikrų taisyklių,

apsunkina kitiems gyvenimą ir kartais jį daro išvis neįmanomą. Mandagumas,

kai laikomasi tam tikrų elgesio taisyklių, beveik automatiškai tarp kolegų

sukuria malonią distanciją, leidžiančią kasdieniniame bendravime apsieiti

“be emocijų”. Šitaip protingai duodamas kelias daugeliui žmogiškų

bendravimo problemų. Antra vertus, tam tikras elgesys nėra vienos krypties

eismas, kur kiti tave priima taip, kaip tu elgiesi.

Korektiškas elgesys tik tuomet veikia kitus, kai ir jūs pats

įsitikinęs savo elgesio korektiškumu. Manieros turi derėti prie asmenybės,

o ne būti plaktos grietinėlės šaukštas, užkrėstas ant torto. Tikras menas

geras manieras padaryti savo asmenybės dalimi. Jeigu jums pasiseks, labai

greitai išsiugdysite pojūtį tinkamiems žodžiams tinkamu laiku.

Asmenybė iš mažų dalelyčių susideda į individualų ir nepakartojamą

derinį. Žavesį ir charakterio savybes atsinešame užgimdami. Prie jų

prisideda gyvenimiška patirtis, kurią kaupiame gyvenimo bėgyje. Iš šių

trijų komponentų ir susideda mūsų asmenybė. Gyvenimiška patirtis – kažkas,

ką mes įgyjame kas dieną, nepriklausomai nuo to, ar mums aštuoneri, ar

aštuoniasdešimt metų. Ji keičia mus ir lemia mūsų tolesnį tobulėjimą.

LITERATŪRA

1. V.Misevičius „Verslo etikos ir bendravimo organizavimo pagrindai“

, Kaunas, 2003 m.

2. D.Vyšniauskaitė, V.Kundrotas „Verslo etika“, Kaunas, 1999 m.

3. V.Prunskus „Verslo etika“, Vilnius, 2003 mm.