Parlamentinė etika

Turinys

Įžanga.

Etika ir įstatymas

Dėstymas

Valdžios vaidmuo kovojant su korupcija

Etikos kodeksas užsienio valstybėse

Lietuvos seimo narių etikos kodeksas

Literatūros sąrašas

Įžanga

Etika ir įstatymas

Jau daug amžių įvairūs autoriai nagrinėja vieną pagrindinių teisės ir etikos klausimų – kas tarp jų bendra. Moišė Zilbergas savo knygoje “Galaha, Agada ir etika” [1] rašo:

“Kuo skiriasi įsakmus įstatymo paliepimas nuo etikos nurodymo? Įstatymas skirtas piliečiui, kai etika – žmogui. Jei pirmuosius kuria valdžia, tai etika – žmogaus vidinio pasaulio produktas. Įstatymas nustato tvarką, o etika sprendžia žmogaus konfliktus su savo ssąžine. Įstatymas gina apvogtą žmogų, etikos paskirtis – padėti vagiui atsikratyti nusikalstamo polinkio. Jei vienas liepa atlyginti materialinę žalą, kitas atiduoti moralinę skolą. Trumpiau tariant, įstatymas – socialinių santykių produktas, atliekantis visuomenei naudingas funkcijas ir į žmogų žiūrintis per kolektyvo prizmę. Etika gi – grynai asmeninis pojūtis, asmeninės pareigos jausmas, netgi bendras problemas ji nagrinėja iš savojo “AŠ” taško.

Bet nežiūrint į šiuos skirtumus, abu – ir įstatymas, ir etika visai nėra vienas nuo kito atsieti atskiri reiškiniai. Priešingai, tai llyg liepsnojančios anglys . Etika sukuria idėjinį pagrindą, į kurį skverbiasi įstatymo medžio šaknys, tuo pat metu įstatymas lyg “apvelka” abstrakčią etiką rūbu ir įduoda jai formą. Ši forma vienoda visiems – turčiams ir vargšams, teisuoliams ir nuodėmingiems, o įstatymo lleidėjo akyse yra tas rūbas, kuriuo privalo vilkėti kiekvienas, ir kurio kiekvienam iš mūsų reikia”.

Teoriškai etikos ir įstatymo reikalavimai vienodi visiems. Bet ką daryti su įstatymo leidėjais? Paskutinių metų įvykiai rodo, kad valdžios vyrams itin gerai tinka liaudies patarlės “Savi marškiniai arčiau kūno” ir ”kiekvieno nagai į save lenkti”. Ten, kur įstatymų leidėjas turėtų dirbti visuomenės labui, klesti . korupcija.

Valdžios vaidmuo kovojant su korupcija

Korupcija, (neteisėtas tarnybinės padėties panaudojimas siekiant sau asmeninės naudos) – sutinkama praktiškai visose šalyse. Nobelio premijos laureatas O. A. Sančes (O.A.Sanches) teisingai pastebėjo: “Korupcija visuomet klesti totalitarizmo, autoritarizmo ir diktatūros šešėlyje, kitaip sakant valdant tokiems režimams, kuriuose valdžia priklauso saujelei niekam neatskaitingų žmonių. Sekant šiuo apibrėžimu – absoliutizmą ir diktatūrą varžo žymiai mažiau barjerų, nei tai ddaro demokratija”. [2, 7 psl.] Tačiau korupcija tikrai egzistuoja ir demokratinėse šalyse. Kaip sakė žymus Harvardo universiteto teisės fakulteto profesorius F.B. Heimanas (F. Hymann), viena iš šių barjerų kiekio priežasčių yra “.žodžio ir spaudos laisvė, politinė praktika, būdinga demokratinėms šalims, leidžia maksimaliai atskleisti korupcijos apraiškas politinėje kovoje. Karinė diktatūra ar totalitarinis – komunistinis režimas to paprasčiausiai nepakęs.” [2, 24 psl.] Bet, kaip sakė tas pats O.A. Sančes, ”.Lengviausia atskleisti korupciją ir su ja kovoti esant demokratijai, kai viešpatauja pliuralizmas, pakantumas iir žodžio laisvė, kur gerbiama ir saugoma asmens laisvė, kitaip tariant – demokratinėje valstybėje” [2, 8 psl.]. Demokratinių institucijų ir demokratinės visuomenės kūrimasis – labai ilgas, sudėtingas ir sunkus procesas, o korumpuotas režimas (ar jo palikimas) gali stipriai sulėtinti, jei ne visai sustabdyti demokratijos raidą šalyje.

Korupciją sąlyginai būtų galima suskirstyti į dvi dalis: – “Didžioji korupcija”, kuri klesti “viršūnėse”, ir “kasdienė korupcija”, kuri paplitusi tarp eilinių valdininkų. Tiek viena, tiek kita korupcijos apraiška yra pavojinga demokratijai, bet būtent “didžioji korupcija” gali sukurti pačias didžiausias problemas demokratijos vystymosi kelyje, nes būtent “didžioji korupcija” sukuria cinizmo ir nepagarbos žmogui atmosferą, nebaudžiamumo atsiradimą, o iš esmės – ir pagimdo “kasdienę korupciją”. Jei abi korupcijos rūšys ranka rankon veikia pakankamai ilgą laiką, jos gali sukelti ekonominį, socialinį ir politinį valstybės paralyžių. Dėl šios priežasties didesnį dėmesį reikia skirti kovai su “didžiąja korupcija”. Tačiau, kaip nurodo organizacijos “Transparency international” prezidentas Džordžas Mudis-Stiuartas (Moody-Stuart, George), “.tai anaiptol nereiškia žalios gatvės “kasdienei korupcijai” kuri gali labai stipriai apsunkinti kasdienį gyvenimą, ypač – socialiai neapsaugotai visuomenės daliai. Bet “didžioji korupcija” gali sužlugdyti visą šalį, nes ten kur ji karaliauja – “mažosios korupcijos” pažaboti neįmanoma”. [3]

Įstatymų leidžiamasis organas kiekvienoje šalyje privalo dalyvauti kiekvienoje kovos su korupcija programoje. Dar ddaugiau – kova tiek su “didžiąja”, tiek su “kasdienine” korupcija neįmanoma be aukščiausios valdžios įsikišimo jau vien dėl to, kad įvairių šalių parlamentai leidžia kovos su korupcija įstatymus ir kontroliuoja jų vykdymą. Kiekvienas parlamentaras privalo atkreipti visuomenės į korupcijos keliamą pavojų ir kviesti kovoti su ja. Bet visų pirma, kaip parodė pernai metų įvykiai, parlamentarai privalo “išsišluoti savo kiemą”. Kaip tik dėl to jie privalo susikurti savo elgesio normas, kurios suformuluotų etines normas, o pastarosios atspindi etiškai priimtiną elgesį – tokį elgesį, kuris priimtinas visai visuomenei. Toks etinių normų sąvadas padeda parlamentarui suprasti, koks elgesys yra priimtinas visai visuomenei, o visuomenei įduoda aiškų jų išrinktųjų etikos ir moralės vertinimo matą. Dažnai atsitinka ir taip, kad vieno ar kelių parlamentarų elgesys meta dėmę visam parlamentui, dėl ko visuomenė tapatina parlamentą su korupcijos lizdu, o ne su kovos prieš šį blogį įrankiu.

Nors, etikos normas dažniau pažeidžia besivystančių šalių parlamentarai, nuo pažeidimų nėra apsaugota nei viena šalis. Štai 10-ojo dešimtmečio pradžioje Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje kilo didelis parlamentarų etikos skandalas, po kurio buvo radikaliai pakeistos parlamentinės etikos taisyklės. JAV, kurioje demokratija gyvuoja daugiau kaip 200 metų, o etikos parlamentarų etikos taisyklių rinkinys skaičiuoja ilgus dešimtmečius, skandalai – ne retenybė. Ir pagaliau Australijoje, ppo kelių 1997 ir 1998 metais kilusių skandalų, visuomenės pasitikėjimas išrinktaisiais nukrito iki rekordiškai žemo lygio – net 56% apklaustųjų vienoje apklausoje teigė, kad nebepasitiki savo šalies politine sistema. Tokios pasitikėjimo krizės lemia etinių normų reformas gilias demokratines tradicijas turinčiose šalyse, o tose, kur demokratija dar tik bando įsitvirtinti – kuriami vienokie ar kitokie elgesio režimai, taip vadinamieji etikos kodeksai, kurie jau patys savaime deklaruoja, kad parlamentarai bus ištikimi konstitucijai, sąžiningi ir nepaperkami.

Kas gi yra “etikos normų laikymasis”? Pačios etikos normos – labai konkrečios ir aiškios, kad nekiltų jokių ginčų, kas gi yra jų laikymasis. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos Bendruomenių rūmuose galioja trys taisyklės:

1. Pajamų deklaravimas. Kasmet visi Bendruomenių rūmų nariai privalo deklaruoti ne tik savo pajamas ir turtą, užimamas pagrindines ir antraeiles pareigas, bet ir pateikti duomenis apie klientus, sponsorius, rinkimų fondo pajamų šaltinius, dovanas, kurių vertė virš 125 svarų ir užsienio keliones, akcijas, žemės valdas. Šie reikalavimai taikomi ir ministrams.

2. Asmeninių interesų deklaravimas. Jei parlamente svarstomas klausimas, kuriuo parlamentaras yra ar ateityje gali būti asmeniškai suinteresuotas, apie tai dar iki debatų pradžios jis privalo pranešti parlamentui, jei jis yra ministras – pranešti ministerijai, jei komiteto narys – privalo informuoti komitetą.

3. Sąžiningo lobizmo principas. Parlamentarams griežtai draudžiama imti bet

kokį atlygį už kalbas parlamente, balsavimą, projektų pateikimą, paklausimų paruošimą, taip pat už bandymus paveikti tokius veiksmus atlikti kitus parlamentarus”

Šios trys taisyklės siekia apsaugoti nuo veiksmų, galinčių sukelti interesų konfliktą, ir vienokia ar kitokia forma egzistuoja daugelyje šalių. Interesų konfliktu čia vadinama tokia situacija, kai parlamentarai dalyvauja kuriant ar svarstant įstatymus, tiesiogiai liečiančius jų turtinius interesus. Reikia pastebėti, kad kalba eina ne tik apie tiesioginę finansinę naudą. Šios taisyklės siekia užkirsti kelią bet kokiam pasipelnymui kitų piliečių ar valstybės sąskaita. <

Etikos kodeksas užsienio valstybėse

Jei pažvelgtume į Didžiojoje Britanijoje galiojantį etikos kodeksą, kuriame deklaruojami sąžiningumo ir nepaperkamumo principai, jame rastume “Septynis visuomeninio gyvenimo principus”. Skirtingai nuo “etikos taisyklių”, kurios yra tikslios elgesio normos, kodeksas – kiekvienam suprantamas bazinis dokumentas, kuriame išdėstyti patys svarbiausi parlamentarų tikslai ir pagrindiniai uždaviniai. “Parlamento narių elgesio kodeksas” tiesiogiai įpareigoja parlamentarus “.visada elgtis taip, kad būtų palaikoma ir stiprinama Parlamento reputacija, augtų visuomenės pasitikėjimas juo, niekada nesielgti taip, kad būtų sutepta Bendruomenės Rūmų ar atskirų jos narių ggarbė”.

Nors kodeksas pats savaime negali užkirsti kelio korupcijai tarp parlamentarų, jis simbolizuoja rinkėjų pasitikėjimą išrinktu parlamentaru. Beje, kai kuriose šalyse, pvz. Argentinoje, parlamentarų veikla reglamentuojančios nuostatos yra įrašytos šalies Konstitucijoje. Nors pats etikos kodeksas ir negali apsaugoti nuo pareigūnų korupcijos, jjau vien jo egzistavimas simbolizuoja rinkėjų pasitikėjimą išrinktaisiais.

JAV Kongrese Atstovų rūmuose yra priimtas 12 punktų etikos kodeksas. Jis yra taikomas visiems kongresmenams, jų padėjėjams ir visiems Rūmų aparato darbuotojams. Jie visi privalo elgtis taip, kad savo elgesiu keltų žmonių pasitikėjimą Rūmais. Šis kodeksas reglamentuoja tokias svarbias sritis kaip interesų konfliktų problemas, dovanų gavimą, rinkimų fondų formavimą ir t.t.

PAR parlamento kodekse deputatams aiškiai nurodoma “. atitikti pačias aukščiausias moralės normas, kad nekiltų jokių abejonių nei deputatų sąžiningumu ir reputacijai, nei jų atstovaujamų institucijų reputacija. Tiesa, tame pačiame kodekse pažymima, kad “.nei vienas taisyklių sąvadas negali sulaikyti to, kuris nėra pasiryžęs griežtai laikytis šių taisyklių dvasios” “. todėl, kilus nors menkiausiai abejonei taikant ar aiškinant kurią nors kodekso normą, atspirties ttašku turi būti to parlamento nario, kurio elgesys svarstomas, garbingumas.

Argentinoje ir Indijoje nėra priimtų pareigūnų etikos kodeksų, tačiau jie neturi parlamentaro neliečiamybės statuso, todėl už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ar kyšininkavimą yra taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Beje, daugelyje pasaulio šalių, pvz. JAV, faktai, paaiškėję tiriant pareigūnų etikos pažeidimus, gali būti panaudoti keliant baudžiamąją bylą.

Parlamentarų elgesio kodekso vaidmuo kovojant su korupcija, aišku, yra ribotas, jo vaidmuo – ne tiesioginė kova, o etinių normų, priimtinų visiems, suformavimas. Joks kodeksas – koks idealus jis bbebūtų, negali efektyviai veikti be tikslių ir aiškių etikos normų, kurios aiškiai išdėsto, kaip kodekso reikalavimai taikomi praktikoje.

Kaip matome, pareigūnų elgesio kodeksas – tai konkrečių taisyklių sąvadas, aiškiai apibrėžiantis koks elgesys yra tinkamas išrinktajam. Skirtingose šalyse, su skirtingomis kultūrinėmis tradicijomis parlamentarų etikos kodeksai skiriasi, bet pagrindiniai principai juose išlieka.

Lietuvos seimo narių etikos kodeksas

„Tiek praeitos Seimo kadencijos politinės realijos, tiek ir pirmosios šimtas su trupučiu šio Seimo veiklos dienų parodė, kad toks kodeksas – Seimo narių etiško elgesio taisyklių sąvadas yra būtinas, o jo priėmimas kuo toliau, tuo labiau darosi akivaizdžiai neišvengiamas“, – Kovo 10 dieną, pradėdamas pavasario sesiją sakė Artūras Paulauskas. Jau ir anksčiau parlamentarai yra susilaukę gana griežtos Seimo vadovybės kritikos dėl nuolatinių etikos pažeidimų, todėl Seimo pirmininkas apgailestavo dėl dažnų parlamentarų etikos pažeidimų ir ragino kolegas kuo greičiau priimti Politikų etikos kodeksą, kurio projektą dar 2002 m. buvo parengęs praėjusios kadencijos Seimas, tačiau parlamentarai po svarstymų vis grąžindavo jį tobulinti. Kodekso projekte, kurio praėjusios kadencijos parlamentarai nesiryžo priimti, buvo numatyta, jog politikai turi laikytis tokių principų: sąžiningumo ir dorumo, skaidrumo ir viešumo, teisėtumo, pagarbos įstatymams ir žmogaus teisėms, tarnavimo gyventojų teisėtiems interesams, teisingumo, objektyvumo ir nediskriminavimo, atsakomybės ir atskaitomybės, tinkamo pareigų atlikimo. Kodekse taip pat ddetaliai išaiškinta, ką reiškia šie principai. Už etikos kodekso pažeidimus politikams numatytos kelios nuobaudų rūšys nuo rašytinio įspėjimo iki piniginės baudos.

Lietuvos parlamentarų etikos kodekso projekte pagrindinės antikorupcinės nuostatos yra išdėstytos 8 straipsnyje, kuris vadinasi “Tarnavimas visuomenės interesams ir nepiktnaudžiavimas” [5]. Lieka tik tikėtis, kad šios nuostatos neliks vien popieriuje ar parlamentarų stalčiuose, o įstatymas bus priimtas ir taikomas gyvenime.

Literatūros sąrašas:

[1] http://www.machanaim.org/ustntora/zilb/zakon.htm. Žiūrėta 2005-04-27

[2] „Системы общегосударственной этики поведения“ 1999. Maskva. ТИ „Мир без коррупции“ .

[3] Moody-Stuart, George. THE COSTS OF GRAND CORRUPTION. Economic Reform Today, No. 4, 1996, psl. 19-24

[4] Демократический обозреватель 2000 m. Nr. 28. Lyginamoji etikos normas reglamentuojančių įstatymų analizė.

[5] Lietuvos Respublikos politikų profesinės etikos ir elgesio kodekso projektas. http://www3.lrs.lt/pls/inter/ta_projektai_nauji Žiūrėta 2005-03-02.