Profesinė etika; etikos kodeksas

Profesinio įvaizdžio studija

Teorinis pagrindimas

Firmos įvaizdis: daugelyje šalių besivystant naujai socialinei – ekonominei sanklodai, keičiasi akcentai įprastiniuose tarpusavio santykiuose, atsiranda naujų prioritetų. Vienas iš jų ir bene svarbiausias tai firmos ar organizacijos įvaizdis. Vadovai siekiantis savo firmą matyti kaip klestinčia ir pelningą įsisąmonino būtinybę formuoti firmos įvaizdį, t.y. išskirti iš daugybės į save panašių, pasiekti, kad firmą žinotų kuo daug žmonių, įgytų reputacija. Įvaizdžio apibrėžimas – tai tikslingai sukurta arba stichiškai atsiradusi forma, kuri atspindi tam tikrą objektą žmonių sąmonėje. Pats žžodis yra angliško žodžio image [imidž] reiškiančio paveikslą, parodymą, vaizdą lietuviškas vertimas. Paprastai įvaizdis aprėpia savarankiškus požymius – atributus, kurie būdingi konkrečiam objektui. Šie požymiai gali egzistuoti objektyviai arba subjektyviai, kai juos paprasčiausiai priskiria žmonės, matydami tik išorinį objekto pasitikėjimą keliantį įvaizdį, nors iš tikrųjų tas objektas nėra toks patikimas.

Įvaizdis nėra kieno nors vieną kartą suformuotas ir nekintantis. Jis yra dinamiškas, skirtingai suvokiamas laike ir erdvėje, jo atributai persitvarko, keičiasi priklausomai nuo pokyčių žmonių grupės sąmonėje. Įvaizdžio kaitai įtakos turi ttokie lemiantys veiksniai kaip tautinis mentalitetas, ideologijos, tradicijos ar nauji papročiai ir kintančios mados.

Įvaizdis turi ir statinių bruožu. Tai reiškia, kad negalima kalbėti apie įvaizdį visuomenėje apskritai. Visuomenės susibūrimuose visada būna įvairių visuomenės sluoksnių atstovų, kurių charakteristikos gali būti labai sskirtingos (pvz. pagal išsilavinimo, pajamų lygį ir kt.). Todėl vienas ir tas pats objektas gali turėti labai skirtingus įvaizdžius: apie nieko nesakančią etiketę iki realaus materialaus daikto (pvz. videokamera „PANASONIC“). Geriausiu atveju galima kalbėti apie vyraujantį įvaizdį daugumai žmonių. Kai įvaizdis įtakoja tiek atskirų žmonių, tiek tikslinių gyventojų grupių sąmonę, emocijas, veiklą ir poelgius – tokiu atveju jis vadinamas aktyviu. Šiandieniniame pasaulyje įvaizdžių – plati įvairovė. Priklausomai nuo nešiklio galima skirti keletą svarbiausių įvaizdžių tipų: žmogaus įvaizdis (politinio veikėjo, šou biznio „žvaigždės“, istorinės asmenybės, futbolininko ar krepšininko ir pan.), regiono įvaizdis (Vilniaus ir Vilniaus senamiesčio), ženklo įvaizdis (prekės ir paslaugos), firmos ar organizacijos įvaizdis.

Pasaulinėje praktikoje savo firmos įvaizdžio kūrimas yra vienas iš strateginio valdymo ir marketingo tikslų. Tai ne mažiau ssvarbu, negu naujų technologijų diegimas, finansinės sferos stabilizavimas, personalo ugdymas, pardavimų rinkos plėtimas ir kt. Firmos susirūpinusios tiek savo organizacinio įvaizdžio formavimu, tiek ir savo prekių bei paslaugų įvaizdžiu. Bet pirmenybė teikiama visos firmos įvaizdžio formavimui, o ne atskiro produkto ar paslaugos įvaizdžiui, o kai suformuotas teigiamas visos firmos įvaizdis, tuomet lengviau pasiekti analogišką rezultatą apie atskirą produktą ar paslaugą. Formuojant organizacinį įvaizdį jo nešikliais gali būti įmonės, valstybinės ir visuomeninės organizacijos, mokymo ir mokslo įstaigos, bankai, parduotuvės, masinės informacijos ppriemonės ir pan. Be to bankas ar laikraštis turi savo įvaizdį netik produkcijos vartotojų, banko klientų, laikraščio skaitytojų akyse (vadinamasis išorinis įvaizdis). Sėkmingai veiklai ne mažiau svarbus vidinis įvaizdis. Šis įvaizdžio tipas egzistuoja tarp organizacijos darbuotojų ir yra svarbi sudėtinė organizacinės kultūros dalis. To paties objekto vidinis ir išorinis įvaizdis gali labai skirtis. Tai būtų lyg ir du požiūriai į vieną ir tą patį objektą iš priešingų pozicijų.

Organizacinis įvaizdis – tai savarankiškas daugelio žmonių firmos ar kompanijos valdymas. Įspūdis apie firmą formuojasi asmeninio žmogaus susidūrimo su firma metu, klausantis visuomenėje sklandančių gandų apie firmą, taip pat iš masinės informacijos platinimo priemonių pranešimų. Kompanijų ir firmų vadovai nori, kad būtų sukurtas paslankus, teigiamas jų kompanijos įvaizdis. Jie nori, kad toks įvaizdis sukeltų teigiamas ir įsimintinas vartotojų emocijas, sužadintų norą pirkti kompanijos produkciją. Suformuoti palankų įvaizdį galima, jeigu bus atsižvelgta į šias esmines charakteristikas:

• adekvatumą – kuriamas įvaizdis turi atitikti visa tai, kas iš tikrųjų egzistuoja

• aiškiai išreikštą ir apibrėžtą neatitikimo laipsnį;

• originalumą – firmos įvaizdis turi būti lengvai atpažįstamas tarp kitų firmų įvaizdžių (ypač gaminančių tokią pačią produkciją) ir lengvai įsimenamas;

• plastiškumą – įvaizdis vartotojų pasaulėžiūroje turi būti nekintamai atpažįstamas; kartu įvaizdis turi būti operatyviai modifikuotas, reaguoti į besikeičiančius ekonominius ir psichologinius reikalavimus, madas, socialines ssąlygas;

• adreso tikslumą – įvaizdis turi turėti tikslų adresą, t.y. pritraukti tam tikrus rinkos segmentus, vartotojų grupes.

Ypatingai sunku sukuri universalųjį įvaizdį, kuris būtų palankus visoms vartotojų grupėms, turinčioms reikalų su organizacija. Juo tikslesnis ir konkretesnis įvaizdis, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus tinkamas tik tam tikroms vartotojų grupėms ir tuo pat metu gali sukelti kitų grupių atmetimo reakciją. Tai labai rimtas trūkumas. Siekiant jo išvengti, formuojamas neutralus (priimtinausias vienai kuriai grupei) organizacijos įvaizdis. Neutralus įvaizdis atsijoja tik nedaugelį kraštutinumus mėgstančių vartotojų. Jo pranašumas tas, kad žmogui neprimetamas kompanijos požiūris arba prisirišimas prie kompanijos.

Neutralųjį įvaizdį galima apibūdinti tokiomis charakteristikomis:

• įvaizdis turi būti kompleksiškas darinys. Tai ne paprastas prekybos ženklas, dizainas, devizas arba lengvai įsimenantis paveikslėlis. Tai kruopščiai parengta firmos biografija ar istorija. Vartydamas firmos katalogą, vartotojas kreipia dėmesį ne tik į iliustracijas ar tekstą. Vartotojas sąmoningai domisi tomis firmos savybėmis, kurios rodo firmos individualybę;

• įvaizdis turi būti aiškus ir konkretus. Jame pateiktos objekto savybės turi būti gerai apgalvotos ir suprantamos;

• įvaizdis turi atitiktį tiesą. Jeigu žmonės juo netiki, jis nepasiekia iškelto tikslo. Hiperbolės reklamoje vartojamos dažnai ir duoda efektą. Bet jokiu būdu įvaizdis negali išeiti už sveikos nuovokos ribų;

• įvaizdis turi būti paprastesnis už objektą, kurį jis pristato. Kai tik žmonės pamato IBM ženklą, mechanizmas iiš karto pradeda veikti. Per akimirksnį visas įvaizdis įsitvirtina sąmonėje. Tačiau pernelyg didelis paprastumas arba dažnas vartojimas gali padaryti įvaizdį banaliu ir neišvaizdžiu;

• įvaizdis turi būti neišbaigtas. Jo vieta kažkur tarp vaizduotės ir jausmų, tarp pageidaujamo ir realaus. Nevienareikšmiškumas, neapibrėžtumas tinka žmonėms, turintiems skirtingus skonius, palieka erdvės jų pačių fantazijai. Pavyzdžiui, reklamoje stiprų efektą daro senos, neaiškios, pablukusios nuotraukos. Jose kiekvienas gali pamatyti tai, ko jam pačiam norisi.

Firmos įvaizdžiui gan didelę reikšmę turi jos pasirinktas stilius – spalvų, grafikos, žodžių, tipografijos, dizaino, nuolatinių elementų (konstantų) rinkinys, užtikrinantis vizualią ir prasminę (dalykinę) prekių (paslaugų), visos iš firmos išeinančios informacijos vienybę, firmos vidinį ir išorinį apiforminimą; taip pat tai yra firmos ir jos gaminių konkurentams pristatymas. Firmos stilius formuoja pagarbą firmai, pasitikėjimą jos pasiūlymais, taigi stilius ir įvaizdis neatsiejamos firmos ar organizacijos sėkmingos veiklos dalys.

Mano firma ir jos įvaizdis

Šiandieniniame modernių technologijų pasaulyje nevienam šiuolaikiniam žmogui atsidavusiam mėgstamam darbui ar užimančiam aukštas pareigas visuomenėje labai stinga laiko laisvalaikiui ir rekreacijai. Todėl žmonėms besinaudojantiems apgyvendinimo ir nakvynės paslaugas teikiančiomis įstaigomis ypač labai svarbus netik konkretumas, tikslumas, greitumas, – kad kuo mažiau būtų sugaištama brangaus laiko, bet ir kokybė bei malonus aptarnavimas. Tad žmonėms važinėjantiems automobiliu po šalį ir daug laiko praleidžiantiems kelyje, labai

praverčia dažniausiai pakelėse įsikūrę moteliai, kurie kaip tik ir skirti ratuotiems klientams. Kadangi motelyje yra pasirūpinama netik kliento gerovę (čia jis gali pernakvoti ir pasimaitinti) bet ir jo automobiliu – motelyje turi būti teikiamas bent minimalus techninis aptarnavimas.

Aš savąjį motelį įkurdinčiau prie intensyvų automobilių judėjimą turinčio kelio ar autostrados, toli nuo miestų, pusiaukelėje, nuo kelio jog nesklistų triukšmas būtų tanki visžalių medžių juosta. Motelio aplinka butų rekreacinio tipo: šalia miško ar parko, ežero ar upės, kad klientas netik galėtų pernakvoti, bbet ir bent minimaliai atgauti fizines jėgas. Taip pat būtų sporto aikštynas, galimybė pasivažinėti dviračiu ar pajodinėti. Pats motelis būtų nedidelis: iki 10 kambarių, maždaug vienodo stiliaus ir išplanavimo. Kiekviename kambaryje būtų įrengti dušai ir tualetai. Kambariuose butų kondicionieriai ir autonominė šildymo sistema, taip pat televizoriai, telefonai. Pats kambarys būtų vientisas iki 8kv.m ploto. Daug dėmesio būtų skirta kambario interjerui ypač spalvų parinkimui, nes jos daro gana didele įtaką Raudona, oranžinė ir geltona spalvos stimuliuoja, aktyvina ir šildo.

PROFESININĖS ETIKOS KODEKSO SSTUDIJA

Teorinė dalis

Kaip byloja viena legenda kažkada senais laikais kai žmonės dar kalbėjo viena kalba, sumąstė statyti Babelio bokštą norėdami pasiekti dangų, bet bestatydami taip užrūstinę poną Dievą jog šis už bausmę sumaišęs žmonių kalbą ir šie nebegalėdami susikalbėti išsisklaidė kkas sau į visas pasaulio puses. Ir nuo to laiko pasaulis yra pasidalijęs į daugybę skirtingai kalbančių tautų, kurios per šimtmečius užkariaudamos ar asimiliuodamosi su kitomis tautomis, sukūrė mažesnes ar didesnes valstybes su vienos ar kelių tautų gyventojais. Ir tam kad tą valstybė išlaikytų savo suverenitetą, darną tarp šalies [skirtingų tautų] gyventojų, patiems gyventojams pritariant kiekviena valstybė susikūrė savo įstatymų rinkinį, teisyną dabar vadinamą kodeksu, pasižyminčiu tuo, kad jame yra surašyti nurodymai ir taisyklės, kuriomis turi vadovautis ir be išimties jų laikytis tos valstybės piliečiai. O kodekso nesilaikantiems ar kitaip nusikaltusiems gyventojams yra sukurtas baudžiamasis kodeksas, o jiems ginti civilinis. Be šių kodeksų, pasaulyje yra sukurta daug ir įvairių – beveik kiekviena institucija, organizacija turi savo kodeksą. Bet bene vienas iiš svarbesnių yra profesinės etikos kodeksas. Kurį panagrinėsime išsamiau.

Pirmiausia paanalizuokime moralės ir etikos sąvokas, kurios artimai susijusios su profesinės etikos kodeksu. Pasak V.Prunskaus „moralė – tai socialinis institutas, susidedantis iš elgesio standartų sistemos, kurią pripažįsta ir linkę jos laikytis visi kultūrinės bendruomenės nariai. O etika tai mokslas, tiriantis moralę. Būtent etika padeda atskleisti ir pagrįsti veiksmus, kurie pripažįstami teisingi, (ar neteisingi) leidžia paaiškinti jų esmę, patikslinti argumentus, vertinant reiškinius sudarančius moralės lauką. Šiandien egzistuoja skirtingi požiūriai į moralę. Vieni vadovaujasi ssavo gyvenime morale ir jos normomis, kurias jiems primeta visuomenė ir jos kultūra. Kiti nelinkę paprastai paklusti visuomenėje įsitvirtinusios moralės reikalavimams ir jie stengiasi rasti atsakymus į daugelį sudėtingų klausimų. Kaip teigia V.Prunskus „ moralė yra tai, ką turi daryti žmogus, kad jo elgesys atitiktų visuomeninio elgesio normas“. Pasaulyje iškylančios etinės problemos yra žmonių bendravimo rezultatas. Tik bendraudamas, sueidamas į kontaktą su kitais žmonėmis ir siekdamas apginti savo interesus, individas priima sprendimus, kurie gali būti vertinami etiniu požiūriu. Taigi kaip matome etika nagrinėja moralės normų, egzistuojančių socialinėje sferoje filosofinius argumentus „už“ ir „prieš“. Kitaip sakant etika (moralės filosofija) – tai mokslinė disciplina, kuri tyrinėja socialinę moralę. Kaip atskira etikos sritis yra profesinė etika, nustatanti reikalavimus bei standartus, kurių turi laikytis vienos ar kitos profesijos atstovai. Tiksliau tariant profesinė etika (funkcionaliai diferencijuota, vaidmeninė) išreiškia tam tikrą konkretų elgesio normų rinkinį ar elgesio kodeksą, kuriuo turi vadovautis tam tikro profesinio vaidmens atlikėjas, priimdamas sprendimus. Tokia vaidmeninė etika dažnai labai padeda sprendžiant etinius ginčus, kylančius profesinėje veikloje. O universalioji etika nustato elgesio normas kurios yra privalomos visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų priklausomybės profesijai ar atliekamos socialinės funkcijos. Profesinės etikos principai. Profesinės asociacijos turi savas elgesio taisykles kurios nustato būtino elgesio profesinės praktikos kontekste rrėmus. Šios raštiškai užfiksuotos nuostatos lemia standartinį elgesį, kuris paprastai grindžiamas profesinės etikos principais:

• Objektyvumas, nešališkumas

• Tiesumas, visiškas demaskavimas

• Konfidencialumas

• Pastangų rodymas (rūpinimasis, įsipareigojimas)

• Tikslus profesinių įsipareigojimų vykdymas

• Potencialių ar aiškių konfliktų vengimas

Kiekviena organizacija turi savas normas ir elgesio taisykles, kuriomis vadovaujasi savo veikloje ir reikalauja jų laikymosi iš savo darbuotojų, tai padeda išspręsti iškylančias problemas (tarp jų ir etines). Siekdamos geriau prisistatyti visuomenei, tiksliau įvardyti ir apibrėžti reikalavimus esamiems ir būsimiems organizacijos nariams bei partneriams jos kuria etikos kodeksus. Juose išdėstomos esminės nuostatos, kuriomis vadovaujasi organizacija savo veikloje, aprašomos elgesio taisyklės. Nors literatūros apie etikos kodeksus yra lyg ir nemažai, bet retas mokslininkas kuris gilinasi į verslo etikos sritį, pateikia etikos kodekso apibrėžimą. M.Hiddeston ir J.Sandis pateikia tokį apibrėžimą: etikos kodeksas – tai teiginiai apie draudžiamą elgesį, nurodymai darbuotojams laikytis aukštų moralinių standartų. Bet pasak V.Prunskaus vienas populiariausių jog etikos kodeksas tai dokumentas, atspindintis asmeninės moralės reikalavimus, profesines vertybes bei teisinius draudimus atskirų profesijos atstovų ar organizacijų sprendimams bei veiklai, ir tarnaujantis kaip tam tikras elgesio tipas.

Profesinės etikos kodeksai atspindi organizacijos, kaip kolektyvo dvasią, savo ruožtu visuomenė tikisi, kad tos organizacijos nariai elgsis būtent taip kaip skelbiama jų etikos kodeksuose. Etiniai kodeksai neturi prieštarauti įstatymams, kurie yra giežtai vykdomi. O įstatymams turi bbūti be išlygų paklūstama. Tuo tarpu etikos kodekso laikymasis yra savanoriškas – niekas negali priversti asmens juo vadovautis, kadangi šis kodeksas neturi įstatymo galios. Nepaisant to etikos kodeksas vaidina svarbų vaidmenį ugdant organizacijos kultūrą, formuojant jos narių vertybines orientacijas, pozityvų požiūrį į darbą ir atsakomybę už jo rezultatus. Tad sudarant kodeksus reikia atsižvelgti kad jie būtų:

• Paprasti, aiškūs ir konkretūs

• Pabrėžiantys vertybes, kuriomis būtų vadovaujamasi

• Realūs

• Ginantys visuomenės, organizacijos ir profesijos interesus

Kodekso pristatymas

Pasaulinis turizmo etikos kodeksas priimtas 13-ojoje PTO Generalinėje asamblėjoje (Santjagas, Čilė, 1999 m. rugsėjo 27 – spalio 1d.).

Kodekso 4 straipsnis

Turizmas naudojasi žmonijos kultūros paveldu ir prisideda prie jo didinimo

1. Turizmo ištekliai priklauso bendram žmonijos paveldui; bendruomenės, kurių teritorijose tie ištekliai yra, turi išskirtines teises bei pareigas jų atžvilgiu;

2. Turizmo politika ir veikla turi būti vykdomos, gerbiant meninį, archeologinį ir kultūros paveldą, jį apsaugant bei perduodant ateities kartoms; ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas paminklų, šventyklų bei muziejų, taip pat istorinių bei archeologinių vietovių, atvirų turistams, išsaugojimui ir atnaujinimui; turėtų būti skatinama galimybė viešai naudotis privatiems asmenims priklausančia kultūrine nuosavybe ir paminklais, atsižvelgiant į savininkų teises, taip pat galimybė lankytis pastatuose, skirtuose religijų reikmėms, nepažeidžiant įprastinių religinių apeigų;

3. Lėšos, gaunamos iš apsilankymų kultūrinėse vietose ar paminkluose, turėtų būti bent iš dalies panaudojamos to paveldo priežiūrai, saugojimui,

gerinimui bei puošimui;

4. Turizmo veikla turėtų būti planuojama taip, kad tradiciniai kultūros produktai, amatai ir folkloras išliktų bei klestėtų, o neprastėtų ar taptų standartizuoti;

Kaip matome viename iš 10 pasaulinio turizmo etikos kodekso straipsnių yra pabrėžtinai pažymimas rūpinimasis meninio, archeologinio ir kultūrinio paveldo apsaugojimu jį naudojant turizmo ištekliams. Šiame straipsnyje taisyklėmis yra nurodoma turizmui naudojamą paveldą stengtis išsaugoti ateities kartoms jį apsaugant nuo įvairių neigiamą, žalingą poveikį turinčių aplinkos veiksnių (tiesioginio niokojimo, gamtinės prigimties veiksnių – erozijos, lietaus, vėjo ir t.t. ir kkt.) Pasaulyje meniniu, archeologiniu, kultūriniu ir kt. paveldo išsaugojimu rūpinasi UNESCO organizacija, kurios pagrindinė funkcija ir yra paveldo išsaugojimas ateities kartoms. Lietuvoje taipogi yra šios organizacijos narė, tad į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą yra įtrauktas Vilniaus senamiestis, kuršių nerija, Kernavės archeologinė vietovė. Šių ir netik objektų saugojimų