Retorika teisininko darbe

Dėl specialiosios teisininkų retorikos esama dvejopos nuomonės. Nors, kaip matyti iš gausaus tokio pobūdžio literatūros, daugelio šalių filologai yra parašę dešimtis retorikos knygų teisininkams, Lietuvoje kartais teigiama, kad tai atskira, kaip ir bažnytinių kalbų, iškalbos sritis, turinti savas taisykles. Galima visiškai pritarti, kad filologui nedrąsu žengti į teisės sritį, ir pripažinti, kad teisininkų kalbos yra specifinė iškalbos sritis, tačiau ji nėra uždara. Teisininkai kalba ne tik su profesionalais ir ne tik jiems. Teisininkai yra tikrieji visuomenės poreikių tarnai, teisės kalbos iinterpretatoriai, tarpininkai tarp istatymo ir paprasto žmogaus. Paprastam adresatui skirta kalba turi būti kuo aiškesnė, taigi net ir įstatymų leidėjai turėtų juos išdėstyti bendrine lietuvių kalba, kuri būtų suprantama ne tik profesionalams.

Juridinė retorika yra ne teisės, o filologijos disciplina. Teisininkui labiau rūpi procesiniai klausimai, teisės turinys, o filologui – iškalba, t.y.kokiomis kalbos ir stiliaus priemonėmis teisininkas turėtų tą turinį perteikti kalbėdamas viešai. Jeigu jūsų kalbėjimo forma, tai yra kaip jūs kalbate, nevykusi, tada jau neturi reikšmės, ką jūs sakote, nes jjūsų vis sien neklausys.

Retorikoje turinys (res) ir forma (verbum) neatskiriami: turinys turi tikti formai, o forma – turiniui. Retorika – teisės turinio perteikimo ir suvokimo pagalbininkė, taigi ji moko kurti ir vartoti kalbą, tinkamą konkrečiam turiniui, moko išmanyti ir vartoti sstilių, tinkamą konkrečiai viešosios kalbos rūšiai ir situacijai, moko formuluoti ir, kas ypač svarbu, suvokti, interpretuoti ir paaiškinti žodžio, pasakymo prasmę tam tikrame turinio kontekste. Lingvistams, rašantiems rettoriką teisininkams, reikia daugiau teisės žinių, bet teisininkams reikia taip pat daugiau lingvistikos žinių.

Juridinės retorikos objektas yra viešosios (ir sakytinės, ir rašytinės, ir monologinės, ir dialoginės) teisininkų kalbos – kaip jos kurtinos, rašytinos ir sakytinos. Kitaip negu teisininkų veikaluose, kuriuose rūpinamasi grynai teisine argumentacija nagrinėjant teisės ginčus teismo tvarka ( tai teisininko profesionalo kompetencija, nes teisiškai argumentuoti reikia specialių tisės žinių).

II. RETORIKOS IR TEISĖS SĄSAJOS

Bylos etimonologija: nuo kalbėjimo iki teismo proceso

Retorika ir tesė turi bendras istorines šaknis, tai rodo pačios retorikos genezė, tik kalbėdamas teisininkas gali veikti teisme iš tiesų, nes, panašiai kaip ppolitiko ar žurnalisto, teisininko darbo pagrindas yra profesionalia kalba konstruojama veikla.

Teisę ir retoriką sieja ir bylos sąvoka. Žodis byla seniau reiškęs tą patį, ką ir kalba, šneka, vėliau reiškė viešą kalbėjimą teisme, o paskui prigijo teisės terminijoje ir ėme reikšti apskritai visą teismo procesą. Vadinasi, klbėjimas teismo procese iškyla kaip dominantė. Tai rodo ne tik lietuviškos bylos etimologija. Aukščiausioji teismo įstaiga Prancūzijoje iki XVIII a. Buvo vadinama parlamentu, šis žodis taip pat kilęs iš veiksmažodžio kalbėti. Ir dabar parlamentas yra tteisės įstatymų leidimo ir svarbiausia tautos atstovavimo institucija, aukščiausia daugelio valstybių, tarp jų ir Lietuvos, valdžios institucija, kurios svarbiausias įrankis yra kalba.

Retorinė persvazija – fizinės jėgos alternatyva teisėje

Retorika nuo pat jos atsiradimo siejama su persvazija, arba įtikinėjimu. Pati persvazija idealiu suvokimu yra intelektinių, moralinių ir emocinių kalbos elementų sintezė. Politokoje karo alternatyva yra diplomatija, pedagogikoje fizinės jėgos panaudojimo alternatyva – logoterapija, o teisėje kovos- alternatyva – persvazija. Nors su kova teisę sieja teisingumo deivės Temidės rankoje esantis teisės simbolis – kalavijas, nors visas teismo procesas remiasi rungimosi, arba kirtimosi, principu kirsti- atsikirsti, taciau tas tiesus, tarsi pabrėžiantis teisės etimologiją iš tiesos, kertamasis ginklas skirtas ginti išmintingai pasvertą teisininko žodį, tiesos isškojimą ir galutinį teismo sprendimą.

Senojoje ikonografijoje su kalaviju dešinėje rankoje vaizduojama ir Retorika.

Galutinis teisininko tikslas yra taip organizuoti bylą, kad būtų paveikti teisėjų veiksmai ir vertinimai, kad jie būtų įtikinti. Kai tariamas žodis paveikti, turimas galvoje ne bet koks poveikis, o tok poveikis, kuris yra išėjęs iš įrodymų galios. Manipuliatorius taip pat stengiasi paveikti pašnekovą, bet jis veikia skverbdamasis į adresato pasąmonę. Šioje studijoje mokoma paveiokti sąmoningą klausytojų mąstymą teisėtomis priemonėmis. Tokia nuostata sieja retoriką ir teisę.

Teisme tikslų siekiama ne tik teisinėmis, bet ir retorinėmis poveikio priemonėmis. Psichologinis ppoveikis – universalus dalykas teisės taikymo procese. Kiekvienas proceso dalyvis bando padaryti poveikį, patiria jį, stebi kitų bandymus, stengiasi numatyti ir neutralizuoti nepageidaujamą ppoveikį. Akivaizdžiausiai psichologinio poveikio metodai taikomi advokatų ir kaltintojų kalbose. Jų teisinis statusas numato, kad jie turi įtikinti teismą, o įtikinti kaip tik ir yra pagrindinis retorikos tikslas.

Juridinės retorikos terminas ir apibrėžimas

Per daugiau negu 2500 metų retorika buvo apibrėžiama labai įvairiai, tačiau pats universaliausias iš senosios Graikijos atkeliavęs retorikos apibrėžimas: retorika – įtikinėjimo menas.

Šiais laikais retorika laikoma masinės įtikinamosios komunikacijos pagrindu: retorika – įtikinamosios komunikacijos teorija. Lyginant klasikinę retoriką ir iš jos išriedėjusią neoretoiką, taip pat šiuolaikinę komunikacijos teoriją, galima pastebėti bendrą jas vienijantį tikslą – įtikinti, tačiau jas skiria tai, kad pirmoji visą dėmesį skirė, kaip įtikinti kitą, o antrosios – kaip įtikinti vienas kitą. Taigi šiais laikais labiau susitelkta į dialogą, į tarpusavio sąveiką, į kalbančiųjų santykių harmonizavimą.

Su įtikinimo kategorija susijęs ir vienas iš amerikiečių retorikos apibrėžimų: retorika yra proto, dvasios ir jausmų energija, pesitelkiama klausytojams įtikinti. Kaip matome, nuo seniausių laikų iki dabar beveik visose retorikos definicijose neapsieinama be įtikinimo sąvokos.

Dar viena pamatinė klasikinės retorikos sąvoka, įeinanti į daugybę jos apibrėžimų, yra tikimas, arba derėjimas. Tipiškas šiuo požiūriu šiuolaikinis italų retorikos apibrėžimas: retorika – ttai pasakyti tinkamus dalykus tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, tinkamu būdu, kad būtų pasiektas užsibrėžtas tikslas.

Ir įtikinimą, ir tikimą, ir gerą kalbėjimą vienija tokia šių laikų retorikos samprata: moka gerai kalbėti tas, kas gali savo mintis perteikti aiškiai, pasitelkti tuos argumentus, kurie labiausiai tinka konkrečiu atveju ir konkrečiai auditorijai, suteikti savo žodžiams emocinį atspalvį, kuris tuo momentu pats įtikinamiausias.

Teisininkų retorika yra bendrosios retorikos dalis. Pateiktosios retorikos definicijos ir gero kalbėjimo apibūdinimas bendriausia prasme tinka ir juridinės retorikos apibrėžimui, kaip tiktų kitoms specialiosioms retorikoms: politikų, žurnalistų retorikai.

Teisininkų kalbos apima įvairiausių žanrų viešąsias kalbas. Juridinei retorikai rūpi ne tiek teisės dokumentų kalba, kiek kuriamos ir viešai sakomos teisininkų kalbos, kai vienas iš teisės kalbos žanrų. Jeigu tos kalbos būtų sakomos tik teisme, šią discipliną būtų galima vadinti teismų retorika, kurią apibrėžtume taip: tai teisme sakomos teisininkų profesionalų kalbos, skirtos įtikinamais argumentais formuoti teisėjų ir visų salėje esančių piliečių įsitikinimus. Tačiau toks apibrėžimas nevisiškai atitiktų juridinės retorikos sampratą, nes juridinė retorika, kaip minėta, aprėpia dar daugiau žanrų; juridinis, tai yra susijęs su teisės dalykais, retorikos pobūdis pasireiškia ne tik teismo proceso dalyvių veikloje. Juridinės retorikos sąvoka į savo kompetenciją įtraukia ir notarų, ir juristų, ir juriskonsultų kalbas įvairiose institucijose, ir teisės psichologų, ir

politikų, ir diplomatų, ir žurnalistų kalbas, diskusijas, pašnekessius, interviu, kuriems keliami juridinių kalbų stiliaus reikalavimai. Tai yra tokias viešųjų kalbų rūšis ar jų žanrus, kuriuos vienija profesinės, aiškios, tikslios ir įtikinamos kalbos poreikis. Pagal juridinių kalbų modelį šiais laikais vis dažniau analizuojamos politikų ir žurnalistų kalbos.

Apibendrinus įvairiausius retorikos apibrėžimus, galima suformuluoti savąjį: juridinė retorika – tai teisininko kalbėjimo ypatybių visuma, kuri pačiu tinkamiausiu būdu įtikinamais argumentais veikia adresatą ir kuri padeda kalbėtojui pasiekti užsibrėžtus tikslus.

Retorika ir teisė – tarpdalykiniai mokslai

Retorika yyra kompleksinis mokslas, universaliai jungiantis filologiją, logiką, filosofiją, psichologiją, etiką. Neoretorika, atgimusi XXa.viduryje, be minėtųjų, dar tvirtai remiasi naujaisiais mokslais – komunikacijos teorija, psicholingvistika, sociolingvistika, hermeneutika, semantika ir semiotika, t.y.tais mokslais, kurie retoriką laiko savo pirmtake. Ribos, nubrėžtos tarp atskirų disciplinų, dažnai susieina ir net susikerta, teisėje ir retorikoje jos apskritai išsitrina: ir teoriniai, ir praktiniai metodologiniai disciplinų elementai skverbiasi iš vienos į kitą. Beje toks požiūris sutampa su teisininkų profesionalų nuostata, kad teisės mokslas taip pat negali izoliuotis nuo kkitų mokslų, atvirkščiai, jis privalo remtis kitais mokslais – filosofija, filologija, logika, psichologija, sociologija ir t.t. teisinės argumentasijos taisykles kuria teisės teorija. Tačiau jos gali būti veiksmingos tik kai nesiribojama vien teisės teorija, o žvelgiama plačiau, t.y.taikomos kitų mokslų šakų žžinios ir laimėjimai.

Taigi teisininkas turi gerai mokėti kalbą, išmanyti logiką, turi būti geras psichologas, turėti stiprius etikos pagrindus. Teisės ir retorikos studijos yra plataus profilio ir savo universalumu turi daug bendra: jungdamos jurisprudenciją ir elokvenciją, ugdo loginį mąstymą ir drauge kūrybišką kalbėjimą. Teisininkas turi būti ir hermeneutikas, gebantis būti tarpininku tarp įstatymo raidės ir adresato, norinčio jį suprasti ir įtikinti tos raidės teisingumu. Teisė ir retorika turi daug bendra su hermeneutika: retorika moko kurti tekstą, hermeneutika – jį suvokti ir interpretuoti. Teisininkui abu šie mokslai būtini, nes jam būtina suprasti įstatymo tekstą, gebėti interpretuoti oponento įstatymo suvokimą ir interpretuojant kurti savą tekstą. Teisėjas negali būti įstatymo, arba dogmos, vergas, raidės žmogus, bet turi jausti įstatymo dvasią, interpretuoti jį taip, kad ttas tekstas nesikirstų su visuomenės moralės ir teisingumo samprata. O teisingumas yra aukščiau už teisę. Šiuose žodžiuose, kurie tinka ne tik teisėjui, bet ir prokurorui bei advokatui, aiškiai matyti nesutampanti vertikalė: teisingumas – aukščiau ir už pačią teisę. Štai dėl ko teisė ir retorika taip glaudžiai susijusios su etikos mokslu, su dorovinėmis vertybėmis.

Teisės ir retorikos, valstybės ir žmogaus žodžio laisvė, iškalbos ir dorovinių vertybių ryšį ir vienovę pripažino ir senieji autoriai.

Kai nusigręžiama nuo žmogaus teisių, kai valstybės prievarta pasidaro teisės eesme, dorovinis vertinimas, ieškojimas normos santykio su moralinėmis vertybėmis teisininkui tampa nereikalingas, tada jam nereikalinga ir retorika.

III. TEISININKŲ RETORIKOS IŠTAKOS

Teisinė retorikos prigimtis

Graikai gindami savo teises teismuose, turėjo patys būti advokatais, nes advokatūros jie netyrėjo. Bet ne kiekvienas Atenų pilietis gebėjo advokatauti, tad samdė sofistus logografus, kurie parašydavo jiems visą gynimosi kalbą nuo įžangos iki pabaigos, atsižvelgdami į bylos pobūdį, teisėjų auditoriją, taip pat kliento amžių, išsilavinimą, charakterį. Klientams likdavo kalbą išmokti atmintinai ir pasakyti teisme. Jeigu dėl kokios nors priežasties klientas neįstengdavo pats kalbėti, galėjo samdytis sinegorą, t.y.patarėją, kuris pasakydavo tą kalbą teisme. Taigi retorika atsirado iš teisės praktikos, iš gyvenimiškos realybės ir paveikti teisėjai, neturėję jokio teisinio pasirengimo, vadovavę tik teisingumo jausmu ir dažnai balsą atiduodavę tam, kuris nugalėdavo iškalbos gebėjimais.

Retorikos teisinę prigimtį, jos genezę iš teismų rodo ir pati žodžio retorika etimologija. Reo senąja graikų kalba reiškia kalbu tiksliai, aiškiai, vadinasi, pagal nustatytą teisės normą rheton, galiojančią tiems, kurie ją priėmė kaip teisę. Jauna ir maištinga išsilavinusio, neprietaringo graiko mintis, jo laisvė tikėti dievais nebuvo varžoma dogmų ar katekizmų, nepripažino aklo paklusnumo tiesai apskritai, be įrodymų ir patikrinimo. Kiekvieno žmogaus tiesa vis kita, taigi gali būti ginčijama. Visų dalykų norma esąs žmogus, o ne dogma. Taigi atsirado teisinis dualizmas rrheton kai dianoia. Romėnai šią formulę išsivertė į justum et aequum – teisė ir teisingumas, t.y.teisės norma ir teisingumas. Teisingumą suprantame kaip laisvai ir demokratiškai reioškiamą mintį, arba individualią tos teisės normos interpretaciją, amžiną tiesos ieškojimą.

Tą kalbėtoją kuris gebėdavo rheton kūrybiškai interpretuoti ir svarbiausia – kuriam pavykdavo įtikinti minią nepajudinamos iki tol teisės normos sąlygiškumu, graikai vadino retorium, šį romėnai pažodžiui išsivertė į oratorių, kuris reiškė prašantį leisti viešai kalbėti žmogų, o tokio įtikinomo techniką – retorikos menu, arba retorika. Retoriaus sąvoka turėjo keletą reikšmių:

1) asmuo, skelbiąs teisėjo nuosprendį, taip pat teismo gynėjas ar kaltintojas;

2) valstybės vyras;

3) viešai susirinkime kalbąs žmogus;

4) retorikos mokytojas,tačiau būtina pabrėžti, kad visais atvejais retoriaus vardas reiškė išsimokslinusį, išsilavinusį ir išsiauklėjusį – visapusės kultūros žmogų; atitinka graikų terminą paideja, lotynų – humanitas. Mūsų laikais tokios visapusės kultūros ekvivalentas yra inteligentiškumo sąvoka. Inteligentui nepakanka būti mokytam ir apsišvietusiam, t.y.intelektualiam, nes toks suvokimas lyg ir apriboja jį proto, mokslo ir kūrybos sferomis. Inteligentas be viso to, dar yra išsiauklėjęs, kultūringas, t.y.moka tinkamai kalbėti, bendrauti, orientuotis kasdieniniame visuomenės gyvenime, yra išsiugdęs korektišką elgesį ir humanišką požiūrį į pasaulį.

Teisinė retorikos prigimtis, jos atsiradimas ir teismų praktikos nuolat primena, kad teisininkui oratoriui pirmiausia turi rūpėti realybė.

Retorinio idealo tradicija

Nors per amžius keitėsi retorikos mokslo vertė iir supratimas, teismų retorinis idealas, susiformavęs laisvo žodžio ir demokratijos tėvynėje Graikijoje, lieka aktualus demokratinėse valstybėse iki pat šių dienų.

XX a.trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmetį nepriklausoma Lietuva ugdė tautinį retorinį idealą, artimą demokratinių šalių idealui, kurį galima suvokti iš likusių negausių to laikotarpio teisininkų ir politikų kalbų, iš pabirų teorinių postulatų.

Be išlavinto kalbingumo labai svarbu turėti visuomenėje pasitikėjimo, įgyto kilniais darbais ir tiesiu būdu. Patikimas kalbėtojas jau pačiu savo asmenim, pačiu pasirodymu, lenkia klausytojus. To dėlei senovės graikuose negalėjo būti kalbėtojų: vylingai laimėjęs bylą, pakėlęs ranką prieš tėvus arba atsisakęs juos šelpti, buvo uždrausta viešai kalbėti tiems, kurie turtą niekais leisdavo, nes veltui kleidžiąs tėvų gėrybę alina tuo pat ir tėvynę, skriaudžia visuomenę.

Visai kitoks – vadinamasis tarybinis retorinis – idealas buvo propaguojamas tarybiniais metais. Retorinė persvazija nebuvo reikalinga totalitarinėje visuomenėje. Lėmė ne persvazija, o imperatyvas, nurodymai iš viršaus.

Rusų spaudoje skaitytas kurioziškas tų laikų pavyzdys: susirinkimo pirmininkas, skaitantis padejėjo parašytą kalbą , sako: aš jums kaip motina, kaip moteris sakau. regis, taip rretoriškai ir įtaigiai kreipiamasi, be to, vyras kalba moter vardu, bet salėje – jokios reakcijos. Žmonės sėdėjo, tarsi ir klausėsi, bet nieko negirdėjo. Imperatyviniam kalbėjimo būdui, melo, kumščio, jėgos, prievartos retorikai mąstymas apskritai buvo žalingas. Kad ir koks

būtų įsakymas, jam, kaip valstybės prievartos aktui, buvo privaloma paklusti besąlygiškai.

Tarybiniais metais taip pat teisės esmės klausimai buvo tarsi išbraukti iš jurisprudencijos kompetencijos. Atskirta nuo autentiškos teisės sampratos ir pritaikyta prie praktinių totalitarinio režimo poreikių, prie einamosios politikos, jurisprudencija virto jo praktinio įtvirtinimo ideologija, normine sistema: visa teisinė sistema buvo to režimo kūrinys ir tiesiogiai jam tarnavo.

Taigi ir šiandien labai aktuali retorikos dualizmo – teisės ir teisingumo – problema. Kai visuomenės vertybės tampa privalomos įstatymų leidėjui, kai jos saisto jo vvalią, neleisdamos, bet kurio įstatymų leidėjo paliepimo, įforminto įstatymu, laikyti teise, tik tada, kai teisininkas, visomis išgalėmis siekdamas teisingumo, gali ir stengiasi pats įstatymą vertinti turėdamas galvoje bendrąsias moralines vertybes, o ne tik jį taikyti, galima kalbėti apie retorikos reikalingumą jurisprudencijai ir apie naujo retorinio idealo siekimą bei įsitvirtinimą Lietuvos teisininkų mąstysenoje.

Tai labai apibendrintas dviejų retorinio idealo tipų vaizdas. Kalbant apie mūsų teisininko retorinį idealą, reikia pasakyti, kad ir dabar labai svarbūs to idealo elementai yra žodžio laisvė, demokratija ir kkalbėtojo dorovė.

Pagrindinis bet kurios valstybės demokratijos požymis – retorinė laisvė, t.y.jos piliečių žodžio laisvė, tačiau žodžio laisvė sąlygiškai naudinga visuomenei, jei ji reglamentuojama, pirma, teise, antra, morale.

Pasikeitę laikai diktuoja savas taisykles, savą idealiosios iškalbos supratimą. Palyginti su tarpukariu mmūsų laikų retorikos idealas šiek tiek pasikeitęs – teisininkams, kaip rodo praktikos pavyzdžiai, būdingesnis kalbėjimo racionalumas, santūrumas.

IV. VIEŠŲJŲ KALBŲ KLASIFIKACIJA

Juridinės kalbos – specifinė viešųjų kalbų rūšis

Retorikos teorijoje viešosios kalbos skirstomos pagal įvairius kriterijus:

• tematiką;

• siekiamus tikslus;

• atliekamas funkcijas;

• informacijos perdavimo intencijas.

Tik susipažinus su pagrindinėmis iš jų, galima geriau pamatyti teismų kalbų kontekstą, jų vietą viešųjų kalbų klasifikacijoje.

Vienas iš svarbiausių viešųjų kalbų klasifikavimo kriterijų – tikslai, kurių siekia kalbėtojas. Iki šiol didelę mokslinę vertę turinčioje Aristotelio „Retorikoje“ viešosios kalbos suklasifikuotos pagal tematiką ir oratoriaus siekiamus tikslus. Jis mini tris kalbų rūšis: juridines, politines, progines.

Aristotelio viešujų kalbų klasifikaciją reikėtų papildyti dar keletu svarbiausių skirtingos tematikos ir skirtingų tikslų viešųjų kalbų rūšių: be išvardytų juridinių, politinių ir proginių kalbų, šiais laikais dar būna akademinės, teologinės, administracinės kalbos. Taip ppat reikėtų paminėti naujausius – žiniasklaidos kalbas, tarp jų reklamos kalbą, gudų kalbas ekskursijų, turistinių kelionių metu. Šios tematikos viešosios kalbos dabar labai populiarios, retorikos specialistai jau brėžia jų tikslus, funkcijas ir vietą viešųjų kalbų sistemoje.

Ir senaisiais, ir naujaisiais laikais juridinės kalbos išskiriamos kaip specifinė viešųjų kalbų rūšis, skiriasi ir jos tikslai, ir vieta, ir grynai profesinė kalba, ir stilistinės ypatybės.

Viešųjų kalbų funkcijos

Retorikos teorijoje pagal atliekamas funkciijas viešosios kalbos skirstomos į tris rūšis:

• informacinės;

• apeliacinės;

• emocinės kalbos.

Pagrindinės informacinių kalbų funkcijos – pranešti, iišaiškinti, įrodyti, padėti rasti teisingą sprendimą.

Apeliacinių kalbų – įtikinti, įteigti, paskatinti veikti.

Emocinių kalbų – teikti estetinį pasigerėjimą.

Būtina pabrėžti, kad čia išvardytos tik pagrindinės šių trijų kalbų rūšių funkcijos. Iš tiesų teismų kalbose ir advokatai, ir prokurorai naudojasi dviem pirmaisiais kalbos poveikio tipais: jie informuoja, įrodynėja ir įtikinėja, jų bendras tikslas – įrodyti savo ginamųjų teiginių teisingumą, išsakyti klausytojams, kaip dera ir kaip nedera elgtis, ir įtikinti teisėjus bei teismo klausytojus. Būna ir tokių bylų, kur pasinaudojama ir trečiąja funkcija. Ta aplinkybė, kad vis dėlto pagrindiniai prokuroro ir advokato tikslai skiriasi, ir lemia, kad retoriniu aspektu įdomesnės advokatų kalbos, nes advokatas, be loginių, dažniausiai pasitelkia ir retorinių argumentų.

Informacijos pateikimo intencijos

Kad ir kokia būtų teisininko kalbos funkcija, pirmoji kalbėtojopriedermė – teikti informaciją klausytojams, tačiau informacijos pateikimo paskirčių, arba intencijų, ir jų realizavimo būdų esti labai įvairių.

Informuoti, pranešti, supažindinti. Išaiškinti – tai pirmoji teisininko intencija, einanti drauge su įrodymo ir įtikinimo intencijomis.

Įrodyti – pagrindinė kaltinamosios kalbos intencija.

Įtikinti – pagrindinė ginamosios kalbos intencija.

Idealiąja forma pagrindinė prokuroro paskirtis – įrodynėti, tikslas – įrodyti kaltinimo pagrindą, o advokato pagrindinė paskirtis – įtikinėti, tikslas – įtikinti teisėjus savo argumentų teisingumu, pavyzdžiui, kad kaltinamojo nusikalstami veiksmai neįrodyti, kad nustatytos lengvinančios aplinkybės, kad nusikaltimą reikia perkvalifikuoti iir pan. Per šį konkretų tikslą pasiekiamas ir bendras tikslas, nes tik įtikinus teisėjus galima padėti nustatyti tiesą ir teisingai išspręsti bylą. Žinoma, norint įtikinti reikia remtis faktais, loginiais argumentais, vadinasi, pirmiausia turėti intenciją informuoti, išaiškinti,įrodyti, įvertinti kaltinamojo veiksmus, tačiau iš tiesų teisininkų kalbose pastebima daugiau intencijų. Dėl tos priežasties, be pagrindinių jau nurodytų informacijos pakeitimo intencijų, bent trumpai toliau aptariamos ir kitos.

Įteigti – ši intencija būdinga reklaminėms, taip pat politinėms kalboms, pasitaiko ir teisininkų kalbose, tačiau pateisinama tik tada, jeigu natūraliai ir nuosekliai išauga iš įrodymų ir įtikinimo galios. Tokios teigiamo poveikį darančios įtaigos intencija jaučiama vienoje kitoje advokato kalboje.

Manipuliuoti – ši intencija nepateisinama teisininko kalboje. Ji susijusi su įkalbėjimo, apgaulės, klaidinimo įtaiga, turinčia negatyvių padarinių. Manipuliavimu laikomas tikslingas poveikio darymas kito žmogaus mąstymui, jutimui ir veiksmams, iš kurio naudos turi tik tas, kas manipuliuoja. Manipuliuotojas stengiasi įgyti klausytojo pasitikėjimą ir tuo pasitikėjimu piktnaudžiauja, stengdamasis jį apgauti. Manipuliavimo intencija įgyvendinama veikiant pasąmonę, sukeliant baimę, pateikiant suktus klausimus, praleidžiant svarbius faktus, paskleidžiant klaidingą informaciją, iškreipiant oponento mintį ir kitokiais triukais, trukdančiais logiškai mąatyti.

Atlikti ritualą – ritualinis kalbėjimas yra toks, kai laikomasi nustatytos tvarkos, tam tikro ceremonialo. Pitualinės yra liaudiškos oracijos, teologinės kalbos, rituališkumo turi aukšto politiko, diplomato kalba.

Teisme taip pat llaikomasi tam tikro ceremonialo, kuris atspindi ne tik privalomose ištarti ritualinėse frazėse, bet ir advokato, prokuroro, teisėjo cituojamų įstatymų kalboje. Teismų kalbų turinį paprastai sudaro tie patys elementai, iš kurių susideda byla.

Įsakyti – ši intencija būdinga imperatyviajam kalbėjimui. Oratorius tokiu atveju reiškia savo valios aktą: įsako, liepia, ragina, reikalauja, siūlo, skatina, draudžia, prašo, prieštarauja. Ši intencija ryškesnė teisėjų kalbose, o advokatų ir prokurorų kalbose galima rasti tik jos elementų. Ypač labai dažna imperatyvo forma yra liepiamosios nuosakos daugiskaitos pirmasis asmuo. Teismų kalbose ši forma mėgstama dėl etiškesnio, ne tokio girežto valios akto, nes liepiamosios nuosakos daugiskaitos pirmasis asmuo reiškia ne tiek liepimą ar reikalavimą, kiek raginimą veikti drauge, bendrą reikalą, norą, pageidavimą, susiliejimą su auditoriją.

Išprovokuoti – provokacinį kalbėjimą galima palyginti su karu, sukeltu kieno nors išpuolių. Provokuojamu žodžiu žmogus sąmoningai paskatinamas prieš savo norą išsitarti, sukurstomas prabilti, priverčiamas pasakyti daugiau negu norėjo ar galėjo. Norint išprovokuoti, reikia sukelti nepritarimo kalbėtojo pasakytiems žodžiams, tai naujai informacijai, kurią jis pateikė, reakciją. Tačiau provokacinės kalbos intencija yra ne tiek perteikti naują, kiek gauti atsakomosios informacijos, atsakomųjų minčių ir sprendimų, taigi susivienyti su klausytojais, prieš tai paveikus jų mąstymą ir jausmus. Informacija gali būti jau žinoma, tada provokuodamas kalbėtojas priverčia pašnekovą atsiskleisti. Bet

gali būti, kad jis tos informacijos nežino, tada tenka iškvosti, ištraukti ją. Kalbėtojas, gebantis provokuoti, dažniausiai valdo pašnekovą. Provokaciniu ikalbėjimu klauisytojai priverčiami darytu tai, ko nori oratorius, taigi paklusti jo norams ir valiai.

Pozityvi provokacija yra tada, kai klausytojas ar pašnekovas priverčiamas mąstyti, kai padedama atsakyti į keliamus klausimus ir taip pasiekti tikslą.

Paskatinti veikti – ši intencija dažnai eina kartu su intencijomis išprovokuoti ir įsakyti.

Sudominti klausytojus – viena iš būtinųjų kalbėtojo intencijų, be kurios neįmanoma įtikinti.

Kalbėjimo intencijų teisininkų kalbose esti labai įįvairių ir sudėtingų, jos susipina, susijungia toje pačioje kalboje, kartais atvirai išreiškiamos, o kartais subtiliai slepiamos, vienu atveju jų sąmoningai siekiama ir jos planingai įgyvendinamos, kitu – nesąmoningai pereinama į kitą kalbėjimo tipą negu buvo numatyta. Dėl tos priežasties svarbu iš anksto gerai numatyti pagrindinius savo kalbėjimo motyvus. Jais vadovautis ir eiti nusibrėžtu siekiamų keliu.

V.TEISMŲ KALBŲ KOMPONAVIMAS, PARENGIMO

FORMOS IR SAKYMO BŪDAI

Natūralioji kompozicija

Retorinės kompozicijos neatrado graikai sofistai, ji tik buvo jų aprašyta stebint žmonių prigimčiai būdingą norą įtikinti kitus. RRetorika iš prigimties yra natūrali, gali parodyti tas faktas, jog ir kai kurie neišsilavinę žmonės, kai kalba, gindami kokį nors savo reikallą, taip pat pradeda nuo tam tikros rūšies įžangos, po to pasakoja apie tą reikalą, reiškia savo nuomonę ir ddėsto argumentus, atmeta jiems mestus kaltinimus ir pagaliau prašo malonės, kas galėtų būti pavadinta epilogu. Taigi žmogui iš prigimties būdingas natūralios kompozicijos persvazijos menas.

Nors istoriškai retorika susiformavo kaip kalbėjimo, o ne rašymo mokslas, tačiau kalbos kompozicijos įtraukimas į retorikos kursą rodo, jog rašytinis žodis gana greit įgavo lygias teises su sakytine kalba. Pirmieji retoriksos mokytojai, kaip jau buvo sakyta, buvo beveik be išimties logografai, planavę ir kruopščiai rašę kalbas pagal užsakymą klientams, kad šie išmokę jas atmintinai galėtų apsiginti teisme. Paprastai kompoziciją, t.y.nuoseklų, aiškų, rišlų kalbėjimą, sudarė privalomieji ar rekomenduojamieji elementai ir beveik visada tam tikra eilės tvarka:

1. exordium, arba įžanga, kurios tikslas – patraukti klausytojų dėmesį ir susilaukti jų palankumo, kad jie pasirengtų priimti ir vėliau pritarti tam sprendimui, kokį yyra numatęs kalbėtojas.

2. partitio, arba padalijimas, tarsi koks pagrindinės minties smulkesnis suskirstymas, kai iškeliama tezė ir ji padalijama į kelias dalis; arba iškeliamos kelios tezėz.

3. narratio, arba pasakojimas, kaip viskas vyko, kada ir dėl ko, kas ir kaip, kokiomis aplinkybėmis įvykdė nusikaltimą.

4. probatio, arba argumentacija, – tai įrodinėjimo dalis, aplinkybių pagrindimas, susidedantis iš loginių ir retorinių emocinių argumentų, kuriais ypač stengiamasi paveikti teisėjus, ir drauge refutatio, arba priešingos nuomonės, oponento argumentų atmetimas.

5. repetitio, arba pakartojimas, – svarbiausių įrodymų išvardijimas, jų sankaupa.

6. peroratio, arba pabaiga – iišvados ir apibendrinimai.

Tokios natūralios kompozicijos pamatus yra padėjęs jau minėtas Atėnų logografas Lisijas.

Kalbos plano ir kompozicijos rūšys

Teismų kalbų turinys susideda iš dviejų kalbos rengimo etapų.

Pirmasis, profesionalusis, arba teisės srities etapas: gerai ištirti faktinę bylos medžiagą, surinkti įrodymus, peržiūrėti įstatymus, kuriuos bus siūloma teismui taikyti už padarytą nusikalstamą veiką. Po to būtina apsibrėžti temą, jos rėmus, išsikelti ir formuluoti problemą, strategiškai numatyti tikslus ir adresatą, apmąstyti kiekvieną kompozicijos dalį.

Antra, retorinio etapo taktika – pasirinkti retorines priemones ir metodua tikslui pasiekti ir kurti tekstą prieš akis turint motyvus, aikslą ir adresatą. Tik gera strategija padiktuoja tinkamą taktiką, todėl kalbos rašymo procesas apima abu etapus. Iš esmės gera pirmoji etapo parengtis lemia ir taktiką – retorinių priemonių, įvairių retorinių akcentų pasirinkimą.

Profesionaliojo etapo planas – tai būtinieji teismo proceso kalusimai, kurių negalima praleisti, kad būtų deramai pasirengta kalbėti. Toks planas yra išankstinė schema, pagal kurią gali psirengti kalbėtojas. Labai apibendrintai tai toks kalbos turinio planas, į kurio punktus būtina atsakyti, pavyzdžiui, baudžiamojoje byloje:

• visuomeninis politinis veikos įvertinimas;

• faktinių bylų aplinkybių išdėstymas ir surinktų bei ištirtų įrodymų analizė;

• kaltinamojo charakteristika;

• padaryto nusikaltimo priežasčių ir sąlygų analizė;

• nusikaltimo kvalifikavimo pagrindimas;

• bausmės dydžio rekomendacijos.

Retorinio etapo apmąstymas yra susijęs su profesionaliuoju etapu, tai jo tąsa: motyvuotas visų plano dalių išdėstymas, jų loginis ir sstilistinis ryšys.

Kiekvienai teisininko kalbai būtinos kompozicinės dalys yra trys: įžanga, pasakojimas, pabaiga.

Įžangos tikslai ir funkcijos

Teismų kalbos įžangos paskirtis – parengti klausytojus priimti bylos turinį. Iš retorikos teorijoje nurodomų tikslų paminėtini du pagrindiniai, lemiantys įžangos pobūdį ir tipą. Teismų kalboms labiausiai tinka šie tikslai:

Pirma, intelektualiai parengti klausytojus, kad jie suprastų, apie ką bus kalbama. Tokios įžangos funkcija – atskleisti klausytojams temą, pakreipti juos tinkama linkme, tiesiai, paprastai ir konkrečiai prieiti prie reikalo. Tai įprastoji įžanga, dažniausiai pasitaikanti teismų oratorių kalbose.

Antra, sutelkti klausytojų dėmesį ir įgyti jų palankumą. Kalbos funkcija – parengti klausytojus, įgyti jų pasitikėjimą, palankiai nuteikti juos savęs paties, dažniau – ginamojo naudai. Tai paveikioji įžanga.

Teismo salėje paveikiosios įžangos dažniausiai prireikia ne kaltintojui, o gynėjui. Susirinkusi publika labiau linkusi tikėti prokuroro, o ne advokato žodžiais: juk šio procesinė būtinybė ginti net užkietėjusį nusikaltelį. Praktika tai patvirtina: didelė dauguma kaltintojų kalbų įžangų yra įprastosios, o advokatų kalbose neretai pasitaiko paveikiųjų įžangų. Be to, paveikioji įžanga dažnai pasirenkama, jeigu byla įgyjusi politinį ar visuomeninį skambėsį.

Atkreipti klausytojų dėmesį galima kokiu nors svarbiu faktu, įtaigia citata, retoriniu klausimu, supriešinimu, kontrastu.

Pasakojimas – dalyko aplinkybių išdėstymas

Labai svrabi kompozicijoje yra pagrindinė dalis. Pasakojant ir vertinant aplinkybes, svarbu laikytis chronologinio ir loginio nuoseklumo, kad viena aaplinkybė išplauktų iš kitos. Pagrindiniai pasakojimo reikalavimai: aiškumas, glaustumas, įtikinamumas. Suprantama, kad būtų išlaikytas teisėjų dėmesys. Pasakojimu reikia sudominti.

Kai klausytojai girdi tai ko nelaukė, jų dėmesys ypač sustiprėja, jie suglumsta iš netikėtumo, nes yra įpratę, kad advokatas stengiasi rasti gerųjų kaltinamojo bruožų, o šioje gynėjo Lomakso kalboje ginamasis Aleksandras Kalinas sąmoningai peikiamas, net du kartus pakartojama : man jis nepatinka. Ir netgi pateikiama konkrečių pavyzdžių, kodėl nepatinka šis įstatymų ir moralės normų nepaisanti, antipatiją keliantis prasižengėlis.

Toks intriguojantis pasakojimas paremtas net keliomis retorinėmis priemonėmis: pirma, peikdamas savo ginamąjį advokatas lyg ir sutinka su kaltintojo argumentais, bet tik tam, kad juos efektingai sugriautų ir atgręžtų į jį patį. Antra, pasakojimas baigiamas retoriniu klausimu prisiekusiesiems, bet tai kartu ir atsakymas.

Įrodynėjimas ir argumentavimas

Esminė juridinės kalbos kūno dalis yra įrodymų analizė ir argumentavimas. Įrodinėjimas teisme reiškia faktinių aplinkybių visumą, t.y.buvo ar nebuvo faktas. Labai svarbu surinktus įrodymus grupuoti pagal tam tikrą sistemą, parodyti, kuriais įrodymais kokias aplinkybes nustatė ir kuriais teisemojo kaltumą pagrindė. Jeigu daiktiniai ar rašytiniai įrodymai turi duomenų dėl kelių byloje įrodynėtinų aplinkybių, tai ir juos reikėtų sugrupuoti tokia pat tvarka.

Po įrodinėjimo eina teisinis argumentavimas, t.y.argumentuojama, kodėl taikoma tokia ar kitokia teisės norma, pagrindžiamos išvados dėl kaltininko kaltumo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir

bausmės dydžio. Tam reikia ne tik profesionalių teisės žinių, bet ir retorikos išmanymo, nes argumentuojant reikia ir įtikinti.

Teisinis – procesinis ir retorinis – psichologinis įrodinėjimas bei argumentavimas skiriasi savo esme. Pirmuoju atveju dėmesio centre yra įstatymo veikos požymių įrodymas arba paneigimas, o antruoju – ne įrodinėjimas, o įtikinėjimas.

Pabaiga – išvada ir apibendrinimas

Teismų kalbų pabaiga turi būti išvada, išplaukusi iš viso to, kas kalbėta. Pabaiga turėtų būti trumpa, aiški ir ryški, kad galutinai įtikintų išvadų tikrumu. Psichologų nustatyta, kad pabaigoje ppaskelbta informacija geriausiai išlieka klausytojų atmintyje. Tai gerai žinojo senieji teismų kalbų sakytojai.

Šių laikų advokatų kalbos paprastai baigiamos ritualine fraze, tačiau kartais apibendrinamoji montis būna stipri, provokuojanti ir kviečianti teisėjus veikti ginamųjų naudai.

Dažnai pabaigoje advokatas kalba pirmuoju asmeniu, savo vardu. Kituose kalbose – trečiuoju asmeniu, skatinančiais veikti ginamojo žodžiais.

Prokurorų kalbų pabaigos beveik be išimties – ritualinės. Retai pasitaiko tokių kurios prilygtų advokatų kalbų pabaigoms.

Parengimo formos

Rengdamasis kalbėti kaltintojas turi būti tvirtai apsisprendęs, dėl savo pozicijos – palaikyti kaltinimą ar jo ddalį arba nepalaikyti kaltinomo. Pagal pasirinktą poziciją ir rengiama kalba.gynėjas taip pat turi būti gerai apsvarstęs savo poziciją ir gerai ją motyvuoti. Be šio rengimosi etapo jokių būdų neįmanomas ir antrasis, retorinis, žingsnis – rašytinio kalbos varianto parengimas iki baigto tteksto.

Retorikoje žinomos kelios kalbų parengimo formos:

• parašytas visa tekstas;

• konspektas;

• tezės;

• planas.

Iš visų šių formų teismų kalboms labiausiai tinka parašyti visą tekstą nuo įžangos iki pabaigos. Tai yra geriausias pasirengimo būdas retorinei sėkmei pasiekti, nes taip apmąstomi ir tikslingiausi išdeliojami argumentai ir įrodymai, nuosekliai išdėstoma visa surinktoji medžiaga, tekstas taisomas, redaguojamas, šlifuojamas.

Taigi vienas pirmųjų retorikos reikalavimų – gerai pasirengti kalbai.

Sakymo būdai

Pirmasis ir šiais laikais įprastas kalbos sakymo būdas – parašyto teksto skaitymas nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Teismų kalboms šis būdas priimtinas, tačiau kalbėtojas neturėtų jas nuobodžiai atbelsti. Reikėtų jausti klausytojų reakciją, bent retkarčiais pakelti akis nuo teksto, siekti kontakto su klausytojais. Ypač tai taikoma advokatams. Vis dėlto advokatų darbo praktika rodo, kad teisminė kalba turėtų būti parašyta ir pasakyta, bet ne perskaityta.

Antrasis bbūdas – viso parašyto teksto sakymas atmintinai. Reikia pasakyti, kad senaisiais laikais šis sakymo būdas buvo skatinams, bet šiais laikais iškalti tekstą atmintinai nerekomenduojama. Atmintinai išmokta kalba skamba nenatūraliai, primena deklamacijas.

Trečiasis sakymo būdas yra laisvas skaitymas. Teismų oratoriams priimtina derinti teksto skaitymą su laisvu sakymu.

Ketvirtas sakymo būdas yra improvizacija – kalbėjimas be pasirengimo. Teismų kalbose tokia improvizacija negalima.

VI. RETORINĖ ARGUMENTACIJA

Argumentavimo tikslas – įrodyti ir įtikinti

Retorinio argumentavimo praktikoje žinomos keturios pagrindinių sąvokų įrodyti ir įtikinti kombinacijos:

• įrodyti ir įįtikinti;

• neįrodyti, bet įtikinti;

• įrodyti, bet neįtikinti;

• ir neįrodyti ir neįtikinti.

Juridinei retorikai būtina dar viena sąvoka: išaiškinti. Taigi juridinės retorikos funkcijos, išdėstytos pagal vertikalią skalę, yra trys:

• pirmoji profesionalioji pakopa – išsiaiškinti bei išaiškinti ir po to įvertinti, tai yra nustatyti bylos aplinkybes, kuriomis įvyliai rutuliojosi praeityje;

• antroji profesionalioji pakopa – įrodyti;

• paskutinioji, retorinė, pakopa – įtikinti teismą savo teisinių teiginių teisingumu, tai reiškia įtvirtinti juos teisėjų sąmonėje, padaryti teisėjus savo bendraminčiais.

Jau anksčiau kalbėta, kad įrodyti ir įtikinti yra skirtingi procesai, iš kurių antrasis be pirmojo taip pat iš esmės reiškia nesėkmę: įtikinimas be įrodymo yra tik teisingumo iliuzija. Jeigu oratoriui pavyksta ir įrodyti, ir įtikinti, tada tokį kalbėjimą galima vertinti kaip sėkmingą.

Teisme savo tezės teisingumą reikia įrodyti, o oponento tezę sugriauti, įrodyti teiginio neteisingumą arba nepagrįstumą.

Šiuo požiūriu retorinė argumentacija visiškai sutaptų su logine, jeigu nebūtų turima galvoje argumentavimo meno, kuris reiškia adresato paisymą, t.y.tam tikros įtikinimo strategijos ir taktikos pasirinkimą. Logikai adresato reakcija nesvarbi: ji pateikia tik bendro pobūdžio įrodymų taisykles. Logikai svarbu įrodyti, retorikai – įtikinti adresatą savo argumentų teisingumų.

Pirmiausia reikia įtikinamai sukritikuoti kaltintojo argumentus, juos pamažu tarsi išbraukti, ištrinti iš klausytojų atminties, kad šių protuose atsirastų vietos gynėjų argumentams, – taip yra teigęs Aristotelis. Tačiau tai ne vienintelis būdas. Lietuvių teisininkų kalbose galima rrasti ir kitokių įrodymo modelių, padėjusių sėkmingai išspręsti bylą. Kai kiekvienam atskiram kaltintojo argumentui pateikiamas kontrargumentas. Arba kai pirmiausia išdėstomi savi argumentai, įrodoma savo tezė, po to imamasi kaltintojo tezės kritikos ir kontrargumentų. Gatavo išankstynio recepto pateikti neįmanoma, argumentų išdėstymas priklauso nuo daugybės veiksnių.

Galima pateikti keletą argumentų išdėstymo tvarkos variantų, tačiau akcentuotinos nuoseklumo, funkcionalumo ir argumentų augimo taisyklės. Argumentai paprastai išdėstomi trimis būdais:

• nuo silpniausio eiti iki stipriausio;

• nuo stipriausio eiti prie silpniausio;

• ordo Homericus, kai argumentai surikiuojami kaip kariai: stiprūs – priekyje, visų stipriausi – gale, o viduryje – silpniausi.

Priešingos nuomonės atrėmimo būdai

Atremti priešingą požiūrį ar nuomonę galima dvejopai: sukritikuojant

1. oponento tezę;

2. argumentus, t.y.tezės pagrindimą.

Labai svarbu, kad argumentai būtų susieti su teze, kad būtų pasirinkta tokia įrodymų forma, kuri parodytų loginį argumentų ir tezės ryšį. Netinkamas įrodymų būdas – tai ne visada pastebimos logikos klaidos argumentuojant, tezės ir argumentų ryšio stoka, įrodymų ir pagrindimo klaidingumas, pačių argumentų nepatikimumas. Daugeliu atveju tezės formuluotė gali skambėti nepriekaištingai, tačiau jos silpnumas išaiškėja vėliau dėl įrodymų stokos ir nepatikimų argumentų.

Tezės formuluotė

Tezė yra kalbėtojo teiginys, kuris turi būti įrodytas. Tezė yra kalbėtojo tikslas, kurio jis siekia, viso bylos tyrimo išvada, kurią jis privalo apginti. Kai sakoma apginti, turima galvoje, kad tezė visada turi pro it contra, kad ta pati pproblema sprendžiama iš skirtingų pozicijų, nes kitaip nebūtų prasmės ką nors įrodinėti.

Gali būti ir kelios tezės, kurias reikia įrodyti. Tokiu atveju kiekvienai atskirai tezei turi būti grupuojami atskiri įrodymai, aiškūs argumentai. Tezė turi būti suformuluota konstatuojamuoju sakiniu, kuiruo kas nors tvirtinama – teigiama arba neigiama. Teiginys turi būti tikslus, aiškus, konkretus, neprieštaringas, visos jį sudarančios sąvokos be dviprasmybių. Tezė neturėtų keistis per visą įrodinėjimo procesą.

Visas įrodinėjimas gali būti iš esmės klaidingas tuo atveju, kai argumentuojama ne ta pati tezė.

Oponento tezėi sugriauti reikia pateikti jai prieštaraujančių faktų ir argumentų. Kitaip neįmanoma ką nors įrodyti nei padaryti kokių nors rimtų išvadų.

Tezė verta kritikos, kai ji įrodinėjant per daug išplečiama. Netinkama tezė, kai esminis požymis pakeičiamas kokiu nors atsitiktiniu, būtų tokio pobūdžio teiginyje: profesorius, o nesugebėjo atpažinti sukčiaus. Jeigu reikėtų pagrįsti šį teiginį, tai matytume, kad profesoriui privalomas erudicijos, išsilavinimo, išsimokslinimo lygis nė kiek nesusijęs su tuo atsitiktiniu požymiu – atpažinti sukčiautojus ar šarlatanus. Atvirkščiai, kaip tik dažniausiai profesorius ir būna toli nuo tokio pasaulio ir tokio lygio asmenų. Kitaip tariant, profesorius nėra šios srities specialistas ir rėmimasis autoritetu tokiu atveju neturi pagrindo.

VII. KLAUSIMŲ IR ATSAKYMŲ TIPOLOGIJA

Replikos sąvoka

Retorikoje replikos terminas vartojamas dviem reikšmėmis. Pirma,tai adresato atkirtis, prieštaravimas arba pastava kalbėtojui monologinės kalbos metu

arba po jos, kokios nors detalės patikslinimas, leidžiantis kalbėtojui keisti savo poziciją, prieš tai išsakytą nuomonę. Pagrindinis replikos reikalavimas – glaustumas, tuo ji skiriasi nuo visos kalbos, sakomos teisme, Seime ar kitoje kurioje institucijoje. Pradžioje konkrečiai pasakoma, dėl ko replikuojama, išsakoma nuomonė, kokiu klausimu nesutinkama, argumentuojama, o pabaigoje padaroma išvada. Taigi tokia replika turi kompozicines dalis, kaip ir monologinė viešoji kalba, tik ji kaip sakyta, gerokai glaustesnė. Paprastai replikai suteikia teisę posėdžio pirmininkas, kuris padėkoja kalbėjusiems, klausia, ar yra daugiau nnorinčių pasinaudoti šią teisę. Jeigu norinčių replikuoti nėra, pirmininkas paprastai taria: pasinaudojus paskutinės replikos teise, ginčus skelbiu baigtus.

Antra, replika – tai frazė, po kurios pradeda kalbėti kitas pašnekovas. Replika, kaip dialogo vienetas, gali būti ir akcija, ir reakcija. Adresantas teigia, neigia arba klausia, t.y.atlieka tam tikrą akciją, adresatas į tą akciją atsako, reaguoja, po ti jie gali susikeisti vaidmenimis. Šioje temoje visur replika suprantama antrąją reikšme – kaip dialogo vienetas (akcija ir reakcija).

Klausimų kėlimas

Gebėjimas formuluoti klausimus ir tinkamai į juos aatsakyti lemia retorinę sėkmę. Klausėjas, kitaip adresantas, teiraujasi, prašo arba reikalauja kokios nors informacijos, norėdamas sužinoti ką nors nauja arba pasitikrinti tai, ką jau žino, arba papildyti žinias, o tas, kuriam adresuotas klausimas, t.y.adresatas, turėtų tą informaciją suteikti. Atsakymas turi bbūti informatyvesnis už klausimą, kitaip nebūtų prasmės klausti. Klausiamąja intonacija visada iškeliama tema, o atsakymas į tą klausimą yra rema. Tarp adresanto ir adresato užsimezga informacinis ryšys.

Paprastai juridinėje retorikoje komunikacinio tikslo siekia adresantas. Kartais adresantas ir adresatas susileičia vaidmenimis, kaip įprasta paprastame dialoge, ypač kai bendravimo situacija yra simetrinė: kai pokalbio dalyvius vienija socialinis vaidmuo, panašus išsilavinimas ir pan. Juridinėje praktikoje bendravimo situacija dažniau yra asimetrinė: adresantas, iškeliantis temą, užduodantis klausimus, paprastai vadovauja, diktuoja sąlygas, dėl to kartais teisėsaugos institucijose girdime sakant: klausimus uždavinėju aš, tuo parodant aukštesnę socialinę klausėjo kaip vyresniojo padėtį.

Adresantas yra aktyvesnis komunikacijos dalyvis, jis inicijuoja apklausą, renkasi bendravimo modelį, suformuluoja komunikacijos uždavinį. Adresantas turi jausti kontekstą – bendravimo aplinką ir aplinkybes. Atsižvelgdamas į tai ir siekdamas ssavo tikslo adresantas renkasi kalbinės elgsenos taktiką, kalbos perteikimo būdus bei priemones ir apklausos proceso metu pačius klausimus derina prie adresato padėties, amžiaus, išsilavinimo, laikysenos, elgesio, psichologinių aplinkybių.

Refleksinis ir nerefleksinis klausymo būdai

Kalbant su adresatu reikia mokėti ne tik klausti ar atsakyti į klausimą, bet ir aktyviai susikaupus klausytis, t.y.suprasti tai, kas sakoma, kaip atsakoma, kaip adresatas reaguoja į vienokį ar kitokį klausimą. Mokant klausytis, adresatas skatinamas atsiversti, jam parodomas dėmesys, sukuriama tinkama atmosfera. Retorikoje yra žinoma du klausymosi būdai: refleksinis iir neferleksinis.

Refleksinis klausymo būdas tinka, kai reikia akinti pašnekovą kalbėti; tada jis atakuojamas klausimais, jo žodžiai perfrazuojami.

Nerefleksinis klausiymas tinka, kai pašnekovas nori atsiverti pats, išsišnekėti, tada jo klausomasi tyliai, nepertraukinėjant, be pastabų. Prioriteto teikti vienam iš šių būdų negalima: abu būdai – ir refleksinis, or nerefleksinis – gali būti tinkami priklausomai nuo adresato, situacijos ir daugybės psichologinių veiksnių. Tarkim, jeigu yra susidariusi konfliktinė apklausos situacija, kai kaltinamasis duoda melagingus parodymus, nerefleksinis klausymo būdas netgi rekomenduojams. Klausėjas tada tyli, įdėmiai klausosi, nei žodžiais, nei veido išraiška neišsiduoda, kad pastebi, jog įtariamasis painiojasi, ir tik fiksuoja apklausos protokole – leidžia apklausiamajam kalbėti viską ką šis nori. Tik po to galima imtis aktyvių veiksmų, reflesinio klausymo taktikos – uždavinėti kontrolinius klausimus – staigius, greitus, demaskuojančius kalbėtoją.

Klausimų tipai

Retorikos ir komunikacijos teorijoje, sintaksės ir stilistikos darbuose klausimai klasifikuojami labai įvairiai:

• pagal formos ir turinio pobūdį;

• pagal norimos gauti informacijos siekimo būdą;

• pagal paskirtį;

• pagal atliekamas funkcijas ir daroma psichologinį poveikį, struktūros, loginės ir kalbinės formuluotės požiūriu.

Klausimai pagal formos pobūdį yra atvirieji, į kuriuos galima atsakyti plačiai, ir uždarieji, į kuriuos galima atsakyti tik labai apibrėžtai.

Klausimai pagal turinio pobūdį gali būti klausimai apie faktus – grynai informaciniai, paprastai uždarieji, ir klausimai apie nuomones – atvirieji, laisvo pobūdžio, dažniausiai neapibrėžti, aatveriantys plačią perspektyvą galimiems atsakymams.

Klausimams apie faktus, arba uždariesiems klausimams, būdinga siaurumas, griežtos ribos, panašiai kaip anketose, kuriose surašyti keli atsakymai. Uždarieji klausimai būdingi ikiteisminiam tyrimui, kai galimybės išreikšti savo požiūrį adresatui nelieka, taip tarsi suvaržoma jo kalbėjimo laisvė.

Atvirkščiai, klausimams apie nuomones, arba atviriesiems klausimams, būdinga laisvė ir platumas.

Klausimai pagal norimos gauti informacijos siekimo būdą yra tiesioginiai ir netiesioginiai. Tiesioginiai klausimai rodo, kad adresantas savo tikslo siekia atvirai, temą jis kelią tiesiai.

Tiesioginiai klausimai paprastai būna konkretūs, jie pradedami įvardžių kas, koks, kuris, kieno, keli, kelintas, formomis arba įvardiniais prieveiksmiais kur, kada, kodėl, kaip, kieno, dėl ko, ko, kam, kiek. Jais prašoma arba reikalaujama specialios, papildomos informacijos, tikslaus atsakymo.

Netiesioginiais kalusimais adresantas prie tikslo artėja užuolankomis, eidamas aplinkkeliu, todėl iš pradžių savo tikslą maskuoja ir pagrindinės temos neatskleidžia, klausia iš tolo. Adresantas slepia savo tikslą, kad adresatui palengvintų atsakyti, kartais – kad apskritai jį priverstų prašnekti.

Taip klausiama iš delikatumo, nenorint pastatyti priešiškumo sienos, nuliūdinti ar išgąsdinti adresatą. Netiegioginis klausimas tinka savo suinteresuotumui pridengti.

Klausimai pagal paskirtį gali būti kelių rūšių:

1. tikrinamieji klausimai, skirti faktams patikrinti;

2. kontroliniai klausimai, skirti atsakymų nuoširdumui ar melagingumui patikrinti;

3. tikslinamieji klausimai, skirti išsiaiskinti nesuprastai minčiai, potekstei, nutylėjimui.

Tikrinamieji klausimai prasideda klausiamąja dalelyte ar (taip pat, arba, argi, negi, bene, nejaugi) arba abejojamąja ddalelyte gal (galgi, kažin). Tikrinamieji klausimai gali būti ir be klauisamųjų dalelyčių, tačiau jie skiriasi nuo tiesioginių ar šaukiamųjų tam tikra klausiamąja intonacija.

Kontroliniai klausimai padeda patikrinti atsakymų nuoširdumą ir teisingumą.

Tikslinamaisiais kalusimais tiesiai prašoma paaiškinti arba pakomentuoti kitaip aiškintą ar nepakankamai aiškiai ar tiksliai išsakytą mintį, pasakymą, nutylėjimą, potekstę, gal net ir gestą, žvilgsnį.

Tikslinamieji klausimai dažnai užduodami apklausos metu. Ikiteisminio tyrimo metu pareigūnas gali duoti klausimus, kuriais siekiama papildyti ar patikslinti gautus parodymus. Antai galima duoti klausimą apie konkrečius nusikaltimo motyvus, nusikaltimo bendrininkų vaidmenį, aplinkybes, padėjusias padaryti nusikaltimą.

Orientaciniai klausimai kreipia atsakymą tam tikra linkme. Šiek tiek psichologiškai stipriau į vieną ar kitą pusę skatina arba ragina adresatą atsakyti klausimai.

Blokuojamieji klausimai taip pat iš dalies yra orientaciniai, nes adresato mintį kreipia klausėjo norima linkme ir tarsi užblokuoja kitus galimus variantus. Alternatyvos tada nelieka, pasirinkti nėra iš ko, be to, kartais neįmanoma prieštarauti tam, kurio statusas yra aiškiai aukštesnis.

Provokaciniai zonduojamieji klausimai. Išprovokuojama staigiu, netikėtai drąsiu klausimu. Kriminalistai netgi rekomenduoja apklausoje taikyti staigumo elementą. Esą pasakyti apklausos metu tiesą yra lengviau negu gerai sumeluoti, nes melui sugalvoti reikia nemažai laiko ir pastangų. Staigi, netikėta apklausa meluoti nusiteikusiam asmeniui tokią aplinkybę atima, o sąžiningam žmogui nekliudo duoti teisingus parodymus.

Provokaciniais zonduojamaisiais klausimais siekiama patikrinti

adresato pozicijos, nuomonės, įsitikinimų tvirtumą, sąžiningumą, teisingumą.

Pereinamieji klausimai atlieka tilto funkcijas. Tai tarsi klausimų ir atsakymų grandis, tarpinis punktas, minčių jungtis, jų funkcija – neleisti nutrūkti loginiam minties siūlui. Pereinamieji klausimai padeda išlaikyti tam tikrus kalbėjimo rėmus, primena, kad reikia grįžti prie kokios nors minties.

Tačiau pereinamaisiais klausimais lengva nuslysti į per didelį adresato drausminimą.

Paprastajame klausime būna tik viena prielaida.

Sudėtinius klausimus sudaro keletas paprastųjų klausimų, sujungtų jungtukais ir, arba, jeigu, ar, tai ir pan. Sujungti bent du paprastieji klausimai sudaro sudėtinį. JJungtukas nėra tikrasis sudėtinio klausimo požymis. Sudėtinis gali būti kelių pakopų klausiamasis sakinys be jungtukų, suformuluotas tarsi vienu atsikvėpimu.

Korektiški klausimai yra tokie, kurie užduodami paprastai, suprantamai, kryptingai. Tai tokie klausimai, į kuriuos galima atsakyti taip, kad būtų sumažintas jų prielaidose glūdintis informacijos neapibrėžtumas. Korektiškus klausismus galima vadinti konstruktyviais.

Dar yra nekorektiški kalausimai ir kitokie,kuriu neaptarinėsime.

Atsakymai į klausimus

Atsakymų į klausimus būdų esti labai įvairių. Ir į tą patį klausimą galima atsakyti skirtingai. Viena aišku: atsakymo kokybė tiesiogiai priklauso nuo klausimo formuluotės, nuo jjo uždavimo būdo: kaip buvo keliamas klausimas, kokios buvo aplinkybės ir sąlygos, logiškai, aiškiai, tiesiai, sąžiningai klausiama ar ne. Taigi klausimo formulavimo būdas dažnai lemia, koks bus atsakymas. Teisėje tikslo negalima pasiekti, jeigu nebus suplanuotas būdas tam tikslui pasiekti. Klausimas dduoda kryptį atsakymui, pristato kalbamą dalyką, padeda pasiekti galutinį tikslą.

IŠVADA

Mano nagrinėjimo tema yra „Retorika teisininko darbe“, šią temą bandžiau atskleisti knygomis, ir kitais įvairiais šaltiniais. Šioje temoje apžvelgiau kelis klausimus,kurie yra labai svarbūs teisininko darbe, tai yra retorikos ir teisės sąsajos, teisininkų retorikos ištakos, viešųjų kalbų klasifikacija, teismų kalbų komponavimą, parengimo formas ir sakymo būdus, retorinę argumentaciją, klausimų bei atsakymų tipologiją.

Šitos temos ne pagrindinės yra ir daugiau,tačiau man pasirodė jos pakankamai svarbios. Dabar apžvelgsiu pkelias temas ir isrinksiu is ju svarbiausius dalykus.

Iš temos retorikos ir teisės sąsajos pažymėtina yra tai rtorika ir tesė turi bendras istorines šaknis, tai rodo pačios retorikos genezė, tik kalbėdamas teisininkas gali veikti teisme iš tiesų, nes, panašiai kaip politiko ar žurnalisto, teisininko darbo pagrindas yyra profesionalia kalba konstruojama veikla.

Teisme tikslų siekiama ne tik teisinėmis, bet ir retorinėmis poveikio priemonėmis. Psichologinis poveikis – universalus dalykas teisės taikymo procese. Kiekvienas proceso dalyvis bando padaryti poveikį, patiria jį, stebi kitų bandymus, stengiasi numatyti ir neutralizuoti nepageidaujamą ppoveikį. Akivaizdžiausiai psichologinio poveikio metodai taikomi advokatų ir kaltintojų kalbose. Jų teisinis statusas numato, kad jie turi įtikinti teismą, o įtikinti kaip tik ir yra pagrindinis retorikos tikslas.

Teisininkų retorika yra bendrosios retorikos dalis. Pateiktosios retorikos definicijos ir gero kalbėjimo apibūdinimas bendriausia pprasme tinka ir juridinės retorikos apibrėžimui, kaip tiktų kitoms specialiosioms retorikoms: politikų, žurnalistų retorikai.

Iš temos teismų kalbų komponavimą, parengimo formas ir sakymo būdus – rtorinės kompozicijos neatrado graikai sofistai, ji tik buvo jų aprašyta stebint žmonių prigimčiai būdingą norą įtikinti kitus. Retorika iš prigimties yra natūrali, gali parodyti tas faktas, jog ir kai kurie neišsilavinę žmonės, kai kalba, gindami kokį nors savo reikallą, taip pat pradeda nuo tam tikros rūšies įžangos, po to pasakoja apie tą reikalą, reiškia savo nuomonę ir dėsto argumentus, atmeta jiems mestus kaltinimus ir pagaliau prašo malonės, kas galėtų būti pavadinta epilogu. Taigi žmogui iš prigimties būdingas natūralios kompozicijos persvazijos menas.

Tai dvi trumpai apibendrintos temos, kurios plačiau yra išnagrinėtos referato dėstomojoje dalyje.

LITERATŪRA

R. Koženiauskienė, Juridinė retorika, Vilnius, 2005.

R. Koženiauskienė, Retorika: iškalbos stilistika, Vilnius, 2001.

G. Beržinskas, etika gyvenime ir versle, Vilnius, 2002.