Siela Antikos filosofijoje

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

SOCIOLOGIJOS KATEDRA

Klaipėda, 2004

Įvadas

Siela, kaip apibrėžimas, galėtų būti tai, kas yra nematerialus, nemirtingas žmogaus pradas,

teikiantis kūnui gyvybę ir atsiskiriantis nuo jo mirštant. Tačiau toks apibrėžimas labiau atspindi

šiuolaikinį, religinį požiūrį, nei tuometinį Antikos.

Tema „Siela Antikos fllosofijoje“ pasirinkta siekiant apžvelgti Antikos filosofus ir panagrinėti

jų požiūrį į sielą: kasji tokia, arji nemirtinga ir panašūs dalykai.

Šio darbo pradžioje bus aptarta ikisokratikų požiūris,o pabaigoje bus plačiau aptariamas ir

palyginamas Platono ir Aristotelio požiūris į sielą.

Ikisokratikų ir Sokrato sietos samprata

Pitagoras skelbė nemirtingumo idėją. Jo supratimu, „„siela yra nemirtinga ir ji pereina į kitų

gyvų būtybių kūnus. Visa, kas vyksta pasaulyje, po tani tikro laiko vėl pasikartoja, bet nieko

naujo apskritai neatsiranda, ir visas gyvas būtybes reikia laikyti vienarūšėmis.“(3,p.19)

Pitagoras kosmosą dalijo į dvi dalis. Žmogus pagal jį irgi nevienalytis. Jis sudarytas iš kūno ir

sielos. Viena vertingesnė už kitą, nes sielą nemirtinga, o kūnas – mirtingas. Todėl jis iškėlė

teiginį, kad „kūnas yra sielos kalėjimas“.

Demokritas teigia, kad siela esanti tam tikra ugnis ir šiluma. Jis mano, kad ugnis ir siela

susidaro iiš tų atomų kurie turi rutulio fonną. Galime teigti, jog tie tyrinėtojai, kurie kreipia

dėmesį į turinčio sielą kūno judrumą, ją ir laikė judriausiu kūnu, o tie, kuriems rūpėjo kūtio,

turinčio sielą, sugebėjimas suvokti ir pažinti tikrovę, mano, kad siela savyje turi ddaikto pradus.

Leupidas tapatina sielą su rutulio formos atomais dėl to, kad jie savo fomos dėka lengviausiai

visus prasiskverbia ir patys judėdami, judina visus kitus. Tuo remdamiesi, filosofai tvirtino, kad

siela suteikia gyviams judėjimą. Kadangi supanti gyvius aplinka slegia jų kūnus ir stumia is jų

atomus, kurie, nuolat nerimdami, teikia gyviams judėjimą, tai kvėpuojant atomai gauną paramą

iš tų, kurie ateina iš oro, nes pastaneji neleidžia išsisklaidyti kūno viduje esantiems, trukdydami

išorinei aplinkai, kuri slegia ir tankina kūną. Štai kodėl gyvybė laikosi tol, kol tie atomai pajėgia

taip veikti, Kai kurie šios mokyklos atstovai tvirtina, kad siela susidaro iš judančių ore dulkelių,

o kiti – kad siela yra tai, kas jas judina. Siela juda savaimingai, nes niekuomet nętenka matyti

tokio judintojo, kuris pats nejudėtų.

Itin nesutaria tie filosofai, kurie priskiria ppradams kūnišką prigimtį, su tais, kurie laiko juos

bekūniais, ir su tais, kurie sudaro šiuos pradus iš priešingų elementų mišinio, kadangi pagal

nustatytus pradus jie apibūdina sielą. Dėl to, kai kurie sielą laikė ugninii, nes ugnis yra tas

elementas, kuris susidaro iš smulkiausių dalelių ir yra labiausiai nekūniŠkas, beto, ugnis pati

juda ir judina visa kita. Čia vėl galime prisiminti Demokritą: pasak jo, siela sutampa su protu, o

protas susidaro iš pirmapradžių bei nedalomų kūnų ir gali judėti tik dėl jį sudarancių dalelių

mažumo ir dėl jjų formos, kuri, be abejo, yra rutulinė.

Anaksagoras vartoja abu terminus: ir sielos, ir proto, lyg jie žymėtų vienodus daiktus, nors is

tiesų jis teikia pirmenybę protui – iš visų būtybių jis vienas esąs grynas, ir jam Anaksagoras

priskiria abu sugebėjimus: pažinimą irjudėjimą, sakydamas, kad protas išjudinęs visatą.

Tačiau Anaksagoro teiginiai ne visai sutampa su Demokrito pažiūra, būtent- pastarasis tiesiog

tapatina sielą su protu.

Dar kiti filosofai tvirtina, kad siela judina kūną, kuriame ji yra, taip pat, kaip juda ir ji pati,

Pavyzdžiui, Demokrito pažiūra beveik sutampa su paaisakymu komedijų autoriaus Filipo, kuris

pasakoja, kad Dedalas suteikęs judėjimą Afroditės medinei skulptūrai, įpildamas į ją

gyvsidabrio. Panašiai issireiškia ir Demokritas. Jo manymu, rutuliniai atomai, kurie iš prigimties

niekuomet nerimsta, savo Judėjimu judina ir velka paskui save visą kūną.

Antra vertus, Demokrito pasekėjai moko, kad gyvius judina siela, jie pakliūva dar Į kitus jiems

budingus pneštaravimus. Iš tiknyų, jei siela yra paplitusi visame juntančiame kūne, fai,

pripažinus, kad siela – kūnas, toje pačioje vietoje turi tilpti du kūnai. (3, p.85-87)

Heraklitas vėl gi pripažįsta sielą pirmaprade, tapatindamamas ją su garavimu, iš kurio susideda

visi kiti daiktai. (1)

Sokrato teologijoje nevisiškai aiškus yra sielos nemirtingumo klausimas. Bet tik iš liudijimų

galima spręsti, kad Sokratas sielą laikė dieviška nematoma bekūne esybe, lemiančia tikrąjį

žmogaus Aš, žmogui mirus atsiskirinčia nuo kūno ir pereinancia įį kitą, nemirtingą, pasaulį.(1)

Platono sielos samprata

Platonas prie biologinės ir fiziologinės mterpretacijos pridėjo mistinę, religinę, kurią greičiausiai

bus perėmęs i pitagoriečių. Žmogų Platonas suprato sudaiytą iš kūno ir sielos. Sieloje jis matė

trijų sielų – geidžiančiosios, impulsyviosios, ir protingosios – pradus žmogaus gyvenimą

sąlygoja sielos harmonija, kuri pasiekiama teisingumui suvaldžiu tris pirminius pradus,

pavesdama išminčiai tvarkyti godumą ir afektus. Siela yra nemirtinga ir dėl ankstenių

buvimo idėjų pasaulyje, ji gali pažinti mus supančias idėjas per jų atspindžius. Toks net

mitiškai pagrįstas sielos aiškinimas parodo, kad Platonas atitrūkęs nuo daiktų pasaulio

racionaliems argumentams pagrįsti griebiasi iracionalių argumcntų. Tikroji būtis yra

gyva, veikianti ir mąstanti.

Platonui „kiekviena siela nemirtinga“. Pries įsikūnydama žmoguje, ji, esą, gyvenusi idėjų

pasaulyje, už nuodėmes buvusi nutrenkta į žemę ir žmogaus kūne atliekanti bausmę. Siela,

pasak Platono, ilgisi prarastojo idėjų pasaulio ir stengiasi per pažinimą vėl jį atgauti. Tačiau

kūnas jai nuolatos trukdo. Kas sieja žmogų su idėjų pasauliu? Ne kūnas, o siela. Ne visa siela, o

protingoji jos dalis.

Platonas mokė, kad žmogaus sielą sudaro trys pradai:

1. Protingasis pradas, pasireiskiantis mąstymu, argumentų kurimu.

2. Aistringasis pradas, pasireiškiantis drąsa ir valia.

3. Geidžiantysis pradas, pasireiškiantis žmogaus troškimais, maisto, gėrimo poreikiui.

Platonas suskirsto visuomenę į tris klases (luomus ), analogiškas trimis sielos pradams.

1. Gausiausias luomas – gamintojai, atitinkantys geidžiantįjį (trečiąjį) sielos pradą, jų

paskirtis – rūpintis maistu, gėrimu iir kitais gyvybiniais visuomenės narių poreikiais.

Gamintojai valstybei būti, kad galėtų veikti kiti du luomai – sargybiniai (gynėjai) ir

valdovai (filosotai).

2. Sargybiniai, atitinkantys aistringąjį (antrąjį) sielos pradą, jų pareiga – ginti valstybę.

3. Valdovai (filosofai), atitinkantys protingąjį (pirmąjį) sielos pradą, jie privalo valdyti.

Filosofai atrenkami iš sargybinių ir specialiai lavinami. Anot Platono, kad valdyti

privalo geriausieji.(3,166)

,,Taigi priklausomai nuo dominuojančios sielos dalies žmones galime suskirstyti į šias tris

klases<.>Kuriai klasei priskirtinas žmogus, gali iš dalies priklausyti nuo jo ankstyvojo

lavinimo, tačiau iš esmės tai negali būti aiškiai nulemta. Platonas įsitikinęs, kad gimstama

batsiuviais ir gimstama valdovais (5, p.51)

,,Kaip tik todėl, kad siela nemateriali, ji gali pažvelgti į idėjų pasaulį. <.>Taip pat Platonas

manė, kad siela egzistuoja dar prieš apsigyvendama kūne. Iš pradžių siela gyvena idėjų

pasaulyje. (Ji guli viršutinėje spintos lentynoje prie visų sausainių formelių.) Bet vos tik siela

pabunda žmogaus kūne, ji būna pamiršusi tobuląsias idėjas. 0 tada kažkas įvyksta, taip, tada

prasideda stebuklingas vyksmas. Igainiui, kai žmogus ima pažinti gamtos formas, sieloje iškyla

neaiškus prisiminimas. Žmogus mato arklį – taigi netobulą arklį (kad ir meduolinį arkliuką!). To

pakanka, kad sieloje kiltų neryškus prisiminimas apie tobulą „arklį“, kurį siela kadaise matė

idėjų pasaulyje. Taip sielai sužadinamas tikrosios buveinės ilgesys. Šį ilgesį Platonas vadina

erosu – o tai reiskia „meilė“. Taigi siela jaučia

tikrųjų savo ištakų „meilės ilgesį“. Nuo tada ir

kūnas, ir visa, kas jusliška, imama suvokti kaip kažkas netobula ir nereikšminga. Meilės

sparnais siela veržiasi skristi „namo“ į idėjų pasaulį. Ji nori išsivaduoti iš „kūno kalėjimo“.

Skubu pabrėžti, kad taip Platonas aprašo idealų gyvenimo vyksmą. Nes toli gražu ne visi

žmonės išlaisvina savo sielą ir leidžia jai pradėti kelionę į idėjų pasaulį. Dauguma žmonių

įsikabina į idėjų „atspindžius“ jusliniame pasaulyje. Jie mato arklį – ir dar vieną arklį. Tačiau

neįžvelgia to, ko visi arkliai yra tik prasta kkopija. (Jie bėga į virtuvę ir puola prie meduolių

neklausdami, iš kurie atsirado.) Platonas aprašo filosofų kelią. Jo filosofiją galima skaityti kaip

filosofo darbo aprašymą. (4)

Aristotelio sielos samprata

Sielos Aristotelis nemistifikuoja, aiškina ją natūraliai, remdamasis gamtamoksliniais

principais. Siela jam nėra kažkas šalia kūno. Ji yra kūne. Tai aktualizuojanti kūną jėga,

kūno energija. Ji yra gyvybės ir judėjimo priežastis. Dėl to jis pripažįsta ne vien žmogui.

Visa, kas gyva, turi sielą. Augalai turi maitinančiąją sielą, vegetatyvinę jėgą, kuri tvarko

maitinimosi ir dauginimosi funkcijas. Gyvulių sielos sudėtingesnės. (3,233)

Savo mokymu aapie sielą Aristotelis baųdo išaiškinti gyvosios ir negyvosios gamtos skirtumą,

atkreipdamas dėmesį į augalų ir gyvūnų specifines savybes bei į žmogaus esminius skirtumus

nuo gyvosios gamtos. Pasak Aristotelio, siela yra ta ypatinga forma, kurį skiria gyvą nuo

negyvo. 0 tai, ką siela apiformina yyra organinis kūnas – tai toks kūnas, kuris turi visus organus,

reikalingus gyvybei išsaugoti. Siela, palyginus su negyvų kūnų formomis, yra aukštesnio

laipsnio forma. Jos funkcija: jungia ir derina organus, kurie skiriasi savo pavidalais bei

funkcijomis, susideda iš nevienodų elementų. Taigi, siela yra gyvybės pradas, pirmiausia –

grynai biologine prasme. Ji turi du sugebėjimus, kurie užtikrina tiek atskiro individo, tiek visos

giminės buvimą – būtent, sugebėjimu misti ir gimdyti. Maitinančioji arba gimdančioji siela

priklauso ne tik augalams, bet ir visiems aukštesniems: tiek gyvūnams, tiek žmogui. Tačiau

Aristotelis aiškiai parodo, kad siela yra vieningas ir nedalomas pradas, neatskiriamas nuo kūno.

Galime paimti pavyzdį: sakykim, kad akis yra tam tikras gyvis, tai regėjimas būtų jo siela,

kadangi regėjimas ir yra akies esmė. Netekusi regėjimo, akis jau nėra akis, jai lieka tik aakies

pavadinimas.

Siela apibrėžiama tokiais veiksmais: maitinimu, jutimu, mąstymu ir judėjimu. Pavyzdžiui,

pasirodo, jog kai kurie augalai būdami supjaustyti, nenustoja gyvuoti, nors jų dalys ir atsiskiria

vienos nuo kitų, Todėl galime spręsti, kad kiekviename tokiame augale siela yra viena, nors

potencialiai jų yra daug. Tą patį galima pastebėti ir supjausčius kurį nors vabzdį į dalis, nes

atskiros dalys nenustoja justi ir judėti erdvėje. Bet apie protą bei mąstymą negalime niekp

panašaus pasakyti, nes jie kitokios rūšies, tai yra sielos sugebėjimai, kurie gali reikštis be

materijos,

Anksčiau minėtą teiginį, jog ssiela neatskiriama nuo kūno, galėtume perfrazuoti taip: bet koks

kūnas negali įgyti bet kokios sielos. Matome, kad augalams priklauso tik maitinantysis

sugebėjimas, visi gyvuliai turi bent vienąjutimų rūšį – būtent lytėjimą. (Visi gyvuliai ar žmonės

maitinasi sausu, drėgnu, šiltu ir šaltu maistu, o šios savybės suvokiamos lytėjimui padedant).

Kai kurie gyvuliai sugeba judėti, kiti – protauti ir mąstyti, pavyzdžiui žmogus ir, galbūt, dar

kitos, tos pačios arba aukštesnės prigimties būtybės.

Tenka atskirai isaiškinti kiekvieną gyvių rūšį – kokia yra jo siela (augalo, žmogaus ar gyvulio

siela). Jei be maitinančios sielos negali atsirasti juntančioji, tai kaip augaluose maitinančioji

siela veikia be juntančiosios? Be lytėjimo neatsiranda nė viena pojučių rūšis, 0 lytėjimas gali

būti atskirtas nuo jų, nes yra daug gyvių, kurie neturi nei regėjimo, nei klausos, nei uoslės. Ir

pagaliau, kodėl mažiausiai yra tų, kurie apdovanoti mąstymu ir protavimu? Turbūt

tinkamiausias visos sielos nagrinėjimas bus kiekvieno, atskiro sielos sugebėjimo aiškinimas.

Pradėkime nuo maitinančiosios sielos. Pirmiausia vertėtų kalbėti apie maitmimąsi ir gimdymą,

nes maitinančioji siela priklauso ne tik augalams, bet ir kitoms būtybėms tai yra pirmykštis ir

bendriausias sielos sugebėjimas, kurio pagalba visos būtybės gali gyventi. Šis sugebėjimas

pasireiškia gimdymu ir naudojimusi maistu. Visiems gyviams, kurie yra susiformavę ir

nesuluošinti natūraliausias veiksmas yra gimdyti panašų į save: augalui – augalą, gyvuliui –

gyvulį, žmogui – žmogų; tai yra tas ttikslas, kurio visos būtybės siekia. Iš pradžių kalbant apie

maitinimą, reikia paminėti, jog papraščiausių kūnų pasaulyje dažniausiai yra taip, kad vienas

maitina, o antras yra maitinamas. Kadangi niekas, kas neturi gyvybės, nesimaitina, tai turintis

sieląkūnas ir bus tai, kas maitinasi. Be to, maitinimas yra gimdymo veiksnys, bet gimsta ne taą

kūnas, kuris maitinasi, o kitas, kuris yra panašus į pirmąjį. Taigi, netekęs maisto gyvis nebegali

gyventi. Todėl reikia skirti tris dalykus: visų pirma – kas maitinasi, antra – kuo maitinasi, ir

trečia – kas maitina. Tai, kas maitina, yra pirminė siela (inaitinančioji siela), kas maitinasi –

turintis ją kūnas, o kuo maitinasi – maistas. Randame dar vieną teiginį: kadangi kiekvienas

maistas turi būti virškinamas, o virškinimą sukelia šiluma, todėl visos turinčios sielą būtybės

turi savyje šilumos.

Sekantį aukštesnį išsivystymo laipsnį siela pasiekia gyvūno sieloje. Be maitimo ir gimdymo

siela pasižymi dar kitais naujais sugebėjimais: jusle, judmmu, jautrumu, įvairių rūšių siekimu,

potraukiais. Laikydamas juslę svarbiausiu gyvūnų sifilos sugebėjimu, Aiistotelis vadina ją

juntančiąja siela. Lytėjimas yra kaip tik tajuslė, kurios pagalba gyvūnai suvokia bendriausias

fizinio pasaulio prieŠybes – Šilumą, šaltį, sausumą, drėgmę, be to ir kūno esmines savybes:

kietumą, minkštumą, svorį ir kt. Lytėjimas yra kiekvieno gyvulio gyvybės būtina sąlyga.

Aristotelis teigia, kad žmogus silpnai suvokia kvapus ir kvėpuojančių objektų suvokimas

visuomet yra lydimas malonaus ar nemalonaus jausmo, todėl žžmogus net negali lygintis su

daugelio gyvulių uosle. Uostoma tarpinei aplinkai padedant, būtent orui arba vandeniui, nes

vandenyje gyvenantieji gyvuliai, tiek bekrauJai, tiek turintys kraują, suuodžia kvapus, taip pat ir

tie, kurie gyvena ore. Skonio pojūčiuose nedalyvauja jokia tarpinė aplinka. Bet nėra nieko, kas

be drėgmės galėtų sukelti skonio pojūtį – kas ragaųjama, turi savyje drėgmę. Paprasto skonio

rūšys yra priešingos – visų pirma, saldumas ir kartuinas, nuo jų priklauso kita priešybė – riebumas ir sūrumas, artimi saldumui ir kartumui. Tarpinę vietą užima rūgštumas, aitrumas, aštrumas.

Tolesnis juslių išsivystymo arba tobulėjimo žingsnis pasireiškia naujo sugebėjimo -vaizduotės

atsiradimu. Ji aiškiai pasirodo aukštesnių gyvulių ir žmonių psichiniame gyvenime, bet

Aristotelis linkęs manyti, kad neapibrėžtoje ir neryškioje formoje, ji priklauso ir žemesniesiems

gyvuliams. Dažniausiai Aristotelis apibrėžia vaizduotę kaip sugebėjimą, kurio dėka sieloje

atsiranda ir išsilaiko objektų vaizdiniai, patiems objektama nebeveikiant jutimo organo.

Ypatinga vaizduotės rūšis yra atmintis, kur vaizdinys gauna lyg ir papildomą laiką ir yra

suvokiamas kaip anksčiau patirto įspūdžio atvaizdas. Su atmintimi siejasi ir prisiminimas, t.y.

gautų praeityje įspūdžių atgaminimas.

Tačiau Aristotelis skiria dar protinę vaizduotę, kuri yra susijusi su mąstymu. Šios vaizduotės

ypatingą funkciją galima išaiškinti tik proto pagalba. Protu skiriasi mąstančioji siela nuo

juntančiosios, ir protas priklauso tiktai žmogai.

Taigi yra aišku, kad jutiminis suvokimas ir mąstymas nėra tas pats dalykas. Jutiminis suvokimas

priklauso visiems gyviams, o

mąstymas – tiktai nedideliam skaičiui. Bet ir mąstymas (jis gali

būti teisingas arba klaidingas), pirma reiškiasi samprotaviniu, žinojimu, teisingu manymu, o

antra – jų priešybėmis. Vadinamasis protas, t.y. tas sugebėjimas, kuriuo siela protauja ir

sprendžia, nėra jokia aktualybė, kol jis nemąsto. Todėl būtų neteisinga manyti, kad jis yra

susimaišęs su kūnu, nes šiuo atveju jis turėtų įgauti tam tikrą kokybę, pavyzdžiui, šaltumą arba

šiltumą, ar, panašiai kaip juslė, turėtų turėti koką nors organą. Bet iš tikrųjų taip nėra. Protas –

mąstęs ką nors ypatingai sunkaus, lengvesnį ddalyką mąsto po to ne blogiau, bet, galbūt, dar

geriau. Iš tikrųjų juslė yra susijusi su kūnu, o protas atskirtas nuojo,

Be mitimo, jutimo ir mąstymo, sielai, Aristotelio manymu, priklauso dar ketvirta funkcija –

sugebėjimas judinti kūną ir tuo vadovautijo praktinei veiklai. Pirminė gyvūnų ir žmonių judesių

priežastis yra siekianiieji objektai (gėrybės ir blogybės). Bet Šie siekimai skiriasi vieni nuo kitų

priklausomai nuo to, ar jie iŠkyla gyvūno juntanČioje ar žmogaus mąstančioje sieloje, ar juos

sukeha juslėmis suvoktas objektas ar atgaivintas atminties vaizdas, ar pagaiiau proto

samprotavimai. VVadina&i, pagaliau yra tik vienas judėjimo pradas: siekimas. Kaskart, kai

judėjimas vyksta protaujant, jis vyksta įr normt. Bet iš kitos pusės – siekimas gali judint! kūną ir

priešinga proto nurodymams kryptimi, nes ir geismas yra tam tikras siekimas. Todėl tikras

judintojas visada yra ppats siekiamasis objektas. Taigi, tenka skirti tris veiksnius: pirma – kuris

judina, antra – kuo judina, trečia – kuris judinamas. Kas pats juda išjudina yra siekimo jėga, tai,

kas judinama, yra pats gyvis. Pagaliau, organas, kuriuo siekimas judina, yra jau kažkas

kūniška. Gyv’is judina pats save tiek, kiek jis sugeba ( ko nors) siekti. (Aristotelis, 1959)

Epikuriečių ir stoikų sielos samprata

Nors Epikūras absoliutina proto veiksmų laisvę, tačiau žmogaus psichinės veiklos jis neatskiria

nuo materijos: ,,.siela yra kūnas, susidedąs is švelnių dalelyčių, išsklaidytas po visą atomų

samburį, bet labai panaši į dvelkimą, turintį kažkokią karščio priemaišą.Bet yra dalis, smarkiai

besiskirianti net ir nuo pacių savo dalelyčių švelnumu, o dėl to labiau suderinta su likusiu

sambūriu“ (Lukrecijus „Apie daiktų prigimtį“,p.313). Ši materiali siela yra neaskiriama nuo kūno

ir žūsta kartu su jjuo. Taigi Epikūro pateiktas sielos pavidalas is dalies primena mūsų nervų

sistemos supratimą: jutimai yra pasklidę po visą kūną, o juos apibendrina smegenų struktūra,

reguliuojanti subtiliausius psichikos veiklos procesus. Lukrecijus šioms neatskiriamoms sielos

dalims vykusiai pritaikė netgi dvi to paties žodžio atmainas: animus et anima (siela ir dvasia).

Šitokioje materialiojoje sieloje išorės daiktų ir reiškinių jutimas vyksta įprasto atomų

susidūrimo dėka. Visi kūnai nuo savo paviršiaus nuolat siunčia plonyčius savo atvaizdus, kurie

paveikia jutiminę sielos dalį ir sukelia švelnumo, spalvos ar skonio jutimą.

Iš stoikų pasaulėžiūros galime sspręsti, kad dievas yra visose daiktuose, jis neatskiriamas nuo

materijos. Šitaip vertiiiant materiją, vėlgi kitaip atrodo siela, Zenonas tvirtino, kad siela neturi

nieko individualaus, nes ji tėra įkaitęs dvelkimas, tam tikram atvejui sukonkretinta gamta, kuri

po mirties vėl susilieja su visa gamta.(3, p.345)

Išvados

Pateikus įvairių Antikos filosofų sielos sampratas galime teigti, kad ,,iki Platono graikų

filosofijoje vyravo materialistinis sielos supratimas. Dažniausiai siela būdavo suprantama kaip

kūniška judėjimo ir gyvybės priežastis. 0 Platonas pridėjo mistikos ir religijos interpretacijas.“(3,166)

Platonas buvo įsitikinės, kad viskas, ką matome gamtoje, tėra atspindžiai to, kas realiau

egzistuoja idėjų pasaulyje – taigi ir žmogaus sieloje. Aristotelis manė prieingai: tai, kas yra

žmogaus sieloje, tėra gamtos objektų atspindžiai. Vadinasi, gamta yra tikrasis pasaulis. Anot

Aristotelio, Platonas sustoja ties mitiniu pasaulėvaizdžiu, kur žmogaus vaizdiniai neatskiriami

nuo tikrovės.

Platonas išskiria tris sielos pradus: protingąjį, aistringąjį ir geidžiantįjį, o Aristotelis skirsto siela į

maitinančiają, juntančiąja ir mąstančiąją.

Epikūras pažinimo procese neginčijamą pirmenybę atiduoda jutimams, tam tikra prasme

nuvertindamas mąstymo galią.

Darbe pavyko apžvelgti daugumos Antikos filosofų požiūrį į sielą ir galime drąsiai teigti, kad

iki Platono buvo vienokia sielos samprata, o po Platono visiškai kitokia.

Literatūros sąrašas:

1. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. Vilnius:1992

2. Aristotelis. Apie sielą.Vinimus:1959

3. Filosofijos istorijos chresiomatija: Antika. Vilnius: 1977

4. GaarderJ. Sofijos pasaulis. Vilnius:1997

5. Maclntyre A.Trumpa elikos isionja:dorovesfilosofijos Istonja nuo Homero ikl XX amžiaus.

Vilnius:2000

6. ŠliogerisA. Transcendencijos tyla.Vilnius:1995.