Soc.etikos kirso konspektas vdu

4 tema. Asmeniniai/instituciniai apsisprendimai ir atsakomybė

 Aukojimosi kitų labui ir savęs tobulinimo etika;

 Socialinė meilė ir savanorystė;

“Tapti etine asmenybe — vadinasi, pasidaryti tikrai mąstančiu žmogumi. Mąstymas—tai manyje vykstanti polemika tarp valios ir pažinimo. Jeigu pažinimas bylos vien tai, ką jis pažįsta, valia visą laiką girdės vieną ir tą pačią tiesą, būtent: kad visų reiškinių pagrindą sudaro noras gyventi. Nuolat gilėjantis ir platėjantis pažinimas negali daryti nieko kita kaip vesti mus giliau ir toliau i mįslę, jog visa, kas egzistuoja, yra noras gyventi. MMokslo pažanga sudaro vien tai, kad mokslas vis tiksliau aprašo reiškinius, kuriuose vyksta margas gyvenimas, kad jis atranda gyvenimą ten kur jį esant ankščiau mes net neįtarėme, ir kad jis mums padeda pažintą noro gyventi procesą gamtoje padaryti mums naudingą. Bet atsakyti į klausimą, kas yra gyvenimas, nepajėgia nė vienas mokslas.”

“Kiekvienas tikras pažinimas pereina į išgyvenimą.Reiškinių esmės aš nepažįstu, o suvokiu kaip analogiją norui gyventi, esančiam manyje. Taip žinojimas apie pasaulį tampa pasaulio išgyvenimu. Pažinimas, virsdamas išgyvenimu, nepadaro manęs ppasaulio atžvilgiu vien grynai pažįstančiu subjektu, o sužadina manyje vidinio ryšio su juo pajautimą. Jis pripildo mane didžios pagarbos paslaptingam norui gyventi, kuris yra visame kame. Versdamas mąstyti ir stebėtis, pažinimas veda mane vis aukštyn į didžios pagarbos viskam, kas ggyva, viršūnę.”

“Vadinasi, etikos esmę sudaro tai, kad aš jaučiu vidinę paskatą rodyti tokią pat didžią pagarbą kitų norui gyventi, kaip ir savajam. Tai ir yra pagrindinis doroviškumo principas. Gera yra gyvenimą išlaikyti ir ji skatinti, bloga—gyvenimą niokoti ir jį žlugdyti.

Iš tikrųjų visa, kas laikoma gera žmonių tarpusavio santykiuose įprastinio etinio vertinimo požiūriu, galima paaiškinti taip: tai materialus ir dvasinis žmogaus gyvenimo saugojimas arba jo stimuliavimas ir pastangos suteikti jam didžiausią vertę. Ir priešingai: visa, kas žmonių tarpusavio santykiuose laikoma bloga, iš esmės yra materialinis arba dvasinis žmogaus gyvenimo naikinimas arba jo žlugdymas ir siekimo suteikti jam didžiausią vertę atsižadėjimas.”

“Suformuluoti logiškai būtiną pagrindinį doroviškumo principą – tai ne tik sutvarkyti ir pagilinti esamas pažiūras apie gėrį ir blogį, bet iir jas išplėtoti. Tikrai dorovingas žmogus yra tik tada, kai jis paklūsta vidinei paskatai padėti kiekvienai gyvasčiai, kuriai jis tai padaryti gali, ir vengia gyvą padarą kaip nors nuskriausti. Jis neklausia, kiek tas

ar kitas padaras vertas jo paramos, taip pat jis nesidomi, ar toji gyvastis iš viso ir kiek nors bus jo paslaugai jautri. Gyvenimas yra jam šventas savaime. Jis nebijo, kad dėl savo sentimentalumo gali būti išjuoktas. Toks yra kiekvienos tiesos likimas, kad, prieš ją pripažįstant, jai tenka būti ppajuokos objektu. Kadaise atrodė kvaila manyti, kad nebaltaodžiai iš tikrųjų yra žmonės ir su jais reikia elgtis žmoniškai. Dabar tos kvailystes jau yra praeities

dalykas. Šiandien taip pat atrodo perdėta kalbėti, kad atidus elgesys su visais gyvais padarais iki pačių elementariausių jų formų yra protu pagristos etikos reikalavimas. Bet ateis laikas, kada bus stebimasi, jog žmonija tiek ilgai negalėjo suprasti, kad beprasmis kenkimas gyvasčiai yra nesuderinamas su etika. Etika—tai begalinė atsakomybė už visa, kas gyva.

Šiaip jau etikos apibrėžimas kaip žmogaus elgimosi pagal didžios pagarbos gyvasčiai principą atrodo kiek šaltokas. Tačiau jis yra vienintelis tobulas. Užuojauta yra per siaura, kad galėtų būti laikoma doroviškumo įkūnijimu. Ji juk išreiškia tik individo vidinį nusistatymą kenčiančio noro gyventi atžvilgiu. Iš tikrųjų etikai priklauso visų noro gyventi būsenų ir aspiracijų išgyvenimas drauge – ir jo džiaugsmų, ir jo troškimų, ir jo veržimosi į tobulybę.”

5 tema. Socialinė etika: socialinis klausimas ir socialinės reformos

SOCIALINĖ ETIKA  POLITINĖ ETIKA  EKONOMINĖ ETIKA

Žmonija per skaudžią patirtį ir sunkius eksperimentus (pav.: fašizmas, nacizmas, rasizmas, komunizmas, socializmas ir kt.) prieina prie bendrų pamatinių vertybių, suteikiančių pagrindus šiandieninei civilizacijai: Asmens vertė ir jo teisės; demokratija, teisinė valstybė, rinkos ekonomika, pilietinė visuomenė.

Štai šiuo metu ir dera pradėti kalbą apie etiką, pamirštą ideologijos kovų ddulkėse. Apie etiką, kaip teoriškai apspręstą etosą – stilių ir gyvenimo formą bei būdą. Etika, besiremianti moralinėmis normomis, atsigręžė į visuomenę kitu savo veidu – kaip visuomeninio gerbūvio programa. Būtent tokiame atsigręžimo į visuomenę aspekte pradėjo įsitvirtinti socialinė etika, kaip atsvara individualiai, į asmenį nukreiptai etikai. Dėka normatyvinio pagrindimo, santykių tarp;visuomenės, institucijų, grupių – socialinė etika pasirodė pajėgi peržengti ideologijų ribas. Kuomet komunistinė ar net ir liberalistinė ideologijos kovojo ne už “normą” (kaip geriau), bet už savo tiesas, todėl jos buvo linkę ne į kasdieninę kūrybą, bet į savęs pačių griovimą.

Norint geriau suvokti socialinę etiką, reikia pažinti dvi atskiras ir kartu labai esmines ir tarpusavyje susijusias sudėtines socialinės etikos dalis: politinę etiką ir ekonominę etiką. Jose randamas atsakymas, kokia privalo būti politika ir ekonomika, idant atitiktų žmogaus ir visuomenės prigimčiai. Patirtis sako, jog laisvos rinkos ekonomika sunkiai įsitvirtina politiškai nelaisvose visuomenėse, o laisva pilietinė visuomenė, gali realizuotis tik rinkos ekonomikoje. Konkurencijos principas ekonomikoje vidiniai surištas su pliuralizmu ir demokratija politikoje. Bet ir šis konkurencinis principas ekonomikoje privalo būti įgyvendintas kaip visuomenės statybos principas, ne tik todėl, kad dabar egzistuoja tokia visuomenė, bet kad mes galime jį sukurti ir priimti kaip geresnį ir teisingesnį principą.

Mes – esame savo visuomenės mmenedžeriai, o ne varžteliai – štai viena iš esminių dabartinės socialinės etikos minčių.

Gaila, bet Lietuva atsidūrė ideologinių karų centre. XX a. nedaug tepaliko vietos tikrajai etikai, jis buvo nugalėtas ideologijų. Kartūs vaisiai jaučiami ir šiandien. Visuomenę ištiko krizė, kuomet ji gavo laisvę nuo ideologijų, tai liudija apie valios deficitą, pasireiškiantį vangiu visuomenės kūrimu – statyba, teisinės valstybės kūrimu. Kitais žodžiais tariant, korupcijos, visuomenės pesimizmo, dezintegracijos gydymo vaistai glūdi, visų pirma, etikoje, socialinės etikos sferoje. Čia neužtenka vien tik akcentuoti, jog krizės priežastys sugedusiuose papročiuose ar įpročiuose, amoraliame elgesyje ir t.t. Situacija yra labiau sudėtingesnė, negu iš pirmo žvilgsnio atrodo, tačiau ši situacija kartu yra ir pilna vilties, nes kuo greičiau mums paaiškės, jog etinių dorinių savybių būtinumas yra svarbus kuriant socialinę tvarką ir visuomenės institucijas, tuo greičiau mes sukursime pakankamą gerbūvį valstybėje.

Šiandien išryškėja kitas sunkumas – būtinybė rinktis vieną iš skirtingų raidos modelių ir jį atitinkantį ekonominį sprendimą, kas, tegul ir ne visada akivaizdžiai, susiję su etiniais ir kultūriniais tikslais. Turi būti atstatyta krašto dorovė, politika ir ekonomika.

(Socialinė etika nagrinėja visuomenės gyvenimo apraiškas doros mokslo šviesoje. Tai mokslas apie dorinio elgesio normas visuomenėje. Kaip specialios etikos dalis socialinė etika skiriasi nuo individualistinės etikos savitu formaliniu objektu, kurį sudaro dorinės

normos, kiek jos saisto žmogaus asmenį kaip visuomeninę būtybę, t.y. bendrosios gerovės požiūriu. Ta prasme socialinė etika yra plačiai suprastos socialinės filosofijos praktinė-normuojanti dalis, kurios pobūdis atitinkamai priklauso nuo pagrindinės visuomenės sampratos. Todėl individualizmo socialinė etika yra visiškai neigiama, nepripažįstanti socialinių teisių ir pareigų. Kolektyvizmas savo ruožtu pervertina socialinę etiką, paneigdamas individualinę ir tuo pačiu asmens etiką. Krikščionybei būdingas solidarumas vengia abiejų kraštutinybių. Nors socialinės etikos normos, pagrįstos prigimties įstatymu, nekinta, tačiau jos turi būti pritaikomos esmiškai kintančiai visuomeniniai tikrovei iir reikalauja ją gerai pažinti. Tuo būdu ne tik neneigiama, bet dargi pabrėžiama empirinių visuomenės mokslų reikšmė.)

Rinkos ekonomika

“Ekonomikos ryšių etiką tyrinėję katalikų mokslininkai jau prieš kelis šimtmečius pripažino rinkų svarbą. Jie laikėsi požiūrio, kad konkurencija rinkoje pajėgi apginti pirkėjus nuo per didelių kainų bei išnaudojimo. Rinkos ekonomikos sistemoje privatūs manų ūkiai ir gamybos įmonės savarankiškai kuria ekonomikos planus. Žemės sklypai, pastatai ir gamybos priemonės priklauso privatininkams, galintiems laisvai disponuoti savo nuosavybe. Niekam nedraudžiama įgyvendinti savo pašaukimą, kiekvienas gali įkurti naują įįmonę. Pasiūlą ir paklausą valdo visiškai laisvos konkurencijos dvasia.”

Žvelgiant į istoriją aiškiai pastebima jog “pramoninio amžiaus pradžioje Vakarų visuomenė ir ekonomika iš esmės pakito. Tūkstantis aristokratijos viešpatavimo metų baigėsi Prancūzijos revoliucija. Trečiasis luomas – buržuazija – išsiveržė į priekį, įįgavo politinę, ekonominę bei kultūrinę galią, tapdamas labiausiai privilegijuota feodalinės sistemos klase. Valstiečiai, anksčiau sudarę gausų žemiausią socialinės hierarchijos sluoksnį, buvo išlaisvinti iš baudžiavos ir vergijos. Taigi nebeliko nė vienos pavergtos klasės.

Politinės laisvės siekis buvo susijęs su ekonominės laisvės reikalavimais. Tik individualaus intereso įkvėptas laisvų, išsilavinusių žmonių darbas galėjo sukurti gerovę.”

Katalikų Bažnyčios socialinio mokslo šalininkai rinkos ekonomiką laiko teisinga pamatine ekonominės sistemos forma. Tačiau jie įsitikinę, kad jai būtinas humanistinis idealas, o tam reikia įvykdyti keletą išankstinių sąlygų:

1. Siekti ekonomikos tikslų

Žmogus yra visos ekonominės veiklos kūrėjas, centras ir tikslas. Ekonomikos tikslas nėra nei gryna veikla, paremta ekonominio racionalumo principu, nei technokratija, nei tik pelno siekimas, nei maksimali materialinė gerovė kuo didesniam žmonių skaičiui. Ekonomikos uždavinys yra tvirtai ir užtikrintai kurti mmaterialines prielaidas, kurios įgalintų individus ir socialines grupes plėtotis taip, kaip reikalauja žmogaus orumas. Kad materialinės gėrybės būtų prieinamos taip, kad jų ne tik pakaktų gyvybiniams ir kitiems garbingiems poreikiams patenkinti, bet ir atsirastų galimybė skleistis subtiliam kultūriniams gyvenimui.

2. Rinkos ekonomika neturi virsti vartotojiškumu

Vartojimo prekių reklama, kurios paskirtis – objektyviai informuoti pirkėją, neturi jo gluminti ir iškreipti tikrovės, perdėtais lūkesčiais žadindama vaizduotę ir gundančiai girdama patrauklią galimybę įsigyti trokštamus daiktus. Deja, yra nemaža žmonių nepaisančių ar tiesiog neigiančių intelektualines vertybes, ir aaukštinančių materialinį klestėjimą taip, kad pastarasis tampa didžiausia gyvenimo vertybe.

3. Vien rinkos mechanizmo nepakanka

Laisva konkurencija yra pateisinama ir neabejotinai naudinga, tačiau rinkos mechanizmas nepajėgia reguliuoti pamatinių ekonomikos klausimų. Ekonomika – ne automatas, o kultūros procesas, atitinkantis žmonijai būtingą reguliavimo siekį. Disponavimą privačia nuosavybe, rinkos mechanizmus ir ekonominio klestėjimo siekį privalo papildyti socialiniai ekonominių veiksmų tikslai. Rinkos ekonomiką irgi galima ir būtina valdyti. Dabarčiai iškyla svarbūs uždaviniai, susiję su ekonominės veiklos tikslais ir bendruoju gėriu: turto įgijimas ir išplitimas, krizių nekamuojamos ekonomikos augimas, nedarbo įveikimas, aplinkos apsaugos reikalavimų paisymas ir t.t. Viso šito negalima išspręsti tik rinkos ir kainų reguliavimo mechanizmais.

Kai tik ekonomikos skatinimui arba plėtrai bei jos pilnumo užtikrinimui būtini valstybės veiksmai tampa neadekvatūs ar valstybė visai jų nesiima, įsivyrauja sąmyšis kuriuo pasinaudoja dalis žmonių piktnaudžiaujančių kitų žmonių vargais. Jeigu individams pritrūksta privačios iniciatyvos, politiniams gyvenime įsiviešpatauja tironija. Daugelį ekonomikos šakų apima sąstingis, ima trūkti gausybės įvairiausių vartojimo prekių ir paslaugų, nuo kurių priklauso žmonių medžiaginių ir dvasinių poreikių patenkinimas.

4. Ekonominės galios kontrolė

Vyraujant rinkos ekonomikai, būtina imtis priemonių, kurios neleistų formuotis jėgos – galios – prievartos centrams, o tais atvejais, kai be monopolijų nebūtų galima apseiti, jas reikia kontroliuoti. Kartais privačios įmonės neatsilaiko pagundai užgniaužti konkurenciją, pasinaudodamos sutarčių laisve. Tai kelia vvidinę grėsmę rinkos ekonomikos sistemai. Katalikų socialinis mokslas visada griežtai kritikavo monopolijas. Monopolistai valstybei daro didesnę žalą negu nederliai ir skėriai. Monopolijas galima būtų pavadinti visuotinės laisvės puolimu. Kai kas monopolistus pavadino uzurpatoriais, neteisėtai pasisavinusiais kainų reguliavimo funkciją.

5. Vertybių elitiškumas

Ekonomika nėra nei vienintelis, nei svarbiausias žmonių ir visuomenės tikslas. Veikiau ji užima atitinkamą vietą tikrojoje tikslų sekoje. Aukštesnės vietos vertybių hierarchijoje nusipelno žmogaus orumas, laisvė, šeima ir santuoka, religija ir moralė, kultūros vertybės. Vis dėlto technikos procesai ir ekonomikos dėsniai, kurie “tikslo ir priemonių” kontekste rodo, aks ekonomikos srityje įmanoma, o kas ne, savo ruožtu yra nepriklausomi.

Nėra abstrakčios, atribotos nuo žmonių ir jų sąžinės ekonomikos. Katalikų socialinio mokslo teoretikai dažnai skatino prekybos ir pramonės darbuotojus persiimti tarnavimo kietiems dvasia. Šv. Tomas Akvinietis tarnavimo formomis laiko tokius dalykus: rūpinimąsi savo šeima, naudą visai bendruomenei ir vargšų šelpimą. Jei nebūsime pasirengę tarnauti kitiems, mums neliks nieko kito, kaip tik nepažabotomis priemonėmis siekti pelno. Nevaržomas pelno ir naudos siekimas virsta šykštumu, godumu, tuo nuskurdindamas žmogaus motyvaciją.

6. Kapitalas ir darbas

Darbo ir kapitalo jokiu būdu negalima supriešinti, jau nekalbant apie šiuos terminus atstovaujančius konkrečius žmones. Tiesą sakant, ekonominė sistemas, grindžiama žmogaus orumo viršenybe iš atžvilgio į kapitalą, turi iš esmės įveikti darbo ir kapitalo priešpriešą.

Darbo ir kkapitalo priešpriešą galima įveikti arba sušvelninti dviems būdais.

1) Partnerių bendradarbiavimas. Kolektyviniai darbdavių ir darbininkų susitarimai yra geriausias būdas mėginti siekti naudos visiems nariams. Tačiau susitarimai neturi virsti vienų kova prieš kitus arba grupiniu egoizmu. Darbininkų ir darbdavių kova turi vykti paisant socialinio teisingumo.

2) Antras būdas prieštaravimui tarp darbo ir kapitalo įveikti – skatinti darbuotojus dalyvauti kuriant ekonominį kapitalą. Spartus privačios nuosavybės plitimas – gera prielaida ir galimybė taupyti.

7. Technikos pažanga ir racionalizacija

Technika perkėlė į žmonių gyvenimą griežtos mechanikos dėsnius, nusiaubdama dvasią ir atbukindama šiuolaikinį darbo pasaulį bei pelną nešančią veiklą. Susidūrė dvi tikrovės: techninė ir žmogiškoji. Skųsdamasis, jog “artėja laikas, kai žmones pavergs gamybos mašinos, nužudysiančios tuos, kurie jas pagamino ir naudoja”, Herbertas Marcuse tik pakartojo jau žinomą mintį. Blaiviai žiūrint negalima tvirtinti, jog paranga per toli nuėjo, nes daug žmonių tebekenčia priespaudą ir gyvena orumą žeminančiomis sąlygomis, kurias būtų galima pagerinti pasinaudojus mokslo ir technikos žiniomis. Tačiau pavojus išlieka: technika dažnai iš žmonijos sąjungininko kone virsta priešu, pavyzdžiui tada, kai darbe mechanizmai pakeičia darbininkus, atimdami iš jų asmeninį pasitenkinimą ir kūrybingumo bei atsakomybės siekį, kai technika užima žmonių darbo vietas, šlovindama mašinas, žmones paverčia jų vergais.

Ekonomika ir technika tarnauja žmonijai, todėl už jas atsakingi žmonės turi norėti, kad technika plėtotųsi harmoningai,

o ne trūkčiodama ir keldama krizes šuoliuotų pirmyn.

8. Pamatinė verslo įmonių valdžios struktūra

Nuo pat pramoninio amžiaus pradžios yra nagrinėjamas klausimas, kaip firmų valdžios struktūras reikėtų suderinti su darbininkų atsakomybe už save. Moderni įmonė – įstaiga, parduotuvė arba administracijos vienetas – gali funkcionuoti tik tada, kai visi jos nariai darniai sąveikauja. Vidiniai suvaržymai verčia sukurti funkcinę valdžią, administravimo pakopas ir tinkamą pavaldumo tvarką.

Vis dėlto kalbant apie verslą, o ir apie visą žmogaus veiklą, negalima pamiršti, kad didžiausias dėmesys turi būti skiriamas ne įįdėtam kapitalui, bet žmonėms. Reikia laikytis principo, kad visų dalykų tvarka turi būti pavaldi asmens tvarkai, o ne priešingai. Gerai žinoma, jog pelno ir taupumo sumetimais imta rūpintis pramonėje ir prekyboje dirbančiais žmonėmis. Labai iškalbingas Roberto Oweno, XIX a. pirmosios pusės anglų fabrikanto ir filantropo perspėjimas: iš patirties žinome, koks didelis skirtumas tarp švariai nušveistų, žvilgančių staklių ir purvino, surūdijusio gelžgalio. Jei pastangos, įdėtos rūpinantis negyvais automatais, duoda tokius pelningus rezultatus, tai kodėl nepasirūpinus žmonėmis, kurie yra vertesni daug didesnio ddėmesio?

Daugelis verslininkų pradėjo suprasti, kaip svarbu valdyti žmogiškuosius išteklius, kurie nenukreipti į jokį konkretų tikslą. Tokie verslininkai kiekviename personalo naryje nuo pat pradžių regi žmogų, savo artimą, ir iš paskutiniųjų stengiasi paisyti jo požiūrio. Tad šiuo atveju vadovaujamasi ne iišsilavinusio savininko interesais paremtu pelno siekimu, bet žmogaus orumu. Be to, ilgainiui tik toks požiūris garantuos ilgalaikę pelningą įmonės pažangą.

9. Pasaulinė atsakomybė

Dabartinė pasaulinės ekonomikos sistema pripažįsta, kad tarp įvairių valstybių egzistuoja daugybė ryšių (pav.: importo ir eksporto), sukuriančių tarpusavio priklausomybę. Todėl būtų nepagrįsta kalbėti apie vienos kokios nors šalies, kad ir labai ekonomiškai išsivysčiusios, būklę, kuomet jai visko pakanka ir jai nieko nereikia iš užsienio. Tokia tarpusavio priklausomybės tarp šalių sistema yra normalus reiškinys. Tačiau ši sistema gali sąlygoti silpnesnių šalių išnaudojimą, jei išsivysčiusios pramoninės valstybės ar tarptautinės korporacijos piktnaudžiaus valdžia, norėdamos išlaikyti žemas žaliavų kainas. Dėl to didėja disproporcija tarp turtingų ir mažiau turtingų šalių. Reikia kurti pasaulinę sistemą, privalančią garantuoti neturtingoms marginalinėms pasaulio tautoms joms priklausančią ekonominių gėrybių dalį. PPlėsdamos tarptautinius ekonominius santykius, šalys turi suprasti, kad tarnavimas bendrajam labui dabar apima visą pasaulį ir kad sprendimas padėti nepasiturinčioms šalims tampa ypač svarbus. Skurdo grandines galima sutraukyti tik akivaizdžiai padidinus plėtrai skirtą paramą, gerokai sumažinus ginklavimosi išlaidas ir besivystančiose šalyse įvykdžius agrarines reformas.

10. Darbo vietų išsaugojimas

Nedarbo tyrimai ir ekonominių, ciklinių bei monetarinių priemonių taikymas yra atsakingų institucijų: partijų, galinčių apginti susitarimus, vyriausybių, parlamentų ir kvalifikuotų ekspertų darbas. Vidurinio išsilavinimo, darbo dienos ilgumo, pensinio amžiaus ribų, viršvalandžių, mokesčių ir panašūs kklausimai turi visada būti ekspertams ir atsakingiems pareigūnams prieš akis. Sveikos nacionalinės ekonomikos tikslus – visišką užimtumą, stabilias kainas, ekonomikos augimą, užsienio prekybos balansą ir aplinkos apsaugą – nelengva vienu metu ir ilgam pasiekti.

Didžiulę reikšmę darbo vietų išsaugojimui turi “netiesioginis darbdavys”, tai yra tinklas nacionalinių ir tarptautinių agentūrų, atsakingų už darbo politikos įgyvendinimą. Reikia galvoti apie visuotinį planavimą, peržengiantį valstybių sienas. Nereikia vien kaltinti bedarbius nenoru dirbti, bet būtina stengtis įveikti socialinę bedarbių izoliaciją. Darbo neturintiems vyrams ir moterims reikia ne gailesčio, bet supratimo ir konkretaus rūpesčio jais.

11. Aplinkos apsauga

Būtina imtis priemonių, užtikrinančių, kad technikos pažanga dėl besaikio naudojimo, atliekų ir taršos nesužalotų biosferos ir nepadarytų žalos gyvybei žemėje. Pramoninėje epochoje mineralinės iškasenos buvo ištirtos taip nuosekliai, kaip kad niekada. Kelios kartos išeikvojo šimtus milijonų metų gamtos kurtus išteklius, nepagalvojusios, kad būsimos kartos ras tuščius sandėlius ir stūksančius kalnus atliekų. Senovėje energijos šaltiniai buvo vėjas, vanduo ir malkos. Dabar ekonomika labiausiai priklauso nuo mineralinių išteklių, o juk jų atkurti neįmanoma. Senųjų energijos šaltinių nebepakanka. Pavojingiausiai yra tai, jog fiziniai, cheminiai ir technikos procesai pakeitė kraštovaizdį, užnuodijo dirvą, sutrikdė biologinę pusiausvyrą ir pablogino klimato sąlygas.

VERSLININKO EKONOMINĖ FUNKCIJA IR SOCIALINĖ ATSAKOMYBĖ

“Pastaraisiais metais rinkos ekonomika buvo naujai įvertinta visame pasaulyje. Net socialistinės šalys nnedrąsiai, tiesa, nesėkmingai, savo planinėje ekonomikoje mėgino panaudoti rinkos ekonomikos elementus. Pasaulyje žlugus komunizmui, rinkos ekonomika (dažnai klaidingai vadinama kapitalizmu) pradėjo geriau žmogaus prigimtį atitinkantį pergalingą žygį.

Rinkos ekonomika ekonomine ir socialine prasme pranoksta socialistinę ekonomiką, tačiau jos veikimo mechanizmas stebėtinai dažnai nesuprantamas net išsivysčiusiose pramoninėse Vakarų šalyse.”

Kuriant rinkos ekonomiką reikia pakalbėti “apie verslininką, jo ekonominę funkciją, vaidmenį visuomenėje bei socialines ir etines pareigas. [.] Jis veikia rinkos ekonomikoje, kurioje susikerta ekonomikos, politikos, teisės, technologijos, psichologijos ir etikos sritys. [.] Ekonomine prasme jo darbas – tai išteklių paskirstymas.”

“Žmogaus veiksmai toli gražu ne visada yra suplanuoti. Dažnai juos lemia atsitiktinumas, kartais jie chaotiški, neretai žmogus ką nors mėgdžioja ar žaidžia. Kitokia yra ekonominė veika. Kad būtų sėkminga, ji visada turi būti planinė ir racionali. [.] Poreikis planuoti ekonomiką atsiranda dėl to, kad žmonija stokoja prieinamų gėrybių bei paslaugų. Nors žmogaus jėgos ir ištekliai riboti, tačiau jis stengiasi kuo geriau patenkinti savo poreikius. [.] Vertinant ekonominę sistemą, svarbiausia atsakyti į klausimą: kas planuoja? Vieni mano, kad planavimu turi rūpintis valstybė, idant būtų užtikrinti optimalūs rezultatai. Vokiečių ekonomistas Walteris Euckenas sukūrė terminą ‘centralizuotai valdoma ekonomika’, susakantį sistemą, kurioje gamybos procesą valdo valstybė. Dauguma šios sistemos šalininkų save vadina ‘socialistais’. Praėjus [.] septyniasdešimčiai mmetų, per kuriuos planinės ekonomikos eksperimentai buvo atliekami socializmo šalyse, turime pastebėti, kad toks sprendimas pasirodė nevykęs. [.]

Centralizuotai valdomos ekonomikos priešingybė – tai ekonomikos proceso valdymas rinkos kainomis, atsirandantis dėl konkurencijos tarp paklausos ir pasiūlos. Tokią ekonomiką vadiname rinkos ekonomika. Planavimas joje paskirstytas daugeliui asmenų. Planinei ekonomikai būdinga prievarta, o rinkos ekonomikos svarbiausias požymis – laisvė. Konkrečių asmenų sprendimus joje kontroliuoja ne bendrasis centrinis planas, o prekių ir paslaugų kainų duodami signalai. Tokioje sistemoje svarbiausias vaidmuo tenka verslininkui, kuris, remdamasis rinkos signalais, sprendžia apie investicijas ir gamybą. Tinkamai veikiančioje rinkos ekonomikoje kainos garantuoja,kad prekėmis ir paslaugomis disponuos geriausias šeimininkas. Ši taisyklė tinka ir gamintojams, ir vartotojams. Kad vartojimo prekių ir visų tarpinių žaliavų kainos atliktų valdymo funkciją, joms būtina leisti laisvai formuotis. Tačiau rinkos ekonomika gali tinkamai veikti tik tada, jei valstybė jai duoda tinkamą institucinį pagrindą.Esant šiam lygmeniui, net rinkos ekonomika negali apseiti be viešosios priežiūros, tačiau šią priežiūrą riboja ‘rinkos taisykles atitinkančio įsikišimo’ principas. Efektyvi įstatymų sistema tampa nepaprastai svarbi, ypač – adekvatūs konkurencijos įstatymai, nes jie neleidžia prieš rinką nukreiptiems partijų susitarimams pažeisti rinks sistemos. Rinkos sistemos funkcionavimui ne tiek svarbu, kad konkurencija būtų tobula; svarbiausia – ji privalo egzistuoti. Visa ko pagrindas yra privačios nuosavybės

pripažinimas ir galimybė prievarta taikyti principą pacta sunt servanda.Tai garantijos, kad savivaliavimas ar piktnaudžiavimas valdžia nesuvaržys ir nepanaikins ekonominių veiksmų laisvės. Privatinė nuosavybė yra ne tik būtina rinkos ekonomikos egzistavimo sąlyga; kartu ji etinis žmogaus laisvės bei orumo laidas.”

Verslininko vaidmuo rinkos ekonomikoje

Amerikiečių mokslininkas E. Meijo (E.Mayo) tyręs žmogiškuosius santykius pateikė pagrindinę savo išvadą – “ svarbiausią įtaką didinant darbo našumą turi ne finansiniai ar materialiniai, o psichologiniai ir socialiniai veiksniai. Tokią išvadą pagrindžia šie tyrimų rezultatų apibendrinimai.

Žmogus yra socialinė bbūtybė ir normaliai gyventi jis gali tik socialiniuose santykiuose su kitais žmonėmis. Ekonominė žmogaus veikla yra tik dalis šių santykių, todėl nevertinant ir nekreipiant dėmesio į darbo santykius ir psichologinius aspektus, šios veiklos rezultatai negali būti geri.

Žmogaus gyvenimas socialiniuose santykiuose su kitais žmonėmis yra žmogaus gyvenimas įvairiose grupėse (beje, tuo pačiu metu keliose). Žmogui svarbu ne tik asmeniniai, bet ir grupiniai interesai,todėl valdant organizaciją būtina išsiaiškinti šių interesų santykį ir tai įvertinti priimant sprendimus. Konfliktas tarp dirbančiojo ir organizacijos, jei ttoks atsiranda, gali būti išspręstas ne tiek ekonominėmis, kiek psichologinėmis ir socialinėmis priemonėmis.

Žmonių tarpusavio santykių formalizavimas, griežtas pavaldumas organizacijoje prieštarauja žmogaus prigimčiai – jis gimsta laisvas. Todėl ypatingą reikšmę veiklos rezultatams turi neformalūs santykiai, kūrybos elementai, vykdant užduotis, žmogaus psichologinių ssavybių įvertinimas ir sąlygų joms atsiskleisti sudarymas.

Įvertindamas šiuos apibendrinimus E. Meijo teigia, kad korporacijų savininkų ir vadovų veikla, siekiant gerų rezultatų, pirmiausia turi būti nukreipta socialinių ir psichologinių darbo sąlygų įvertinimui ir tobulinimui. Žmonės, o ne produktas, technologija yra svarbiasuia organizacijos gyvenime. Jei žmonės organizacijoje jausis gerai, saugiai, komfortabiliai, tai ir veiklos rezultatai bus geri.

Žmogiškųjų santykių teorijos atstovai pirmieji pradėjo tyrinėti darbuotojų elgsenos motyvavimo problemas. Šioje srityje ypač pasižymėjo Č. Bernardas (Ch. Barnard). Fundamentaliajame savo darbe ‘Vadovų funkcijos’ jis pagrindžia motyvų svarbą, siekiant veiklos efektyvumo, ir skiria šiuos bendruosius motyvus:

– darbo sąlygų atitikimas darbuotojo nuostatoms ir įgūdžiams;

– darbų patrauklumas;

– aktyvaus asmeninio dalyvavimo, sprendžiant organizacijos problemas, galimybė;

– draugiški santykiai su bendradarbiais, sąlygojantys gerą mikroklimatą.

Č. Bernardas pirmasis suformuoja moralios organizacijos ir moralios tarnybinės elgsenos principų matmenis.Išanalizavus vvadovų veiklos rezultatus, jis konstatuoja, kad gana dažnai nesėkmės būna ne dėl kompetencijos ar kvalifikacijos trūkumų, bet dėl moralinių savybių – neryžtingumo, nenoro, varžymosi ir t.t. Šias negatyvias savybes dažnai sąlygoja elgsena, priešinga moralės normoms, todėl siekiant išvengti nepageidaujamų situacijų vadovas turi elgtis moraliai.”

Šiais laikais mes vis dažniau ir dažniau savo kasdienybėje susiduriame su verslininkais. Todėl mums įvairialypiai bendraujant su verslininkais iškyla kausimas: kas jis yra arba ką veikia verslininkas. “Pagrindinė verslininko funkcija – priimti sprendimus ir juos įįgyvendinti.

7 tema. Socialinės ekonomikos etika

• socialinės ekonomikos prigimtis ir tikslas

• moraliniai ir teisiniai veiklos aspektai

8 tema. Socialinė veikla ir etika: profesija, institucijos, asociacijos.

 Profesinės etikos samprata;

 Profesinės moralės dilemos;

 Profesinės ir universaliosios etikos santykis;

 Etikos kodeksų paskirtis, tikslai, funkcijos, struktūra ir įgyvendinimo būdai;

Profesinės etikos samprata ir profesinės moralės dilemos

Žmogaus veikla tokia įvairialypė, kad universalių moralės normų kartais pasirodo neužtenka reguliuojant žmogiškąjį elgesį konkrečiose specifinės veiklos srityse. Pavyzdžiui, egzistuoja universalusis etinis priesakas: “Nežudyk”. Tačiau ar tokiu atveju tarnyba kariuomenėje, Tėvynės gynimas su ginklu rankose nėra amoralus dalykas? Žinoma, ne.

Tačiau kartu tai nereiškia, kad bet kokie veiksmai ir poelgiai kare ginant Tėvynę yra pateisinami moraliniu požiūriu. Kaip turi elgtis kareivis ir karininkas, kad jų veiksmai būtų pripažinti teisingi etiniu požiūriu? Argumentuotą atsakymą į panašaus pobūdžio klausimus pateikia “karo etika”, kurioje universalios etinės normos yra suderintos su šio tipo veiklos (karinės) ypatumais, numatant kai kuriuos moralinius reikalavimus, būdingus šiai veiklai. (Beje, pirmasis kario elgesio mūšio lauke kodeksas išdėstytas Mahabharate – seniausiam indų etinės literatūros kūrinyje.)

Profesinė (funkcionaliai diferencijuota, vaidmeninė) etika išreiškia tam tikrą konkretų elgesio normų rinkinį ar elgesio kodeksą, kuriuo turi vadovautis tam tikro profesinio vaidmens atlikėjas, priimdamas sprendimus. Tokia vaidmeninė etika dažnai labai padeda sprendžiant etinius ginčus, kylančius profesinėje veikloje (pvz., ar turi gydytojas pasakyti ligoniui, kad jjis beviltiškai serga nepagydoma liga?). Daugelis etinių dilemų, kurios asocijuojasi su įvairiomis profesinės etikos rūšimis (gydytojo, advokato, žurnalisto, verslininko ar socialinio darbuotojo etika ir kt.), sukelia tam tikrą prieštaravimą tarp funkcionaliai diferencijuotos (profesinės) ir universalios etikos skelbiamų įpareigojimų. Tačiau kai toks konfliktas įvyksta, jos sukuria rimtą problemą žmogui, priimančiam sprendimus.

Pavyzdžiui, žurnalistai privalo parodyti įvykio detales kuo objektyviau. Tačiau kartais pats žurnalistų dalyvavimas turi įtakos įvykių eigai. Pavyzdžiui, kai kurie žurnalistai pastebėjo, kad karinis žemesnio lygio personalas besivystančiose šalyse, kur įsitvirtinęs represyvus režimas, dažnai intensyviau apklausinėja sulaikytuosius ( ar belaisvius), kai į juos yra nukreiptos filmavimo kameros. Mat tuomet jie turi žiūrovą, o tai skatina pasijusti stipriais, tikrais vyrais. Kaip reaguoti tokioje situacijoje žurnalistui? Viena vertus, profesinė etika reikalauja, kad jis nufilmuotų ir parodytų visą siužetą, taip kaip yra. Kita vertus, žurnalistas negali ignoruoti visuotiniai priimto įsipareigojimo ginti žmogaus gyvybę. Kokiems įsipareigojimui – funkcionaliai diferencijuotam ar universaliam jis turi paklusti, priimdamas sprendimą? Pastebėtina, kad kai kurie žurnalistai tokioje situacijoje tiesiog išjungdavo filmavimo kameras ir pasitraukdavo iš apklausos kambario.

Profesinės ir universaliosios etikos santykis

Profesinė veikla kelia daugybę etinių klausimų, kurių nenagrinėja ir negali nagrinėti universalioji etika. Profesinė etika tiria profesinę moralę, kaip bendrų moralinių principų ir normų konkretizaciją, pritaikomumą vienai ar kitai pprofesinės veiklios rūšiai.

Profesinė moralė atsirado su darbo pasidalijimu, kuris kaip tik ir paskatino socialinių grupių susidarymą bei jų išskirtinumą visuomenėje. Susikūrus profesinėms grupėms, atsirado poreikis reguliuoti santykius su kitais grupės nariais, taip pat ir su kitomis grupėmis. Iš pradžių tai buvo nedidelis profesijų ratas. Ilgainiui dėl darbo specializacijos radosi ir vis naujų profesijų.

Priklausomai nuo konkrečių istorinių sąlygų ir visuomenės raidos poreikių į pirmą vietą iškyla viena ar kita profesinė grupė. Jos vertę lemia visuomenės požiūris į ją.

Kuo grindžiamas profesijos vertinimas? Visų pirma tuo, kuo ši profesija objektyviai pasitarnavo visuomenės raidai, jos pažangai. Antra, tuo, ką ši profesija duoda žmogui subjektyviai ( kitaip tariant, koks jos moralinis poveikis individui).

Bet kuri profesija, jeigu ji jau egzistuoja, atlieka tam tikrą socialinę funkciją. Šios profesijos atstovai turi savo visuomeninę paskirtį, savo funkcijas ir savus tikslus. Viena ar kita profesija sąlygoja ir specifinę bendravimo aplinką, kuri savaip paženklina tos profesijos žmones, nepriklausomai nuo to, ar jie to nori ar ne.

Kiekvienoje profesinėje grupėje susikuria tam tikri specifiniai santykiai ir ryšiai tarp žmonių. Priklausomai nuo darbo objekto, darbo priemonių, naudojamų būdų ir sprendžiamų problemų pobūdžio, susikuria nepakartojamos situacijos, sunkumai ir netgi pavojai, kurie reikalauja atitinkamo veikimo tipo, metodo, psichologinės reakcijos. Kiekvienoje profesijoje gimsta savos

moralinės “pagundos”, moralinis “šaunumas” ir moraliniai “praradimai”, kyla tam tikri prieštaravimai ir sukuriami saviti jų sprendimo būdai. Į profesinę veiklą žmogus įsitraukia kartu su visais savo subjektyviais jausmais, pergyvenimais, siekiais, moraliniais vertinimais, savo mąstymo būdu. Tarp daugelio situacijų profesiniuose san¬tykiuose ima išsiskirti tipiškiausi, kurie ir charakterizuoja profesijos santykinį savaran¬kiškumą, jos moralinę atmosferą. Tai savo ruožtu lemia žmonių poelgius, jų elgesio normų savitumą. Vadinasi, kai tik profesi¬niai santykiai įgyja kokybinį pastovumą, tai ir paskatina ypatingų moralinių nuostatų, atitinkančių darbo pobūdį, formavimąsi. TTaip gimsta profesinė moralė ir jos pagrin¬dinė ląstelė – – profesinės moralės norma, atspindinti praktinį tikslingumą atitinkamų savitarpio santykių tarp profesinės grupės narių, grupės ir visuomenės, formų. Profe¬sinės moralės normos istorinė raida vyko nuo konkretaus link abstraktaus. Pirminė normos reikšmė buvo labai konkreti ir sie¬jama su konkrečiais veiksmais ar daiktais. Ilgainiui jos prasminis turinys įgijo bendrą, ypatingą moralinę prasmę.

Kiekviena epocha turi susikūrusi savo profesinės moralės normas. Kitaip tariant, turi savo profesinę moralę, kuri yra tapusi tam tikra dvasine realybe, kuri ppasižymi san¬tykiniu savarankiškumu. Ji pradeda gyven¬ti savarankišką gyvenimą ir tampa apmąs¬tymų, studijų, analizės objektu, tampa jėga, veikianti vienos ar kitos profesijos žmonių elgesį. Jeigu egzistuotų etinių principų ko¬deksas, kuris tiktų visoms kultūroms, filo sotinėms pažiūroms, tikėjimams ir profesijoms, jis galėtų uužtikrinti tokią universaliai naudingą sistemą, kuri priverstų elgtis žmo¬nes pagal sąžinę ir vadovautų mūsų poel¬giams. Tačiau taip nėra.

Egzistuoja daugybė sprendimo priėmi¬mo metodų, bet tik kai kurie parodo, kaip situacijoje buvo galima įžvelgti jos morali¬nę potekstę. Nepaisant to, būtent duome¬nys yra pirminis dalykas priimant sprendi¬mus. Prieš sprendžiant problemą būtina, išsiaiškinti moralinį situacijos kontekstą. Kaip tai padaryti?

Moralinės kolizijos ir konfliktai retai su¬vokiami kaip galimi ir prognozuojami. Pa¬prastai jie atsiranda staiga, žymiai greičiau, ne¬gu mes sugebame juos atpažinti, arba vystosi taip lėtai, kad juos pažįstame tik ateityje. Tai panašu į situaciją, kai pastebime gyvatę tik tada, kai ji jau mums įkanda. Galima pateikti tokio etinio elgesio taisykles kaip bendrus orientyrus, kurie verčia veikti pagal savus mo¬ralinius principus. Jie nėra absoliutūs ir grei¬čiau primena ppriemonių sistemą, kurioje vie¬nintelis tikslus variantas negalimas. Praktikoje jie dažnai vienas kitam prieštarauja, ir kartais vienas variantas turi kur kas daugiau pranašu¬mų susiklosčiusiomis atitinkamoms aplinky¬bėms negu kitas. Tačiau šių principų reikia paisyti.

Savaip šie principai siejasi (yra kilę) su tokiais pirminiais baziniais principais kaip – nesąlyginė meilė ir užuojauta, kurių pa¬sitaiko visose religijose ir pasireiškia „kaip nerimas dėl aplinkinių žmonių gerovės“. Be to, jie artimi tvirtinimui, kad mes privalo¬me veikti pagal intuiciją ir įsiklausyti į savo “vidinį balsą“. Tačiau šis balsas nne visada aiškus, ir šiuolaikinė visuomenė gali sukur¬ti gana sudėtingas situacijas, kurios reika¬lauja labiau valdymo gebėjimų, negu „neri¬mo dėl visų“.

Toliau pateikiami principai, sugrupuoti į 3 kategorijas: asmeninės, profesinės ir pa¬saulinės (visuotinės) etikos.

Personalinės etikos principai

Šie principai gali būti pavadinti morali¬niais (morale), nes jie atspindi bendruosius kiekvieno žmogaus, gyvenančio bet kurioje visuomenėje, lūkesčius. Tai principai, ku¬riuos mes stengiamės perduoti savo vaikams ir tikimės jog juos vykdys ir kiti žmonės. Tai-

• rūpinimasis kitų gerove;

• gerbimas kito žmogaus teisės būti sa¬varankiškam;

• sąžiningumas ir patikimumas;

• savanoriškas paklusimas įstatymui (iš¬ skyrus pilietinio nepaklusnumo atvejus);

• teisingumas;

• labdara, pastangos pagelbėti kitiems;

• įspėjimas dėl galimų blogų pasekmių.

Profesines etikos principai

Be to, į ką orientuojasi visi žmonės, kiek¬vienas atlikdamas savo darbą prisiima ir pa¬pildomos etinės atsakomybės naštą. Pavyz¬džiui, profesinės asociacijos turi savas elgesio taisykles, kurios nustato būtino elgesio profe¬sinės praktikos kontekste (medicinoje, teisėje, žurnalistikoje ir t.t.) rėmus. Šios raštiškai už¬fiksuotos nuostatos lemia standartinį elgesį, kuris paprastai grindžiamas profesinės etikos principais. Pavyzdžiui:

• objektyvumas, nešališkumas;

• tiesumas, visiškas demaskavimas;

• konfidencialumas;

•pastangų rodymas (rūpinimosi įsiparei¬gojimas);

• tikslus profesinių įsipareigojimų vyk¬dymas;

• potencialių ar aiškių konfliktų vengi¬mas.

Pasaulines (visuotinės) etikos principai

Kiekvienas iš mūsų veikia pasaulį jau vien dėl to, kad yra. Papildoma atsakomybė, ku¬rią galima įvardyti kaip pasaulinę, prisiima šalių vyriausybės ir transnacionalinės kor¬poracijos (augant jų galiai didėja ir jų atsa¬komybė, nesvarbu, nori jos to ar ne).

Viena iš svarbiausių vadovybės naštų —— tai galimybė daryti poveikį visuomenei ir atlikti pasaulinius darbus (teigiama reikš¬me). Ar gali žmogus (kompanija) būti iš tikro sėkminga, jeigu ji savo veikla (veiks¬mais) padidins žmonių kančias ar padarys aplinkai nepataisomą žalą?

Šiuolaikinės sėkmės modelyje ypatinga vie¬ta tenka pozityviai veiklai, kurioje atsižvelgia¬ma į visos žmonijos ir ekologijos interesus.

Pasaulinės (visuotinės) etikos principai bū¬tų tokie:

• pasaulinės teisėsaugos ( tarptautinių įstatymų) paisymas;

• socialinė atsakomybė;

• aplinkos apsaugos valdymas;

• tarpusavio priklausomybė ir atsakomy¬bė už vientisumą;

• pagarbus požiūris į būstą.

Principų koegzistencija (sugyvenimas)

Reikia prisiminti tai, kad asmeninės eti¬kos principai yra pirminės kontrolės taškai bet kurioje situacijoje, įskaitant profesinės ir pasaulinės etikos lygmenį. Pavyzdžiui, kai mes svarstome, ar buvo bendrovė tarptauti¬niu lygmeniu socialiai atsakinga (t.y., ar pa¬sielgė atsakingai), būtina paisyti asmeninės atsakomybės principų kaip būtinos sąlygos. Labdaringi indėliai (galintys duoti naudą) gali ir nieko nereikšti, jeigu bendrovė ne¬prisiėmė jokios atsakomybės, kad iki mini¬mumo sumažintų nuostolius, kuriuos pa¬darė savo gamybine ar ūkine veikla (neigiamų pasekmių išvengimas).

Įmanoma, kad gali ateiti laikai, kai vie¬nus principus pakeis kiti. Pavyzdžiui, pa¬sauliniai etiniai principai paims viršų — įsi¬vyraus virš kitų dviejų kategorijų (asmeninės ir profesinės etikos). Tarkime, jūs esate in¬žinierius, kuris esate priverstas diktatoriaus suprojektuoti slaptą gamyklą, galinčią ga¬minti biologinį ginklą. Jeigu įmanoma apie tai informuoti Jungtinių Tautų Organiza¬cijos (JTO) stebėtojus, tai tarptautiniai ir asmeniniai moraliniai principai leidžia (pa¬teisina) kkonfidencialios informacijos paskel¬bimą, nes tai susiję su visos žmonijos gero¬vės išsaugojimu. Tačiau tam apsispręsti bus sunku, nes jums šalyje gresia pavojus už tokios informacijos perdavimą JTO stebė¬tojams. Taigi egzistuoja daugybė situacijų, kurioms netinka paprasta formulė.

Absoliučios taisyklės ir universalumas

Bendras moralinis kodeksas negali būti suvestas į paprastą atskirų modelių suderi¬nimą. Moralė niekada negali būti įforminta kaip visame pasaulyje priimtų absoliučių tai¬syklų visuma (netgi žmogžudystė gali būti pateisinama, pavyzdžiui, teroristo, paėmusio įkaitus ir atsisakiusio derėtis, atveju; jis tiesiog nušaunamas).

Tačiau yra ir priešingų etikai atsakingo elgesio, kurį mūsų sąžinė gali panaudoti kaip orientyrus, pavyzdžių. Kaip bendri princi¬pai jie gali būti panaudoti daugeliu atveju. Pavyzdžiui, visose kultūrose yra vertinamas patikimumas, tačiau kartu egzistuoja skir¬tingi požiūriai į tai, ar visada dera sakyti tiesą. Imkime Vakarų ir Rytų kultūras. Abi kultūros pripažįsta, kad apgaulė yra neetiš¬kas dalykas, o tiesakalbystė — morali, bet nesusipratimų gali iškilti, kai minėtas prin¬cipas įgyvendinamas tokiais būdais, kurie atspindi kitas vertybes ir dorybes.

Pagaliau ir daugelis iš mūsų vadovaujasi šiais principais tam tikrose rėmuose. Antai, tipiškas čigonas nesuabejos, ar verta ištuš¬tinti jūsų kišenes, ar ne, bet jis niekada ne¬apvogs savo tautiečio — čigono. Taip pat ir kyšininkavimas yra standartinė praktika daugelyje pasaulio šalių, tik į tai žiūrima skirtingai. Tokių pavyzdžių galima būtų pa¬teikti ir

daugiau.

Tokie moralės supratimo skirtumai lei¬džia daugeliui žmonių padaryti išvadą, kad nėra universalių etinių principų standartų ir kad moralinė atsakomybė priklauso nuo kultūrinio konteksto. Tai gana pavojinga išvada, atleidžianti mus nuo bet kokios at¬sakomybės, neigdama mūsų privačių inte¬resų ribas, kurias lemia mūsų priklausomy¬bė skirtingoms kultūroms, religijoms ar vietiniams papročiams (galiojantiems status quo). Profesinio darbo pasidalijimo požy¬miai itin ryškiai pasireiškė feodalizmo epo¬choje, kur galiojo daugybė profesinių gru¬pių ir organizacijų (cechų, gildijų, vienuolių, teisėjų, riterių ir t.t.) veiklos nuostatų ir ko¬deksų. Iš pradžių ššie kodeksai reiškė val¬dančiųjų sluoksnių siekį užimti (pasisavin¬ti) privilegiją užsiimti protiniu darbu, o vėliau jie ėmė plisti ir tarp paprastų žmo¬nių, vadinamųjų laisvų kūrybinių profesijų žmonių (dailininkų, aktorių, rašytojų ir t.t.). Viduramžiais susiformavo ištisa griežtai reg¬lamentuotų moralinių santykių, luominių skirtybių piramidė, apaugusi šalutinėmis tai¬syklėmis ir kazuistika.

Profesinės etikos socialinės funkcijos

Kadangi profesinė etika formuojasi atsi¬žvelgiant į profesijos tikslus, tas situacijas, kuriose gali atsidurti tos profesijos žmonės, tai pagrindinė profesinės etikos socialinė funkcija — padėti sėkmingai išspręsti pro¬fesijos keliamus uždavinius.

Be to, profesinė etika aatlieka ir savo¬tiško tarpininko, galinčio derinti santy¬kius tarp visuomenės ir profesinės gru¬pės, vaidmenį. Visuomenės interesai profesinėje etikoje pasireiškia įpareigoji¬mų įgyvendinti visuomeninius uždavinius ar siekti visuomeninių idealų forma. Taip pat profesinė etika dalyvauja derinant vi¬suomenės ir individo interesus konkre¬čios socialinės grupės rrėmuose; tai irgi vie¬na iš jos svarbių socialinių funkcijų.

Įvairios profesinės etikos rūšys turi savas tradicijas, senesnes ar naujesnes, kas liudija pagrindinių etinių normų, šimtmečiais su¬kurtų vienos ar kitos profesijos atstovų, tam tikrą perimamumą. Taigi profesinė etika už¬tikrina tam tikrą ryšį ir progresyvių mora¬linių vertybių perimamumą plėtojant mo¬ralinius santykius darbo sferoje. Čia taip pat glūdi viena svarbių profesinės etikos socia¬linių funkcijų.

Etikos kodeksų paskir¬tis, tikslai ir funkcijos

Kiekviena organizacija turi savas normas ir elgesio taisykles, kuriomis vadovaujasi sa¬vo veikloje ir reikalauja jų laikymosi iš savo darbuotojų. Tai padeda jai spręsti iškylan¬čias problemas (tarp jų ir etines). Siekda¬mos geriau prisistatyti visuomenei, tiksliau įvardyti ir apibrėžti reikalavimus esamiems ir būsimiems organizacijos nariams bei part¬neriams, jos kuria etikos kodeksus. Juose išdėstomos esminės nuostatos, kuriomis va¬dovaujasi oorganizacija savo veikloje, apra¬šomos elgesio taisyklės.

Tokius kodeksus turi dauguma Vakarų šalių firmų ir bendrovių. Vienas iš etikos kodekso apibūdinimų sako : „Etikos kodeksas tai dokumentas, at¬spindintis asmeninės moralės reikalavimus, profesines vertybes bei teisinius draudimus at¬skirų profesijos atstovų ar organizacijų spren¬dimams bei veiklai ir tarnaujantis kaip tam tikras elgesio”.

Etiniai kodeksai atspindi organizacijos, kaip kolektyvo, dvasią. Savo ruožtu visuo¬menė tikisi, kad tos organizacijos nariai elg¬sis būtent taip, kaip skelbiamąją etikos ko¬deksuose. Tiesa, etiniai kodeksai neturi prieštarauti įstatymams, kurie yra griežtai vykdomi, už nnusižengimus numatytos kon¬krečios sankcijos ir bausmės. Įstatymams turi būti be išlygų paklūstama. Tuo tarpu eti¬kos kodeksų laikymasis yra savanoriškas – niekas negali priversti asmens juo vadovau¬tis. Taigi eriniai kodeksai neturi įstatymo galios, o jų vykdymas nėra susijęs su juridi¬ne atsakomybe.

Nepaisant to, etinis kodeksas vaidina svarbų vaidmenį ugdant organizacijos kul¬tūrą, formuojant jos narių vertybines orien¬tacijas, pozityvų požiūrį į darbą ir atsako¬mybę už jo rezultatus.

Rengiant kodeksus visada orientuojamasi į potencialius jų vartotojus. Paprastai ko¬deksai adresuojami :

• Visiems konkrečios profesijos atsto¬vams,

• Organizacijos paslaugos ar prekės pirkėjams (vartotojams),

• Organizacijos potencialiems partne¬riams (investuotojams, kreditoriams, bendrų projektų dalyviams).

• Visuomenei (bendruomenei ).

Daugelis tyrėjų nurodo, kad etikos ko¬deksas atlieka ne tik vidaus, bet ir išorės funkcijas.

Iš tiesų, etikos kodeksas nėra tik vidinis or¬ganizacijos ar profesijos atstovų sprendimas bei veiklą reglamentuojantis dokumentas. Jis yra skirtas kur kas platesnei auditorijai. Tai gali būti visa visuomenė ar atskiros interesų grupės (vartotojai, investuotojai ir t.t.). Va¬dinasi, etikos kodeksas sudaro galimybę pa¬čiai organizacijai ar profesijai aiškiau įvar¬dyti puoselėjamas vertybes, normas bei prioritetus, o visuomenei — įvertinti, kaip jų laikomasi praktikoje.

Etikos kodeksų tyrinėtojas J.Ladd skiria tokius pirminius ir antrinius etikos kodek¬sų tikslus. Tiesa, nors autorius kalba tik apie profesinius ko¬deksus, bet tai gali būti taikoma ir atski¬roms organizacijoms.

Svarbiausi tikslai:

• Sumažinti galimybę neetiškam elgesiui reikštis. Etiniai kodeksai turi orientuotis nne į numatomų bausmių už netinkamą elgesį ar sprendimą akcentavimą, bet į tokių situ¬acijų prevenciją.

• Aiškiai nubrėžti atsakomybės ribas. Ko¬deksai turi nusakyti profesijos atstovų ar organizacijų narių atsakomybę ir ginti juos nuo neteisėtų pretenzijų, kai tikima, kad darbuotojai turi atlikti jiems nepriskirtas funkcijas.

• Skatinti etines darbuotojų orientaci¬jas. Etiniai kodeksai turi skatinti visus pro¬fesijos atstovus ar organizacijos narius ne tik veikti, bet ir mąstyti, vadovaujantis asmeninės bei profesinės etikos reikalavi¬mais.

• Atlikti moralinio švietimo funkciją. Eti¬nis kodeksas gali būti naudojamas tiek formalaus, tiek neformalaus etinio mokymo procese, siekiant ugdyti darbuotojų etinį

jautrumą ir gebėjimą įvertinti savo sprendi¬ mus ir veiksmus moralinių reikalavimų po¬

žiūriu.

• Drausminti profesijos ar organizacijos atstovus. Etikos kodeksas padeda kontroliuo¬ti priimamų sprendimų kokybę ir efektyvu¬mą. Jie nurodo daugelį reikalavimų ir stan¬dartų, kurių privalu laikytis (nešališkumo, lygybės principo ir kt.). Prekių ir paslaugų vartotojai užtikrinami, kad prekės ir paslau¬gos atitiks tam tikrus standartus, kuriuos deklaruoja organizacija. Verslo organizato¬riai ir valdytojai, teikdami savo prekes ir paslaugas visuomenei, stengsis, kad nenu¬kentėtų visuomenės interesai, o iškilus kon¬fliktui (tarp verslo organizacijos ir atskirų jos narių, verslo organizacijos ir visuome¬nės) bus ieškoma kompromiso ir visoms ša¬lims daugiau ar mažiau priimtino sprendi¬mo.

• Padėti priimti sprendimus. Kai susidu¬ria skirtingos vertybės ir interesai ir reikia

apsispręsti, darbuotojas gali tikėtis etikos ko¬dekse rasti tam tikrų orientyrų, padedančių

priimti ssprendimą. Kodekse dažnai nuro¬domi prioritetai, puoselėtinos asmeninės (sąžiningumas, garbingumas) bei profesinės vertybės (interesų konflikto vengimas, nešališkumas).

• Didinti visuomenės pasitikėjimą. Ko¬dekse nurodytos siektinos vertybės ir stan¬dartai turi sudaryti įspūdį, kad tos profesi¬jos ar organizacijos darbuotojai verti pasitikėjimo. Savo ruožtu tai skatina ir or¬ganizacijas stengtis rodomo jai pasitikėjimo neprarasti.

Antriniai tikslai:

• Gerinti profesijos ir organizacijos įvaiz¬dį visuomenės akyse. Kiekvienos profesijos

elitas, organizacijos vadovai, taip pat ir ei¬liniai darbuotojai yra susirūpinę teigiamo

įvaizdžio, geros reputacijos kūrimu. Šiuo¬laikiniame pasaulyje įvaizdis nemažiau svar¬bus ir verslo bendrovėms, nepaliaujamai konkuruojančioms dėl rinkų, materialiųjų

bei žmogiškųjų išteklių. Svarbu ne tik pa¬lankų įvaizdį sukurti, bet ir nuolat jį tobu¬linti, atsižvelgiant į nuolat kintančias veiki¬mo aplinkybes.

• Suteikti profesijai monopoliją. Etikos ko¬dekso sukūrimas rodo norą viešpatauti, teikiant kurias nors paslaugas ar prekes tam tikroje visuomenės socialinio, ekonominio

ar kultūrinio gyvenimo sferoje. Ankstyves¬nis nei konkuruojančių jėgų etikos kodekso

sukūrimas liudija jau esamą tos profesijos atstovų monopoliją, kurią konkurentams ga¬li būti sunku įveikti.

• Ugdyti organizacijos etiką. .Etikos kodek¬sas sujungia profesionalus ar tos pačios organizacijos darbuotojus po vienos kolektyvinės etikos skraiste, nubrėžia jų elgesio orientyrus. Praktiniu lygmeniu jo svarba priklauso nuo įgyvendinimo mechanizmo, profesijos ar organizacijos vadovų požiūrio į jį ir bendro eti¬nio profesijos ar organizacijos klimato. Šiuo požiūriu etikos kodeksas, puoselėdamas tam tikras vertybes bei standartus, gali užtikrinti profesijos ar organizacijos darbuotojų kartų

perimamumą, puoselėti geriausias tradicijas ir papročius.

Daug šiame procese lemia kodekso ad¬ministravimo mechanizmas, t.y. kaip nuosekliai ir kryptingai vykdoma pagrindinių jo nuostatų laikymosi priežiūra. Taigi eti¬kos kodeksai yra suvokiami kaip pagrindi¬nai kelrodžiai norinčiam etiškai elgtis daly¬kinėje veikloje. Kodeksai diegia etines vertybes, reguliuoja darbo santykius, eliminuoja netinkamą elgesį dėl nežinojimo, nai¬kina piktnaudžiavimo galimybes, skaidrina, racionalizuoja ir sanuoja dalykinę veiklą, transformuoja socialinį ekonominį gyveni¬mą humanizavimo linkme. Tokia yra eti¬kos kodeksų paskirtis. Visi etiniai kodeksai orientuojami į vieną tikslą — užkirsti kelią neetiškam elgesiui. <

Kodeksų forma ir turinys

Visuose kodeksuose kalbama apie verty¬bes (sąžiningumą, garbingumą ir Lt.), tai¬sykles arba principus, kurių dera paisyti (vengti interesų konflikto ar jo įvaizdžio su¬sidarymo), taip pat siektinus idealus (tar¬nauti visuomenės interesams ir kt.)

Daugelis autorių pastebi, kad etikos ko¬deksuose atsispindi trejopo lygmens verty¬bes:

• asmeninės moralės principai,

• profesinės vertybės,

• teisės normos (draudimai).

Visos minėtosios vertybės realiame gy¬venime yra tarpusavy glaudžiai susijusios. Todėl jų atskyrimas būtų dirbtinis. Kodek¬suose dėmesys kreipiamas ne tik į profesi¬nė, bet ir bendražmogiškąją etiką. Individo asmeninė moralė ragina vadovautis aukščiau¬siais teisingumo dorybės, ssąžiningumo, ne¬šališkumo standartais, kurie bendriausiu pa¬vidalu suformuluoti Dekaloge. Tačiau profesiniuose kodeksuose elgesys pirmiau¬sia vertinamas profesiniu požiūriu. Būtent profesinės vertybės reikalauja tarnauti visų žmonių geriausiems interesams, siekti pro¬fesinio tobulumo. Atskirų profesijų, orga¬nizacijų nariams privalu laikytis valstybėje priimtų ir įstatymais įtvirtintų tam ttikrų draudimų (piktnaudžiavimo tarnybine pa¬dėtimi, interesų konflikto, neteisėtų sando¬rių ir kt.). Kita vertus, akivaizdu ir tai, kad individo etika, profesijos etika ir organiza¬cijos, kurioje jis dirba, etika yra glaudžiai tarpusavy susijusios. Nors individo etika ir patiria profesijos etikos ir organizacijos eti¬kos spaudimą, tačiau pati joms daro povei¬kį.

Individo etika. Individo etinio elgesio standartus lemia jo gyvenimas – sukaupta patirtis ir socialinė aplinka. Tačiau kai in¬dividas tampa organizacijos nariu (pvz., va¬dybininku), jis privalo galvoti ir apie ją, jos pelną (naudą), išlikimą ir augimą. Tie da¬lykai priklauso nuo visų organizacijos na¬rių, kurie savo veiksmais demonstruoja firmos organizacinių vertybių sistemą, pri¬imtiną ar nepriimtiną veiklos praktiką. Per individą — firmos darbuotoją sklinda or¬ganizacijoje puoselėjamų vertybių šviesa. In¬dividas, kuris priešinasi organizacijoje puo¬selėjamoms vertybėms, jų nepriima, sstumia į pavojų ne tik savo karjerą, bet ir organi¬zacijos likimą.

Profesijos etika. Skirtingai nuo indivi¬do etikos, ji pabrėžia kolektyvinį tos profe¬sijos žmonių požiūrį į praktiką. Profesinė etika skiria organizacijos etikos išpažįstamas normas ir vertybes nuo profesijos vertybių, t.y. konkrečios grupės žmonių priimtų ir aprobuotų standartų. Profesinė etika remiasi autoritetu pačios profesijos, o ne firmos. Kartais ištikimybė profesijai (jos etinėms nuostatoms) tampa individui rimta dilema, ypač kai toji profesinė etika konfliktuoja su organizacijos etika, jos išpažįstamomis ver¬tybėmis (pvz., pelnas, firmos augimas, iir pan.). Kita vertus, minėtosios organizacijos puoselėjamos vertybės gali sueiti į konfliktą ir su profesine etika. Pavyzdžiui, gydytojo, siekiančio išgydyti neturintį pakankamai lė¬šų ligonį, ir gydymo įstaigos (privačios ligo¬ninės), kuri nori gauti pelną iš to gydymo; arba nelegalių paslaugų teikimas vartoto¬jams, kuriuo organizacija siekia išvengti mo¬kesčių ir taip pasipelnyti.

Šie trys etikos tipai (individo, profesijos ir organizacijos) yra skirtingi ir todėl sun¬kiai tarpusavyje suderinami. Kita vertus, aki¬vaizdu ir tai, kad jie daro vienas kitam ne¬abejotiną poveikį. Kokiu būdu?

Profesinė etika gali daryti įtaką organizaci¬jos praktinės veiklos standartams ir pačiai prak¬tikai (pvz., verslo organizacijos praktikai — rin¬kos tyrimui, pardavimui, konkurencijai), kai firmos ima naudoti neetiškas priemones ir veiksmus, teisindamosi tuo, kad konkurentai elgiasi taip pat nedorai. Taigi į konkurentų nedorą, neetišką elgesį reikia atsakyti pana¬šiai: „Ugnį atremti ugnimi“.

Organizacijos etika, orientuota į naudos (pelno) siekimą, firmos augimą ir plėtrą, gali tapti kliūtimi profesijos etikai, kuri tą firmos pelno siekimą vertina visų pirma per profesijos etikos, o ne per firmos puoselėja¬mų vertybių (pelno, naudos) prizmę. Pa¬vyzdžiui, privačios ligoninės savininkų tiks¬las — gauti kuo didesnę naudą už ligonio gydymą. Todėl nereti atvejai, kai ligoninės vadovai susitaria su vaistų tiekėjais dėl bran¬gių vaistų tiekimo, eliminuojant pigesnius, nors jie ne visiems ligoniams iš tiesų reika¬lingi. Šioje situacijoje organizacijos ((ligoni¬nės) etika konfliktuoja su gydytojo profesi¬jos etika, kuri reikalauja iš gydytojo sąžiningumo ligonio atžvilgiu.

Individo etika taip pat gali sueiti į kon¬fliktą tiek su organizacijos (firmos), tiek su profesijos etika. Tai atsitinka, kai individas savo ryškų egoistinį etinį standartą iškelia virš organizacijos ir profesijos reikalavimų. Pavyzdžiui, pardavėjas, siekdamas žūtbūt parduoti prekę ir tuo gal būt pelnyti, savi¬ninko palankumą, mano, kad visos prie¬monės tam tikslui pasiekti yra geros: jis lin¬kęs netgi panaudoti psichologinę prievartą pirkėjui ar apgaulę. Tuo tarpu pardavėjo profesijos etikos kodeksas reikalauja:

1. nedaryti spaudimo pirkėjui, o tik siū¬lyti,

2. nesinaudoti pirkėjo neišmanymu apie prekę ir jos savybes, o stengtis suteikti jam

juo išsamesnę informaciją apie prekę,

3. neversti pirkėjo prekę būtinai nupirkti.

Organizacijų etiniai kodeksai bando tuos prieštaravimus įveikti, pateikdami atitinka¬mas elgesio normas ir taisykles. Tačiau jų pateikimu jie labai skiriasi.

Etikos kodeksai pirmiausia skiriasi savo forma. Vieni yra labai apibendrinti, kiti — labai specifiški. Labai apibendrinto kodek¬so pavyzdys yra Dekalogas (dešimt Dievo įsakymų). Labai detalaus kodekso pavyzdys — 1995 m. Jungtinės Karalystės vadovavi¬mo visuomeninei tarnybai kodeksas, kurį sudaro 12 skyrių, detaliai dėstančių elgesio ir sprendimo priėmimo taisykles nuo pat tarnautojų įdarbinimo iki išėjimo į pensiją, akcentuojant elgesio ir disciplinos reikalavi¬mus, vienodas galimybes visuomeninėje tar¬nyboje ir kt.

Etikos kodeksai skiriasi ir sisteminimo lygiu. Kai kurie kodeksai sistemingai aapi¬bendrina visa, kas rašoma apie interesų konfliktą, kyšius, dovanas ir kt. Kiti pri¬mena savotišką kratinį, kur tam tikrų principų neįmanoma sieti. Etikos kodek¬sas, kaip tam tikrus principus ir vertybes akcentuojantis dokumentas, gali būti ne¬vienodos struktūros. Dokumentas gali bū¬ti visai paprastas, neturintis atskirų dalių arba skyrių, o tik norima logine seka dės¬tomos pagrindinės etinės nuostatos. Kitu atveju etikos kodeksą gali sudaryti 2—3 dalys. Pirmojoje dalyje dėstomi bendrieji prin¬cipai, antrojoje dalyje pateikiamas šių principų paaiškinimas, iliustruojant, ką jie praktiškai reiškia. Trečiojoje dalyje prin¬cipai sukonkretinami – nurodoma, kaip jie turėtų būti taikomi konkrečiuose or¬ganizacijos padaliniuose (pvz., apie inte¬resų konflikto vengimą: bendrai ir kon¬krečiame padalinyje arba daromos nuorodos į kitas etikos taisykles, oficia¬lius dokumentus).

Etikos kodeksai skiriasi ir savo turiniu. Vienur etikos reikalai dėstomi išsamiai, ki¬tur atrenkamos tik svarbesniosios temos. Ne¬retai kuriant valdžios institucijų (centrinės ar vietos valdžios) etikos kodeksus, gvilde¬namos tik tos problemos, kurios gali būti įdomios žiniasklaidai (neteisėtos valdžios in¬formacijos atskleidimas, interesų konfliktas ir kt.). Kuriant verslo organizacijos etikos kodeksus, dėmesys sutelkiamas į vartotoją ir jam teikiamų paslaugų kokybės užtikrini¬mą. Kadangi kai kurie kodeksai atsirado po tam tikro įvykio, tai juose bandoma už¬drausti tam tikrą įvykį sukėlusius veiksmus. Kai kuriuose kodeksuose tam tikrų temų tiesiog neminima (vertybių: tiesos sakymo ir pažadų laikymosi konfliktas,

konkurenci¬jos taktika ir kt.).

Pastaraisiais metais pastebėta, kad kuo ilgesnis kodeksas, tuo mažiau darbuotojų jį visą išsamiai skaito. Kita vertus, kuo trumpesnis kodeksas, tuo platesnės, abst¬raktesnės elgesio normos ir taisyklės. O tada kodeksai neretai susilaukia kritikos, nes ten tik pateikiamos vertybės, bet jos nekomentuojamos ir nepagrindžiamos pa¬vyzdžiais. Sudarant labai detalų kodeksą, reikia elgtis atsargiai, nes jeigu organiza¬cijos praktinė veikla neatitinka kodekse deklaruojamų nuostatų, ji gali būti ap¬kaltinta susitarimo su visuomene (suinte¬resuotaisiais) laužymu.

Taigi kodeksai turi būti:

• paprasti, aiškūs ir konkretūs,

• pabrėžiantys vertybes, kuriomis būtų vvadovaujamasi,

• realūs,

• ginantys visuomenės, organizacijos ir profesijos interesus.

Etikos kodekso struk¬tūra ir jo sudarymas

Kodekso dalys (skyriai) gali būti pateik¬ti lentele. Joje apibūdinami esminiai (nebū¬tinai visais atvejais) kiekvienos dalies bruo¬žai. Pati organizacija sprendžia, ką ir kaip išsamiai įtraukti į kuriamus etikos kodek¬sus, remdamasi savo veiklos specifika, va¬dovaujamasi savais padoraus elgesio stan¬dartais. Pažymėtina, kad elgesio kodeksai aptaria tik tuos poelgius, kurie yra aktualūs tam tikros organizacijos, profesijos , insti¬tucijos etiškumui palaikyti.

Akivaizdu, kad vien deklaruoti bendros ir profesinės moralės reikalavimus etikos kodeksuose nepakanka. Jiems turi būti ppaklūs¬tama. Kodeksas – tai lyg neoficialus pasižadėjimas vadovautis aukštesniais standartais. Kodeksai tik nurodo, kaip turėtų būti el¬giamasi, kokiais principais vadovaujamasi, jaučiant spaudimą, atsiradus įtampai, iški¬lus reikalui priimti sunkų sprendimą, kad būtų išsaugotas visuomenės pasitikėjimas. Kodekso sėkmę didžia dalimi lemia jo įįgy¬vendinimas, kuris nėra paprastas ir lengvas.

Etikos kodekso įgy¬vendinimo prielaidos ir būdai

Etikos kodekso priėmimas tėra pirmas žingsnis, po kurio turi eiti kur kas rimtesnis jo įgyvendinimo etapas. Čia svarbią reikš¬mę įgyja kodekso administravimas.

Etikos kodeksas administruojamas dviem būdais:

• Įgyvendinimas pavedamas etikos ko¬misijai ar tarybai, veikiančiai organizacijoje, arba

• Paliekamas savieigai.

Etikos kodeksai, kuriuose numatyta ne¬šališka taryba ar komisija, šio dokumento administravimą perduoda jai. Etikos tarybą sudaro keli nariai (3-7). Joje turi būtinai dirbti nors keli teisinį išsilavinimą turintys asmenys, gerai išmanantys įstatymus, taip pat organizacijos vadovybės atstovai, gerbia¬mi profesijos ar organizacijos asmenys. Kai kurie jų dirba visuomeniniais pagrindais, juos aptarnaujantis personalas gauna sim¬bolinius atlyginimus.Taryba stebi ir anali¬zuoja, kaip laikomasi priimto etikos kodek¬so ir teikia organizacijos vadovybei ataskaitas dėl jame išdėstytų nuostatų laikymosi ir jjų tobulinimo. Sukūrus atitinkamą etikos ko¬dekso įgyvendinimo priežiūros mechanizmą, didėja tikimybė, jog jame deklaruojamos nuostatos bus realizuojamos ir praktinėje veikloje.

Tuo tarpu palikus etikos kodekso įgy¬vendinimo procesą savieigai, tikėtina, kad jis taps nežinomas, ignoruojamas ir pasmerk¬tas.

Nevisada, net ir tada, kai yra numatytas etikos kodekso administravimo mechaniz¬mas, jis pasiekia savo tikslus. Dažnai kodeksų finansavimas būna nepakankamas, jie turi daug priešininkų, todėl jų įtaka ribota. Pasipriešinimą skatina baimė būti nubaus¬tam. Kartais ir vadovai kodeksus ignoruoja, nurodo pavaldiniams rimtai jų nevertinti, profesinės sąjungos taip ppat prisideda prie priešiškumo kodeksams diegimo. Supran¬tama, kad esant tokiai reakcijai, kodeksų įgyvendinimas pasunkėja.

Nenuostabu, kad pastaraisiais metais daugelis tyrinėtojų kreipia vis didesnį dė¬mesį į kodeksų įgyvendinimą. Antai J.Do¬bei nurodo tokias jo sėkmingo įgyvendini¬mo prielaidas:

• Kodeksas neturi būti nuleistas iš vir¬šaus, o rengiamas, konsultuojantis ir su vadovais, ir su pavaldiniais.

• Kodeksas neturi atlikti inkvizitoriaus funkcijas, o būti konsultantu, todėl turė¬tų būti pabrėžiama, kad nešališkos komi¬sijos pagrindinė funkcija yra ne bausti už padarytus prasižengimus, bet duoti pata¬rimų.

• Kodeksas neturėtų būti naudojamas politiniams tikslams, t.y. juo neturėtų būti manipuliuojama, bandant išsisukti iš keb¬lios situacijos.

• Kodekse išdėstytos nuostatos turi būti realistinės, aiškios, suprantamos, su juo su¬

pažindinami visi organizacijos nariai. Svar¬bu, kad visi darbuotojai, pradedant nuo aukščiausių vadovų, pripažintų kodekse ke¬liamus reikalavimus ir savo veikloje tuo va¬dovautųsi.

• Etikos komisija turėtų ne tiek tirti iš¬kilusius pažeidimus, bet atlikti socializacijos darbą — diegti organizacijos ar profesi¬jos darbuotojams tam tikras vertybes, siekdama sukurti vidinės kultūros normas: platinti medžiagą apie etikos įstatymus, plės¬ti švietėjišką veiklą, padėti darbuotojams ge¬riau suprasti įstatymus, spręsti etines dilemas arba užbėgti joms už akių.

SOCIALINIŲ PASLAUGŲ KOKYBĖS VERTINIMAS IR STANDARTŲ RENGIMAS

Paslaugų kokybės samprata

Kokybės, orientavimosi į klientus, ekonomiškumo ir efektyvumo klausimai socialinio darbo praktikoje labai svarbūs. Kokybė suprantama kaip produkto ar paslaugos savybių ir požymių visuma, susijusi su jų atitikimu tam ttikriems nustatytiems reikalavimams. Kitaip tariant, kokybė šiame kontekste yra darna tarp to, kas turėtų būti, t. y. vartotojų reikalavimų, ir to, kas yra – kokia paslauga faktiškai teikiama. Socialinių paslaugų kokybės viešajame sektoriuje klausimas tapo ypač aktualus paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Kas yra kokybiška paslauga? Paslaugos kokybę sunkiau įvertinti nei daikto. Pirmiausiai pati paslauga neturi aiškaus ir bendro apibrėžimo. Tiesiog pabrėžiami tam tikri paslaugos aspektai:

• paslauga – prekė, kuri pasižymi daugiausia neapčiuopiamomis

savybėmis;

• tai – prekė, kurios gamyba ir vartojimas vyksta tuo pačiu metu;

• prekė, kurios gamyboje dalyvauja vartotojas (klientas);

• prekė, kurios turinys ir kokybė priklauso nuo paslaugos teikėjo ir gavėjo (vartotojo) tarpusavio kontaktų ypatybių. Paslauga yra jos teikėjo ir kliento sąveikos rezultatas. Paslauga vienam klientui nėra visiškai tokia pat kaip kitam jau vien dėl skirtingų santykių, susiklosčiusių tarp

paslaugos teikėjo ir kliento.

Dažniausiai yra pabrėžiama, kad paslaugos kokybė yra vartotojo pasitenkinimo gaminio (ar paslaugų) parametrais ir ypatybėmis lygis. Kokybė – paslaugos savybių visuma, leidžianti tenkinti išreikštus ar numanomus klientų norus.

Kokybė nagrinėjama įvairiais aspektais: atitikties kokybė – produktas ar paslauga atitinka nustatytus standartus; reikalavimų kokybė -produktas ar paslauga atitinka vartotojų reikalavimus, įsiteikimo kokybė

– produktas ar paslauga stulbinamai pranoksta vartotojo lūkesčius.

Kokybė pagal G. Baecker apibrėžiama trimis būdais :

• struktūrinė kokybė – pagrindinės sąlygos, pagal kurias teikiama paslauga – pvz., vieta, ppriemonės, personalas;

• proceso kokybė reiškia į asmenis orientuotų paslaugų teikimo būdus ir apimtį – atvejo anamnezė, pagalbos planavimas, paramos proceso dokumentacijos vedimas;

• rezultato kokybė reiškia laipsnį, kuriuo pasiekiamas paslaugos tikslas atsižvelgiant į paslaugos teikėjo ir paslaugos gavėjo pasitenkinimą.

Taigi paslaugų kokybės negalima apibūdinti vienareikšmiškai, todėl reikia aptarti daugelį aspektų, kad būtų galima įvertinti paslaugos kokybę. Kokybės teorijos identifikuoja keturis atskirus, bet praktikoje susijusius kokybės apibrėžimus.

Paslaugų kokybė apibrėžiama kaip:

• Esminė, budinga Dauguma paslaugų yra grindžiama žmonių santykių kokybe. Kaip

paslaugos savybė ją išmatuoti? Pavyzdžiui, teikiant konsultavimo paslaugą, kurios

didelę dalį sudaro konkretus konsultacijos poreikis, tuomet svarbiausia, kad klientas sužinotų tai, ko atėjo, t. y. konsultacijos turinys; bet svarbu ir kaip konsultacija pravedama, pateikiama -konsultacijos procedūra ją teikiančio darbuotojo elgesio požiūriu. Tai santykis su klientu, geranoriškumas, aiškumas, abipusis supratimas, galimybė pasitikslinti informaciją. Gana dažnai antras aspektas gali sukelti gerokai didesnį kliento nepasitenkinimą paslauga.

• Didesnė vertė už Dažnai paslauga vertinama kaip kokybiška tuo aspektu, kai už

mažesnius pinigus prieinamus, t. y. tiek, kiek turima (ar mažesnius), pinigus

pasiekiamas geriausias (geresnis) rezultatas.

• Skirta vartotojui Jei klientas patenkintas, vadinasi, kokybės standartai yra

pakankami. Lūkesčiai vartotojo požiūriu yra svarbiausi apibrėžiant kokybę – kokios paslaugos tikimasi? Pavyzdžiui, su klientu susitariama dėl kokybės.

• Hierarchinė Kokybė siejama su ištekliais ir laikoma, kad kokybiškoms

kokybės teorija paslaugoms beveik visada reikia daugiau personalo ir materialinių

išteklių.

• Užsibrėžto tikslo, Kokybė pasiekta,

kai pasiekiami užsibrėžti uždaviniai, tikslas,

uždavinių numatyti parametrai.

pasiekimas

Reikia skirti du paslaugų kokybės lygius:

paslaugų kokybė apskirtai, t. y. kaip tam tikros technologijos kokybė; paslaugų kokybė individui, čia svarbu kliento pojūčiai ir vertinimas, ne tik pačios paslaugos atlikimo technologija.

Socialinių paslaugų kokybės vertinimas

Paslaugų kokybė turi būti vertinam dviem aspektais:

• paslaugos, kaip tam tikros technologijos kokybė, t. y. koks personalas teikia, kokiomis sąlygomis, aplinkoje, kokia naudojama technika, metodai ir t.t. Aprėpiama visa tos paslaugų srities technologija pagal šiuolaikinius techninius standartus (pvz., organizacijos techniniai parametrai – ekonominis efektyvumas, ppažangios technologijos, personalo formavimo novacijos ir t. t.). Tačiau tai tik dalis paslaugų kokybės – technologijos įvertinimo.

• yra ir antras – subjektyvus kokybės pojūtis: kaip tą paslaugą vertina klientas.

Ta pati technologiniu požiūriu paslauga vienam klientui atrodys kokybiška,

kitas ja bus nepatenkintas.

Kad ir kaip būtų, tačiau paslaugų kokybė be paties gavėjo, paslaugų kliento kokybės pojūčio nereiškia, kad teikiama kokybiška paslauga. Todėl vertinant socialinių paslaugų kokybę reikia remtis paslaugų gavėjo, kaip vartotojo, piliečio ir bendruomenės nario, kokybės vertinimu.

Paslaugų kokybės vertinimo kliento požiūriu aspektai:

1. Paslaugų gavėjas ((klientas) kaip vartotojas. * Svarbu užtikrinti teikiamos paslaugos individualumą, kadangi visų paslaugų vartojimas yra individualus procesas. Ta pati paslauga, jeigu nebus įvertintas žmogaus veiksnys, vienam klientui gali būti gera, o kitas liks nepatenkintas. Aišku, individualizavimas labai išplečia išteklių (laiko, metodų, ppersonalo mokymo ir kt.) poreikius.

2. Paslaugų gavėjas kaip pilietis, tam tikros tautybės žmogus. * Svarbu nepažeisti kliento, kaip piliečio, tam tikros tautybės atstovo interesų, teisių, orumo. Net ir individualizuota paslauga, teikiama nepagarbiai, nekorektiškai (dirbant su tautinių mažumų atstovais, jeigu nežinomi jų

papročiai, tradicijos, net kartais ir kalba) kliento nebus pripažinta kokybiška. Nuoskauda bus ne dėl negautos paslaugos, o dėl jo orumo pažeidimo, neįvertinimo.

3. Paslaugų gavėjas kaip konkrečios bendruomenės (savivaldybės, seniūnijos) narys.*Svarbu nepamiršti, kad kiekvienas klientas yra tam tikros bendruomenės narys, ir paslauga turi užtikrinti integraciją į bendruomenę, kurioje jis gyvena. Tai susiję su paslaugų tinklo teritorinio išdėstymo klausimais, principais. Ar aš galiu paslaugą gauti ten, kur gyvenu, ar turiu važiuoti į apskritį, sostinę, kitą miestą? Kiekviena paslaugų sritis turi savo paslaugų įstaigų teritorinio iišdėstymo principus, kuriuos lemia tos paslaugos specifika, teritorijų planavimo, plėtojimo, politiniai sprendimai (valstybinio, regioninio ar vietos lygio). Taikomas socialinių paslaugų organizavimo decentralizacijos principas sudaro prielaidas teikti kokybiškas paslaugas (kliento gyvenamojoje vietoje, kuo arčiau namų).

Taigi kokybiškos socialinės paslaugos kliento požiūriu – kai kokybė garantuojama visais trimis išvardytais aspektais, jų ignoravimas ar netenkinimas reikš nepakankamą paslaugos kokybę.

Neabejotina, kad socialinių paslaugų kokybė individo lygmeniu yra susijusi, priklauso ir nuo paslaugų kokybės kaip tam tikros technologijos, sistemos kokybės. Turima omenyje socialinių paslaugų įstaigos, kaip ššio tipo institucijos, veiklos kokybė. Paslaugų kokybė – tai ir savivaldybės paslaugų tinklo, kaip visumos, kokybė ar valstybės (konkrečios šalies) socialinių paslaugų sistemos kokybė. Kiekvienas kokybės vertinimo lygmuo turi savo kokybinio vertinimo aspektus:

1. Individo – paslaugų gavėjo lygmuo. —> Subjektyvus kliento pojūtis, vertinimas, poreikių pagal numatytą planą patenkinimas.

2. Socialinių paslaugų įstaigos lygmuo. —> Įstaigos veiklos organizavimas, garantuojant socialinį-ekonominį įstaigos veiklos efektyvumą.

3. Savivaldybės lygmuo. —> Paslaugų savivaldybėje optimalumas, pažangios patirties taikymo skatinimas, paslaugų prieinamumo gyventojams užtikrinimas.

4. Valstybės lygmuo. —> Paslaugų politikos pagrįstumas, perspektyvumas. Šalies socialinių paslaugų sistemos teisinis aprūpinimas, sistemos lygis, palyginti su kitomis šalimis, kt.

Kokiais būdais vertinama socialinių paslaugų kokybė? Paslaugų kokybė gali būti vertinama kiekybiniais ir kokybiniais rodikliais. Pastarieji socialinių paslaugų srityje yra ypač svarbūs. Dažniausiai naudojami tokie socialinių paslaugų kokybės vertinimo būdai:

1. Pagal nustatytas ir patvirtintas paslaugų charakteristikas, standartus, pavyzdžiui, rekomenduojama socialinių paslaugų įstaigos personalo struktūra, aplinkos pritaikymo lygis, paslaugų krepšelio apimtis ar struktūra, paslaugų teikimo principai, darbo metodai ir t.t. Paslaugų standartų ir charakteristikų detalumas labai įvairus, priklauso nuo šalies paslaugų plėtros politikos, strategijos, valstybės atsakomybės šioje srityje.

2. Pagal kliento vertinimus: ką jis mano apie gaunamas paslaugas, ar patenkino jo lūkesčius, ko jis tikėjosi ir ką gauna. Jeigu klientas nusivylęs ar nepatenkintas, jeigu jo savarankiškumas ne didėja, bet mažėja, paslaugos negali būti vertinamos kkaip kokybiškos.

3. Pagal kitų paslaugų teikėjų (kitų šalių) patirtį. Tikslinga lyginti teikiamas paslaugas su inovacinėmis programomis, metodais, pažangia kitų šalių patirtimi ir panašiai.

Visapusiškai paslaugų kokybė vertinama visais trimis metodais.

Tiek paslaugų kokybės vertinimas, tiek šios kokybės užtikrinimas (priežiūra, kontrolė) neįmanoma neturint paslaugų standartų sistemos. Socialinių paslaugų standartai yra viena iš paslaugų kokybės užtikrinimo sąlygų.

Socialinių paslaugų standartų samprata

Poreikį parengti ir taikyti socialinių paslaugų standartus lemia tiek paslaugų sistemos orientacija į geresnį kliento poreikių tenkinimą, tiek siekimas racionalizuoti paslaugų organizavimo struktūrą, paslaugų teikimo išlaidas, galimybė diferencijuoti paslaugos kainą, platesnis NVO įtraukimas į paslaugų teikimą.

Standartų taikymo tikslai:

• užtikrinti kokybiškas paslaugas klientui. Standartai ir jų laikymosi priežiūros sistema verčia paslaugų teikėjus teikti apibrėžtų standartų paslaugas. Klientas žino, ko jis gali tikėtis iš paslaugų teikėjo.

• sudaryti palankesnes prielaidas rastis mišria globos ekonomika pagrįstai paslaugų rinkai. Žinodamas paslaugų teikimo privalomus reikalavimus, paslaugų teikėjas gali planuoti savo veiklą, prognozuoti paslaugų teikimo išlaidas, kt.

Socialinių paslaugų standartai – privalomi, pripažinti reikalavimai visoms paslaugų organizavimo ir teikimo proceso grandims, pradedant paslaugų poreikio vertinimu ir baigiant paslaugų teikimo rezultatų vertinimu. Socialinių paslaugų standartai numato kiekybinius ir kokybinius paslaugų aspektus. Standartų turinys priklauso nuo susitarimo, požiūrio, tradicijų -kas svarbu vertinant paslaugų kokybę.

Standartų rūšys

Bendrieji socialinių paslaugų standartai – bendri reikalavimai visoms socialinių paslaugų rūšims, visiems socialinių ppaslaugų teikėjams, nesvarbu, kas, kur ir kam teikia socialines paslaugas. Socialinių paslaugų teikimo principai (žr. sk. Socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principai) gali būti vienas iš bendrųjų socialinių paslaugų standartų pavyzdžių.

Specialieji standartai – specialūs reikalavimai tam tikroms paslaugų rūšims ar paskiroms klientų grupėms teikiančioms paslaugas institucijoms. Pavyzdžiui, socialinių paslaugų įstaigų personalo struktūros reikalavimai (pirminio ir antrinio personalo skaičiaus socialinių paslaugų įstaigose santykis) skiriasi stacionarioms ir nestacionarioms socialinių paslaugų įstaigoms.

Standartai gali būti minimalus – orientuoti tik į būtiniausių poreikių tenkinimą. Jų įtvirtinimą lemia arba labai riboti ištekliai, arba valstybės politika (požiūris) paslaugų sistemos reguliavimo atžvilgiu (valstybė garantuoja tik minimalius standartus, o visa kita reguliuoja rinkos santykiai). Lietuvoje minimalių standartų samprata apibrėžiama Socialinių paslaugų įstatymo 2 straipsnio antroje pastraipoje: „Pagrindinis socialinių paslaugų tikslas -patenkinti asmens gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo nežeminančias gyvenimo sąlygas, kai pats žmogus nepajėgia to padaryti“.

Maksimalūs standartai – orientuoti į aukščiausios kokybės paslaugų parametrus, siekiant visapusiškos asmens – socialinių paslaugų gavėjo socialinės integracijos (žr. Socialinių paslaugų įstatymo 2 straipsnio trečią pastraipą: „Galutinis socialinių paslaugų tikslas – grąžinti asmens gebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje“.

Socialinių paslaugų standartų turinys

Socialinių paslaugų standartai reglamentuoja visą paslaugų organizavimo ir teikimo procesą arba tik tam tikras šio proceso grandis. Be to, kiekvienos grandies reglamentavimas

standartais gali būti daugiau arba mažiau detalus.

Kalbant apie socialinių paslaugų įstaigos lygmenį, socialinių paslaugų standartai gali būti trejopi: 1) paslaugų (globos) kokybės standartai; 2) aplin¬kos kokybės standartai; 3) administravimo, vadybos kokybės standartai.

1. Paslaugų standartai apima tokias sritis:

• poreikių vertinimo metodikos;

• asmenų siuntimo, priėmimo į atitinkamą įstaigą tvarka. Kiekviena įstaiga turi reglamentuotą tam tikrais kriterijais klientų siuntimo, priėmimo procedūrą;

• įstaigos vidaus tvarkos reglamentavimas, kliento ir įstaigos teisės, pareigos, susitarimas dėl paslaugų ir apmokėjimo sąlygų;

• apskundimo tvarkos reglamentavimas;

• paslaugų krepšelio apimtis ir struktūra: bazinių ir papildomų paslaugų ssąrašas. Papildomos paslaugos tik išvardijamos, jų teikimas yra jau konkretaus kliento ir paslaugos teikėjo susitarimo reikalas. Šių paslaugų asortimentas dažniausiai apima: maitinimo asortimento pasirinkimo galimybių išplėtimą, būsto ir gyvenimo sąlygų pagerinimą, papildomų

sveikatos priežiūros paslaugų organizavimą, papildomų laisvalaikio paslaugų organizavimą, kitas paslaugas pagal kliento pageidavimus ir įstaigos galimybes. Už papildomas paslaugas imamas atitinkamas mokestis.

2. Aplinkos standartai. Kiekviena socialinių paslaugų įstaiga turi užtikrinti savo klientams kokybišką aplinką (gyvenimo sąlygas stacionarioje įstaigoje). Pagrindiniai šios srities standartai reglamentuoja aplinkos saugumo, pritaikymo ir privatumo sudarymo sąlygas. AAplinka turi atitikti klientų fizinius, socialinius, intelektinius poreikius (vertinamas klientų amžius, sveikatos būklė,

išsilavinimas). Aplinkos standartai įtvirtinami įvairiuose aplinkos parametrus reglamentuojančiuose normatyvuose. Pavyzdžiui, patalpų plotas vienam asmeniui, bendrų patalpų dydis, struktūra, būsto apstatymas, įrengimas. Galimybės klientui dalyvauti ruošiant maistą, atliekant buities ddarbus. Aplinkos pritaikymas asmenims, kurie naudojasi specialia kompensacine technika.

3. Administravimo, vadybos standartai. Šie standartai pagal reglamentuojamus aspektus yra bendri visų paslaugų įstaigų veiklai, tačiau jų turinys socialinių paslaugų įstaigose turi savo specifiką: turi būti taikomos naujausios, pažangios valdymo formos, užtikrinama reikalinga ir kokybiška personalo struktūra, darbuotojų kvalifikacija, darbo krūvis, darbuotojų asmeninės savybės (etatų normatyvai, pareigybių aprašymai, darbo krūviai. Kiekvienas įstaigos darbuotojas turi pareiginę instrukciją, kurioje pateiktas jo funkcijų, atsakomybės aprašymas).

Įstaigoje turi būti vykdoma vidaus darbo kontrolė, priežiūra. Galimi tokie standartai – pavyzdžiui, Ypatingų įvykių įstaigoje aktas.

Įstaigos veikla administruojama taip, kad maksimaliai būtų įgyvendinti įstaigos tikslai, plėtojimo strategija. Stacionariose įstaigose turi būti įsteigta gyventojų taryba.

Socialinių paslaugų standartų formos

Standartai -visi privalomai taikomi tam tikros paslaugos teikimo reikalavimai. Yra tarptautinio, nacionalinio, regiono, vietos ir įįstaigos lygio standartai.

Standartų formos: tarptautiniai standartai (pvz., komercinio pasaulio reikalavimai paslaugoms ISO 9000), šalies įstatymai, koncepcijos, poįstatyminiai aktai, apskričių ar savivaldybių sprendimai, paslaugų įstaigų veiklos instrukcijos.

Reikalavimai pateikiami (dėstomi) įvairia forma: vartojant arba nevartojant termino „standartas“. Pavyzdžiui, Lietuvoje socialinių paslaugų sritį reglamentuoja Socialinių paslaugų įstatymas. Visiems yra aišku, kad įstatymo reikalavimai yra privalomi reglamentuojamai sričiai ir tai yra tam tikras standartas. Arba ministro įsakymu patvirtinta Socialinių darbuotojų kvalifikaciniai reikalavimai ir atestavimo tvarka yra socialinių darbuotojų kvalifikacijos standartas ir t.t.

Konkreti šalies socialinių ppaslaugų standartų sistema, jos detalumas, standartizuojamų klausimų aprėptumas pirmiausiai priklauso nuo politikos lygio sprendimų: kiek valstybė nori kištis ir reguliuoti šią sritį. Ji nustato tik labai bendrus, principinius, rėminius standartus ar pateikia ir konkretesnes charakteristikas. Aišku, kuo detalesni standartai, tuo didesni valstybės įsipareigojimai tuos standartus įgyvendinant ir vykdymo kontrolei.

Standartams įgyvendinti visada reikia tam tikrų išteklių: a) standartus parengti, b) juos įdiegti, c) sukurti standartų laikymosi priežiūros ir kontrolės mechanizmą. Tai stabdo socialinių paslaugų standartų rengimą ir diegimą: įstaiga, savivaldybė, valstybė baiminasi, kad neturės pakankamų išteklių standartams taikyti. Tačiau ši dilema: „kaip įdiegti geros kokybės standartus turint ribotų išteklių“, egzistavo ir egzistuoja visose šalyse.

Lietuvoje dar nėra konkrečiai apsispręsta dėl socialinių paslaugų standartų sistemos detalumo, kadangi vienos socialinių paslaugų sritys reglamentuojamos labai smulkiai ir detaliai, iki darbuotojų skaičiaus ar ploto kvadratiniais metrais, pavyzdžiui, stacionarių paslaugų įstaigų seniems ir neįgaliems žmonėms, iki visiškos institucijų laisvės kuriant kai kurias dienos globos ar laikino apgyvendinimo įstaigas.

Siekiant įdiegti socialinių paslaugų standartus ir užtikrinti jų laikymąsi, būtina priežiūros ir kontrolės sistema. Tam galima pasinaudoti bendra, visuotinio kokybės valdymo sistema (tarptautiniai kokybės standartai ir jų kontrolės procedūra taikomi visoms paslaugoms ir jų kokybei vertinti, pvz., ISO). Kitas būdas – sukurti specialią socialinių paslaugų priežiūros sistemą. Į ją labai ssvarbu įtraukti ir paslaugų gavėją, kad jis dalyvautų vertinant ir kontroliuojant paslaugų kokybę.

Socialinių paslaugų kokybės kontrolės ir priežiūros sistema apima:

a) paslaugų teikėjų registravimą,

b) jų veiklos licencijavimą ir akreditavimą,

c) veiklos inspektavimą.

Standartų laikymąsi gali kontroliuoti ir vertinti: pats įstaigų personalas, klientai, jų atstovai, draugai, nepriklausoma inspekcija, valstybės institucijos padalinys (pvz., ministerijoje, apskrityje), paslaugų menedžeriai. Paslaugų teikėjų profesionalumą gali vertinti ir kontroliuoti socialinių darbuotojų, paslaugų teikėjų profesinės organizacijos. Jos registruoja savo specialistus, rūpinasi kvalifikaciniu jų lygiu, darbo kokybe. Taip yra Skandinavijoje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje. Darbuotojų profesinės veiklos standartai yra labai svarbūs parengti visus kitus standartus. Jų neturint sunku parengti kitus standartus. Profesinės kompetencijos standartai skatina ir kitų standartų diegimą.Taikyti sankcijas, jei nesilaikoma socialinių paslaugų standartų, reikia pagrįstai ir apgalvotai. Kai nėra paslaugų pasirinkimo galimybių, socialinių paslaugų teikėjų konkurencijos, sudėtinga taikyti sankciją – uždaryti įstaigą.

Labai svarbūs paslaugų kokybės aspektai yra paslaugų apskundimo mechanizmas ir klientų atstovavimo sistema. Tai užtikrina atgalinį ryšį su paslaugų gavėjais ir paslaugų kokybės bei standartų tobulinimą. Šie procesai turi būti įtraukti į įstatymų nuostatas ir turėti realią įtaką vertinant paslaugų kokybę.

10 tema. Bendruomeninės veiklos, nevyriausybinių organizacijų vaidmuo

11 tema. Socialinė atsakomybė

o Moralinės ir socialinės atsakomybės sąvokos

o Socialinė atsakomybė istorijos bėgyje;

o Socialinių paslaugų kokybės vertinimas ir standartų rengimas

Moralinės ir socialinės atsakomybės sąvokos

Atsakomybė

Atsakomybė – etikos ir teisės kkategorija, atspindinti specifinį socialinį ir moralinį teisinį asmens santykį su visuomene (su visa žmonija), kuriam būdingas savo moralinės pareigos ir teisės normų vykdymas.

Atsakomybės kategorija apima filosofinę socialinę problemą, kiek žmogus sugeba ir gali būti savo veiksmų subjektas (autorius), bei konkretesnius dalykus: žmogaus sugebėjimą sąmoningai, t. y. apgalvotai, savo noru, vykdyti tam tikrus reikalavimus ir spręsti jam iškilusius uždavinius; teisingai pasirinkti; pasiekti tam tikrą rezultatą. Į šią kategoriją įeina ir su tuo susiję žmogaus teisumo ar kaltumo, galimybės pritarti jo poelgiams ar juos pasmerkti, jo apdovanojimo ar nuobaudos klausimai. Visose etinėse ir teisinėse doktrinose atsakomybės problema neatsiejama nuo filosofinės laisvės problemos (Filosofijos žodynas, 1975, p.36).

Anot A. Anzenbackerio (1995, p. 15), „atsakomybė“ implikuoja „atsakymą“. Laikyti žmogų atsakingą už savo poelgius, vadinasi, tikėtis iš jo gauti protingą atsakymą į klausimą, kodėl jis pasielgė taip, o ne kitaip. Žmogaus poelgiams pritariame tada, kai matome, kad juos galime pateisinti protu, t.y. kai veikiančiojo asmens motyvavimas yra protingas ir pagrįstas.

Atsakomybė kaip dorovės fenomenas pasireiškia pasirengimu atsakyti už savo poelgius ir prisiimti sau visuomenės sankcijas. A. de Sent-Egziuperi žodžiais tariant:

Būti žmogumi – tai kaip tik ir reiškia būti atsakingam. Jausti gėdą dėl skurdo, kuris tarsi nė nepriklauso nuo tavęs. Didžiuotis kiekviena savo draugų pasiekta pergale. Jausti, kad

kiekviena tavoji plyta taip pat prisideda prie pasaulio statybos.

Moralinės ir socialinės atsakomybės subjektas – kiekvienas asmuo, kurio veiksmai gali įgauti dorovinę kvalifikaciją, objektas – elgesys, jo būdai.

Moralinė organizacijos atsakomybė

Moralinė atsakomybė – tai tam tikras žmogaus santykis su pasauliu, asmenybės veiklos ir elgesio reguliavimo būdas. Moralinė atsakomybė kyla iš moralės. Moralė (lot. mores – papročiai) – viena iš visuomenės sąmonės formų, socialinis institutas, reguliuojantis žmogaus elgesį visose be išimties visuomenės gyvenimo srityse.

Moralė nėra tik moralinės sąvokos, normos, principai, idealai. Tai ttam tikras vertybinis viso gyvenimo pjūvis. Subjektyviai moralė – sąžinės savybė, pasireiškianti poelgių motyvacija, jų įvertinimu. Individas jaučia moralinio vientisumo poreikį, poreikį būti patenkintam savimi, jausti savo padorumą, turėti moralinę motyvaciją.

Moralinė atsakomybė viena iš pagrindinių dorovės sąvokų, nusakanti asmenybės santykį su jai keliamais doroviniais reikalavimais, laisvu apsisprendimu. Kadangi dorovinė laisvė reiškia sąmoningą poelgių pasirinkimą, asmenybė, pasirinkdama juos, turi suvokti savo poelgių visuomeninę reikšmę ir numatyti pasekmes.

Pats moralinio pasirinkimo aktas toks pat senas kaip ir visuomenės dorovė. Dorovinis prieštaravimas (dorovinis konfliktas aar moralinė dilema) – tai situacija, kurioje asmenybės moralinė sąmonė konstatuoja, kad vieno iš galimų poelgių pasirinkimas dėl tam tikros dorovinės vertybės griauna kitą svarbią asmenybei vertybę. Kilus doroviniam konfliktui, asmenybė turi pasirinkti vieną iš vertybių ir kartu atsisakyti kitos.

Moralinio ppasirinkimo konfliktiškumą būtina skirti nuo principų susidūrimo ir normų prieštaringumo, kuris yra besąlygiško formulavimo ir taikymo ne jų veikimo srityje pasekmė. Todėl tikslinga skirti dorovinį konfliktą nuo tariamo normų konfliktiškumo ir į moralinio sprendimo kultūros klausimą žiūrėti, vadovaujantis vertybių, o ne principų prieštaros aspektu.

Moralinė atsakomybė organizacijoje gali būti tiek individuali, tiek kolektyvinė. Kalbant apie organizacijos vidaus moralinę atsakomybę, reikia suvokti, kad ją sudaro jos narių moralinė atsakomybė.

Nėra tokios organizacijos, kuri pati būtų morali ar amorali, etiška ar neetiška, – organizacijoje yra individai, kurie elgiasi jausdami moralinę atsakomybę kitiems arba ne.

Organizacijos veikla gali būti grindžiama vien tiesiogine veikla -pelno siekimu, veiklos plėtimu, įsitvirtinimu rinkoje ar pirmavimu prieš konkurentus. Tačiau moralinis vertinimas taip pat yra svarbus ir būtinas, norint ateityje sėkmingai plėtoti ssavo veiklą.

Taigi moralinę atsakomybę organizacijos viduje reikėtų nagrinėti dviem aspektais:

o kaip tam tikros grupės narių tarpusavio moralinę atsakomybę ir

o organizacijos, kaip subjekto, vidinę atsakomybę jos nariams.

Kiekviena organizacija yra tarsi mažas visos visuomenės modelis, atspindintis jos siekius, vertybes ir tradicijas. Organizacija – tai svarbus tarpinis elementas taip individo ir visuomenės: individas su savo vertybėmis ir tam tikru atsakomybės laipsniu ateina į organizaciją, o organizacijų visuma sudaro visuomenę. Tad neišvengiamai reikia analizuoti individų, grupės narių moralines vertybes, atsakomybę vienų kitiems ir organizacijai kaip vvienetui.

Organizacijos nariai – tai ir prezidentas (vadovas, direktorius), ir padalinių vadovai, ir darbuotojai, ir iš dalies akcininkai. Todėl tenka gilintis į atskirų kategorijų moralinę atsakomybę: vadovo atsakomybę padaliniams, darbuotojų atsakomybę vadovui, darbuotojų tarpusavio atsakomybę, vadovo atsakomybę akcininkams ir pan. Kiekvienu atveju tenka susidurti su kasdieniais santykiais ir netradiciniais įvykiais, kurių metu pasireiškia moralinė atsakomybė arba jos nebuvimas.

Moralinė atsakomybė Lietuvoje

Lietuvoje pagrindiniai akcinės gamybinės organizacijos veiklą reglamentuojantys nuostatai išdėstyti LR akcinių bendrovių įstatyme (žr. l pav.). Jame apibrėžiami sprendimus priimantys organizacijos struktūros valdymo organai, kiekvieno jų teisės, pareigos bei jų turimi įgaliojimai.

Gamybines organizacijas laisvos rinkos sistemoje galime vertinti pagal jų vietą šioje sistemoje bei pagal tos sistemos vertybes.

Gamybinės organizacijos visuomenei turi tokius moralinius įsipareigojimus:

• nedaryti žalos;

• nepakeisti aplinkos (neteršti oro ir vandens, kontroliuoti keliamo

triukšmo lygį ir t.t);

• nepažeisti saugumo tų, kurie yra organizacijos veiklos zonoje (gyvenantys netoliese ar perkantys produktą – paslaugą);

• minimizuoti žalą dėl galimo institucijos atidarymo ar uždarymo;

• nesumažinti ekonominių veiksnių laisvės;

• būti sąžiningam savo sandoriuose bei remtis sudarytais kontraktais-sutartimis.

Socialinė organizacijos atsakomybė

Socialinė atsakomybė – sąmoningai formuojamų ekonominių, politinių, teisinių, dorovinių santykių tarp organizacijos ir visuomenės, įvairių jos struktūrų forma; pasirengimas atsakyti už savo poelgius ir veiksmus; gebėjimas atlikti pareigą ir prisiimti sau visuomenės sankcijas, esant tam tikroms teisingumo arba kaltumo sąlygoms.

Organizacijos socialinė atsakomybė verčia verslo atstovus bbūti atsakingus už savo veiksmus.Visuomenė iš verslo tikisi socialinės atsakomybės, ir daug organizacijų, atsižvelgdamos į tai, savo veikloje numato ir socialinius tikslus.

Socialinė atsakomybė reiškia, kad organizacija turėtų būti atsakinga už kiekvieną savo veiksmą, kuris paveikia žmones, jų bendruomenes ir aplinką. Neigiama verslo įtaka žmonėms ir visuomenei turi būti pripažįstama,o padaryta žala atlyginama. Jei organizacijos socialinis poveikis kai kuriems jos suinteresuotiesiems yra žalingas, arba jei ji nori panaudoti dalį savo fondų saugaus produkto gamybai, organizacija gali prarasti dalį savo pelno.

Socialinės organizacijos atsakomybė išsamiai nagrinėjama daugumoje užsienio autorių leidinių. Tačiau beveik visais atvejais „socialinės atsakomybės“ sąvoka suprantama ir kaip moralinė organizacijos atsakomybė. Tai, ką dauguma užsienio autorių vadina socialiai atsakinga organizacijos veikla, visų pirma yra organizacijos paklusimas visuotinai pripažįstamoms moralės maksimoms. Socialinė organizacijos atsakomybė kyla kaip moralinės organizacijos narių (ypač vadovų) atsakomybės rezultatas, tiksliau sakant, kaip etiškų ir neetiškų sprendimų priėmimo, sprendžiant moralines problemas, pasekmė.

Moralinė organizacijos narių motyvacija lemia organizacijos socialinės atsakomybės lygį.

Socialinė organizacijos atsakomybė glaudžiai susijusi su juridine. Juridinė atsakomybė siauresnė, ji paprastai kyla kaip moralinės ir socialinės atsakomybės stoka.

Vis dėlto socialinė atsakomybė nereiškia, kad organizacija privalo atsisakyti savo pirminių ekonominių tikslų. Tai taip pat nereiškia, kad socialiai atsakingos firmos negali būti pelningesnės už tas, kurios yra mažiau atsakingos. Socialinė atsakomybė rreikalauja iš organizacijų suderinti gaunamą naudą ir tos naudos pasiekimo būdus.

Archie Carroll išskiria keturias glaudžiai tarpusavyje susijusias socialinės atsakomybės rūšis: ekonominę, juridinę, etinę ir filantropinę

A. Carroll organizacijos socialinės atsakomybės piramidė:

FILANTROPINĖ ATSAKOMYBĖ

Įnešti didelį indėlį į bendruomenės gyvenimą, įrodyti gyvenimo kokybę

ETINĖ ATSAKOMYBĖ

Įsipareigoti daryti tai, kas yra teisinga, sąžininga ir dora. Vengti žalos

JURIDINĖ ATSAKOMYBĖ

Laikytis įstatymų

EKONOMINĖ ATSAKOMYBĖ

Gauti pelno. Tai visų kitų atsakomybių pagrindas

Šiuolaikiniame pasaulyje yra du požiūriai į socialinę atsakomybę:

o Organizacijų veikla turėtų būti nukreipta tik pelnui maksimizuoti (Vienintelės paskirties teorija. Miltonas Friedmanas).

o Gamybinės organizacijos turėtų būti socialiai jautrios išorinės aplinkos reikmėms (Daugelio tikslų teorija).

Vienintelės paskirties teorijos šalininkai teigia, kad korporacija turi vieną vienintelį tikslą – maksimizuoti pelną. Manoma, kad, vykdydamos šią funkciją, organizacijos duos naudos visai visuomenei ir kurs maksimalią socialinę naudą, suteikdamos darbo vietas, mokėdamos mokesčius.

Daugelio tikslų teorijos šalininkai apibūdina verslo vaidmenį kaip platesnį nei pelno gavimas. Nors verslas ir teikia pirmenybę pelnui, tačiau jis turi būti ir socialiai reaguojantis, t.y. užsiimti platesne veikla nei ta, kuri reikalinga pelnui maksimizuoti. Šiuolaikinė organizacija turi padėti visuomenei spręsti ją jaudinančias problemas: teikti labdarą, daryti filantropinius įnašus, padėti nacionalinėms sporto organizacijoms, plėsti sveikatos draudimo programą ir t.t.

Socialinė atsakomybė atspindi kultūrines vertybes bei tradicijas ir skirtingose visuomenėse įgyja skirtingas formas.

Šiuolaikinį socialinės atsakomybės supratimą atskleidžia du principai: labdaros

ir valdymo

Socialinės atsakomybės pagrindai

LABDAROS PRINCIPAS

VALDYMO PRINCIPAI

APIBRĖŽIMAS

Verslas turėtų suteikti

savanorišką, sąmoningą pagalbą

visuomenės skurstantiems

asmenims ir jų grupėms.

Verslas, kaip visuomenės globėjas,

turėtų nagrinėti interesus visų tų,

kurie yra veikiami verslo sprendimų

ir politikos.

MODERNI IŠRAIŠKA

Korporacijų filantropija;

Savanoriški veiksmai visuomenės gerovei.

• Pripažįstant verslo ir visuomenės

tarpusavio priklausomumą;

• Apmąstant įvairių visuomenės

grupių interesus ir poreikius.

PAVYZDŽIAI

Korporacijų filantropinė veikla;

Privati iniciatyva, sprendžiant socialines problemas;

Socialinis bendradarbiavimas su skurstančiaisiais.

Akcininkų dalyvavimas korporacijų strateginiame planavime;

Ilgo laikotarpio optimalus pelnas yra svarbiau už trumpo laikotarpio maksimalų pelną;

Savų interesų išreiškimas.

Korporacijų filantropija yra moderni labdaros principo išraiška. Valdymo principas dabar yra suprantamas taip: korporacijų vvadovai pripažįsta, kad verslas ir visuomenė yra glaudžiai susiję. Toks interesų bendrumas užkrauna verslui atsakomybę formuojant verslo operacijas ir strategiją.

Taigi socialinė atsakomybė būdinga tai organizacijai, kuri, suprasdama ir pripažindama turinti didelę įtaką makrosocialinei sistemai, tam tikrais veiksmais siekia palaikyti ne tik savo, bet ir tos socialinės sistemos, kurios dalis ji yra, pusiausvyrą. Tokios organizacijoje puoselėjamos vertybės, kaip socialinė atsakomybė, socialinis jautrumas, suformavo naują socioekonominį organizacijos modelį. Organizacijos, besiremiančios šiuo modeliu, priima sprendimus atsižvelgdamos ne tik į ekonominius, bet ir į ssocialinius vertinimus.

Organizacijos socialinės atsakomybės istorinė raida

Organizacijos socialinės atsakomybės užuomazgų galima rasti jau antikoje. Pavyzdžiui, 3000 m. pr. Kr. Mesopotamijoje gyvenusi senovės tauta šumerai jau turėjo minimalaus atlyginimo ir darbo sąlygų įstatymus.

Vėliau ilgus amžius žmogiškosios vertybės buvo užmirštos, ir tik 18 aa. pabaigoje Vakarų Europoje ir JAV pradėtos kurti darbininkų ekonominių interesų gynimo organizacijos – profesinės sąjungos. Profsąjungų veikla buvo draudžiama, todėl jos veikė nelegaliai (legalizuotos 19 a.).

19 a. pradžioje garsiau prabilta apie darbuotojų poreikius. 1835 m. Andrew Ure išleistame traktate „Manufaktūros filosofija“ šalia įprastų gamybos dalių – mechaninės ir komercinės – pažymima ir trečioji – žmogiškoji. Deja, šios idėjos kelią skynėsi labai sunkiai, dažnai išsigimdavo į paternalistines, labdaros idėjas. 1923 m. JAV įkuriama Nacionalinė personalo asociacija, kurios tikslas ir paskirtis – puoselėti organizacijoje žmogiškąsias vertybes.

20 a. viduryje daugelis organizacijų suvokia esančios didesnės sistemos dalimis. Organizacijų vertybių skalėje atsiranda naujos vertybės: socialinė atsakomybė, socialinis jautrumas. Šiandieninės organizacijos elgsena grindžiama humanistine filosofija, siekiančia palaikyti ne tik organizacijos, bet ir visos socialinės sistemos pusiausvyrą.

Kai kurie ššiuolaikiniai autoriai istorinę organizacijos socialinės atsakomybės raidą skirsto į 4 eras:

Organizacijos atsakomybės evoliucija pagal C. R. Anderson)

ERA LAIKOTARPIS ORGANIZACIJOS ATSAKOMYBĖS IŠRAIŠKA

Filantropinė iki 1950 Aukojimas labdarai.

Problemos suvokimo 1953-1967 Atsakomybės suvokimas. Įsitraukimas į visuomenės reikalus.

Problemos sprendimo 1968-1973 Susirūpinimas aplinkos apsauga.

Rasinės diskriminacijos problemų sprendimas.

Socialinio jautrumo nuo 1974 iki šiol Organizacijos etikos ir elgsenos supratimas. Socialiai atsakinga veikla.

Kiti autoriai pabrėžia organizacijų vadovų požiūrio į socialinę atsakomybę istorinę raidą. L. N. Rue ir L. N. Rue, I. L. L. BByaersas skiria tris laikotarpius. Organizacijų vadovų požiūris labai svarbus todėl, kad moralių sprendimų priėmimas, sąlygojantis socialiai atsakingą organizacijos elgesį, daugiausiai priklauso nuo organizacijai vadovaujančių asmenų moralinių nuostatų. Vienas iš vadovavimo etikos organizacijos vadovui keliamų reikalavimų yra socialinė atsakomybė.

Kaip teigia Rue ir Byarsas, pirmuoju laikotarpiu, trukusiu iki 3-ojo šio amžiaus dešimtmečio, vyravo įsitikinimas, kad vienintelis organizacijos tikslas – pelno maksimizavimas. Manoma, kad pelno maksimizavimo principas atsirado dar antikoje.

Tačiau tuo pačiu metu atsirado ir socialinės organizacijos atsakomybės užuomazgų: Šumerų (dabar Irako teritorija) vyriausybė dar prieš 5000 m. metų priėmė minimalaus atlyginimo bei darbo sąlygų įstatymą; prieš 4000 m. priimtame Babilono valdovo Hamurabio kodekse buvo keletas įstatymų, susijusių su darbdavio įsipareigojimu mokėti darbuotojams minimalius atlyginimus.

Antrajam laikotarpiui – nuo 4-ojo iki 7-ojo šio amžiaus dešimtmečio – būdingas ne tik maksimalaus pelno siekimas, bet ir ryšio tarp organizacijos bei įvairių visuomenės struktūrų palaikymo svarbos suvokimas.

Trečiajam laikotarpiui, prasidėjusiam nuo 7-ojo dešimtmečio ir tebesitęsiančiam iki šiol, būdingas aktyvus organizacijų ir jų vadovų dalyvavimas sprendžiant visuomenės problemas. Ypač aktyviai pradėtos spręsti tokios problemos kaip lygios įdarbinimo galimybės (išleisti įstatymai, garantuojantys vienodas įdarbinimo galimybes moterims, tautinėms, seksualinėms mažumoms, karo veteranams, neįgaliems bei vyresnio amžiaus žmonėms), aplinkos apsauga ir taršos prevencija, vartotojų apsauga (įstatymai, ginantys vartotojų teises į produkto saugumą, iinformaciją, pasirinkimo teisę ir t.t.)

Šių autorių nuomone, socialinis organizacijos jautrumas bei atsakomybė turi tendenciją didėti, tačiau visuomenės lūkesčiai (socialinės viltys) didėja dar sparčiau. Žinoma, geriausia, jei visuomenės socialinių vilčių ir organizacijos socialinio jautrumo išraiškos gali būti vertinamos įvairiose srityse: darbo užmokesčio, darbo sąlygų, vartotojų apsaugos ir pan.

Šiuolaikinėje užsienio literatūroje žodžių junginys „organizacijos socialinė atsakomybė“ turi daug prasmių, kurios gali būti suskirstytos į tris kategorijas:

O socialinis įsipareigojimas (obligatiori)

O socialinė reakcija (reaction);

O socialinė atjauta (responsiveness

Socialinė atsakomybė kaip socialinis įsipareigojimas

Šis požiūris yra artimai susijęs su Nobelio premijos laureato, amerikiečių ekonomisto Miltono Friedmano pažiūromis, esą organizacijos visuomenėje veikia tik dėl vienintelio tikslo – gaminti produkciją, teikti paslaugas ir maksimizuoti pelną.

Šio požiūrio, dar vadinamo vienintelės paskirties teorija, šalininkai pateikia 4 argumentus, pagrindžiančius jų nuomonę:

1. Organizacijos yra atsakingos akcininkams kaip savininkams. Taigi

pirmiausia organizacijos privalo tenkinti akcininkų interesus,

siekdamos gauti maksimalų pelną.

2. Tokią veiklą kaip įvairių socialinių sąlygų gerinimo programos

turi vykdyti ne verslo organizacijos, o atitinkamos institucijos ar

individualūs asmenys.

3. Organizacija, nusprendusi skirti dalį pelno socialinėms

programoms vykdyti, menkina savo autoritetą. Kitaip sakant,

organizacija materialiai skriaudžia savo akcininkus, atimdama iš

jų pelno dalį ir investuodama į sritį iš kurios gaunamas pelnas

dažniausiai nėra apčiuopiamas.

4. Socialinių programų kaštai yra perkeliami į produkcijos ar

paslaugų kainas, o tai reiškia, kad socialiai atsakingos

organizacijos veikla prieštarauja vartotojų ir akcininkų interesams.

Nors šiandieninėmis ssąlygomis sunku sutikti su šiuo požiūriu, tačiau organizacija bus iš dalies teisi, sakydama, kad ji savo įsipareigojimą visuomenei vykdo gamindama prekes ir teikdama paslaugas bei gaudama pelną.

Socialinė atsakomybė kaip socialinė reakcija

Pagal šią socialinės atsakomybės sampratą visuomenė turi teisę reikalauti ir gauti iš organizacijos daugiau nei vien produkciją ir paslaugas. Organizacija turi būti atsakinga ir už visuomenės, globalinių, ekologinių problemų sprendimą. Labdara bei parama, kita filantropinė organizacijos veikla taip pat laikoma socialiai atsakinga veikla.

Socialinė atsakomybė kaip socialinė reakcija yra tik savanoriška, iš altruistinių paskatų kilusi socialinė organizacijos veikla, pasireiškianti didesne socialine atsakomybe, nei reikalauja įstatymai. Keith Davis

teigimu, organizacija, prisiimanti socialinę atsakomybę tik esant spaudimui, nėra socialiai atsakinga.

Šio požiūrio esmė ta, kad organizacijos reaguoja ir į tas socialines problemas, kurios nėra tiesiogiai susijusios su organizacija ir jos veikla.

Socialinė atsakomybė kaip socialinis jautrumas

Sąvoka „socialinis jautrumas“ reiškia organizacijos veiklą, apimančią tiek socialinį įsipareigojimą, tiek socialinę reakciją. Socialiai jautri organizacija ne tik paklūsta įstatymams, ne tik reaguoja į visuomenės problemas, numato ateities poreikius ir galimus būdus jiems patenkinti, bendrauja su vyriausybe, siekdama socialiai teisingų įstatymų, bet ir aktyviai ieško socialinių problemų sprendimo. Toks organizacijos elgesys atspindi tikrąją ir plačiausią socialinės atsakomybės prasmę.

Tai, kokiu socialinės atsakomybės lygiu organizacija

veikia, daugiausiai lemia organizacijos narių (ypač vadovų) etinės nuostatos bei organizacijos kultūra, t. y. organizacijoje pripažįstamos ir puoselėjamos vertybės.

Suprantama, organizacija nebus socialiai jautri (3 požiūris), jei nebus socialiai įsipareigojusi (l požiūris) bei nereaguos į socialines problemas (2 požiūris). Iš čia kyla organizacijos atsakomybės tąsos sąvoka.