Socialinė atsakomybė

Turinys

Įžanga…………………………3

1. Organizacijos socialinė atsakomybė…………………4

2. Socialinės atsakomybės rūšys……………………6

3. Ryšių su visuomene vaidmuo organizacijos socialinėje atsakomybėje…….7

4. Socialinės atsakomybės modeliai…………………..7

5. Požiūriai į socialinę atsakomybę ir jos principai……………..10

6. Vadovo socialinė atsakomybė……………………13

7. Verslo ir darbo socialinė atsakomybė…………………..15

Išvados…………………………17

Literatūra…………………………18

Priedai…………………………19Įžanga

Organizacijos socialinės atsakomybės užuomazgų galima rasti jau antikoje. Vėliau ilgus amžius žmogiškosios vertybės buvo užmirštos ir tik 18a. pabaigoje JAV ir Vakarų Europoje pradėtos kurti profesinės sąjungos, kurios veikė nelegaliai todėl kad profsąjungų veikla buvo draudžiama.

19a. pradžioje garsiau prabilta apie darbuotojų poreikius. 20a. viduryje daugelis organizacijų suvokia esančios didesnės ssistemos dalimi. Atsiranda naujos vertybės:socialinė atsakomybė, socialinis jautrumas.

Šiandieninės organizacijos elgsena grindžiama humanistine filosofija siekiančia palaikyti ne tik organizacijos, bet ir visos socialinės sistemos pusiausvyrą.

Savo darbe detaliau paanalizuosime, kas tai yra socialinė atsakomybė ir pateiksime jos pažeidimo pavyzdžių.1. Organizacijos socialinė atsakomybė

Vienas iš žymiausių ryšių su visuomene disciplinos atstovų, istorinėje apžvalgoje E.Bernays yra pasakęs, kad ryšiai su visuomene yra socialinės atsakomybės veikla.Tai gali skambėti kaip prieštaravimas, ypač prisimenant, kad ryšiai su visuomene išaugo iš propagandos, „publikos kvailinimo“ požiūrio. Tačiau pradedant I. LLee, visi didieji ryšių su visuomene praktikai ir teoretikai teigė, kad socialinė organizacijos atsakomybė yra būtina ryšių

su visuomene prielaida.

Socialinė atsakomybė – sąmoningai formuojamų ekonominių, politinių, teisinių, dorovinių santykių tarp organizacijos ir visuomenės, įvairių jos struktūrų forma, pasirengimas atsakyti už savo ppoelgius ir veiksmus, gebėjimas atlikti pareigą ir prisiimti sau visuomenės sankcijas, esant tam tikroms teisingumo arba kaltumo sąlygoms.

Šiuolaikinėje literatūroje žodžių junginys „organizacijos socialinė atsakomybė“ turi daug prasmių, kurias galima skirstyti į 3 kategorijas

• Socialinis įsipareigojimas (obligation);

• Socialinė reakcija (reaktion);

• Socialinė atjauta (responsiveness)

Apibendrintas organizacijos socialinė atsakomybės kategorijų palyginimas pateiktas 1 paveiksle.

1 pav. Organizacijos socialinės atsakomybės lygiai

Poreikis organizacijai būti atsakingai kyla iš visuomenės reikalavimų. Kuo daugiau visuomenė reikalauja iš organizacijos, tuo labiau ši turi atsižvelgti i visuomenės interesus. Istorijos eigoje visuomenės poreikiai nuolat augo.

Tačiau visuomenės reikalavimai yra nevienodi įvairiose šalyse. Pavyzdžiui, Nyderlanduose organizacijų atsakomybės reikalavimas yra netgi įtvirtintas teisiškai – stambios organizacijos privalo spausdinti metines „socialines ataskaitas“.

Kokie argumentai, skatinantys organizacijas veikti „socialiai atsakingai“, tai yra, veikti pagal visuomenės interesus? Atsakymas i ššį klausimą kartu yra atsakymas i klausimą, kam organizacijai apskritai reikia ryšių su visuomene. Į šį klausimą gali būti atsakyta keliais būdais.

Pirmas atsakymas pabrėžia altruizmą, organizacijų pareiga laikytis atsakomybės, net jei tai neatitinka jų interesų. Laikantis šio požiūrio, bet kurio verslo, bet kurios organizacijos pagrindinis tikslas ir paskirtis yra tarnauti visuomenės interesams. Šis argumentas skamba gražiai, tačiau ne visada yra efektyvus, ypač jei altruizmo principų laikymasis organizacijai gresia pelno praradimu. Todėl reikia kitų argumentų.

Publikos, kurios sužino, kad organizacija vvykdo kokią nors veiklą, pažeidžiančią jų interesus, tai yra, kad organizacija nesilaiko socialinės atsakomybės, gali kreiptis pagalbos i valdžios organus. Pastarieji gali atsižvelgti i visuomenės reikalavimus ir priimti reguliuojančius aktus ar kitus suvaržymus bei draudimus, varžančius organizacijos (jos vienos ar visos šakos) veiklą. Tai reiškia, kad organizacija turėtų laikytis socialinės atsakomybės tam, kad turėtų veiklos laisvę. O ryšiai su visuomene yra komunikacijos priemonė, parodanti publikai organizacijos atsakingumą.

Kitas argumentas yra tas, kad publikos, kurios mato organizacijos atsakomybę, gali pačios imtis veiksmų, turinčių įtakos organizacijai. Paprasčiausias pavyzdys būtų tos organizacijos produktų boikotas ar tiesiog sumažėjęs vartojimas, jos paslaugų atsisakymas ir panašiai. Tai yra, publika renkasi pirmiausiai tą organizaciją, kuri yra socialiai atsakinga. Organizacijos atsakomybė tampa vienu iš veiksnių konkurencinėje kovoje.2. Socialinės atsakomybės rūšys

Kiekviena organizacija yra įvairiai atsakinga publikai. Kiekviena organizacija turi daug atsakomybių, ir jų sąrašas priklauso nuo organizacijos veiklos pobūdžio.

Atsakomybių išvardinimas leidžia iš anksto numatyti, ko visuomenė tikisi iš organizacijų. Taigi šis sąrašas gali būti naudojamas kaip priemonė, siekiant numatyti ryšių su visuomene veiklos sritis, nes jis atsako i klausimą, kaip organizacija gali būti atsakinga publikai.

Toliau pateiksime apibendrintų organizacijos atsakomybės rūšių sąrašą:

 Ekonominis poveikis. Pavyzdžiui, naujų darbo vietų sukūrimas, mokesčių mokėjimas ir kita.

 Produktų kokybė. Tai organizacijos teikiamu produktų ir ppaslaugų kokybė plačiąja prasme, apimant ir tokius pavyzdžius, kaip indelių saugumas.

 Ryšiai su klientais. Tai organizacijos atsakomybė, apimanti bendravimą su klientais, įtraukiant ir nekomercines paslaugų rūšis, kaip ligoninių, mokymo įstaigų paslaugas, taip pat ir valdymo institucijų paslaugas, pavyzdžiui, interesantų aptarnavimo greitį, kokybę.

 Poveikis aplinkai. Tai atsakomybė už gamtos apsauga.

 Išteklių taupymas. Elektros energijos, vandens išteklių bei kitų resursų taupymas.

 Ryšiai su darbuotojais. Darbuotojų lygybė tautinių mažumų, moterų atžvilgiu;

 Darbuotojų pasitenkinimas darbu. Darbo trukmė, darbo užmokesčio dydis, kvalifikacijos kėlimo galimybės.

 Darbuotojų sauga. Fizinė sauga ir socialinės garantijos.

 Investicijos. Organizacijos yra atsakingos už visuomenei reikšmingas investicijas, tokias, kurios gali turėti poveikį platesnei visuomenei ar net nacionaliniam ūkiui.

 Ryšiai su bendruomene. Organizacijos yra atsakingos už poveikį artimiausiai geografine prasme apibrėžiamai bendruomenei, įtraukiant ir kultūrinės bendruomenės raidos skatinimą, pavyzdžiui, įvairių renginių ir įstaigų rėmimą.

 Ryšiai su valdžios ir valdymo institucijomis. Tai organizacijos atsakomybė už savo pastangas paveikti valdžios ir valdymo institucijas, šioms priimant sprendimus, teisinius aktus.3. Ryšių su visuomene vaidmuo organizacijos socialinėje atsakomybėje

Ryšiai su visuomene savaime dar nepadaro organizacijos atsakingos visuomenei, vien jų funkcijos buvimas organizacijoje nepriverčia organizacijos elgtis atsakingai.

Ryšiai su visuomene pirmiausia yra komunikacija. Todėl jų funkcija, dalyvaujant organizacijos socialinės atsakomybės skatinime, yra dvejopa:

1) Pranešti organizacijos vadovybei apie tai, ką publika laiko atsakinga arba neatsakinga veikla. Taip gali būti iš aanksto užkertamas kelias galimiems konfliktams. Jei organizacija iš anksto žino, dėl kokių jos veiksmų gali kilti konfliktai su visuomene, ir nesielgia taip, vėliau nereikia taisyti konflikto pasekmių. Ryšių su visuomene, kaip organizacijos dalies, palaikančios ryšį su publika, funkcija ir yra informuoti organizacijos vadovybę apie publikos nuomonę.

2) Pranešti visuomenei, ką organizacija daro, kas atitinka visuomenės interesus, arba pranešti apie tai, ką ji daro, kad ištaisytų visuomenės interesų neatitinkančios veiklos padarinius. Tai dažniausiai atliekama metinių ir vadinamųjų “socialiniu ataskaitų” forma, tačiau tokia informacija gali būti paskleidžiama bet kuriomis ryšių su visuomene priemonėmis. (Grunig J.E., Hunt T., 1984).4. Socialinės atsakomybės modeliai

Socialinė atsakomybė reiškia, kad priimant sprendimus specialistai už kiekvieną savo veiksmą, kuris paveikia žmones, jų bendruomenes ir aplinką. Neigiama verslo įtaka žmonėms ir visuomenei turi būti pripažįstama, o padaryta žala atlyginama iš bendrovės pelno. Išskiriami keturi vadovo socialinės atsakomybės lygmenys: ekonominis, įstatyminis, etinis ir savarankiškasis (žr.2 paveikslą)

2 pav. Socialinės atsakomybės modelis

Vadovas, kuris tik siekia didinti pelną, savo versle nesiremia jokiais socialinės atsakomybės principais, nors jo veikla ir yra legali. Pelnas yra piramidės pagrindas (pavaizduotos 1 paveiksle), kita pakopa yra įstatyminė atsakomybė. Piramidės viršūnėje yra savanoriška atsakomybė. Vadovas, kuriam rūpi ne tik pelnas, bet ir visuomenės gerovė, yra linkęs savo valia remti įvairias

visuomenės veiklas. Tokios organizacijos laimi darbuotojų, klientų, bei visos visuomenės pasitikėjimą ir pagarbą, taip pat ilgainiui gali tikėtis ir didesnio pelno. Šiais laikais dauguma organizacijų mieliau renkasi socialinę atsakomybę nei rizikuoja prarasti savo verslą.

Socialinės atsakomybės laipsniai yra skirtingi (3 pav.).

3 pav. Socialinės atsakomybės modelis

Vadovas, kuris remiasi reaguojančia strategija, bet kuriuo atveju neigs savo atsakomybę, stengdamas išlaikyti esamą padėtį. (Pavyzdžiui, pastaruoju metu dažniausiai taip elgiasi tabako pramonės atstovai, kurie neigia, kad tabako vartojimas ir vėžys yra susiję). Gynybinės strategijos principo laikosi vvadovas, kuris manevruodamas įsakymais ir visuomeniniais santykiais stengiasi išvengti papildomos atsakomybės. Prisitaikymo strategija pastebima tada, kai organizacija yra priversta prisiimti papildomą atsakomybę. Įvairūs išoriniai veiksniai verčia prisitaikyti prie naujų reikalavimų (pvz.,spaudimas iš specialių interesų grupių ar grasinantys vyriausybės veiksmai). Išankstinio veiksmo strategija apima programos rengimą, kuri tarnauja kaip gamybos modelis. Išankstinis veiksmas – tai aktyvus iniciatyvos ir atsakomybės prisiėmimas.

Socialinė atsakomybė būdinga tai organizacijai, kuri suprasdama ir pripažindama turinti didelę įtaką makrosocialinei sistemai, tam tikrais veiksmais siekia palaikyti ne tik savo, bbet ir tos socialinės sistemos, kurios dalis ji yra, pusiausvyrą. Tokios organizacijoje puoselėjamos vertybės kaip socialinė atsakomybė, socialinis jautrumas, suformavo naują socioekonominį organizacijos modelį. Organizacijos besiremiančios šiuo modeliu, priima sprendimus atsižvelgdamos ne tik į ekonominius, bet ir į socialinius vertinimus.5. PPožiūriai į socialinę atsakomybę ir jos principai

4 pav. Požiūriai į socialinę atsakomybę

Pagal socialinės atsakomybės kaip socialinio įsipareigojimo teorija, kuri dar vadinama vienintelės paskirties teorija, šalininkai pateikia 4 argumentus, kurie pagrindžia jų nuomonę:

 Organizacijos yra atsakingos akcininkams, kaip savininkams. Taigi pirmiausia organizacijos privalo tenkinti akcininkų interesus, siekdamos gauti maksimalų pelną;

 Tokią veiklą kaip įvairių socialinių sąlygų derinimo programos turi vykdyti ne verslo organizacijos, o atitinkamos institucijos ar individualūs asmenys;

 Organizacija, nusprendusi skirti pelno socialiniams programoms vykdyti, menkina savo autoritetą. Kitaip sakant, organizacija materialiai skriaudžia savo akcininkus, atimdama iš jų pelno dalį į sritį, iš kurios gaunamas pelnas dažniausiai nėra apčiuopiamas;

 Socialinių programų kaštai yra perkeliami į produkcijos ar paslaugų kainas, o tai reškia, kad socialiai atsakingos organizacijos veikla prieštarauja vartotojų ir akcininkų interesams.

Pagal socialinės atsakomybės kkaip socialinės reakcijos sampratą visuomenė turi teisę reikalauti ir gauti iš organizacijos daugiau nei vien produkciją ir paslaugas. Organizacija turi būti atsakinga už visuomenės, globalinių, ekologinių problemų sprendimą. Parama, labdara, kita filantropinė organizacijos veikla irgi laikoma socialiai atsakinga veikla. Socialinė atsakomybė kaip socialinė reakcija yra tik savanoriška.

Socialiai jautri organizacija ne tik paklūsta įstatymams, ne tik reaguoja į visuomenės problemas, numato ateities poreikius ir galimus būdus jiems patenkinti, bendrauja su vyriausybe, siekdama socialiai teisingų įstatymų, bet ir aktyviai ieško socialinių problemų ssprendimo. Toks organizacijos elgesys atspindi tikrąja ir plačiausią socialinės atsakomybės prasmę.

Specialistai pažymi socialinės atsakomybės du principus: labdaros ir valdymo (žr. 1 lentelę)

1 lentelė

Socialinės atsakomybės pagrindai (D.Vyšniauskienė ir kt., 2002)

Labdaros principas Valdymo principai

Apibrėžimas Verslas turėtų suteikti savanorišką, sąmoningą pagalbą visuomenės skurstantiems asmenims ir jų grupėms Verslas kaip visuomenės globėjas, turėtų nagrinėti interesus visų tų, kurie yra veikiami verslo sprendimų ir politikos.

Moderni išraiška • Korporacijų filantropija;

• Savanoriški veiksmai visuomenės gerovei • Pripažįstant verslo ir visuomenės tarpusavio priklausomumą;

• Apmąstant įvairių visuomenės grupių interesus ir poreikius.

Pavyzdžiai • Korporacijų filantropinė veikla;

• Privati iniciatyva sprendžiant socialines problemas;

• Socialinis bendradarbiavimas su skurstančiaisiais . • Akcininkų dalyvavimas korporacijų strateginiame planavime;

• Ilgo laikotarpio optimalus pelnas yra svarbiau už trumpo laikotarpio maksimalų pelną.;

• Savų interesų išreiškimas.6. Vadovo socialinė atsakomybė

Siekiant nepažeisti darbuotojų teisių, organizacijos vadovams būtina žinoti:

 Darbuotojų teisės (kaip ir pareigos) turi būti tiksliai reglamentuojamos, nes tai skatina sąžiningai atlikti pareigas ir etiškai elgtis;

 Darbuotojai turi teisę į privatumą ir laisvę; privatumas yra vertingas, o jo pažeidimas sukelia nerimą ir nepasitikėjimą. Vadovai, kurie su darbuotojais elgiasi kaip su nevertais pasitikėjimo, priversdami juos šnipinėti, elgiasi neetiškai ir neteisėtai;

 Svarbu garantuoti darbuotojų dalyvavimą priimant sprendimus, kurie susiję su jų gyvenimu. Ši teisė darbdaviui turi būti vadybos principas;

 Darbuotoją pasamdžiusi organizacija negali jo atleisti pasibaigus bandomajam laikotarpiui (nebent tik dėl nekompetencijos ar sukčiavimo);

Vadovo, kaip ir organizacijos, socialinė atsakomybė savo darbuotojams ne viską ggali. Dažnai pateikiami priešingi argumentai:

 Socialinė atsakomybė gali būti nelegali;

 Socialinė atsakomybė negali būti pamatuota;

 Socialinės atsakomybės kaštai yra pernelyg dideli;

 Trūksta žinių ir įgūdžių sprendžiant socialinės atsakomybės problemas;

 Organizacija yra uždara sistema, todėl negali spręsti visų socialinės atsakomybės problemų;

 Valdžia ir visuomenė nepakankamai remia organizacijas, kad jos galėtų vykdyti socialinės atsakomybės programas;

 Vadovams trūksta kompetencijos profesionaliai spręsti socialinės atsakomybės klausimus.

Kaip pavyzdžius apie organizacijų vadovų neatsakingą ir nesąžiningą elgesį, pateiksime 2 straipsnius iš laikraščių „Lietuvos rytas“ ir „Lietuvos žinios“ (juos rasite Prieduose).

Straipsnyje „Direktorius bandė sunaikinti įkalčius“ pasakojama apie nesąžiningus bendrovės „Piniava“ vadovų veiksmus. Ši įmonė verčiasi statybos montavimo darbais Lietuvoje ir Kaliningrado srityje, kurioje dirba virš 100 žmonių.

Vadovai iš valstybės biudžeto apgaule mėgino susigrąžinti per 76 tūkst.Lt pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Darbus iš tikrųjų atlikdavo „Piniavos“ darbuotojai, o pinigus pasisavindavo bendrovės vadovai. Pas generalinį direktorių buvo rasti įvairių suklastotų dokumentų, neoficialių pinigų išmokėjimo įmonės darbuotojams žiniaraščių. Bendrovės kompiuteryje apteikti PVM sąskaitų faktūrų spausdinimui parengti fiktyvių įmonių duomenys.

Kaip matome, vadovai visai nejautė socialinės atsakomybės savo darbuotojams. Juos apgaudinėjo pasisavindami pinigus, kurių nemaža dalis priklausė tuos darbus atlikusiems žmonėms, Taip vadovai šiurkščiai pažeidė šios įmonės darbuotojų teises.

Kitas straipsnis „Darbininkams nepavyko sugėdinti buvusio vadovo“ .

„Alytaus tekstilei“ labai trūksta lėšų, daugiau kaip 3 mėnesius vėluoja atlyginimai, pagrindinė akcininkė kkompanija iš Honkongo bankrutavo neįvykdžiusi pažadų. Per 5 metus Alytuje ji turėjo investuoti 240 mln.Lt. Darbininkai piktinasi, kad buvęs vadovas G.Andriuškevičius dėl to nejaučia jokios kaltės. Birželio mėnesį jis pirmas iš beveik 3 tūkst. darbuotojų parašė prašymą atleisti iš darbo, nes atlyginimas vėlavo daugiau kaip 2 mėnesius, ir kreipėsi į teismą dėl atlyginimų ir kompensacijų. Jam jau buvo sumokėti pinigai už 2 mėnesių atlyginimą ir išeitinę pašalpą, tačiau jis pareikalavo dar 80 tūkst.Lt kompensacijos. Tačiau į tą kompensaciją jis neturėjo teisės, nes neįvykdė sutarties reikalavimų, t.y. atleistas arba savo noru išėjęs iš darbo be „Alytaus tekstilės“ vadovo sutikimo negalėjo niekur kitur įsidarbinti, bet net neatsiklausęs jis tuoj pat pradėjo dirbti Taline (vienos „Alytaus tekstilės“akcininkės direktoriumi). Po kelių mėnesio kitos bendrovės generaliniu direktoriumi. Bet teismas į tai neatsižvelgė.

Darbininkai tokį jo elgesį vadino įžūliu. Kaip matome, vadovas G.Andriuškevičius nejaučia jokios atsakomybės dėl „Alytaus tekstilės“ ir jos darbininkų likimo. Jam svarbiausia – savavališki tikslai.7. Verslo ir darbo socialinė atsakomybė

Vis labiau plinta įsitikinimas, jog korporacijų pareigūnai ir darbo sąjungų vadovai turi imtis „socialinės atsakomybės”, o ne vien rūpintis savo akcininkų ar narių interesais. Toks įsitikinimas rodo, kad iš esmės nesuprantame laisvosios ekonomikos pobūdžio ir prigimties. Tokios ekonomikos rodo, kad, jei laikomasi žaidimo taisyklių, t.y.

veikiama esant atvirai ir laisvai konkurencijai, nesigriebiant apgaulės ar klaidinimo, verslas turi vieną vienintelę socialinę pareigą – naudoti savo išteklius veiklai, kuri didina jo pelną. Panaši darbo sąjungų vadovu „socialinė“ pareiga – tarnauti savo sąjungų narių interesams. Visų kitų žmonių pareiga – remti tokią teisinę tvarką.

Turbūt jokia kita nuostata taip nesugriautų laisvosios visuomenės pamatų, kaip korporacijų pareigūnų įsipareigojimas vykdyti kitokias socialines priedermes nei priedermė uždirbti kuo daugiau pinigu savo akcininkams. Tai yra iš esmės ardomoji nuostata. Jei verslininkai turi kitokių ssocialinių pareigų negu pareigą didinti savo akcininkų pelną, tai kaip jie gali žinoti, kokios tos pareigos? Ar gali kažkokie privatūs asmenys patys spręsti tai, kas yra socialinis interesas? Ar jie gali spręsti, kokią naštą verta užsikrauti sau ar užkrauti savo akcininkams to socialinio intereso labui? Ar leistina, kad valstybės mokesčių, išlaidų ir kontrolės funkcijas vykdytų žmonės, kurie kartu atsako už konkrečias įmones ir kuriems šias pareigas paskyrė privačios grupės? Jei verslininkai būtų valstybės tarnautojai, o ne savo akcininkų įgaliotiniai, tai ddemokratinėje santvarkoje juos anksčiau ar vėliau tektų rinkti per visuotinius rinkimus bei skirti.

Dar iki tol, kol tai įvyktų, iš jų būtų atimta teisė priimti sprendimus. Tai buvo dramatiškai padaryta 1962 metu balandžio mėnesį, kai buvo atšauktos padidintos U.S. Steel kkorporacijos plieno kainos – prezidentas Kennedy viešai liejo savo pyktį ir grasino korporacijos pareigūnams įvairiomis sankcijomis, pirmiausia antimonopoliniais ieškiniais ir galiausiai pajamų deklaracijų patikrinimu. Tai buvo išties įspūdingas epizodas, akivaizdžiai parodęs, kokia didelė valdžia sutelkta Vašingtone. Visi supratome, kiek daug politinės valstybės galių jau dabar yra sutelkta vyriausybės rankose. Tas epizodas iliustruoja ir čia dėstomą mintį. Jei plieno kaina yra valdžios reikalas, kaip skelbia socialinės atsakomybės doktrina, tai jis negali būti paliktas privataus sprendimo nuožiūrai.

Atskiras tos doktrinos aspektas, kurį atskleidžia šis pavyzdys ir kuris šiandien dažniausiai pabrėžiamas, – tariamoji verslo ir darbo pareiga palaikyti žemas kainas ir atlyginimus dėl to, kad būtų išvengta kainų infliacijos. Tarkime, jog kainoms kylant – galiausiai, žinoma, dėl didinamos pinigų masės – visi verslininkai iir darbo sąjungų vadovai prisiimtų šią atsakomybę ir, tarkime, jiems pavyktų sustabdyti kainų kilimą. Turėtume savotišką kainų ir atlyginimų kontrolę be atviros infliacijos. Kokie būtų rezultatai? Akivaizdu, kad kiltų prekių stygius, darbo stygius, atsirastų pilkoji ir juodoji rinka. Jei kainoms neleidžiama veikti kaip prekių ir darbo paskirstymo mechanizmui, tą mechanizmą turi pakeisti kitokios priemonės. Ar alternatyvios paskirstymo sistemos gali būti privačios? Nebent labai trumpam ir tik siauroje bei nereikšmingoje srityje. Tačiau jei tai paliestų daugybę svarbiu prekių, neišvengiamai kiltų spaudimas –– veikiausiai nesulaikomas, – kad valdžia imtųsi prekių normavimo, kad ji pradėtų kontroliuoti atlyginimus ir imtųsi priemonių skirstant darbus.

Jeigu kainų kontrolė, paremta įstatymu ar savanoriška, ir būtų efektyvi, galiausiai ji panaikintų laisvosios verslininkystės sistemą ir ją pakeistų centralizuotai tvarkoma sistema. Tačiau ji nesugebėtų sulaikyti infliacijos. Istorija puikiai rodo, jog vidutinį kainų ir atlyginimų dydį lemia pinigų kiekis, o ne verslininkų ar darbininkų godumas. Valdžia pradeda skųstis verslininkų ir darbininkų nesuvaldymu tada, kai ji nesusitvarko savo pačios ūkyje, taip pat pinigų ūkyje: būtent tada pasireiškia natūrali žmo.giškoji tendencija savo nesėkmes versti kitiems.Išvados

Poreikis organizacijai būti atsakingai kyla iš visuomenės reikalavimų

Kokie argumentai, skatinantys organizacijas veikti „socialiai atsakingai“, tai yra, veikti pagal visuomenės interesus

Yra daug įvairių socialinės atsakomybės rūšių.

Vadovas, kuris tik siekia didinti pelną, savo versle nesiremia jokiais socialinės atsakomybės principais, nors jo veikla ir yra legali.

Aptarėme, ką reikia žinoti organizacijų vadovams, kad nepažeistų darbuotojų teisių. Pateikėme pavyzdžių, kaip vadovai nesilaiko socialinės atsakomybės.Literatūra

1. Bogatyriova A. Akys, ausys ir lūpos. Ryšiai su visuomene (1)// Vadovo pasaulis. – 1999, Nr. 5

2. Bogatyriova A. Sėkmės link. Ryšiai su visuomene: keletas praktiniu patarimu (2)// Vadovo pasaulis, 1999, Nr. 6

3. Grunig J.E., Hunt T. Managing public relations. – Harcourt Brace Jovanovich College Publishers, 1984,

4. Gudonienė V., Tarptautiniai ryšiai su visuomene. – VVilnius, 1999

5. Lietuvos Respublika, 2003 , gruodžio 11 d., Nr.280

6. Lietuvos Žinios, 2003, gegužės 9, Nr 106

7. Vyšniauskienė D., Verslo etika. Kaunas, technologija, 2002

8. Jefkins F. Public relations. /revised by Daniel Yadin. 5th ed. London, 1998.

9. Wilcox D.L., et al. Public relations. Strategies and tactics. 3rd ed. 1992.

10. http://www.lrinka.lt/Leidinys/darbo.santykiai/2002.2.fridman.phtml