Sokrato etika

Įžanga

Etinis mąstymas Graikijoje ir vėliau Europoje neturėjo staigios ir absoliučios pradžios. Iki Sokrato graikų filosofijoje galima rasti idėjų, kurios reikšmingesnės už legendinius septynių išminčių aforizmus, bet jos tėra elementarūs ir nebrandūs dorovinio gyvenimo refleksijos pradmenys. Pitagoriečiai žmogaus elgesį aiškino, remdamiesi bendra priešingybe tarp ribos ar skaičiaus ir beribiškumo ar nesuskaičiuojamo. Teisingai pasielgti reiškia pataikyti į apibrėžtą taikinį neapibrėžtų galimybių eilėje. Kiti, tarp jų ir Herakleitas, suvokė atskirus objektus kaip priešingų elementų junginius, ir ši jo idėja taip pat buvo pritaikyta žžmonių elgesiui. Sofistai ėmėsi auklėti žmones gerais piliečiais. Bet jiems „geras pilietis“ – tai tam tikros technikos pasiekimas, kaip, pavyzdžiui, geras fleitistas: sekmei gyvenyme, kaip ir grojant fleita,reikia techninių žinių. Todėl sofistai siekė išmokyti savo mokinius susitvarkyti su gyvenimu. Domėdamiesi dorove, jie tapatino ją su tomis paprotinėmis taisyklėmis, kurios vyravo viename ar kitame polise. Tai davė pradžią primityviam socialiniam reliatyvizmui, aiškinant dorovines vertybes. Kai kurie, pavyzdžiui, Trasimachas Platono „Valstybėje“, buvo įžvalgesni: paklausę, kodėl tokios taisyklės buvo nustatytos, atsakė, kad tai ttaisyklės, naudingos valdančiai grupei ar individui kiekvienoje valstybėje, tuo numatydami marksistinę politinės valdžios ir „buržuazinės“ alanizę.

Sokratas

„Pažink save

Neištirtas gyvenimas nevertas, kad jį gyventų žmogus

Gyventi – vadinasi, ilgai sirgti

Neklausinėk to, į ką pats žinai atsakymus

Aš žinau, kad nieko nežinau“.

Sokratas

SOKRATAS (470-399 m. pr.Kr.)

Sokratas –– vienas iš trijų žimiausių Graikų filosofų. Sokratas pirmasis filosofas , gimęs Atėnuose. Buvo filosofuojama ir iki Sokrato gimimo , tačiau visi filosofai gyvavę ankščiau nei Sokratas buvo vadinami “ikisokratikais”.

Gimęs 470- 399 m.pr. Kr. Sokratas du jo pasekėjai gyveno ir kūrė šiame mieste. Yra žinoma , kad pažiūrėti jis buvo bjaurus kaip velnias. Mažas ir storas, išsprogtaakis ir riestanosis. Bet sakoma, kad vidumi buvęs nepaprastai puikus. Esą gali ieškoti dabartyje, gali- praeityje, bet niekuomet nerasi tokio kaip jis.

Pasakojama, kad Sokrato motina buvusi pribuvėja ir Sokratas savo paties veiklą lyginęs su pribuvėjos darbu. Ne pati pribuvėja gimdo vaiką. Ji tik prižiūri ir padeda gimdyti. Taip ir Sokratas savo užduotimi laikė padėti žmonėms „pagimdyti“ teisingą supratimą. Nes tikrasis pažinimas turi kilti iiš kiekvieno žmogaus vidaus. Jo negali primesti kiti. Tik pažinimas, kylantis iš vidaus, yra tikrasis „supratimas“. Atėnuose didžiausias dėmesys buvo skirtas žmogui ir žmogaus vietai visuomenėje. Žinome, kad gimė Atėnuose ir didžiąją gyvenimo dalį praleido gatvėse ir turgaus aikštėse, kur kalbėdavosi su sutiktais žmonėnis. Anot Sokrato, kaimo medžiai nieko negalį jo išmokyti. Kitais kartais jis daugeliui valandų paskęsdavo mintyse.

Galbūt paslaptingiausia asmenybė visoje filosofijos istorijoje. Jis pats neparašė nė eilutės. Vis dėlto Sokratas priskiriamas prie tų, kurie padarė didžiausią įtaką europietiškajam mmąstymui. Tai susiję ir su jo dramatiška mirtimi. Apie Sokrato gyvenimą visų pirma sužinome iš Platono, kuris buvo jo mokinys ir pats tapo vienu didžiausių visų laikų filosofu.

.Visi žmonės gali suprasti filosofines tiesas, jei tik naudosis protu. „Ateidamas į protą“ žmogus turi pasiimti kažko iš savęs. Dėdamasis nežinančiu Sokratas kaip tik ir priversdavo sutiktus žmones protauti. Sokratas puikiai mokėjo „apsimesti“ nežinančiu – arba nuduoti, jog yra kvailesnis nei iš tikrųjų. Tai vadinama „sokratiškąja ironija“. Tokiu būdu jis nuolatos parodydavo atėniečių mastymo silpnąsias vietas. Tai įvykdavo vidury turgaus – taigi visai viešai. Susitikimas su Sokratu dažnai būdavo tas pats kaip apsikvailinti ir būti išjuoktam didelės publiko sakivaizdoje. Todėl nenuostabu, kad ilgainiui jis įkyrėjo – ypač valdantiesiems. Sokratas sakė, kad Atėnai yra kaip rambus žirgas, o jis pats – kaip gylys, jį raginantis. Ne pakankinti norėdamas Sokratas piliečiams nuolat neduodavo ramybės. Kažkas slypėjo jo viduje, nepalikdamas jokio pasirinkimo. Jis dažnai sakydavosi viduje turįs „dievišką balsą“. Sokratas, pavyzdžiui, atsisakė dalyvauti nuteisiant žmones mirtimi. Be to, nesutiko įduoti politinių priešininkų. Galiausiai už tai turėjo sumokėti gyvybe. 399 m.pr.Kr. Sokratas buvo apkaltintas tuo, kad „netiki dievus“ ir „tvirkina jaunuomenę“. Su nedidele balsų persvara 500 narių komisija jį pripažino kaltą.

Sokratas tikrai galėjo prašyti malonės. ŠŠiaip ar taip, būtų išgelbėjęs savo kailį, sutikęs palikti Atėnus. Bet būtų buvęs nebe Sokratas. Sąžinę – ir tiesą – jis brangino labiau už gyvybę. Jis patikino dirbąs tik valstybės labui. Tačiau, kaip žinome, Sokratas buvo nuteistas mirtimi. Kiek vėliau savo artimiausių draugų akivaizdoje jis išgėrė nuodų taurę. Ir krito negyvas.

Kodėl Sokratas turėjo mirti? Šį klausimą žmonės užduoda jau 2400 metų. Bet istorijoje jis – ne vienintelis žmogus, ėjęs iki pat liepto galo ir miręs dėl savo įsitikinimų. Sokratas buvo lyginasmas netgi su Jėzumi , o jis ir Sokratas išties turi panašumų.

Jėzus ir Sokratas dar savo amžininkų buvo laikomi mįslingomis asmenybėmis. Nė katras nepaliko rašytinių šaltinių. Taigi turime visiškai pasikliauti įvaizdžiu, kurį sukūrė jų mokiniai. Vis dėlto nekyla abejonių, jog ir vienas, ir kitas buvo tikri iškalbos meistrai. Be to, jie kalbėdavo su išskirtine savikliova, kuri ir žavėdavo, ir keldavo apmaudą. Maža to, abu tarėsi kalbą vardu kažko, kas juos pranoko. Jie metė iššūkį visuomenės valdantiesiems, kritikuodami visas neteisybės ir piktnaudžiavimo valdžia formas. Negana to: už šią veiklą abu sumokėjo gyvybe.

Sokratas buvo sofistų amžininkas. Jį, kaip ir sofistus, labiau domino žmogus ir žmogaus gyvenimas nei natūrfilosofijos problemos. Vienas romėnų filosofas, Ciceronas, po keleto šimtų metų ppasakė, kad Sokratas pašaukęs filosofiją iš dangaus į Žemę ir apgyvendinęs ją miestuose, atvedęs į namus ir privertęs žmones mąstyti apie gyvenimą ir papročius, apie gėrį ir blogį.

Tačiau tarp Sokrato ir sofistų buvo vienas esminis skirtumas. Jis nelaikė savęs sofistu, t.y. mokytu ar išmintingu žmogumi. Todėl, priešingai nei sofistai, Sokratas neėmė pinigų už savo pamokas. Ne, Sokratas vadino save „filosofu“ tikrąja šio žodžio prasme. „Filosofas“ iš tiesų yra tas, kuris siekia išminties.

Sofistų moralinis ir pažintinis reliatyvizmas natūraliai buvo suvokiamas kaip grėsmė visuomenės gyvenimo pagrindams, todėl sofistai buvo sloginami ne vien politinėmis priemonėmis, bet ir mėginta teoriškai atremti jų pažiūras. Antisofistinio sąjūdžio ryškiausia figūra – Sokratas (469 – 399 pr. Kr.). Daugiau kaip 2 tūkst. metų Sokratas yra paradigminė Vakarų filosofijos ir kultūros figūra, filosofijos simbolis, kankinys ir galiausiai jos įkūnijimas. Ypatingą Sokrato vietą fil įrodo tai, kad nors jis neturėjo mokyklos tiesiogine prasme, joks vėlesnių laikų negali mąstyti vienaip ar kitaip neapibrėždamas savo santykio su Sokratu. Todėl Sokratas laikomas mąstytoju, nulėmusiu visą Vakarų kultūros raidą, o kadangi ši raida vertinama prieštaringai, atitinkamai yra įvairus požiūris į Sokratą – nuo absoliutaus žavėjimosi iki aklos neapykantos. Jis stoja šalia to laiko asmenybių – Budos ir Konfucijaus. Sokrato

gyvenimą iš esmės buvo labai paprastas, nes jis niekada nebuvo išvykęs iš Atėnų, išskyrus pora karo žygių, ir visą savo laiką skyrė vieninteliam užsiėmimui – viešose Atėnų vietose kalbėdavo su įvairiausiais žmonėmis. Tačiau šios kalbos ir padarė Sokratą tuo, kuo jis tapo – Atėnų, visos Graikijos ir galiausiai pasaulio įžymybe. Taip įvyko todėl, kad už visų jo pašnekesių glūdėjo jo atrastas fundamentalus principas – sokratiškos ironijos principas. Jį pats Sokratas formulavo taip: „Žinau, kad nieko nežinau“. Nuosekliai taikydamas šį principą, SSokratas kiekvieną kartą kalbėdamas su pašnekovu užimdavo vadinamąją „nežinančio“ poziciją ir leisdavo pašnekovui išdėstyti savo tiesas. Po to Sokratas uždavinėdavo pašnekovui klausimus ir šis galiausiai pats paneigdavo dažnai net nepastebėdamas savo pirminių teiginių. Daug tokių pokalbių pvz išlikę Sokrato mokymuose Platono „Dialoguose“. Jis nėra parašęs nė vienos eilutės.

Sokratiškasis metodas viena vertus leido jam įgyti daugybę mokinių ir gerbėjų, bet, antra vertus, prikūrė gausybę priešų. Nors Sokrato padėtis Atėnų visuomenėje visada buvo dviprasmiška, vis dėlto ji tapo tragiška tik Atėnams pralaimėjus PPelaponeso karą ir pradėjus ieškoti kaltų. Sokratas buvo patrauktas į teismą ir apkaltintas bedievybe bei jaunimo demoralizavimu. Nors teismas pripažino sa kaltu, jis galėjo išsipirkti lengva bausme, bet užuot tai padaręs išprovokavo sau mirties nuosprendį. Po teismo dėl religinių priežasčių ssu nebuvo galima vykdyti mirties bausmės, tad jis 1 mėnesį praleido kalėjime, ten lankomas bičiulių ir kalbinamas pabėgti, jis atsisakė ir galiausiai išgėrė nuodų tapdamas filosofijos kankiniu.

Sokrato etika

Vienas didžiausių Sokrato istorijos paradoksų yra tai, kad jis buvo nuteistas mirti, kaip pavojingas sofistas, nors iš tikrųjų siekė suteikti tvirtą pagrindą pažinimui ir dorovei. Šį savo užmojį Sokratas įvykdė tapdamas etikos pradininku, o teoriškai pagrįsti etiką galėjo tik todėl, kad atsigręžė į žmogaus vidujybę ir tapo sielos atradėju. Posūkis į žmogaus sielos vidujybę reiškė tai, kad sielos, o ne gamtos arba kosmoso pažinimą jis laikė svarbiausiu. Šią jo nuostatą gerai atspindi jo posakis „Pažink save“. Tuo tarpu sielos atradimas turi būti suprantamas pažodžiui, o atradęs sielą s pavertė ją nuoseklios ir metodiškos aanalizės dalyku. Iki Sokrato pasaulis nežinojo, kas yra siela. Sokrato pažinimo samprata ir požiūris į sielą, kaip į pažinimo šaltinį, grindžiamas prielaida, kad mūsų siela gali būti ir yra teisingas žinojimas, tačiau ten jis yra nesąmoningu ir neaiškiu pavidalu, taigi filosofijos uždavinys – šį žinojimą tam tikrų metodų pagalba iškelti į sielos paviršių. Natūralu, kad akivaizdžiausia tokio žinojimo raiškos vieta su yra etika. Kitaip sakant, filosofijoje grindžiama prielaida, kad sielos egzistavimą bent netiesiogiai rodo moralinis žmogaus elgesys. Etikos kūrėju jis ttapo, nes sugebėjo teoriškai pagrįsti moralinės dorybės galimybę. Iki jo graikai dorybę suprato labai plačiai – kaip sugebėjimą tinkamai atlikti tam tikrą darbą. Tuo tarpu Sokratas susiaurino dorybės sąvoką, nuo tol ji filosofijoje ima reikšti tik moralines charakterio savybes. Tokia dorybė pačiu savo buvimu liudija apie sielos egzistavimą, nes ji veikia sielą kaip sąžinės balsas. Pasak Sokratą, skiriamasis dorybės bruožas yra tas, kad jos neįmanoma atimti iš žmogaus prieš jo valią. Ši mintis turėjo milžiniškų padarinių visai vėlesnei Europos raidai, nes sokratiškoji sielos ir dorybės samprata suponuoja visiškai naują laisvo asmens idealą. Tokio asmens skiriamasis bruožas – vadinamoji išminčiaus anarchija arba vidinė nepriklausomybė nuo išorės pasaulio. Tos nepriklausomybės lemiama sąlyga – pati siela, kuri Sokrato filosofiojoje suprantama , kaip žmoguje esantis dieviškas pradas, atsiveriantis transcendentiniams matams. Transcendentiniai matai sukuria sielą, jie yra kaip vertybių sistema.

Plėtodamas savo dorybės teoriją s nagrinėjo klausimus, kurie vėliau tapo būtinais bet kurios etinės teorijos klausimais. Etinės teorijos ne tik turi pagrįsti žmogaus autonomiją, bet ir paaiškinti, kam reikalingas moralinis elgesys, koks yra jo tikslas, kokiomis sąlygomis jis yra įmanomas, žinoma, šios temos Sokrato filosofijoje išplėtotos dar nevisapusiškai, vis dėlto jo etika tapo visos Vakarų filosofinės etikos pagrindu.

Sokrato etikos dorybės branduolys neabejotinai yra dorybės samprata. DDorybė yra ne tik charakterio savybė, per kurią atsiskleidžia sielos laisvė ir žmogaus moralumas, bet ji yra vienintelis ir aukščiausias gyvenimo gėris, yra galutinis žmogaus gyvenimo tikslas. Ji yra ir priemonė gėriui pasiekti. Dorybės tapatinimas su gėriu yra ypatingas Sokrato etikos bruožas. Nagrinėdamas klausimą, kas yra gėris, Sokratas daro išvadą, kad gėris yra ir laimė, tad jo teorijoje dorybė tapatinama ir su laime. Šitaip Sokratas tampa visai pagoniškai graikų etikai būdingu eudemonizmo pradininku, nes visi vėlesni mąstytojai gyvenimo tikslu taip pat laiko laimę, nors ją supranta skirtingai.

Lygiai taip pat Sokratas išsamiai nagrinėjo sąlygas, kuriomis įgyjama dorybė. Jis padarė išvadą, jog dorybė yra žinojimas, ir suformulavo vieną problematiškiausių savo etikos teiginių, jog žmonės elgiasi blogai tik todėl, kad nežino, kas yra tikrasis gėris. Iš esmės Sokrato etikoje blogio egzistavimas aiškinamas nežinojimu arba intelektualine klaida. Šis jo etikos bruožas vadinamas intelektualizmu, kuris būdingas visai pagoniškai etikai. Krikščioniškosios etikos požiūriu, Sokratas, aiškindamas blogį, jo prigimtį, nesuvokė ir neįvertino valios reikšmės. Jis suvokė šį savo keblumą apeliuodamas į moralinio žinojimo gebėjimą keisti asmenybę, bet apskritai intelektualizmas liko esminiu jo etikos trūkumu.

Dar vienas svarbus jo dorybės teorijos aspektas – vadinamoji dorybės vieningumo tezė. Kadangi moralinių dorybių yra ne viena, kyla klausimas, ar doras žmogus pprivalo turėti visas dorybes ar užtenka tik kai kurių. Sokrato požiūriu dorybė yra viena ir nedaloma, nes visos dorybės yra vieno ir to paties žinojimo taikymo skirtingi atvejai. Taigi žinojimas visada yra tam tikra refleksyvaus proto būklė, laiduojanti veiksmus, kurie atitinka to paties proto ir asmens moralinio orumo reikalavimus.

Taip teisingumas yra žinojimas, kas kam priklauso – dvasia – žinojimas, ko bijoti ir t.t.

Šis dorybių vienybės principas – fundamentalus Vakarų etikos principas, jo atsisakyta gana neseniai.

Vientisa etikos sistema gali būti sukurta, kai visas dėmesys sutelkiamas į savitus dorovinio patyrimo bruožus bei į kasdieninės moralėd neapibrėžtumą ir prieštaringumą. Tai reikalauja gilaus filosofinio intelekto, analizuojančio elgesio problemas. Sokrato asmuo atitiko šiuos reikalavimus.

Sunku yra nustatyti griežtas ribas tarp Sokrato ir Platono filosofinių pasiekimų, nes Sokratas yra beveik visų Platono dialgu pagrindinis oratorius, o šie dialogai atskleidžia ir ties Platono pažiūras. Be šių dialogų, vienintelis šaltinis apie Sokratą yra Ksenofano „atsiminimai apie Sokratą“ ir jo karikatūra Aristofano „debesyse“. Čia laikysimės požiūrio, kad Sokratas yra istoriškai atvaizduotas ankstyvuosiuose Platono dialoguose, o vėlesniuose ir paskutiniuosiuose „Sokratas“ perteikia paties Platono pažiūras. Tačiau šis skyrimas čia yra palyginti nesvarbus, nes mus domina etinių idėjų raida, o ne jų pavadinimai.

Sokratas stengėsi parodyti, kad tie, kurie skelbėsi moką žmones, kaip jiems

gyventi – poetai, oratoriai ir sofistai, negalėjo argumentuotai apginti savo pažiūrų arba bent adekvačiai apibrėžti, ką būtent jie aiškina. Jie buvo ir prieštaringi, ir nemokšiški. Sokratas ieškojo išeities iš šio nežinojimo pirmiausia siekdamas suprasti žodžius, kuriuos mes vartojame juos apibrėžti. Bet jis atsisakė pats formuluoti tokius apibrėžimus. Jis sakėsi vienintelis žinąs geriau už kitus, nes žinąs, kad nežinąs. Jis veikė lyg elektros srovė, sužadinanti savo klausytojų intelekto aktyvumą, arba kaip pribuvėja, padedanti gimti kūdikiui – minčiai. Ir nors jo savitų ddiskusijų su klausytojais – „aukomis“ rezultatai buvo negatyvūs, jie implikavo ir iš tikrųjų suformavo garsiąją Sokrato maksimą: „žinojimas yra dorybė“. Joks žmogus, teigė Sokratas, negali sukurti patenkinamo gyvenimo, remdamasis nepastoviomis, neapibrėžtomis ir prieštaringomis nuomonėmis, kurias ir teturėjo paprasti žmonės ir ( kaip jis įrodė) jų tariamai solidūs mokytojas. Mes turime žinoti, kas yra drąsa ir teisingumas, įstatymai ir vyriausybė, ir tik tada būti tikrai teisingi ir drąsūs, geri piliečiai ar geri valdovai. Griežtai tariant, kiekvienas trokšta savo gėrio ir jį ppasiektų, jei galėtų; ir neks negelėtų paneigti, kad teisingumas ir dorybė yra geriausi iš visų gėrių. Taigi problema yra nustatyti, kurie dalykai geri ir kaip jie tarpusavyje susiję. Tai žinodami, mes neišvengiamai gyventume gerą gyvenimą. Žmonės klysta, siekdami dalykų, kurie, jjų manymu, yra gėris, bet kurie iš tiesų yra žemesni didesnio gėrio atžvilgiu. Iš čia seka paradoksas, kad joks žmogus neklysta laisva valia, kad visos nuodėmės yra dėl nežinojimo ir kad žmogus, žinodamas, kas yra gėris, blogai nesielgs. Atrodo, Sokratas noriai priėmė šiuos paradoksus.

Literatūra:

1. Džonas Deividas, Henris Sidžvikas „ Graikų ir graikų-romenų etika“, Vilnius, 1996

2. Juozas Uzdila „Šimtas etikos mislių“, Vilnius, 1983

3. Chrestomatija