Sokrato gyvenimas ir jo etinės pažiūros

SOKRATO GYVENIMAS

Turbūt retas nėra girdėjęs Sokrato vardo. Ir dažniausiai žinom Sokratą kaip garsiojo posakio „Žinau, kad nieko nežinau“(„oida ouden eidos“) autorių. Posakis ir liktų posakiu, jeigu Sokratas nebūtų atradęs to, ko iki jo dar niekas nebuvo žinojęs.

Sokratas (469-399m. p. m. e.), kaip ir Demokritas, gyveno tuo metu, kai graikai pagaliau apsigynė nuo Persijos. Sokratas gimė skulptoriaus Sofronisko ir pribuvėjos Fainaretės šeimoje. Jis buvo antras sūnus. Pagal tuometinį paprotį, gimus sūnui tėvas kreipėsi į orakulą patarimo, kaip jį auklėti. Atsakymas buvo ttoks: tegu jis daro tai, kas jam šauna į galvą, o tėvai neturėtų trukdyti laisvai skleistis sūnaus polinkiams ir potraukiams, nes jis turįs savyje vidinį vadovą visam gyvenimui, kuris pranokstąs geriausius mokytojus ir auklėtojus ( tai, ką vėliau Sokratas vadino daimonion). Jaunystėje Sokratas gavo gerą pradinį išsimokslinimą, o sulaukęs 18 metų tapo Atėnų piliečiu, davęs priesaiką laikytis įstatymų. Kaip ir visi graikų jaunuoliai, Sokratas atliko karinę prievolę. Jis išgarsėjo tarp savo tėvynainių kaip visapusiškai išsilavinęs žmogus ir narsus karys, dalyvavo ttrijose Peloponeso karo kompanijose. Atėnuose Sokratas ėjo įvairias pilietines pareigas.

Sokratas visiškai nenagrinėjo gamtos tvarkos klausimų. Iš akmenų tvarkos, sakė jis, nieko nesužinosi, iš jos gali tik pajusti, kad gamtą valdo jėga, galingesnė negu žmogiškoji. Pasaulis yra kažkokios dieviškosios jėgos kkūrinys, ir nėra ko kištis į jos reikalus, verčiau reikėtų pasižiūrėti į save – ar nepasirodys tada, kad akmenys kur kas protingesni už mus, nors tik mums protas duotas. Tai buvo žmogus, kurio mintys nesiskyrė nuo darbų. Apskritai jis nesikišo į valstybės reikalus, buvo visiškai atsidavęs mokytojo veiklai. Jis pakeitė filosofavimo kryptį. Jis daugeliu atžvilgiu priminė sofistų veiklą ir amžininkai Sokratą laikė sofistu, tačiau nuo sofistų jis skyrėsi ne tik tuo, kad mokė nesuinteresuotai – kitoks buvo ir jo mokymo turinys. Jo veikla buvo mokyti žmones doros, tiksliau sakant, lavinti jų protą, kad jo dėka būtų pasiekta dora. Doras galėtų būti tik tas, kuris prisipažintų žinąs, kad nežino nieko. Tiksliai ir tvirtai žinoti įmanoma nedaug ką, bet stengtis žinoti ir įįmanoma, ir reikia. Reikia stengtis ne protu teisinti aistrų padiktuotus poelgius, o pirma išsiaiškinti, ar poelgis bus teisingas pagal proto kriterijus, ir tik tada veikti. Tuo kriterijum ir yra dora. Žmogus iš prigimties yra geras, ir jeigu jis daro ką nors bloga, tai daro šitai dėl to, kad yra suklaidintas aistrų, kad jis dabar jų valdžioje, ir negali suprasti blogai darąs. Sokratas tvirtino: „Niekas nedaro bloga sąmoningai“. Žmogus yra geras, bet, deja, silpnas. Tokią veiklą jis laikė savo gyvenimo prasme. ĮĮ šią veiklą jis buvo taip įsitraukęs, kad visai negalvojo apie savo reikalus – gyveno nepritekliuje atskirai nuo šeimos.

Sokratas filosofavo apie žmonių gyvenimo tvarką, užtat jis ir norėjo, ir stengėsi savo pažiūras kuo plačiau paskleisti, apšviesti kuo daugiau protų. Nuo ryto iki vakaro jis vaikščiojo Atėnų gatvėmis ieškodamas žmonių sambūrių ir pradėdavo ilgus pokalbius su kiekvienu drąsuoliu. Visada jis buvo ten, kur galėjo rasti pašnekovų, sulaikydavo žmones turguje, puotoje, kad su kiekvienu pasikalbėtų apie jo reikalus ir priverstų patį apie juos susimąstyti, pagalvoti apie savo sugebėjimus ir dorą. Sokrato asmenybė įkūnija tauriausius žmogaus dvasines ir moralines savybes. Tai buvo žmogus, kuris gyveno taip, kaip pats mokė gyventi kitus. Jis buvo nepaprastai teisingas, kuklus, ištikimas savo draugams, savaip dievobaimingas ir itin nuosaikus fizinių poreikių atžvilgiu.

Kontrastas Sokrato moraliniam ir dvasiniam grožiui buvo jo išvaizda, visiškai neatitinkanti Senovės graikų kūniškojo grožio etalono. Sokratas buvo tiesiog bjaurus: nedidelio ūgio, pilvotas, trumpu kaklu, didele nuplikusia galva, išsišovusia kakta – visa tai rodė stiprią juslinę jo prigimtį, kurią buvo sutramdžiusi išmintinga dorovinė siela.

Filosofinių veikalų Sokratas nerašė. Daugiausia žinių randama jo talentingojo mokinio Platono kūriniuose. Platonas vaizduoja Sokratą kaip senio išminčiaus archetipą. Sokratas kandus, mėgsta įgelti. Pats nuolat primena esąs išmintingesnis už kitus, kadangi žino, jog nnieko nežino. Jam labiausiai rūpi ieškoti tiesos. Ne tiek rasti tiesą, kiek jos ieškoti – štai tikrasis filosofo pašaukimas; toks Sokrato požiūris veikė filosofiją ištisus šimtmečius.

Apie save jis sutelkė būrį šalininkų ir mokinių, prašmatniausias Atėnų jaunimas –

Kritijas, Platonas, Ksenofontas, nuolat būdavo su juo. Nenuostabu, kad Atėnuose Sokratas greitai įsigijo daugiau priešų, negu draugų. Buvo jis populiarus, bet jo populiarumas nebuvo susijęs su pripažinimu. Dauguma žiūrėjo į jį tik kaip į keistuolį. Kiti laikė jį pavojingu asmeniu. Nepaisant blogos nuomonės apie jį, Sokratas visą ketvirtį amžiaus galėjo užsiiminėti savo veikla. Tik sulaukęs 70 metų buvo viešai apkaltintas dėl savo kenksmingos veiklos. Sokratas pareiškė, jog dievas – tai žmogaus siela, jo protas ir sąžinė. Vadinasi, remiantis Sokrato mokymu, atėniečių pripažįstami įstatymai buvo arba netikri, arba bet kuriuo atveju nebūtini vykdyti. Žmogus pasisavino teisę priimti nepriklausomus nuo dievų sprendimus. Sokratas nepripažino tų dievų, kuriuos garbino atėniečiai, nors kasdieniniame gyvenime, kaip nurodo Ksenofontas, „niekas niekada nematė, kad Sokratas darytų ką nors bedieviška ar nešventa, ir niekas niekada negirdėjo, kad jis būtų panašiai kalbėjęs.“ žinoma, atėniečiai manė, kad dievai gali įvairiai patarti žmonėms, nes jie yra visagaliai. Dievai, matyt, gali pranašauti ir per Sokratą, tačiau kodėl jie suteikė tokią garbę būtent jam? Juk jjis paprastas pilietis, ne daugiau. Jis tiki tik savąjį dievą, tačiau tai ne atėniečių dievas. Vadinasi, Sokratas – bedievis.

Taigi Sokratas griovė du nepajudinamus Atėnų valstybės pagrindus: jis neigė jos dorovės įstatymus ir religiją, siūlydamas naują dievą ir savivalę priimant sprendimus.To užteko, kad 399 m. amatininkas Anitas, oratorius Likonas ir poetas Meletas prisiekusiųjų teismui apskųstų Sokratą, kaltindami jį bedievyste ir jaunimo tvirkinimu. Teismas pripažino Sokratą kaltu. Apie mirties bausmę tikriausiai negalvojo nei skundėjai, nei teisėjai. Mirties bausmę išprovokavo paties Sokrato elgesys: jis neprisipažino kaltas, priešingai, įrodinėjo savo veiklos svarbą. Ištrauka iš Sokrato kalbos teisme:

„Juk aš nieko kito nedirbu, tik vaikščioju ir įrodinėju jauniems ir seniems iš jūsų tarpo, kad tiek nesirūpintumėte nei kūnu, nei turtu, kaip siela, kad ji būtų kuo geriausia, sakydamas jums, kad ne iš pinigų dorovė atsiranda, bet iš dorovės ir visi kiti žmonių turtai“.

Dėl religinių aplinkybių mirties bausmė negalėjo būti įvykdyta iškart ir Sokratui teko 30 dienų praleisti kalėjime. Jis lengvai galėjo išvengti mirties, mokiniai norėjo suorganizuoti jo pabėgimą, bet Sokratas nesutiko, motyvuodamas paklusnumu įstatymui. Paskutines dienas jis praleido šnekėdamas su mokiniais. „Nėra abejonių, kad visais laikais, kiek siekia žmogaus atmintis, niekas nėra gražiau pasitikęs mirties“ – rašo Sokrato mokinys Ksenofontas (IV, 8, 2). Stiprią, veikiau juslinę

jo prigimtį buvo sutvardžiusi stipri siela. Garsus jo išvaizdos bjaurumas buvo tarsi dvasios pranašumo simbolis. Jam buvo būdingas romumas ir giedra nuotaika, humoras ir švelnumas. „Man atrodė, kad jis buvo geriausias ir laimingiausias iš visų žmonių“, – rašė Ksenofontas (IV, 8, 11).

Po kurio laiko atėniečiai atgailavo, kad pasmerkė Sokratą mirti. Jo kaltintojai buvo nubausti: vieni išvyti iš Atėnų, kiti nubausti mirtimi. Sokrato pasisakymas prieš senuosius dievus ir prieš tuometinius papročius rodė, kad Atėnų vergovinė valstybė pradėjo irti. Tačiau į istoriją SSokratas įėjo kaip gilaus ir savito mąstymo filosofas, stengęsis traukti proto negailestingo teismo atsakomybėn bet kokias nuomones, kad ir kieno autoritetu jos besiremtų. Ne veltui K.Marksas pavadino jį filosofijos įsikūnijimu.

SOKRATO ETINĖS PAŽIŪROS

Sokratas, panašiai kaip sofistai ir dauguma jo meto žmonių, domėjosi tik žmogumi. “Domėjosi jis, – teigia Aristotelis, – vien etikos reikalais, o gamta nesidomėjo visiškai. Sokratas sakė, kad medžiai negali jo nieko išmokyti, užtat jį pamoko žmonės mieste“. Ir dirbo jis tik dviejose srityse: etikos ir logikos, kurią manė eesant būtiną etikai. Pasaulio sandara, daiktų fizinė prigimtis yra nepažinios; mes galime pažinti tik patys save. Tokį pažinimo objekto supratimą Sokratas išreiškė formule: „Pažink pats save“. Aukščiausias pažinimo uždavinys ne teorinis, bet praktinis – menas gyventi. Žinojimas, Sokrato nuomone, yra mmintis, bendrybės supratimas. Etiniai Sokrato teiginiai jungėsi į vieną grandinę ir vedė prie aiškios išvados: žmonės siekia laimės ir naudos. Tikrą laimę ir tikrą naudą teikia tik gėris.

Pasak Sokrato, kiekvienas žmogus išmano tam tikrą, apibrėžtą, konkrečią sritį. Nusimanymas ir jo turinys visada yra konkretūs. Bet tada nusimanymo sritis taip pat konkreti. Antra vertus, išmintis nėra susijusi su konkrečia sritimi. Ji apima visas konkrečias sritis. Kalbėdamasis su miestelėnais, Sokratas pirmiausia stengiasi šalinti klaidas iš pašnekovo samprotavimų, leisdamas jam apibrėžti svarstomą bendrąją sąvoką ar problemą; toliau analizuodamas pateiktą apibrėžimą, atskleidžia jo klaidingumą, nejučia versdamas pašnekovą formuluoti teiginį, priešingą pradiniam. Taip jis įsitikina, kad jie visi tvirtai tiki puikiai žiną, kas yra gėris ir dorybės, tačiau iš tikrųjų tik tariasi žiną, ir šis ttariamas žinojimas, neatsilaikęs prieš patikrinimą logu (protu), subliūkšta. Keldamas tikrinančius klausimus, Sokratas tol griauna savo pašnekovo tariamą žinojimą, kol tas galiausiai pripažįsta nieko nežinąs. Taip susidariusi padėtis be išeities (aporija) yra pokalbio pervartos taškas, nuo kurio prasideda tikro, proto bendrybėmis pagrįsto žinojimo ieškojimas. Sokratas ypač pabrėžia, kad žmogus, autoritetingas vienoje srityje, nuolat klysta tardamas, jog išmano visus kitus dalykus. Sokratas, neleisdamas susidaryti klaidingos nuomonės, manė padedąs žmoguje gimti tiesai. Žinojimas, kurio ieško Sokratas, yra praktinis žinojimas: jo turinys – gėrio iir blogio pažinimas; jis apsidraudžia nuo klaidų kritiškai save tikindamas; jo tikslas teisingas praktinis žinių taikymas. Aiškiai matyti, kad šis metodas – tai ėjimas nuo atskirybės prie bendrybės, aprėpiančios tiriamosios sąvokos esmę. Sokrato pašnekovai regi tik reiškinių įvairovę ir jo klausimą, kas yra dorybė, jie įstengia atsakyti tik pateikdami pavyzdžius, o ne apibrėždami dorybės esmę. Todėl Aristotelis ir sako:“Yra du dalykai, kuriuos pagrįstai būtų galima priskirti Sokratui: pirma, tai pagrindimas pasitelkus patyrimą, o paskui bendrų sąvokų kūrimas.“ Sokratas taip elgiasi todėl, kad pasitiki logu, kuriame glūdintis taisyklingumas protu paremtame pokalbyje atveda į tikrąjį pažinimą. Todėl aš „nepaklusiu niekam manyje, išskyrus logą, kurį, remdamasis savo tyrinėjimais, laikau geriausia savo dalimi “. savo metodą jis, prisimindamas motinos amatą, vadino dvasios meeutika (pribuvėjos amatu). Mat jis padedąs gimti jau esančiai jo mokinių dvasinei tiesai.

Sokratas neformuluoja visuotinių tiesų. Antraip jis pats sau prieštarautų. Tačiau Sokratas pripažįsta tam tikrą sugebėjimą, polinkį į žinojimą. Žinojimas yra dorybė ir gėris, o neišmanymas – yda. Gera yra tai, kas protinga, kas atitinka dievų įstatymus ir prigimties dėsnius. Dorovingas elgesys kartu yra ir protingas. Sokrato etika ištisai intelektuali, dorybės, jo manymu, išmokstama bendru proto lavinimu.

Sokrato, kaip ir sofistų, nedomino gamtos filosofijos klausimai. Jis taip pat teigė, jog žmonės nnieko tikro nežino. Tačiau, kitaip negu sofistai, jis manė, kad objektyvi tiesa yra, kad egzistuoja išmintingumo dorybė ir ji yra gėris. Sokratui filosofija yra ir etika, ir gyvenimo būdas. Mes socialinei filosofijai teikiame siauresnę prasmę negu Sokratas, palikdama jai tik žmogaus santykio su kitais žmonėmis ir su pačiu savimi apmąstymą, bet ne to santykio raišką.

Etines Sokrato pažiūras galima sutraukti į tris pamatines tezes:

1) Dora yra besąlygiškas gėris.

Dora (arethe) buvo labai sena graikų sąvoka, tačiau suprantama labai bendra prasme, tokia kaip tvirtumas, ištvermingumas, tikslumas profesionalioje veikloje. Dar sofistai šitaip suprato dorą ir teigė, jog ji yra visiškai santykinis pranašumas, skirtingas vyro ir moters, jaunuolio ir brandaus vyro. Sokratas ėmė prieštarauti tokiam reliatyvizmui, priskirdamas visai žmonių giminei bendrąsias dorybes -juk teisingumas, drąsa ar santūrumas teigiamai vertinami visur ir visada. Tuos pranašumus vadindamas dorybe, jis suteikė šiai sąvokai siauresnę, taigi ir visiškai naują prasmę. Iš teigiamų žmogaus bruožų išskirdamas ypatingas dorovines savybes, Sokratas sukūrė naują moralės sampratą. Moralės normos yra „nerašytos“, kodeksuose jų nėra; tačiau jos tvirtesnės už rašytas. Jos atsiranda iš pačios dalyko prigimties, nėra žmonių nustatytos; kaipgi jos galėtų būti žmonių sukurtos, jei yra visuotinės, visiems žmonėms vienodos? Juk (taip samprotauja Sokratas) visi žmonės negalėjo vienu metu susirinkti į vieną vietą iir susitarti dėl normų. Moralės normų visuotinumą Sokratas ypač pabrėždavo, oponuodamas sofistų reliatyvizmui; naujoje doros sampratoje visuotinumas buvo esmiškiausias doros bruožas.

Šis tik dabar pastebėtas pranašumas Sokrato akyse iš karto tapo gėrio viršūne. Visa kita, ką žmonės laiko gerais dalykais – sveikata, turtas, garbė, – ne kartą dėl savo padarinių pasirodo esą bloga. Žmogus privalo rūpintis aukščiausiuoju gėriu, nepaisydamas net pavoju ir mirties. Moraliniam gėriui jis privalo paaukoti žemesniąsias ir tariamas gėrybes: „Ar nesigėdiji rūpintis pinigais, šlove, saugumu, o ne protu, tiesa ir tuo, kad siela taptų kuo geriausia?“

Tad Sokratas buvo pirmasis, kuris išskyrė moralinį gėrį, tikrąjį etikos objektą (dėl to jis ir vadinamas „etikos pradininku“); taip pat jis buvo pirmasis pažiūros -pavadinkime ją moralizmu, – iškeliančios moralinį gėrį virš visų kitų, atstovas.

2) Dora yra susijusi su nauda ir laime.

Sokratas sakydavo, kad džiaugtųsi pasiuntęs į pragarus tą, kuris pirmasis atskyrė gėrį ir naudą. Bet tų abiejų dalykų sąsają jis suprato ne taip, kad gėris priklauso nuo naudos, o priešingai -kad nauda priklauso nuo gėrio. Tik tai, kas gera, yra iš tikrųjų naudinga. Todėl žmonės dažnai klysta ir elgiasi priešingai savo naudai, nes nežino, kas yra gera. Tad Sokratas buvo priešingybė utilitaristui; tačiau pripažindamas gėrio ir naudos neatskiriamumą, dažnai kalbėdavo taip pat

kaip utilitaristai: jis skelbė poelgį esant neabejotinai gerą, jei jis teikia naudą, o girdamas teisingumą ar lojalumą, uolumą darbe ar kompetenciją, remdavosi jų teikiama nauda.

Panašiai jis suprato ir gėrio santykį su laime: laimė esą susijusi su dora, nes atsiranda iš doros. Laimingas yra tas, kuris pasiekė aukščiausiąjį gėrį, o aukščiausiasis gėris yra dora.

3) Dora yra žinojimas.

Bet koks blogis atsiranda iš nežinojimo: niekas žinodamas ir sąmoningai blogio nedaro. Ir negali būti kitaip: jei gėris yra naudingas ir užtikrina laimę, nėra pagrindo, kad ttai žinantis nesielgtų gerai. Todėl žinojimas yra pakankama doros sąlyga, o kalbant kraštutinumų kalba, kaip kad mėgo kalbėti Sokratas, yra tas pats, kas dora: „Yra vienas ir tas pats žinoti, kas yra teisinga, ir būti teisingam“. Sokratas formuluoja tokį apibrėžimą: dora yra žinojimas.

Į pastabą, kad žmonių poelgiuose dažnai susikerta žinojimas ir poelgis, proto reikalavimai ir aistros postūmiai, kad dorai be žinojimo dar reikalinga valia, Sokratas atsakytų: jei žinojimas nėra pakankamas dorai, jis yra paviršutiniškas ir neišsamus. Kieno žinojimas tikras ir vvisiškas, tas negali neperprasti jo iki pat gelmių ir negali elgtis kitaip, tik gerai. Dorai reikalingas žinojimas yra aiškiai kitokios rūšies nei tas, kurį sukaupė graikų filosofai: tai žinios ne apie stichijas, žvaigždes, kosmosą, o apie teisingumą ir drąsą, ne ggamtamokslinės, o etinės žinios, kurios remiasi ne grynai teoriniu svarstymu, o praktiniu samprotavimu.

Tokia pažiūra vadinama etiniu intelektualizmu. Sokratas anaiptol nebuvo vienišas, laikydamasis tokios pažiūros. Graikai apskritai buvo linkę gyvenimą suprasti intelektualistiškai, o tokia nuostata buvo ypač paplitusi Atėnuose V amžiuje, graikų švietimo laikais. Sokratui laikytis intelektualistinės nuostatos buvo dar ypatingų priežasčių: pirmiausia jis pats buvo refleksyvaus tipo žmogus, kuris gyvenime vadovaujasi protu, nieko nedaro instinktyviai, o drauge jis turėjo tokią tvirtą ir patikimą valią, kad ji niekada nesusvyruodavo, ir jam nereikdavo jokių valios pastangų priimti sprendimus; pagaliau Sokratas buvo įpratęs sunkiai suvokiamas moralines savybes įsivaizduoti pagal analogiją su žmogaus tinkamumu darbui, ypač amatams: dirbama gerai, kai mokama dirbti, kai žinoma, kaip dirbti.

Iš intelektualizmo kilo ir kitos Sokrato etikos tezės. Pirmiausia, kkad doros galima mokytis; juk dora yra žinojimas, o žinios – įgyjamos. Ši tezė buvo labai svarbi: aukščiausiasis gėris, koks yra dora, nėra įgimtas. Jį galima įgyti, ir nuo mūsų pačių priklauso, ar tą gėrį turime.

Kita išvada – kad dora yra viena. Teisingumas buvo apibrėžtas kaip žinojimas, kas kam pridera, dievobaimingumas – kaip žinojimas apie dievus, drąsa – kaip žinojimas, ko dera bijoti; pagaliau visos dorybės yra žinojimas, taigi jos iš esmės yra vienas ir tas pats. Šia teze apie ddorybės vieninteliškumą Sokratas išsakė savo protestą prieš sofistų etinį pliuralizmą.

Sokratas savo intelektualistinės teorijos niekuo nebuvo apribojęs. Užtat savo asmeniniuose sprendimuose dažnai vadovaudavusi vidiniu balsu – demono balsu, kaip pats sakydavo, – kuris jį sulaikydavo nuo blogo poelgio. Tas vidinis balsas nebuvo kokio nors kito psichinio veiksnio, pavyzdžiui, valios ar jausmų, paspirtis intelektui, tai buvo greičiau religinis etikos papildymas, nuoroda į pagalbą, kurią dievybė teikia žmonėms.

Etiniai Sokrato teiginiai jungėsi į vieną grandinę ir vedė prie aiškios išvados: žmonės siekia laimės ir naudos. Tikrą laimę ir tikrą naudą teikia tik gėris. Tikrasis gėris yra dora. Dora yra viena, nes kiekviena dorybė yra žinojimas. Įgydami žinių, pasiekiame gėrį, o su juo – naudą ir laimę. Išvada – paprastas gyvenimiškas patarimas: reikia siekti žinių, o kas gali, privalo ir kitus šito mokyti. Sokratas ne tik skelbė tokią teoriją, bet ir pats ją taikė sau, su geležiniu nuoseklumu gyveno pagal savo teoriją. Mokymą laikydamas svarbiausia savo paskirtimi, jam buvo visiškai atsidavęs. Nepaisydamas savo asmeninių polinkių ir gyvenimo sąlygų, jis nepalaužiamai siekė to, kas yra aukščiausiasis gėris ir kas dėl to įpareigoja visus ir visada. Jo gyvenimas ir mirtis visiškai atitiko jo mokslą.

Literatūros sąrašas:

1. Plėšnys A.(1996) Filosofijos įvadas. Vilnius

2. Hafneris G.(1987) Žymūs Antikos žmonės. Vilnius

3. Raeper W., Smith L.(1996) PPo idėjų pasaulį. Vilnius

4. Tatarkiewicz W.(2001) Filosofijos istorija. T1. Senovės ir viduramžių filosofija. Vilnius

5. Ozolas R.(1988) Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. Vilnius

6. Ksenofontas() Atsiminimai apie Sokratą.

7. Nekrašas E.() Filosofijos įvadas.

8. Filosofijos žodynas (1975). Vilnius

9. Dombrovskis A.(1986) Pasakojimai apie filosofus. Kaunas