Stasys Šalkauskis: dorovinio ugdymo uždaviniai, tikslai ir priemonės
Turinys
I. Įvadas ..3
II. Dorinimo tikslai ..4
2.1 Tolimesni ir artimesni dorinimo tikslai ………………4
2.2 Objektyviniai ir subjektyviniai dorinimo tikslai ..4
2.2 Tiesioginiai ir netiesioginiai gyvenimo tikslai ..5
III. Formaliniai dorinimo uždaviniai…………………..7
3.1 Dorinis asmuo…………………………7
3.2 Būdo lavinimas…………………………8
3.3 Sąžinės auklėjimas…………………………10
IV. Dorinimo sąlygos bei priemonės……………………11
4.1 Dorinimo sąlygos .11
4.2 Dorinimo priemonės .12
V. Specialieji dorinimo veiksniai…………………….13
5.1 Auklėjimas tvardymuisi .13
5.2 Seksualinis auklėjimas .13
5.3 Visuomeninis auklėjimas .14
VI. Apibendrinimas .15
VII. Literatūros sąrašas .16I. Įvadas
Stasys Šalkauskis – vienas žymiausių Lietuvos filosofų ir pedagogų. Pasiremdamas pedagoginiais žurnalais bei laikraščiais plėtojo „dorinio mokslo“ propagavimą pedagogo bendruomenėje.
Anot St. Šalkauskio, ddorinės asmenybės – tai laisvas pasirinkimas ir sąmoninga atsakomybė už savo elgesį. Ugdymas yra naujos, nesuaugusios dar kartos pilnutinis brandinimas, t.y., darymas, kad ji subręstų visais gyvenimo atžvilgiais ir visomis savo žmogiškomis prigimties išgalėmis. Šitaip suprastas ugdymas yra visos pedagogikos objektas. Todėl kiekvienas atskiras ugdymo uždavinys gali sudaryti pedagogikos dalį arba vieną kurią pedagoginę teoriją, bet ne atskirą dalį. Taigi, pasak St. Šalkauskio, dorinimo mokslas, dorinio auklėjimo teorija ir moralinė pedagogika yra vienas ir tas pats dalykas.
St. Šalkauskis „ DDoriniame moksle“ išskiria bendrąją ir specialiąją dalis. Bendroji dorinimo mokslo dalis tyrinėja tokias dorinimo bendrenybes, kaip tikslą, bendrus uždavinius, sąlygas ir priemones. Specialioji dalis tyrinėja specialius ir labiau konkretinius dorinimo uždavinius ir jų vykdymą sistemingu auklėjimu. Tokiu būtent būdu tyrinėjamas sspecialiojoje dalyje mandagumo klausimas, seksualinio auklėjimo problema , vyrų ir moterų auklėjimas, pagal jų pašaukimo ypatybes, visuomeninis ir tautinis auklėjimas.
Bendroji dorinimo mokslo dalis atsižvelgia labiausiai į auklėtinio prigimtį ir tyrinėja dorinimo dalykus, taip sakant, formaliu atžvilgiu. Smulkesni bendrosios dorinimo mokslo dalies skyriai nustatomi pagal dalykus, kurie juose tyrinėjami.
Specialiąją dorinimo mokslo dalį sudaro materialiniai arba konkretiniai dorinimo uždaviniai.
Darbo objektas – dorovinio ugdymo tikslai, uždaviniai bei priemonės.
Darbo tikslas – išsiaiškinti, kaip dorovinį ugdymą supranta S. Šalkauskis.
Tikslui realizuoti iškelti šie uždaviniai:
1. Išsiaiškinti, kokie yra dorinimo tikslai;
2. Paanalizuoti, kokie yra formalinai dorinimo uždaviniai;
3. Išanalizuoti dorinimo sąlygas bei priemones;
4. Aptarti kai kuriuos specialiuosius dorinimo veiksnius.
II. Dorinimo tikslai2.1 Tolimesni ir artimesni dorinimo tikslai
Tikslą St. Šalkauskis apibrėžia kaip siekiamąja priežastimi ir aptariamas tuomet, kai kas nnors vyksta arba daroma. Tikslas patraukia prie savęs žmogaus valią dėl to, kad jis yra žmogaus laikomas tam tikra gėrybe. Grožio idėja, išreikšta paviršiniu pavidalu, yra objektyvi gėrybė, tuo tarpu garbė ir materialinis pelnas yra subjektyvios gėrybės. Pats grožis yra aukščiausia gėrybė ir todėl tolimiausias kuriamojo veikimo tikslas.
Tuo tarpu, panašią situaciją tenka rinktis, norint rasti tolimiausią kelią dorinimui. St. Šalkauskio nuomone, būtent dorinimas turi paruošti žmogų doroviniam gyvenimui. Kadangi gyvenimas turi savo tikslą, tuomet bus ne sunku suprasti, kad dorinis aauklėjimas taip pat turi tikslą. Dorinio gyvenimo srityje objektyviai pati dora yra tikslas, aišku tai, jog ji yra tikslas, tad aišku tai, kad dora yra įvardijama kaip tikslas ir doriniam žmogaus auklėjimui. Tačiau toli gražu, dora nėra tolimiausias tikslas nei žmogaus gyvenimui, nei doriniam auklėjimui, nes pati dora arba dorovė, kaip dorinių gėrybių tvarka, įgauna tikros reikšmės tik sąryšį su tuo nelygstamuoju gėriu, į kurį kaip į savo vyriausią tikslą turi laisvai ir sąmoningai apsispręsti žmogaus valia. Šis vyriausias gėris yra nelygstamasis tikslas žmogaus valiai, tuo pačiu yra galutinis arba tolimiausias tikslas doriniam auklėjimui. Taigi, tolimiausias dorinis gyvenimo tikslas ir tolimiausias dorinio auklėjimo tikslas, ir tas tikslas yra pats Dievas.2.2 Objektyviniai ir subjektyviniai dorinimo tikslai
Objektyvinės prasmės vertingumas pereina ne nuo žmogaus nusistatymo, bet nuo šito tikslo, turinčio savyje buities ir tobulumo pilnatvę. Šalia šito tolimiausio objektyvinio tikslo yra įžiūrima nauja tikslų kategorija, kuri yra vadinama artimesniu objektyviniu tikslu. Šį tikslą sudaro bendrieji žmogaus dvasinio veiklumo objektai, kuriuos sudaro tiesa, gėris bei grožis. Tiesa yra protinio veikimo objektas, gėris yra valios veikimo objektas, grožis yra estetinio jausmo objektas. Pasak St. Šalkauskio, dora yra artimesnis objektyvinis praktinio veikimo tikslas ir todėl yra tinkamas tikslas doriniam auklėjimui. Tolimesnis subjektyvinis žmogaus gyvenimo tikslas yra aasmeninis baimingumas, kuris yra įgyjamas siekiant objektyvinių gyvenimo tikslų.
Dorinio gyvenimo srityje idealinio gėrio meilė ir jo siekimas valios galia turi teikti žmogui laimės. Prie tokios laimės supratimo turi ruošti ir dorinis auklėjimas. Artimesnis subjektyvinis dorinimo tikslas yra tos žmogaus galios išvystymas, kuri tarnauja doriniam veikimui. Tai bus būtent žmogaus galios išvystymas ir išauklėjimas. Artimesnis objektyvinis dorinimo tikslas yra praktinė gėrio meilė, o tuo tarpu tolimesnis subjektyvinis dorinimo tikslas yra baimingumas, pereinantis iš meilės gėrio. Tolimiausias objektyvinis dorinimo tikslas yra pats Dievas.
Taigi yra keturi tikslai, kurie glaudžiai susiję vieni su kitais doriniame žmogaus gyvenime, vykdytini ugdomojo dorinimo priemonėmis yra šie:
• valios kultūra, kaip vykdomoji galybė;
• doros tvarka, kaip gėrio meilė;
• baimingumas, kaip dora;
• pasitikėjimas Dievu, kaip galutinis dorinio gyvenimo laimėjimas.
2.3 Tiesioginiai ir ne tiesioginiai gyvenimo tikslai
Visus prieš tai nusakytus dorinimo tikslus būtų galima pavadinti ne tiesioginiais tikslais, tuo tarpu šalia jų ir jiems atitiktinai yra ir dorinimui tiesioginių tikslų, kurie atitinka ugdomojo veikimo prigimtį.
Ruošdamas žmogų gyvenimui, ugdymas jo prigimtyje turi išvystyti tokių ypatybių, kurios duotų galimybės sėkmingai vystyti gyvenimo tikslus. Tokios ypatybės ir yra pastovus ir sąmoningas nusiteikimas bei nusistatymas vykdyti kuo sėkmingiausiu būdu gyvenimo tikslus. Šios ugdomosios vertybės ir yra dorinimui artimiausi ir tiesioginiai tikslai, kurie dorinio gyvenimo tikslų atžvilgiu tampa pedagoginėmis priemonėmis.
Dorybė yyra jau įgytas įprastinis pasiturėjimas valios kultūra, palenkta doriniams tikslams. Taigi, dorybė yra pastovus ir sąmoningas valios nusiteikimas bei pasiryžimas veikti tvirtai ir galingai, siekiant dorinių gyvenimo tikslų. Štai tokia prasme dorybė yra tiesioginis dorinimo tikslas arba kitaip tariant dorinimo vertybė.
St. Šalkauskis ypač pabrėžia, kad kiekvieną gyvenimo tikslą turi atitikti auklėtinio prigimtyje tam tikra dorybė, kaip pastovus bei sąmoningas nusiteikimas, kurio pagalba šis tikslas gali būti siekiamas.
St. Šalkauskis išskiria tris pagrindinius gyvenimo tikslus, kurie būdingi dorinimui:
• Valios kultūra. Tai pastovus ir sąmoningas nusiteikimas, įgytas pratinimosi keliu, tik tvirtas būdas palengvina bet kurį dorinį veiksmą, kuris neleidžia žmogui iškrypti iš tiesaus kelio, kuomet gyvenimas jam sudarys kliūčių žengti doros takais.
• Doros tvarka. Pagrindinis žmogaus doros nusiteikimas yra sąžinė. Sąžinės žinojimas, taikomas veikimui, yra ne kas kita, kaip vertinamasis sprendimas. Taigi, sąžinė yra pastovus bei sąmoningas nusiteikimas, padedantis žmogui vertinamai spręsti apie doriną veiksmo vertę. Sąžinė yra aukštesnis žmogaus prigimties balsas, kuris kartais pastumia žmogų į veikimą arba sulaiko nuo netinkamo veikimo.
• Žmogaus laimingumas. Žmogaus laimė pereina ne tiek nuo išviršinių gyvenimo aplinkybių, kiek nuo vidinio nusistatymo bei sugebėjimo būti laimingam. Žmogus laimės ieškoti visų pirma privalo dorinės prievolės pildyme ir aukštųjų idealų vykdyme. Laimė apskritai yra tolimesnis ne tiesioginis gyvenimo
tikslas, o sugebėjimas būti laimingam visose gyvenimo aplinkybėse yra ugdomoji vertybė, kuri sudaro tiesiog.inį ugdomojo veikimo tikslą.
Tai trys pagrindiniai tiesioginiai dorinimo tikslai, kuriuos išskiria St. Šalkauskis, kaip bendrąsias dorybes, kokių reikia doriniam gyvenimui dorai asmenybei.III. Formaliniai dorinimo uždaviniai
3.1 Dorinis asmuo
Individas ir asmuo.St. Šalkauskis dorinimo uždavinius įvardina kaip, privalėjimą daryti tai, norint pasiekti tikslą. Pedagogas išskiria tris pagrindinius dorinimo uždavinius:
• Tvirto būdo išlavinimas;
• Jautrios valios išlavinimas;
• Sugebėjimo būti laimingam lavinimas.
Pasak St. Šalkauskio, tik pats asmuo yra šių dorinių savybių nešėjas. Tokį asmenį SSt. Šalkauskis įvardija kaip individualią protingos prigimties substanciją, turinčią protingą prigimtį. Pasiturėti protu gali tik dvasinė prigimtis. Todėl kai sakoma, kad asmuo yra individuali substancija, pasižyminti protinga prigimtimi, tai reiškia, kad asmuo yra esanti savyje ir sau būtybė, turinti dvasinį pradą, kuris yra protingumo ir laisvės šaltinis. Kitaip tariant, asmuo yra substanciali ir protu pasižyminti asmenybė.
Individualybė ir asmenybė. Jei individualybė sudaro individo esmę ir jei asmenybė sudaro asmens esmę, tuomet individualybė pereina nuo to, kas sudaro patį individą, ir aasmenybė pereina nuo to, kas sudaro patį asmenį. Individo sąvoka apima vien tik žmogų, bet kartu apima ir negyvuosius daiktus. Tuo remiantis galima spręsti, kad individualumas pereina iš žemesnės žmogaus prigimties.
Individualybės ir asmenybės santykiavimo klausimas išsprendžiamas pilnutinio ugdymo sistemoje. PPilnatvės principas reikalauja, kad žmogaus individualybė būtų išvystyta kaip tvirta atrama asmenybei. Žmogaus asmenybė yra aukštesnių gyvenimo tikslų išreiškėja, todėl jai turi būti palenkta žmogaus individualybė. Visą tai, St. Šalkauskis aiškina taip: žmogaus siela laisvai ir sąmoningai apsisprendžia bei nusistato į aukštuosius žmogaus gyvenimo tikslus ir jiems palenkia visus gyvenimo žygius. Kai miršta žmogaus siela individualybės srityje, kad pasireikštų aukštesne gyvybe asmenybės srityje.3.2 Būdo lavinimas
Būdas yra viena iš sudedamųjų dorinės asmenybės dalių, kuri pereina nuo pastovios valios nusistatymo. Panašiai ir jautri sąžinė, ir sugebėjimas būti laimingam tėra vien dorinės asmenybės atskiros žymės. Todėl dorinimo visumoje tik vienai iš dorinimo pareigų tenka specialiai būdo lavinimas.
Būdo pasireiškimas tam tikroje dorinio gyvenimo srityje sudaro ne ką kitą kaip dorybę. Pasireiškiant būdui teisingumo ssrityje gauname teisingumo dorybę. Pasireiškiant būdui tiesumo srityje turime tiesumo dorybę. Būdą St. Šalkauskis įvardija kaip asmens savybę kuri yra imama labiau formaliniu atžvilgiu, o tuo tarpu dorybė yra ta pati asmens savybė, paimta tik labiau materialiniu atžvilgiu arba pritaikyta prie vienos kurios dorinio gyvenimo pareigos.
Būdas visų pirma charakterizuoja asmens valios kultūrą, todėl ne intelektualinis ir ne estetinis asmens vertingumas išeina per būdą, bet asmens praktinio pasireiškimo galia. Doriniame gyvenime būdas atlieka savo rūšies vaidmenį, nes jis yra valios ttvirta atrama. Tyrinėjant būdo lavinimo klausimą, visų pirma dėmesį reikia kreipti į proto nusistatymą, atitinkančiu būdo reikalavimus, ir tik paskui tirti klausimą apie deramą valios nusiteikimą.
Dorinių principų pažinimas yra pirma sąlyga būdui lavinti. Priimdamas kokį nors sprendimą, žmogus pats gali patikrinti šio principo racionalumą, ir tuomet dorinis principas sudaro jo įsitikinimą. Dorinis principas, susidaręs proto įsitikinimu, gali turėti sprendžiamosios galios valios nusistatymui. Kad žmogus galėtų atsispirti grynai protiniu būdu, reikia, kad jis turėtų aiškų dorinio principo pažinimą bei išvystytą vertinamojo sprendimo galią, kad pajėgtų apginti savo principus. Doriniam principui apginti yra pageidaujamas kuo didesnis vertinamojo sprendimo išlavinimas jau vien todėl, kad ginti teigiamai dorinis principas yra sunkiau, negu neigiamai griauti.
Toks yra bendras dorinimo reikalavimas, statomas lavinimui formaliniu atžvilgiu, kitaip tariant, vertinamojo sprendimo atžvilgiu. Tačiau, St. Šalkauskis pabrėžia ir tai, kad materialiniu atžvilgiu dorinimas gali statyti lavinimui reikalavimą, kad lavinimas pateiktų auklėtiniams dorinių principų pažinimą. Dorinių principų pažinimas gali įvykti dvejopu pamokymu iš auklėtojo pusės:
• priklauso prie auklėjimosi ir lavinimosi;
• sudaro vieną auklėjamojo lavinimo dalį.
Kalbant apie valios lavinimą, būtina pabrėžti tai, kad valios lavinimo klausimas yra centrinė dorinimo mokslo problema, nes visa žmogaus dora pereina nuo pastovaus bei teigiamo valios nusiteikimo kiekvienu atskiru atveju laisvai apsispręsti doriniu motyvu ir savo apsisprendimą įvykdyti vveikimu. Valios lavinimas ir yra toks jos stiprinimas ir išvystymas, kad jos pagalba žmogus pajėgtų įvykdyti savo gyvenime bei veikime dorinį idealą.St. Šalkauskio teigimu, asmenybės galybė pereina nuo būdo galybės, o tuo tarpu būdo galybė pereina nuo valios galybės.
Norint nustatyti tvirtus pagrindus valios lavinimui, būtina lavinti vaiko valios veiksmus. Ankstyviausiame vaiko amžiuje pasireiškia inkstinktyviniai palinkimai, kylantys iš fiziologinių veiksnių. Antrame, kiek vyresniame vaiko amžiuje kartu su sąmonės didėjimu išsivysto vidiniai vaiko pojūčiai. Vaikui einant į paauglystės amžių, vis labiau reiškiasi žmogiškosios asmenybės žymės, atsiradusios iš dvasinės jo esmės. Vaikas ima suprasti bendras idėjas ir stengiasi doriniu būdu nusistatyti pagal savo protinį supratimą. Norint palengvinti laisvą vaiko valios apsisprendimą, būtina tinkamai paruošti fiziologinius polinkius bei psichologines emocijas ir tik po to statyti valiai formalinų uždavinių laisvai apsispręsti protingais principais. Pirmame bei antrame vaiko amžiaus tarpsnyje sudaroma kuo palankiausios aplinkybės laisvam valios apsisprendimui. Tačiau tiesioginis valios lavinimas prasideda dvasiniame arba doriniame tarpsnyje, kai valia raginama veikti tam tikru būdu pagal idealinį doros dėsnį. Tik supratus skirtumą tarp pedagoginės valios lavinimo pakraipos bei dorinio valios pasireiš.kimo veikimu lavinimo pakraipos, galima sąmoningai ir savo laiku pradėti iš pradžios netiesioginį arba materialinį, o po to tiesioginį arba formalinį auklėtinio valios lavinimą. Todėl ypač svarbu ppažymėti, kad pedagoginė valios lavinimo pakraipa ir dorinė valios pasireiškimo veiksmu, lavinimo pakraipa yra atvirkštinė: eina nuo fiziologinio poreikio prie psichologinio ir atvirkščiai.
Pedagoginis valios lavinimas stengiasi palengvinti laisvą valios veiksmą, paruošus jam atitinkamus fiziologinio polinkio bei psichologinės emocijos. Dorinis valios pasireiškimas stengiasi suderinti fiziologinius polinkius kartu su psichologinėmis emocijomis. St. Šalkauskis įžvelgia ir neigiamą pusę. Pastatyti vaikams doriniai reikalavimai, kartu nelavinant fiziologinių poreikių su psichologinėmis emocijomis gali iššaukti iš vaiko pusės reakciją- mokiniai gali įprasti vadovautis vien doriniais jausmais, ir tuomet jausmų neskatinamas jis neturės valios stiprybės veiksmams.3.3 Sąžinės auklėjimas
St. Šalkauskis sąžinės sąvoką įvardina kaip proto balsą. Sąžinė iš savo pagrindo yra jau ne valios, bet proto nusiteikimas. Tačiau kartu ir būdas, ir sąžinė yra asmens kokybės, arba asmenybės sudedamosios dalys.
Auklėjant sąžinę, pirmasis uždavinys yra tinkamai lavinti protą dorinių sprendimų srityje. Čia privalo dalyvauti doriniai pamokymai. Sąžinės esmė reikalauja per dorovinius pamokymus atkreipti dėmesį į siektinus dalykus( aiški dorinių principų sąmonė, bei išmintingas šių principų taikymas atskiriems gyvenimo bei veikimo atvejams). Kai veiksmas yra jau padarytas, sąžinės balsas pasireiškia protavimu, kuris yra taikomas įvykusiam veiksmui aptarti. Taigi, sąžinės auklėjimo atžvilgiu vertinamasis proto sprendimas privalo lavinti ypatingai šiuose trijuose dalykuose:
• sąmoningas bei savarankiškas dorinio dėsnio konstatavimas;
• išmintingas motyvų apsvarstymas prieš pradedant veikti;
• objektyvus
bei kryptingas savo atlikto veikimo kontroliavimas.
Taigi, dorinio dėsnio atžvilgiu, auklėtiniuose svarbu lavinti principalumą, išmintingumą, autokritiką.IV. Dorinimo sąlygos bei priemonės
Sąlyga nėra aktyviai pavartojama tikslui, tuo tarpu priemonė tuo ir skiriasi nuo sąlygos , kad ji yra aktyviai vartojama tikslui siekti veikiančiose žmogaus rankose. Tačiau vis dėlto sąlyga nėra svetima tikslui aplinkybė: ji kaip tik ir yra aplinkybė, kuri turi lemiamos reikšmės tikslui siekti. Tačiau priemonė turi jau aktyvios reikšmės siekiamajam tikslui, nors ir nėra vykdomoji veiksmo priežastis.4.1 Dorinimo sąlygos
Bendra bei būtina ddorinimo sąlyga yra tam tikras auklėtojo bei auklėtinio santykiavimas. Būtina dorinimo sąlyga iš auklėtojo pusės yra dorinis autoritetingumas, atremtas į dorinį jo vertingumą. Auklėtojas turi pelnyti auklėtinio pasitikėjimą bei pagarbą. Tačiau viso to nepakanka doriniam auklėjimui. Auklėtojas ir auklėtinis turi dar sueiti į dorinį santykiavimą, kuris yra vadinamas doriniu bendravimu. Taigi, St. Šalkauskis išskiria tokias bendriausias dorinimo sąlygas:
• dorinis auklėtojo autoritetingumas- šis reikalavimas yra atskiras pritaikymas bendro reikalavimo, kad dorinimas nuosekliai eitų nuo auklėjimo iš auklėtojo pusės prie auklėjimosi iš auklėtinio ppusės.
• Auklėtinio pagarba bei pasitikėjimas- esančios priežastingame tarp savęs sąryšyje, kadangi be auklėtojo autoritetingumo negali būti iš auklėtinių pusės ir tinkamos pagarbos. Dora auklėtojas turi laimėti šią pagarbą savo auklėtinių širdyse, nes pagarba iš auklėtinių pusės yra būtina sąlyga dorinimui. <
• Auklėtojo ir auklėtinio dorinis bendravimas- pasitikėjimas yra auklėtinio kokybė, kuri tiesioginiu būdu veda prie šios sąlygos, kuri yra laikoma viena iš pagrindinių dorinimo sąlygų. Svarbiausia, kad doriniai pamokymai būtų paremti paties auklėtojo doriniu gyvenimu ir kad auklėtiniai galėtų įsitikinti, kad auklėtojo skelbiami principai yra ne tik jiems peršami, bet kartu ir vykdomi auklėtojo asmeniniame gyvenime.4.2 Dorinimo priemonės
St. Šalkauskis išskiria šias dorinimo priemones:
• Pratinimas- auklėtinis yra pratinamas prie ko nors, ir kaip paties auklėtinio veiksmas, kuriuo jis įpranta ką nors daryti. Iš dalies šią priemonę galima vadinti auklėjamuoju tikslu; tuo tarpu ir auklėtojo pratinimas ir auklėtinio pratinimasis yra priemonės tikslui siekti. Tvirtas įprotis tesusidaro tik tuomet, kai pratinimo bei pratinimosi priemonės solidariai sutaria tarp savęs. Du pagrindiniai veiksmai, kuriais auklėtinis yra pratinamas ddorinio auklėjimo dalykuose, yra auklėtinio gyvenimo bei veikimo tvarkymas ir įsakinėjimas auklėtiniui tvarkos taisykles taikyti savo gyvenime bei veikime. Auklėtinis, kurio auklėjime nebuvo užlaikoma tvarka ir kuriam duota įsakymų, negali būti gerai išauklėtas nei išoriniu, nei vidiniu doriniu būdu.
Iš pat pradžių ne auklėtinis, bet auklėtojas įneša tvarkingumą į auklėtinio gyvenimą. Bet brendimo vyksmas kaip ir kitose ugdymo srityse reikalauja, kad būtų nuosekliai einama nuo auklėjimo prie auklėjimosi. Auklėtinis turi čia eiti nuo faktinio tvarkingo gyvenimo prie sąmoningo tvarkymosi.
• Įkvėpimas. Dorinis įįkvėpimas skiriasi nuo pratinimo tuo, kad nekelia auklėtiniui jokių griežtų reikalavimų, kurių pildymas turėtų auklėtiniui pratinamuosius reikšmės. Jis skiriasi nuo pamokymo tuo, kad yra ne tiek protinio, kiek intuityvinio pobūdžio. Be to, St. Šalkauskis pabrėžia, kad dorinis įkvėpimas, atsisakąs nuo griežtų reikalavimų ir autoritetingų pamokymų, pereina į labiau žmogišką ir net draugišką auklėtoją ir auklėtinio bendravimą. Viena pagrindinių dorinio įkvėpimo auklėtiniui priemonių yra auklėtojo įkvėpimas ir jo pavyzdys.
• Priežiūra – tai auklėtojo susirūpinimas fiziniu bei dvasiniu auklėtinio saugumu ir jo sugebėjimu pergalėti savo išsivystyme jo užtinkamas kliūtis. Geriausia auklėjamoji priežiūta yra ta, kuri pati nejučiomis susidaro, auklėtojui laisvai bendraujant su auklėtiniais. Labai svarbu sugebėti matuoti priežiūros reikalą pagal būdą, pobūdį, aplinkumą, atsakomybės jausmą, valios tvirtumą, susipratimą ir kt. Auklėtojo priežiūra turi nuosekliai vesti prie to, kad pats auklėtinis įprastų būti savo gyvenimo bei veikimo prižiūrėtojas.
• Numatomoji ir baudžiamoji drausmė. Pagrindinis jos principas – kuo geriau sutvarkyta numatomoji drausmė, tuo mažiau esama reikalo imtis baudžiamosios drausmės priemonių; sulig auklėtinio brendimu išviršinė drausmė turi vursti išvidine drausme.
V. Dorinimo veiksniai5.1 Auklėjimas tvardymuisi
Susitvardymas yra aukštesnio dvasinio gyvenimo jėgų išvystymas psichofizinėje žmogaus būtybėje, kad ji pasidarytų visai klusni dvasinio gyvenimo tvarkai. Tvardymosi esmę sudaro žemesnis žmogaus prigimties palenkimas aukštesniajai žmogaus prigimčiai, nusistačiusiai idealiniais motyvais.
Šis uždavinys gali būti aatsietas vien tada, kai žmogus turi tvirtą būdą, jautrią sąžinę ir sugeba tvardyti savo laimės klausimą. Tačiau savo turiniu tvardymasis priklauso prie specialiosios dorinimo mokslo dalies. Bendrieji klausimai, kurie galėtų būti visų pirma ištirti sprendžiant tvardymosi problemą, paliestų tvardymąsi trimis atžvilgiais, būtent, savarankiškam veiklumui, auklėjimui bei ruošimui doroviniam gyvenimui. Atitinkami atsakymai yra trys pagrindiniai faktai:
• tvardymasis auklėjime gali būti sėkmingai siekiamas savarankiškojo veiklumo priemonėmis.;
• tvardymasis yra pagrindinė ir niekuo nepakeičiama auklėjimosi dali;
• tvardymasis yra ugdymo laikotarpyje paruošiamasis tarpsnis, einant į rimtą dorinį gyvenimą.5.2 Seksualinis auklėjimas
Didžiausios reikšmės seksualiniams auklėjimui turi religinė praktika. Katalikų auklėtojų liudijimu, geriausias laidas pastoviam ir sąmoningam nusiteikimui skaistybės naudai yra sakramentalinė praktika, kuri susijusi su dorinio auklėjimo priemonėmis.
Netiesioginės seksualinio auklėjimo priemonės yra būdo lavinimas, ypatingai taikomas seksualiniam instinktui suvaldyti; sąžinės auklėjimas, ypatingai taikomas savo žmoniškosios garbės pajautimui seksualinėje gyvenimo srityje.
Teigiamasis veiksnys seksualinėje gyvenimo srityje, kuria gali turėti nemažos reikšmės seksualiniam susitvardymui yra savo žmoniškosios vertės pajautimas, kurį reikia skirti nuo ambicijos, nes pastaroji gali visai gerai sugyventi su nesusivaldymu seksualinio gyvenimo srityje. Jei žmogus yra įpratintas ieškoti pasitenkinimo aukštesnio gyvenimo srityje, tai, aiškus dalykas, tai turės teigiamos reikšmės siekiant skaistybės idealo.5.3 Visuomeninis auklėjimas
Visuomenė yra ne kas kita kaip individualinis asmenų santykiavimas. Santykiavimas susidaro iš individualinių išgyvenimų, kurie glūdi aatskirose asmenyse. Todėl auklėti visuomenę faktinai yra ne kas kita kaip auklėti atskirus asmenis visuomeniniu atžvilgiu. Kadangi visuomeninis auklėjimas sudaro vieną pilnutinio ugdymo atžvilgį, tai jis gali būti siekiamas visomis pilnutinio ugdymo dalimis. Bet visuomeninis auklėjimas ypatingai turi daug bendro su dorinimu, nes daugelis visuomeninių nusiteikimų yra dorinės prigimties.
Visuomeniniame auklėjime, kaip ir kitose ugdomojo veikimo srityse, privalo būti skiriami tolimesni ir artimesni tikslai. Tolimesni arba netiesioginiai tikslai yra kartu tikslai ir visuomeniniam gyvenimui. Artimesni arba tiesioginiai visuomeninio auklėjimo tikslai turi būti atsieti auklėtinio prigimtyje kaip pastovūs visuomeniniai reiškiniai.
Lavinimas visuomeninio supratimo ir pratinimas dirbti visuomeninį darbą yra dvi pagrindinės visuomeninio auklėjimo priemonės. Visuomeninis auklėjimas gali turėti tiek atskirų uždavinių, kiek gali būti atskirų visuomeninio auklėjimo tikslų. Prieš pradedant mokyti mokinius visuomeninio auklėjimo, St. Šalkauskis akcentuoja tai, kad visų pirma reikia juos suskirstyti į bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji visuomeninio auklėjimo uždaviniai siekia išvystyti naujose kartose bendruosius visuomeninius nusiteikimus, reikalingus specialiems visuomeninio auklėjimo uždaviniams realizuoti.
Baigiant aptarti visuomeninius veiksnius, ypač svarbu pabrėžti, kad visų svarbiausi visuomeninio auklėjimo veiksniai yra šeima, mokslas, visuomeninė valdžia bei Bažnyčia.VI. Apibendrinimas
Taigi, šio darbo pagrindinis tikslas buvo išsiaiškinti, kaip dorovinį ugdymą supranta filosofas St. Šalkauskis. Todėl, norėčiau trumpai apibendrinti šį darbą:
• St. Šalkauskis išskiria tris dorinimo tikslų grupes –
tolimesni ir artimesni dorinimo tikslai, objektyviniai ir subjektyviniai dorinimo tikslai. Prie dorinimo tikslų jis priskiria ir tiesioginius bei netiesioginius gyvenimo tikslus. Šias tris dorinimo tikslų grupes jis nurodo kaip bendriausias dorybes, kurias galima numatyti doriniam gyvenimui.
• Šis filosifas nurodo pagrindinius dorinimo uždavinius – dorinio asmens kūrimas, žmogaus būdo lavinimas, sąžinės auklėjimas. Šiuos įvardija kaip privalėjimą daryti tai, norint pasiekti užsibrėžtą tikslą.
• Autorius dorines priemones – nusako kaip aktyviąją reikšmę siekiant tikslo. Sąlygas jis apibrėžia kaip aplinkybę, kuri turi realios reikšmės tikslo pasiekimui. SSt. Šalkauskis pabrėžia, jog visų pirma reikia nusistatyti sąlygas ir tik po to eiti prie vartotinų priemonių.
• St. Šalkauskis išskiria pagrindinius dorinimo veiksnius – seksualinis ir visuomeninis auklėjimas bei tvardymosi lavinimas. Šie veiksniai ypač daro įtaką vaiko gyvenimui. Vadovaudamasis jais jis galės bet kokiu atveju pasiekti savo tikslo.VII. Literatūros sąrašas
1. Šalkauskis, St. 2002. Raštai VII dalis. Vilnius: Mintis.
2. Šalkauskis, St. 1992. Rinktiniai raštai. Pedagoginės studijos I knyga. LR kultūros ir švietimo ministerijos leidybos centras.
3. Šalkauskis, St. 1991. Pedagoginiai raštai. Kaunas: Šviesa.
4. www.pedagogika.lt
