STOIKŲ ETIKA

TURINYS

STOIKŲ ETIKOS BRUOŽAI 4

FILOSOFIJOS PASKIRTIS 5

DORYBĖS SAMPRATA 7

GĖRIS LR BLOGIS 8

FILOSOFIJA KAIP SIELOS TERAPIJA 10

VISUOMENIŠKA ŽMOGAUS PRIGIMTIS 12

KOSMOPOLITIZMAS IR ŽMONIŲ LYGYBĖ 13

NUOLANKUMAS LIKIMUI 14

DOROVINIS TOBULĖJIMAS 15STOIKŲ ETIKOS BRUOŽAI

Stoicizmas, kaip antikinės filosofijos sistema, susiformavo Senovės Graikijoje IV a.pr.m.e. pabaigoje ir išpopuliarėjo Aleksandro Makedoniečio ir Romos imperijų epochoje. Socialinės šių valstybių sąlygos padarė stoicizmą aukštųjų ir viduriniųjų vergvaldinės visuomenės sluoksnių pasaulėžiūra.

Imperijos autokratija, perėmusi įstatymų leidybą ir valstybės reikalų tvarkymą, panaikino iki tol buvusį miestų-valstybių savarankiškumą, apribojo politines laisves, ekonominę nepriklausomybę. Jos leidžiami įstatymai buvusiam laisvam piliečiui tapo svetima išorine jėga, kuriai jjis turėjo besąlygiškai paklusti.

Ankstesni socialiniai neramumai, karai, po to įsigalėjęs despotizmas niekam negarantavo nei asmens, nei turto saugumo. Vienintelė sritis, kurioje žmogus galėjo jaustis laisvas ir nepriklausomas nuo išorinių aplinkybių, buvo jo paties dvasinis pasaulis. Socialinių sąlygų atžvilgiu laisvasis žmogus, kaip anksčiau vergas, pasijuto bejėgis, valdomas svetimų, jo nekontroliuojamų jėgų. Kaip ir vergai, laisvieji jautėsi nepavaldaaus jiems likimo vergais. Esant tokiai padėčiai, visuomenėje plito kosmopolitinės visų žmonių lygybės idėjos, socialinės utopijos vaizdavo pasaulį, kuriame nėra nei tautų, nei turtų, nnei lyčių skirtumų. Žlugus ankstesnėms socialinėms vertybėms, kad žmogus bent moraliai išliktų laisvas, pradėta propaguoti neturtą, saikingumą, materialinių poreikių apribojimą.

Paguodos ir nusiraminimo buvo ieškoma religijoje ir filosofijoje. Šioje imperijų epochoje įtakingiausios buvo trys filosofinės mokyklos – epikūriečių, stoikų ir pplatonikų. Plačiai reiškėsi ir skepticizmas, plito filosofinis misticizmas. Visos filosofinės mokyklos, išskyrus nuoseklius Platono ir Aristotelio pasekėjus, iš esmės buvo materialistinės. Filosofija apsišvietusiai visuomenei buvodvasinė atrama netikrumo pasaulyje, leidžianti be baimės žiūrėti į visus gyvenimo išbandymus. Tokia dvasinė atrama buvo ir stoicizmas – paskutinė originali klasikinės antikos filosofija, mėginusi pateikti savo amžininkams natūralius etikos pagrindus.

Senųjų stoikų filosofijoje nusistovėjo trys dalys: fizika, etika ir logika. Kaip tos dalys pagal svarbumą tarpusavyje rikiuojasi, buvo dvi nuomonės. Sekstas Empirikas, lygindamas stoikų filosofiją su sodu, logiką laiko tvora, fiziką – medžiais, o etiką – vaisiais. Diogenas iš Laertės stoikų mokslą lygino su kiaušiniu, kurio lukštas – logika, baltymas – etika, trynys – fizika. Atidžiau įsigilinus į stoicizmo esmę ir ypač į jo raidą, matyti, kkad jis pirmiausia vis dėlto yra etinė teorija. Žmogaus egzistencijos ir laimės problema visada buvo stoikų dėmesio centre, o vėlyvuoju laikotarpiu tik tai jiems ir terūpėjo.FILOSOFIJOS PASKIRTIS

Tiek Graikijoje, tiek Romoje stoikai siekė atskleisti žmogaus ir kosmoso, žmogaus ir visuomenės, imperijos ir piliečio santykius, skiepijo žmogui bendrumo su išoriniu pasauliu jausmą, stengėsi išvaduoti jį iš socialinio susvetimėjimo ir nelaisvės. „.stoikų filosofija – besikuriančios pasaulinės valstybės piliečio kosmopolitinis savęs ieškojimas“. Stoicizmas savo esme buvo etinė filosofija, turėjusi tikslą ugdyti žmogaus dvasinės nepriklausomybės iir orumo jausmą. Laisvė, prarasta realiame gyvenime, turėjo būti atrasta dvasiniame žmogaus pasaulyje.

Filosofinė stoikų mokykla formavosi, veikiama Platono, Aristotelio ir ypač kinikų pažiūrų. Jie vienintele tikra filosofija laikė etiką.Patys kinikai rėmėsi sofistais ir Sokratu, kuriam filosofija reiškė etiką ir politiką, o logika buvo tik priemonė teisingoms etinėms išvadoms gauti. Sokratas teigė, kad be teisingų žinių negalima ir teisinga veikla. Aukščiausias gėris yra laimė, o geriausia priemonė ją pasiekti – teisingos žinios. Šią racionalistinę doktriną tęsė kinikai irstoikai.

Atsiradęs Graikijoje kaip filosofinė doktrina, vėlyvajame etape stoicizmas tapo artima religijai pažiūrų sistema.

Stoikams pasaulis yra vieningas gyvas kūnas, persmelktas viską sudvasinančios ugnies, arba“pneumos“. Pasaulio vieningumą, jame vykstančių procesų dėsningumą ir visuotinį visų daiktų ir procesų ryšį sąlygoja dieviškoji ugnis, pasaulio tvarka, arba protas, esantis visuose daiktuose, bet ne už jų ar aukščiau jų. Taigi pasaulis tuo pačiu metu yra ir kūniškas, ir dieviškas. Visi pasaulio procesai yra būtini ir tikslingi, nes visi jie priklauso nuo visumos – dieviškos ugnies, yra jos sąlygoti.

Pripažindami ugnį pasaulį vienijančiu pradu, stoikai sekė Heraklitu. Iš jo jie perėmė ir periodišką pasaulio virtimo į ugnį ir atsiradimo iš ugnies koncepciją. Pasaulis yra gyva būtybė, o jame vykstą atsiradimo ir nykimo procesai sąlygotineišvengiamo būtinumo. Visuotinis būtinas priežastinis pasaulio daiktų iir procesų ryšys, sąlygojamas pirminės ugnies, vadinamas fatumu. Nuo jo priklauso visi kosmoso procesai, visų gyvų būtybių, taip pat ir žmonių, veiksmai, nes juose, išsisklaidžiusi į daugybę reiškinių, veikia pirmapradė ugnis. Dieviškoji ugnis yra ne tik materiali pasaulio priežastis, bet ir viską numatantis, tvarką pasaulyje nustatantis dvasinis pradas, pasaulio protas. Taigi stoikams tik materija yra būties esmė ir pagrindas. Tačiau jų materializmas yra hilozooistinis ir panteistinis. Griežčiausias visų procesų būtinumas, be to, dar siejamas su pasaulio tobulumu ir tikslingumu, o tai suteikia šiam materializmui ir teologinę prasmę.

Fatalistiškai suprantamu pasaulinio proceso dėsningumu pagrįsta stoikų etinė teorija. Jų požiūriu, žmogus ir žmonija yra neatskiriama kosmoso dalis, besąlygiškai pavaldi pasaulio protui, neišvengiamam likimui. Likimas veda tuos, kurie savo valia paklūsta jam, ir „prievarta tempia“ tuos, kurie neprotingai jam priešinasi. Protingas ir doras yra tik tas gyvenimas, kuris suderintas su gamta ir neišvengiamu būtinumu. Jis teikia žmogui dvasinę ramybę, arba ataraksiją, – aukščiausią gyvenimo tikslą. Tik suvokdamas gamtos, pasaulio būtinumą, žmogus gali jaustis laisvas. Protingai suvoktas būtinumas išvaduoja žmogų iš isų gyvenimo negandų, leidžia išlaikyti dvasinę tvirtybę. „Narsiai turime sutikti visas likimo duodamas kančias, prisiekti ištverti tai, kas tenka mirtingiesiems, ir neliūdėti dėl to, ko patys išvengti negalime. Esame gimę priklausomi, laisvė yra klusnumas ddievui“, – rašė Seneka. Kad ir kas žmogui atsitiktų, viskas jam iš anksto yra lemta, mokė stoikai. Todėl mėginimas išvengti nepalankių įvykių pažeidžia ne tik žmogaus, bet ir pasaulio likimą..

Žmogaus gyvenimo tikslu stoikai laikė laimę, kurią pasiekti galima tik filosofijos dėka. Pripažinę, jog žmogaus protas yra kosminio proto dalis, jie mokė, kad gyvenimas tik tada bus laimingas, kai kiekvienas veiksmas bus atliekamas, „kiekvieno žmogaus viduje esančiai dievybei susiderinant su visatos tvarkytojo valia“. Kosm.oso, gėrio, apvaizdos, dievo, Dzeuso, likimo ir proto sąvokos stoikams buvo lygiareikšmės. Žmogaus protas – ne tik dieviškojo proto dalis, bet ir lygus ddievo protui. Protas, kaip kosminis pradas, yra stoikų etikos pagrindas. Mokydama protingo, žmogaus prigimtį atitinkančio gyvenimo, filosofija turi skiepyti žmonių tarpusavio supratimą, bendravimą ir meilę, išaiškinti visatos sąrangą, žmogaus vietą joje, jo ryšį su visata ir priklausomybę nuo pasaulinio proceso būtinumo. Filosofijos reikalas, sakė Markas Aurelijus, – „žiūrėti, kad mūsų viduje esanti dievybė nebūtų įžeidžiama ir žalojama, kad ji būtų stipresnė už malonumus ir skausmus, nieko nedarytų lengvapėdiškai, nemeluotų, .kad ji priimtų įvykius ir tai, kas jai duodama, kaip jos dalis, kaipo ateinančius iš ten, iš kur ji pati kilo, o ypač kad lauktų mirties, palankiai nusiteikusi, ir laikytų ją ne kuo kitu, o tik

išsiskirstymu elementų, iš kurių susideda kiekviens gyvūnas“.

Etikos paskirtis – mokyti žmogų siekti tik tokių tikslų, kuriuos galima valdyti, ir būti pasirengusiam bet kokiam gyvenimo išbandymui, nes nepasirengusio gyvenimą lydės kančios ir nusivylimas. Stoikų, ypač vėlyvųjų, etika, kaip epochos dvasinės būsenos išraiška, buvo rezignacijos etika.DORYBĖS SAMPRATA

Aukščiausia žmogaus paskirtimi stoikai laikė jo protinę veiklą, išskiriančią jį iš gyvūnų pasaulio. Pasaulio pažinimas leidžia suprasti tikrąjį gėrį ir dorybę. Tačiau gamta žmogų sukūrė ne tik pažinimui, bet ir praktinei veiklai. Todėl jam reikalinga ppraktinių elgesio principų sistema, leidžianti išsiaiškinti savo poreikius, nustatyti, kas atitinka jo prigimtį, kas jos neatitinka. Praktinėje veikloje protas turi pasirinkti prigimtį atitinkančius veiksmus, vedančius į dorybę. Dorybė ir išmintis yra aukščiausios vertybės, siekiant laimingo gyvenimo. Laimingam žmogui pakanka vien dorybės, kuri pasiekiama tada, kai kiekvienas veiksmas ir noras sutampa su pirminiu prigimtiniu jo potraukiu būti tapačiu dieviškajam protui, kai jo valia sutampa su pasaulinio proto valia. Dorybė nėra įgimtas dalykas, bet kiekvienas gali ją įgyti, remdamasis įgimtu dvasiniu, dieviškuoju ppradu, lavindamas protą ir praktiškai veikdamas. Gimęs žmogus neturi proto, todėl nėra nei doras, nei išmintingas. Tik protui vystantis, žmogus pradeda jausti dorovinę atsakomybę, jame atbunda aukštesnioji prigimtis, kuri, esant palankioms aplinkybėms, gali pasiekti tobulumą – dorybę ir išmintį. Kūniškos pprigimties valdomam žmogui atrodo, kad aukščiausias gėris yra malonumas, kuris iš tikrųjų nėra net siektinas, nes dažnai priveda prie nelaimių ir blogio. Siekti dorybės trukdo ir kitų neprotingų žmonių nuomonės. Kūniškų malonumų patiria ir didžiausi kvailiai, besimėgaują išdidumu, aklu egoizmu, niekdžiugiškumu, dykinėjimu, sielos išglebimu. Dorybei visa tai svetima, ji džiaugiasi ne patyrusi tokių malonumų, o juos pažabojusi.

Dorybės mokomasi kaip ir mokslo, nes doras žmogus tampa tada, kai jam įrodoma, kad dorybė pati savaime yra aukščiausias gėris, nepriklausomas nuo jokios naudos ar malonumo. Pažinęs pasaulio tvarką ir grožį, žmogus pats stengiasi veikti pagal pasaulio ir savo paties prigimtį. Doras žmogus veikia ne baimės skatinamas, o žinodamas, kaip dera elgtis geram ir protingam. Jis visada jaučiasi laimingas, nes jo netrikdo išoriniai ppoveikiai, galį paliesti kūną, bet ne protą. Išmintingas žmogus išsivaduoja iš baimės ir priklausomybės jausmo, jam egzistuoja tik dorybė ir yda, o visa kita yra neutralūs dalykai. Protingas žmogus negali taikstytis su savo ydomis. Vieną kartą įgyta dorybė niekada neprarandama, nes neįmanoma išsižadėti kartą suvoktos tikrosios savo prigimties.

Dauguma žmonių nedori tik dėl to, kad jų sielos yra liguistos, veikiamos aistrų, afektų. Nedorybę gimdo nežinojimas, nemokšiškumas, dorybę išugdo žinojimas. Kadangi žmogus yra dievo arba gamtos dalis, tai aukščiausia dorybė – bbendrauti su jais, laikytis dieviškojo įstatymo, protingai derinti savo tikslus su visatos tikslais. Tai reiškia, kad žmogaus gerovės įstatymas sutampa su gamtos įstatymu.

Stoikai dorybę suprato kaip nuolatinį žmogaus valios ugdymą, išminties siekimą, nes tik išmintis ir valia išvaduojanti nuo nežinojimo ir nualat jį lydinčių ydų. Taigi stoikai, kaip ir Sokratas bei kinikai, dorybę tapatino su žinojimu, o išminčiumi laikė žmogų, pasiekusį tobulą žinojimą. Išminčiaus idealas irgi buvo jų etikos pagrindas. Ankstyvieji stoikai tarp išminčiaus ir kitų žmonių matė absoliučią prarają. Vėlesnieji stoikai jau pripažino dorybės pa.kopas, pasiekiamas ir paprastiems žmonėms. Seneka savęs nelaikė išminčiumi ir nesitikėjo juo tapti, pabrėždamas, kad išminčiaus idealas skatinąs jį stengtis būti geresniam už bloguosius, kasdien atsisakant kokios nors ydos ir peikiant savo klaidas.

Kadangi etika nurodo teisingą pažinimo tikslą, tai stoikams žinojimas turi tik vieną prasmę – jis teikia dorovei racionalų pagrindą. Žmogus gali veikti prieš savo ir visatos prigimtį, tik nežinodamas, kas yra tiesa. Įrodyk; kad jis klysta, nežino, kas iš tikrųjų jam naudinga, ir jis taip nedarys.

Stoikai skiria keturias pagrindines dorybes; būtinas aukščiausiai dorybei pasiekti, – išmintį, saikingumq, drqsq ir teisingumq.

Siekdamas išlaikyti dvasinę ramybę ir sveiką sielą, žmogus turi ne tik apribot.i savo aistras, bet ir visai jas pašalinti. Išsivadavęs nuo aaistringų norų ir baimės, žmogus įgyja dvi dorybes – saikingumą ir drąsą,-leidžiančias skirti gėrį nuo blogio, suvokti indiferentiškus dalykus. Su jomis drauge ateina išmintis, žinojimas, ko reikia siekti ir ką daryti. Dvasinę Iaisvę galima įgyti, tik pašalinus kenksmingą sielai afektų poveikį, nes aistringi norai visada priveda prie kraštutinumų: veiksmai nesiderina su protu, žmogus darosi savo afektų vergas. Tikras karys yra tas, kas kovoja su savo ydingais norais, apsiriboja paprastais prigimties reikalavimais. Prisiderinęs prie prigimties, žmogus nejaučia baimės dėl ateities įvykių, neturi lūkesčių, kad visata patenkins neprotingus jo troškimus, nejaučia liūdesio dėl to, kas atsitinka. Žodžiu, jis yra abejingas likimui ir sugeba skirti tikrąjį gėrį nuo tikrojo blogio.GĖRIS lR BLOGIS

Stoikų etikoje tikrasis gėris yra tai, kas tarnauja aukščiausiam tikslui – dorybei. Tai dori žmonės ir dori jų veiksmai. Blogis yra ydingi žmanės, ydingi jų veiksmai, Visi kiti dalykai, būdami moraliai neutralūs, nėra nei gėris, nei blogis, žmogaus atžvilgiu jie indiferentiški, visai nesąlygoja jo laisvės ir laimės. Sveikata, malonumai, garbė ir turtas nėra tikrosios gėrybės, o ligos, skausmai, kančios, nešlovė ir skurdas nėra tikras blogis, nes nuo apsisprendimo ir požiūrio į juos priklauso, ar, esant šiems dalykams, žmogus jaučiasi laimingas, ar nelaimingas. Patys savaime išoriniai mūsų atžvilgiu dalykai negali nei kenkti, nei bbūti naudingi.

Turėdamas tokį patį, kaip ir visų gyvūnų, kūną, žmogus jaučia ir skausmą, ir malonumą, bet, kaip protinga būtybė, yra laisvas nuo išorinių veiksnių, atranda 1aimę ir laisvę savo protingame dvasiniame „aš“. Dvasinis žmogaus pasaulis nepriklauso nuo jokių išorinių jėgų; žmogus yra vienintelis savo minčių, jausmų ir norų viešpats. Poseidonijas mokė, kad tai, „kas nesuteikia sielai nei didybės, nei pasitikėjimo savimi, nei ramybės, nėra gėris. Turtai, gera sveikata ir kiti panašūs dalykai to nesuteikia. Todėl jie nėra gėris. Jei tie dalykai sukelia pasipūtimą, išdidumą, įžūlumą, jie yra blogis.

Gėris, visada pasirenkamas protu, – tai su prigimtimi suderintas gyvenimas, kuriame kūniškasis pradas yra tik medžiaga laisvai proto veiklai. Savo prigimtį supratęs išminčius nejaučia baimės dėl gyvenimo nelaimių, nes jis pats yra visatos proto bendrininkas. Dievas davė žmogui jam nepavaldų kūną ir laisvą protą. Kūnas priklauso nuo išorinių aplinkybių, kenčia ligas, bet protas suvokia, kad jokie išoriniai dalykai negali jo pajungti. Protas – tikroji žmogaus esmė – visada gali išlikti laisvas, jei žmogus nesivadovaus klaidinga nuomone, jog gali valdyti išorinius jo atžvilgiu dalykus. Neprotingi žmonės kenčia ne nuo jiems atsitinkančių dalykų, o nuo savo pačių klaidingų nuomonių apie tuos dalykus. Patys savaime tie dalykai nėra nei geri, nei blogi, jie yra

neutralūs.

Pasaulyje viskas yra tobulai sutvarkyta kosminio proto. Kiekvienoje prigimties dalyje yra gėrio, kurį turi visatos prigimtis, todėl viskas joje yra būtina ir naudinga visumai. Žmogus turi susitaikyti su likimu ir nemurmėti neprotingai, jei kas nors yyksta ne taip, kaip jis norėtų. Kosminis protas nustatė būtiną įyykių eigą, kurią žmogus turi nuolankiai priimti ir būti patenkintas tuo, kas jam atsitinka. Blogis negali pakenkti visumai.

Paprastai blogiu stoikai laikė tiesos nežinojimą, nors kai kada pripažino, kad visatos prigimtis sukūrė ir blogų dalykų, kkurie akivaizdžiausiai atsiskleidžia visuomenėje.

Kadangi stoikams dievas ir gamta yra tapatūs dalykai, o žmogaus prigimtis atitinka dievo-gamtos prigimtį, tai reikalavimas gyventi pagal prigimtį reiškė derinti žmogaus protą ir valią su pasaulio protu ir valia. Ypač daug dėmesio stoikai skyrė žmogaus valios ugdymui. Tik vadovaudamasis protu ir valia, žmogus gali išsilaisvtnti nuo išorinio pasaulio poveikių. Tik suvaržęs savo aistras, jis gali laikyti indiferentiškais valios nekontroliuojamus dalykus. Reikia rūpintis, kad būtum teisingas savo mintimis, tiesus ir atviras pokalbiuose, mylėtum žmones, būtum nuolankus llikimui, darytum gera žmonėms ir žmonijai, savo gyvenimu mokytum kitus dorybės. Sielos ramybės neturi pažeisti jokie išoriniai įvykiai, jeigu supranti, kad jie likimo tau duoti kaip išbandymas. Visos kančios kyla iš klaidingų nuomonių apie daiktus. Todėl svarbiausias pažinimo tikslas – žžinoti, kaip gyventi.

Žmogui svarbiausia ne materialinės, o dvasinės vertybės. Tikroji gyvenimo išmintis – siekti dvasinių vertybių. Epiktetui, kaip ir kitiems stoikams, pagrindinė etikos problema – žmogaus dvasinė savijauta, jo savimonė. Tuo pagrindu ir analizuojami jo santykiai su kitais žmonėmis ir išoriniu pasauliu.

Gėris atitinka žmogaus prigimties pažinimą. Žmogus blogai elgiasi, nežinodamas, koks elgesys yra geras. Niekas neklysta savo noru. Todėl bausti žmogų už tai, kad jis aklas., būtų nežmoniška. Protingo žmogaus pavyzdžiu Epiktetas laiko Sokratą: „Sokratas taip ištobulėjo todėl, kad kiekviename dalyke, su kuriuo jam teko susidurti, kreipė dėmesį tik į proto rerkalavimus,,. Kiekvienas žmogus, nebūdamas Sokratas, privalo gyventi taip, tarsi norėtų juo tapti, t. y. privalo siekti protingo gyvenimo.

Protingas yra tik t.oks gyvenimas kai žmogus jaučiasi visų iišorinių aplinkybių šeimininkas. Tai sugebėjimas iškęsti blogį, išlaikyti dvasinę ramybę, nejausti baimės. Dažnai tai vadinama apatija, abejingumu likimui, tačiau stoikams tai greičiau yra dvasios tvirtybė.

Ko tikisi stoikas siekdamas apatijos? Laimės ir džiaugsmo. Seneka moko Lucilijų: „Išmok džiaugtis“. Nei grožis, nei jėga negali padaryti žmogaus Iaimingo, nes nei viena, nei kita nuo jo nepriklauso. „Laimė slypi tik vienoje vietoje – pačioje sieloje. Ji yra kilni, pastovi ir rami <.>“. Mokėjimas džiaugtis yra išminties ženklas. Seneka moko Lucilijų, kaip pasitikrinti, ar jau eesi, ar dar nesi išminčius. Jis sako: „Išminčius yra kupinas džiaugsmo, Iinksmas, patenkintas, nesugniuždomas, jis gyvena taip kaip dievai. Dabar pažiūrėk į save: jeigu niekuomet nebūni Iiūdnas, jeigu jokia viltis nejaudina tavo sielos ateities Iaukimu, jeigu ir dieną, ir naktį tavo kilnios, savimi patenkintos dvasios būsena yra pastovi ir vienoda, tu pasiekei žmogui prieinamą gėrio viršū-

nę“. Laimė ir džiaugsmas – tai sielos sveikata. Tiesi, kilni, didelė siela – tai tarsi pats dievas, apsigyvenęs žmogaus kūne. Tačiau daugumos žmonių sielos serga. Kaip pagydyti ligotą sielą?FILOSOFIJA KAIP SIELOS TERAPIJA

„Filosofija kartu ir gydo, ir vilioja“. „Būti sveikam – tai filosofuoti. Be šito siela serga“, – tvirtina Seneka. Stoikai pakeičia filosofijos tikslo sampratą. Juos domina praktinė, o ne teorinė filosofija. Stoikus domina Iaikysena gyvenimo atžvilgiu. Filosofija čia gali daug padėti. Ji pajėgia numalšinti baimę. Išgydyti sergančią sielą. Iš kur ji semiasi galios? Iš visą antikos etiką persmelkiančio optimistinio pasitikėjimo proto galia. Antikinė etika inteIektualistinė. Tikima, jog protas pajėgus valdyti jausmus. Pasak Senekos, „protas yra ne kas kita, kaip žmogaus kūne įkurdinta dieviškos sielos dalis“. Todėl tik proto dėka galima sielos didybė. Patirdama džiaugsmą siela pajėgi išlikti rami ir Iinksma, o išgyvenant narsumą, kankinama ji tampa kovinga ir įsitempusi. Dorybė, sako Seneka, yra ne kkas kita, kaip tikras protas. „Kiekviena dorybė yra proto pasireiškimas“. Protas nevergauja jausmams, jis jiems įsakinėja. Migloje skendintis mūsų protas neįstengia pamatyti tiesos. „Tai, ką patvirtina tikrasis mąstymas, yra tvirta ir amžina, stiprina dvasią ir pakelia ją visam Iaikui į aukštybes“. Filosofija pajėgi išsklaidyti proto miglą. Suteikti jam aiškumo ir gebėjimo, be jausmų priemaišos, remtis pačiu savimi. Tai ir yra stoikų siekiamas didžiausias gėris – apatija. „Negalima manyti, kad didžiausia mūsų laimė glūdi kūne. Tikrasis gėris yra tas, kurį mums duoda protas“. Protas teikia ramybę. „Nėra jokio kito malonaus atilsio, išskyrus tą, kurį duoda protas. Naktis nepašalina mūsų vargų, o iškelia juos į paviršių, ir vieną nerimą tik pakeičia kitas. Juk miegant sapnai esti tokie pat neramūs kaip ir dienos rūpesčiai. Tikra yra tik ta ramybė, kuri remiasi tobula dvasia“.

Stoikams filosofavimas yra mokymasis „gyventi“ – gyventi laisvai ir sąmoningai. Sąmoningai todėl, kad peržengiame individualumo ribas ir suvokiame save kaip proto persmelkto kosmoso dalį. Laisvai todėl, kad atsisakome troškimų, kurie nuo mūsų nepriklauso ir peržengia mūsų kontrolės ribas, o prisirišame tik prie to, kas nuo mūsų priklauso.

Jausmų pažabojimas suteikia stoikui didybės. Aukščiausiu gėriu jam tampa garbė. Garbingas žmogus yra laisvas. Jis geba remtis pačiu savimi – tuo, kas priklauso jam.

Kas nnori būti laisvas ir nepriklausomas, tas turi arba nieko nenorėti, arba nenorėti to, kas valdoma kitų. Protingas žmogus supras, jog visos bėdos kyla dėl to, kad neprotingai vertinami atsitinką dalykai.

Žmogus nelaimingas dėl savo kaltės, nes dievai visus sukūrė, kad būtų laimingi. Jis nesupranta, kad vienintelis gėris ir blogis slypi pačiame žmoguje, jo sieloje. Nei gėrio, nei blogio nėra nuo žmogaus valios nepriklausančiuose dalykuose. Blogis egzistuoja tik pačiame žmoguje, tačiau ir nuo jo galima išsivaduoti. Tikrasis gėris slypi teisingose sąvokose ir geruose noruose, o tikrasis blogis – neteisingose sąvokose ir ydinguose noruose. Tikrasis blogis yra ne kančios ir ne mirtis, o silpnadvasiškumas jų akivaizdoje.

Vienintelis kelias į dvasinę laisvę – tai išsivadavimas nuo besaikio prisirišimo prie viso to, kas nepriklauso nuo žmogaus valios. Tik tada nereikės kentėti, kai neteksi to, kas nėra tavo valios valdoma. Laisvas tik tas, kuris, net grandinėmis sukaustytas, išlieka nepalaužtos valios, gyvena, atsisakęs savo aistrų. Niekas negali sukaustyti iš prigimties laisvos žmogaus valios, jei jis pats to nenorės.

Šitaip suprantamą laisvės siekimą stoikai siejo su viena pagrįndinių dorybių – saikingumu. Saikingas, dvasiškai ramus ir patenkintas žmogus be baimės pasitiks visus įvykius, suprasdamas, kad jie būtino likimo pasiųsti. Jis bus teisingas kitų žmonių ir visatos atžvilgiu, niekuo

nekaltins kitų.

Stoikai, pabrėždami visuomenišką žmogaus prigimtį, jo pareigą visuomenei, mokė tarnauti kitiems žmonėms, visuomenei.VISUOMENIŠKA ŽMOGAUS PRIGIMTIS

Žmogus sukurtas ne tik pažinti tiesą, bet ir iš visos sielos gelmių daryti tai, kas teisinga, naudotis gyvenimu, nuolatos atlikti gerus darbus, niekam nedaryti , skriaudos. Žmogus sukurtas darbui ir kitų žmonių meilei.

Visuomeninėje veikloje stoikai labiau vertino dvasinį visuomenes turtinimą, o ne materialinių gėrybių kaupimą. Stoikai nuolat pabrėždavo visuomenišką žmogaus prigimtį. Išminčius neturįs šalintis visuomenės politinio gyvenimo, jis turįs stengtis sulaikyti bendrapiliečius nuo blogio, sskatinti siekrti dorybės, savo gyvenimu rodydamas jiems pavyzdį. Atsiskirti nuo visuomenės ar kenkti žmonėms tolygu mirčiai iš bado. Panaikinus įgimtą bendravimo poreikį, suirtų žmonių giminės vienybė. Be visuomenės žmogus negaletų būti žmogumi.

Žmogus turi atlikti priedermes kitiems žmonėms, savo šaliai, kurioje gyvena, ir visai žmonijai. Tačiau politinis gyvenimas stoikams nebuvo vienintelė jų etinės teorijos realizavimo sritis. Klasikiniais miestų~valstybių laikais aukščiausia vertybe buvo laikoma pilietinės priedermės, tarnavimas savo valstybei. Stoikų gyvenamoje epochoje padėtis iš esmės pasikeite, tėvynės sąvo- ka įgijo kitą pprasmę. Nuo politinio gyvenimo nušalintam laisvajam žmogui tėvyne tapo visas imperijos pasaulis, o aukščiausia dorybe – tarnavimas žmonijai.

Stoikų pažiūra į žmogų kaip pasaulio, o ne siauros visuomenės pilietį skelbė pagarbą visiems, nepriklausomai nuo tautybės, socialinės padėties ir rasės, pripažino kkiekvieno orumą, skiepijo tarpusavio supratimą ir toli peržengė filosofijos klasikų Platono ir Aristotelio pažiūras.KOSMOPOLITIZMAS IR ŽMONIŲ LYGYBĖ

Stoikai pasisakė prieš patį vergijos institutą, primindami, kad kiekvienas, negalįs apsieiti be vergų paslaugų, yra vergas. Jei tau nepatinka būti vergu, nepaversk kitų vergais, nes kaip nesugyvena dorybė su yda, taip ir laisvė – su vergija, sakė Epiktetas. Tačiau apskritai stoikai pripažino vergiją, kaip likimo duotą dalyką, nes pati gamta, sukūrusi vergus, davė jiems viską, ko reikalauja prigimtis. Vadinasi, vergija, kaip visuomenės institutas, yra paties likimo, arba pasaulio proto, pasiųstas dalykas, ir nėra prasmės jai priešintis. Šeimininkams pavaldūs tik vergų kūnai, o jų sielos, valia ir protas tokie pat, kaip ir laisvųjų, nepavaldūs jokiems valdovams, jei tik vergas tai suvokia. Savo valia paklusdamas šeimininkui, vvergas supras, kad tik ydingas ir nemokša priešinasi būtinumui. Šeimininkas į savo vergą turi žiūrėti kaip į draugą. Žmoniški šeimininkų ir vergų santykiai turi paversti kiekvienus namus bendruomene, kurioje vergai ne bijo, o gerbia šeimi- ninką, pripažindami jo dorovinį pranašumą, kaip klientai pripažįsta savo dorovines pareigas šeimininkui.

Stoicizmas vergvaldinėje visuomenėje atliko psichoterapijos vaidmenį, skiepydamas ne protestą prieš esamą padėtį, o susitaikymą su ja.

Pripažinę, kad visi žmonės yra vieno dievo-pasaulio vaikai, stoikai suformulavo kosmopolitinę teoriją, filosofiškai motyvavusią graikų, o vėliau romėnų uužkariavimus. Nors dalyvauti savo visuomenės, valstybės gyvenime būtina kiekvienam piliečiui, bet tai – tik maža jo priedermių dalis, kadangi jis yra pasaulio valstybės, kosmoso pilietis. Seneka, remdamasis vienoda visų žmonių prigimtimit teigė, kad joks žmogus nėra kilmingesnis už kitą, išskyrus tą, kuris savo charakteriu doresnis ir labiau tinka garbingiems užsiėmimams.

Dvasinės žmonių lygybės idėja yra reikšmingas stoikų indėlis į visuomeninės minties pažangą. Prigimtinės žmonių lygybės idėja pripažino, kad žmogų vergu padaro tik įstatymas ir prievarta. Palyginus su minėta barbarų prigimtinės vergijos teorija, stoikų doktrina buvo labai radikali. Skelbdami, kad vergas savo prigimtimi lygus kitiems žmonėms, stoikai reikalavo jį gerbti. Pripažinę vieną visam kosmosui ir žmonijai įstatymą, stoikai savo skelbiamai dorovei suteikė kosminį pagrindą. Kosminis dorovės įstatymas, kaip visuotinis teisingumo principas, buvo aukštesnis už visus žmonių įstatymus ir jiems taikomus teisingumo kriterijus. Kosmopolitinė teorija skatino privačiuose santykiuose vadovautis teisingumu, gerumu, smerkė žiaurumą su vergais, tarnavo dorovės pažangai, skiepijo humanizmą.

Stoikų etinė teorija buvo tradicinių vergvaldinės visuomenės vertybių žlugimo išraiška. Analizuodami visuomenines pareigas, stoikai atmetė tradicinius prietarus, pasisakė prieš užsiėmimų skirstymą į garbingus ir negarbingus. Pasak jų, bet kurią socialinę padėtį užimąs žmogus gali dorai ir išmintingai gyventi. Bene pirmieji jie ėmė svarstyti profesinės etikos klausimus.

Prigimtis nė vieno nepadarė kilmingesnio už kitą. KKilnus ir laisvas yra kiekvienas, kuris dorai elgiasi, nors visiškai natūralu, kad žmonės visuomenėje užima skirtingas padėtls. Kilnumą gali išsiugdyti kiekvienas, o padėtį skiria likimas. 0 jei taip, tai pasaulis panašus į amfiteatrą, kuriame žmonės užima skirtingas vietas. Niekas neturi skųstis, kad nesėdi pirmoje eilėje.

Pripažinę dvasinę visų žmonių lygybę, vėlyvieji stoikai jau nesvajojo apie ankstyvųjų utopines visuomenes, kuriose žmonės lygūs ir socialine prasme. Beprasmiška priešintis tam, ką numatė visatos protas. Protinga yra susitaikyti su likimu ir sąžiningai atlikti savo priedermes.NUOLANKUMAS LIKIMUI

Gerai ir protingai sutvarkytame pasaulyje viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Žmonės negali pakeisti esančios tvarkos, negalima pakeisti ir pačių žmonių, bet galima savo valią suderinti su esančia tvarka. Prisimindamas, kad yra kosmoso ir savo valstybės pilietis, žmogus atliks savo priedermes klusniai, su dvasine tvirtybe pakels likimo smūgius. Nieko, išskyrus protą ir valią, nelaikydamas savu, jis nebijos sunkaus darbo, vargo ir skurdo, atsikratys tuščių norų, pavydo, liūdesio ir, jei kas vyks ne taip, kaip jis norėtų, nekaltins nei dievų, nei žmonių.

Skiepydami nuolankumą likimui, stoikai mokė vengti prabangos, atsisakyti ekonominės ir politinės kovos, ištvermingai pakelti visus vergiško gyvenimo sunkumus. Išskyrus dorybę ir ydą, viskas indiferentiška – liga ir skausmas, laisvė ir vergija, gyvybė ir mirtis. Tik būdamas tvirtos dvasios, ssuvokdamas nepermaldaujamą būtinumą, žmogus gali išlikti nepriklausomas nuo išorinių aplinkybių. Laimingas tik tas, kuris patenkintas dabartimi, nesvarbu, kokia ji būtų, kurį protas moko susitaikyti su bet kokia padėtimi, galinčia tekti jo daliai, mokė Seneka. Nuolankumą likimui vėlyvieji stoikai tapatino su dievobaimingumu. Žmogaus protas, susiliejęs su pasaulio protu, negali norėti nieko, kas skirtųsi nuo realios tikrovės, nes būtų prteštaringa geram norėti būti negeru. Tik toks protas yra laisvas, kuris trokšta to, kas realiai yra. Patirdamas bet kokį vargą ar liūdesį, stoikas turi prisiminti, kad tai, kas įvyksta, ne tiek nelaimę neša, kiek laimę, kad gali ją vyriškai pakelti.

Stoikai smerkė aktyvų priešinimąsi blogiui. Nuo socialinio neteisingumo, smurto ir prievartos stoikai siūlė tik vieną vaistą – nuolankumą ir nesipriešinimą, atsidavimą likimui ir die- vo valiai. Stoikai, pripažinę kūniškąją vergiją kaip natūralią ir būtiną, uždėjo engiamiesiems ir dvasinės vergijos pančius. Vienintelė išeitis iš vergiškos padėties – mirtis, Stoikai pateisino savižudybę, kaip savanorišką išsivadavimą iš nepakeliamų kančių. Geriau mirti, negu prarasti savo orumą. Mirtis jiems buvo tik individualaus protesto prieš vergiją išraiška. Pačios vergijos jie nesiekė panaikinti, nes manė, kad negalima pakeisti nieko, kas yra likimo skirta.DOROVINIS TOBULĖJIMAS

Kaip kiekvienam žmogui pasiekiamą tikslą stoikai savo amžininkams diegė savižinos, savityros, saviauklos, dorybės siekimo įpročius, mokė dvasinės

tvirtybės, kilniadvasiškumo. Nušalintas nuo aktyvios politinės veiklos, žmogus galėjo jaustis esąs pilietis platesnės pasaulinės valstybės, kur visi lygūs, laisvos dvasios, įgytos iš kosminio proto. Dieviškasis pradas, esantis visuose žmanėse, juos sulygina. Šis pradas yra žmogaus sąžinė, teisianti visus jo darbus. Iš jo kyla ir išmintis, suteikianti tokią dvasinę ramybę ir laisvę, kakios negali duoti joks žemiškas valdovas.

Iškėlę išminčiaus idealą, stoikai skatino to idealo siekti, juo matuoti ir vertinti kiekvieno žmogaus dorovinę pažangą. Jie pripažino begalinio dorovinio tobulėjimo galimybę. Jų ddorovinio tobulėjimo programa, viešpataujant absoliutizmui, buvo dvasinė atsvara, skatinanti žmogų pasidaryti savo norų ir siekimų viešpačiu, valdyti save bet kakiomis aplinkybėmis.

Stoikai propagavo filantropiją – gailestingumą ir labdarybę, meilę žmonėms, kartu pripažindami vergvaldinių santykių natūralumą. Ir šiems santykiams esant, galima socialinė harmonija, jei valdantieji ir pavaldiniai supras savo bendrą likimą, matys vieni kituose ne priešus, o bičiulius, pripažins vieni kitų orumą.

Stoikų etika rėmėsi ne realiais žmonių poreikiais, o abstraktaus pasaulio proto, „aukščiausiojo“ įstatymo reikalavimais. Ši etika savaip išreiškė absoliutizmo vviešpatavimą, socialinių santykių susvetimėjimą, būdingą klasinei visuomenei. Tik abstraktūs absoliučios dorovės principai, kildinami iš pasaulio proto, arba dievo, galėjo pateisinti esamą santvarką žmonių doroviniu netobulumu ir skatinti kiekvieną individą doroviškai tobulėti, kad vi’suomenėje įsiviešpatautų harmonija.

Literatūros sąršas

1. Etikos etiudai, Vilnius 1979;

2. Jūratė Baranova „„Etika: filosofija kaipaktika“, Vilnius 2002;

3. Filosofijos istorijos chrestomatija, Vilnius 1977.