Tarpkultūrinio bendravimo skirtumai Japonijoje

TURINYS

ĮVADAS 2

APIE JAPONIJĄ 3

APIE JAPONIJOS KULTŪRĄ 4

Pagarba amžiui ir mokslui 4

Vyrai ir moterys 5

Darbas ir atsipalaidavimas 6

Namų švara 6

Požiūris į svečią 6

Valdininkų biurokratizmas 7

Gražu tai, kas naudinga, paprasta 7

DERYBOS SU JAPONAIS 8

IŠVADOS 14

INFORMACIJOS ŠALTINIAI 15ĮVADAS

Bendravimas šiuolaikiniame pasaulyje tampa vis sudėtingesnis. Kiekviena nauja karta vis gerina bendravimo įgūdžius, tačiau reikalavimai bendravimui tampa vis didesni. Pasaulis po truputį “mažėja”, daugėja sąveikų tarp skirtingų kultūrų. Tad ko reikia, kad kitos kultūros verslo partneris neliktų nemaloniai nustebintas, o pirmas susitikimas turėtų savo tąsą?

Daugelis bendravime save laiko kkompetentingais. Tačiau atsidūrus situacijoje, kai susiduria keletas kultūrų, bendravimo žinioms yra metamas iššūkis. Tenka pripažinti, kad vieno pačio teisingiausio kelio nėra, tačiau yra bent keletas dalykų, kurie gali padėti įveikti sunkumus, kylančius susidūrus dviem kultūrom. (2)

Aš pasidomėjau japonų kultūra, jų tradicijomis bei papročiais. Taigi, šiame darbe jums pateikiu informaciją kaip derėtų ar nederėtų elgtis japonų kultūroje, kaip vyksta derybos su japonais, ką reikėtų žinoti prieš vykstant į šalį ar viešint Japonijoje.APIE JAPONIJĄ

Japonijos valstybę sudaro daugiau nei 6800 salų. Dauguma jų llabai mažos: tik 340 salų yra didesnio nei 1 km2 ploto. Keturios sudaro 99,37 proc. šalies teritorijos. Tai Hokaidas, Honsiu, Sikoku ir Kiusiu. Visos šalies teritorija yra beveik 378 000 km2 – maždaug kaip Suomijos (338 000 km2) arba Paragvajaus ((407 000 km2) – tačiau ji plona kreive yra nusidriekusi daugiau kaip per 3800 km.

Nors Japonijos teritorija nedidelė, gyventojų skaičiumi – 126,64 milijono – ji užima aštuntą vietą pasaulyje. Todėl Japonija yra viena tankiausiai gyvenamų šalių pasaulyje. Japonijoje viename kvadratiniame kilometre gyvena vidutiniškai 338 žmonės. O kadangi daug kur žemė nėra labai lygi, kad būtų galima statyti namus ar tiesti kelius, kai kuriose vietovėse gyvenama dar tankiau. Dauguma japonų gyvena itin pažangios ekonomikos rytinėje pakrantėje ir pietiniame regione. Šiose srityse įsikūrę pagrindiniai ir didžiausi Japonijos miestai. Keturi penktadaliai japonų gyvena didžiuosiuose ar mažesniuose miestuose. Maždaug 26,1 proc. japonų gyvena Tokijyje ir gretimose prefektūrose. Municipaliniuose rajonuose aplink tris miestus – Tokiją, Osaką ir Nagoją – dabar gyvena 49,25 proc. visų japonų.

Japonų ttauta susidarė iš žmonių, gyvenusių įvairiose vietovėse.

Išeiviai iš žemyninės Azijos įsikūrė japonų ir artimiausiose Ramiojo vandenyno salose greta čiabuvių. Vėliau įtaką japonų kalbai ir kultūrai padarė atvykėliai iš Kinijos bei Korėjos. (1)APIE JAPONIJOS KULTŪRĄ

Daugumai Lietuvos gyventojų Japonijos vardas asocijuojasi su žodžiais samurajus, karatė, dziudo, kamikadzė ir kitais, kurie sukuria labia karingos ir paslaptingos šalies įvaizdį. Per pastaruosius XX a. dešimtmečius Japonija išsiskyrė naujausiomis technologijomis, nepaprastai greitais plėtotės tempais ir ypatingai aukštu gyvenimo lygiu. Šalis, kurią nuo Lietuvos skiria daugiau kaip ddešimt tūkstančių kilometrų, kurios tradicijos ir senovinė kultūra yra tolima ir kartu labai dominanti mūsų tautiečius.

Japonų kalba yra ne tik žodžiai, bet ir bendravimo kultūra, kai skirtingų žmonių tarpe ir skirtingoje aplinkoje vartojami visiškai skirtingi žodžiai, ir kartais atrodo lyg tai būtų visiškai skirtinga kalba. (1)

Pagarba amžiui ir mokslui. Pats pagarbiausias žodis Japonijoje yra mokytojas (sensei). Šį žodį žino ir daugelis mūsų, mokęsi Rytų kovos menų, nes ir treneris, ir dėstytojas, ir vyresnysis kolega, turintis daugiau patyrimo ir žinių, pagarbiai vadinami mokytojais. Kai kurios šios šalies tradicijos pastebimos ir Lietuvoje. Štai pirmąjį naujojo Seimo posėdį visada pradeda vyriausio amžiaus Seimo narys. Pagarba vyresniems žmonėms ir mokytojams japonams įaugusi į kraują, nors nauja epocha įnešė ir savotiškų pasikeitimų. Iki pastarųjų dešimtmečių, išėjus iš darbo skyriaus ar departamento vadovui, be jokių abejonių jo vietą užima vyriausio amžiaus jo pavaldinys. Universitetuose profesoriui išėjus iš katedros, vyriausiam katedros docentui būdavo pasiūloma eiti profesoriaus pareigas ir t.t. Pastaraisiais metais vis jaunėja privačių įmonių vadovų amžius, tačiau to negalima pasakyti apie valstybės tarnautojus. Aukštesnės pareigos vis dar neatskiriamos nuo solidaus amžiaus.

Žinios, pedagoginė patirtis ir mokslas yra vertinami, ir pagarba suteikiama labiau už vardą negu už postą, nes postą gali gauti, o vardą reikia užsitarnauti. Dėl tto net ir aukščiausias valdininkas jaučiasi labiau pagerbtas, jei į jį kreipiasi, pavyzdžiui, profesoriaus vardu, negu ministre ar mere. (1)

Vyrai ir moterys. Japonijoje nuo vaikystės ugdoma pagarba vyresniems, užaugę vaikai rūpinasi senstančiais tėvais. Pastaruoju metu japonų šeima dažnai augina tik vieną vaiką. Merginos nenori tekėti už vienturčio, nes žino, kad turės padėti karšinti jo tėvus. Bet tai dar ne didžiausia bėda. Kai kurios motions įpratusios perdėtai rūpintis sūnumi: kartu ruošiasi paskaitoms, atlieka namų užduotis, baiminasi, kad šis nesusirastų anksti merginos, ir kuo ilgiau stengiasi jį globoti. Neduok dieve, ištekėti už tokio vyro.Dar ir šiandien Japonijoje galima dažnai pamatyti, kaip į autobusą pirmieji įlipa vyrai. Keistai atrodo vyresnė japonų poros. Iš parduotuvės pirmas eina vyras, skaitydamas laikraštį, o iš paskos su pilnais pirkinių krepšiais ir dar tempdama įsikabinusį vaiką smulkiais žingsneliais seka žmona. Tokio elgesio normos yra tradicinės, nes vyrai daug ir ilgai dirbdavo, o žmonos rūpindavosi namų ūkiu, vaikais. Buvo manoma, kad padėti žmonai gėda ir kad tai žeidžia vyrišką orumą. Tačiau jaunosios kartos japonų požiūris į švelniąją lytį gana ryškiai kinta. Kadaise japonėms buvo taikomas Konfucijaus posakis, kad moteris jaunystėje turi paklusti tėvui, brandos metais – vyrui, o senatvėje – sūnui. Tačiau laikai keičiasi.Dabar japonės neskuba tekėti, kuria šeimas bbūdamos 28-29 metų. Kad vėliau būtų mažiau priklausomos nuo vyrų, merginos stengiasi susitaupyti pinigų. Jos siekia susikurti gerovę, pakeliauti po užsienį, pamatyti pasaulio.

Nuo senovės tradiciškai moterims buvo sukurti įvairūs tabu. Anksčiau Japonijoje vyrai galėdavo dėl smulkmenų palikti žmoną. Išsiskirti būdavolabai paprasta: vyrui užtekdavo pasakyti „eik iš namų“ ir pasirašyti dokumentus. Moteris, norėdama skirtis, privalėjo kreiptis į vienintelę Edo (dabar Tokijas) šventyklą, kurios šventikas palaimindavo skyrybas. Prieš keletą metų nuskambėjo įvykis Osakoje, kai pasibaigus Sumo turnyrui į kovos areną įteikti apdovanojimo nugalėtojui nebuvo įleistas Osakos regiono gubernatorius, nes tai buvo moter.is.Dabar juntamos didelės permainos tiek vyrų ir moterų santykiuose, tiek lyčių lygių teisių sferoje. Japonija netgi gali kai kur būti pavyzdžiui ir mūsų šaliai. Trys moterys šiuo metu yra naujajame Ministrų kabinete, o viena jų – užsienio reikalų ministrė. Japonijos parlamente pimininko postą prieš keletą metų užėmė moteris, visi parlamentarai norom nenorom turėjo pasitempti, tapo džentelmeniškesni. (1)

Darbas ir atsipalaidavimas. Japonai nepaprastai daug dirba. Tad japonų šeimos galva yra visiškai atitrūkęs nuo šeimos. Tačiau pastaraisiais metais dauguma įstaigų riboja savo pavaldinių darbo viršvalandžius. Pavyzdžiui, leidžiama per savaitę ne daugiau kaip tris vakarus ilgiau užsibūti darbe, per dieną viršvalandžių skaičius apribojamas iki keturių valandų ir panašiai. Tai susiję ir su sveikatos sutrikimais (pastaraisiais

metais dėl pervargimo įvyko ne vienas mirtinas atvejis darbo vietoje), ir didesniu produktyvumu, naudojant modernias inžinerines technologijas. Net ir universitetuose vyresniųjų kursų studentai užtrunka laboratorijose ir kabinetuose iki vėlumos, o tik šeštadieniais mokslai baigiami „labai anksti“: šeštą ar septintą vakaro. Po tokių įtemptų darbų tradicija yra visiems bendradarbiams atsipalaiduoti prie alaus ar sakės bokalo, sekmadieniais surengti bendros visiems (tiksliau viršininko mėgiamos) sporto šakos varžybas. Darbas, darbo aplinka ir bendradarbiai japonui yra labai svarbus gyvenimo procesas, nes dauguma jų vienoje ffirmoje išdirba visą gyvenimą, pereidami nuo žemiausio iki aukščiausio karjeros laiptelių. (1)

Namų švara. Japonus nėra apėmusi švaros manija, tačiau gyvenimas švarioje aplinkoje dar niekam nesugadino nuotaikos. Nė vienoje pasaulio šalyje nematyti tiek šunų vedžiotojų su maišeliais išmatoms ir nė vieno pridergto šaligatvio ar pievos. Tai ne tik švara, tai ir pagarba šalia esantiems žmonėms. Kai pamatai anksti ryte prie įstaigų su šampūnu ir stipria vandens srove plaunamus šaligatvius, tikrai pamanai, kad iš tokio lauko drąsiai galima žengti į namus su bbatais. Tačiau ne tik Japonijoje. Ne tik namuose, bet ir mokyklose, ligoninėse ir daugelyje kitų įstaigų batai paliekami už slenksčio, basą koją keliant ant švarios pakylos. Toliau einama apsiavus šlepetes. Dar viena švaros oazė – tatamio kambarys, ant nendrių kilimo llipama tik su kojinėmis. Dar galima paminėti virtuvę, į kurią einant persiaunamos kitos šlepetės, o ypač tualetą, kurio šlepetės būna pažymėtos specialiais ženklais, kad užsimiršęs su jomis neslampinėtum po visus namus. Tokios švaros gal ir nebūtina siekti, bet prisiminus mūsų laiptinių ir ypač liftų švarą, vargu ar gerai tais pačiais batais vaikščioti po kambarius. (1)

Požiūris į svečią. Kiekvienas darbas, net ir pats juodžiausias, yra garbingas, o kiekvienas svečias arba interesantas yra tiesiog šventas. Tai reiškia, kad gatvių šlavėjas po darbo vietoj darbinio chalato apsivelka baltus marškinius su kaklaraiščiu ir, užėjęs į bet kokią kavinaitę, būna palaiminamas pribėgančiųjų tarnautojų ir aukščiausio lygio aptarnavimo. Degalinės darbuotojai net trise pribėga prie automobilio, pila degalus, plauna stiklus, o išvažiuojant visi kartu nusilenkdami padėkoja ir ppalinki gero kelio. Tačiau tie patys darbuotojai, nuėję į kitoje gatvės pusėje esančią parduotuvę, sulaukia tokio pat nuolankaus dėmesio. Tau nereikia užėjus į nežinomą įstaigą slampinėti kolidoriais, ieškant vieno ar kito reikalingo kabineto. Vienas, du o gal net trys pirmieji svečią pamatę darbuotojai puls siūlyti savo paslaugas. Karštą dieną užėjus į parduotuvę ventiliatorius bus atsuktas į pirkėją, o ne vėsins sėdintį ir kažką valgantį parduotuvės darbuotoją, nė vienas pardavėjas nekalbės tarpusavyje, jei prie prekystalio prieis pirkėjas. (1)

Valdininkų biurokratizmas. Kiekviena šalis tturi savo valdininkus, o šie plėtoja biurokratinę sistemą, kuri vienaip ar kitaip yra reikalinga. Keista, bet kuo aukštesnio išsivystymo lygio šalis, tuo didesnis klesti biurokratizmas, tuo daugiau popierių ir kitų dokumentų re.ikia apiforminti. Jie reikalingi tvarkai palaikyti, bet netinkamai sureglamentuotas biurokratinis aparatas gali tapti korupcijos ir kyšininkavimo priežastimi. Niekur nematyti tiek daug blankų, formų, formelių, anketų ir kitokių dokumentų kaip Japonijoje. Tačiau jų parengta informacinė sistema užtikrina, kad vienam ar kitam konkrečiam leidimui gauti reikia, pavyzdžiui, 16-os arba 24-ių įvairių pažymų ar formų.Bet jei jos bus surinktos ir pristatytos, nė vienas valdininkas neprašys jokio papildomo pažymėjimo, negaišins jūsų daugiau valandų ar dienų, negu numatyta įstatymuose, priešingu atveju jis netektų premijų, darbo ir pagarbos. Pas mus popierių reikia mažiau, bet niekas negali pasakyti, kiek ir kada jų reikia iš viso. Kiekvienas valdininkas reikalauja pagal nuotaiką. (1)

Gražu tai, kas naudinga, paprasta. Ir pabaigai, kad pajustume japonišką dvasią, reikia suprasti, kas yra arbatos ceremonija. Ceremonija vykdavo arbatos namelyje, stovinčiame puikiame sode. Visi sodo komponentai – takelis, žibintas, akmuo su įduba vandeniui, laukimo suolelis – paprasti daiktai, kurie skelbia, kad gražu tai, kas naudinga, paprasta. Pats statinys, suręstas iš medžio ir bambuko stiebų, šiaudais dengtu stogu, skirtas tyliai bendrauti nedideliame bendraminčių ratelyje, yra ppavyzdys japonų architektūros, kuri labai skiriasi nuo vakarietiškos. Namelis pakeltas ant polių per pusmetrį nuo žemės, stogą laiko medinės kolonos, surištos gembių tinklu, sienos – slankiojančios pertvaros iš ryžių popieriaus, be langų ir durų – efemerinės struktūros pastatas nuteikiantis poezijai. Arbatos namelis dar vadinamas tuštumos buveine. Jame nėra puošmenų, išskyrus tai, kas šiuo momentu numalšina estetinį poreikį. Nėra baldų, nišoje kabantis kaligrafijos ritinėlis ir dekoratyvinė gėlių puokštė išsako šeimininko mintis ir nuotaiką, viskas labai gražu ir paprasta, nieko nėra pasikartojančio: jeigu nišoje stovi ikebana, tai niekur daugiau nepasikartos gėlių motyvas, jei arbatinukas apvalus, tai lako dėžutė bus stačiakampė, puodeliai bus skirtingi – visur viešpatauja asimetrija. Prieblandoje skęstantį kambarį apšviečia keli saulės spinduliai, kaistantis virdulys dėl įmestų geležies gabalėlių”groja” savo melodiją. Įėjimas į namelį – 90 cm aukščio anga, pro kurią eidami klupom susilygina visų luomų žmonės. Ir jokių nindzių, samurajų, karatė, dziudo. (1)DERYBOS SU JAPONAIS

Verslo kalba. Vis daugiau japonų verslininkų kalba užsienio kalbomis, ypač anglų. Tačiau dauguma jų geriau skaito angliškai, nei kalba, todėl be vertėjo paslaugų neapsieisite. Jei numatote stambų sandorį, atsivežkite savo vertėją – nepalikite to japonų partneriams.

Pirmiausia – santykiai. Tarpusavio supratimas yra svarbiausia viso derybų proceso dalis. Labai svarbu susipažinti su savo kolegomis iki dalykinių diskusijų pradžios. PPažintis ir tarpusavio supratimo paieška gali vykti valgant, geriant kokteilį, žaidžiant golfą.

Požiūris į laiką. Japonai labai vertina punktualumą ir pagarbą dienotvarkėms ir grafikams, to paties jie laukia ir iš savo užsienio partnerių, ypač iš potencialių tiekėjų.

Hierarchija, statusas, pagarba. Jauni pavaldiniai pagarbiai elgiasi su vyresniais, aukštesnio rango žmonėmis. Kadangi šioje tradiciškai hierarchiškoje visuomenėje nedaugelis moterų buvo pasiekusios valdžios, dauguma vyrų nepratę bendrauti su moterimis verslo reikalais lygiomis teisėmis.

Japonijoje komercijos sandoriuose pirkėjas automatiškai įgyja aukštesnį statusą nei pardavėjas, todėl pirkėjas mano, kad jam reikia rodyti didesnę pagarbą. Todėl jauni užsieniečiai, bandydami parduoti savo prekę japonų klientams, susiduria su nemenkomis kultūrinėmis kliūtimis. Pateikiu kelis patarimus, galinčius padėti įveikti amžiaus ir lyties barjerus, kylančius dirbant su japonais:

• Jus turi pristatyti vyriausias kolega, dirbantis jūsų sferoje.

• Išmokite rodyti reikiamą pagarbą. Pagarba kitiems skatina pagarbą jums.

• Rodykite savo profesines ir technines žinias be pagyrūniškumo ir pasipūtimo. Žinios ir patirtis patvirtina statusą.

• Daugelis moterų geriau nei vyrai supranta kūno kalbą. Ši savybė ypač vertinga dirbant su japonais, kurie dažnai naudoja šį subtilų neverbalinį komunikacijos būdą.

Harmonija. Japonai mano, kad atvirai rodyti pyktį ir nekantrumą yra vaikiška ir įžeidžia pašnekovą. Jie greitai nustoja gerbę žmones, kurie nesugeba išlaikyti ramybės streso sąlygomis. Užsienio verslininkams patartina iš visų jėgų stengtis vengti atviros konfrontacijos.

Pagarba.

Pagarba tiesiogiai susijusi su savigarba, orumu ir reputacija. Galima lengvai netekti pagarbos, parodžius nebrandumą ar savikontrolės stoką, pavyzdžiui, netekus kantrybės. Jei šiurkščiai reiškiate nesutikimą ar išsakote kritiškas pastabas kitiems girdint, galite netekti savo verslo partnerių pagarbos, o tai būtinai sužlugdys perspektyvias verslo derybas.

Jei bendraujate mandagiai ir paisote vietos papročių ir tradicijų, vietos partnerių pagarba jums tik didės. Jei suklydote, kukliai atsiprašykite. Įgysite daugiau pagarbos ir tada, kai derybų metu padėsite savo partneriams garbingai išsisukti iš keblios padėties.

Formalumas ir ritualai. Palaikydami hharmoniją ir bijodami netekti pagarbos, japonai pasikliauja elgesio kodais. Tokio kodo pavyzdys yra ritualas meishi – apsikeitimas vizitinėmis kortelėmis. Eidami į derybas japonai rengiasi labai oficialiai ir atitinkamai elgiasi. Jie jaučiasi komfortabiliau su tais, kurie elgiasi taip pat.

BENDRAVIMO STILIUS

Susipažindami japonai elgiasi santūriai ir formaliai. Jie mažiau pasikliauja rašytine informacija bei pokalbiais telefonu, didesnį dėmesį skirdami asmeniniams susitikimams ir pažinčiai.

Netiesioginė verbalinė komunikacija. Japonai dažnai kalba netiesiais, užmaskuotais posakiais, kurių prasmė miglota ir nevienareikšmė. Jie kalba užuolankomis, daug ko nepasako, nutyli, kad ttiesmukais pasakymais neužgautų kitos pusės.

Pavyzdžiui, daugelis japonų mano, kad atsakyti į prašymą „ne“ – tai grubu ir gali pašnekovą užgauti. Vietoj to jums gali atsakyti: „Padarysime, ką galėsime“ ar „Tai bus sunku“. Toks mandagumas užsieniečius gali sutrikdyti. Harmonija išsaugoma aaiškumo sąskaita.

Japonai nepasitiki atvirais plepalais. Jie kalba mažiau, nei ekspresyvesnių kultūrų atstovai, labiau pasikliaudami paraverbaline ir neverbaline kalba.

Paraverbalinė komunikacija. Japonai kalba tyliai, nepasitikėdami savimi ir dažnai, užuot kalbėdami, .tyli. Paklausti ar paprašyti jie atsako po ilgos pauzės. Pertraukti kitus laikoma grubu ir netgi labai grubu. Jei japonai šypsosi ar net kikena, tai liudija apie nervingumą ar sutrikimą, o ne apie linksmumą. Su japonais reikia šnekėti tyliai ir prieš tariant žodį bei pradedant kalbą reikia palaukti, kol jie baigs kalbėti.

Neverbalinė komunikacija. Sveikinantis švelniai spaudžiama ranka. Venkite tiesaus ir ilgo akių kontakto, kuris gali būti įvertintas kaip bandymas įbauginti ar kaip neslepiamas priešiškumas. Už šypsenos gali slėptis nepritarimas ar pyktis. Kūno kalba labai santūri, formali, gestų nedaug. Nemosuokite rankomis ir negestikuliuokite labai eenergingai.

Japonai labai retai liečia kitus. Tapšnoti per petį ar nugarą, griebti už rankų yra draudžiami gestai.

DERYBŲ STILIUS

Pristatymo organizavimas. Nepradėkite pristatymo pokštu ar anekdotu. Taip parodysite nepagarbą pokalbio temai ir auditorijai. Kalbėti reikia aiškiai ir paprastai. Nevartokite dvigubų neiginių ir sudėtingų sakinių, profesionalaus žargono ar neįprastų žodžių.

Per daug negirkite savo produkcijos ar bendrovės. Geriau pasinaudokite pavyzdžiais ir straipsniais apie savo bendrovę. Paruoškite vaizdžiąją medžiagą, ypač su skaitmeniniais duomenimis, taip pat pristatymo tezių kopijas.

Elgesys priimant sprendimus. Daugelis japonų bendrovių vis dar priima ssprendimus sutartinai. Tai labai ilgas procesas, kuriam gaištama daug laiko. Būkite kantrus.

Sutarties reikšmė. Galutinė rašytinė sutartis turi mažesnę reikšmę, nei santykiai su jūsų kolega. Bet vis vien viskas turi turėti rašytinį pavidalą. Pasikeitus aplinkybėms, japonai gali pageidauti peržiūrėti sutartį. Kai kurioms japonų įmonėms sutartis – tai išreikštas ketinimas.

Kai kurie Vakarų verslininkai mėgsta duoti kitai pusei sutarties projektą, kuriuo bus galima naudotis derybų metu ir svarstyti papunkčiui. Derėdamiesi su japonais prisilaikykite sutartį. Geriau paieškokite susitarimo pagrindo iki sunkių klausimų svarstymo pradžios. Teisininkus kvieskitės tik į derybų pabaigą, susitarus dėl esminių dalykų.

VERSLO PROTOKOLAS

Drabužiai. Tamsus kostiumas, balti marškiniai, konservatyvus kaklaraištis vyrams. Konservatyvus kostiumėlis ar suknelė – moterims.

Susitikimas ir sveikinimasis. Įteikite savo vizitinę kortelę dviem rankomis, prispaudę ją nykščiu ir smiliumi taip, kad japonai matytų spausdintą pusę. Linktelėję galva, paspauskite vienas kitam rankas ir pasakykite savo pavardę bei savo bendrovės pavadinimą. Priimkite kortelę taip pat abiem rankomis, kurį laiką ją pastudijuokite ir pagarbiai padėkite prieš save ant posėdžių stalo ar į savo odinį (ne plastikinį) kortelių dėklą. Nespauskite rankos per stipriai ir nežiūrėkite tiesiai į akis.

Kreipiniai. Vadinkite savo kolegą pavarde, pridurdami priesagą san, pavyzdžiui, Vatanabė-san. Japonijoje pavardė yra prieš vardą. Bet vizitinėse kortelėse, skirtose užsieniečiams, jie gali pakeisti seką, tad jei abejojate, ppaklauskite.

Dovanos. Dovanos – svarbi šios verslo kultūros dalis, turinti nemažą reikšmę užmezgant santykius. Paruoškite atitinkamą dovaną savo japonų kolegoms. Gera dovana – brangus konjakas, geras viskis ar koks nors skanėstas iš jūsų miesto, regiono ar šalies.

Turėkite omenyje, kad dovanos pakuotė kur kas svarbesnė nei jos turinys. Jūsų dovanos turi būti įpakuotos Japonijoje ar žmogaus, kuris gerai nusimano apie japonų tradicijas. Įteikite dovanas dviem rankomis. Gavęs dovaną žmogus gali atidėti ją į šalį ir atplėšti vėliau. Priimkite dovanas irgi dviem rankomis ir atplėškite ją vėliau.

Maistas ir gėrimai. Pramogos irgi yra svarbios užmezgant artimus tarpusavio santykius su savo partneriu. Atsakydami į japonų vaišingumą, galite pakviesti juos į Vakarų tipo restoraną, kur patiekiami prancūzų ar italų patiekalai. Pas jus namuose ar trečiojoje šalyje pasirinkite restoraną, kuriame skaniai gaminami tradiciniai vietos patiekalai.

Norėdami parodyti savo domėjimąsi japonų tradicijomis, turite išmokti valgyti lazdelėmis ir teisingai sakyti to.stus. Vyrams svaigiųjų gėrimų vartojimo ritualas yra tradicinė priemonė suartėti su kolegomis. Panašu į tai, kad alkoholis ištirpdo kai kurių japonų drovumą ir formalumą, būdingą jiems dalykinių susitikimų metu.

Japonai labai pasikliauja tateme, t.y. paviršutiniu bendravimu, pasakodami jums tai, ką norite išgirsti. Išlenkę porą taurelių, jie jaučiasi laisvesni ir prasideda bendravimas honne, kai sako jums tai, ką mano iš tikrųjų. TTaigi alkoholis gali būti gera paspirtis sunkiose derybose.

Manoma, kad moterys alkoholio negeria, ir jos iš tikrųjų negeria. Taigi moterims, bandančioms derėtis su japonais, tai gali būti didelė kliūtis, nes jos negalės dalyvauti vyrų išgertuvėse.

Negeriantys vyrai gali atsiprašyti, prisidengę sveikata ar religinėmis taisyklėmis. Bet taip galima praleisti ką nors svarbaus, kas yra būtina tarpusavio santykiams įtvirtinti, ir prarasti galimybę arčiau susipažinti su savo japonų partneriais.

Santykių palaikymas. Labai svarbu tarp vizitų išsaugoti glaudų ryšį su savo japonų partneriais. Palaikyti ryšį galima telefonu, faksu, elektroniniu paštu. (3)IŠVADOS

Visuomenė kuria žmogų lygiai tiek pat, kiek ir žmogus kuria visuomenę, t.y. žmogus ir jo socialinis pasaulis sąveikauja vienas su kitu. Ekspatriantui susidūrus su nauja kultūra, visi arba beveik visi jam žinomi ženklai/simboliai nustoja funkcionavę. Jis patiria kultūrinį šoką, lydimą pykčio, žlugimo jausmo ir reaguoja vienodai, t. y. atmeta aplinką, verčiančią jaustis nepatogiai.

Tarpkultūriniai skirtumai yra vienas iš pagrindinių streso šaltinių, kadangi nesusipratimai tarp atvykusiųjų ir vietos gyventojų sukuria dar didesnes abipuses problemas.

Prisitaikymas prie naujos kultūros apima keletą etapų. Optimizmas, teigiama nuostata atvykus ir žingsnis po žingsnio – depresija, pyktis, priešiškumas. Adaptacija dar nėra kultūrinio šoko pabaiga, kadangi sugrįžus namo patiriamas panašus akultūrizacijos procesas. Tai trunka skirtingai, priklausomai nuo konkretaus asmens bei jo

individualios reakcijos. Tačiau kai kurios asmeninės savybės – individo dvasinė būsena, asmenybės tipas, amžius, ankstesnė patirtis, socialinės-ekonominės sąlygos, kalbos mokėjimas, šeima ir/ar socialinė parama bei išsilavinimo lygis – padeda greičiau įveikti šį psichologinį diskomfortą.INFORMACIJOS ŠALTINIAI

1. A. Kuzdys “ Keletas štrichų Tekančios saulės šalies įvaizdžiui”, Mokslas ir gyvenimas, Nr. 10, 2001

2. http://www.ovc.lt

3. http://www.karjeroscentras.lt