TRAGIŠKUMO IR KOMIŠKUMO KATEGORIJŲ SAMPRATA, SUPRATIMAS IR AIŠKINIMAS ŠIŲ KATEGORIJŲ ESTETINĖ PRASMĖ

TRAGIŠKUMO IR KOMIŠKUMO KATEGORIJŲ SAMPRATA, SUPRATIMAS IR AIŠKINIMAS ŠIŲ KATEGORIJŲ ESTETINĖ PRASMĖ.

TURINYS

Įvadas…………………………2

Tragizmo esmė…………………………3

Komizmas – sociokultūrinė realybė………………….5

Literatūra…………………………8

ĮVADAS

Estetiškai vertinant reiškinius žmogus nustato savo viešpatavimo pasaulyje matą. Šitas matas priklauso nuo visuomenės išsivystymo lygio ir jos charakterio, jos gamybos, kuri atskleidžia vienų ar kitų daiktų gamtines savybes, reikšmę. Tai paaiškina, kad estetika gali pasireikšti įvairiausiose formose: puikumas, bjaurumas, išdidumas, nusižeminimas, tragizmas, komizmas ir t. t.

Kuo platesnė žmogaus visuomeninė praktika, tuo plačiau plečiasi estetinių savybių ir reiškinių estetinio vertinimo ratas.

Pabandysime išnagrinėti tokias estetines fformas, kaip tragizmas ir komizmas. Žmogaus istorijoje turbūt nėra tokios epochos, kad joje nebūtų tragiškų įvykių. Žmogus mirtingas, ir kiekviena asmenybė, kuri gyvena sąmoningą gyvenimą, bando suvokti savo požiūrį į mirtį ir nemirtingumą. 20 amžius – tai didelių socialinių sutrikimų, krizių, permainų amžius, kuriuos įvairiausiose pasaulio taškuose sudaro sudėtingas, įtemptas situacijas. Todėl mes turime analizuoti tragizmo problemą, bandydami suvokti pasaulį, kuriame mes gyvename.

Tragizmas egzistuoja ten, kur susiduria jėgos, kiekviena iš kurių skaito save teisinga. Nėra vienos tiesos. Ji išskaidyta iir tragedija atskleidžia tai. Pasaulis reikalauja nuo žmogaus visuotinio žinojimo. Neišvengiamas žinių trukumas, neišsilavinimas dažnai tampa didžiausių tragedijų šaltiniu.

Tragizme galime suvokti visuotines būties problemas, tai susiję su žmonijos paieškomis išeities. Šioje kategorijoje, pabrėžę K. Jasperis, atsispindi ne šiaip sau žmogaus nnelaimė dėl mažų sutrikimų, o nelaimė visos žmonijos, kai kuris fundamentalus būties netobulumas.

Tragizmo šaltinių esą specifiniai visuomeniniai prieštaravimai –kolizijos tarp visuomeninio būtinumo, subrendusiu reikalavimu ir neįmanomu laikinu praktišku jo įgyvendinimu.

Tragizmo esmė

Tragedija – tai rustus žodis, kuris pilnas beviltiškumo. Jame yra šaltas mirties atspindis. Bet kaip rytmečio šviesoje ir šešėlyje mes pamatome daiktus padidintus, taip ir mirties suvokimas priverčia žmogų stipriau pergyventi būties. nuostabą ir kartumą, džiaugsmą ir sudėtingumą. Ir kada mirtis šalia, tai šitoje “rubežio” situacijoje galime ryškiau pamatyti visas pasaulio spalvas, jo estetinį lobį, emocijų grožį, išryškėja tiesa ir melas, gėris ir blogis, žmogaus egzistavimo esmė.

Tragedija – visada optimistinė tragedija, nes net mirtis joje tarnauja gyvenimui.

Tragizmas atskleidžia:

1. asmenybės žūtį arba jos sunkias kančias;

2. nesugražinamą jos trukumą žmonėms;

3. nemirtingus visuomeninius pradmenys, kuriuos įįdiegė nepakartojama asmenybė, ir jų tęstinumas žmonijos gyvenime;

4. visuomeninę esmę žmogaus gyvenime.;

5. tragiško charakterio aktyvumą priklausomai nuo aplinkybių.;

6. pasaulio būsenos filosofinį suvokimą;

7. istorinius, laikinai neišsprendžiamus prieštaravimus..

Tragedija pateikia gyvenimo koncepciją, kuri atskleidžia jos visuomeninę esmę. Žmogaus būties esmę ir tikslą neįmanoma rasti nei gyvenime sau, nei atsiskyrus nuo savo gyvenimo: asmenybės vystymas turi vykti ne visuomenės sąskaita, bet vardan visuomenės, vardan žmonijos. Iš kitos pusės, visa visuomenė turi vystytis žmoguje ir jo dėka, o ne priešingai ir ne jo sąskaita. Toks aukščiausias estetinis idealas, ttai yra kelias humanistinio sprendimo problemos žmogaus ir žmonijos.

Tragiškumas gyvenime pasireiškia gyvenime įvairiai: nuo vaiko mirties arba žmogaus mirties, kuris pilnas kūrybinės energijos, nuo tragedijos vieno žmogaus iki tragedijos visos tautos. Tragizmas gali pasireikšti ir žmogaus kovoje su gamtos reiškiniais. Bet svarbiausias šaltinis šios kategorijos – kova tarp gėrio ir blogio, mirties ir nemirtingumo, kur mirtis įtvirtina gyvenimo vertybes, atskleidžia žmogaus egzistavimo prasmę., kur vyksta pasaulio filosofinis suvokimas. Dar Davidas Jumas savo traktate “Apie tragizmą” atkreipė dėmesį į tai, kad tragiškoje emocijoje yra sielvartas ir džiaugsmas, siaubas ir pasitenkinimas (Д. Юм. О трагедии. «Вопросы литературы», 1967, № 2, стр. 161). Tragiškumas prasideda ten, kur žmogus visas galimybes išnaudoja iki galo, žinodamas, kad žus. Tai lyg asmenybės įtvirtinimas savo gyvybės kaina.

Tragiškas herojus – tai nešiotojas ko tai – kas išeina iš tradicinių individualių būties rėmų, nešiotojas valdžios, principo, charakterio, demono. Tragedija parodo žmogų jo didybėje, laisva nuo gėrio ir blogio, rašo Jaspersas, pagrisdamas šią padėtį Platono mintimi apie tai, kad iš mažo charakterio neišsiskleidžia nei pyktis, nei gėris, didelė natūra geba ir dideliam pikčiui ir dideliam gėriui.

Tragedijoje, pagal Gegelio nuomonę, žūtis yra ne tik sunaikinimas. Ji reiškia išsaugojimą pasikeitusio pavidalo to, kas šioje formoje turi žūti. PPrislėgtai būtybei savo išsaugojimo intelektu Gegelis kaip priešpriešą pateikia išsilaisvinimo idėją “vergiškų samprotavimu”, gebėjimas aukoti savo gyvenimą vardan aukščiausių tikslų. Gebėjimas suvokti begalybės vystymosi idėja Gegeliui tai yra svarbiausia charakteristika žmogiško suvokimo.

Žmogus išeina iš gyvenimo negrįžtamai. Mirtis – pasivertimas gyvo į negyvą. Bet gyvame pasilieka gyventi tai kas mirė: kultūra saugo viska kas praėjo, tai yra ne genetinė žmonijos atmintis. Kiekvienas žmogus – tai visa visata. G. Geinė sakė, kad po kiekvienu antkapiu – viso pasaulio istorija, kuri negali dingti nepalikusi savo pėdsakų.

Apmąstant žūtį nepakartojamos individualybės kaip nepataisomą žlugimą viso pasaulio, tuo pačiu tragedija įtvirtina stiprumą begalybę pasaulio, nežiūrint į išėjimą užsibaigusios būtybės. Ir pačioje užsibaigusioje būtybėje tragedija randa nemirtingumo bruožus, kurie susiję asmenybę su visata, galutinį – su begalybę. Tragedija – filosofinis menas, kuris sprendžia gyvenimo ir mirties aukščiausias metafizines problemas, suvokiantis būties prasmę, analizuojantis globalines problemas stabilumo, amžinybės, nepriklausomai nuo pastovių pasikeitimų.

Komizmas – sociokultūrinė realybė

Komizmas – realybė Komizmas visada yra ne juoko objekte, bet subjekte..

Žmonijos visuomenė – tikra komedijos karalystė, taip pat kaip ir tragedijos. Žmogus – vienintelė būtybė, kuri geba juoktis ir iššaukti juoką arba, tiksliau, žmogiškas visuomeninis tūrinis yra visuose objektuose komedinio juoko.

Komizmas visada objektyvi visuomeninė vertybė reiškinių. Bet ne vviskas kas juokinga yra komiška, nors tai kas komiška visada juokinga. Komizmas atsiranda ten kur gimsta socialiai reikšmingas juokas, kuris neigia vienas žmoniškas savybes ir visuomeninius reiškinius ir įtvirtina kitus. Priklausomai nuo aplinkybių gali būti arba juokinga arba komiška.

Komedija – tai vaisius išsivysčiusios civilizacijos. Pats juokas yra demokratiškas. Jis priešiškas hierarchijai, išpustiems autoritetams, pataikavimo pareigūnams. Jis pasireiškia kaip jėga, priešinga visoms formoms nelygybės, prievartos, vienvaldiškumo, fiurerizmo. A. Gercenas rašė:” Jeigu paprastiems leisti juoktis iš dievo Apiso – tai reiškia jį pažeminti iš šventųjų lono į paprastų jaučių.” (Герцен А. И. Об искусстве. М., 1954, стр. 223). Atskleisti priešo komizmą – reiškia laimėti pirmą pergalę, mobilizuoti visas jėgas kovai su juo, nugalėti baimę ir išsiblaškymą.

Komizmas – kritika šiuolaikiškumo. Juokas šiuolaikiškas, jeigu jo taikinys visada konkretus ir numatytas. Kritika, komizmo demaskavimas ne pasireiškia tiesiogiai, ir priimtinas juokas pats savarankiškai parodo kritinį požiūrį į pajuokos objektą. Išskirtinai nuo tragedijos, komedija nepareiškia idealiai “tiesiogiai ir teigiamai”, o turi omeny ką tai priešingo tam kas yra vaizduojama. Ir tas kas priima, turi pats savarankiškai nustatyti savo sąmonėje estetinių idealų priešpriešas to komiško reiškinio.

Komizmas socialus savo objektyvia (daiktų savybės) ir savo subjektyvia pusėmis. Komizmo suvokimas visada turi socialinį pagrindą. Tai kas juokinga vienam, kitam gali

atrodyti liūdnai. Istorinis, nacionalinis, klasinis ir bendražmogiškas randasi komizme sudėtingoje dialektinėje vienybėje

Komizmo prasmė – prieštaravime. Komizmas –rezultatas kontrasto, išderinimo,

priešpriešos: bjaurumas – puikumui (Aristotelis), menkumo – aukštumui (I. Kantas), kvailo –

apmastytam (Žan Polis, A. Šopenhaueris) ir t. t. Komizmo prieštaravimo formos yra įvairios.

Jose visada yra dvi priešingos pradžios.

Prieštaravimams, dėka kurių atsiranda komizmas, būdinga tai, kad pirminė pagal laiką prieštaravimo pusė atrodo reikšminga ir sudaro didelį įspūdį, antra pusė, kurią suvokiame pagal laiką, mus nuvilia savo nnetobulumų.Psichologinis mechanizmas komiško juoko, kaip nekeista, yra giminingas išgasčiui, nuostabai. Šitus skirtingus pasireiškimus dvasinės veiklos giminiuoja tai, kad jie yra pergyvenimai, neparuošti tolimesnėms įvykiams. Žmogus nusiteikia reikšmingiems, svarbiems dalykams, o staiga prieš jį atsiranda kas tai nereikšmingo, tuščio. Jeigu visa tai būtų kasdieniška, apskaičiuota, tai nebūtų tokios aštrios priešingybės estetinėms idealams, ne būtų tokia aktyvi mintis prieštaravimo priėmimo procese ir tada negalėtume pamatyti to reiškinio komišką atvaizdą. Todėl juokas – tai kritinė jėga, kuri gali paneigti, bet taip pat ir įįtvirtinti. Juokas mėgina sugriauti egzistuojanti neteisėtą pasaulį ir sukurti naują, principingai skirtingą nuo jo, – idealu. Juokas numato ne tik sugriovimą, bet ir kūrybiškumą. Gyvenimą kuriantys, įtvirtinantys, džiaugsmingas, linksmas komizmo aspektas turi istorinę, pasaulėžiūros ir estetinę prasmę

Humoras ir satira –– pagrindiniai komizmo tipai. Humoras – draugiškas juokas, nepyktas, nors ir nebedantys. Jis tobulina reiškinius išvalo jos nuo trukumų, padeda atsiskleisti teigiamoms visuomeninės vertybėms jame. Nes humoras mato objekte kokias tai puses, kurios atitinka idealui. Dažnai mūsų trukumai yra tęsinys mūsų dorybių. Tokie trukumai ir yra humoro taikinys Kitas reikalas, kai neigiami ne atskiri bruožai, o reiškinių esmė tampa socialiai pavojinga ir gali padaryti rimtą nuostolį visuomenei. Čia jau ne draugiškas juokas, o atsiranda juokas demaskuojantis, pliekiantis, satyrinis. Satyra neigia, baudžia pasaulio netobulumą vardan jo pertvarkymo, kuris turėtų atitikti idealui.

Žinant visas komizmo formas, tipus, nacionalinius ir istorinius savitumus, jo esmė visada viena: ji išreiškia visuotinai jaučiamą, visuotinai reikšmingus prieštaravimus, reiškinių arba vienos iš pusių neatitikimas aukštiems estetinėms idealams

Literatūra

1. Борев ЮЮ. Эстетика. – М., 1975 г.

2. Борев Ю. Эстетика. – М., 1988 г.

3. Герцен А. И. Собрание сочинений в тридцати томах, том 14.- М., 1958 г.

4. Дивненко О. В. Эстетика. – М., 1995 г.

5. Жан Поль. Дошкольная эстетика. – Гамбург, 1804 г.

6. Юм Д. О трагедии. «Вопросы литературы». – М., 1967 г.

7. Ясперс К. О трагическом. – Мюнхен, 1954 г.