Užgavėnių, Šv. Velykų, bei Jurginių šventimo bruožai Lietuvoje

Papročiai yra įprasti žmonių poelgiai, kurie ilgainiui tampa visuomenės ar jos didesnės dalies gyvenimo norma. Žmogus auga tam tikroje aplinkoje, todėl perima jos papročius ir nedaug tegali juos pakeisti. Papročiai, kurie perduodami iš kartos į kartą, virsta tradicijomis. Tradicijų niekas specialiai nekuria, jos gimsta ir rutuliojasi per ilgus dešimtmečius ar net šimtmečius. Tradicijos pasireiškia tam tikromis apeigomis, atliekamomis įvairių švenčių proga.

Lietuvių papročiai, tradicijos ir su jomis susijusios apeigos susiformavo labai seniai, dar pagonybės laikais. Ilgainiui kito jų prasmė ir forma, ttačiau tauta iki šių dienų išsaugojo tas tradicijas ir apeigas, kurios sudaro prasmingiausią jos gyvenimo dalį. Vienos iš tokių yra Užgavėnės.

UŽGAVĖNĖS

Paskutinė diena prieš gavėnios pradžią vadinama Užgavėnėmis. Jos paprastai būna antradienį, o trečiadienį jau Pelenų diena, prasideda ilgas, rimtas ir liesas gavėnios metas. Senais laikais pasninkas buvo labai griežtas: mėsos valgyti iš viso nebuvo galima septynias savaites, o pieno vartoti tik retkarčiais; suaugusieji tegalejo valgyti tris kartus per dieną – vos vieną kartą sočiai. Pasilinksminimai, šokiai, dainos, vaišės buvo ddraudžiamos ne tiek Bažnyčios, kiek tradicijų. Todėl žmonės stengėsi užgavėnes praleisti linksmai, triukšmingai, valgyti kiek galima daugiau ir riebiau, ,,kad užtektų per visą gavėnię“.

Buvo valgoma bent 9 kartus (kai kur 12 kartų) su mėsa, riebiai. Prieš 12 val. nakties visos vvaišės ir linksmybės turėjo pasibaigti, nes nuo to laiko prasideda gavėnios pasninkas. Kad nebūtų užtęstos vaišės, kai kuriose Lietuvos vietose apie vienuoliktą valandą nakties skambindavo bažnyčios varpai: visi tuomet žinojo, kad laikas baigti užsigavėjimą ir skirstytis namo.

Pagrindinis Užgavėnių valgis – blynai (lietuviškesnis pavadinimas: sklindžiai), dažniausiai kepami iš miltų, su obuoliais, su mielėmis arba ir paprasti. Kai kur buvo verdamos spurgos (,,pončkos“), bet jas taip pat reikėdavo suvalgyti prieš gavėnios pradžią, nes spurgos verdamos kiauliniuose taukuose. Žemaitijoje buvo mada užsigavėti šiupiniu (šis valgis gerai žinomas ir Mažojoje Lietuvoje). Šiupinys verdamas iš kruopų, žirnių, miltų, lašinukų su įvairiais prieskoniais. Kartu verdama kiaulės uodega, kurią įsmeigia į šiupinio dubens vidurį (šiupinys yra kaip tiršta košė) Ir taip paduoda į stalą. Kai kur kiaulės uuodega būdavo paslepiama šiupinio dubenyje: kam, šiupinį semiant, į lėkštę įdėdavo tą uodegą, tas bus labai laimingas visus likusius metus.

Dar buvo verdami kopūstai, dešros, kepamas kugelis ir šiaip įvairūs nebūs valgiai. Užgeriama namie darytu alumi, gira arba degtine. Degtinę gerdavo tik vyrai. Gerti vandenį Užgavėnėse nepatariama, nes visus metus troškulys kamuos.

Per Užgavėnes taip pat nepatariama namie sėdėti. Reikia kuo toliau nuo namų nueiti arba nuvažiuoti. Ūkininkai tai darydavo, kad linai gerai augtų, kad arkliai eiklūs būtų. Šeimininkas įsidėdavo į roges bbičių avilius ir pavažinėdavo: bitės vasarą netingės, toli skraidys ir daug medaus prineš. Pasivaikščiojimas ar pasivažinėjimas Užgavėnėse naudingas ne tik gyvuliams ir augalams, bet ir žmonėms. Kas per Užgavėnes namie nesėdi, tas visus metus turės progų pakeliauti, naujas vietas pamatyti. Dar Užgavėnės pasižymi būrimais, spėjimais, bet jie beveik visi susiję su žemdirbyste. Būrimus ir tam tikras apeigas atlikdavo ne tik ūkininkas ir jo šeimos nariai, bet ir piemenukas: kad gyvuliai vasarą ganant neišsisklaidytų, butų ramūs.

Daržinėse po balkiais iš virvių buvo įtaisomos supynės, kuriose supdavosi jaunimas ir net suaugę vyrai, moterys. Vyrams rūpėjo aukštai įsisupti, kad žirgai būtų greiti, eiklūs; moterys suposi, kad linų derlius būtų geras, linai aukšti ir jų pluoštas ilgas.

Dabar sustosime prie Užgavėnių kaukių, persirengėlių – prie linksmojo Užgavėnių karnavalo.

Tie persirengėliai, arba kaukininkai, yra neatskiriama Užgavėnių linksmybių dalis. Užgavėnių karnavalai (Mardi Gras) žinomi ir kitose tautose, pvz., Pietų Amerikoje, ypač Brazilijoje; Šiaurės Amerikos New Orleans mieste ir kitur. Lietuviškieji Užgavėnių persirengėliai ir kitų tautų karnavalų kaukininkai pradžią yra gavę iš pavasario ir žiemos demonų kovos sąvokos, paveldėtos iš prieškrikščioniškų laikų. Užgavėnės – pavasario pradžia. Ne to pavasario, kuris pasireiškia (ypač Lietuvoje) pirmuoju žalumu, paukščių sutartinėmis ir žibuoklių žiedais, bet pavasario, nugalinčio žiemos jėgas, prailginančio dieną; žadančio naujo derliaus aauginimo laiką.

Lietuviškas karnavalo kaukes pasidarydavo patys žmonės. Jose labai daug vaizduotės ir išradingumo, nors kaukės padaromos iš paprastos, savoje aplinkoje atrandamos, medžiagos: medžio tošies, kailio, linų pluošto, ratlankių, lentelių, pakulų ir pan. Štai keli pavyzdžiai to liaudies išradingumo.

Veidui kaukės buvo daromos iš medžio žievės. Jas pradėdavo gaminti vasarą. Nulupa atitinkamą gabalą žievės, išpjauna skyles burnai, nosiai, akims, gerai kaukę išdžiovina. Iš siūlų, samanų ar kailio priklijuoja barzdą, plaukus, pririša virveles, kad kaukė laikytųsi ant galvos. Nuosava nosis nudažoma anglimi ar nubaltinama miltais. Ant galvos užmaukšlinama sena kepurė, apsivelkama per dideliais, suplyšusiais drabužiais, išvirkščiais kailiniais (vilno mis į viršų), susijuosiama virve – ir jau pasiruošta Užgavėnėms.

Kaukes – ypač velnio – droždavo tiesiai iš minkšto medžio : išpjaustoma ilga, kumpa arba smaila nosis, ragučiai, atsikišęs smakras. Akims ir burnai padaromos skylės. Kartais prie apatinės lūpos pritvirtinamas kietos odos diržas – tai iškištas liežuvis. Plaukai padaromi iš linų, kailio, kanapių. Tokios kaukės laikomos iš vienų Užgavėnių į kitas, kartais daug metų.

Kaukę galima iškirpti ir iš senų kailinių, nuskutant vilnas nuo kaktos ir skruostų, paliekant tik antakius, barzdą, pažandes. Buvo mėgstama persirengti elgetomis, čigonais, žydais.

Stambūs, aukšti vyrai dažnai apsirengdavo moteriškais drabužiais, o smulkios moterys – vyriškais. Iš skudurų jie pasidirbdavo lėlę – ,,vaiką“ ir eeidavo, siūlydamiesi išburti ateitį, pasakyti laimę iš delno. Iš tikrųjų tik ištepdavo ranką suodžiais arba apliedavo vandeniu iš butelio, kurį buvo paslėpę tarp drabužių.

Įdomiausios kaukės vaizdavo gyvulius. Arklio kaukės buvo padaromos įvairiai. Taip pat populiarios buvo ožio kaukės. Buvo aprengiama išverstais kailiniais, vaikšto keturiomis, ragus pasidaro iš šiaudų grjžtės arba iš šakalių, uodega taip pritaisyta, kad ją galima traukyti virvute ir judinti. Ožys po pilvu turi maišelį (arba kojinę) pripiltą pelenų. Jam šokinėjant, pelenai barstomi, dulkinami. Kartais persirengėlės ,,moteriškės“ mėgina ožį melžti, bet jis nesiduoda, spardosi, bliauna.

Dažnai kelios kaukės sudaro vieną grupę ir atlieka tam tikrus vaidinimėlius. Pvz.: giltinė susikauna su velniu dėl kurio kito veikėjo. Daromas teismas. Kaltąjį giltinė dalgiu ,,nukerta“, o velnias nusitempia. Arba: kas nors apkaltinamas ,,pavogęs arklį“, moteriškės vėl skundžiasi, kad ,,ožys pieno neduoda“, žydas priekaištauja, kad niekas jam “bergždininkių neparduoda”, o netekėjusios merginos pyksta ant ,,pirklių“, kam jas senmergėmis vadina, ir panašiai.

Kaukininkai eina iš vienų namų į kitus, pakeliui yra vaišinami Užgavėnių valgiais ir gėrimais, taip pat aplaistomi vandeniu. Jų eisena labai triukšminga, lydima muzikos, juokų ir dainų. Pagaliau visi susirenka į vienus namus, kur karnavalas užbaigiamas vaišėmis (žinoma, tik iki vidurnakčio). Karnavalo eisenoje vežama parėdyta figūra, įvairiose Lietuvos vietose skirtingai vadinama: Kotre, More, Čiučela

ir dar kitaip. Ji padaroma taip: ant rogių (ar rogučių) pritvirtinamas senas ratas, kuris sukasi, roges traukiant. Ant, to rato pastatoma iš pagalių ar šiaudų moteriška figūra, aprengta ilgais, palaidais drabužiais. Prie jos tabaluojančių rankų pritvirtinamos šluotos, spragilai ar lazdos. Roges traukiant, ratas sukasi, o su juo sukasi ir Kotrė. Jos rankos mataškuoja į visas puses ir ,,šventina“ bet ką, kas per arti drįsta prieiti. Juo smarkiau rogės traukiamos, tuo smagiau Kotrė sukasi ir daužosi. Jos palydovai – visi kaukėti &– dainuodami tempia roges gatve.

Kadangi Kotrė-Morė-Čiučela buvo tokia netvarkinga, išsipešusi, susitaršiusi, tai ir dabar sakoma apie netvarkingai apsirengusią moterį ar merginą: ,,Atrodo, kaip tikra Čiučela!“

Eisena pasibaigia sutartoje vietoje, kur jau sukrautas didelis laužas. Kotrė užverčiama ant laužo ir sudeginama (kai kur ji paskandinama arba net pakariama). Taip simboliškai išreiškiama linksmojo pokalėdinio mėsiedo pabaiga. Seniau Kotrės sudeginimas arba paskandinimas reiškė visų demoniškųjų žiemos būtybių sunaikinimą, pavasariui kelio atidarymą.

Kaukininkams besivaišinant kurioje troboje, visai prieš vaišių pabaigą pro duris įvirsta besipešdami du pagrindiniai UUžgavėnių veikėjai: Lašininis ir Kanapinis. Lašininis – riebus, dešromis apsikartęs, taukais nusiblizginęs. Jis simbolizuoja linksmą ,,riebų“ pokalėdinį laikotarpį, vadinamą mėsiedu. Iki šiol jis karaliavo žemėje, bet štai Kanapinis – liesas, išdžiūvęs, sunykęs, virve susijuosęs – iššaukia, storulį į dvikovą. Kanapinio ppapuošalai: silkių galvos, aliejaus butelis, duonos plutelės. Jis yra Gavėnios pasninko atstovas. Kiekvienais metais šie du ,,sutvėrimai“ kovoja Užgavenių vakare, kiekvienais metais Lašininis pralaimi kovą, išvejamas pro duris, o ,,velnias“ su džiaugsmu nuseka paskui, pasimojęs giltinei: gal šį kartą pavyks nugalėtąjį sugauti. Likęs troboje, Kanapinis pagriebia storą virvę, nuvytą iš kanapių, ir pradeda ja šaistytis po trobą, vaikyti pramogautojus, žarstyti nuo stalo vaišes. Laikas baigti Užgavėnių linksmybes ir susikaupti Gavėniai.

Užgavėnių papročiai iki šiol neužmirštami. Daugumoje Lietuvos vietų jos švenčiamos pagal senolių tradicijas.

Velykos

Šv. Velykos – Kristaus prisikėlimo šventė. Senovės Lietuvoje jos buvo švenčiamos kaip gamtos atbudimo šventė.

Prieš Velykas buvo laikomasi pasnininko. Paskutinė savaitė prieš Velykas buvo vadinama didžiąja. Ji buvo laikoma vėlių savaite, arba vėlių Velykomis. Priešvelykinės apeigos prasidėdavo Verbų ssekmadieniu.Tuomet eglių ,blindžių ,žilvičių ,beržo šakeles rinkdavo į verbas ir nešdavo į bažnyčią. Verbas laikydavo visus metus, rūkydavo jomis audros debesys, gyvulius, trobas, kaldavo prie avilio. Savaite prieš Velykas Kristus įžengė į Jeruzalę ,ir žmonės klojo jam po kojų palmių šakeles. Tam prisiminti bažnyčia įvedė Verbų šventimą .Bet šis paprotys turi ir gilesnes šaknis-pagonišką medžių kultą. Anksčiau jau minėtiems medžiams buvo teikiamos magiškos savybės gydyti, saugoti ir pan.,todėl Lietuvoje įvedus krikščionybę , žmonės neatsisakė apeigų su šiais augalais.

Laikas nuo Verbų ssekmadienio iki Atvelykio(pirmo sekmadienio po Velykų) buvo laikomas labai paslaptingu. Egzistavo daugybė būrimų ,prietarų , draudimų.

Didžiojo trečiadienio naktį prasidėdavo prausimasis, kuris didįjį ,arba švarųjį , ketvirtadienį peraugdavo į visų namų tvarkymą. Apskritai, tomis dienomis vandeniui būdavo suteikiama magiška gydimo galia.

Didįjį penktadienį žmonės burdavo. Buvo tikima, kad tądien vyksta raganų susibūrimas.

Priešvelykinį šeštadienį žmonės rimtai nusiteikdavo, laikydavosi visokiausių draudimų , pvz. nieko neskolindavo ir nesiskolindavo.

Velykos prasideda, kada pro Golgotoje esančios šventyklos langą “išeina” šventa ugnis, nes kai Kristus prisikėlė iš to urvo pirmiausia suliepsnavo ugnis. Lietuvoje egzistavo paprotys šventinti ugnį ,kūrenti laužus ir pan. didžiąją savaitę. Šį paprotį tai pat galima susieti su senoviniu ugnies kultu, kurį nesugebėjo sunaikinti katalikų bažnyčia. Pašventintai ugniai buvo teikiama ypatinga reikšmė. Kiekvienas stengėsi atnešti ją į savo namus, neužgesinti ją kuo ilgiau. Ugnis simbolizavo šviesą ,šilumą , buvo priemonė prieš visokias blogybes.

Didįjį šeštadienį taip pat šventindavo vandenį ,kuriuo pagalba išvaikydavo piktąsias dvasias iš trobų ir tvartų.

Kaip ir per daugelį kitų švenčių ,per Velykas žmonės persirengdavo kariais, velniais ir pan. Tuo buvo siekiama išgąsdinti ir išvaikyti žiemos dvasias, prikelti pavasarį.

Didžioji savaitė baigdavosi Velykomis, kurios buvo švenčiamos keturias dienas .Šioje šventėje buvo garbinami ugnis,žemė,saulė,lietus,gegužė,ledai.Todėl gamtos reiškiniams buvo teikiamos ypatingos magiškos galios. Per Velykas žmonės atlikdavo įvairiausias apeigas, ppvz.: apvažiuodavo aplink savo laukus ,skubėdavo pirmi atvykti namo ir t.t.Ypač daug dėmesio buvo skiriama Velykų pusryčių stalui. Jo pagrindinis atributas buvo margučiai.

Margučiai simbolizavo gamtos prisikėlimą ,gyvybės atsiradimą ,gyvenimo atsinaujinimą augalijos gimimą ,žydėjimą ir vaisingumą .Taip pat tikėjo,kad gali perimti žmonių ir gyvulių ligas, nukreipti blogas akis, išvalyti sielą . Lietuvoje margučiai buvo žinomi gerokai iki krikšto. Ilgus amžius lietuviai kiaušinius dažė natūraliais dažais: ąžuolo, skroblo ar juodalksnio žieve, svogūnų lukštais, rugių želmenimis, kmynais ir kt. Margučiai buvo marginami ne tik dėl grožio. Jie turėjo simbolinę prasmę. Juoda spalva simbolizavo žemę , raudona-šviesą ir šilumą ,žalia- pavasario žalumą ,mėlyna-dangų ,geltona ir ruda-subrendusius javus. Skirtingi buvo ir margučių raštai. Buvo vaizduojami dangaus kūnai(saulė, menulis, žvaigždės), augalai, gėlės. Taip pat buvo naudojami geometriniai raštai.

Su margučiais susiję daugelis Velykų tikėjimų ir apeigų. Pvz. ,buvo tikėta Velyke. Ji dažydavo kiaušinius, sudėdavo juos į vežimėlį ir veždavo geriems vaikams. Todėl vaikai stengėsi atsikelti anksčiau, kad pamatytų Velykę. Antrą Velykų dieną vaikai eidavo pas kaimynus ir krikšto tėvus kiaušiniauti. Apskritai, tą dieną dovanodavo kiaušinius, kurie turėjo apsaugoti nuo ligų ,nelaimių ir pan. Vyrai ir bernai žaisdavo įvairiausius žaidimus su margučiais, pvz.: dauždavosi margučiais, ridendavo juos.

Trečią Velykų dieną buvo gegužės šventė. Jaunimas žaidė žaidimą ,kuriam vadovavo gražiausia mmergina.

Ketvirtą Velykų dieną buvo vadinama ledų diena. Tądien, pagal dar iš pagonybės laikų išlikusius papročius, žmonės nedirbdavo, norėdami apsaugoti derlių nuo liūčių , krūšos.

Per Velykas buvo supamasi. Tikėta, jog kuo aukščiau supsies, tuo aukštesni linai bus. Taip pat plačiai buvo paplitęs paprotys laistytis vandeniu, kaip ir per kitas agrarines šventes.

Taigi, Velykos-krikščioniška šventė, turinti pagoniškas šaknis. Tai buvo pavasario žemdirbių šventė, kurios metu žmonės siekė magijos ir maldų būdu pagerinti derlių.

Jurginės

23 balandžio buvo švenčiamos Jurginės. Senovės Lietuvoje tai buvo šventė, susijusi su gyvulininkyste; ji buvo apipinama įvairiais liaudies papročiais bei prietarais. Nepaisant katalikiško šventės pobūdžio, lietuviai išlaikė daugelį pagoniškos religijos elementų.

Per Jurgines žemdirbiai garbindavo atėjusį pavasarį. Šios šventės papročiai susiję su duonos kepimu, aukojimu ir ritualiniu valgymu. Žemdirbystės darbų pradžios apeiginiai duonai buvo priskiriama ypatinga reikšmė. Per ją žemdirbys galėjo sueiti į artimą kontaktą su žeme maitintoja ir susikalbėti su ja. Per Jurgines žmonės lankydavo laukus, ten kėlė vaišes, voliojosi. Tai buvo senovinė magija, kur besivoliojančio žmogaus gyvybingumas turėjo pereiti rugiams, kad jie augtų , gyventų. Magija buvo siekiama ne tik gero javų ,bet ir sodų derliaus. Jurginių metu kai kurie žmonės nevalgė mėsos ir tauku. Žuvis ir duona tą dieną buvo laikomi šventu valgiu.

Jurginių apeigose didelis dėmesys buvo kreipiamas į

gyvulininkystę. Dažniausiai tądien pirmą kartą būdavo išgenami gyvuliai. Žmonės, norėdami juos apsaugoti nuo blogybių , nelaimių ir suteikti visokią gerovę ,meldėsi, aukojo dievams aukas. Lietuviai garbino gyvulių ir ganymo dievaitį Ganiklį ,o katalikų bažnyčia tas šventes susiejo su šv. Jurgio, gyvulių globėjo, slibino nugalėtojo diena.

Per Jurgines aukodavo bažnyčiai gyvūnus(vištas, gaidžius, veršiukus) duoną, įvairius gyvulininkystės produktus. Be abejo, tai pagoniškų aukų liekanos.

Jurginių metu egzistavo įvairus papročiai, susiję su gyvulių išginimu. Pvz.: pirmą sykį išgindavo gyvulius, susirinkus visai šeimai. Išgenamus gyvulius aprūkydavo žžolėmis, šakomis, ruginiais miltais, kviečiais, česnakais, šermukšniais Pirmąkart išgenamus gyvulius apmušdavo arba paglostydavo jų nugaras žilvičio šaka, kad jie būtų riebūs, sveiki ir saugūs nuo vilkų. Šiose apeigose svarbią vietą užimdavo kiaušiniai. Paprastai jie buvo dedami po tvarto slenksčiu.

Per Jurgines žmonės lankydavosi vieni pas kitus, sveikino aplinkinius. Buvo dovanojami margučiai, lašiniai ,gėrimai. Buvo draudžiama dirbti su arkliais ir apskritai judinti žemę, nes ledai galėjo pražudyti derlių ,o žvėris suvalgyti gyvulius.

Taigi, Jurginės-pagoniška agrarinė šventė, priimta katalikų bažnyčios, per kuria pirmą kartą bbuvo išgenami gyvuliai.

Naudota literatūra:

1. P. Dundulienė. Lietuvos etnologija .Vilnius,1991

2. Danutė Brazytė Bindokienė “Lietuvių papročiai ir tradicijos” 1989

3. A. Vyšniauskaite “Mūsų metai ir šventes“. Kaunas, 1993

4. P. Dunduliene “ Senieji lietuviu papročiai“ .Vilnius ,1990