Vadovas – įmonės vilties simbolis

Įvadas 3

1. Bendravimas ir bendradarbiavimas 4

2. Ar internetas gali pakeisti žmogiškuosius ryšiuys 4

3. Įmonė – geriausia vieta dialogui 6

4. Komandinio darbo pranašumai 7

5. Pažeidžiamumo baimė 7

6. Etinės inteligencijos atnaujinimas 8

Išvados 9

Literatūra 10

ĮVADAS

Man atrodo, kad yra trys pagrindinės priemonės, galinčios padėti vadovui išmokti geriau pažinti žmogų. Pirmiausia vadovas turi aiškiai atskirti savo veiklą nuo technologijų, kompetenciją – nuo savo amato pažinimo. Profesija yra mūsų įgytos žinios, tai mūsų gebėjimas daryti tai, ką mes darome savo srityje. Protingu savo profesijos žmogumi laikomas tas, kuris sugeba valdyti ssavo profesinę veiklą, kuris mėgsta tai, ką daro, ir gali kūrybiškai atlikti savo darbą. Vienas dabartinėje ekonomikoje iškylančių pavojų yra sutapatinti profesinę veiklą su technologijomis, kai žmogus ima nebesuprasti, ką daro. Darbe svarbiausia yra ne uždirbami pinigai (tiesiog yra būtinybė juos uždirbti), bet motyvacija. O stipri motyvacija priklauso ne nuo valios, kurios mums reikia dirbant. Darbe ši motyvacija kyla iš suvokimo, ką mes darome. Nežinodamas, ką darai, niekada nepamėgsi savo darbo ir juo nesidžiaugsi. Sunkiausias yra vadovo darbas – jo rreikia nuolat mokytis. Padirbus kiek laiko, galima tapti geru santechniku, stogdengiu, tačiau norint būti geru vadovu reikia mokytis visą laiką. Vadovauti įmonei nereiškia vien tik valdyti technologijas. Tai reiškia tarp dirbančių žmonių sukurti bendradarbiavimo atmosferą. Taigi pirmiausia įmonės vadovas turi ssiekti formuoti darbuotojų supratimą apie jų atliekamą darbą, nes tai susiję ir su inovacijų plėtra (kūrybingumo skatinimu). Jei šalis yra nedidelė (kaip Lietuva), tai viskas priklausys ne nuo ekonominės galios, o nuo ekonominio proto. Čia labai tiktų Dovydo ir Galijoto pavyzdys. Yra šalių, kurios ekonomine prasme yra kaip Galijotas – galingos, stiprios ir gerai apsiginklavusios, tačiau jų protinis potencialas snaudžia. Yra mažų šalių, kurių mažumas netrukdo būti protingoms. Be to, jos dar pasiremia kitomis mažomis šalimis ir tampa dvigubai stipresnės. Tikrasis protas, profesijos išmanymas yra didelis ginklas. Tikra inovacija ir kūrybingumas yra užkrečiamas dalykas – to labiausiai ir trūkstaekonomikos pasaulyje, to labiausiai ir reikia. Ateityje tai lems pagrindinius tiek socialinės, tiek ekonominės srities skirtumus.

1. BENDRAVIMAS IR BENDRADARBIAVIMAS

Antroji sritis, kurioje vadovas turi aatlikti didelį darbą, formuodamas protingą požiūrį į savo profesiją ir jos suvokimą, – darbuotojų bendradarbiavimas. Žmonės turi tapti atsakingi veini už kitus. Reikia išmokyti juos tobulinti supratimą apie komandą, bendradarbiavimą. Šiandien įmonė dirba tuo efektyviau, kuo geriau bendradarbiauja žmonės. O bendradarbiauti galima įvairiais būdais.

Yra du svarbiausi būdai: bendradarbiaujama remiantis vieni kitais arba vykdant kokį nors projektą. Vadovas turi vadovauti žmonėms, kurie veikia šalia vieni kitų, ir koordinuoti jų veiklą. Iš tikrųjų bendra atsakomybė reiškia, kad žmonės turi išmokti pasitikėti vieni kkitais. Paskatinti, įkvėpti pasitikėjimą vieni kitais yra net svarbiau nei išugdyti žmonių pasitikėjimą vadovu ar netgi vykdomu projektu. Bendruomenės tikroji jėga yra vienų žmonių pasitikėjimas kitais. Ir čia būtini didžiuliai pokyčiai. Tiek vienoje, tiek kitoje buvusios Berlyno sienos pusėje buvo pasiremta kolektyvine motyvacija, aišku, taikant skirtingas priemones. Tačiau ta kolektyvinė motyvacija kiek nesustiprina pasitikėjimo vieni kitais. Jeigu įgyvendiname bendrą projektą, tai dar nereiškia, kad pasitikime šalia esančiu žmogumi. Įmonėms taip pat reikia būti vis lakstesnėms, nes konkurencija kasdien stiprėja. Kuo stipresnis konkurencijos spaudimas, tuo labiau žmonės turi pasitikėti vieni kitais, kaip šeimoje ar draugų būryje. Šioje srityje vadovas turi daug nuveikti, nes neesame įpratę manyti, kad mums reikiua kitų žmonių. Ir net įmonių vadovai turėtų jaustis laimingi, žinodami, kad jiems reikia kitų, reikia bendrauti ir bendradarbiauti, pasitikėti vieni kitais. Jei vadovas žino, kad niekuo negali pasikliauti ir pasitikėti, tai jį labai vargina.

Draugystė yra didžiulis turtas. Draugai padeda mums sėkmingai išlaikyti išbandymus. Taigi kodėl neišmokus įmonėje labiau pasitikėti ir remtis vieni kitais? Tai antroji didžiulė svarbi sritis, kalbant apie žmogiškąjį supratimą ir jo ugdymą įmonėje.

2. AR INTERNETAS GALI PAKEISTI ŽMOGIŠKUOSIUS

RYŠIUS

Trečioji sritis yra tai, ką aš vadinu tinklu (network). Šiuo atveju informacinės technologijos yra tikrai labai rimtas iššūkis. Svarbiausias klausimas – ar mes ssugebėsime sukurti atitinkamus žmogiškuosius tinklus, kurie būtų kūrybingesni, protingesni ir veiksmingesni už informatikos tinklus? Ar internetas mus pakeis, užims mūsų vietą, kuriant žmogiškuosius ryšius? O gal jis mus išmokys juos kurti?

Tam tikra prasme žmogiškasis tinklas yra laboratorija, kurioje kartu su kitais žmonėmis (įmonėje ar už jos ribų) mes mąstome, dalijamės mintimis ir stengiamės kartu veikti. Įdomu tai, kad įmonės ir verslo pasauliams trūksta kūrybiškumo kuriant šiuos žmogiškuosius ryšius. Vadovas, leisdamas būti kartu ir kalbėtis, tam tikra prasmeleidžia mums kurti ir žmogiškuosius tinklus, yra aktyvus ir puikiai supranta žmogiškojo tinklo svarbą, pranašumą ir naudą tiek įmonei, tiek keikvienam jos darbuotojui. Kodėl reikia kurti žmogiškuosius ryšius? Todėl kad įmonėms šiandien reikia proto ir efektyvumo. Beje, įmonėms to tenka ieškoti už savo ribų – išoriniame pasaulyje. Manau, kad šiandien pačioms įmonėms reikia išmokti jungtis į tinklus. Turiu galvoje ne kompiuterinius tinklus ir elektroninį paštą. Pirmiausia reikia jungtis tuo protu, kuris būtų bendras įmonių vadovams. Įmones turi vienyti ir mokymų centrai. Jei jų nebūtų, įmonių vadovai niekada neatsidurtų vienoje vietoje, nebendrautų. Tai būtų tinklas, leidžiantis įmonėms atsiverti ir bendrauti su kitomis erdvėmis, praplečiant savąją. Taigi pats laikas pakalbėti apie tai, ką aš vadinu trimis imonės socialiniais vaidmenimis.

Pirmasis įmonės socialinis vaidmuo yra leisti joje dirbantiems žžmonėms suvokti visus savo darbo aspektus, suprasti, ką jie daro, leisti išsiugdyti orumą, pasididžiavimą savo darbu. Žinoma, įmonė dar leidžia žmonėms užsidirbti pragyvenimui – tai suprantama, bet kartu leidžia suvokti: tai, ką daro žmogus, yra turtas ir kiekvieno turtas yra savitas. Taip pat įmonė leidžia žmogui suprasti, kas yra bendra atsakomybė. Šeimoje visuomet yra bendra – vyro ir žmonos – atsakomybė. Vyrą arba žmoną mes galime pasirinkti, be to, šeimoje yra vaikų, kurie į mus panašūs. Apskritai šeimoje visi yra vienas į kitą panašūs, bet tai daugiau fiziologinis panašumas. Dirbdami mes susiduriame su visai nepanašiais žmonėmis. Taigi įmonė yra ta vieta, kurioje vyksta tikrasis socialinis mokymosi procesas. Kaip tik įmonė leidžia ten dirbančiam asmeniui žengti toliau, nes tai įmanoma šeimoje, mokykloje. Įmonė yra svarbus etapas, norint pažinti socialinę atsakomybę, suprasti, kas yra žmogaus atsakomybė visuomenėje.

gali praturtinti. Taip pat politikas privalo pasirūpinti už komunikaciją atsakingo žmogaus pagalba (politikas turi suvokti, kad jam reikia tokio asmens). Galbūt komunikacijos specialistui ir trūksta retorikos sugebėjimų, bet tai jau yra politikos sritis. Politikas turi nuolat bendrauti su ekonominę, komunikacinę atsakomybę prisiimančiais žmonėmis. Tik taip iš tikrųjų suvoks atsakomybę, kurios reikia protingai mąstant ir išmintingai išmąstant.

Antra vertus, ekonominę atsakomybę prisiimantis žmogus taip pat jaučia didelį poreikį bendrauti su politinę atsakomybę prisiimančiais žmonėmis. Vis dėlto ekonomika, verslas atlieka išskirtinį vaidmenį šalies ggyvenime, todėl įmonės vadovas negali į politiko atsakomybę žiūrėti abstrakčiai. Šiandien įmonės vaidmuo šalies gyvenime yra pernelyg didelis, kad vadovas galėtų rūpintis tik pinigais ir pelnu.

Trečiasis įmonės atsakomybės aspektas – tai suvokimas, kad įmonė yra tam tikra eksperimentinė laboratorija, kurios veiklos sritis – žmogaus pažinimas. Ne vienas vadovas paprieštaraus, kad įmonės misija visai nesusijusi su žmogaus pažinimu. Iš tiesų tai nėra tikroji įmonės misija, tačiau taip jau atsitiko, kad įmonė yra labai specifinė vieta. Ir jei norima pasiekti didžiausią efektyvumą, rreikia kuo daugiau žinoti apie žmogų ir tai panaudoti įmonės veikloje. Jeigu vadovas nesidomi žmogumi, jo vadovaujama įmonė yra menkavertė filosofinė laboratorija. Dar visai neseniai įmonės vadovas galėjo nemąstyti apie žmogų, jo vietą ir kita, nes valstybė arba bažnyčia pasakydavo, kkaip vadovas turi galvoti. Šiandien viskas pasikeitė. Vadovas turi padėti įmonėje dirbantiems žmoniems dirbti kartu, taigi jis priverstas elgtis panašiai kaip tėvas – nuolat galvoti apie žmogų, darbuotoją ir juo rūpintis. Tai iš tiesų labai praturtinanti patirtis. Man atrodo, kad yra būtinas verslo, įmonių, universitetų, švietimo pasaulio dialogas, taip pat dialogas su sveikatos, mokslinių tyrimų, politiniu pasauliu, žiniasklaida ir net religijos pasauliu.

3. ĮMONĖ – GERIAUSIA VIETA DIALOGUI

Dialogas tarp visų išvardytų komponentų šiandien yra būtinas. Man atrodo, kad Vakarų demokratijai labiausiai trūksta tokio ryšio, vietos, kur galima būtų užmegzti dialogą. VII – VIII dešimtmetyje Europa svajojo, kad būtent universitetas gali būti tokia vieta, kurioje susitiktų ir diskutuotų visi mano išvardyti veikėjai. Tačiau taip neatsitiko dėl vienos priežasties – universitetai neturi nuolatinio ryšio, kkitaip tariant, nesusiduria su praktika. Įmonės – visada. Todėl atsiranda būtinybė sukurti naują tiek ekonominį, tiek politinį europietišką modelį. Kažin ar toks modelis bus sukurtas Briuselyje arba Strasbūre? Manau, naują realistinį gyvenimo, bendradarbiavimo modelį būtų įmanoma sukurti visas profesijas vienijančiuose tinkluose, apie kuriuos kalbėjau. Be to, šalys, kurios ką tik prisijungė prie Europos Sąjungos, turi daugiau galimybių nei senosios Sąjungos šalys: Prancūzija, Vokietija ar Didžioji Britanija. Pastarųjų galimybės protauti, sugalvoti ką nors nauja labai sumažėjo, nes jos turi per daug iišteklių, turtų, yra per daug klestinčios, o gerovė susilpnina proto galimybes. Manau, kad ekonomine, kultūrine, politine prasme tikrasis turtas dabar gali į Europą ateiti tik iš kitur. Tokios mintys šiek tiek susijusios su dabartiniu bažnytiniu pasauliu.

Senosios katalikiškos, krikščioniškos bažnyčios nebegali prisitaikyti prie šiuolaikinio pasaulio, jo pokyčių. Visi (ir bažnyčia) puikiai žino, kad naujų vėjų galima tikėtis iš kitur, o ne iš senosios bažnytinės sistemos.

4. KOMANDINIO DARBO PRANAŠUMAI

Yra nemaža dalykų, kurie glaudžiai susiję su vadovo asmenybe. Todėl jį reikia skatinti tobulėti, sekti naujoves ir nebijoti jų, imtis pokyčių. Pirmiausia įmonės vadovas turėtų suvokti: prendžiant technikos pasaulio problemas, galima pritaikyti racionalų sprendimą, o žmogiškoje logikoje svarbiausias dalykas yra identifikuoti problemą – sprendimas ateina vėliau. Reikia ypatingos kantrybės, nusižeminimo, kuklumo. Dažnai žmogiškąsias problemas mėginama spręsti taip kaip technines – jos supaprastinamos. Deja, žmogaus prigimties supaprastinimas niekada nepadės išspręsti žmogiškųjų problemų ir nepašalins sunkumų. Labai greitas konfliktinės situacijos sprendimas – tiesus kelias į nesėkmę. Įmonės vadovas negali išspręsti visų žmogiškųjų problemų, jam tiesiog neužteks nei fizinių jėgų, nei kūrybinės išminties sugalvoti daug variantų, kurie tiktų šimtams, o gal ir tūkstančiams darbuotojų. Tik dirbant ir mąstant kartu su komanda įmanoma tai padaryti, o tokią komandą turi sutelkti imonės vadovas.

Prieš 30 metų (o ir dabar) kai kuriose įįmonėse iš vadovo buvo reikalaujama, kad jis būtų tėvas, motina, o kartais net Dievas. Įmonės vadovas turi viską žinoti ir mokėti. Manau, kad reikia atsisakyti tokioinfantiliško požiūrio į atsakomybę ir tokio tėviško vaidmens – taip atsakomybė yra pervertinama. Įmonės vadovas nėra nei visiškai bejėgis, nei visagalis. Jis gali normaliai prisiimti žmogiškąją atsakomybę tik tada, kai jam padeda kiti šalia esantys žmonės. Įmonės vadovas turi išmokti džiaugtis tuo, kad jam reikia kitų, kad jis ne vienas sprendžia visas problemas. Jei jis ko nors nemoka, gali pasireikšti kitas šalia esantis žmogus. Tai būtų perėjimas nuo supermeno prie bendros atsakomybės.

Suvokti, kad mums reikia kitų žmonių, kad esame priklausomi nuo kitų, – pirmas žingsnis į išmintį. Taip yra dėl labai paprastos priežasties: kuo labiau senstame, tuo labiau susitaikome su mintimi, kad esame priklausomi nuo kitų. Mylėdami kitą žmogų, natūraliai ir geranoriškai priimame savo nepriklausomybę nuo to asmens. Manau, kad tai išmintingas požiūris į nepriklausomybę, net jei ji kelia tam tikrą pavojų.

5. PAŽEIDŽIAMUMO BAIMĖ

Antrasis būtinas vidinis vadovo pokytis yra susijęs su pažeidžiamumu, trapumu. Įmonės vadovas labai bijo būti pažeidžiamas ir kad šalia esantys žmonės nebūtų pažeidžiami. Vakarų visuomenėje iš tiesų labai gaji tokia idėja: reikia žmogaus, kuris mokėtų viską ir neturėtų trūkumų. Tačiau tai – utopija. NNetgi „Microsoft“ įmonė nesukuria absoliučiai tobulų programų, įrangos. Manau, kad XXI amžiuje mes neišvengiamai padarysime dar vieną didelį atradimą – suvoksime, kad pažeidžiamumas nėra kokia nors liga ar yda. Pažeidžiamumas – tai galimybė, vienas iš žmogaus turtų, į kurį turime pažvelgti išmintingai. Kito pasirinkimo neturime, nes pasaulis, kuriame gyvename, kiekvieną dieną daro mus vis labiau pažeidžiamus.

Kodėl sakau, kad pažeidžiamumas yra mums suteikta galimybė? Jis leidžia suprasti: neesu supermenas, antžmogis ir man reikia kitų. Pažeidžiamumas padeda susitaikyti su mintimi, kad esi priklausomas nuo kitų, skatina pasitikėti bendradarbiais, tais, kurie yra šalia. Išmintingas požiūris į pažeidžiamumą neleidžia pamiršti, kad visko centras yra žmogus. Vadovaujant įmonei sunkiausia yra ne suvokti, kas yra žmogus, bet tai, kad jis yra visko centras. Reikia išmokti rūpintis šalia esančių konkrečių žmonių gerove ir savijauta.

Mūsų pasaulis kinta nepaprastai greitai. Jis dabar pagrįstas atstovavimu, įvaizdžiu ir vis mažiau laiko lieka susitikti su konkrečiu šalia esančiu žmogumi, tad pažeidžiamumo laikotarpis skatina kuo daugiau bendrauti su žmonėmis. Norėčiau pateikti pavyzdį iš Pracūzijos gyvenimo. Įmonėse dirbantys žmonės vis labiau kenčia, nes yra pasinėrę į kasdieninius darbus ir rūpesčius, neturi laiko bendrauti ir pagaliau pasijunta labai vieniši. Dėl to kyla psichinių, psichologinių problemų. Tai yra turbūt didžiausios problemos, su kuriomis vis dažniau susiduria

Prancūzijos įmonės.

Taigi pažeidžiamumas ir susitaikymas su tuo yra itin svarbūs. Puikiai žinome, kad kasdieniniame gyvenime, šeimoje labiausiai pažeidžiami yra vaikai. Taip mes pradedame savo gyvenimo kelią, o ir baigiame jį panašiai – senatvėje žmogus irgi yra itin pažeidžiamas. Tad kodėl tarp šių dviejų gyvenimo etapų reikia įsijausti, kad esame visagaliai?!

6. ETINĖS INTELIGENCIJOS ATNAUJINIMAS

Dabar pakalbėkime apie trečiąjį svarbų asmeninio pasikeitimo aspektą – etinės inteligencijos atnaujinimą. Galbūt tai net galima pavadinti etinės drąsos atnaujinimu. Mano manymu, drąsa turi du aspektus. Tai yra gebėjimas nneapsiriboti vien tik jau sukurtu žmogaus įvaizdžiu, įprastomis idėjomis, mintimis apie žmogų. Pamėginkite prisiminti savo santykius su draugais ir požiūrį į juos: kaip džiugu sulaužyti nusistovėjusius stereotipus, įvaizdį. Narsa matyti žmones tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, o ne nuolat klijuojamas etiketes, šiandien yra svarbiausias ir reikalingiausias dalykas. Tačiau stereotipų atsisakymas ir pripažinimas, kad žmogus yra ir išlieka mįslė, mus taip pat skatina pripažinti, kad etika tėra tik būdas ieškoti priemonių laimei pasiekti. Etika nėra ieškojimas būdų, kaip nuraminti sąžinę. TTai nėra tik svajonės apie amžinas vertybes, kurios pakeistų mūsų pasaulį.

IŠVADOS

Etika reiškia, kad reikia išmokti dirbti žmogui ir žmogiškoje aplinkoje, kartu su kitais. Tai yra pripažinti, kad dirbti žmogui, išmokti būti žmogiškam reiškia ne ką kitą, o tai, kad kkiekvieną darbą kaskart reikia pradėti dirbti iš naujo. Etika niekada nėra visiškai efektyvi. Nėra galutinio, nusistovėjusio jos taikymo būdo. XX amžiuje svajota rasti būdą, kaip geriau pasirūpinti žmogumi. XXI amžiuje mums tenka pripažinti, kad etika reikalauja ryžto kasdien pradėti iš naujo, kaskart ieškoti naujovių. Mūsų pašaukimas nėra siekti sėkmės, savo tobulumo. Privalome kasdien atnaujinti ir stiprinti pasitikėjimą žmonėmis, suprasti ir susitaikyti su tuo, kas iš tiesų yra žmogus.

Ieškojimą, kaip geriau suprasti žmogų ir veikti jo labui, galima pavadinti tikrąja žmogaus meile (bet konkrečia ir protinga). Kaip tik meilė žmogui ir yra etikos esmė, jos pagrindas. Mano manymu, būtent to labiausiai ir trūksta mūsų pasauliui. Įmonėje dirbantys žmonės per vadovą tikisi ko nors pasiekti. Todėl, manau, kad vadovas yra vilties, tikėjimo ssimbolis. Aišku, tai priklauso nuo pastarojo pasitikėjimo ir meilės savo darbuotojams.

LITERATŪRA

1. Birutė Butkevičienė, „Vadovo pasaulis“, 2004 m. Rugsėjis.

2. Dalia Vyšniauskaitė ir Virginijus Kondrautas, „Verslo etika“.

3. Valdas Pruskus, „Verslo etika. Laiko iššūkiai ir atsako galimybės“, 2003 m.

Antanas Strazdovskis,

Neak.sk.finansų studijų programos I kurso studentas

VADOVAS — ĮMONĖS VILTIES SIMBOLIS

Referatas

Darbo vadovė:

dėst. I.Calzonienė

Klaipėda, 2004

TURINYS

Įvadas 3

1. Bendravimas ir bendradarbiavimas 4

2. Ar internetas gali pakeisti žmogiškuosius ryšiuys 4

3. Įmonė – geriausia vieta dialogui 6

4. Komandinio darbo pranašumai 7

5. Pažeidžiamumo baimė 7

6. Etinės inteligencijos atnaujinimas 8

Išvados 9

Literatūra 10

ĮVADAS

Man atrodo, kad yra trys pagrindinės priemonės, galinčios padėti vadovui išmokti geriau pažinti žmogų. Pirmiausia vvadovas turi aiškiai atskirti savo veiklą nuo technologijų, kompetenciją – nuo savo amato pažinimo. Profesija yra mūsų įgytos žinios, tai mūsų gebėjimas daryti tai, ką mes darome savo srityje. Protingu savo profesijos žmogumi laikomas tas, kuris sugeba valdyti savo profesinę veiklą, kuris mėgsta tai, ką daro, ir gali kūrybiškai atlikti savo darbą. Vienas dabartinėje ekonomikoje iškylančių pavojų yra sutapatinti profesinę veiklą su technologijomis, kai žmogus ima nebesuprasti, ką daro. Darbe svarbiausia yra ne uždirbami pinigai (tiesiog yra būtinybė juos uždirbti), bet motyvacija. O stipri motyvacija priklauso ne nuo valios, kurios mums reikia dirbant. Darbe ši motyvacija kyla iš suvokimo, ką mes darome. Nežinodamas, ką darai, niekada nepamėgsi savo darbo ir juo nesidžiaugsi. Sunkiausias yra vadovo darbas – jo reikia nuolat mokytis. Padirbus kiek laiko, galima tapti geru santechniku, stogdengiu, tačiau norint būti geru vadovu reikia mokytis visą laiką. Vadovauti įmonei nereiškia vien tik valdyti technologijas. Tai reiškia tarp dirbančių žmonių sukurti bendradarbiavimo atmosferą. Taigi pirmiausia įmonės vadovas turi siekti formuoti darbuotojų supratimą apie jų atliekamą darbą, nes tai susiję ir su inovacijų plėtra (kūrybingumo skatinimu). Jei šalis yra nedidelė (kaip Lietuva), tai viskas priklausys ne nuo ekonominės galios, o nuo ekonominio proto. Čia labai tiktų Dovydo ir Galijoto pavyzdys. Yra ššalių, kurios ekonomine prasme yra kaip Galijotas – galingos, stiprios ir gerai apsiginklavusios, tačiau jų protinis potencialas snaudžia. Yra mažų šalių, kurių mažumas netrukdo būti protingoms. Be to, jos dar pasiremia kitomis mažomis šalimis ir tampa dvigubai stipresnės. Tikrasis protas, profesijos išmanymas yra didelis ginklas. Tikra inovacija ir kūrybingumas yra užkrečiamas dalykas – to labiausiai ir trūkstaekonomikos pasaulyje, to labiausiai ir reikia. Ateityje tai lems pagrindinius tiek socialinės, tiek ekonominės srities skirtumus.

1. BENDRAVIMAS IR BENDRADARBIAVIMAS

Antroji sritis, kurioje vadovas turi atlikti didelį darbą, formuodamas protingą požiūrį į savo profesiją ir jos suvokimą, – darbuotojų bendradarbiavimas. Žmonės turi tapti atsakingi veini už kitus. Reikia išmokyti juos tobulinti supratimą apie komandą, bendradarbiavimą. Šiandien įmonė dirba tuo efektyviau, kuo geriau bendradarbiauja žmonės. O bendradarbiauti galima įvairiais būdais.

Yra du svarbiausi būdai: bendradarbiaujama remiantis vieni kitais arba vykdant kokį nors projektą. Vadovas turi vadovauti žmonėms, kurie veikia šalia vieni kitų, ir koordinuoti jų veiklą. Iš tikrųjų bendra atsakomybė reiškia, kad žmonės turi išmokti pasitikėti vieni kitais. Paskatinti, įkvėpti pasitikėjimą vieni kitais yra net svarbiau nei išugdyti žmonių pasitikėjimą vadovu ar netgi vykdomu projektu. Bendruomenės tikroji jėga yra vienų žmonių pasitikėjimas kitais. Ir čia būtini didžiuliai pokyčiai. Tiek vienoje, tiek kitoje buvusios Berlyno sienos pusėje buvo pasiremta kolektyvine mmotyvacija, aišku, taikant skirtingas priemones. Tačiau ta kolektyvinė motyvacija kiek nesustiprina pasitikėjimo vieni kitais. Jeigu įgyvendiname bendrą projektą, tai dar nereiškia, kad pasitikime šalia esančiu žmogumi. Įmonėms taip pat reikia būti vis lakstesnėms, nes konkurencija kasdien stiprėja. Kuo stipresnis konkurencijos spaudimas, tuo labiau žmonės turi pasitikėti vieni kitais, kaip šeimoje ar draugų būryje. Šioje srityje vadovas turi daug nuveikti, nes neesame įpratę manyti, kad mums reikiua kitų žmonių. Ir net įmonių vadovai turėtų jaustis laimingi, žinodami, kad jiems reikia kitų, reikia bendrauti ir bendradarbiauti, pasitikėti vieni kitais. Jei vadovas žino, kad niekuo negali pasikliauti ir pasitikėti, tai jį labai vargina.

2. AR INTERNETAS GALI PAKEISTI ŽMOGIŠKUOSIUS

RYŠIUS

Trečioji sritis yra tai, ką aš vadinu tinklu (network). Šiuo atveju informacinės technologijos yra tikrai labai rimtas iššūkis. Svarbiausias klausimas – ar mes sugebėsime sukurti atitinkamus žmogiškuosius tinklus, kurie būtų kūrybingesni, protingesni ir veiksmingesni už informatikos tinklus? Ar internetas mus pakeis, užims mūsų vietą, kuriant žmogiškuosius ryšius? O gal jis mus išmokys juos kurti?

Tam tikra prasme žmogiškasis tinklas yra laboratorija, kurioje kartu su kitais žmonėmis

(įmonėje ar už jos ribų) mes mąstome, dalijamės mintimis ir stengiamės kartu veikti. Įdomu tai, kad įmonės ir verslo pasauliams trūksta kūrybiškumo kuriant šiuos žmogiškuosius ryšius. Vadovas, leisdamas būti kartu ir kalbėtis, tam tikra prasmeleidžia mums kurti ir žmogiškuosius tinklus, yra aktyvus ir puikiai supranta žmogiškojo tinklo svarbą, pranašumą ir naudą tiek įmonei, tiek keikvienam jos darbuotojui. Kodėl reikia kurti žmogiškuosius ryšius? Todėl kad įmonėms šiandien reikia proto ir efektyvumo. Beje, įmonėms to tenka ieškoti už savo ribų – išoriniame ppasaulyje. Manau, kad šiandien pačioms įmonėms reikia išmokti jungtis į tinklus. Turiu galvoje ne kompiuterinius tinklus ir elektroninį paštą. Pirmiausia reikia jungtis tuo protu, kuris būtų bendras įmonių vadovams. Įmones turi vienyti ir mokymų centrai. Jei jų nebūtų, įmonių vadovai niekada neatsidurtų vienoje vietoje, nebendrautų. Tai būtų tinklas, leidžiantis įmonėms atsiverti ir bendrauti su kitomis erdvėmis, praplečiant savąją. Taigi pats laikas pakalbėti apie tai, ką aš vadinu trimis imonės socialiniais vaidmenimis.

Pirmasis įmonės socialinis vaidmuo yra leisti joje dirbantiems žmonėms suvokti vvisus savo darbo aspektus, suprasti, ką jie daro, leisti išsiugdyti orumą, pasididžiavimą savo darbu. Žinoma, įmonė dar leidžia žmonėms užsidirbti pragyvenimui – tai suprantama, bet kartu leidžia suvokti: tai, ką daro žmogus, yra turtas ir kiekvieno turtas yra savitas. Taip ppat įmonė leidžia žmogui suprasti, kas yra bendra atsakomybė. Šeimoje visuomet yra bendra – vyro ir žmonos – atsakomybė. Vyrą arba žmoną mes galime pasirinkti, be to, šeimoje yra vaikų, kurie į mus panašūs. Apskritai šeimoje visi yra vienas į kitą panašūs, bet tai daugiau fiziologinis panašumas. Dirbdami mes susiduriame su visai nepanašiais žmonėmis. Taigi įmonė yra ta vieta, kurioje vyksta tikrasis socialinis mokymosi procesas. Kaip tik įmonė leidžia ten dirbančiam asmeniui žengti toliau, nes tai įmanoma šeimoje, mokykloje. Įmonė yra svarbus etapas, norint pažinti socialinę atsakomybę, suprasti, kas yra žmogaus atsakomybė visuomenėje.

Antrasis įmonės atsakomybės vaidmuo – gebėjimas bendrauti su politiniu pasauliu. Šiandien įmonė, būdama ekonomiškai atsakinga, turi bendradarbiauti su politiniais veikėjais,prisiimančiais politinę atsakomybę, tačiau nereikėtų painioti šių dviejų atsakomybių. DDvi atsakomybės, nors yra skirtingos (ekonominė ir politinė), gali papildyti viena kitą. Politikas, prisiimantis atsakomybę, jaučia poreikį pasitelkti verslininką – ekonominę atsakomybę prisiimantį žmogų, nes dažnai politikams trūksta kompetencijos (tarkim, ekonomikos srityje). Bendravimas su verslo pasaulio atstovais politiką gali praturtinti. Taip pat politikas privalo pasirūpinti už komunikaciją atsakingo žmogaus pagalba (politikas turi suvokti, kad jam reikia tokio asmens). Galbūt komunikacijos specialistui ir trūksta retorikos sugebėjimų, bet tai jau yra politikos sritis. Politikas turi nuolat bendrauti su ekonominę, komunikacinę atsakomybę prisiimančiais žžmonėmis. Tik taip iš tikrųjų suvoks atsakomybę, kurios reikia protingai mąstant ir išmintingai išmąstant.

Antra vertus, ekonominę atsakomybę prisiimantis žmogus taip pat jaučia didelį poreikį bendrauti su politinę atsakomybę prisiimančiais žmonėmis. Vis dėlto ekonomika, verslas atlieka išskirtinį vaidmenį šalies gyvenime, todėl įmonės vadovas negali į politiko atsakomybę žiūrėti abstrakčiai. Šiandien įmonės vaidmuo šalies gyvenime yra pernelyg didelis, kad vadovas galėtų rūpintis tik pinigais ir pelnu.

Trečiasis įmonės atsakomybės aspektas – tai suvokimas, kad įmonė yra tam tikra eksperimentinė laboratorija, kurios veiklos sritis – žmogaus pažinimas. Ne vienas vadovas paprieštaraus, kad įmonės misija visai nesusijusi su žmogaus pažinimu. Iš tiesų tai nėra tikroji įmonės misija, tačiau taip jau atsitiko, kad įmonė yra labai specifinė vieta. Ir jei norima pasiekti didžiausią efektyvumą, reikia kuo daugiau žinoti apie žmogų ir tai panaudoti įmonės veikloje. Jeigu vadovas nesidomi žmogumi, jo vadovaujama įmonė yra menkavertė filosofinė laboratorija. Dar visai neseniai įmonės vadovas galėjo nemąstyti apie žmogų, jo vietą ir kita, nes valstybė arba bažnyčia pasakydavo, kaip vadovas turi galvoti. Šiandien viskas pasikeitė. Vadovas turi padėti įmonėje dirbantiems žmoniems dirbti kartu, taigi jis priverstas elgtis panašiai kaip tėvas – nuolat galvoti apie žmogų, darbuotoją ir juo rūpintis. Tai iš tiesų labai praturtinanti patirtis. Man atrodo, kad yra būtinas vverslo, įmonių, universitetų, švietimo pasaulio dialogas, taip pat dialogas su sveikatos, mokslinių tyrimų, politiniu pasauliu, žiniasklaida ir net religijos pasauliu.

3. ĮMONĖ – GERIAUSIA VIETA DIALOGUI

Dialogas tarp visų išvardytų komponentų šiandien yra būtinas. Man atrodo, kad Vakarų demokratijai labiausiai trūksta tokio ryšio, vietos, kur galima būtų užmegzti dialogą. VII – VIII dešimtmetyje Europa svajojo, kad būtent universitetas gali būti tokia vieta, kurioje susitiktų ir diskutuotų visi mano išvardyti veikėjai. Tačiau taip neatsitiko dėl vienos priežasties – universitetai neturi nuolatinio ryšio, kitaip tariant, nesusiduria su praktika. Įmonės – visada. Todėl atsiranda būtinybė sukurti naują tiek ekonominį, tiek politinį europietišką modelį. Kažin ar toks modelis bus sukurtas Briuselyje arba Strasbūre? Manau, naują realistinį gyvenimo, bendradarbiavimo modelį būtų įmanoma sukurti visas profesijas vienijančiuose tinkluose, apie kuriuos kalbėjau. Be to, šalys, kurios ką tik prisijungė prie Europos Sąjungos, turi daugiau galimybių nei senosios Sąjungos šalys: Prancūzija, Vokietija ar Didžioji Britanija. Pastarųjų galimybės protauti, sugalvoti ką nors nauja labai sumažėjo, nes jos turi per daug išteklių, turtų, yra per daug klestinčios, o gerovė susilpnina proto galimybes. Manau, kad ekonomine, kultūrine, politine prasme tikrasis turtas dabar gali į Europą ateiti tik iš kitur. Tokios mintys šiek tiek susijusios su dabartiniu bažnytiniu pasauliu.

Senosios katalikiškos, krikščioniškos bažnyčios nebegali prisitaikyti prie ššiuolaikinio pasaulio, jo pokyčių. Visi (ir bažnyčia) puikiai žino, kad naujų vėjų galima tikėtis iš kitur, o ne iš senosios bažnytinės sistemos.

4. KOMANDINIO DARBO PRANAŠUMAI

Prieš 30 metų (o ir dabar) kai kuriose įmonėse iš vadovo buvo reikalaujama, kad jis būtų tėvas, motina, o kartais net Dievas. Įmonės vadovas turi viską žinoti ir mokėti. Manau, kad reikia atsisakyti tokioinfantiliško požiūrio į atsakomybę ir tokio tėviško vaidmens – taip atsakomybė yra pervertinama. Įmonės vadovas nėra nei

visiškai bejėgis, nei visagalis. Jis gali normaliai prisiimti žmogiškąją atsakomybę tik tada, kai jam padeda kiti šalia esantys žmonės. Įmonės vadovas turi išmokti džiaugtis tuo, kad jam reikia kitų, kad jis ne vienas sprendžia visas problemas. Jei jis ko nors nemoka, gali pasireikšti kitas šalia esantis žmogus. Tai būtų perėjimas nuo supermeno prie bendros atsakomybės.

Suvokti, kad mums reikia kitų žmonių, kad esame priklausomi nuo kitų, – pirmas žingsnis į išmintį. Taip yra dėl labai paprastos priežasties: kuo labiau senstame, tuo llabiau susitaikome su mintimi, kad esame priklausomi nuo kitų. Mylėdami kitą žmogų, natūraliai ir geranoriškai priimame savo nepriklausomybę nuo to asmens. Manau, kad tai išmintingas požiūris į nepriklausomybę, net jei ji kelia tam tikrą pavojų.

5. PAŽEIDŽIAMUMO BAIMĖ

Antrasis būtinas vidinis vadovo pokytis yra susijęs su pažeidžiamumu, trapumu. Įmonės vadovas labai bijo būti pažeidžiamas ir kad šalia esantys žmonės nebūtų pažeidžiami. Vakarų visuomenėje iš tiesų labai gaji tokia idėja: reikia žmogaus, kuris mokėtų viską ir neturėtų trūkumų. Tačiau tai – utopija. Netgi „Microsoft“ įįmonė nesukuria absoliučiai tobulų programų, įrangos. Manau, kad XXI amžiuje mes neišvengiamai padarysime dar vieną didelį atradimą – suvoksime, kad pažeidžiamumas nėra kokia nors liga ar yda. Pažeidžiamumas – tai galimybė, vienas iš žmogaus turtų, į kurį turime pažvelgti išmintingai. KKito pasirinkimo neturime, nes pasaulis, kuriame gyvename, kiekvieną dieną daro mus vis labiau pažeidžiamus.

Mūsų pasaulis kinta nepaprastai greitai. Jis dabar pagrįstas atstovavimu, įvaizdžiu ir vis mažiau laiko lieka susitikti su konkrečiu šalia esančiu žmogumi, tad pažeidžiamumo laikotarpis skatina kuo daugiau bendrauti su žmonėmis. Norėčiau pateikti pavyzdį iš Pracūzijos gyvenimo. ĮĮmonėse dirbantys žmonės vis labiau kenčia, nes yra pasinėrę į kasdieninius darbus ir rūpesčius, neturi laiko bendrauti ir pagaliau pasijunta labai vieniši. Dėl to kyla psichinių, psichologinių problemų. Tai yra turbūt didžiausios problemos, su kuriomis vis dažniau susiduria Prancūzijos įmonės.

Taigi pažeidžiamumas ir susitaikymas su tuo yra itin svarbūs. Puikiai žinome, kad kasdieniniame gyvenime, šeimoje labiausiai pažeidžiami yra vaikai. Taip mes pradedame savo gyvenimo kelią, o ir baigiame jį panašiai – senatvėje žmogus irgi yra itin pažeidžiamas. Tad kodėl tarp šių ddviejų gyvenimo etapų reikia įsijausti, kad esame visagaliai?!

6. ETINĖS INTELIGENCIJOS ATNAUJINIMAS

Dabar pakalbėkime apie trečiąjį svarbų asmeninio pasikeitimo aspektą – etinės inteligencijos atnaujinimą. Galbūt tai net galima pavadinti etinės drąsos atnaujinimu. Mano manymu, drąsa turi du aspektus. Tai yra gebėjimas neapsiriboti vien tik jau sukurtu žmogaus įvaizdžiu, įprastomis idėjomis, mintimis apie žmogų. Pamėginkite prisiminti savo santykius su draugais ir požiūrį į juos: kaip džiugu sulaužyti nusistovėjusius stereotipus, įvaizdį. Narsa matyti žmones tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, o ne nuolat klijuojamas etiketes, šiandien yra svarbiausias ir reikalingiausias dalykas. Tačiau stereotipų atsisakymas ir pripažinimas, kad žmogus yra ir išlieka mįslė, mus taip pat skatina pripažinti, kad etika tėra tik būdas ieškoti priemonių laimei pasiekti. Etika nėra ieškojimas būdų, kaip nuraminti sąžinę. Tai nėra tik svajonės apie amžinas vertybes, kurios pakeistų mūsų pasaulį.

IŠVADOS

Etika reiškia, kad reikia išmokti dirbti žmogui ir žmogiškoje aplinkoje, kartu su kitais. Tai yra pripažinti, kad dirbti žmogui, išmokti būti žmogiškam reiškia ne ką kitą, o tai, kad kiekvieną darbą kaskart reikia pradėti dirbti iš naujo. Etika niekada nėra visiškai efektyvi. Nėra galutinio, nusistovėjusio jos taikymo būdo. XX amžiuje svajota rasti būdą, kaip geriau pasirūpinti žmogumi. XXI amžiuje mums tenka pripažinti, kad etika reikalauja ryžto kasdien pradėti iš naujo, kaskart iieškoti naujovių. Mūsų pašaukimas nėra siekti sėkmės, savo tobulumo. Privalome kasdien atnaujinti ir stiprinti pasitikėjimą žmonėmis, suprasti ir susitaikyti su tuo, kas iš tiesų yra žmogus.

Ieškojimą, kaip geriau suprasti žmogų ir veikti jo labui, galima pavadinti tikrąja žmogaus meile (bet konkrečia ir protinga). Kaip tik meilė žmogui ir yra etikos esmė, jos pagrindas. Mano manymu, būtent to labiausiai ir trūksta mūsų pasauliui. Įmonėje dirbantys žmonės per vadovą tikisi ko nors pasiekti. Todėl, manau, kad vadovas yra vilties, tikėjimo simbolis. Aišku, tai priklauso nuo pastarojo pasitikėjimo ir meilės savo darbuotojams.

LITERATŪRA

1. Birutė Butkevičienė, „Vadovo pasaulis“, 2004 m. Rugsėjis.

2. Dalia Vyšniauskaitė ir Virginijus Kondrautas, „Verslo etika“.

3. Valdas Pruskus, „Verslo etika. Laiko iššūkiai ir atsako galimybės“, 2003 m.

Įvadas 3

1. Bendravimas ir bendradarbiavimas 4

2. Ar internetas gali pakeisti žmogiškuosius ryšiuys 4

3. Įmonė – geriausia vieta dialogui 6

4. Komandinio darbo pranašumai 7

5. Pažeidžiamumo baimė 7

6. Etinės inteligencijos atnaujinimas 8

Išvados 9

Literatūra 10

ĮVADAS

Man atrodo, kad yra trys pagrindinės priemonės, galinčios padėti vadovui išmokti geriau pažinti žmogų. Pirmiausia vadovas turi aiškiai atskirti savo veiklą nuo technologijų, kompetenciją – nuo savo amato pažinimo. Profesija yra mūsų įgytos žinios, tai mūsų gebėjimas daryti tai, ką mes darome savo srityje. Protingu savo profesijos žmogumi laikomas tas, kuris sugeba valdyti savo profesinę veiklą, kuris mėgsta tai, ką daro, ir gali kūrybiškai atlikti savo darbą. Vienas dabartinėje ekonomikoje iškylančių pavojų yyra sutapatinti profesinę veiklą su technologijomis, kai žmogus ima nebesuprasti, ką daro. Darbe svarbiausia yra ne uždirbami pinigai (tiesiog yra būtinybė juos uždirbti), bet motyvacija. O stipri motyvacija priklauso ne nuo valios, kurios mums reikia dirbant. Darbe ši motyvacija kyla iš suvokimo, ką mes darome. Nežinodamas, ką darai, niekada nepamėgsi savo darbo ir juo nesidžiaugsi. Sunkiausias yra vadovo darbas – jo reikia nuolat mokytis. Padirbus kiek laiko, galima tapti geru santechniku, stogdengiu, tačiau norint būti geru vadovu reikia mokytis visą laiką. Vadovauti įmonei nereiškia vien tik valdyti technologijas. Tai reiškia tarp dirbančių žmonių sukurti bendradarbiavimo atmosferą. Taigi pirmiausia įmonės vadovas turi siekti formuoti darbuotojų supratimą apie jų atliekamą darbą, nes tai susiję ir su inovacijų plėtra (kūrybingumo skatinimu). Jei šalis yra nedidelė (kaip Lietuva), tai viskas priklausys ne nuo ekonominės galios, o nuo ekonominio proto. Čia labai tiktų Dovydo ir Galijoto pavyzdys. Yra šalių, kurios ekonomine prasme yra kaip Galijotas – galingos, stiprios ir gerai apsiginklavusios, tačiau jų protinis potencialas snaudžia. Yra mažų šalių, kurių mažumas netrukdo būti protingoms. Be to, jos dar pasiremia kitomis mažomis šalimis ir tampa dvigubai stipresnės. Tikrasis protas, profesijos išmanymas yra didelis ginklas. Tikra inovacija ir kūrybingumas yra užkrečiamas dalykas – to labiausiai ir trūkstaekonomikos

pasaulyje, to labiausiai ir reikia. Ateityje tai lems pagrindinius tiek socialinės, tiek ekonominės srities skirtumus.

1. BENDRAVIMAS IR BENDRADARBIAVIMAS

Yra du svarbiausi būdai: bendradarbiaujama remiantis vieni kitais arba vykdant kokį nors projektą. Vadovas turi vadovauti žžmonėms, kurie veikia šalia vieni kitų, ir koordinuoti jų veiklą. Iš tikrųjų bendra atsakomybė reiškia, kad žmonės turi išmokti pasitikėti vieni kitais. Paskatinti, įkvėpti pasitikėjimą vieni kitais yra net svarbiau nei išugdyti žmonių pasitikėjimą vadovu ar netgi vykdomu projektu. Bendruomenės tikroji jėga yra vienų žmonių pasitikėjimas kitais. Ir čia būtini didžiuliai pokyčiai. Tiek vienoje, tiek kitoje buvusios Berlyno sienos pusėje buvo pasiremta kolektyvine motyvacija, aišku, taikant skirtingas priemones. Tačiau ta kolektyvinė motyvacija kiek nesustiprina pasitikėjimo vieni kitais. Jeigu įgyvendiname bendrą pprojektą, tai dar nereiškia, kad pasitikime šalia esančiu žmogumi. Įmonėms taip pat reikia būti vis lakstesnėms, nes konkurencija kasdien stiprėja. Kuo stipresnis konkurencijos spaudimas, tuo labiau žmonės turi pasitikėti vieni kitais, kaip šeimoje ar draugų būryje. Šioje srityje vadovas turi ddaug nuveikti, nes neesame įpratę manyti, kad mums reikiua kitų žmonių. Ir net įmonių vadovai turėtų jaustis laimingi, žinodami, kad jiems reikia kitų, reikia bendrauti ir bendradarbiauti, pasitikėti vieni kitais. Jei vadovas žino, kad niekuo negali pasikliauti ir pasitikėti, tai jį labai vargina.

2. AR INTERNETAS GALI PAKEISTI ŽMOGIŠKUOSIUS

RYŠIUS

Trečioji sritis yra tai, ką aš vadinu tinklu (network). Šiuo atveju informacinės technologijos yra tikrai labai rimtas iššūkis. Svarbiausias klausimas – ar mes sugebėsime sukurti atitinkamus žmogiškuosius tinklus, kurie būtų kūrybingesni, protingesni ir veiksmingesni už informatikos tinklus? Ar internetas mus pakeis, užims mmūsų vietą, kuriant žmogiškuosius ryšius? O gal jis mus išmokys juos kurti?

Tam tikra prasme žmogiškasis tinklas yra laboratorija, kurioje kartu su kitais žmonėmis (įmonėje ar už jos ribų) mes mąstome, dalijamės mintimis ir stengiamės kartu veikti. Įdomu tai, kad įmonės ir verslo pasauliams trūksta kūrybiškumo kuriant šiuos žmogiškuosius ryšius. Vadovas, leisdamas būti kartu ir kalbėtis, tam tikra prasmeleidžia mums kurti ir žmogiškuosius tinklus, yra aktyvus ir puikiai supranta žmogiškojo tinklo svarbą, pranašumą ir naudą tiek įmonei, tiek keikvienam jos darbuotojui. KKodėl reikia kurti žmogiškuosius ryšius? Todėl kad įmonėms šiandien reikia proto ir efektyvumo. Beje, įmonėms to tenka ieškoti už savo ribų – išoriniame pasaulyje. Manau, kad šiandien pačioms įmonėms reikia išmokti jungtis į tinklus. Turiu galvoje ne kompiuterinius tinklus ir elektroninį paštą. Pirmiausia reikia jungtis tuo protu, kuris būtų bendras įmonių vadovams. Įmones turi vienyti ir mokymų centrai. Jei jų nebūtų, įmonių vadovai niekada neatsidurtų vienoje vietoje, nebendrautų. Tai būtų tinklas, leidžiantis įmonėms atsiverti ir bendrauti su kitomis erdvėmis, praplečiant savąją. Taigi pats laikas pakalbėti apie tai, ką aš vadinu trimis imonės socialiniais vaidmenimis.

Pirmasis įmonės socialinis vaidmuo yra leisti joje dirbantiems žmonėms suvokti visus savo darbo aspektus, suprasti, ką jie daro, leisti išsiugdyti orumą, pasididžiavimą savo darbu. Žinoma, įmonė dar leidžia žmonėms užsidirbti pragyvenimui – tai suprantama, bet kartu leidžia suvokti: tai, ką daro žmogus, yra turtas ir kiekvieno turtas yra savitas. Taip pat įmonė leidžia žmogui suprasti, kas yra bendra atsakomybė. Šeimoje visuomet yra bendra – vyro ir žmonos – atsakomybė. Vyrą arba žmoną mes galime pasirinkti, be to, šeimoje yra vaikų, kurie į mus panašūs. Apskritai šeimoje visi yra vienas į kitą panašūs, bet tai daugiau fiziologinis panašumas. Dirbdami mes susiduriame su visai nepanašiais žmonėmis. Taigi įmonė yra tta vieta, kurioje vyksta tikrasis socialinis mokymosi procesas. Kaip tik įmonė leidžia ten dirbančiam asmeniui žengti toliau, nes tai įmanoma šeimoje, mokykloje. Įmonė yra svarbus etapas, norint pažinti socialinę atsakomybę, suprasti, kas yra žmogaus atsakomybė visuomenėje.

Antrasis įmonės atsakomybės vaidmuo – gebėjimas bendrauti su politiniu pasauliu. Šiandien įmonė, būdama ekonomiškai atsakinga, turi bendradarbiauti su politiniais veikėjais,prisiimančiais politinę atsakomybę, tačiau nereikėtų painioti šių dviejų atsakomybių. Dvi atsakomybės, nors yra skirtingos (ekonominė ir politinė), gali papildyti viena kitą. Politikas, prisiimantis atsakomybę, jaučia poreikį pasitelkti verslininką – ekonominę atsakomybę prisiimantį žmogų, nes dažnai politikams trūksta kompetencijos (tarkim, ekonomikos srityje). Bendravimas su verslo pasaulio atstovais politiką gali praturtinti. Taip pat politikas privalo pasirūpinti už komunikaciją atsakingo žmogaus pagalba (politikas turi suvokti, kad jam reikia tokio asmens). Galbūt komunikacijos specialistui ir trūksta retorikos sugebėjimų, bet tai jau yra politikos sritis. Politikas turi nuolat bendrauti su ekonominę, komunikacinę atsakomybę prisiimančiais žmonėmis. Tik taip iš tikrųjų suvoks atsakomybę, kurios reikia protingai mąstant ir išmintingai išmąstant.

Antra vertus, ekonominę atsakomybę prisiimantis žmogus taip pat jaučia didelį poreikį bendrauti su politinę atsakomybę prisiimančiais žmonėmis. Vis dėlto ekonomika, verslas atlieka išskirtinį vaidmenį šalies gyvenime, todėl įmonės vadovas negali į politiko atsakomybę žiūrėti abstrakčiai. Šiandien įmonės vaidmuo šalies gyvenime yra pernelyg didelis, kad vvadovas galėtų rūpintis tik pinigais ir pelnu.

Trečiasis įmonės atsakomybės aspektas – tai suvokimas, kad įmonė yra tam tikra eksperimentinė laboratorija, kurios veiklos sritis – žmogaus pažinimas. Ne vienas vadovas paprieštaraus, kad įmonės misija visai nesusijusi su žmogaus pažinimu. Iš tiesų tai nėra tikroji įmonės misija, tačiau taip jau atsitiko, kad įmonė yra labai specifinė vieta. Ir jei norima pasiekti didžiausią efektyvumą, reikia kuo daugiau žinoti apie žmogų ir tai panaudoti įmonės veikloje. Jeigu vadovas nesidomi žmogumi, jo vadovaujama įmonė yra menkavertė filosofinė laboratorija. Dar visai neseniai įmonės vadovas galėjo nemąstyti apie žmogų, jo vietą ir kita, nes valstybė arba bažnyčia pasakydavo, kaip vadovas turi galvoti. Šiandien viskas pasikeitė. Vadovas turi padėti įmonėje dirbantiems žmoniems dirbti kartu, taigi jis priverstas elgtis panašiai kaip tėvas – nuolat galvoti apie žmogų, darbuotoją ir juo rūpintis. Tai iš tiesų labai praturtinanti patirtis. Man atrodo, kad yra būtinas verslo, įmonių, universitetų, švietimo pasaulio dialogas, taip pat dialogas su sveikatos, mokslinių tyrimų, politiniu pasauliu, žiniasklaida ir net religijos pasauliu.

3. ĮMONĖ – GERIAUSIA VIETA DIALOGUI

tokia vieta, kurioje susitiktų ir diskutuotų visi mano išvardyti veikėjai. Tačiau taip neatsitiko dėl vienos priežasties – universitetai neturi nuolatinio ryšio, kitaip tariant, nesusiduria su praktika. Įmonės – visada. Todėl atsiranda būtinybė sukurti naują tiek ekonominį, tiek politinį europietišką modelį. Kažin ar toks modelis bus sukurtas Briuselyje arba Strasbūre? Manau, naują realistinį gyvenimo, bendradarbiavimo modelį būtų įmanoma sukurti visas profesijas vienijančiuose tinkluose, apie kuriuos kalbėjau. Be to, šalys, kurios ką tik prisijungė prie Europos Sąjungos, turi daugiau galimybių nei senosios SSąjungos šalys: Prancūzija, Vokietija ar Didžioji Britanija. Pastarųjų galimybės protauti, sugalvoti ką nors nauja labai sumažėjo, nes jos turi per daug išteklių, turtų, yra per daug klestinčios, o gerovė susilpnina proto galimybes. Manau, kad ekonomine, kultūrine, politine prasme tikrasis turtas dabar gali į Europą ateiti tik iš kitur. Tokios mintys šiek tiek susijusios su dabartiniu bažnytiniu pasauliu.

4. KOMANDINIO DARBO PRANAŠUMAI

Yra nemaža dalykų, kurie glaudžiai susiję su vadovo asmenybe. Todėl jį reikia skatinti tobulėti, sekti naujoves ir nebijoti jų, imtis pokyčių. Pirmiausia įmonės vadovas turėtų suvokti: prendžiant technikos pasaulio problemas, galima pritaikyti racionalų sprendimą, oo žmogiškoje logikoje svarbiausias dalykas yra identifikuoti problemą – sprendimas ateina vėliau. Reikia ypatingos kantrybės, nusižeminimo, kuklumo. Dažnai žmogiškąsias problemas mėginama spręsti taip kaip technines – jos supaprastinamos. Deja, žmogaus prigimties supaprastinimas niekada nepadės išspręsti žmogiškųjų problemų ir nepašalins sunkumų. Labai greitas konfliktinės situacijos sprendimas – tiesus kelias į nesėkmę. Įmonės vadovas negali išspręsti visų žmogiškųjų problemų, jam tiesiog neužteks nei fizinių jėgų, nei kūrybinės išminties sugalvoti daug variantų, kurie tiktų šimtams, o gal ir tūkstančiams darbuotojų. Tik dirbant ir mąstant kartu su komanda įmanoma tai padaryti, o tokią komandą turi sutelkti imonės vadovas.

Prieš 30 metų (o ir dabar) kai kuriose įmonėse iš vadovo buvo reikalaujama, kad jis būtų tėvas, motina, o kartais net Dievas. Įmonės vadovas turi viską žinoti iir mokėti. Manau, kad reikia atsisakyti tokioinfantiliško požiūrio į atsakomybę ir tokio tėviško vaidmens – taip atsakomybė yra pervertinama. Įmonės vadovas nėra nei visiškai bejėgis, nei visagalis. Jis gali normaliai prisiimti žmogiškąją atsakomybę tik tada, kai jam padeda kiti šalia esantys žmonės. Įmonės vadovas turi išmokti džiaugtis tuo, kad jam reikia kitų, kad jis ne vienas sprendžia visas problemas. Jei jis ko nors nemoka, gali pasireikšti kitas šalia esantis žmogus. Tai būtų perėjimas nuo supermeno prie bendros atsakomybės.

Suvokti, kad mums rreikia kitų žmonių, kad esame priklausomi nuo kitų, – pirmas žingsnis į išmintį. Taip yra dėl labai paprastos priežasties: kuo labiau senstame, tuo labiau susitaikome su mintimi, kad esame priklausomi nuo kitų. Mylėdami kitą žmogų, natūraliai ir geranoriškai priimame savo nepriklausomybę nuo to asmens. Manau, kad tai išmintingas požiūris į nepriklausomybę, net jei ji kelia tam tikrą pavojų.

5. PAŽEIDŽIAMUMO BAIMĖ

Antrasis būtinas vidinis vadovo pokytis yra susijęs su pažeidžiamumu, trapumu. Įmonės vadovas labai bijo būti pažeidžiamas ir kad šalia esantys žmonės nebūtų pažeidžiami. Vakarų visuomenėje iš tiesų labai gaji tokia idėja: reikia žmogaus, kuris mokėtų viską ir neturėtų trūkumų. Tačiau tai – utopija. Netgi „Microsoft“ įmonė nesukuria absoliučiai tobulų programų, įrangos. Manau, kad XXI amžiuje mes neišvengiamai padarysime dar vieną didelį atradimą – suvoksime, kad pažeidžiamumas nėra kokia nors liga ar yda. Pažeidžiamumas – tai galimybė, vienas iš žmogaus turtų, į kurį turime pažvelgti išmintingai. Kito pasirinkimo neturime, nes pasaulis, kuriame gyvename, kiekvieną dieną daro mus vis labiau pažeidžiamus.

Kodėl sakau, kad pažeidžiamumas yra mums suteikta galimybė? Jis leidžia suprasti: neesu supermenas, antžmogis ir man reikia kitų. Pažeidžiamumas padeda susitaikyti su mintimi, kad esi priklausomas nuo kitų, skatina pasitikėti bendradarbiais, tais, kurie yra šalia. Išmintingas požiūris į pažeidžiamumą neleidžia pamiršti, kad visko centras yyra žmogus. Vadovaujant įmonei sunkiausia yra ne suvokti, kas yra žmogus, bet tai, kad jis yra visko centras. Reikia išmokti rūpintis šalia esančių konkrečių žmonių gerove ir savijauta.

6. ETINĖS INTELIGENCIJOS ATNAUJINIMAS

Dabar pakalbėkime apie trečiąjį svarbų asmeninio pasikeitimo aspektą – etinės inteligencijos atnaujinimą. Galbūt tai net galima pavadinti etinės drąsos atnaujinimu. Mano manymu, drąsa turi du aspektus. Tai yra gebėjimas neapsiriboti vien tik jau sukurtu žmogaus įvaizdžiu, įprastomis idėjomis, mintimis apie žmogų. Pamėginkite prisiminti savo santykius su draugais ir ppožiūrį į juos: kaip džiugu sulaužyti nusistovėjusius stereotipus, įvaizdį. Narsa matyti žmones tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, o ne nuolat klijuojamas etiketes, šiandien yra svarbiausias ir reikalingiausias dalykas. Tačiau stereotipų atsisakymas ir pripažinimas, kad žmogus yra ir išlieka mįslė, mus taip pat skatina pripažinti, kad etika tėra tik būdas ieškoti priemonių laimei pasiekti. Etika nėra ieškojimas būdų, kaip nuraminti sąžinę. Tai nėra tik svajonės apie amžinas vertybes, kurios pakeistų mūsų pasaulį.

IŠVADOS

Etika reiškia, kad reikia išmokti dirbti žmogui ir žmogiškoje aplinkoje, kartu su kitais. Tai yra pripažinti, kad dirbti žmogui, išmokti būti žmogiškam reiškia ne ką kitą, o tai, kad kiekvieną darbą kaskart reikia pradėti dirbti iš naujo. Etika niekada nėra visiškai efektyvi. Nėra galutinio, nusistovėjusio jos taikymo būdo. XX amžiuje svajota rasti būdą, kaip geriau pasirūpinti žmogumi. XXI amžiuje mums tenka pripažinti, kad etika reikalauja ryžto kasdien pradėti iš naujo, kaskart ieškoti naujovių. Mūsų pašaukimas nėra siekti sėkmės, savo tobulumo. Privalome kasdien atnaujinti ir stiprinti pasitikėjimą žmonėmis, suprasti ir susitaikyti su tuo, kas iš tiesų yra žmogus.

labiausiai ir trūksta mūsų pasauliui. Įmonėje dirbantys žmonės per vadovą tikisi ko nors pasiekti. Todėl, manau, kad vadovas yra vilties, tikėjimo simbolis. Aišku, tai priklauso nuo pastarojo pasitikėjimo ir meilės savo darbuotojams.

LITERATŪRA

1. Birutė Butkevičienė, „Vadovo pasaulis“, 2004 m. Rugsėjis.

2. Dalia Vyšniauskaitė ir Virginijus Kondrautas, „Verslo etika“.

3. Valdas Pruskus, „Verslo etika. Laiko iššūkiai ir atsako galimybės“, 2003 m.