Vestuvės – šeimos šventė

TURINYS

1.

Įvadas………………….2

2. Papročiai ir tradicijos…………..3-4

3. Vestuvės šiandien…………….5-8

4.

Išvada…………………..9

5.

Literatūra………………..10

ĮVADAS

Sutuoktiniai turi suprasti, kad kiekvienam reikia psichologinės erdvės.

Privalu saugoti vienas kito svajones, pomėgius.  Tarpusavio santykiai turi

švelniai nuspalvinti kasdienybės dienas, nes šeimos nariai susiję vienas su

kitu šimtais nematomų gijų. Bendro gyvenimo dienų skaistumas, jų šiluma

suteikia abiems gerą nuotaiką, gyvybingumą, darbingumą ir laimė lydi

gyvenimo keliuose. Tuomet viešpatauja Meilė, Tiesa, Grožis ir Gėris, kurie

susipina į vieną žodį laimė!

Jaunoji karta privalo laikyti dorovės vainiką ir tikėjimo šviesą!

Išeidami į dar nnepažintą gyvenimo kelią iš tėvų židinio išsineškit šviesų

namų spindulį. 

Šeimoje turėtu išsiugdyti kultūringo elgesio, vaišinimosi papročių,

pagarbos jausmo kiekvienam žmogui ir meilės, kuri nuskaidrina dienas,

ieškant gyvenimo prasmės.

 

PAPROČIAI IR TRADICIJOS

Lietuvių šeima, jos papročiai, apeigos yra vieni iš ankstyviausių

kultūros kūrinių, susiklosčiusių formuojantis ir plėtojantis gimininei

bendruomenei tam tikromis klimatinėmis, geografinėmis, socialinėmis bei

ekonominėmis sąlygomis.

Šeimos apeigų, papročių, tikėjimų, su apeigomis susietos tautosakos

tyrinėjimas rodo, kad lietuviai, kaip ir kitos tautos, jau ankstyvosios

bendruomeninės santvarkos laikais turėjo gausybę savo pasaulėjautos

vaizdinių.

Šeimos, ypač vestuvių apeigose, svarbią vvietą užėmė paukščių ir žalčių,

kaip gyvybinės jėgos amžinumo, simbolių kultas. Paukščiais ir žalčiais buvo

puošiama sakralinė apeigų duona – karvojus. Meniškai padirbti paukščiai

buvo kabinami virš vestuvių apeigų stalo.

Piršliai atvažiuoja ir pūgoms siaučiant, ir ievų žiedams sprogstant, ir

vasarą saulei kaitinant žemę. Veža jaunikį, gal į pirmą  pasimatymą.

Peržengę merginos tėvų namo slenkstį piršlys ima malti liežuviu: kad jie

turtingiausi, kad jie geriausi, kad jie gražiausi. Derisi prie stalo

susėdę su tėvais dėl kraičio. Taip buvo seniau. 0 dabar? Dabar piršliai

vestuvinėje puotoje yra tik palydos dalis ir senųjų papročių pratęsėjai.

Dabar laikmetis kitoks. Išnyko vežimai, karietos, todėl jaunikis sodina

savo lelijėlę į lengvąjį automobilį.  Pats padovanoja aukso sužieduotuvių

žiedelį. Pats kalba apie būsimą gyvenimą, pina gražiausių svajonių vainiką,

girdo mergelę jaunystės vynu.

    Seniau prie sužieduotuvių stalo sėsdavo visa šeima. Kur vykdavo

vestuvinė puota patalpa būdavo puošiama. Ant rankšluosčio, iš žalumynų

išpindavo jaunųjų vardo ir pavardės raides. Pindavo iš rūtų, eglių,

kadagių, mirtų, tujų, bruknių lapelių ar kitų žalumynų. Aptardavo vestuvių

puotos reikalus, padainuodavo, pasilinksmindavo. Sužieduotuvių stalas buvo

išradingas. Tai buvo mėsos gaminiai, duona, pyragai iir tai vietovei būdingi

kiti valgiai. Gerdavo nedaug.Dabar sužieduotuvės aplaistomos šampano

purslais. Retai kur sužieduotuvės švenčiamos namuose. Seniau per

sužieduotuves pasikeisdavo dar ir dovanomis. Jaunoji gaudavo ne tik aukso

sužieduotuvių žiedą, bet ir jaunikio išdrožinėtą rankšluostinę, kočėlus,

verpstelę, ornamentuotą badiklį, sagę, karolius ir kt. namų darbo

dirbinius.Jaunoji dovanodavo baltą peltakiuotų nosinių komplektą (nes

nosinės tai buvo draugystės ir meilės simbolis), austus šalikus, austus ir

rištus kaklaraiščius, raštuotas kojines vilnones ar linines, austas

vadžias, balno kilimėlius ir kitus savo rankomis padarytus meniškus darbus.

Nepamiršdavo apdovanoti ir tėvų. Tai buvo gražus paprotys. Jaunoji mamoms

išsiuvinėdavo skarutes, prijuostes, išausdavo rankšluosčius, lauknešėlius

ir kt. darbelius. Tėvui megztą megztinį, liemenę, kojines, pirštines,

šalikus ir kt. Vestuvės dažniausiai būdavo jaunosios tėvų namuose.Tai

vestuvinei puotai ruošdavosi apgalvodami kiekvieną smulkmeną. Net arklius,

kurie veš jaunuosius prie altoriaus, savaitę neimdavo darbams, juos šerdavo

geriau, šukuodavo, apkirpdavo karčius, uodegas, o atėjus tai dienai

uždėdavo gražius pakinktus, vadžias, ant kaklų užkabindavo žaržolus ar

skambalus. Buvo sudaroma paslaptinga aplinka. Dabar piršlys ir svočia

išlikę tik kaip jungtuvių palydos tęsėjai. Piršliai išsiskirdavo savo

apdaru. Svočia turėdavo gražų, pintą iš vytelių, krepšį, pilną visokių

gėrybių. O piršlys turėjo gražiai išpuoštą aukštą kepurę. Visa vestuvinė

palyda klausė svočios ir piršlio. Tai išlikę ir dabar. Piršliai vadovavo

visai vestuvinei palydai. Piršliai vedė ir vestuvinę puotą. Apgalvodavo

scenarijų, susirinkdavo įvairias žinutes, kurdavo kupletus, ruošdavo

įvairiausius suvenyrus jauniesiems, tėvams, palydai, šeimininkėms. Piršliai

rodo jauniesiems, kaip reikia praeiti gyvenimo tiltus. Jaunasis privalo

ginti jaunąją nuo įvairiausių gyvenimo nesėkmių ir todėl ją neša ant rankų.

Tiltas parenkamas ilgiausias ir gražiausias. Jaunajam nešti nesunku, nes

meilė nugali didžiausias kliūtis. Piršliai moko jaunuosius, kaip reikės

miegoti ant suolo . Moko, kaip reikia bučiuotis. Moko, kaip reikia

gyventi ir kaip reikia mylėti: gyvenimą ir žmogų .  Po jungtuvių

ceremonijos visa palyda vežama prie įžymiųjų vietų: vandens malūnų, vėjo

malūnų, gražių sodybų, natūralių žavių gamtovaizdžių, piliakalnių ir ten,

pagal piršlių sukurtą scenarijų vykdavo vestuvinės puotos linksmybės.

Prie seno, seno vėjo malūno. Įamžinama brangiausia diena gyvenime.

Jaunavedžiai po šventinių iškilmių grįžta į namus. Jie sutinkami tėvų prie

gimtojo slenksčio su duona ir druska. Duonos maži gabalėliai pamirkomi į

druską ir su vynu ar midumi užgeriami. Taurelės būna išmoningai išpuoštos

rūtų ar mirtų šakelėmis, bei baltais kaspinėliais. Duona yra sveikatos

simbolis, o druska – tvirtybės. Tėvai jauniesiems linki būti sveikiems,

stipriems ir laimingiems.  Ši papročių šviesa išliko iki šių dienų

atmintyje, kaip gyvenimo dovana. Sutikdami jaunuosius visi linki: būti

ištikimais Žmogui, Tiesai ir Žemei. 

Antrą vestuvių dieną, po piršlio pakorimo, pagal senus papročius,

piršlienė skandinama dubenyje, vonioje, geldoje arba prūde, ūpėje, ežere,

Budeliai – „negailestingi“. Piršlienę „murgdo“ ežere. „Kam melavai, kam

gyrei jaunąją mergelę, kad ji gražiausia, kad ji turtingiausia šioje žemėje

mergelė“. Melo kojos trumpos. Atsimink, nes nusipelnei; tavo kalbos apie

išrinktąją mergelę – melagingos. Jaunoji bėga gelbėti piršlienės, užmeta

ant budelio pečių rankšluostį. Tada budelis išgelbsti piršlienę

paduodamas jai ranką ir ištraukia iš ežero „gilumos“.  Persirengėliai

jaunieji ir jų palyda laukia sugrįžtant jaunųjų. Jie bus apklausti ir turės

išsipirkti, kad būtų įleista jaunųjų  palyda prie vaišių stalo.  Čia

piršliai sukuria savitą scenarijų, vis kitokį kiekvienai porai. Jei yra

žiema jaunųjų sutikimas vyksta patalpose. Vasarą – gamtos prieglobstyje.

    Rytojaus dieną, po iškilmingų jungtuvių vakaro, į šventę ateina

linksmybių metas. Žmonės, pamiršę visus vargus, linksminasi iš širdies.

Skamba dainos, žmonės ilsisi. palydėdami ir mokydami jaunuosius kaip

reikia gyventi.

VESTUVĖS ŠIANDIEN

Vestuvių planavimas. Vestuvės yra smagus, bet sudėtingas ir laiko

reikalaujantis projektas. Kaip ir kiekvieną rimtą projektą, vestuves reikia

planuoti. Yra sakoma, kad planas yra bevertis, tačiau planavimo procesas –

neįkainuojamas. Skyrus laiko vestuvių planavimui, užtikrinama, kad

kiekvienam aspektui yra skirta pakankamai dėmesio, taip sumažinama klaidų

ir nesusipratimų tikimybė. Žinoma pačios vestuvės nuo plano gali skirti, ir

netgi žymiai, tačiau pats planavimo procesas padės apgalvoti detales ir

nieko svarbaus neužmiršti. Ypač svarbu, kad vestuvių planavimas leidžia

tiksliai suplanuoti biudžetą, ir dar svarbiau – paskirstyti išlaidas laike.

Planuojant vestuves svarbu ir laikas ir iškilmių vieta, ir pati ceremonija.

Kokiu metų laiku švęsti vestuves – iki XX amžiaus vidurio Lietuvoje

vestuvių metą dažniausiai nulemdavo ūkio darbai, todėl vestuvės būdavo

keliamos vėlų rudenį arba žiemą. Nutirpus sniegui ir iki kito pirmojo

sniego vestuves kelti buvo sudėtinga – tai pats žemės ūkio darbų įkarštis.

Vestuvių puotų kėlimą nulemdavo ir įtakodavo pasninkai, adventas bei

gavėnia. Nors bažnytinis kalendorius leidžia linksmintis, ūkio darbai labai

trukdydavo ne tik pačioms vestuvių iškilmėms, bet ir piršlyboms,

sužadėtuvėms. Šiuo metu vestuvės buvo keliamos tik dėl ypatingų priežasčių.

Kiekvienas metų laikas – savaip žavus. Pastaraisiais dešimtmečiais taip

jau susiklostė, jog didžioji dauguma jaunų porų vestuves atšokti trokšta

vasarą. Daugelį vilioja šiltas metų laikas, kuomet viskas žalia.Kai kurie

tikis, jog jų pasirinkta dieną gamta

nepapokštaus ir bus saulėta, nuotaikos

nesugadins vėjas ir lietus.

Beje, yra žmonių, teigiančių, jog lietus per vestuves nėra blogas

ženklas. Kaip tik, jei šią dieną lyja lietus, gyvenimas bus gražus ir

nerūpestingas. Todėl daugelis žmonių vestuves kelia rudenį – vieną

lietingiausių metų laiku. Ruduo – auksinis metų laikas, tuomet medžių

vainikai nusidažo įvairiomis spalvomis. Svarbiausių akimirkų įamžinimas

tarp įvairiaspalvių klevų lapų šakų gali palikti neišdildomą prisiminimą.

Kitas, ne mažiau įspūdingas metų laikas – žiema. Nereikia bijoti šalnų

ir gilių sniego pusnų. Gilioje sniego pusnyje įsiamžinę jaunieji – dar

vienas neišdildomas prisiminimas. Reiktų prisiminti ir tai, jog būtent

žiemą yra visų įsimylėjėlių – Šv. Valentino diena.

Pavasaris – bundančios ir atgimstančios gamtos metas. Šiuo metų laiku

atgimsta ne tik gamta, bet ir jausmai. Sprogstantys medžių pumpurai,

žaliuojanti pirmoji žolė ir pražystančios pirmos gėlės – argi ne nuostabus

metas dviems žmonėms sujungti savo likimus.

Kiekvienas metų laikas – savaip žavus

Iškilmių vieta. Kiekviena pora svajoja apie nepakartojamą santuoką ir

nepamirštamą aplinką vestuvių pokyliui. Daugelis, o ypač tie kurie vestuves

švenčia dvi dienas pirmenybę teikia išvykai už mmiesto, į gamtą. Šventimas

gamtoje – didžiulė erdvė šokiams, dainoms ir žaidimams.Čia šventės

nesugadina triukšmu nepatenkinti kaimynai ar šiaip praeiviai. Tai puiki

vieta romantiškiems nuotykiams. Vos nušvitus saulei, pažadina ne tik

pirmieji saulės spinduliai, bet ir ankstyvieji vestuvių muzikantai. Ši

tradicija likusi iš seno.

Jei vvestuvės švenčiamos tik vieną dieną, o kitą rytą jaunavedžiai turės

skubėti į pirmąją povestuvinę kelionę, tai tapo madinga, geriau vestuves

kelti mieste. O jei vestuvės vyksta vos kelias valandas, iškilmės keliamos

kavinėje.

Kvietimai. Pasirinkus vestuvių datą ir vietą, pats metas pagalvoti apie

svečių kvietimą.. tai dar kiek neįprastas dalykas lietuvių vestuvėse.

Rašydami kvietimus dar kruopščiau tenka apgalvoji svečių sąrašą. Kvietimų

forma ir išvaizda turi atitikti vestuvių dvasią. Jeigu iškilmės vyksta

užmiesčio rezidencijoje arba prabangiame restorane, tiks paauksuoti

šventiniai kvietimai. Jei pasirinkta kaimo kavinę ar sodyba , labiau tiks

kvietimai su gamtos vaizdu. Vestuvės, švenčiamos ant jūros kranto, leidžia

kvietimuose panaudoti jūros motyvus, smėlį, kriaukles.

Kvietimus galima užsisakyti spaustuvėje, nupiešti patiems arba

nusipirkti parduotuvėje. Tai priklauso nuo jaunavedžių būdo ir stiliaus.

Patartina kvietimus išsiųsti likus 4 – 6 savaitėms iki vestuvių dienos.

Kvietimo tekste turi būti jaunavedžių vardai, sutuoktuvių laikas.

Kvietimuose rašomi pilni vardai ir pavardės, nedera naudoti trumpinius.

Kartais jaunavedžiai kvietimuose įrašo jiems ką nors svarbaus reiškiančias

eiles, simbolius, o kartais net glaustai primena savo susipažinimo

istoriją, kai kurie įkomponuoja ir savo nuotrauką. Jei norima gauti

atsakymą, tai reikia įrašyti „Prašome pranešti“ ir nurodyti savo telefono

numerį. Kvietimas dažnai baigiamas padėka už būsimą dalyvavimą vestuvėse.

Paprastai kvietimas siunčiamas šeimai, bet vaikams vyresniems nei 18 metų,

kvietimas siunčiamas individualiai.

Salės, bažnyčios puošimas. Salės puošimui naudojamos gėlės, tiek

dirbtinės, kurios atrodo natūraliai, taip pat dekoracijų elementai su

balionais, papuošalais iš popieriaus, audinių, įvairių formų bei spalvų

žvakėmis. Jei vestuvės vyksta vasarą, pokylių salės puošimui galima naudoti

įvairiausias gėles, kurios šventei suteikia šviežumo ir šventiško žavesio.

Tam puikiai gali tikti darželio ar lauko gėlės. Jei norisi daugiau ir

stambesnių papuošimo akcentų, galima salę puošti gėlių girliandomis.

Šventinį stalą geriausia puošti mažais elegantiškais vainikėliais, o

keletą pakabinti ant sienos ar durų. Itin ekstravagantiškai atrodys salė

papuošta stikliniais vienspalviais indais, kuriuose bus sumerktos lelijos,

kalijos ar kitos mėgstamos gėlės.

Puošiant bažnyčią ir suteikiant jai šventinę nuotaiką, tiks paprasti ir

lengvi audiniai, prie kurių pritaikomos tam tikros spalvos bei dydžio

žvakės, taip pat gyvos gėlės prie altoriaus bei dekoratyviniai elementai

ant bažnyčios kėdžių svečiams.

Jaunavedžių drabužiai. Jaunystė pagimdo meilę ir viltį. Prie gyvenimo

tako ateina dvi mylinčios širdys. Artėja jungtuvių valanda.  Išrinkti

vestuvių drabužius – vienas sunkiausių jaunavedžių galvosūkis. Ypač sunku

nuotakai: būtent į ją krypsta visų akys. Tą akimirką nuotaka turi būti

gražiausia. Todėl daug rūpesčių sukelia nuotakai rūbų parinkimas. Čia

prireiks ir fantazijos, ir rankų darbo, ir patarimo bei kritikos. Svarbu,

kad suknelė ilga, trumpa ar kostiumėlis, būtų pasiūti iš nesiglamžančios

medžiagos. Lengvas medžiagos kritimas suteikia nuotakai elegancijos ir

laisvumo. Prie medžiagos ir fasono reikia priderinti rūbų puošiamuosius

elementus.

Pirmiausia, nuotaka turi būti stilinga. Tačiau dar svarbu, kad nuotaka

su suknele gerai jaustųsi. Tik nuo XXIX amžiaus pabaigos paprotys puošti

nuotaką baltais rūbais paplito visur. Ši spalva simbolizavo nuotakos tyrumą

ir nekaltumą, kartu tai buvo ir džiaugsmo spalva. Dabartinė mada leidžia

pasirinkti nepaprastai individualų suknelės fasoną ir toną.

Tradiciškai prie suknelės pridedamas ir nuometas. Nuometas buvo

skiriamas tam, kad apsaugotų nuotaką nuo piktų dvasių. Tyrumo simboliką jis

įgavo vėliau. Dabartiniu metu šis simbolis išnykęs ir nuometas atlieka

papuošalo vaidmenį. Be nuometo naudojamos gėlės, kaspinai, diademos ir

kita.

Taip jau yra, jog vestuvių dieną visi labiausiai gėrisi nuotaka, o

jaunikiui tenka daug mažiau dėmesio.Vyrai šiais laikais turi visas

galimybes deramai apsirengti savo vestuvių dieną, jeigu tik jiems tai rūpi.

Visuomet iškilmingas ir tinkamas yra tamsus kostiumas. Juodas kostiumas

visada tinka iškilmėms ir gali atstoti fraką bei smokingą. Smokingas –

pastaruoju metu labai paplitęs jaunikio drabužis. Klasikinis smokingas yra

tamsiai mėlynos, pilkos ar juodos spalvos, nors jaunikiui tiks ir baltos

spalvos kostiumas.

Iškilmingesnį vaizdą smokingui suteikia speciali apykaklė,

kaklaraiščiui – peteliškei, peteliškė, platus šilkinis diržas arba liemenė.

Batai turi būti juodos spalvos.

Prie klasikinio kostiumo labiausiai tiks spalvota liemenė. Ja siūloma

rinktis iš kitos, dekoratyvios medžiagos. Tačiau būtina suderinti liemenės

ir kaklaryšio spalvas. Jei pasirenkama spalvota liemenė, marškiniai –

būtinai baltos spalvos.

Frakai – seniausi šventiniai vyriški rūbai. Tradicijas ir frako

dėvėjimo taisykles reguliuoja etiketas. Fraką gali vilkėti tiek jauni

žmonės, tiek ir suaugę – vestuvių iškilmės nuo to bus tik ryškesnės ir

įvairesnės.

Dauguma jaunavedžių dabar rengiasi kartu – ieško poros vestuvinio

komplekto. Vestuvės – jaunavedžių šventė, tad ir atrodyti jie turi taip

kaip patiems norisi.

Žiedai. Auksiniai vestuviniai žiedai yra senas pastovus ištikimybės

simbolis. Kiekviena jaunavedžių pora vestuvių ceremonijos metu išgirsta :

„Meilės ženklan apsikeiskite žiedais“.

Paprotys užmauti nuotakai žiedą ant piršto atėjo iš senosios Romos. XIX

amžiuje jungtuvių simboliu tapę vestuviniai sutuoktuvių žiedai turėjo būti

vienodi, panašios tradicijos laikomasi ir iki šiol.

Dabartiniu metu vestuvinis žiedas – ne tas paprastas žiedelis, anksčiau

būdingas visiems sutuoktiniams, bet ir intymumo ženklas, kurio prasmę žino

tik sutuoktiniai. Vestuviniai žiedai gaminami dažniausiai iš baltos,

raudono arba rausvos spalvos aukso.

Puokštė. Gėlės – tai žemės žiedai. Gera, kad pačią reikšmingiausią ir

brangiausią gyvenimo valandą jos gali suteikti didelį džiaugsmą. Puokštė –

graži ta, kuri priglusta prie kilnios sielos.    Nederėtų pamiršti ir

tokios gražios tradicijos, kai jaunasis, einant į sutuoktuvių ceremonijas

įteikia puokštę visų akivaizdoje savo išrinktajai, o abu atsisveikindami su

tėvais įteikia gėles ir tėvams. Privalome jiems dėkoti už vaikystės pievas,

duonos kąsnį ir gyvenimo saulę.Gėlės lydi žmogaus gyvenimą džiaugsmo ir

skausmo valandose. Kilmingiausia gėle – laikoma rožė. Jos simbolika

išreiškia meilę. Ji nori lyg prisiglausti prie širdies. Todėl nuotakos

renkasi baltas, gelsvas, rožines, raudonas rožes ar kompozicijas iš jų

žiedų.  Savo grožiu ir paslaptingumu nenusileidžia ir herberos. Jų

žiedai

tarytum kalba, kad nori atkreipti visų dėmesį. Jos pasižymi spalvų žaismu.

Ypač aukštos nuotakos renkasi herberų puokštes. Smulkutės ir lieknos

merginos mėgsta smulkesnių žiedelių puokšteles. Tam labai tinka frezijos,

kurios būna įvairių atspalvių. Seniau buvo mėgiamos ir kalijų žiedų

puokštės.

Šmaikščios detalės. Tikriausiai nė vienos vestuvės neapsieina be

pokštų, išdaigų, linksmybių. Kad šventė būtų įvairesnė ir įdomesnė didelė

dalis priklauso ir nuo muzikantų. Paprastai muzikantai gali pasiūlyti

daugybę įvairių juokų, pokštų, dainų, šokių ir žaidimų. Kartais muzikantams

į pagalbą atskuba piršlys. Anksčiau jaunavedžiams grieždavo kaimo

muzikantai, kur būtinas atributas buvo armonika, smuikas, mušamieji

instrumentai ir dūda. Šiuolaikiniai muzikantai – modernesni.

Transportas, fotografavimas. Anksčiau jaunikis pas nuotaką vykdavo

gražiai išpuošta karieta, pakinkyta arkliais. Šiandien tai retas reiškinys,

tačiau vis atsiranda porų, norinčių atgaivinti senąsias tradicijas. Visgi

pastaruoju metu jaunavedžiai dažniausiai renkasi prabangius automobilius.

Nuo seno Lietuvoje mašinas, vežimus dekoruodavo vyriausioji pamergė, o

likusios jai padėdavo. Puošiant mašiną, galima rinktis gėles, juostas,

derančias prie aprangos spalvos.

Galvojant apie malonius vestuvių prisiminimus negalima pamiršti ir

įamžinti šiuos prisiminimus nuotraukose, kurios liks ilgam.

   

IŠVADA

Šeima – svarbiausia gyvoji ggiminės ir tautos ląstelė. Mūsų prigimtinė

kultūra, mūsų kalba, mūsų papročiai ir pati tauta sunkiausiais laikais

išliko tik šeimos dėka. Šeima pagrindinė visuomenės ląstelė, kurioje žmogus

gimsta, gyvena ir miršta. Ji yra didi vertybė, visų rūpestis ir viltis.

Joje auga ir bręsta jaunoji karta, formuojasi pamatinės elgesio normos,

vertybių hierarchija, gyvenimo tikslai.   Šeimos kelias – tai niekada

nesibaigiantis žmogiškosios ir krikščioniškosios meilės kelias, kuriuo

einant įveikiamos pasitaikančios kliūtys ir pagundos. Šeimos stiprumas

glūdi sutuoktinių stiprume. Šeimos šventės stiprina pačią šeimą ir jos

bendrą dvasią. Vardynos, jaunimo brandos apeigos, iniciacija į giminę, į

bendruomenę, vestuvės, įkurtuvės – riša ir stiprina šeimą.

Seniai, seniai visų romantiškiausia ir gražiausia šeimos švenčių būdavo

vestuvių puota. Net ir dabar niekas nepasikeitė.

Šeimos gyvenime ir apeigose ilgus šimtmečius buvo svarbūs religiniai,

maginiai, simboliniai vaizdiniai. Daugelis šeimos papročių bei apeigų

formavo žmonių būdą, prisidėjo prie dvasinės kultūros, religijos ir moralės

plėtotės. Todėl iš šių reiškinių galima rekonstruoti mūsų tautos sąmonės,

psichikos raidą. Pažymėtina, kad liaudies kultūra, ypač žodinė ir meninė

kūryba, įsitvirtino papročiuose ir apeigose, kurie buvo perduodami iš

kartos į kartą . Šeimos papročiai, aapeigos, tradicijos – tautos kultūros

liudininkai bei saugotojai – kartu yra patikimi istorijos šaltiniai,

padedantys atskleisti tautų kūrybos, sąmonės, mitologijos, religijos,

apskritai dvasinės kultūros raidą.

   

LITERATŪRA

1. Balys J. Vaikystė ir vedybos. Silver Spring, 1979.

2. Dundulienė P. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai ir apeigos.

Vilnius, 1991.

3. Patackas A., Žarskus A. Vestuvių virsmas. Prienai, 1993.

4. http://www.vestuvės.lt

2005-11-23

5. http://www.google.lt

2005-12-12