Vestuvių etiketas

Įvadas

Vestuvės – viena iš svarbiausių bendruomenės ir šeimos švenčių. Naujos šeimos kūrimas rūpi visiems, ne tik patiems jauniesiems. Giminė, dalyvaudama vestuvėse, patiria savo bendruomenės reikšmingą atsinaujinimą. Šiandien vestuvės trunka trumpiau, o ir papročių išliko mažiau. Vis dėlto vestuvių prasmingumas ir svarba išlieka, o protėvių papročiai atgyja vestuvinių apeigų metu. Vien tik vestuvių dainų užrašyta apie 100 000.

Vestuvės, įprasminančios žmogaus gyvenimą, yra kartu ir dvasinis tapsmas. Mūsų protėviams jos buvo virsmas – misterija, apimanti ir mirtį, ir prisikėlimą (gimimą), keičianti visą ttolesnį žmogaus gyvenimą. Ši mums dažnai jau nesuvokiama išmintis slypi ir rusų patarlėse: “Susituokti – pasikeisti“ arba „Susituokti – naujai atgimti“.

Gimimas, vedybos ir mirtis – tai tie įvykiai, kuriems senoji lietuvių kultūra skyrė ypatingą dėmesį. Sprendžiant pagal išlikusius papročius ir tautosaką, pats reikšmingiausias iš jų buvo vestuvės. Apie 80% liaudies dainų – vestuvinės, vestuvių papročių aprašymai ilgiausi. Šeima buvo dorinio gyvenimo atrama, papročių saugotoja ir ūkinės veiklos centras, šeimai patikėta gyvybės perdavimo misija. „Šeima yra visokio žmogiško visuomeniniam gyvenimui pasirengimo ccentras, centras į atsakingumą, į simpatiją, į toleranciją ir auklėjimą. Ir šeima užima šią centrinę vietą tik todėl, kad ji trunka visą gyvenimą ir kad yra neišardoma, todėl kad šio nesuardomumo dėka šeimyninis bendravimas pasidaro gilesnis, pastovesnis ir tinkamiausias žmonių ssantykiuose“ (Fr. V. Fiorsteris). Nuo šeimos darnos priklausė visa bendruomenės (socialinė) sandara, ji – ne tik tautos ir valstybės, bet ir pasaulio sąrangos atrama. Todėl suprantama, kodėl šeimos kūrimui – vestuvėms lietuviai skyrė tiek daug dėmesio. Minėti svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai – gimimas, vedybos ir mirtis vadinami virsmais.

Vestuvių papročiai

Vestuvės – tradicijų ir papročių pynė. Daugeliui gali būti keista, ką simbolizuoja vienas ar kitas, rodos, neatsiejamas vestuvių atributas. Kokia, rodos, per amžius gyvuojančios tradicijos prasmė

Tradiciniai lietuvių vestuvių papročiai XIX amžiuje – XX amžiaus pirmojoje pusėje ėmė nykti, tačiau svarbiausi jų elementai išliko. Lietuviai vestuves ruošdavo vėlai rudenį, žiemą, t.y. spalio, lapkričio, sausio ir vasario mėnesiais, laisvesniu nuo ūkio darbų metu.

Pirmoji vestuvių papročių dalis – piršlybos – šiandien jau beveik išnykusi. KKadaise ją sudarė tokios sudėtinės dalys: atklausai, pažintuvės, pasogos derybos, peržvalgos, suderėtuvės, užsakai, sužadėtuvės. Kaimiškose vestuvėse buvo išlikę daug patriarchalinių papročių (jaunosios grobimas, pirkimas ir pan.). Šių dienų vestuvėse svarbiau pažymėti kuriamos šeimos reikšmę, atsisakant patriarchalinių papročių ir taip įtvirtinant lygias vyro ir moters teises.

Antroji vedybų papročių ciklo dalis – pačios vestuvės. Svarbiausia vestuvių dalis – jungtuvės ir su jomis susijusios apeigos. Senesnės žinios liudija, jog lietuviai vestuves keldavo rudenį apie Vėlinių metą, lapkričio mėnesį. Šiandien dažniau vestuvės keliamos šiltu mmetų laiku – vasarą. Manyta, kad per mėnulio jaunatį susituokusieji ilgiau išliks jauni, pilnatyje – bus turtingesni, o delčioje – bevaikiai.

Tradiciniai vestuvinių apeigų veikėjai būdavo piršlys, jaunikis, nuotaka, pastarųjų dviejų tėvai, pamergės, pabroliai, svočios, kraitvežiai, muzikantai, svečiai. Nuotakos pusei atstovauja du pabroliai, 1-3 svočios su savo vyrais, 1-2 kraitvežiai, kvieslys (kuris kviečia į vestuves), 1-2 muzikantai. Jaunojo pusę sudaro jaunikis, piršlys su piršliene, 4 pabroliai, 2 svočios su savo vyrais, kvieslys, 1-2 muzikantai. Vienas tarp pabrolių ir viena tarp pamergių buvo vyriausi. Svečiais kviečiami jaunųjų giminės ir kaimynai. Be kviestųjų dar XX a. viduryje į vestuves iš tolimesnių kaimų susirinkdavo nekviestas vyriškas jaunimas, vadinamieji pašaliečiai. Jie nebuvo vaišinami, turėjo teisę tik pasišokti.

Vestuvių etiketas

Pakvietimai

Kvietimus į vestuves stenkitės išsiųsti ne vėliau kaip prieš mėnesį. Kvietimo dydis priklauso nuo teksto ilgumo. Popierius kvietimams turi būti labai kokybiškas. Tradicinės kvietimų spalvos yra balta, dramblio kaulo ar nebalinto lino. Be abejo, galima rinktis ir kitas spalvas. Tekstas kvietime gali būti rašomas ranka arba prie spausdinto teksto ranka įrašomi kviečiamų asmenų vardai ir pavardės. Ypatingai prašmatnu, kai kvietimai graviruojami ar naudojama termografija. Tekste turi būti nurodyta data, laikas, vieta ir adresas, kur vyks pokylis. Jeigu Jūs pageidaujate, kad svečiai dalyvautų ir bažnytinėse ar civilinės registracijos apeigose, ppo bažnytinės ceremonijos datos, laiko ir vietos nurodykite pobūvio laiką ir vietą. Kvietimus gali rašyti tiek patys jaunieji, tiek jų tėvai. Kvietimai rašomi trečiuoju asmeniu. Data, laikas, gatvių numeriai rašomi tik žodžiu. Namų numeriai rašomi skaitmenimis. Pvz.:

(Panelė) Giedrė ir (Ponas) Edvardas Gandrimas maloniai kviečia dalyvauti Jus savo sutuoktuvėse šeštadienį, liepos penktą dieną, pusę šešių, Šv. Onos bažnyčioje, Maironio gatvė 12.

Pobūvis iš karto Vaidilos Teatro kavinėje, Vasario 16-tosios gatvė 12

Galite naudoti tokius kreipinius, kaip: “laikys garbe matyti Jus”, “ malonu bus matyti Jus” ar sukurkite savo žaismingą malonų kreipimąsi. Amy Vanderbild savo knygoje “Viskas apie etiketą” pateikia labai gražų žaismingo kvietimo pavyzdį:

Lina ir Mantas Baltramonaičiai skelbia džiugią žinią. Šeštadienį, birželio vienuoliktąją, pusę penkių jų dukra Jakaterina išteka už Vytauto Česonio.

Prisijunkite prie mūsų Šv. Jokūbo bažnyčioje Vilniaus g. 4, Panevėžys.

Ir vėliau pobūvyje viešbutyje Pasaga Naujojoje gatvėje.

Dovanos

Siųsdami kvietimus, jūs artimuosius nuoširdžiai tik pakviečiate į savo vestuves. Kvietime nedera rašyti ne tik kokios dovanos norite, bet ir kaip nors kitaip užsiminti apie dovanas, pavyzdžiui paminėti, kurioje parduotuvėje yra jūsų dovanų sąrašas.

Jei dovanos norite tik pinigais, pasakykite tai tėvams, broliams, seserims, patiems artimiausiems draugams. Kitiems svečiams tai galėsite pasakyti, kai patys to pasiteiraus. Dažnai giminės, pažystami teiraujasi apie dovanas sužadėtinių ir jų artimųjų. Turbūt ddaugeliui mamų, vaiko gimtadienio proga, teko girdėti tokių frazių, kaip „.ko tavo Raselė norėtų“.

Kaip susodinti svecius

Vestuvių pobūvio metu svečiams griežtų susodinimo taisyklių nėra. Tiesiog vadovaujamasi vienu principu: vyras – moteris – vyras – moteris. . Kita vertus, susodinimas prie stalo nulemia pobūvio sėkmę. Čia vadovaukitės intuicija. Būtų gerai, kad šalia sėdintys žmonės lengvai surastų bendrą kalbą. Šalia labai drovių žmonių būtų gerai pasodinti tuos, kurie moka prakalbinti. Galite šalia jaunosios giminių sodinti jaunojo gimines, šalia draugų sodinti kaimynus ir giminaičius, grupuoti žmones pagal amžių, interesus ar dar kitaip. Ir visa tai daroma šventės labui. Amerikoje ir vakarų Europoje priimta vyrą ir žmoną sodinti atskirai ar net už skirtingų staliukų.

Nuotaka turi sėdėti jaunikiui iš dešinės, jaunajai iš dešinės sėdi piršlys. Jaunajam iš kairės sodinama svočia. Jeigu nėra piršlių jų vietas užima pirmoji pora. Dažnai piršliai pageidauja sėdėti kartu, nes vedant vestuves tenka tartis dėl šventės eigos, tokiu atveju pora sodinama jaunikiui iš kairės, o pirmoji pora jaunajai iš dešinės. Beje, kiekvienas kraštas turi savas tradicijas. Tėvai paprastai sodinami priešais jaunuosius. Pagal vakarietiškas tradicijas tėvai sėdi tarp svečių, o jei švenčiama ne už vieno stalo, tai yra padengiamas atskiras tėvų stalas.

Šis tas apie šampaną

Šampano gėrimo procesas apipintas daugeliu tradicinių subtilybių.

Pirmiausia, šampanas

į stalą patiekiamas atšaldytas iki 7-9 laipsnių. Tokia temperatūra pabrėžia gėrimo skonį ir atskleidžia kvapų puokštę.

Putojantis vynas šaldomas specialiame kibirėlyje, kuris pripildomas ne ledų (kaip įpratę galvoti mes), o ledinio vandens su jame plaukiojančiais ledukais.

Butelis atidaromas kaip galima tyliau, vengiant pasišaudymų ir pasilaistymų – taip tik išgarinama angliarūgštė.

Šampanas pilstomas du kartus taip, kad srovė lėtai „šliuožtų“ taurės kraštu (taip vynas mažiau putoja).

Iš ko geriamas šampanas? Gurmanai pirmiausia kreipia dėmesį į taurės formą. Dažniausiai naudojama „flute“ taurė, kurios „„žiedas“ pirmiausia platėja, po to šiek tiek siaurėja. Rečiau naudojamos plačios taurės, – jose šampanas greičiau išsikvepia.

Kita būtina šampano taurių sąlyga – absoliučiai lygus stiklo paviršius. Gėrimo vertintojai nepripažįsta jokių kitų medžiagų: spalvotas stiklas iškreipia gėrimo spalvą, o žaižaruojantis krištolas trukdo mėgautis burbuliukų žaismu. Tiesa, daugelis taurių gamintojų mano, kad lygus paviršius gesina šampano žėrėjimą ir dugne įspaudžia mažą žvaigždutę.

Patikrinti šampano kokybę paprasta: iš ką tik pripiltos taurės šampano vidurio kyla daug mažutėlių burbuliukų, kurie vėliau išsisklaido į periferiją. Kuo iilgiau išlieka šis dailus apvadėlis, tuo šampanas geresnis. Tikrai gero gėrimo burbuliukai išlieka iki 10-12 valandų. Prastos kokybės gėrimo burbuliukai stambūs ir neilgai išsilaiko taurės paviršiuje.

Šampanas – universalus gėrimas: juo galima užgerti daugelį patiekalų. Austrės, ikrai, žuvis, paukštiena, biskvito gaminiai tik sustiprina vyno skonį. Be to, šampanas – absoliučiai pilnavertis gėrimas – jį galima gerti vieną.

Vestuvių simboliai

Vienas seniausių vestuvių simbolių yra žiedas. Jo istorija siekia neatmenamus laikus, jo simbolika ir vertė kito šimtmečiais, tačiau šiandien kiekviena jaunavedžių pora vestuvių ceremonijos metu išgirsta “Meilės ženklan apsikeiskite žiedais”.

Senovėje žiedas buvo ypač svarbus. Jis atspindėdavo jį mūvinčio žmogaus padėtį visuomenėje. Net neturtingos mergelės mėgdavo puoštis žiedais, dažnai nebrangių, paprastų metalų, tačiau būdavo vadovaujamasi principu”: kuo daugiau, tuo geriau”, tad būdavę ir taip, kad ant kiekvieno piršto užmaudavo bent po vieną žiedelį. Lietuvoje dažnai puošdavosi žalvariniais papuošalais. Turtingesnieji mėgo sidabro žiedus, kurie, tikėta, turėję suteikti žmogui išminties. Auksas, tiesa, vertintas labiau nei sidabras – kaip ir visais laikais. Dideli masyvūs žiedai su bbrangiais akmenimis dažniausiai puošdavo tik pačių turtingiausių rankas, juos mūvėdavo dvarponiai, aukšto rango kunigai.

Tačiau žiedas turėjo ir kitą, ne tik socialinės padėties “veidrodžio” prasmę. Senovės egiptiečiai tikėjo, kad vyras, įteikdamas savo žiedą moteriai, suteikdavo jai teisę valdyti vyro turtą,įsakinėti vergams ir tarnams. Antikinėje Romoje kai kurie vergvaldžiai leisdavę savo vergams nenešioti antkaklių, tačiau šie, iki taps laisvi, turėję mūvėti šeimininko ženklu pažymėtus žiedus. Ir apskritai, senovės žmogui žiedas su antspaudu atstodavo jo asmenybės liudijimą.

Be to, dar pagoniškais laikais tikėta mmagiška žiedo galia apsaugoti žmogų, kovojant su piktosiomis dvasiomis. Uždaras ratas tarsi apsaugo esantį jame. Toks tikėjimas neretai aptinkamas daugelio šalių senovės literatūroje.

Žiedas sužadėtuvėms senovėje turėjęs gana pragmatišką prasmę. Jis buvo įteikiamas kaip dalis išpirkos už nuotaką jos tėvui ir simbolizavo jaunojo sutikimą sudaryti sandėrį su nuotakos tėvu. Taip pat žiedas “tarnavo” kaip tam tikras užstatas, kurį priėmusi nuotaka įsipareigodavo laukti būtent to, kuris jai tą žiedą įteikė. Žiedas galėjo būti suprantamas ir kaip savotiška padėka už sutikimą tekėti ir tarsi ženklas kitiems, kad šiai mergelei pirštis jau nedera.

Tikėta, kad sužadėtuvių žiedas tiko tam tikram patikrinimui, ar teisingas vedybinis pasirinkimas. Pakabinus jį ant šilkinio siūlo, buvo stebima, kaip jis siūbuoja: jei siūbuodavo, “atskirdamas” sužadėtinius, sužadėtiniai turėję pamąstyti apie tai, kad santuoka, matyt, nebūsianti lengva; o jei žiedas siūbuotų nuo vieno iki kito, sužadėtiniai turėtų džiaugtis, kad jų apsisprendimas kurti šeimą yra tvirtas.

Apsikeitimas sutuoktuvių žiedais simbolizuoja tam tikrą jungtį ir įsipareigojimą. Pačia bendriausia prasme išreiškiama pozicija “aš tau- tu man”. Paprastai apsikeičiama auksiniais žiedais, o auksas- ilgaamžis metalas, tad, užsimaudami vestuvinius žiedus,jaunieji įsipareigoja amžinai būti kartu- “kol mirtis mus išskirs”. Paprotį tuokiantis žiedą mauti ant bevardžio piršto, magijos specialistai aiškina tuo, kad Veneros valdomas energetinis kanalas eina šiuo ppirštu, o auksas aktyvina žmogų.

Vestuvinė suknelė

Tradicija nuotakai rengtis baltais rūbais atsirado Prancūzijoje viduramžiais.

1558 metų balandžio 19 d. buvo pasirašyta vestuvinė sutartis tarp Prancūzijos princo Pranciškumi ir Škotijos karalienės Marijos Stiuart. Vestuvės buvo paskirtos balandžio 24 dieną.

Kadangi karaliaus rūmuose Marija visi labai mylėjo, pati Jekaterina Mediči jai ruošė vestuvinius rūbus. Iki tol didikų jaunosios ištekėdavo apsirengusios raudonai, bet šios spalvos nemėgo Prancūzijos karalius Henrikas II /1519-1559/. Kad įtiktų savo vyrui, Jekaterina Mediči aprengė jaunąją balta suknele ir baltu šydu.

Naujovė buvo priimta labai palankiai ir paprotys išliko net iki mūsų dienų.

Medaus mėnuo

Pirmasis mėnuo po vedybų priimta vadinti “medaus”. Daugelis galvoja, kad tai susiję su “saldumynais”, kuriais mėgaujasi jaunavedžiai. Tačiau, neneigiant tai, kad pirmasis bendro gyvenimo mėnuo iš tikro gali būti saldus, visgi jis pavadintas “medaus” ne tik dėl to.

Pasirodo, senovėje kai kuriose tautose buvo paprotys, laikantis kurio, vedybų proga jauniesiems virdavo silpną alkoholinį gėrimą – midų. Jaunieji jį gerdavo ne tik vestuvių puotoje, bet ir 30 dienų po jų. Kitokių stiprių alkoholinių gėrimų paprotys draudė. Iš čia ir atsirado sakymas “medaus” mėnuo.

Jaunosios nešimas per tiltą

Tradicija- “jaunosios nešimas per tiltą” atsirado tarybiniais metais. Ją išpopuliarino taksi vairuotojai. Jiems reikėjo “patempti “ laiką, “prisukti” kilometrų. Ši apeiga turėtų simbolizuoti jungtį tarp dviejų gyvenimų. Įvairios ppanašios apeigos egzistavo daugelyje tautų, etninių grupių. Lietuviška tradicija buvo apėjimas aplink židinį.

Keliaraištis

Keliaraištis nėra nei simbolis, nei būtinas atributas. Tai tiesiog seksuali detalė. Keliaraištį dažniausiai dovanoja pamergės per mergvakarį. Vestuvių metu piršlienė (svočia) gali organizuoti aukcioną nuotakos keliaraiščiui parduoti. Teko girdėti, kad keliaraištį jaunasis meta pabroliams tuo pat metu, kaip ir nuotaka savo puokštę, iš to spėjama, kad greičiausiai ves jį sugriebęs vaikinas, bet tai jau – piršlių scenarijaus dalis. Beje, dažniausiai keliaraištis dėvimas dėl prietaro: Šiek tiek naujo, šiek tiek seno, šiek tiek skolinto, šiek tiek mėlyno – ir viskas laimės dėlei.Keliaraištis būna baltas arba gelsvas, tačiau dekoruotas mėlynom juostelėm ar gėlytėm. Keliaraištis dėvimas virš kelio ant bet kurios kojos.

Vestuvės pasaulyje

Esam pratę prie “kariamo piršlio”, ilgo vestuvinio stalo su cepelinais, rūtų plaukuose ir jaunojo švarko atvarte, svočios. Tačiau pasaulyje žmonės vestuves švenčia kitaip. Jų vedybos pasižymi kitokiomis, mums neįprastomis, gal net nepriimtinomis tradicijomis.

Filipinų salose

Būsimajam jaunikiui tenka gyventi vienam trejus metus. Per tą laiką jis turi įgyti gyvenimiškos bei seksualinės patirties, kad po vestuvių nereikėtų dairytis į kitas. Jei po to nepraeina noras vesti, uošvių namuose tenka patarnauti, pavyzdžiui, užkurti ugnį, prinešti vandens. Tik taip galima įrodyti, kad vyro ketinimai rimti ir jis sugebės rūpintis savo

žmona. Vestuvių dieną reikia mokėti suderėtą sumą – už nuotaką. Bet jei užmirštama karvė, ryžių maišas arba net cigarečių pakelis, gresia vedybų iširimu. Vyru ir žmona tampama, kai jis paliečia savo išrinktosios kaktą. Toliau seka svaiginanti vestuvių puota, bet tik ne jauniesiems. Jie privalo tylėdami ir nesišypsodami stebėti svečių šėlsmą. Parodyti džiaugsmą būtų tiesiog nepadoru.

Italijoje

Pagal italų tradicijas jaunajam būdavo prisakoma, kad vestuvių dieną jis būtinai savo kišenėje turėtų gabalėlį geležies – kad būtų apsaugotas nuo “blogio akies”. Nuotaka bbūtinai dėvėdavo vestuvinį nuometą, kad būtų apsaugota nuo blogų dvasių. Šiandien Italijoje gyva tradicija po vestuvių ceremonijos daužyti stiklo vazas ar taures, ir pažirusių šukių skaičius simbolizuoja laimingos santuokos metus. Daugelis porų taip pat paleidžia į dangų baltus balandžius, simbolizuojančius jų meilę ir laimę.

Egipte

Egipto šeimose dažnesnės santuokos, kurios yra sutariamos/ numatomos tarpusavio susitarimu, retesnės tokios, kurios inicijuojamos jaunojo, t. y. jo piršlybomis. Turtingos šeimos Egipte organizuoja vadinamuosius “zaffa” (vestuvinis maršas/ eitynės). Jose dalyvauja būgnininkai, muzikantai, grojantys dūdmaišiais, pučiantys rragus, pilvo šokėjos ir vyrai, ryjantys degančius kardus. Kitaip tariant, rengiamas ryškus, spalvotas, muzikalus šou, skirtas šventinei dienai pažymėti.

Meksikos kaime

Jaunosios tėvai iš anksto įspėja jaunąjį: duktė labai dažnai esti netvarkinga, ne visuomet gerai nusiteikusi. Dar vardijama daug įvairiausių bblogų jos savybių. Bet jei nepaisydamas įvairiausių trūkumų jis vis dėlto nori ją imti į žmonas, tegu po vestuvių nepriekaištauja, kad to nežinojo. Jaunosios tėvai su dukra patraukia į teismą ir smulkiai teiraujasi apie jaunojo nedorybes. Jaunasis turi sumokėti išpirką už nuotaką, o jos šeimą ištisus metus aprūpinti vandeniu ir malkomis. Tik tada jaunosios tėvai nusprendžia, ar jis tinkamas jų dukrai. Meksikiečių vestuvės sunkiai įsivaizduojamos be įprasto krikščioniško ritualo bažnyčioje: nuotaka pasipuošia balta suknia ir jaunieji keičiasi žiedais. Jaunieji būna apsupti didžiule krūva gėlių, dažniausiai rožių. “Padrinos” – du specialiai parinkti poros giminaičiai tampa tarsi papildomais “rėmėjais” jaunųjų tėvams, ruošiant vestuvių pokylį. Po ceremonijos jaunieji kartais barstomi mažais raudonais rutuliukais sėkmei. Taip pat yra labai graži tradicija – kai jaunieji ššoka pirmąjį ir paskutinį šokį, visi svečiai sustoja aplink širdies formos ratu.

Pietų Afrikoje

Jaunuolis gali ruoštis tapti šeimos vyru, jei užmušė tikrai didelį žvėrį, pavyzdžiui, antilopę. Taip jis įrodo, kad gali pasirūpinti būsimąja žmona, kuri dažnai ne vyresnė kaip 12 metų. Jei nuotakos tėvai ir jaunasis susitaria, ji, apsigobusi balta skara, atgabenama į jaunojo trobelę. Bet jaunos mergaitės baiminasi santuokinių pareigų, ir jaunajam tenka dalintis guoliu su trečia, vyresne moterimi, kuri įsitaiso tarp jų tol, kol mergaitė pripranta prie vvyro.

Neįprastos vestuvių ceremonijos

Jei svajojate apie netradicinę vestuvių ceremoniją, turite noro, galimybių – planuokite vedybas užsienyje. Arba tiesiog pasiskaitykite, kaip žmonės gali susituokti užsienyje.

Havajuose galite susituokti tiesiog ant jūros kranto. Arba žydroje lagūnoje priešais įspūdingą krioklį. Jaunieji pasipuošę gėlių vainikais ir pagal vietinius papročius pasikeičia gėlių girliandomis.

Rojaus kampelyje Bahamuose ne tik puikiai praleisite medaus mėnesį, bet ir originaliai susituoksite. Jei nebijote vandens – kaip tik čia vis labiau populiarėja povandeninės jungtuvės. Vestuvės po vandeniu su fraku, balta vestuvine suknele, naro akiniais ir kvėpavimo vamzdeliu – jei taip suprantate amžinąją romantiką. Tiesa, bučinio teks atsisakyti. Tačiau į krantą jus palydės delfinai.

Australijoje, Queenstowne galite susituokti, šokdami nuo tilto su guma. Po ceremonijos, kuri vyksta ant tilto turėklų, jaunieji drąsiai šoka žemyn ir laisvai krisdami ištaria savąjį „taip“. Nuleisti ant žemės, narsieji vyras ir žmona pirmiausiai pagirdomi stipriu alkoholiu.

Kanados kalnuose galite susituokti su slidėmis ant kojų. Ceremonijos vykdytojas turi būti patyręs slidininkas – ceremonija pradedama jau startavus ir vyksta intensyvaus čiuožimo metu.

Mažiau pavojinga, labiau komfortabilu, bet ne mažiau įspūdinga – santuoka skrendant oro balionu (Australija) ar helikopteriu (JAV). Taip pat aukštai, tik šiek tiek kitaip jausis jaunieji drambliui ant nugaros Šri Lankoje.

Jei dievinate Elvį Preslį, važiuokite į Las Vegą! Kaip du vandens lašai įį rokenrolo karalių panašus antrininkas padainuos keletą senesnių Elvio dainų ir palydės nuotaką prie altoriaus.

Jei jums artima Tailando kultūra, sužavės budistų vestuvių ceremonija su devyniais budistų vienuoliais kaimelyje netoli Bankoko. Nesvarbu, koks jūsų pačių tikėjimas, ši santuoka laikoma galiojančia – tai ne spektaklis turistams ir ne gražus žaidimas.