aaaaaaaaaa

Untitled

Turinys

Įvadas…………………………3

Alkaloidų istorija …………………………4

Alkaloidų klasifikacija…………………………5

Alkaloidų skirstymas…………………………6

Alkaloidiniai augalai pasaulyje…………………….10

Alkaloidu poveikis…………………………10

Augalai kuruose randasi alkaloidai…………………..11

Išvada…………………………15

Literatura…………………………16

Įvadas

Žodisalkaloidas yra kilęs iš dviejų žodžių: arabų kalbos žodžio “alkali” kas reiškia šarmas ir graikų kalbos žodžio “edos” – panašus. Tiksliai išvertus, tai būtų: panašus į šarmą junginis.

Alkaloidai tai sudėtingi organiniai junginiai randami augaluose. Pastebėta, kad dauguma jų randami labiau diferencijuotose augaluose ir kad sudėtiniai alkaloidai randami aukštesnės evoliucijos pakopą užimančiose augaluose. Alkaloidai augaluose būna druskų pavidalo ištirpę ląstelių sultyse. Alkaloidai tai nuodingosios medžiagos, plačiai naudojamos mokslinėje medicinoje kaip svarbi vaistų grupė. Jų druskos įvairiųvaistų pavidalų veikia organizmą specifiškai: mažina kraujospūdį, slopina spazminius skausmus, stimuliuoja centrinę nervų sistemą.

Alkaloidais vadiname daugiau kaip 10.000 azotą turinčių jau išskirtų ir identifikuotų dažniausiai augalinės ir žymiai rečiau gyvulinės kkilmės gamtinių junginių, pasižyminčių bazinėmis savybėmis ir net labai mažomis dozėmis specifiškai veikiančių gyvus organizmus.

Tai gali būti raminantis, nuskausminantis arba stimuliuojantis ir sukeliantis traukulius, taip pat psichoaktyvuojantis, t.y., iššaukiantis euforiją bei haliucinacijas ir kt. poveikis.

Dažnai vienas ir tas pats alkaloidas ggali pasižymėti iškart keliais poveikiais natūralioms žmogaus fiziologinėms savybėmis ir būsenoms, įvairiai jas pakeisdamas. Todėl dalis šių junginių jau senovėje buvo pradėti naudoti ir kaip vaistai, ir kaip medžiagos, kurias mesdabar vadiname bendru narkotikų pavadinimu.

Pirmą kartą terminą alkaloidas 1819 metais pasiūlė vokiečių mokslininkas V.Meisneris, kuris ir davė pirmą trumpą apibrėžimą, skambantį taip: alkaloidai – tai šarmiškai reaguojančios augalinės medžiagos. Tuo būdu V.Meisneris tiesiog panaudojo arabų kilmės žodį al qualja, reiškiantį augalų pelenus, kuriuose esantis kalio karbonatas (K2CO3) sąlygoja šarminę pelenų reakciją. 1882 metais išleistame A. Ladenburgo Chemijos terminų žodyne O. Jakobsenas davė šiek tiek platesnį alkaloidų apibrėžimą, ir terminas alkaloidai buvo galutinai įtvirtintas ne tik cheminėje, bet ir kitoje mokslinėje terminologijoje. Taigi, šiuo metu naudojamas toks visuotinai priimtas tokių junginių aapibrėžimas: Alkaloidai – tai azotą turinčios natūralios kilmės organinės medžiagos, pasižyminčios daugiau ar mažiau išreikštomis bazinėmis savybėmis.

Alkaloidų istorija

Žmonijos istorija nuo pirmų jos egzistavimo dienų yra susijusi su nuodais. Nuodingi augalai egzistavo dar prieš atsirandant Pirmajam žmogui. Pirmuoju augalu, turinčiu savyje narkotines medžiagas ir aprašytu gilioje senovėje, buvo aguona. Ją dar prieš 5 tūks. metų gydyme naudojo Šumerai. Žinomas gydytojas ir filosofas Hipokratas žinojo apie aguonų sulčių veikimą, o indėnai žinojo chinino žievės poveikį žmogaus organizmui. Viename iš seniausių medicininės literatūros ššaltinyje – Egipto papiruse yra aprašyti nuodingieji augalai, kuriuos žmonės naudojo kaip nuodus, o vėliauišmoko pritaikyti juos vaistų gamybai. Jame yra minimi ir alkaloidai. Pirmasis medicininis preparatas, kurį ligoniui išrašė garsus mokslininkas ir medikas Paracelsas buvo iš opiumo. Jis dažnai naudodavo opiumą praktikoje ir vadino jį nemirtingumo akmeniu. Nemažiau garsus yra prancūzų mokslininkas Bone, kuris 1797 metais iš opiumo išgavo gryną alkaloidą – morfiną. Vėliau, tą patį padarė ir vaistininkas Zertiurneris, kuris ir pavadino morfiną sapnų dievo Morfėjaus vardu.

Devynioliktas šimtmetis yra gausus atradimų alkaloidų srityje 1818 metais Kavantu ir Peletje iš vimdomojo riešuto išskyrė strichniną, kuris nusinešė daug gyvybių. 1820 metais Desosas chininmedžio žievėje atrado chininą, o Rungė kavoje – kofeiną. 1826 metais Gizeke atrado konijiną, 1828 metais Poselis ir Raimanas iš tabako išskyrė nikotiną,

Mainas 1831 metaiseksperimentuodamas su augalu beladona gavo atropiną.
1853 metais gydytojas iš Edinburgo Aleksandras Budas išrado adatą poodinėms injekcijoms, kas pagimdė naujas problemas žmonijai, nes tais laikais buvo klaidingai manoma, kad toks opiumo alkaloidų įvedimo kelias į organizmą nesukelia pripratimo ir dozės didinimo.
Praėjo dar daug laiko, kol savų atradimų sulaukė dar 2 000 įvairūs augaliniai alkaloidai nuo kokaino, kolchicino, giocino iki akonitino. Dar daugiau laiko praėjo kol šie pirmi alkaloidai prasimušė sau kelią iš laboratorijų ir mokslininkų kkabinetų pas gydytojus.

Alkaloidų klasifikacija

Didelis alkaloidų skaičius (kaip minėta aukščiau, šiuo metu virš 10.000 žinomų individualių junginių) verčia ieškoti tam tikrų bendrų jų klasifikacijos būdų. Tačiau iškart galima pabrėžti, kad iki šiol dar nepavyko sukurti visa apimančios vieningos jų klasifikacijos sistemos, kadangi alkaloidai yra pakankamai skirtingų struktūrų ir įvairiai gaunami junginiai.

Tinkamais alkaloidų klasifikacijos kriterijais galėtų būti jų biogenezė, struktūriniai ypatumai, biologinė kilmė ir spektroskopinės/spektrometrinės savybės (pvz., chromoforai UV spektroskopijoje, tipiška žiedų fragmentacija masių spektrometrijoje ir panašiai). Šiuolaikinėje alkaloidų klasifikacijoje stengiamasi suderinti visus paminėtus kriterijus, kompromisiškai derinant juos tarpusavyje.

Kartais grupė panašių alkaloidų, gaunamų iš tam tikros rūšies augalų, priskiriama vienai šeimai irvadinama vienu bendriniu vardu. Pavyzdžiui, gerai žinomas alkaloidas – LSD25 priskiriamas paprastosios skalsės (lot. Claviceps purpurea, angl. ergot) alkaloidų šeimai. Kitais atvejais alkaloidai priskiriami tam tikrai grupei pagal ryšių tipus (peptidiniai alkaloidai)arba išvis neklasifikuojami ir sudaro tiesiog tam tikras jų grupes.

Pagal cheminę struktūrą alkaloidai dažniausiai skirstomi į tokias klases: heterocikliniai alkaloidai;

alkaloidai, turintys egzociklinį azoto atomą ir alifatiniai aminai;

putrescino, spermidino ir spermino alkaloidai; peptidiniai alkaloidai;

terpeniniai ir steroidiniai alkaloidai.

Alkaloidų skirstymas

Dažniausiai pasitaikantis fragmentas alkaloidų molekulėse yra heterociklinis žiedas, būtinai turintis nors vieną azoto atomą. Iš visos heterocikliniųjunginių įvairovės galime išskirti keletą būdingiausių alkaloidams heterociklinių žiedų ir aptarti žinomiausius jų atstovus. Tokių pagrindinių fragmentų yra ddaug, bet mes apsistosime ties 7-8 pačiais būdingiausiais.

Alkaloidai dažniausiai išvardijami heterociklinių žiedų ir azoto atomų skaičiaus didėjimo tvarka, suskirstydami alkaloidus į pirolidino, piridino ir piperidino, pirolizidino ir chinolizidino, indolo, chinolino, izochinolino bei purino darinius.

Pirolidino alkaloidai

Pirolidino alkaloidai susidaro iš aminorūgšties ornitino, o augalai, kuriuose jie gaminasi, dažniausiai priklauso bulvinių šeimai, pavyzdžiui, drignė, vaistinė šunvyšnė (beladona), durnaropė. Žinomiausi atstovai yra vadinamieji tropano (tokio heterociklinio žiedo) alkaloidai atropinas, hiosciaminas, kokainas ir skopolaminas. Jau seniai nustatyta, kad skopolaminas mažina žmonių savikontrolę, tačiau, priešingai negu kokainas, nesukelia geidulingų minčių. Dėl savybės mažinti savikontrolę jis buvo naudojamas tardant karo belaisvius kaip „tiesos vaistas“. Šie alkaloidai slopina nervų sistemos veiklą, skatina skrandžio sulčių sekreciją, lėtina širdies darbą, plečia kraujagysles.

Piridino ir piperidino alkaloidai

Piridino ir piperidino alkaloidų struktūros pagrindas yra šešianariai žiedai su vienu azoto atomu, randami daugybėje rūšių nuodingų augalų. Tai dėmėtoji mauda, tabakas, nuodingoji nuokana ir lobelija. Žinomiausi junginiai iš jų yra, be abejo, nikotinas iš tabako ir koniinas iš maudos ir nuokanos: pirmasisdėl visuotinio paplitimo ir vartojimo, antrasis dėl liūdnos šlovės, ateinančios net iš antikos.

Tabakas pirmą kartą pateko į Europą 1511 metais, kai ispanų konkistadorai tabaką iš Centrinės Amerikos parvežė į Pirėnų pusiasalį. 1560 metais tabakas nukeliavo iki Paryžiaus, o iš ten jau

paplito po visą Europą. Pagrindinė veiklioji medžiaga tabake – nikotinas – niekada nebuvo naudojama kaip vaistas. Biologijai ir chemijai pasiekus atitikamą lygį buvo nustatyta, kad žmonėms gali būti mirtinas jau pusėje cigaro esantis nikotino kiekis, t. y. 50-100 mg. Dar stipriau tabako „chemija“ pasireiškia, kai jis ne kramtomas, o rūkomas.

Vokiečių kultūros tyrinėtojas Hasso Spode savo straipsnyje „Tabako istorija Europoje“ (1996) rašė, kad kiekvienas tabako šimtmetis yra savaip apibūdinamas – XVII amžiuje vyko kova tarp senų papročių ir naujųjų moderniųmedžiagų (tabako), jjo simbolis buvo pypkė, XVIII amžiuje paplito uostomasis tabakas, XIX amžiuje jau ėmė vyrauti biurgeriški cigarai, XX amžius pažymėtas greitomis, demokratiškomis cigaretėmis. O kas bus dvidešimt pirmajame?! Spode sako, kad žvelgiant į Ameriką galima būtų tikėtis ateinančios iš ten kramtomosios gumos su nikotinu epochos.

Kitas „antikinis“ alkaloidas koniinas ekstraktų (tinktūrų) iš dėmėtosios maudos pavidalu senovėje buvo tiesiog naudojamas mirties bausmėms vykdyti. Jam veikiant, žmogus iš pradžių paralyžiuojamas, paskui prasideda dusulio priepuoliai ir galiausiai ateina mirtis. Legendinis graikų filosofas Sokratas, kaip tautos ppriešas, 399 metais prieš Kristaus gimimą buvo nuteistas mirties bausme ir turėjo išgerti tokio ekstrakto. Mūsų geografinėse platumose dėmėtosios maudos irgi auga, be to, mes galime „pasidžiaugti“ ir nuodingąja nuokana, kuri taip pat yra vienas iš nuodingiausių, mirtinai veikiančių augalų LLietuvoje. Šis augalas pavojingas tuo, kad lengvai gali būti palaikytas valgomuoju pastarnoku.

Pirolizidino ir chinolizidino alkaloidai

Lietuvos pievose ir miškuose auga žolelės, apdovanotos gražiais lietuviškais vardais – žilė, taukė, agurklė ir šalpusnis. Visose jose randami alkaloidai, kurie augaluose susidaro iš ornitino (pirolizidinai) ir lizino (chinolizidinai). Jau nuo seno visos šios žolelės yra naudojamos medicinoje, o agurklė žinoma ir kaip prieskoninis augalas. Žilės ir taukės, augančios ganyklose, gali būti gyvulių kritimo priežastis dėl jose esančių nuodingų pirolizidino alkaloidų.Tokie nuodingieji alkaloidai visų pirma yra kepenų nuodai. Todėl taukės net ir gydomaisiais tikslais negalima naudoti dideliais kiekiais, ją vartoti draudžiama nėščioms bei žindančioms moterims.

Indolo alkaloidai

Visų šių alkaloidų pirmtakas augaluose ir gyvūnuose yra nepakeičiamoji aminorūgštis triptofanas. Iš jo susidaro serotoninas, kuris organizme atsakingas už virškinamojo trakto vveiklą, kraujagyslių tonusą, skausmo jutimą, apetitą, o jo kiekio kitimai lemia įvairias psichikos ligas, tokias kaip depresija, migrena, nemiga, šizofrenija ir kt.

Indolo alkaloidai pasižymi įvairiausiomis savybėmis ir gali būti naudojami ir kaip vaistai, ir kaip narkotikai, nuodai. Pavyzdžiui, alkaloidas harmanas, kuris randamas gėlėse kryžiažiedėse, yra vartojamas kaip antidepresantas, fizostigminas – kaip oftalmologinė priemonė,rezerpinas – kaip mažinantis kraujospūdį vaistas, ergotaminas žinomas kaip ginekologinis ir antimigreninis preparatas, ne viename nuotykių romane aprašytas strichninas – kaip labai stiprus nuodas, o psilocibinas, johimbinas, LSD ((D-lizergo rūgšties dietilamidas) – kaip centrinės nervų sistemos stimuliatoriai. Šie alkaloidai dėl savo panašumo į serotoniną keičia natūralų jo poveikį smegenims, sukeldami įvairius fiziologinius ir psichinius pokyčius organizme.

Dar du indolo alkaloidai vinblastinas ir vinkristinas, naudojami efektyviam leukemijos gydymui, yra išskiriami iš visžalio augalo žiemės (lot. vinca). Kol medicinos praktikoje nebuvo naudojami šie alkaloidai, pacientai, kenčiantys nuo limfinės sistemos vėžio – vadinamosios Hodžkino ligos, negalėjo turėti beveik jokios vilties. Pradėjus naudoti šį alkaloidą, išgyvenimo tikimybė ligoniams padidėjo net iki 90 proc.

Tokie faktai gali įtikinti žmones tausoti įvairią florą ir fauną natūralioje gamtoje, nes mes dar labai daug ko nežinome apie realią naudą, kurią mums galėtų duoti augalijos karalystė.

Chinolino alkaloidai

Turbūt svarbiausias iš visų chinolino alkaloidų yra chininas, ir jo reikšmė kovojant su maliarija – labai didelė, nors šiais laikais sukurta modernių preparatų maliarijai gydyti. Manoma, kad maliarija žmonės serga jau maždaug 50 000 metų, Afrikoje kasmet nuo jos miršta 1,5-3 mln. žmonių.

XX amžiaus pradžioje, prieš atrandant antibiotikus, pacientai, sergantys sifiliu, būdavo specialiai užkrečiami maliarija, taip dirbtinai sukeliant chininu kontroliuojamą karščiavimą,nuo kurio žūdavo sifilio sukėlėjas. Dalis pacientų mirdavo nuo maliarijos, tačiau tai buvo geresnė išeitis nei beveik šimtaprocentinė mirtis nuo sifilio.

Na o linksmesnė chinino istorijos dalis tęsiasi nuo to laiko, kai kažkas kartaus sskonio chinino vandenį – toniką sumaišė su degtine ar džinu ir paragavo gauto kokteilio. Iš tiesų žmonės tropinėse platumose gali pasakyti, kad jie imasi profilaktinių priemonių prieš maliariją, tačiau antrojo komponento perteklius neretai pakenkia labiau.

Izochinolino alkaloidai

Tai opiumas, kodeinas, tebainas, morfinas ir pagaliau heroinas. Kaip Kinija kariaudama su Anglija dėl opiumo prarado Honkongą, taip žmogus, pradėjęs ieškoti tariamos palaimos vartodamas opiumo preparatus ir nuo jų „atkeliavęs“ iki heroino, tikrai pralaimės savo gyvenimą. Statistika sako, kad pralaimės dažniausiai negrįžtamai.

Kitasžymus izochinolino alkaloidų atstovas yra tubokurarinas. Jis išskiriamas iš tropinių lianų Chondrodendron tomentosum ir sudaro pagrindinę Pietų Amerikos indėnų naudojamų kurarės nuodų dalį. Kai chirurgas ir anesteziologas ruošia ligonį plaučių arba širdies operacijai, reikia, kad krūtinės ląsta nejudėtų.

Atitinkamas tubokurarino kiekis tam tikram laikui paralyžiuoja skersaruožius raumenis, o pacientas operacijos metu prijungiamas prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Džiunglėse, pataikius užnuodytai indėno strėlei, medžiotojo auka paprastai gauna tokią dozę tubokurarino, kad jos užtektų dešimčiai operacijų.

Purino alkaloidai

Mūsų kasdieniniai purino alkaloidai – kofeinas, teobrominas, teofilinas. Prie jų dar galime priskirti aminofiliną, kuris yra kompleksinis teofilino ir paprasto organinio junginio etilendiamino darinys, naudojamas bronchinės astmos gydymui. Šie alkaloidai paprastai gaunami iš kavos bei kakavos pupelių ir arbatžolių.

Chemine struktūra jie yra labai artimi vadinamosioms purino bazėms, įeinančioms į deoksiribonukleorūgščių (DNR), ribonukleorūgščių ((RNR), kuriose saugoma visa genetinė mūsų informacija, ir pagrindinio energijos šaltinio ląstelėse – adenozintrifosfato (ATF) sudėtį.

Matyt, todėl mes su tokiu dideliu malonumu vartojame tuos maisto produktus, kuriuose jų yra: skaniai kramsnojame šokolado plytelę, užsigerdami žaliąja ar juodąja arbata, o po sočių pietų išgeriame mažą stiprios juodos kavos puodelį.

Alkaloidų fizikines ir chemines savybės

Alkaloidaitai sudėtingi organiniai junginiai, kurių struktūroje yra azoto ir kurie turi bazinių savybių. Jie jungiasi su organinėmis ir neorganinėmis rūgštimis, sudarydami druskas. Dauguma alkaloidų yra kristaliniai ar amorfiniai, optiškai aktyvūs ( išskyrus atropiną ), bespalviai ( išskyrus berberiną ir kolchiciną – geltonos spalvos, o sangvinarinas – raudonos spalvos ), be kvapo (nikotinas, kuris yra lakūs nemalonaus kvapo skystis ) kartaus skonio junginiai. Alkaloidų bazės išskyrus kofeiną, netirpsta vandenyje, o gerai tirpsta chloroforme,alkoholyje, eteryje. Alkaloidų druskos yra tirpios vandenyje, alkoholyje ir netirpios organiniuose tirpikliuose.
Alkaloidų reikšme augalui iki šiol nėra iki galo ištirta. Manoma, kad alkaloidai saugo augalą nuo kenkėjų, būtent dėl jų rūgštaus skonio žolėdžiai gyvūnai neėda augalą. Kita teorija teigia, kad alkaloidai tai nereikalingi baltymų apykaitosproduktai. Kitų nuomonė yra, kad augalo požeminėse dalyse sukaupti alkaloidai dalyvauja medžiagų apykaitos procesuose, skatina šaknų augimą, o patekę į dirvą, sudaro barjerą, pro kuri neprileidžia mikroorganizmus. Tačiau neviena išvardinta teorija nepaaiškina iki galo

alkaloidų tikrąją reikšmę augalui, nes vieni augalai kaupia alkaloidus, o kiti visai nekaupia jų.

ALKALOIDAI AUGALŲ PASAULYJE

Apie 5000 įvairių rūšių augalų kaupia alkaloidus. Alkaloidai augalo organuose yra pasiskirstę nevienodai, vieni augalai daugiau kaupia jų sėklose, kiti – lapuose, šaknyse arba žievėje, parenchiminiame audinyje, ląstelėje. Tame pačiame augale gali būti panašių ir skirtingų alkaloidų. Augalo vegetacijos metu alkaloidų kiekis kinta pvz.: daugiausia jų būna augalui žydint. Vegetacijos pabaigoje alkaloidai kaupiasi sėklose, šaknyse. Alkaloidų kiekis augale priklauso nuo daugelio nuo augalo amžiaus, aplinkos vveiksnių ir geografinės vietovės pvz.: druskė auganti smėlyje, sukaupia iki 1% alkaloidų, o auganti molyje – tik jo pėdsakus. Alkaloidų kaupimuisi turį įtakos dirvos patręšimas azotinėmis trąšomis.

Alkaloidų poveikis

Alkaloidai net labai mažomis dozėmis specifiškai veikia gyvus organizmus: tai gali būti raminantis, nuskausminantis arba stimuliuojantis, sukeliantis traukulius, taip pat psichoaktyvuojantis, t. y. sukeliantis euforiją ir haliucinacijas, poveikis. Dažnai tas pats alkaloidas gali pasižymėti keliais poveikiais. Todėl dalis šių junginių jausenovėje buvo pradėta naudoti ir kaip vaistai, ir kaip medžiagos, kurias mes dabar vvadiname bendru narkotikų pavadinimu.

Apibendrinus įvairius visuomenės tyrimus nustatyta, kad 2008 metais bent kartą narkotikų yra vartoję 12,5 proc. Lietuvos gyventojų, o jei priskaičiuotume dar ir oficialiai leidžiamų narkotinių medžiagų (nikotino ir etilo alkoholio) indėlį, tai vargiai liktų 10-20 proc. tų, kkurie tokių „gėrybių“ neragavo. Todėl kiekvienam iš mūsų vertėtų žinoti, kaip veikia tokios cheminės medžiagos ar jų mišiniai ir kokie gali būti jų vartojimo padariniai.

Nors didelę dalį narkotinių medžiagų sudaro cheminiai junginiai, priskiriami alkaloidams, tačiau daug daugiau tokių medžiagų mes sunaudojame kasdien su maisto produktais ir gėrimais.

Augalai kuruose randasi alkaloidai

Žinomiausialkaloidai: atropinas – vienas iš nuodingų alkaloidų, randamas durnaropėse ir drignėse; kapsaicinas – deginančio skonio alkaloidas, randamas aitriojoje paprikoje; kofeinas – stimuliuojantis alkaloidas, randamas kavoje, kakavoje, arbatoje; kokainas – vienas iš nuodingų alkaloidų, randamas kokmedyje; koniinas – vienas iš nuodingų alkaloidų; meskalinas – alkaloidas, sukeliantis haliucinacijas, randamas pejotų rūšies kaktusuose; morfijus – vienas iš nuodingų alkaloidų, randamas aguonose; muskarinas – vienas iš nuodingų alkaloidų, randamas raudonosiose musmirėse; nikotinas – vienas iš nnuodingų alkaloidų, randamas tabake; strichninas – vienas iš nuodingų alkaloidų.

Apie 5000 įvairių rūšių augalų kaupia alkaloidus. Alkaloidai augalo organuose yra pasiskirstę nevienodai: vieni augalai daugiau kaupia jų sėklose, kiti – lapuose, šaknyse arba žievėje, parenchiminiame audinyje, ląstelėje. Tame pačiame augale gali būti panašių ir skirtingų alkaloidų. Augalo vegetacijos metu alkaloidų kiekis kinta, pvz., daugiausia jų būna augalui žydint. Vegetacijos pabaigoje alkaloidai kaupiasi sėklose, šaknyse. Alkaloidų kiekis augale priklauso nuo daugelio sąlygų: nuo augalo amžiaus, aplinkos veiksnių ir geografinės vietovės, pvz., ddruskė, auganti smėlyje, sukaupia iki 1 % alkaloidų, o auganti molyje – tik jo pėdsakus. Alkaloidų kaupimuisi turi įtakos dirvos patręšimas azotinėmis trąšomis. Lietuvoje daugiausia alkaloidų susikaupia ankštinių, bulvinių, aguoninių, vėdryninių šeimų augaluose.

Paprikos vaisiai, sferofiros, efedros žolė turi aciklinių grupės alkaloidų. Paprikos vaisiai (Fructus capsici)- vienmečiai žoliniai augalai, kuriuose randama apie 70 % alkaloido vadinamo kapsaicinu, kuris pasižymi erzinančiomis savybėmis ir deginančiu skoniu. Kapsaicinas randamas tik vaisių sėklų epidermio ląstelėse po kutikula. Efedros žolėje (Herba ephedrae) esama alkaloido efedrino.

Sferofiros (Herba sphaerophysae) – daugiametis žolinis augalas, paplitęs Vidurinės Azijos lygumose, kartais randamas ir dykumose, druskingose pievose kaip lauko piktžolė. Augale randama iki 0,4 % alkaloido sferofino. Jis dažniausiai vartojamas druskos pavidale. Sferofiros gali sumažinti kraujospūdį, stiprina gimdos raumenų susitraukimus, kartais vartojamas hipertonijos atveju.

Efedros žolė (Herba ephedrae). Daugiausia alkaloidų turi asiūklinė efedra. Tai stambus iki 1 m aukščio dvinamis krūmas, paplitęs Vidurinėje Azijoje, Tian Šanio kalnuose. Žaliava renkama iš jaunų augalo viršutinių šakučių. Efedrojerandama iki 3,2 % alkaloido efedrino. Visi kiti alkaloidai, randami efedros žolėje, yra efedrino izomerai. Efedrinas veikia centrinę nervų sistemą, skatina širdies kraujagyslių veiklą. Efedros žolė vartojama kaip antialerginė ir broncholizinė priemonė.

Plačialapė žilė (Senecio platyphylloides) – augalas, turintis pirolizidino grupės alkaloidų. Tai daugiametis žolinis augalas, augantis pavėsinguose Kaukazo miškuose. AAugale randama daug alkaloidų, vieni iš jų: platifilinas, saracinas, senecifilinas, kurie sudaro apie 1,5 %. Alkaloidų kiekis priklauso nuo žaliavos rinkimo laiko. Platifilinas savo veikimu artimas atropinui, jis veikia antispazmiškai, panašiai veikia ir saracinas.

Siauralapis termopsis, stambiavaisė sofora, vaistinė šunvyšnė, paprastoji durnaropė turi piridino grupės alkaloidų. Siauralapis termopsis (Thermopsis lanceolata) – daugiametis žolinis augalas, siekiantis iki 40 m aukščio, paplitęs Rytų ir Vakarų Sibire bei visoje Europoje. Termopsis auga kaip piktžolė pasėliuose. Žaliavai išgauti renkami lapuoti stiebai su žiedais. Alkaloidus termopsis kaupia įvairiose augalo vietose: antžeminėje dalyje sukaupia iki 0,5-2,5 % alkaloidų, iš kurių svarbiausias yra termopsinas, be jo, augale dar randami homotermopsinas, anagirinas, kurie yra termopsino dariniai. Sėklose randama iki 3 % alkaloidų, iš kurių svarbiausias yra citizinas. Panašius alkaloidus turi ir kiti augalai, kaip Cytisus, Tupinus, Sophora rūšys. Panašios struktūros alkaloidai vadinami „lupinano alkaloidais“. Termopsio žolės alkaloidai naudojami kraujospūdžiui didinti, kai kurie šios grupės alkaloidai veikia skrandžio gleivinęir didina bronchinių liaukų sekreciją ir tuo palengvina atsikosėjimą.

Stambiavaisė sofora (Sophora pachycarpa) – daugiametis puskrūmis, turintis stipriai išsivysčiusią šaknų sistemą, paplitęs Vidurinėje Azijoje. Iš augalo antžeminės dalies išgaunama apie 4 % alkaloidų, iš jų svarbiausias yra pachikarpinas. Jis vartojamas kraujospūdžiui mažinti ir gimdymui pagreitinti.

Vaistinė šunvyšnė (Atropa belladonna) – daugiametis stambus žolinis augalas, uužaugantis iki 2 m aukščio, paplitęs Vidurinėje Europoje. Žaliava išgaunama iš lapų ir iš supjaustytų ir išdžiovintų stiebų bei šaknų. Visame augale kaupiasi alkaloidai, tačiau daugiausia jų randama lapuose (iki 1 %). Pagrindinis alkaloidas – hiosciaminas. Alkaloidų išgavimo procese jis virsta receminiu junginiu – atropinu. Atropinas sudaro 99 % šunvyšnėje esamųalkaloidų. Atropinas antispazmiškai veikia centrinę nervų sistemą. Atropinas savo veikimu panašus į kokainą, kuris išgaunamas iš kokamedžio. Ankščiau kokainas buvo plačiai naudojamas medicinoje kaip antispazminė ir raminamoji priemonė, tačiau dabar jis yra rečiau naudojamas dėl jo toksinio ir priprantamojo poveikio.

Paprastoji durnaropė (Datura stramonium) – vienmetis žolinis augalas, paplitęs vidurio Europos šalyse. Žaliava išgaunama iš džiovintų lapų. Visame augale randama tropano grupės alkaloidų, kurių pagrindinis yra hiosciaminas (apie 2 %), kuris perdirbamas į atropiną.

Karališkasis chininmedis, mėlynasis bandranis turi chonolino grupės alkaloidų. Karališkasis chininmedis (Cinchona calisaya) – visada žaliuojantis medis, jo tėvynė – Pietų Amerika. Daugiausia alkaloidų gaunama iš medžio žievės parenchiminių ląstelių. Alkaloidų kiekis siekia iki 18 %. Jų kiekį galima padidinti atnaujinant žievę. Tam tikslui kamieno žievė yra nudrožiama iki tošies, o sužeista vieta aprišama samanomis. Aprištas kamienas greitai regeneruoja žievę, kurioje alkaloidų kiekis yra didesnis. Vertingiausias alkaloidas, randamas žievėje, yra chininas, kuris blogai tirpsta vandenyje, o geriau chloroforme ir

alkoholyje. Chininas yra kartaus skonio, pasižymi plačiu veikimo spektru: skatina gimdos susitraukimus, taip palengvinant gimdymą, plečia kraujagysles, slopina širdies dirglumą, tačiau gali sukelti audinių nekrozę. Tai tipiškas protoplazmos nuodas. Chininmedžio žievėje randama dar 24 alkaloidai, svarbiausi iš jų: cinchoninas ir cinchonidinas. Cinchonas yra pagrindinis cinchonos medžio alkaloidas. Cinchonosžievė pradėta vartoti XVIII a. kaip vaistas sergant maliarija, drugio liga.

Mėlynasis bandranis (Echinops ritro) – daugiametė žolė, paplitusi Vidurinės Azijos stepių rajonuose. Žaliava gaunama iš prinokusių vaisių, kuriuose randama apie 1 % alkaloidų, iiš kurių vertingiausias yra echinopsinas. Echinopsino veikimas yra artimas strichninui, jo didelės dozės sukelia traukulius.

Daržinė aguona ir ugniažolė turi izochinolino grupės alkaloidų. Daržinė aguona (Papaver somniferum) – tai vienmetis žolinis augalas iki 1,5 m. aukščio. Žaliava – opiumas, gaunamas iš neprinokusių aguonos galvučių. Opiumas yra išgaunamas įpjovus aguonos galvutę, tačiau ne kiaurai. Iš jos gaunama apie 0,2 g opiumo. Gautas opiumas išmaišomas ant stiklelio ir džiovinamas saulėje, kur įgauna tamsiai rudą spalvą ir kartųjį skonį. Alkaloidai, randami opiume, yra druskų ppavidalo, jų kiekispriklauso nuo daugelio faktorių: aplinkos sąlygų, geografinės padėties. Iš 1 hektaro aguonų gaunama 5-70 kg opiumo. Opiume randama apie 10 % morfino, 0,08 % – narkotino ir 0,07 % kodeino. Kiti alkaloidai yra mažiau svarbūs. Opiumo alkaloidai vartojami sskausmui mažinti. Morfinas vartojamas medicinoje. Jis veikia centrinę nervų sistemą, nuo jo dozių išnyksta daug nemalonų pojūčių (skausmas, kosulys, alkis, gerėja nuotaika, žmogus patiria euforiją), tačiau morfinas gali sukelti pripratimą. Morfino perdozavimas paralyžuoja kvėpavimo centrus ir žmogus gali mirti. Opiumo alkaloidas – kodeinas – panašaus veikimo kaip ir morfinas.

Ugniažolė (Chelidonium majus) – daugiametė žolė, paplitusi Lietuvoje ir Azijoje. Augale randama apie 20 alkaloidų, kurie yra druskos pavidalo. Pagrindinis alkaloidas yra chelidoninas, kuris veikia panašiai kaip morfinas.

Indolo grupės alkaloidų turi nuodingasis činčiberas, rangytoji rauvolfija. Nuodingasis činčiberas (Strychnos nux vomica) auga atogrąžų tropinėje juostoje: Indijoje, Indonezijoje. Medyje yra randama daug nuodingų junginių. Žaliava išgaunama iš augalo sėklų. Endosperme randama alkaloidų: brucino ir strichnino. Sėkloje yra apie 5 % alkaloidų. Strichnino nitratas veikia ccentinę nervų sistemą, stipriausiai veikia nugaros smegenis. Jo didesnės dozės sukelia traukulinius priepuolius, nuo kurių žmogus miršta. Strichninas dažniausiai yra naudojamas paralyžiaus atvejais pailgų smegenų centrams stimuliuoti.

Rangytoji rauvolfija (Rauwolfia serpentia) – visada žaliuojantis puskrūmis. Jis žydi per visus metus, todėl yra auginamas kaip dekoratyvinis augalas. Rauvolfija auga Indijoje. Žaliava gaunama iš džiovintųšaknų. Augalas paprastai žievėje kaupia daugiau kaip 50 alkaloidų, bendras jų kiekis siekia iki 3 %. Visų svarbiausias yra rezerpinas, kuris mažina kraujospūdį ir veikia centrinę nervų sistemą. Iš ššio augalo išskirtų alkaloidų raminantis poveikis aprašytas dar Ajurvedos užrašuose, o senovės bengalų kalba šis augalas vadinamas chandra (mėnulis).

Išvados

Alkaloidai – sudėtingi organiniai junginiai, kurių struktūroje yra azoto ir kurie turi bazinių savybių. Jie jungiasi su organinėmis ir neorganinėmisrūgštimis, sudarydami druskas. Dauguma alkaloidų yra kristaliniai ar amorfiniai, optiškai aktyvūs (išskyrus atropiną), bespalviai (išskyrus berberiną ir kolchiciną – geltonos spalvos, o sangvinarinas – raudonos spalvos), be kvapo (nikotinas, kuris yra lakus nemalonaus kvapo skystis), kartaus skonio junginiai. Alkaloidų bazės, išskyrus kofeiną, netirpsta vandenyje, o gerai tirpsta chloroforme, alkoholyje, eteryje. Alkaloidų druskos yra tirpios vandenyje, alkoholyje ir netirpios organiniuose tirpikliuose.

Alkaloidais vadiname daugiau kaip 10.000 azotą turinčių jau išskirtų ir identifikuotų dažniausiai augalinės ir žymiai rečiau gyvulinės kilmės gamtinių junginių, pasižyminčių bazinėmis savybėmis ir net labai mažomis dozėmis specifiškai veikiančių gyvus organizmus.

Tai gali būti raminantis, nuskausminantis arba stimuliuojantis ir sukeliantis traukulius, taip pat psichoaktyvuojanis, t.y., iššaukiantis euforiją bei haliucinacijas ir kt. poveikis. Dažnai vienas ir tas pats alkaloidas gali pasižymėti iškart keliais poveikiais natūralioms žmogaus fiziologinėms savybėmis ir būsenoms, įvairiai jas pakeisdamas.

Alkaloidų atradimas padarė dideli žingsnį medicinos pasaulyje. Kaip sakė vienas mokslininkas: „ Vaistas nuo nuodo skiriasi tik doze”. Alkaloidų atradimas pražudė ir išgelbėjo daugelio žmonių gyvybių.

Literatūra

D.Baranauskaite, J. Remeikiene „ Farmakognozija”

Albinas Žilinskas, Vilniaus universitetas, AAlkaloidai

http://lt.wikipedia.org/wiki/Alkaloidas

http://www.alkaloids.org