Indoeuropiečių kalbų šeima

Kiek yra pasaulyje kalbų šeimų, sunku tiksliau pasakyti dėl tos pačios priežasties, kaip ir atsakyti į klausimą, kiek yra iš viso žemės rutulyje kalbų. Lenkų kalbininko T. Milevskio „Bendrosios kalbotyros apybraižoje“ suminėtos 37 kalbų šeimos ir keletas grupių bei atskirų kalbų. Tačiau ateityje, geriau ištyrus visas kalbas, matyt, dar turėtų padidėti šeimų skaičius.

Viena iš geriausiai ir didžiausių kalbų šeimų yra jau minėta indoeuropiečių šeima. Šios šeimos kalbomis šneka arti dviejų milijardų žmonių, taigi bemaž pusė Žemės rutulio ggyventojų. Seniau indoeuropiečių kalbos buvo paplitusios tik Europoje ir pietų Azijoje (daugiausia Indijoje ir Irane), o vėlesniais laikais, kolonizuodami naujus kraštus, indoeuropiečiai išplatino savo šeimos kalbas ir kituose žemynuose – Amerikoje, Australijoje, Afrikoje.

Kur buvo senųjų indoeuropiečių tėvynė, dar nėra kaip reikiant išaiškinta. bet daugelis mokslininkų linkę manyti, kad ji veikiausiai buvusi vidurio Europoje (Dunojaus vidupio ir žemupio teritorijoje, Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje). Lingvistinė indoeuropiečių žodžių analizė rodo, kad indoeuropiečių protėviai gyvenę teritorijoje, buvusioje toliau nuo jūros ir aukštų kalnų, kkrašte, kuriame nebuvo nei dramblių, nei liūtų, bet augo bukai ir beržai.

Indoeuropiečių kalbų raida nuo jų prokalbės iki mūsų laikų buvo labai sudėtinga. Vienos iš tų kalbų plėtojosi sparčiau, o kitos dėl susidariusių istorinių aplinkybių vystėsi lėčiau ir dėl tto labiau išlaikė prokalbės bruožų. Iš visų dabartinių gyvųjų indoeuropiečių kalbų mažiausiai nutolo nuo prokalbės baltų (lietuvių ir latvių) kalbos. Jose yra išlaikyta senovinė ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicija, daugelis senųjų dvibalsių, nemaža senų galūnių, kurios kitose indoeuropiečių kalbose seniai išnyko (plg. liet. vilkas ir rus. волк, angl. wolf, vok. Wolf, pranc. loup) ir kt.

Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro 11 šakų:

a) baltų,

b) slavų,

c) germanų,

d) italikų ir romanų,

e) keltų,

f) graikų,

g) albanų,

h) armėnų,

i) indų – iranėnų,

j) anatolų,

k) tocharų.

Dvi paskutiniosios šakos jau yra išnykusios, ir apie joms priklausiusias kalbas težinome tik iš išlikusių rašto paminklų.

Baltų kalbos

Šiai šakai priklauso gyvosios lietuvių, latvių kalbos ir mirusios — prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių. Lietuvių iir latvių kalbomis dabar šneka apie 5 mlj. žmonių (daugiausia Lietuvos ir Latvijos teritorijose). Visos kitos baltų kalbos, išskyrus prūsus, nepaliko jokių rašto paminklų, todėl apie jas ir apie jomis kalbėjusių žmonių skaičių maža ką težinome.

Pats baltų terminas XIX a. atsirado iš Baltijos jūros vardo, kuris gali būti susijęs su šaknimi balt-, nors dėl to atskirų ‘mokslininkų yra pareikšta skirtingų nuomonių bei hipotezių, ir šis klausimas dar galutinai neišspręstas. Mūsų garsūs kalbininkai K.Jaunius ir K.Būga, remdamiesi I a. romėnų istoriko KKornelijaus Tacito veikale „Germania“ minimu „Aestiorum gentes“, baltus vadino aisčiais. Bet kadangi senuose istoriniuose šaltiniuose šiuo pavadinimu buvo vadinami tik prūsai, tad nuo jo kitų kalbininkų ir atsisakyta.

Iš vietovardžių analizės nustatyta, kad senovėje baltų gyvenamoji teritorija driekėsi nuo žemutinės Vyslos gana toli į rytus: jie apėmė Nemuno, Prėgliaus baseinus, Dauguvos, Dnepro, Pripetės aukštupius. Tačiau pirmaisiais m.e. amžiais, ypač VI-VII a., baltų gyvenamieji plotai ėmė siaurėti: vakaruose buvo išstumti ar asimiliuoti germanų, o rytuose — rytų slavų genčių. Iš XII a. rusu metraščių (vad. Nestoro kronikos) matyti, kad tuo metu j rytus nuo Smolensko dar gyvenusi baltų gentis galindai, t.y. „galiniai“ (plg. liet. galas), kurie apie XIV a. visai suslavėjo.

Nuo seno baltai turėjo glaudžių kontaktų ne tik su slavais ir germanais, bet ir su savo šiaurės kaimynais finais (dabartinių estų, suomių ir kt. protėviais). Tai rodo nemaža baltiškų žodžių, išlikusių ligi šiol finų kalbose, pvz.: est. hein „šienas“, kirves „kirvis“; suom. pirtti „dūminė pirkia“ {plg. liet. pirtis, latv. pirts) ir kt.

Baltų kalbos yra artimiausios slavų kalboms (priskaičiuojama per 300 bendrų baltams ir slavams žodžių, taip pat randama nemaža morfologijos, sintaksės bendrybių). Todėl kai kurie lingvistai mano, kad baltai ir slavai kadaise sudarę vieną baltų-slavų šaką, vėliau suskilusią į dvi atskiras atšakas. TTačiau kiti tokiai nuomonei nepritaria ir tvirtina, kad baltų ir slavų kalbos išriedėjusios iš skirtingų prokalbės tarmių, o daugelis toms kalboms būdingų bendrybių esą arba paveldėtos iš indoeuropiečių prokalbės, arba atsiradusios vėliau dėl artimų baltų ir slavų kalbų kontaktų. Taigi ši problema dar nėra galutinai išspręsta.

Baltų kalbos paprastai skirstomos į dvi grupes: vakarų baltus ir rytų baltus. Vakarų baltams priskiriamos išnykusios prūsų ir jotvingių (kartais dar ir kuršių), o rytų baltams — gyvosios lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos.

Iš vakarų baltų daugiausia pažįstama yra prūsų kalba, kuria buvo šnekama tarp Vyslos žemupio ir Nemuno (dabartinėje Kaliningrado srityje ir Lenkijos šiaurės vakaruose). Dar I—III a. dalį prūsų buvo pavergę germaniškos kilmės gotai, o XIII a. juos nukariavo kryžiuočiai. Nors prūsai lengvai nepasidavė savo pavergėjams ir apie 400 metų išlaikė savo gimtąją kalbą, tačiau visokiais būdais persekiojama, net įstatymais draudžiama prūsų kalba tolydžio nyko, kol XVIII a. pradžioje ji galutinai liovėsi skambėjusi.

Prūsų kalbai artima turėjo būti ir jotvingių kalba (kartais laikoma net prūsų kalbos tarme). Šia kalba kalbėta Užnemunėje, arba Sūduvoje, taip pat Balstogės (Bialystoko), Seinų, Suvalkų rajonuose, dabar priklausančiuose Lenkijai. Jotvingius 1283 m. smarkiai nusiaubė kryžiuočiai, kurie dalį jų iškėlė į Sambiją (vieną iš prūsų žemių).

Apie jotvingių kalbą, išnykusią aanksčiau už prūsų kalbą, turime labai nedaug duomenų: keletą prastai užrašytų žodžių ir keliolika jotvingiškais įtariamų vietovardžių (Bilsas „ežero pavad.“, Jieznas „miestelio pavad.“ ir kt.). Jotvingių kalbos substratu laikomas ir kai kurių lenkų tarmių „mozūravimas“ (s, z tarimas vietoj š, ž).

Vakariniai baltai nuo rytinių, kaip matyti iš prūsų kalbos paminklų, skyrėsi šiomis būdingesnėmis ypatybėmis: 1) jie išlaikė senovinį dvibalsį ei, kurį rytiniai baltai pavertė ie (plg. pr. deivis — liet. dievas, latv. dievs; pr. prei — liet, prie, Leipalingis, plg. liepa); 2) vietoj prabaltiškų š, ž, panašiai kaip ir latviai, turėjo s, z (plg. pr. asis — liet. ašis; pr. sunis — liet. šuo; pr. semmē — liet. žeme); 3) vietoj priebalsinio junginio gl turėjo dl (plg. pr. addle — liet. eglė); 4) turėjo bevardės giminės daiktavardžių formas (plg. pr. balgnan — liet. balnas; pr. median — liet. medis, medžias); 5) turėjo daugiskaitos galininke galūnę -ns (plg. pr. akins — liet. akis;. pr. genans — liet. žmonas); 6) turėjo nemaža skirtingų žodžių (plg. pr. aglo — liet. lietus, latv. lietus; pr. gaylis — liet. baltas, latv. balts) ir kt.

Iš rytų baltų kalbų stambiausia yra lietuvių kalba, kuria šneka apie 3 mlj. žmonių Lietuvoje, šiek tiek Baltarusijoje (Apso, Gervėčių,

Varanavo, Rodunės apylinkėse) ir Lenkijos Šiaurės rytuose (Punske, Seinuose). Be to, nemažai lietuviškai kalbančių yra JAV, Brazilijoje, Argentinoje, Australijoje ir kitur. Ligi Antrojo pasaulinio karo lietuvių gyventa ir Rytų Prūsijoje, kur nuo XVI a. vidurio buvo išsiplėtusi lietuvių literatūrinė bei kultūrinė veikla.

Nors XIII—XV a. lietuviai buvo sukūrę didžiulę valstybę (Vytauto laikais pasiekę net Juodąja jūrą), tačiau lietuvių kalba netapo oficialiąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba. Joje valstybės reikalams buvo vartojamos kanceliarinė slavų, lotynų, lenkų kalbos (pastarosios įtaka ypač išsiplėtė po 1569 mm. Liublino unijos). Seniausieji lietuvių kalbos paminklai siekia XVI a. pradžių. Pirmasis žinomas lietuviškas raštas — anoniminis poterių tekstas, ranka įrašytas į 1503 m. Štrasburge išleistos knygos „Tractatus sacerdotalis“ paskutinį puslapį. Tekstas remiasi dzūkų tarme ir veikiausiai yra nuorašas iš dar ankstesnio originalo. Nėra abejonės, kad bažnytinių lietuviškų rankraštinių tekstų būta ir anksčiau, gal net XIV a. pabaigoje, nes, 1387 m. įvedus aukštaičiuose krikščionybę, tokių tekstų būtinai reikėjo religinei praktikai (istoriniuose šaltiniuose yra užuominų, kad pirmasis poterius į lietuvių kalbą eesąs išvertęs Jogaila).

Tačiau seniausia žinoma spausdinta lietuviška knyga yra Martyno Mažvydo 1547 m. katekizmas, parašytas žemaičių tarmės pagrindu ir išspausdintas Karaliaučiuje. Šiame katekizme įdėtas ir pirmas lietuviškas elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, kuriame pateiktas lietuviškas raidynas ir vvienas kitas autoriaus sukurtas gramatikos terminas (balsinė „balsė raidė“, sąbalsinė „priebalsė raidė“ ir kt.). Su Mažvydo katekizmu prasidėjo naujas etapas lietuvių kalbos istorijoje — ėmė kurtis ir plėtotis lietuvių literatūrinė kalba, reikšminga lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo priemonė.

Apie 1620 m. pasirodė ir pirmasis lietuvių kalbos žodynas — Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium linguarum“, susilaukęs penkių leidimų, o 1653 m. buvo išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika — Danieliaus Kleino „Grammatica Litvanica“. Tuo būdu XVII a. viduryje prasidėjo ir mokslinis lietuvių kalbos tyrinėjimas, kuris ypač suintensyvėjo XIX a., atsiradus lyginamajai istorinei kalbotyrai.

Lietuvių kalba, VI—VII a. atsiskyrusi nuo latvių kalbos, vėliau ėmė skilti į tarmes. Manoma, kad apie XIII — XIV a. joje ėmė išsiskirti pagrindinės aukštaičių ir žemaičių tarmės, kurios paskui dar smulkiau skaidėsi ppatarmėmis, o šios savo ruožtu — šnektomis bei pašnektėmis. Aukštaičių dabar yra trys pagrindinės patarmės: rytų, vakarų ir pietų aukštaičiai, arba dzūkai, o žemaičių — taip pat trys: vakarų, arba klaipėdiškiai (donininkai), šiaurės vakarų, arba telšiškiai (dounininkai) ir pietų, arba raseiniškiai (dūnininkai). Dabartinės literatūrinės kalbos pagrindu eina vakarų aukštaičių pietiečių (suvalkiečių) tarmė, išlaikiusi senesnes fonetikos ir morfologijos lytis.

Kita gyva rytų baltų kalba — latvių kalba, kuria šneka apie 2 mlj. žmonių, daugiausia Latvijoje. Seniau latviai buvo vadinami latgaliais ir gyveno ššiaurės rytuose nuo Dauguvos upės. Vėliau latvių, arba latgalių, kalba išplito ir kairėje Dauguvos pusėj ir asimiliavo čia gyvenusias kitas baltų genčių (sėlių, žiemgalių, kuršių) kalbas.

Latviai senovėje nebuvo sukūrę savo valstybės, nes juos XIII a. pavergė kalavijuočiai. Dėl tris šimtus su viršum metų trukusio kalavijuočių viešpatavimo latvių kalbai daug įtakos turėjo vokiečių kalba, kuri buvo vartojama dvaruose, bažnyčioje, oficialiose valdžios įstaigose. Pirmųjų latviškų raštų vertėjai ir autoriai buvo taip pat vokiečiai.

Atsiskyrusi nuo lietuvių kalbos, latvių kalba taip pat ėmė skaidytis į tarmes. Pagrindinės jos tarmės yra trys: aukštaičių (augšzemnieku), lybiškoji (libiskais) ir vidurio (vidus dialekts). Pastaroji užima vidurinę padėtį tarp kitų dviejų ir eina dabartinės latvių literatūrinės kalbos pagrindu.

Kuršių kalba, kaip žinoma iš istorinių šaltinių, šnekėta vakarinėje Latvijos dalyje (Liepojos, Ventspilio, Kuldygos ir kt. vietose) ir Žemaičių vakaruose (Klaipėdos, Skuodo, Kretingos ir kt. vietose). Tačiau ši kalba, dažnai laikoma tarpine tarp lietuvių ir latvių, apie XVII a. visai išnyko: vieni kuršiai sulatvėjo, kiti sulietuvėjo (sužemaitėjo). Kadangi rašto paminklų kuršiai nepaliko, apie jų kalbą daugiausia sprendžiama iš kronikose randamų tikrinių žodžių, vietovardžių ir tam tikrų reliktų tose latvių ir lietuvių tarmėse, kuriomis šnekama buvusiose kuršių gyvenamose vietose.

Su latviais kuršius sieja tai, kad jie minkštuosius k, g buvo pavertę c, dz iir š, ž pakeitę į s, z, o su lietuviais — kad buvo išlaikę sveikus dvibalsius an, en, in, un (jie tarę dzintars „gintaras“). Dabartinėse Kuršo latvių tarmėse taip pat išliko kuršiškų žodžių su tais dvibalsiais.

Žiemgalių kalba buvę šnekama vidurinėje dabartinės Latvijos dalyje (apie Bauskę, Duobelę, Jelgavą) ir Lietuvos šiaurėje (apie Linkuvą, Joniškį. Žagarę). Apie XV a. išnykusi žiemgalių kalba taip pat nepaliko jokių rašto paminklų. Iš to krašto vietovardžių ir dabartinių lietuvių ir latvių tarmių sprendžiama, kad žiemgalių kalboje buvę išlaikyti dvibalsiai an, en, in, un, priebalsiai š, ž buvę tariami kaip latvių, bet minkštieji k, g nebuvę verčiami į c, dz.

Sėlių kalba buvę šnekama dabartinėje šiaurės rytų Lietuvos dalyje (apie Dusetas, Pasvalį, Pandėlį, Zarasus) ir dabartinės Latvijos pietryčiuose (padauguviu bemaž ligi Rygos). Kairiajame Dauguvos krante, kaip matyti iš metraščių, svarbus sėlių centras buvęs Sėlpilis. Rašto paminklų sėliai irgi nepaliko, todėl apie jų kalbą, išnykusią apie XIV —XV a., sprendžiama iš tos pačios rūšies šaltinių kaip ir apie žiemgalių ar kuršių kalbas. Manoma, kad sėliai, kaip ir kuršiai, buvo išlaikę sveikus an, en, in, un dvibalsius, bet minkštuosius k, g, priešingai negu žiemgaliai, buvo pavertę į c, dz. Vietoje š, ž jie taip pat tarę s, z. Tai rodo, bbe kita ko, sėliškos kilmės ežerų pavadinimai: Zirnajai, Zalvas, kurių atitikmenys kitur tariami su ž: Žirnajai, Želva, taip pat Zarasų miesto vardas, kuris kilęs iš sėliško bendrinio žodžio ezaras ar azaras „ežeras“, nukritus žodžio pradžios balsiui.

Slavų kalbos

Palyginti gausingesnė už baltų yra slavų kalbų šaka. Visos šios šakos kalbos skirstomos į tris grupes: 1) rytų, 2) pietų ir 3) vakarų. Rytų grupei priklauso rusų, baltarusių ir ukrainų kalbos, pietų — bulgarų, serbų-chorvatų, slovėnų, makedonų ir vakarų — lenkų, čekų, slovakų, lužicų, arba sorbų, kašubų ir polabų.

Slavų kalbomis dabar šneka daugiau kaip 250 mlj. žmonių rytų, pietų ir vidurio Europoje. Kur buvusi slavų protėvynė, ligi šiol dar nėra išaiškinta. Vieni lingvistai (vad. „rytinės“ teorijos šalininkai) mano, kad ji galėjusi būti į rytus nuo Nemuno ir Dnepro, o kiti (vad. „vakarinės“ teorijos atstovai) — kad jos pirmykštė teritorija apėmusi Oderio ir Vyslos baseinus. Kaip ten būtų buvę, nuo VI a. pradžios prasidėjusi intensyvi slavų migracija išplatino slavų kalbas dideliuose Europos plotuose: VII a. pabaigoje slavai galutinai įsitvirtino Balkanuose, be to, apsigyveno Dnepro, Maskvos ir Okos aukštupiuose (ten, kur anksčiau gyveno baltai). Tos migracijos laikais suiro slavų prokalbė, ir palaipsniui išsiskyrė minėtosios trys slavų kalbų grupės, kurios savo ruožtu ėmė toliau skaidytis

atskiromis kalbomis bei tarmėmis.

Iš rytų slavų kalbų didžiausia yra rusų kalba, kuria šneka per 130 mlj. žmonių (daugiausia Rusijos teritorijoje) Dabar rusų kalba yra viena iš tarptautinių kalbų, į kurią verčiami oficialūs JTO ir kitų tarptautinių organizacijų dokumentai. Antrą vietą didumo atžvilgiu užima ukrainų kalba, kuria šneka per 40 mlj. žmonių Ukrainoje ir svetur, o trečiąją — baltarusių kalba, kurią vartoja apie 11 mlj. mūsų rytinių kaimynų Baltarusijos teritorijoje.

Seniausi rytų slavų rašto paminklai siekia X —XI a. Tai kunigaikščių sutartys ssu graikais, įvairūs raštai, Ostromyro evangelija (1056 — 1057 m. rankraštis). Iš šių rašto paminklų matyti, kad jų parašymo metu rytų slavų kalbos dar nebuvo išsiskyrusios ir sudarė vieną kalbą (dažnai ji vadinama senąja rusų kalba). Tiktai XIII —XIV a. ta kalba ėmė skilti į rusų, ukrainų ir baltarusių kalbas. Rusų literatūrinės kalbos pagrindą sudaro Maskvos apylinkių tarmė, ukrainų — Poltavos — Kijevo tarmės, baltarusių — Minsko apylinkių dialektas.

Pietų slavai, VI —VII a. įsitvirtinę Balkanuose, iš pradžios dar nebuvo labai ssusiskaidę kalbos atžvilgiu. Bet vėliau ėmė išsiskirti bulgarų, makedonų, serbų-chorvatų, slovėnų kalbos. Pietų slavuose IX a. atsirado ir pirmieji slavų rašto paminklai, kurių autoriai buvo graikų kilmės misionieriai Kirilas ir Metodijus. Jie apie 863 m., pritaikę slavams kiek modifikuotą graikų rraidyną, išvertė į senąją bulgarų kalbą evangelijas ir kitokių religinių raštų. Tie raštai anuomet buvo suprantami ir kitiems (rytų, vakarų) slavams, todėl jų kalba tapo standartine bažnytine kalba įvairiuose slavų kraštuose. Tačiau ta bažnytinė slavų kalba (neretai vadinama senąja slavų kalba, senąja bulgarų kalba) skirtinguose slavų kraštuose įgijo vietinių kalbų priemaišų ir dėl to atsirado keletas jos variantų (čekiškasis-moraviškasis, bulgariškasis, rusiškasis). Rusiškojo varianto pagrindu (su baltarusių, ukrainų, lietuvių kalbų elementais) XIV — XVI a. buvo susidariusi ir kanceliarinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba, kuria parašyta Lietuvos metrika, Lietuvos statutas ir kt. istoriniai bei valstybiniai dokumentai.

Iš pietų slavų ir apskritai visų slavų kalbų gerokai išsiskiria bulgarų kalba, taip pat jai artima makedonų kalba. Jose sintaksiniai santykiai reiškiami ne linksnių galūnėmis, bet prielinksniais iir žodžių tvarka. Taigi šios kalbos yra analitinės, o ne sintetinės, kaip kitos slavų kalbos. Būdingas bulgarų kalbos požymis, greit krintantis į akis, pavarčius šia kalba parašytus raštus, — postpozicinių artikelių -ta (moteriškosios giminės) ir -to (vidurinės giminės) buvimas: npaвama „karvė“, ceлomo „laukas“. Serbų-chorvatų ir slovėnų kalbos skiriasi nuo kitų slavų kalbų tuo, kad jos turi skiemens intonaciją (priegaidę) ir muzikinį kirtį. Šiuo atžvilgiu jos artimos baltų kalboms.

Vakarų slavų kalbos paplitusios vidurio Europoje. Iš jų didžiausia yra lenkų kalba (ja ššneka apie 35 mlj. žmonių), kurioje išsiskiria dvi tarmių grupės: mažlenkių ir didžlenkių. Seniausieji lenkų rašto paminklai siekia XIV a. Artimos lenkų kalbai yra čekų ir ypač slovakų kalbos. Čekų kalbos seniausieji paminklai yra iš XII a. Lužicų, arba sorbų, kalba išlikusi Vokietijos teritorijoje (ja šnekama Bauceno ir Kotbuso apylinkėse), o kašubų — Lenkijoje (Gdansko apylinkėse). Pastaroji kartais, ypač lenkų mokslininkų, laikoma lenkų kalbos tarme.

Vakarų slavų kalboms būdinga tai, kad jose (išskyrus kašubų) yra pastovus žodžio kirtis: lenkų — priešpaskutiniame, čekų, slovakų ir lužicų — pirmame skiemenyje. Lenkų kalba, be to, išlaikė senovinius nosinius balsius (ą, ę), kuriuos daugelis kitų slavų kalbų denazalizavo (nosinių balsių būta ir XVIII a. išnykusioje polabų kalboje).

Germanų kalbos

Šalia slavų germanų kalbos sudaro vieną iš gausingiausių šakų. Šios šakos kalbos, panašiai kaip slavų, taip pat skirstomos į tris grupes: 1) rytų, 2) šiaurės ir 3) vakarų. Rytų germanų grupei priklauso išnykusios vandalų, burgundų ir gotų kalbos, šiaurės, arba skandinaviškajai, — danų, švedų, norvegų, islandų ir farerų, o vakarų — anglų, vokiečių, olandų, flamandų, fryzų.

Germanų kalbos dabar plačiai vartojamos ne tik Europoje, bet ir kituose žemynuose (jomis šneka arti 400 mlj. žmonių). Ypač populiari po Antrojo pasaulinio karo pasidarė anglų kalba, kuri greta rusų, prancūzų kalbų ttapo tarptautine.

Manoma, kad germanų protėvynė buvusi pietų Skandinavijoje, Danijos salyne ir Elbės žemupyje. Iš čia jie II tūkstantm. pr. m. e. pabaigoje pradėjo plisti į visas puses ir VIII a. pr. m. e. atsirado netoli nuo Vyslos žemupio. Iš rytų germanų ypač ekspansyvios buvo vandalų gentys. Jos per Ispaniją buvo nukeliavusios net į šiaurės Afriką, kur įkūrė valstybę su Kartaginos sostine. Pakeliui jie viską griaudavo, plėšdavo, žudydavo vietinius gyventojus, todėl dar ir dabar kultūros vertybių naikintojus dažnai vadiname vandalais (Ispanijoje išliko ir vienos provincijos pavadinimas Andalūzija, kilęs iš Vandaluzija). Ne blogesni keliautojai buvo ir gotai, kurie II a. nuo Vyslos žemupio atsikraustė prie Juodosios jūros. Čia jie įkūrė galingą valstybę, apėmusią Krymą ir teritoriją tarp Dunojaus ir Dnepro žiočių. Į vakarus nuo žemutinio Dnestro gyveno vizigotai (vestgotai), o į rytus — ostrogotai (ostgotai). Vizigotai per hunų antplūdį IV a. perėjo Dunojų ir apsigyveno Mezijoje (Balkanų pusiasalyje), o paskui nukeliavo į Italiją, užėmė Romą, iš čia nužygiavo į Ispaniją, kur ir galą gavo (VIII a. pradžioje įsiveržę arabai sunaikino gotų karalystę). Tuo tarpu ostrogotai drauge su hunais nužygiavo į Panoniją (dabartinės Vengrijos ir Austrijos pasieny), o žlugus hunams pasiekė Italiją, kur sukūrė 60 metų egzistavusią valstybę; vėliau jie asimiliavosi su vietiniais ggyventojais. Panašaus likimo susilaukė ir burgundai, kurie, nusikraustę į Galiją (dab. Prancūzijos teritorijoje), taip pat buvo sukūrę savo valstybę (ta sritis ir dabar dar vadinama Burgundija), bet po kiek laiko suromanėjo.

Iš rytų germanų tiktai gotai paliko rašto paminklų, todėl jų kalba geriau pažįstama. Svarbiausias ir seniausias gotų ir apskritai visų germanų rašto paminklas — vizigotų vyskupo Vulfilo IV a. atliktas biblijos vertimas į gotų kalbą (rankraštis). Vulfila buvo sudaręs 27 rašmenų gotų raidyną, be to, jis laikomas gotų literatūrinės kalbos, paremtos viena tarme, kūrėju. Gotų kalboje yra nemaža žodžių bei žodžių formų, visiškai panašių į atitinkamus lietuviškus žodžius bei žodžių formas (plg. liet. sūnus ir got. sunus, liet. sūnaus ir got. sunaus, liet. ausis ir got. auso). Pats gotų vardas, kaip manė K.Būga, yra išlikęs žodyje gudas (iš senesnės formos gudhas).

Ilgesnį laiką sėslesni už rytų germanus buvo šiaurės germanai. Jie gyveno savo protėvių krašte ir lik vėliau ėmė skverbtis į šiaurę. Didesnė jų ekspansija prasidėjo VIII —XI a., kai šiaurės germanai ne tik visomis kryptimis išsiplėtė Skandinavijos pusiasalyje, bet ir, užėmę Farerų salas, įsikūrė Islandijoje (IX a.) ir ėmė puldinėti vakarinėse Atlanto vandenyno pakrantėse ir Baltijos pajūryje gyvenusias tautas. Kurį laiką jie (dažnai vadinami vikingais, variagais, normanais) buvo kolonizavę

šiaurinę ir rytinę Angliją, Prancūzijos sritį, ligi šiol vadinamą Normandija.

Tos ekspansijos periodu visi šiaurės germanai, arba skandinavai, kalbėjo dar gana vienoda kalba, nors nuo IX a. kaskart vis labiau ir labiau ėmė ryškėti dviejų tarmių grupių — rytinės ir vakarinės — skirtumai. Iš rytinės grupės tarmių susikūrė danų ir švedų, o iš vakarinės — norvegų, islandų ir farerų kalbos.

Seniausi šiaurės germanų rašto paminklai — III-IV a. runų įrašai. XIII a. senąja islandų kalba buvo surašyti padavimai (sagos) apie garsiųjų žžmonių bei dievų gyvenimą, pavadinti bendru Edų vardu. Tuo metu susidarė ir islandų literatūrinė kalba, kuri nedaug tepakitusi (dėl savo izoliuotos padėties) išliko ir ligi mūsų laikų. Islandų kalba, kuria dabar šneka per 200000 žmonių, yra archaiškiausia (po gotų) iš visų rašto paminklus turinčių germanų kalbų.

Norvegų pirmieji raštai (neskaitant ankstesnių runų įrašų) siekia XII a. Tačiau po 1397 m. unijos su Danija norvegų kalbą ėmė stipriai veikti danų kalba. Ši įsigalėjo viešajame gyvenime, bet, norvegų tarmių veikiama, įgijo savotišką mišrios nnorvegų-danų rašytinės kalbos formą, vadinama riksmolu (riksmal). Greta jos nuo XIX a. pabaigos imta kurti literatūrinę kalbą, paremtą tik norvegų tarmėmis, vadinamą landsmolu (landsmal). Šiodvi literatūrinės kalbos Norvegijoje egzistuoja ir mūsų laikais.

Šiek tiek vėlesni (neskaitant runų įrašų) danų ir švedų rrašto paminklai. Jie pasirodė XIII a. Didesnė švedų kalbos ekspansija prasidėjo XII a., kai Švedija užėmė Suomiją, Estiją ir kitas rytines Pabaltijo žemes. Švedų literatūrinė kalba, pradėjusi kurtis drauge su pirmųjų raštų pasirodymu, susiformavo jau XVI a.

Iš vakarų germanų kalbų didžiausios yra anglų ir vokiečių. Anglų kalba susidarė nusikėlus anglosaksų gentims V a. į Britaniją, kurią ligi to amžiaus pradžios valdė romėnai. Čia jos po ilgų kovų su keltais (britais) galutinai įsitvirtino. VII-VIII a. pasirodė pirmieji anglų tarmių pagrindu paremti rašto paminklai (Beovulfo epopėja). XI a. įsibrovus iš Prancūzijos normanams, viešajame gyvenime anglų kalbą išstūmė prancūzų kalba, kuri paliko ryškius pėdsakus anglų kalbos leksikoje ir apskritai visoje šios kalbos sistemoje. XV a. Londono tarmės pagrindu susiformavo naujoji anglų literatūrinė kalba, kkurioje išlaikyti pagrindiniai germanų fonologijos ir gramatikos elementai, bet gausu prancūzų kilmės žodžių. Savo apogėjų ji pasiekė XVI —XVII a. sandūroje, kai ją nepaprastai ištobulino Šekspyras.

Vokiečių kalba susidarė VI —XI a. vienijantis frankų, alemanų, bavarų ir kt. tarmėms. Pagrindinės jos tarmės — vokiečių žemaičių (Niederdeutsch) ir vokiečių aukštaičių (Hochdeutsch), kurios savo ruožtu susiskaidžiusios į atskiras patarmes. Seniausi vokiečių rašto paminklai siekia VIII a. (Hildebrando giesmė). Vokiečių kalbos istorijoje išskiriami trys periodai: senasis (VIII —XII a.), vidurinis (XII —XVI a.) ir nnaujasis (nuo XVI a.). Naujosios vokiečių literatūrinės kalbos normas aukštaičių tarmės pagrindu kanonizavo XVI a. pirmojoje pusėje Martynas Liuteris. Dabar vokiečių kalba, be Vokietijos, dar vartojama Austrijoje, Šveicarijos dalyje, Liuksemburge (iš viso ja kalba apie 100 mlj. žmonių).

Vienos iš vokiečių aukštaičių tarmių pagrindu susikūrė ir žydų kalba (idiš) VIII—IX a. Išskiriamos dvi šios kalbos tarmės: vakarinė (Vokietijos ir Prancūzijos žydų) ir rytinė (Rusijos, Lenkijos, Čekijos, Vengrijos ir Rumunijos žydų). Žydų literatūrinei kalbai susiformuoti didelę reikšmę turėjo Lietuvos žydų tarmė.

Vokiečių kalbos artimos giminaitės yra olandų ir flamandų kalbos. Olandų kalba šneka apie 12 mlj. žmonių Nyderlanduose, o flamandų — apie 5,5 mlj. Belgijos šiaurinėje dalyje. Kartais flamandų kalba laikoma olandų kalbos tarme, nes šiodvi kalbos palyginti mažai viena nuo antros skiriasi. Olandijos šiaurėje dar egzistuoja fryzų kalba, kuria šneka apie pusė milijono gyventojų. Ji yra labai artima anglų kalbai.

Italikų ir romanų kalbos

Italikų kalbomis vadinamos lotynų, oskų-umbrų ir kt. kalbos. Italikai — tai indoeuropiečių gentys, II tūkstantm. pr. m. e. atsikėlusios per Alpes nuo Reino ir Dunojaus aukštupio i Apeninų pusiasalį.

Apie oskų-umbrų kalbas arba, tiksliau sakant, tarmes težinoma iš įvairių įrašų (V—I a. pr. m. e.). Oskų tarmėmis buvo šnekama nemažuose plotuose į pietus ir rytus nuo Romos, o umbrų — ššiaurės ir vidurio Italijoje. Tačiau I a. pr. m. e. — II m. e. amžiuje šios kalbos ar tarmės išnyko — buvo sulotynintos.

Lotynų kalba iš pradžios buvo šnekama tiktai Romoje ir jos apylinkėse. Bet nuo I a. pr. m. e. ši kalba paplito po visą Apeninų pusiasalį ir tapo I—V a. egzistavusios Romos imperijos valstybine kalba. Tos didžiulės imperijos (jos valdos siekė nuo Didžiosios Britanijos salų ligi Mesopotamijos ir apėmė visas Viduržemio jūros baseino šalis) teritorijoje lotynų kalba buvo primetama vietiniams gyventojams ir įsigalėjo daugelyje provincijų. Tačiau išplitusi labai skirtingomis kalbomis šnekančiuose kraštuose vad. liaudinė lotynų kalba (t. y. ne ta, kuria buvo kuriama literatūra, bet kurią vartojo romėnų liaudis) ėmė kisti, įgyti vietinių kalbų bruožų. Iš tos liaudinės lotynų kalbos mišinio su vietinėmis įvairių kraštų kalbomis ir susidarė vad. romanų kalbos.

Seniausi lotynų kalbos paminklai žinomi iš VI a. pr. m. e., o nuo III a. pr. m. e. susikuria garsioji romėnų literatūra (Cicerono, Vergilijaus, Horacijaus, Ovidijaus ir kt. grožiniai, publicistiniai ir istoriniai veikalai). Tos literatūros klestėjimo laiku (I a. pr. m. e. — I m. e. a.) kalba dažnai vadinama klasikine lotynų kalba.

Nors po Romos imperijos žlugimo liaudinė lotynų kalba sumišo su kitomis kalbomis ir išnyko (apie VI a. ppabaigą), bet klasikinė lotynų kalba dar ilgai (ligi XVIII a.) vakarų ir vidurio Europoje buvo vartojama mokslo, literatūros, diplomatijos ir kt. reikalams. Klasikinė lotynų kalba, kaip minėta, ir dabar yra svarbus mokslinės terminijos šaltinis, be to, eina katalikų bažnytinės kalbos funkcijas.

Iš liaudinės lotynų kalbos, sumišusios su įvairiomis vietinėmis kalbomis, po Romos imperijos žlugimo susidarė tokios romanų kalbos: italų, ispanų, portugalų, prancūzų, rumunų, moldavų, katalonų, provansalų, retų-romanų ir sardinų. Visos jos skirstomos į dvi grupes: rytinę ir vakarine. Rytinei priklauso italų, rumunų ir moldavų, o vakarinei — ispanų, portugalų, katalonų, prancūzų, provansalų, retų-romanų ir sardinų kalbos.

Italų kalba susikūrė iš liaudinės lotynų kalbos tarmių mišinio su oskų-umbrų tarmėmis. Seniausi šios kalbos paminklai yra iš XI a. Tačiau literatūrinė italų kalba susiformavo tik XIV a. Toskanos (Florencijos) tarmės pagrindu. Jai susiformuoti ir ištobulėti didelę reikšmę turėjo Dantės, Petrarkos, Bokačo kūryba. Dabar italų kalba šneka apie 60 mlj. žmonių (be Italijos, dar pietų Šveicarijoje, kai kuriose buvusiose italų Afrikos kolonijose).

Rumunų ir moldavų kalbos susidarė sumišus liaudinei lotynų kalbai su dakų kalbos tarmėmis, išplitusiomis tarp Dunojaus ir Dniestro. Rumunų literatūrinė kalba pradėjo kurtis XVI a. antrojoje pusėje valachų tarmės pagrindu. Iš pradžios rumunai vartojo slavišką kirilicos raštą, o XIX a. įsivedė lotyniškąjį raidyną. Dabar

rumuniškai kalba apie 18 mlj., o moldaviškai — apie 2 mlj. žmonių.

Ispanų kalba susikristalizavo iš liaudinės lotynų kalbos mišinio su Pirėnų pusiasalio vietinių gyventojų kalbomis. Ispanų kalbos ir valstybės pirmykštis centras buvo Asturijos sritis, iš kur ispanai IX a. ėmė skverbtis į pietus. XVI a., užkariavę didelius pietų ir vidurio Amerikos plotus, jie išplatino ten savo kalbą, ir dabar ji vartojama visose tos žemyno dalies valstybėse, išskyrus Braziliją. Seniausi ispanų rašto paminklai žinomi iš XII a. Ispanijoje vartojama literatūrinė kalba rremiasi Kastilijos tarme, o vad. Lotynų Amerikoje — Andalūzijos tarme. Dabar ispaniškai kalba apie 150 mlj. žmonių (pačioje Ispanijoje tik apie 25 mlj.).

Ispanų kalbai labai artima yra portugalų kalba, kuria, be Portugalijos, šnekama dar Brazilijoje, Angoloje ir kai kuriose kitose buvusiose kolonijose (iš viso apie 90 mlj. žmonių). Seniausi portugalų rašto paminklai ir literatūrinės kalbos pradžia siekia XIII a. pabaigą.

Prancūzų kalba atsirado iš liaudinės lotynų kalbos mišinio su vietinių gyventojų galų tarmėmis. Galijos romanizacija prasidėjo gana anksti, dar I a. VVėliau, V a., didelę to krašto dalį užėmė germanų frankai (iš čia kilo ir pavadinimas France „Prancūzija“), bet jie taip pat suromanėjo. Suprantama, kad asimiliuodamiesi frankai paliko savo kalbos pėdsakų ir besiformuojančioje prancūzų kalboje (fonemą h ir kt.).

Seniausi prancūzų kalbos ppaminklai žinomi iš VIII a. pabaigos (Reicheno glosos). Prancūzų literatūrinė kalba susiformavo XVI a. vad. Ile-de-France, t. y. Paryžiaus bei jo apylinkių, tarmės pagrindu. Prancūzų kalba dabar šneka apie 70 mlj. žmonių (daugiausia pačioje Prancūzijoje, be to, Kanados Kvebeko srityje, pietų Belgijoje, Šveicarijoje ir buvusiose Afrikos kolonijose — Alžyre, Tunise, Maroke ir kitur). Ji gana anksti tapo ir tarptautine kalba.

Prancūzijos pietuose šnekama dar romaniškąja provansalų kalba, turinčia senų (nuo X a.) rašto paminklų ir ypač išgarsėjusia trubadūrų poezija (XII —XIII a.). Šią kalbą mokėjo ir garsus italų rašytojas Dantė, kuris savo „Dieviškojoje komedijoje“ į vieno veikėjo lūpas įspraudė net ištisą provansališką strofą. Tačiau XVI a. provansalų kalba buvo išstumta iš viešojo gyvenimo prancūzų kalbos ir imta traktuoti kaip provincijos tarmė, nnors ja dar ir dabar šneka apie 10 mlj. žmonių.

Iš kitų romaniškųjų kalbų minėtinos dar katalonų, kuria šneka apie 5 mlj. žmonių Ispanijoje (Katalonijos, Valencijos srityse), retų-romanų, kuria kalba per 400000 žmonių šiaurės Italijoje ir Šveicarijoje, sardinų kalba, kuri vartojama Sardinijos saloje, ir XIX a. pabaigoje išnykusi dalmatų kalba, kuria buvo kalbama Dalmacijoje.

Keltų kalbos

Italikų kalboms senovėje buvo artimos keltų kalbos. Keltų, kaip ir italikų, protėvynė buvusi Reino ir Dunojaus aukštupys. Bet II tūkstantm. pr. m. e. italikams nusikrausčius įį Apeninų pusiasalį, keltai taip pat pajudėjo j vakarus. Anksčiausiai pajudėjo keltų gentys, vad. gaėlais, arba goidelais. Jie apie X a. pr. m. e. nusikėlė j Britaniją, bet vėliau iš čia juos išstūmė kitos keltų gentys — britai — į Airiją. Airijoje gaėlai ir pasiliko, tik po kurio laiko jie išsiplėtė Škotijoje, Meno saloje.

Apie VIII a. pr. m. e. prasidėjo didžioji keltų ekspansija į pietvakarius — į dabartinės Prancūzijos teritorija. Čia jie, vad. galais, ligi romėnų antplūdžio (I a. pr. m. e.) buvo sukūrę aukštą kultūrą. Kitos keltų gentys per Čekiją, Vengriją, Graikiją buvo nusidanginę net į Mažąją Aziją, dar kitos kurį laiką gyveno Šiaurės Italijoje, paskui pražygiavo visą Italiją. Apskritai senovėje keltai buvo išplitę visoje vakarų Europoje, bet, Romos imperijai užėmus Galiją ir sustiprėjus germanų ekspansijai, jie ėmė smarkiai nykti, žymiai susiaurėjo ir keltiškųjų kalbų vartojimo plotas. Apie V a. jau bemaž nebebuvo kontinentinių keltų ir jų kalbų — teliko tiktai Britų salose gaėlai ir britai. Tačiau čia juos tuo metu užplūdo anglosaksai, todėl dalis britų turėjo persikelti į kontinentą — į Prancūzijos vakarinę pakrantę (čia jie vadinami bretonais, o jų gyvenamoji sritis — Bretanija).

Iš visų keltų kalbomis šnekančių teritorijų viduramžiais didžiausia buvo Airija. Joje airių kalba nuo XI aa. buvo sukurti puikūs grožinės ir mokslinės literatūros veikalai. Tačiau nuo XVII a. šią kalbą ėmė stelbti anglų kalba. Tiktai 1921 m., airiams išsivadavus iš anglų priklausomybės, jų kalba imta gaivinti, ir dabar ja šneka apie 0,8 mlj. gyventojų.

Be airių kalbos, priklausančios gaėlų grupei, dar gyvos, bet jau smarkiai nykstančios yra škotų ir bretonų kalbos. Pirmąją iš šių niveliuoja anglų, o antrąją — prancūzų kalba. Iš britų kalbų grupės dar gyva yra valų kalba (vakarų Anglijoje, Velse), o kornų, gyvenusių Kornvalijoje (pietvakarių Anglijoje), kalba išnyko jau XVIII a.

Graikų kalba

Atskirą indoeuropiečių šaką sudaro graikų kalba. Graikų gentys į Egėjo jūros pakraščius atkeliavo nuo Dunojaus vidupio jau II tūkstantm. pr. m. e. Čia jie asimiliavo vad. pelazgus, kurie dar anksčiau buvo sukūrę garsią Kretos — Mikėnų kultūrą, ir išsiplėtė dabartinėje teritorijoje. VIII—VI a. pr. m. e. jūrų keliais graikai pasiekia Juodosios jūros pakrantes, Siciliją, pietų Italiją ir čia visur įsitvirtina. Tačiau II a. pr. m. e. juos nugali romėnai ir padaro savo provincija (okupantai sunaikina daug senovinių šventyklų ir meno kūrinių).

Seniausi graikų kalbos paminklai žinomi iš XV —XIII a. pr. m. e. Jie parašyti achajų tarme ir vad. kretiečių linijiniu B raštu. Apie IX—VIII a. pr. m. e., kaip manoma, buvę sukurti iir graikų grožinės literatūros šedevrai — Homero poemos („Iliada“ ir „Odisėja“). Apie IX a. pr. m. e. graikai perima iš finikiečių rašmenų sistemą ir, ją modifikavę, susidaro savo abėcėlę.

Gana anksti graikų kalba susiskaidė į tarmes, iš kurių žymesnės buvo jonėnų, dorėnų, eolų ir atikiečių. Jonėnų ir eolų tarme buvo šnekama Mažosios Azijos pakrantėse ir kai kuriose salose, dorėnų — Peloponese, o atikiečių — Atikos srityje (jos centras — Atėnai). Nuo IV a. pr. m. e. atikiečių tarmės pagrindu susiformuoja bendrinė graikų kalba, vad. koinė (gr. „bendrinė“), kuri paplinta ne tik graikų gyvenamuose kraštuose, bet ir už jų ribų (Makedonijoje, Mažojoje Azijoje, Sirijoje, Egipte, net Mesopotamijoje ir Irane). Aleksandro Didžiojo laikais ji tampa oficialiąja imperijos kalba. Koinė įsigali graikų literatūroje ir ima stumti iš kasdieninės vartosenos graikų tarmes. Tačiau koinės ekspansija trunka neilgai (maždaug ligi IV m. e. a.). Dėl sustiprėjusios romanizacijos graikų kalba netenka savo pozicijų pietų Italijoje ir Sicilijoje, dėl slavų antplūdžio ji pasitraukia iš Makedonijos ir Trakijos, pagaliau dėl arabų kalbos išsiplėtimo Sirijoje, Egipte ir ypač dėl turkų invazijos (XV a.) jos vartojimo sfera labai susiaurėja. Nuo XV —XVI a. prasideda kūrimosi etapas jau naujosios graikų kalbos, tos kalbos, kuri gerokai skiriasi nuo senosios.

Naujoji graikų literatūrinė

kalba turi du variantus: vad. grynąją kalbą, arba kafareusą, kuri remiasi senosios gramatikos normomis, ir vad. liaudinę kalbą, arba dimotiką, besiremiančią šnekamąja kalba. Labiau paplitęs vartosenoje pastarasis variantas.

Dabar graikiškai šneka apie 9 mlj. žmonių, gyvenančių pačioje Graikijoje, Kipre, šiek tiek Turkijoje ir Egipte. Graikų kalba ir graikų kultūra suvaidino didžiulį vaidmenį Europos tautų istorijoje. Senosios graikų kalbos žodžiai šalia lotyniškų plačiausiai vartojami įvairių mokslo šakų terminijoje, graikų raštas davė pradžią visoms Europoje vartojamoms rašto sistemoms. Ne veltui Graikija dažnai vadinama EEuropos kultūros bei civilizacijos lopšiu.

Albanų kalba

Graikų kalbos kaimynė yra albanų kalba, kuri taip pat sudaro atskirą indoeuropiečių šaką. Albanų kalbos kilmė yra problemiška. Tačiau daugelis tyrinėtojų mano, kad ji yra kilusi iš prie Adrijos jūros gyvenusių ir mūsų eros pradžioje išnykusių ilirų tarmių mišinio su kitomis senovinėmis Balkanų kalbomis. Albanų kalba turi daug įvairių kitų kalbų (romanų, graikų, turkų, slavų) elementų, ypač lotyniškos kilmės žodžių.

XIV —XV a. vyko tam tikra albanų kalbos ekspansija: jos tarmės buvo išplitusios nemažoje dabartinės GGraikijos dalyje (Epyre, Beotijoj, Eubėjoj ir net Atikoje). Tačiau XV a. albanai pateko į turkų jungą, trukusį ligi XIX a. Tuo metu kaip tik albanų kalboje atsirado nemaža turkiškų ir arabiškų skolinių. Antra vertus, tada albanų tarmės Graikijos teritorijoje ėmė nnykti dėl sustiprėjusio helenizacijos proceso ir siaurėti albanų kalbos teritorija.

Seniausi albanų kalbos paminklai siekia XV a., tačiau albanų literatūra pradėjo plėtotis tik XVII a. Albanų literatūrinė kalba remiasi Tiranos apylinkių tarmės pagrindu. Albanų tarmės skirstomos į dvi grupes: pietinę, arba gegų, ir šiaurinę, arba toskų (Tiranos apylinkių tarmė yra tarpinė tarp šių dviejų grupių).

Iš viso albaniškai kalba dabar apie 3 mlj. žmonių (daugiausia pačioje Albanijoje, be to, Jugoslavijoje — Kosovo srityje, Graikijoje ir šiek tiek pietų Italijoje, Sicilijoje).

Armėnų kalba

Tokia pat vieniša kaip graikų ir albanų kalbos, sudaranti atskirą indoeuropiečių šeimos šaką, yra ir armėnų kalba. I tūkstantm. pr. m. e. antrojoje pusėje armėnai užvaldė kalnuotą kraštą tarp Mesopotamijos, Kuros upės žemupio ir Juodosios jūros. Čia jie įsikūrė vietoj kažkokios aaziatiškos tautelės, padariusios nemažą įtaka armėnų kalbai (manoma, kad giminės kategorijos išnykimas joje taip pat yra tos tautelės kalbos substrato padarinys).

Kitas veiksnys, palikęs ryškius pėdsakus armėnų kalboje, — jos kontaktai su iranėniška partų kalba. Armėnija I — IV a. buvo partų aristokratų valdoma, ir tuo metu kaip tik pateko į armėnų kalbą daug partiškų elementų. Su V a. Armėnijoje paplitusia krikščionybe į armėnų kalbą atėjo taip pat nemažai graikiškų žodžių. Dėl visų šių aplinkybių armėnų kalba gerokai nutolo nuo kitų iindoeuropiečių kalbų.

Vėlesniais laikais armėnų kalbos vartojimo plotai gerokai sumažėjo, ypač dėl turkų ekspansijos. Turkų spaudžiama armėnų dalis buvo priversta emigruoti į vakarus — į Balkanus, į stepes, esančias prie Juodosios jūros (jie buvo pasiekę net Lvovą, kur XV a. buvo susidariusi nemaža armėnų kolonija). Baisiausias armėnų tautai periodas buvo XIX a. pabaigoje — XX a. pradžioje, kai turkų nacionalistai išžudė apie milijoną Turkijoje gyvenusių armėnų. Dabar armėniškai kalba apie 4 mlj. žmonių (apie 2,5 mlj. Armėnijoje, kiti — Gruzijoje, Irane, Egipte, Bulgarijoje, Rumunijoje ir kitur).

Seniausi armėnų kalbos rašto paminklai yra iš V a. Šio amžiaus pradžioje Maštocas, nusižiūrėjęs į graikų ir partų alfabetą, sukūrė savitą armėnų raidyną. Armėnų literatūrinės kalbos istorijoje išskiriami trys periodai:

1) senosios armėnų kalbos, arba grabaro (grabar „knyginis“) V —X a.;

2) vidurinės armėnų kalbos XI —XVII a.;

3) naujosios armėnų kalbos, arba ašharabaro, nuo XVII a. ligi mūsų laikų.

Dabartinėje armėnų kalboje yra dvi pagrindinės tarmių grupės: rytų ir vakarų (rytų tarmės apima Jerevano apylinkes, Gruzijos ir Azerbaidžano kolonijas, o vakarų — Sevano ežero baseiną, Eufrato aukštupio intakus ir kolonijas Mažojoje Azijoje, Europoje).

Indų-iranėnų kalbos

Šios šakos kalbos yra išplitusios vidurinėje ir pietų Azijoje. Indai-iranėnai, kurie save vadino arijais (āryas reiškia „gerbtinas, kilmingas“), į dabartines gyvenamąsias vietas aatkeliavo III tūkstantm. gale — II tūkstantm. pr. m. e. pradžioje iš pietryčių Europos (manoma, kad jų protėvynė buvusi maždaug šių dienų Ukrainos ir Moldavijos teritorijose). Atkeliavo jie įvairiais keliais: vieni, matyt, šiauriniais Kaspijos pakraščiais, o kiti — per Kaukazą. Tie iš indų-iranėnų, kurie liko savo protėvynėje (Juodosios jūros pakraščių stepėse ir Kaspijos jūros pakraščiuose), graikų rašytojų vadinami skitais.

Apie XV a. pr. m. e. dalis Vidurinėje Azijoje įsikūrusių indų-iranėnų Kabulo upės slėniu patraukė į derlingas šiaurės vakarų Indijos lygumas, kur susidūrė su ten gyvenusiais dravidais. Iš tų lygumų įsibrovėliai, nugalėdami dravidų pasipriešinimą, plito Gango baseine ir toliau į pietus. Kita Vidurinėje Azijoje įsikūrusių indų-iranėnų dalis, kurį laiką ten pagyvenusi, I tūkstantm. pr. m. e. pradžioje keliomis bangomis įsibrovė į Iraną ir ten įsitvirtino.

Taip išsiplėtę, indai-iranėnai ėmė diferencijuotis ir kalbos atžvilgiu. Jų prokalbė suskilo į atskiras tarmines grupes, iš kurių ilgainiui išriedėjo trys dabartinių indų-iranėnų kalbų atšakos: 1) indų kalbos; 2) iranėnų kalbos ir 3) dardu kalbos (pirmosios dvi grupės kalbos moksle neretai traktuojamos kaip atskiros šakos).

Indų kalbų atšakai priklauso nemažai gyvų ir mirusių kalbų. Jų istorijoje išskiriamos trys epochos: a) senoji (nuo XV a. ligi V a. pr. m. e.); b) vidurinė (nuo V a. pr. m. e. ligi X aa.) ir c) naujoji (nuo X a. ligi šių dienų).

Iš senosios epochos žinomos tik vedų kalba ir sanskritas. Vedai (vedas „žinojimas“) — tai religiniai tekstai, kurių archaiškiausias yra Rigvedas (himnų vedas). Jo dalis buvo parašyta dar tuomet, kai indai nebuvo atkeliavę į Indiją. Apie V a. pr. m. e. iš vedų kalbai artimos tarmės išriedėjo sanskritas (samskrtam „apdorotas, dirbtinis“) — senovės indų sunorminta literatūrinė kalba. Šia kalba V a. pr. m. e. —XV a. buvo sukurta nuostabi literatūra, poemos Mahabharatas ir Ramajanas, kuriose apdainuojami didvyrių žygiai. Sanskritas Indijoje, kaip lotynų kalba viduramžiais Europoje, maždaug nuo IV a. pr. m. e. tapo mokslo, literatūros kalba, vartojama dar ir dabar rašytojų bei mokslininkų. Įdomu, kad sanskrite, išlaikiusiame daug indoeuropiečių prokalbės elementų, yra nemaža bendrų su lietuvių kalba žodžių bei žodžių formų (plg. skr. avis „avis“, dēvas „dievas“, dhūmas „dūmas“, patis „vyras, pats“, vrkas „vilkas“).

Vidurinės epochos indų kalba buvo susiskaidžiusi į daugybę tarmių (tai matyti iš III a. pr. m. e. išlikusių karaliaus Ašoko įrašų). Tų tarmių pagrindu susidarė vad. prakritai (prakrtam „liaudies kalba“), t. y. žemesnio rango, prastuomenės literatūrinės kalbos. Iš jų seniausia yra pāli (pāli „eilė, tvarka“) — religinė budistų kalba.

Naujosios epochos indų kalbos, kuriomis dabar šneka apie

600 mlj. žmonių, skirstomos į 4 grupes: a) centrinę, b) rytų, c) pietų ir d) šiaurės vakarų. Centrinei priklauso visų pirma hindi ir urdu (pirmoji vartojama Indijoje kaip valstybinė šalia anglų, o antroji — Pakistane kaip valstybinė kalba). Be šių, centrinei grupei priklauso dar šios kalbos: biharų, pendžabų, gudžaratų, radžastanų, nepalų ir kt. Rytų grupę sudaro bengalų, orijų ir kt., pietų — marathų, singalų ir kt., šiaurės vakarų — kašmirų, lahndų, sindhų ir kt. Iš šios pastarosios, t. y. iš ššiaurės vakarų grupės, kilę yra ir plačiai po pasaulį pasklidę čigonai, kurie išsikėlė iš Indijos V a. (Lietuvoje jie atsirado XV a.).

Iranėnų kalbų atšakai priklauso taip pat nemažai gyvų ir mirusių kalbų. Jų, kaip ir indų kalbų, istorijoje irgi išskiriamos trys epochos: a) senosios iranėnų kalbos (X—III a. pr. m. e.), b) vidurinės (III a. pr. m. e.—VIII a.) ir c) naujosios (nuo VIII a. ligi dabar).

Iš senosios epochos žinomiausios yra dvi kalbos — Avestos kalba ir senoji persų kalba. AAvesta — tai Zaratustros pasekėjų religinių tekstų knygos (užrašytos tik III a., bet jų turinys iš lūpų į lūpas buvo perteikiamas nuo senų laikų — manoma, kad net nuo II tūkstantm. pr. m. e. antrosios pusės). Avestos kalba yra archaiškiausia iiš visų iranėnų kalbų ir gana artima indų Rigvedo kalbai. Senoji persų kalba, žinoma iš dantiraštinių VI —IV a. pr. m. e. įrašų, rėmėsi pietvakarių Irano tarmėmis.

Vidurinės epochos iranėnų žinomesnės kalbos — pehlevi (išriedėjusi iš senosios persų kalbos), partų, sogdų ir sakų. Sogdų kalba pirmajame m. e. tūkstantmetyje buvo tarptautinė Vidurinės Azijos kalba, vėliau asimiliuota tiurkų kalbų.

Naujosios epochos labiau paplitusios kalbos yra šios: naujoji persų (oficialioji dabartinio Irano kalba, apie 10 mlj. žmonių), afganų, arba puštų (apie 8 mlj.), valstybinė Afganistano kalba, turinti XVI a. rašto paminklus, kurdų (apie 6 mlj. Turkijoje, Irake, Irane ir Kaukazo respublikose), beludžių (apie 2 mlj. Irano ir Pakistano pasieny), tadžikų (apie 1,2 mil. Tadžikijoje, Irane) ir osetinų (apie 300 000 Osetijoje).

Palyginti negausi yra ddardu kalbų atšaka. Jai priklauso tarpinės tarp indų ir iranėnų kalbos, kuriomis šnekama šiaurės vakarų Indijoje (vad. Dardistane). Iš viso šios atšakos kalbomis šneka tik apie 6 mlj. žmonių. Žinomesnės iš jų: bašgalų, pašajų, šinų, astorų.

Anatolų kalbos

Atskirą indoeuropiečių šaką sudaro ir mirusios anatolų kalbos. Šios kalbos atskleistos palyginti neseniai — mūsų amžiaus pradžioje. Vokiečių archeologas H.Vinkleris Turkijoje (apie 150 km į rytus nuo Ankaros) aptiko nesuprantama kalba rašytų dantiraštinių molio plytelių, kurių tekstus 1915 m. iššifravo čekas B.Hroznis (Hrozny). LLingvistiniai tos kalbos tyrinėjimai parodė, kad ji priklauso indoeuropiečių šeimai. Tai buvo hetitų kalba.

Hetitai atsirado Mažojoje Azijoje tuo metu, kai arijai traukė į rytus, Indijos link. Apie 2000 m. pr. m. e. jiems artimos luvių gentys per Balkanų pusiasalį pasiekė Bosforą, Dardanelus ir paskui įsikūrė dabartinės Turkijos teritorijoje, Luvijoje. Kiek vėliau į Mažąją Aziją atsikraustė ir hetitai, kurie ne kartą triuškino savo artimus giminaičius luvius ir buvo įkūrę galingą valstybę su Hatuso sostine. Hetitai veržėsi į Siriją, buvo pasiekę net garsųjį Babiloną, bet XII a. pr. m. e. jų valstybė nusilpo ir juos sumušė iš Balkanų užplūdusios kitos indoeuropiečių gentys — frigai.

Seniausieji hetitų rašto paminklai siekia XVIII a. pr. m. e. (vad. Anito plytelės). Tarp jų yra ne tik religinių tekstų, bet ir diplomatinių dokumentų, teisės raštų. Apskritai hetitų paminklai yra seniausi iš visų indoeuropiečių kalbų, todėl jų kalba pastaraisiais dešimtmečiais ypač intensyviai tyrinėjama.

Hetitų, luvių ir kt. joms artimos kalbos dabartinėje lingvistinėje literatūroje neretai vadinamos anatolų kalbomis.

Tocharų kalbos

Tai irgi neseniai atskleistos iš rašto paminklų mirusios kalbos, sudarančios atskirą indoeuropiečių šaką. Manoma, kad tocharai galbūt buvę pirmieji indoeuropiečiai, palikę šios šeimos pirmykštes gyvenamąsias vietas — jos protėvynę. Jie, matyt, dar apie III tūkstantm. pr. m. e. vidurį išsikėlė iš Europos iir vėliau atsidūrė dabartinės Kinijos teritorijoje, rytų Turkestane. VII a. dar egzistavo dvi tocharų kalbos (lingvistų sąlygiškai vadinamos tocharų A ir tocharų B), vartotos atskirose valstybėse. Šių kalbų paminklai, datuojami V—VIII a., — tai daugiausia pažodiniai budistų misionierių vertimai iš sanskrito (rašyti indų raštu). Tocharai išnyko IX a. į rytų Turkestaną įsiveržus tiurkų gentims (uigurams).

Baigiant apie indoeuropiečių šeimos kalbas, reikia dar pasakyti, kad visos jos pagal praindoeuropietiškųjų minkštųjų k, g tarimą skirstomos į kentumines ir satemines (šie terminai sudaryti pagal skaitvardžio šimtas tarimą, plg. lot. centum = kentum ir sen. iranėnų satem). Kentuminėmis vadinamos tos, kurios tų priebalsių nepavertė sibiliantais (italikų, graikų, germanų, keltų, hetitų, tocharų šakų kalbos), o sateminėmis — tos, kurios tuos priebalsius pavertė sibiliantais ir šnypščiamaisiais (baltų, slavų, indų-iranėnų, albanų, armėnų šakų kalbos), plg. lot kentum (centum), vok. hundret, angl. hundred, keltų kant ir liet. šimtas, skr. satam, s. iran. satem.