J. Grušo novelė Kelionė su kliūtimis

Juozo Grušo noveles galima skirti į dvi pagrindines grupes: vienos yra lyrinio-intelektinio pobūdžio („Mergaitė ir vienišas žmogus“, „Karalaitė nebuvo protinga“, „Baimė ir nebaimė“ ir kt.), kitos – paradoksinės, atvirai sąlygiškos, simbolinės („Tu mušei Adomą“, „Nuogi atrodo negražiai“, „Trys paradoksinės novelės apie švarą“ ir kt.).

Brandžiausios novelės pasižymi psichologinės analizės gilumu, žmogaus vidinių prieštaravimų vaizdavimu, netikėtomis sąmonės kitimų susikirtimu. Čia pirmiausia iškeliamas dvasinis pasaulis, žmogaus santykis su žmogumi. Paradoksinėse novelėse pasakojamos absurdiškos istorijos, kuriami paraboliški tikrovės modeliai. Rašytojas kontrastingai ryškina žemuosius žžmogaus instinktus bei socialinio išsigimimo reiškinius, piešia groteskinį buities paveikslą, panašų į žvėrių cirko areną.

Nedideliuose novelės rėmuose J.Grušas sutelkia visą didelį pasaulį, įkurdina jame žmogų su visa jo socialine patirtimi ir prigimties sudėtingumu. Geriausiose rašytojo novelėse dažnai glūdi tokios būties problemos, kurių pakaktų didelei dramai, tragedijai ar komedijai. Mažoje kūrinio erdvėje rašytojas siekia gilios meninės sintezės, jungdamas psichologo įžvalgumą, mąstytojo intelektą, drąsią meninę vaizduotę ir nerimastingą dvasinį išgyvenimą.

Novelėje „Kelionė su kliūtimis“man labiausiai patiko pasakotojo ironiška kalba. Žinoma, kas gali būti aabsurdiškiau kaip laukti atsigulus mirties ir kaip galima suplanuoti laidotuvių pokylį dar nemirusiam žmogui.

Mano nuomone, pagrindinė kūrinio tema galėtų būti žmogaus bejėgiškumas prieš likimo vingius. Juk, kad ir kaip norėtum ko nors, kas priklauso nuo likimo, sunku būtų gauti, jei ttai nelemta. Netgi mirtis, nors ir labai trokštama, neateina, nes tai nepavaldu žmogaus valiai.

Problemą norėčiau formuluoti štai taip: įvykių sūkuryje žmogus tampa daiktu. Pagrindinis novelės veikėjas tampa sąlyga, dėl kurios viskas vyksta. Į pirmą planą išeina pats procesas kaip viską padaryti kuo geriau, tačiau pamirštama, kad žmogus vis dar gyvas, jis čia šalia visų.

Dabar norėčiau plačiau pakalbėti apie patį pagrindinį veikėją – ūkininką Valiulį. Kadaise buvęs stiprus, visus darbus atliekantis laiku, spartus žmogus, kuris bėgant metams susilpnėjo. Sulaukęs aštuoniasdešimt vienerių, suprastėjus sveikatai rengėsi mirti. Galima manyti, kad toks energingas, darbštus žmogus savu laiku galėjo būti kaimo pavyzdys, visų žmonių dėmesio centras. Pasenus šiokį tokį dėmesį gavo iš žmonos, bet ir ši užsiėmus ūkio reikalais vargu ar galėjo skirti daug laiko ssavo vyrui. Todėl kiekvienas Valiulio sukosėjimas, prastas pasijutimas, mirties šaukimasis, man atrodo, galėtų buti dėmesio atkreipimas į save. Kai jo per daug ar per mažai yra blogai.

O kokia moteris yra Valiulienė? Kūrinyje ji apibūdinama kaip tvirta, pareiginga, tvarkinga moteris, gyvenanti pagal planą, kurį nustatė Dievas ir protėviai. Jos tėvai taip gyveno, taip ir ji gyvena. Tai tipiška kaimo moterėlė, kuri toliau savo ūkio reikalų nenueina, nieko nedaro, kas neteiktų naudos. Jos pasaulis – kaimas, ūkis, šeima.“Ji nebuvo nei romantinės poezijos sskaičiusi, nei verkšlenusi, žiūrėdama teatre kokią nors melodramą, nei vyro apgaudinėjusi. Ir šiaip ūkyje nieko nebuvo nutikę, kas būtų galėję išvaryti ją iš pusiausvyros.“ Vyro laidotuvės, kurios turėjo būti artimu laiku, taip pat nebuvo kliūtis, kuri galėtų sudrumsti jos stabilų gyvenimą. Valiulienė jau buvo pasiruošusi laidotuvėms: nupirko karstą, turi grabnytėlių, pradėjo šiai progai daryti alų. Ir net kunigas jau keletą kartų išklausė jo nuodėmes. Atrodytų, kad komfortiškesnės mirties ir negali būti. Tačiau šių iškilmių kaltininkas niekaip nemiršta.

Kaimas su dideliu susidomėjimu, kaip ir kiekviename kaime dera, stebėjo įvykius, kurie vyko Valiulių šeimoje. Kai kurie ne tik stebėjo, bet ir bandė vienaip ar kitaip prisidėti prie kaimyno mirties. Mirtis net gi pageidaujama lyg kokia pramoga: „Mirs tai mirs – juk ir kiti miršta. Svarbu tik, kad numirtų kaip reikiant, pritinkamu laiku. Ir kaimynai pageidavo, kad neužgestų per darbymetę ar per didžiąsias šventes, kada jie ir taip turi pakankamai pramogų. Taip ilgai rengdamasis, turi gi pasirinkti kokį patogesnį, laisvesnį laiką.“

„Vis dėlto kažkas svarbaus slinko į ūkininkų pirkią.“Nuo čia pradeda didėti įtampa. Pasakotojas sukuria kažkokią intrigą. Galima sakyti, kad nuo čia pats kūrinys lyg ir verčia skaitytoją susitaikyti su pagrindiniam veikėjui gresiančia mirtimi.

Naktį senoliui pasidaro bloga. Jis pažadina žmoną, kad ši jam paduotų ir uuždegtų grabnytėlę, nes mano, kad jau tikrai mirs. Taip su uždegta žvake Valiulis užmiega.

Tas kažkas svarbaus, kas slinko į ūkininkų pirkią, aš manau, kad tai buvo likimas ar dar kas, nuo ko priklauso mūsų gyvenimas. Ir tas kažkas lėmė, kad ligonis be didelių nesėkmių išgyveno tą naktį.

Juk žmonės užmigę su neužgesinta cigarete sudega, ar šiaip kuris pabandytų paeksperimentuoti, užmigdamas su rankose degančia žvake, manau labai maža tikimybė, kad atsikeltų iš miego taip, kaip užmigo.

Ryte Valiulienė, pamačius tai, kas liko iš žvakės, pagalvojusi, kas galėjo nutikti, barą vyrą. Čia labai gerai matyti šios moters materealistinė prigimtis – užuot paklaususi vyro kaip jis jaučiasi, ji pyksta dėl to, kad šis baigia išdeginti visas žvakes. Tačiau jos negalima vadinti bejausme būtybe, nes, kai pamato, kad vyrui dar blogiau nei naktį, susigraudina. Bet neilgam, nes peršasi mintis, kad vyras gali tikrai šiandien mirti, todėl ji pradeda planuoti visą laidotuvių ruošą, nors tas planas jau ko gero daug kartų permąstytas, tik belieka veikti. Bet ji vis nesiryžta.

Ją pastūmėja veikti kaimynė, kuri tariamai atėjo pasakyti jai apie paleistus veršelius, tačiau iš tiesų atėjo apsižvalgyti, kokia padėtis Valiulių pirkioj. Kaimynė Šaulienė bando paskaičiuoti, kiek liko ligoniui laiko. Ir savo įžvalga pasidalina su namų šeimininke: „Matai, širdut!.. OO tu dar nesirengi. Juk visiškai marinamas, jau tučtuojau mirs. šiandien pat. matai, pažiūrėk, dvasios nebeatgauna. Kviesk marintojas kuo greičiausiai. Ir laikas dabar toks patogus!..

Po šių žodžių Valiulienė ima organizuoti laidotuves, paskirsto darbus kam, ką daryti. Ji sutvarko namus, pasirūpina, kad alus būtų pradėtas daryti. Beje, alus man asocijuojasi su didelėmis, linksmomis iškilmėmis, o tai, kad gan nemažai akcentuojamas, man atrodo, kad taip pat suteikia kūriniui šiokios tokios ironijos. Šeimininkės paliepta pusmergė pakvietė marintojas. Kai jau viskas viskas buvo sutvarkyta, Valiulienė „mirčiai nebematė jokių kliūčių“.

Atėję marintojos, kurios buvo „švariai apsitaisiusios ir šventadieniškai nusiteikusios“, taip pat bandė nuspėti , kiek dar liko ligoniui iki mirties. Manau, kad su šių moterėlių pasirodymu novelėje, prasideda kūrinio užuomazga. Jos net neklausia senolį, kaip jis jaučiasi, ar jam geriau, o iškart teigia, kad jis ruošiasi palikt šį pasaulį. (Man atrodo, kad galima dviprasmiškai suprasti vienos iš marintojų paskymą „Kaimynėl, tu pradėk, pagiedosim litaniją“: tai galėtų būti vienos marintojos kreipimasis į kitą, bet taip pat gali būti ir paraginimas ligonį mirti.)

Valiuliui marintojos nepatiko, jo silpnumas pamažu ėmė garuoti. Per didelis dėmesys, visų tų moterų linkėjimai jam geros, ramios mirties, mažina jo norą mirti ir suteikia vis daugiau jėgų gyventi. Net gi absurdiška ta scena, kai seneliukas

bando atsikelti iš lovos , o marintojos primyktinai jį guldo atgal su gražiausiais palinkėjimais mirti. Ir vėl gi tas priešiškumas prieš susirinkusias moterytes teikia jam jėgų. Galima sakyti, kad seni žmonės suvaikėja. Vaikiškumo požymis priešgyniavimas: „kai žmona sakydavo nemirsi – jis užsispyręs norėjo mirti, dabar, kada jam linki laimingos mirties, – kaip gyvas nenori palikti šios ašarų pakalnės.“

Jis dabar mielai visus išvaikytų, bet neįstengia, dar kažko trūksta. Jėgų jam suteikia ir veikti pastūmėja, taip pat kaip ir jo žmoną, ne kkas kitas kaip atėjusi kaimynė. Šimkienės pasirodymas, mano nuomone, yra kūrinio kulminacija. Moteriškės paraginimas keltis, pasakymas, kad jis dar nemirs, patį Valiulį įtikina norėtos mirties netikrumu. Galbūt pagrindiniam kūrinio veikėjui kaip tik ir reikėjo to žmogaus, kuris jam pasakytų, kad jis nemirs, kad gyvens, kad pasveiks ir pan. Juk visi buvo susirūpinę tik jo laidotuvėmis, o pats žmogus liko kaip daiktas, kaip kokia mėsos krūva apie kurią šokinėjama, nes žino, kad iš jos išeis puikus patiekalas. Šimkienė paskatina išvaikyti marintojas, vvos pasijutęs, kad tariamos kovos lauke senelis nėra vienas, išvaiko tas moterytes.

Kaimas yra glaudi bendruomenė. Čia kiekvienas vienas kito rūpestį ar džiaugsmą, nors savaip, bet išgyvena. Kūrinio vaizduojamas laikas yra Gavėnia. Toks laikas, kai nieko neveikiama. Tad iš nieko neveikimo iir belieka kraštutinumai, tokie, kaip kaimyno mirties iškilmių laukimas.

Dar vienas įvykis susilaukęs didelio kaimiečių susidomėjimo – viralinės užsidegimas. Šį įvykį aš laikyčiau novelės atomazga, o ypatingai tai, kad suliepsnoja karstas. Su liepsnomis nuo Valiulio nutolsta ir mirtis: „Žmogui paskutinis akmuo nuo krūtinės nusirito. Visas jo veidas sušvito šypsena. Na, ir sekas jam šiandieną! Jis kumštelėjo šalia stovėjusiam kaimynui ir parodė:

– Dega!..“

Taip pat įdomu ir tai, kad dėl alaus – turėjusių būti laidotuvių didžiausio akcento – kaip tik ir sudegė ūkinis pastatas, kuriame buvo karstas. Manau, kad tai dar viena likimo išdaiga.

Man atrodo, yra kvaila, kai norima suvaldyti likimą. Skaičiuoja moterėlės, kiek dar liko gyventi žmogui, žmogelis nusivylęs esama padėtimi jau kaip ir karste guli, o juk gyvenimas toli gražu nnenuspėjamas.

Kelionė su kliūtimis – tai gyvenimo kelionė. Jau atrodo pabaiga čia pat ir viskas bus taip, kaip „pagal tėvų, protėvių ir Dievo nustatytą planą“ , tačiau. nei likimo, nei mirties nesuplanuosi. Gali išsikasti duobę, pasistatyti sau paminklą, užsidegti žvakes ir atsigulęs į karstą laukti mirties, bet gulėk negulėjęs, jei nelemta – nemirsi.

Literatūra:

Bražėnas Petras „Prozos kūrinio analizė“ V., 2001

Grušas Juozas „Už saulę gražesnis“ V., 2001

Žukas Saulius „ Literatūros teorija. Atidus skaitymas“ V., 2001