Jonas Bili?nas ir k?rybos bruožai

Nepaisant savo trumpo gyvenimo, sunkios ligos – džiovos (viso labo gyvenimas tetruko 28metus), Biliūnas paliko didelį kultūrinį palikimą. Atrodytų iš pirmo žvilgsnio, kad vienintelė knyga, kurioje ir taip ne visos novelės baigtos, negalėtų varžytis su kitais kūrėjais, tačiau čia klystama. Net ir trumpas gyvenimas nesutrukdė padaryti didelio poveikio lietuvos kultūrai, tapti lyrinės lietuvių prozos pradininku. Daugelis novelių talpesnės nei daugelio autorių romanai. Jonas Biliūnas – dvidešimto amžiaus pradžios rašytojas, užsiėmęs ir publicistine bei politine veikla.

Jonas Biliūnas priskiriamas realistams, nors jjo kūryba jau gana smarkiai pasislinkusi nuo Žemaitės realizmo, kuriame viskas vien objektyvu ir nėra vietos vidiniam pasauliui. Jonas Biliūnas imasi psichologinio tipo pasakojimo, vėliau šią tradiciją tęsia kiti rašytojai: Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius ar Jurgis Savickis. Dažnai vaizduojamas sąžinės kamuojamas, likimo nuskriaustas žmogus. Vyrauja moralinė nuostata gailėtis nelaimingojo ir atleisti netgi skriaudėjui. Toks požiūris tiesiogiai siejasi ir su krikščioniškomis vertybėmis.

O dabar priminsiu keletą novelių ir jas paanalizuosiu. Pirmoji iš jų – „Vagis“. Tiems, kurie nebeprisimena siužeto, galiu jjį priminti. Pasakotojas, tuo pačiu ir pagrindinis veikėjas, prisimena jaunystėje nutikusį įvykį. Arkliavagis norėjo pavogti jo arklį, todėl jis užklupęs jį nužudė bei šio kūną išvertė griovyje. Ir nors policija bei aplinkiniai nematė reikšmės ieškoti kaltininko, o ir pats numirėlis ttikrai ne už gerus darbus ir ne tyčiomis buvo nužudytas, jau seną Jokūbą vis graužia kaltė. Šis pasisako ir kunigui, ir artimiesiems, tik valdžiai nesako, visi jį užtaria, supranta, palaiko, tačiau sąžinę vistiek graužia tas vienintelis nutikimas. Ši novelė parodo paprasto žmogaus gyvenimišką kančią, likimo neteisingumą. Apsakyme svarbiausia sąžinė – žmogaus teisėjas. Atimti kito gyvybę, net ginantis nuo vagies, yra labai sunkus nusikaltimas, kad ir prieš savo valią nužudžius žmogų.

Antroji iš jų – „Lazda“. Šiame apsakyme pasakotojas aprašo pobaudžiavinius metus. Panaikinus baudžiavą, prievaizdas netenka tarnybos ir pastogės. Tėvas apgyvendina jį seklyčioje. Jis nenori keršyti silpnesniam ir bejėgiui. Išvažiuodamas prievaizdas tėvui paliko lazdą, kuria baudžiavos laikais taip jį sumušė, kad šis tris savaites gydydamasis lovoje gulėjo. Tačiau tėvas su atlaidumu paima llazdą, o į vaikų priekaištus atsako liūdna šypsena. Tai ne tik gyvenimo patirtimi pagrįsta išmintis, bet ir gilus žmogiškos prigimties supratimas, jog klysti yra žmoniška. Šiame apsakyme J.Biliūnas giliai pavaizdavo lietuvio kaimiečio dvasią, jo humaniškumą: greit užmiršti skriaudą, geru atsakyti į blogį, dovanoti priešams.

Dar vienas J.Biliūno kūrinys, vertas paminėjimo, yra alegorinis apsakymas „Laimės žiburys“. Jo siužetas labai primena pasaką, tačiau nereikia visko suprasti tiesiogiai. Čia pasakojama apie auksu spindintį laimės žiburį, kurį pasiekus visiems aplinkui ateis laimė į namus, o ttie, kurie siekdami paslys ar žvilgtels atgal, virs akmenimis. Galų gale žiburys buvo pasiektas, pareikalavus labai didelių aukų. Vertėtų paminėti, kad šį kūrinį Biliūnas parašė veikiamas 1905 – 1907 m. revoliucijos nuotaikų. Čia atsispindi ryškus tikėjimas, kad tik revoliucinė kova atneš liaudžiai pergalę. Pabrėžiama , kad kova reikalauja daugybės aukų, bet tos aukos prasmingos: žuvusiųjų draugų drąsa kitų kovotojų širdyse žadina jėgas, kurios jiems padeda lipti į kalną. Ir tik dėl pastangų visi žmonės gali tapti laimingais.

O dabar apie didžiausios apimties kūrinį – „Liūdna pasaka“. Šis kūrinys yra apysaka, ne pasaka, kaip gali pasirodyti iš pavadinimo. Nors ir turi pasakiškumo atspindžių, tačiau kūrinio baigti tragiška ir tuo visiškai neprimena pasakos. Jau kūrinio pradžioje pasakotojas, besigydantis sanatorijoje, mato išprotėjusią senę Juozapotą, tebeieškančią savo vyro. Jos akys – tarsi sielos veidrodis – tuščios, užgesusios. Vėliau sužinome ir jos gyvenimo istoriją, tikėjimą geresniu šeimos gyvenimu, vyro pasiryžimu dalyvauti pasipriešinime prieš okupantus, tačiau šiems siekiams nelemta išsipildyti. Jos vyrą sugauna ir pakaria, o Juozapota neišlaikiusi išeina iš proto. Šiame kūrinyje išryškėja šalies ir asmeninių siekių problema, svarstymas, kurie siekiai turėtų būti svarbesni. Be to, parodo, kad istorinės aplinkybės gali dramatiškai pakeisti žmonių gyvenimus. Svarbus ir pirmame segmente ryškėjantis „memento mori“ („atmink, kad mirsi“) mmotyvas. Tai parodo miręs Juozapotos akių vaizdas ir pasakotojo liga. Čia, kaip ir daugelyje Biliūno kūrinių, parodomas nelaimingų žmonių likimas ir siekis jiems padėti.

Baigdamas norėčiau pasakyti, kad Jonas Biliūnas – išskirtinė kultūrinė figūra Lietuvių literatūroje. Net ir nestora knygelė, parašyta trumpu gyvenimo laikotarpiu, išskyrė jį kaip vieną ryškiausių visų laikų Lietuvos rašytojų, kurio kūryba žavi ir jauni, ir suaugę žmonės. Taip pat ir aš.