Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio „Kavinė su balandžiais“ analizė-interpretacija

Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio “Kavinė su balandžiais”

analizė-interpretacija

“Aš nežinau nieko gražesnio už kasdienybę – ji man yra pati gyvenimo poezija, o ne šventės ar kažkokie ypatingi plunksnos verti objektai. Man gyvenimas, koks jis bebūtų, yra pati šviesa [.] Džiaugsmas yra ryte pabudus pusryčiauti, jausti saulės šilumą, rūką.” – sakė J.Vaičiūnaitė. Jos unikalus gebėjimas matyti grožį kasdienybėje, kūrinyje jį iškelti iki estetinio efekto ryškus ir eilėraštyje “Kavinė su balandžiais”.

Kavinė – dažnai sutinkamas vaizdinys J.Vaičiūnaitės kūryboje. Tad jau pačiame šio eilėraščio pavadinime atrandame eerdvės įvardijimą. Tai vidinė erdvė, pakankamai išsamiai atskleista, pro kurios langą matosi panoraminis miesto vaizdas. Tačiau čia neįvardinta, kokiame mieste autorė rado šia kavinę, bet iš “geležinkelio” ir “turgaus” nuorodų galima spręsti, jog tai – Vilnius.

Laiko klodas poetės eilėraštyje “Kavinė su balandžiais” daug aiškesnis nei erdvės. Kūrinyje jis yra gamtinis ir konkrečiai nusakomas, tai – žiema, tiksliau – vasario mėnuo, kurio pavadinimą skaitytojui “išduoda” paskutinės eilėraščio eilutės: “Į tolį plaukė debesys,/ per kryžgatvių žvaigždynus/ vasario skaidrūs debesys”. Tačiau šiame kūrinyje yyra ir kitų detalių, įvardijančių tam tikrą metų laiką – “apsnigta troleibusų stotelė”, “apšarmojusių sparnų rytinis šnaresys”, “sniego plunksna”.

Reikšminga ir balandžio simbolinė prasmė šio eilėraščio kontekste. Balandis – nuo seniausių iki dabartinių laikų vienas reikšmingiausių gyvūnų simbolių. Jie laikomi ddraugiškais, taikiais ir švelniais paukščiais, todėl jie tapo romumo ir meilės, taip pat baimingumo ir plepumo įsikūnijimu. Plepumo užuominų galime rasti ir šiame konkrečiame kūrinyje “ten išgirdau balandžių ulbavimą”. Taip pat neliko nepastebėti ir “plunksnos”, “lango”, “debesų” vaizdiniai šiame eilėraštyje. Plunksna – simbolinis lengvumo apibūdinimas, langas – tai angos, pro kurias sklinda nežemiška šviesa, debesys – Vakarų kraštuose simbolizuoja uždangą, taip pat kalnų, kuriuose gyvena dievai, viršūnes.

Šio eilėraščio subjekto nuotaikos klodas jausmingai atskleidžiamas frazeologizmu “plyštant širdžiai”, vaizdingai nusakančiu lyrinio “aš” skausmo gelmę bei liūdesio prasmingumą, kurių priežastys šiame kūrinyje lieka neįvardintos. Subjekto išgyvenimų reikšmingumas apibūdinamas metaforomis – “apšarmojusių sparnų rytinis šnaresys” ir “akmeninės purvinos grindys”, kuriomis išsakomi lyrinio subjekto nuotaikų niuansai, padedantys geriau suvokti giliąsias kūrinio prasmes bei pasinerti įį autorės minčių gelmę. Simbolių gausa pasižymintis eilėraštis “žadina” mūsų vaizduotę, kūrybiškumą, skatina fantazuoti bei interpretuoti.

Eilėraštyje “Kavinė su balandžiais” radome visa, kas būdinga J.Vaičiūnaitės kūrybai – miesto poetizacija, kontrastinga vyksmo erdvė, poetinis melodijos elegantiškumas, grožio pajauta kasdienybėje, pasaulyje, sukurtame žmogaus. Nors tai modernus eilėraštis, visa čia yra susieta ir paaiškinta. Tai rodo poetės profesionalumą ir neabejotiną talentą.