Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio „Piešinys“ analizė-interpretacija

Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio “Piešinys”

analizė-interpretacija

Grožio pajutimas. Kultūros atmintis. Istorinė praeitis. Taip, tai svarbiausi J.Vaičiūnaitės kūrybos orientyrai ir poetinės atramos. Senoji architektūra. Didieji meno stiliai. Specifinė augalija. Svarbiausias gyvenimo ir kūrybos klodas – Vilnius, kuris susijęs su poetės kūrybine branda, jos poetiniu vaizdiniu. Taip, tai pagrindiniai J.Vaičiūnaitės savito poetinio žodyno lėmėjai. Tad visa tai ir galime rasti jos eilėraštyje “Piešinys”.

Intriguojantis jau pats eilėraščio pavadinimas, kuris stebina savo neįprastumu, nes mūsų kultūroje įprasta girdėti “paveikslo”, bet ne “piešinio” sąvoką. Jau pirmosios kkūrinio eilutės nurodo konkretaus dailininko konkretų kūrinį, tai – Vincento Smakausko “Žaidžiančios mergaitės”, autorės teigimu “šimtametis jau piešinys”. Šiame eilėraštyje pasigendama aiškios erdvės nuorodos, užsimenama tik apie jos išoriškumą, kuriame veikia ir pats kūrinio subjektas, bei įvardijamas konkretaus miesto – Vilniaus pavadinimas. Laikas nei lyriniam “aš”, nei eilėraščio vyksmui nėra reikšmingas ar svarbus. Tad jo įvardijimas ir nėra prasmingas. Tačiau šiame J.Vaičiūnaitės kūrinyje pinasi dvi laiko plotmės – dabarties, kurios metu stebimas piešinys, ir praeities, kurią primena paveiksle matomi personažai. PPraeitis turi konkrečią laiko nuorodą – tai XIX amžius, tik neaišku, ar tuo pat metu ir buvo nutapytas šis meno kūrinys. Galbūt tai tik piešinyje vaizduojamas laikotarpis.

Vilniaus vardas J.Vaičiūnaitės poezijoje dažnai sutinkamas. Ne veltui apie ją sakoma, jog ji yyra pirma tikroji miesto poetė – gana retas paukštis mūsų “kaimiškoje” kultūroje. Jos kūryboje Vilnius suvokiamas kaip unikalus, pagal savo raidos dėsnius gyvenantis, kuriantis ir atkuriantis, integruojantis bei asimiliuojantis kultūros ir meno įtakas, kitų tautų kultūras miestas. Miestas čia nėra priešinamas su gamta ir valstietiška pasaulėjauta, čia galima gyventi, mylėti, džiaugtis, patirti nekasdieniškų įspūdžių, kurių nėra nei gamtoje, nei idiliškame dainuotinės poezijos kaime. Čia susitinka istorija, pasaulis ir dabartis.

Šiame poetės eilėraštyje, kaip ir kituose jos kūriniuose, gausu įvaizdžių, turinčių tam tikrą simbolinę prasmę. Vienas iš tokių – saulės vaizdinys. Saulė – tai dienos šviesulys, kuris tarp visų dangaus kūnų, žinoma, užima pirmą vietą. Daugybė realijų sieja Dievo danguje sąvoką su saule, saulės dievas turi gausybę vardų, kurie reiškia – naikinantis ttamsą. Saulė turi galią pasaulį aplink save nudažyti raudonais atspalviais – “nurausvint parko vinkšną”, o raudona laikoma ypač šilta spalva, tai gyva, gyvybinga, nerami spalva, tačiau ne tokia lengvabūdiška, kaip save į visas puses švaistanti geltona – nepaisant jos energijos ir intensyvumo aiškiai matoma didžiulė kryptinga jėga.

J.Vaičiūnaitės kūryboje gyva tautos atmintis, itin svarbi istorijos tema. Poetė kalba apie meilę, tautos praeitį, jos eilėraštis gražus, kupinas energijos, gyvasties ir gyvybės. Vaičiūnaitės lyrikoje svarbūs šviesos ir spalvų įvaizdžiai.