Jurginės ir Oninės

Įvadas

Jurginės

Pirmąjį arimą mūsų senoliai pradėdavo su ypatingomis apeigomis, burtais, aukomis, skirtomis žemei ir jos deivei. Arti lietuviai žemdirbiai pradėdavo tam tikru laiku, pagal nusistovėjusius papročius. Arimui rengdavosi tarytum kokiai šventei. Sėja taip pat buvo nepaprastas lietuvių žemdirbių gyvenimo įvykis. Todėl sėjai žemdirbys ruošėsi ypatingai. Lietuviai per ilgus amžius sukaupė nemažą patirtį, kada sėti javus, kokioje žemėje ir pan. Sėjos pradžia buvo siejama su gamtos reiškiniais.

Vardas Jurgis (rusiškai Georgas, angliškai Džordžas), kilęs iš žydų kalbos ir reiškia „žemdirbys“. Jo šventė –– pavasarį, kai atgimsta žemdirbystė. Tai pavasario žalumos, jaunimo pavasario, žemdirbių ir arkliaganių šventė, nuo seno ypač populiari Rytų Lietuvoje. Seniau ją dar vadindavo žemdirbių Naujaisiais metais.

Anot senolių, Jorė arba Joris – pavasario Perkūnas. Jis vaizduojamas kaip raitelis, valdantis žemės raktus, prikeliantis augmeniją. Jorė po žiemos šalčių atrakina žemę, pasiunčia į ją lietų. Ši dievybė tai ir naminių gyvulių, ypač žirgų, žvėrelių globėja.

Oninės

Prapjovos – pirmos rugių saujos ar pėdo supjovimas – nuo pirmykštės žemdirbystės laikų laikytas labai svarbiu žžingsniu, pradedant rugiapjūtę. Gaudami derlių labai sunkiai, žmonės šiam momentui ruošėsi rimtai, atlikdavo tam tikras apeigas bei magiškus veiksmus. Tai, jų manymu, turėjo, padėti ne tik sėkmingai sudoroti javus, bet ir garantuoti gerą būsimą metų derlių.

Jurginių švevtės. Per Jurgines žžmonės pirmą kartą išgena gyvulius į lauką. Genant gyvulius iš tvarto tarpduryje reikia padėti du kiaušinius. Pervaryti per kiaušinius gyvuliai turėtų būti riebūs, sveiki.Pirmą kartą genant gyvulius reikia juos varyti verbos šakele. Tada gyvuliai bus gražūs, visi pareis namo, niekas jų neužkerės. Šv. Jurgio dieną anksčiau žmonės į bažnyčią nešdavo kiaušinių, sūrio, sviesto, pinigų ir dėdavo ant altoriaus. Kunigas laikydavo pamaldas už gyvulių sveikatą. O Jurginių vakarą sodžiaus merginos lipdavo ant tvoros ir dainuodavo: „Jurgi, geras vakaras!/Jurgi, paimk raktus,/Jurgi, atrakink žemę,/Jurgi, išleisk žolelę,/ Žolelę šilkinę/Raselę meduota, -/Žolelė bus dėl arklelio,/ Raselė dėl veršelių. „

Jurginių šventės buvo skirtos atlikti apeigoms , susijusioms su pirmaisiais žemės ūkio darbais, ypač su gyvulių išgynimu į laukus. Katalikų bažnyčia tas šventes sutapatino su Šv. Jurgio, ggyvulių globėjo, slibino nugalėtojo diena (balandžio 23 d.). Šios šventės senovėje truko keliolika dienų. Tą senovinį apeigų atlikimo laiką, t. y. laiką nuo katalikiškųjų iki provoslaviškųjų Jurginių, vadino tarpjurginėmis. Nepaisant katalikiškojo šventės pobūdžio, mūsų protėviai išlaikė daugelį pagoniškosios religijos elementų.

Per Jurgines žemdirbiai garbindavo atėjusį pavasarį. Medinių. Strėvininkų apylinkėse (dab. Kaišiadorių raj.) dar XX a. pradžioje Jurginių dieną senis užlipdavo ant kalnelio ir visiems garsiai pranešdavo, kad pavasaris jau atėjo. Senovėje žmonės kreipdavosi į didžiąją gimdytoją Ladą, vėliau – į Šv. JJurgį, prašydami, kad kuo greičiau atrakintų žemę, išleistų sidabro rasą, augintų šilkinę žolę ir kitus augalus, duotų šiltą lietų. Paprastai šį prašymą išreikšdavo vakarinėmis giesmėmis. Pvz., Tveriačiaus apylinkių moterys dar XX a. pradžioje susėdusios ant tvorų lyg paukštės giedodavo giesmę, prašydamos gero oro, derliaus ir sėkmės su gyvuliais.

Jurginių apeigų papročiai (tai žymi ir rašytiniai šaltiniai) susiję su apeiginės duonos kepimu jos aukojimu ir ritualiniu valgymu. Apeiginės duonos kepimas dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais buvo nešama apie laukus ir užkasama dirvoje. Pavyzdžiui, Gervėčių apylinkėse anksti rytą šeimininkas vieną ar du duonos kepaliukus, kuriuose buvo įkepta po penkis kiaušinius, apnešdavo aplink lauką tris, o kartais net dvylika kartų. Paskiau vieną kepaliuką užkasdavo į žemę, prašydamas dievų gero derliaus, saugoti gyvulius nuo vilkų ir ligų, o kitą, parsinešęs namo, sulaužydavo į tiek gabalų, kiek šeimoje narių, ir visiems iškilmingai išdalydavo. Tai turėjo suteikti šeimai laimę, santarvę bei vienybę. Kitur prieš Jurgines iškepdavo nedidelį kepaliuką duonos ir į jį įkepdavo kiaušinį. Jurginių rytą šeimininkas, įdėjęs tą kepaliuką į maišelį, apeidavo aplink savo rugių rėžius. Grįžęs namo ir įėjęs pirkion, kreipdavosi į vaikus: „Aikšit vaikeliai, padabokit, ką davė rugeliai“. Tada išimdavo iš maišelio duoną, sulaužydavo gabalais, paskiau nulupdavo kiaušinį, jį taip pat susmulkindavo į gabalėlius iir išdalydavo visiem šeimos nariams. Sarių, Sudotos (abu dab. Švenčionių raj) apylinkėse, Jurginių išvakarėse šeimininkas su duona ir druska apeidavo tris sykius aplink laukus, o paskiau – ir aplink trobesius. Tveriačiaus apylinkėse, kepant „ubagų duoną“ būdavo iškepama nedidelė bandelė. Ją šeimininkas anksti rytą apnešdavo aplink laukus ir grįžęs padalydavo visiems šeimos nariams, kad rugiai gerai derėtų. Apie Ignaliną šeimininkas, vaikščiodamas po laukus, prašydavo Šv. Jurgį, kad apsaugotų javus nuo ledų, sakydamas : „Šventas Jurgi, šventas dieve, apsaugok javus nuo ledų“. Žmonės tikėjo, kad Šv. Jurgis gali nukreipti ir audros debesis, todėl jį garbino ne tik artojai, bet ir žvejai. Žemdirbystės darbų pradžios apeiginei duonai buvo priskiriama ypatinga reikšmė. Per ją žemdirbys galėjo sueiti į artimą kontaktą su žeme maitintoja ir su ja susikalbėti. Antai Dieveniškių apylinkėse per Jurgines šeimininkas su apeigine duonos bandele nueidavo prie rugių, pasidėdavo ją ant žemės, o pats pridėdavo ausį prie žemės ir klausydavo, ką „kalba“ rugiai. Jei būsimasis rugių derlius žadėjo būti geras, tai besiklausančiam pasigirsdavęs iš žemės balsas: „Slinkis toliau, aš čia sėsiu“. Jei tais metais turėjo būti prastas derlius, rugiai tylėdavę. Paskiau jis apnešdavo bandelę aplink lauką, vėliau nunešdavo į bažnyčią ir padėdavo prie Šv. Jurgio altoriaus.

Per Jurgines žmonės lankydavo laukus, ten kėlė vvaišes, voliojosi po rugių lauką, šaukdami: „Augink Dieve! Augink Dieve!“ Tai buvo prosenovinė malda, susieta su magija, kur besivoliojančio žmogaus gyvybingumas turėjęs pereiti į rugius, kad jie pradėtų gyventi, augti. Onuškio apylinkėse (dab. Trakų raj.) vyrai lankydavo rugius iš ryto, moterys – po pietų. Vaikščiodami parugėmis, prosenoviniu papročiu prašė dievų, kad augintų didelius rugius, vaišindamiesi maistą aukojo dievams, užkasdami jį į žemę. Marcinkonių apylinkių moterys, lankydamos žiemkenčių laukus – „junginėdamos“, giedodavo apeigines giesmes, tariamai turinčias pagreitinti rugių augimą. Jose buvo tartum paliepiama rugiams augti ir žaliuoti.

. Žemdirbiai magija siekė ne tik gero javų, bet ir sodų derliaus. Sodo augimą bei vaisingumą turėjo pažadinti per Jurgines, ypač tos dienos saulėtekyje, gimęs berniukas ir pakrikštytas Jurgiu.

Pagal seną paprotį per Jurgines šiukštu net ir medžio šakelę nulaužti. Tikima, kad namo parnešta nulaužta šaka gali gyvate pavirsti ir užtraukti nelaimę visiems ten esantiems

Apie Raseinius dar XIX a. pabaigoje, sprogstant sodams ir mezgant pumpurus, tokį vaiką vaišindavo skanumynais, o saulei nusileidus ir sutemus, nuogą vežiodavo aplink sodą, visko žadėdami. Kai vaikas paaugdavo, nustodavo vežioti, nes nuogas jis pradėdavo gėdytis. Nuogumas magijoje turėjo ypatingą reikšmę; jis nušalindavęs demonus, galinčius pakenkti derliui.

Per Jurgines kai kas nevalgė mėsos ir taukų, tik žuvį. Žuvis ir

duona tą dieną buvo laikomi šventu valgiu. Melagėnų apylinkėse neleisti kurti ugnies.

Jurginių apeigose didelis dėmesys buvo kreipiamas į gyvulininkystę. Dažniausiai Jurginių dieną pirmą kartą būdavo išgenami gyvuliai. Nuorėdami juos apsaugoti nuo visokių blogybių, nelaimių ir suteikti visokią gerovę, žmonės meldėsi, atlikinėjo apeigas, magiškus veiksmus bei burtus, aukojo dievams aukas.

Iš rašytinių šaltinių žinome, kad lietuviai garbino gyvulių ir gynimo dievaitį Ganiklį. Pasak M. Pretorijaus, XVII a. šeimininkas, išvaręs iš tvartų gyvulius, apeidavo juos tris kartus, meldėsi, kad dievas saugotų juos, dėkojo, kkad iki šiol laikė sveikus. Toliau prašė Šv. Jurgį (buvusį Ganiklį), vilkams, lokiams ir lapėms gyvuliams kenkti. Išginus visą dieną pasninkavo, kol pargindavo namo.

Parginus vakare šeimininkė ruošė vaišes, kurių metu prašė dievų gero oro, lietaus, žolės ir t. t. Pasimeldę pradėdavo linksmintis ir linkėti gyvuliams geros nuotaikos, sveikatos.

Pirmojo išginimo apeigose mūsų proseneliai meldėsi ir aukojo ne tik dievui Gavikliui, bet ir deivei Ladai bei Žemynėlei ir dievaičiui Žemininkui. M. Pretorijaus rašo, kad lietuviai per arklių šventinimo apeigas deivei Žemynėliai aaukojo gaidį. Valgydami jo išvirtą mėsą ir liedami ant žolės alų, kalbėdavo: „Žemenėle, būk linksma ant mūsų ir mano arklių“. Baigęs apeigas šeimininkas užkasdavo gaidžio kojas tvarte, sakydamas: „Iš šitų kojų ir kaulų bus man puikių kumeliukų“.

Gyvulių aukojimo bei jų kkraujo šlakstymo kai kuriose Lietuvos vietose išliko net XIX a. Pavyzdžiui, Antalieptės apylinkėse buvo paprotys prieš Jurgines pjauti juodą gaidį, vištą ar veršiuką ir jų krauju apšlakstyti gyvulius, tvartus, ėdžias.

(Kraujas, daugelio tautų, tarp jų ir lietuvių tikėjimu buvo laikomas gyvybės, gyvenimo šaltiniu. Jis teikiąs gyvybės jėgą žmonėms, gyvuliams, augalams, troboms, mirusiųjų vėlėms ir net dievams, numalšinąs žemės troškulį, pripildąs žemę naujų jėgų. Liejamas kraujas, kad galėtų gyventi visas pasaulis.) Gaidys ir višta buvo aukojami ne tik pradedant lauko darbus, bet ir juos baigiant. D. Poška rašo jog lietuviai dievui Gavikliui aukojo veršelius. Dar XIX a. pradžioje kai kuriose Lietuvos vietose valstiečiai nešdavo į bažnyčią vaškines arklių, karvių, ožkų, avių, kiaulių ir kitų gyvulių statulėles, jas apnešę aplink bažnyčią, dėjo aant altoriaus drauge su priedu – pinigais. Kai kur dar XIX a. pabaigoje buvo išlikęs paprotys per Jurgines nešti į bažnyčią aukas: Ėriukus, ožiukus, veršiukus, paršiukus. Pagyvenę žmonės prisimena, kaip jų tėvai ar seneliai per Jurgines į Liškiavos bažnyčią nešdavo apsuptą skara veršiuką, su juo priklaupdavo prie altoriaus ir nunešdavo kunigui „ant apieros“. Taip buvo ir Gervėčių bažnyčioje. Nėra abejonės, kad tai yra pagoniškų mūsų protėvių aukų liekanos.

Pirmą gyvulių išginimo dieną mūsų protėviai aukojo dievams ir apeiginę duoną. Apie tai žžinių randame tradiciniuose papročiuose, išlikusiuose dar XX a. pradžioje. Švenčionių, Tverčiaus, Ignalinos ir kt. apylinkėse kepdavo duoną, vadinamą „už gyvulius“. Paprastai ji buvo kepama mažais kepaliukais, skirtais kiekvienam gyvuliui, arba dideliais kepalais, padarant jame tiek griovelių, kiek valstietis turėjo gyvulių: arklių, karvių. Vieną kepalą kepė už arklius, kitą – už karves. Iškeptus kepalus suraikydavo pagal įspaustus griovelius ir, nuvežę prie bažnyčios, išdalydavo elgetoms, prašydami melstis už gyvulius. Vieną kepalėlį padėdavo ant Šv. Jurgio altoriaus. Iš tos pačios tešlos kepdavo piemeniui bandelę, į kurią įkepdavo kiaušinį. Tą bandelę piemuo turėjo suvalgyti paskutinę. Per Jurgines mūsų proseniai aukojo ir įvairius gyvulininkystės produktus, juos apeigų metu valgė patys, vaišino dievus, augalų ir gyvulių globėjus, mirusius prosenius.

Prosenovinis apeiginis valgis, susijęs su gyvulininkyste, buvo sūris ir sviestas; jį pagonybės laikais aukojo dievams. Be to aukojo linus, vilnas, rankšluosčius ir kt. Senovėje aukas dėdavo ant šventų akmenų, o krikščionybės laikais – ant altoriaus.

Dar XX a. pradžioje rytų Lietuvoje daug kur buvo išlikęs paprotys pirmą sykį išginti gyvulius, susirinkus visai šeimai. Pirmasis eidavo šeimininkas, nešdamas lėkštę, apdengtą balta drobule ar rankšluosčiu. Joje būdavo pora kiaušinių ir ant jos krašto prilipdyta žvakė. Paskui jį eidavo šeimininkė, nešdamasi šukėje smilkalų, už jos – piemuo su kadagio ar žilvičio ššakele. Visi trys apeidavo gyvulius: šeimininkė smilkydavo, piemuo kiekvienam po tris sykius suduodavo rykštele. Po to šeimininkė paimdavo nuo lėkštės degančią žvakę ir ja patrindavo gyvuliams kaklą, strėnas ir pilvą, o karvėms – ir tešmenį, kad žvėrys gyvulių nepjautų, raganos iš karvių pieno neatimtų, laumės avių nekirptų. Tai turėję

apsaugoti gyvulius ir nuo „blogos akies“, pavydo. Apeiginius kiaušinius atiduodavo piemeniui, o apeiginę šakelę įsmeigdavo į tvarto stogą prie durų, kad miškinis (dievaitis) neklaidintų miške gyvulių ir šie visuomet rastų kelią į namus. Užgesintą žvakę su lėkšte pastatydavo ant laidaro vartų, kur ji stovėdavo iki pargenant iš lauko gyvulius; paskui ją įnešdavo pirkion. Apie Švenčionis, Valkininkus, Varėną piemuo ganydamas pasirinkdavo tiek akmenukų, kiek namuose avių ,ir atnešęs užkasdavo avių tvarte, kad nė viena avis nedingtų. Valkininkų, Trakų ir kitose apylinkėse parginant išnešdavo staklių veleną ir padėdavo skersai vartų, kad gyvulys negalėtų praeiti pro vartus, neperžengęs veleno. Abiejuose veleno galuose padėdavo po žalią kiaušinį. Šeimininkė papildavo ant senos vyžos žarijų ir Devintinėse šventintų žolių, kuriomis parūkydavo kiekvieną piemens išleidžiamą gyvulį, paskiau leisdavo jam peržengti per veleną. Praginus galvijus varydavo avis ir ožkas. Čia velenas turėjo magišką galią nukreipti nuo gyvulių visokias piktybes, ypač piktą raganų ranką. Švenčionių apylinkėse dar XX a. buvo iišlikęs senas paprotys praginose po slenksčiu padėti užraktą, tikint, kad tada būsią užrakinti vilkams nasrai ir jie nepjausią gyvulių. Mažeikių apskrityje piemuo, apnešęs tvarto užraktą ir rykštę aplink bandą, mesdavo juos į vidurį gyvulių, kad vilkai jų nepjautų.

Pirmąją gyvulių išginimo dieną buvo įvairių draudimų. Apie Panevėžį, Vilkaviškį ir kitur piemeniui drausdavo ant krosnies autis kojas, nes esą vilkai jį sudraskys. Drausdavo galąsti peilį, nes esą galandąs vilkui dantis, net jį paimti į rankas, nes vilkai gyvulius išpjausią. Tą dieną niekas nieko neskolindavo, tikint, kad su paskolintu daiktų išnešią gyvulių sėkmę. Papilės apylinkėse duodavo piemeniui užkulo – duonos su taukais ar lašiniais, kad niekas pieno gyvuliams negalėtų atimti. Kai kur ir karvėms duodavo duonos su druska. Pargenantį piemenį šeimininkė sutikdavo su varške, kad visus metus nestigtų varškės (Akmenė). Kupiškėnai įteikdavo piemeniui lazdą, ant kurios buvo sužymėtos visos avelės ir ėriukai; piemuo parginęs ją užkišdavo po stogu, kad visada visos avelės grįžtų namo. Apie Trakus išgenamai karvei uždėdavo išlaikytą rugiapjūtės pabaigtuvių vainiką. Jei namuose būdavo jaunavedžiai, marti užkišdavo karvei už ragų skarelę ar nosinę, o jaunavedys juostą.

Prosenoviškas mūsų liaudies paprotys yra išgenamus gyvulius aprūkyti apotropeinę galią turinčiomis žolelėmis, šakomis (žilvičių, berželių, kadagių ir kt.), ruginiais miltais, kviečiais ir kt. Katalikų bažnyčia, nepajėgdama

to papročio išnaikinti, minėtus ir kitus augalus, skirtus apeiginiam gyvulių rūkymui, pradėjo šventinti per Verbas, Devintines (devinta savaitė po Velykų) bei per Žolinę (rugpjūčio 15 d.) buvo naudojamos ir kitokios apotropeinės priemonės, kaip česnakas, kurio liaudies tikėjimu bijančios piktosios dvasios, šermukšnis,

aštrūs daiktai, žarijos ir kt., tariamai nukreipiančios visokias blogybes.

Pirmą kartą išgenamus gyvulius apmušdavo arba paglostydavo jų nugaras žilvičio šaka su „kačiukais“, kad jie būtų apvalūs, riebūs ir sveiki, saugūs nuo vilkų. Net ir piemuo primą dieną ganydavo su žilvičio ššakele, o parginęs ją pakišdavo tvarto pastogėje, kad gyvuliai visada eitų į namus. Apie Akmenę prieš išgenant gyvuliams supenėdavo kukulių, padarytų iš avižinių miltų, žilvičio ir graudulinės žvakės: tai turėjo apsaugoti juos nuo visokių blogybių. Liškiavos apylinkėje dar apie01926 m. pravarinėse (išgenant gyvulius) uždegdavo graudulinę žvakę, padėdavo po tvarto slenksčiu kiaušinį, išvarydavo gyvulius į kiemą, apeidavo aplink juos tris sykius su degančia žvake ir ją užpūsdavo. Tada paimdavo padėtą po slenksčiu pravarinį kiaušinį, paženklindavę jį anglimi ir laikydavo jį pagarbioje vvietoje. Vėliau jį atiduodavo elgetai. Šitaip išleistų gyvulių nejudindavę vilkai, nes eidami prie bandos, jie akyse matydavę žvakę. Išgenant gyvulius, piemenys gyvulius laistė šventintu ar paprastu vandeniu, arklius prieš saulėtekį maudė upėse ir ežeruose. Paprotys šlakstyti išgenamus gyvulius vandeniu yra pperimtas iš pagoniškosios religijos, kai buvo garbinamas vanduo kaip nuplaunantis įvairias blogybes ne tik materialine, bet ir moraline prasme. Vandeniui pirmykščiai žemdirbiai, be kita ko, priskyrė galią apvalyti ne tik žmones, bet ir gyvulius nuo ligų, piktųjų dvasių bei raganų.

Pirmojo išginimo apeigose didelę reikšmę turėjo kiaušiniai. Išgenant paprastai jie buvo dedami po tvarto slenksčiu. Švenčionių apylinkėse prie tvarto slenksčio dėdavo dvi poras kiaušinių: vieną iš tvarto vidaus, kitą – iš kiemo. Vosiūnų apylinkėse (dab. Ignalinos raj.) padėdavo po kiaušinį visuose tvarto kampuose. Zarasų, Utenos, Valkininkų ir kt. apylinkėse dedamus po tvarto slenksčiu kiaušinius dar suvyniodavo į kailinius. Varėnos apylinkėse kiaušinius, prieš dėdami po slenksčiu, apnešdavo aplink tvartą.

Kai kas vieną apeiginį kiaušinį duodavo piemeniui, kitą nešdavo į bažnyčią. Kartais piemeniui aatiduodavo abu kiaušinius, kad avys vestų po porą.. Ukmergės apylinkėse šeimininkė piemeniui į maišelį įkišdavo du margus kiaušinius ir išlydėdama pasakydavo, kad baltuosius suvalgytų, o marguosius parneštų sveikus. Jei piemuo jos paliepimą įvykdydavo, tikėdavosi geros gyvulių sėkmės. Prieš išginant avis Liškiavos, Alytaus apylinkėse šeimininkė pakasdavo kiaušinį po slenksčiu, paskui jį iškasdavo ir atiduodavo elgetai. Tilžės (dab. Sovetskas) apylinkėse kerdžius kelis sykius apeidavo aplink bandą, kas kartą įmesdamas į ja kiaušinį. Į kurį gyvulį pataikydavo, tas buvo skirtas vilkui. To gyvulio nnet nesaugodavo, o jei jį nunešdavo vilkas, nukentėjusiam atlygindavo visas kaimas. Varėnos apylinkėse, išvarydami gyvulius, apnešdavo aplink tvartą pora kiaušinių, pakasdavo po vieną iš abiejų slenksčio pusių, o išginę, juos iškasdavo ir nunešdavo į bažnyčią ir padėdavo ant altoriaus. Suvalkų apskr.. (dab. LLR) išgenant pirmą kartą avis, pakasdavo po slenksčiu mėšle kiaušinį, vadinamą „praganiavos“, ir žirkles. Iškastą kiaušinį atiduodavo elgetai. Tverečiaus, Kalesnykų ir kt. apylinkėse, genant avis, vieną kiaušinį užkasdavo į žemę, kitą išvirdavo piemeniui, tikėdami, kad tada vilkai avių nepjausią. Kai kas duodavo kiaušinį suėsti karvėms. Apie Ignaliną piemeniui duodavo bandelę su įkeptu kiaušiniu. Šiose apeigose kiaušinis turėjo suteikti gyvuliams sveikatos, riebumo, vaisingumo ir kt. Magišką kiaušinio jėgą turėjęs stiprinti jo įvyniojimas į kailinius, kuriems liaudies filosofijoje priskiriamas gausumas bei turtingumas.

Per Jurgines, kaip ir per kitas agrarines šventes, kaimynai lankydavo vieni kitus, linkėdami geros gyvulių sėkmės, gausaus derliaus, žemdirbiams sveikatos. Už tai vieni kitus apdovanodavo margais kiaušiniais, lašiniais, gėrimais. Dzūkijoje Jurginių išvakarėse būrys vaikinų eidavo iš namų į namus sveikindami ir linkėdami. Šeimininkai privalėjo duoti jiems kiaušinį ir kt. Tą dieną itin linksminasi arkliaganiai. Žinoma, kad Tauragės apylinkėse per Jurgines jie, prisirinkę iš viso kaimo kiaušinių, kitokio geresnio maisto, sueidavo į krūvą, bendrai išsikepdavo kiaušinienę, pasiruošdavo kitokių vaišių iir iki vėlumos linksmindavosi. Visa tai skirta gyvulių globėjui, vyriausiajam gyvulių ganytojui, arkliaganių užtarėjui šv. Jurgiui pagerbti. Jis Žemaitijoje itin garbinamas. Daug kur net ir šiandien statomos koplytėlės su šv. Jurgio skulptūrėlėmis. Čia iki šiol daugelis senyvo amžiaus žemdirbių tiki, kad šv. Jurgis saugo jų gyvulius, laukus nuo nelaimių, ligų, piktų dvasių.

Jurginės – pavasario sutiktuvės. Žinoma, kad seniau jo sutikti Jurginių dieną į girią išskubėdavo merginos. Iš ten jos grįždavo lyg nuotakos baltais rūbais pasipuošusios ir gėlėmis pasidabinusios. Jų sulaukus kaimas pradėdavo linksmintis.

Įprasta, Jurginių dieną nieko nedirbti su gyvuliais – arti, akėti, kalti kuolą, net ir važiuoti, ir apskritai judinti žemę. Sakoma: jei dirbsi – gyvuliai susirgs, išmirs, laukiniai žvėrys juos išpjaus, ledai vasarą javus išmušią. Ypač didelė pagarba per Jorę žirgui.

Anot Balio Buračo, apie Žemaičiuose buvusią populiarią Jurginių šventę (dabar ji plačiai švenčiama daugiau tik Palangos krašte) kalba tai, kad čia dažnai net ir dabar šlapią pavasarį žemaičius išgirsi kalbant, kad šiemet – Šlapjurgis, o sausą pavasarį Jurginių laikas – Sausjurgiu vadinamas.

ONINĖS

Daukantas mini, kad senovės lietuviai, išėję į lauką pradėti rugių pjauti ant kalnelio dėjo akmenį – aukurą. Šeimininkas ar žynys, supjovęs pirmąjį pėdą, užmaudavo jį ant pagaikščio ir pastatydavo padirvėje. Po tto, užkūręs aukurą, sudegindavo kelias varpas, dėkodamas laimės ir derliaus dievams už derlių ir prašydamas ateityje auginti javus, dievui Perkūnui, kad apsaugojo javus nuo krušos ir nuo audrų, prašė dievus, kad leistų nuimamą derlių patiems suvartoti. Jeigu javai buvo menki, meldė dievus, ypač Perkūną, skalsinti duoną ir stiprinti kenčiančius badą. Pagal seną paprotį dažniausiai rugius pradėdavo pjauti šeimininkė. Tik įsigalėjus dalgiui, atsirado paprotys rugius pradėti pjauti vyrui.

Nuo senovės lietuviai prapjovų apeigas atlikdavo savaitės pradžioje. Rugių pradėti pjauti moterys eidavo apsirišusios baltais nuometais su baltomis prijuostėmis, o vyrai – baltais rūbais, sujuostais marga juosta. Ant galvos vyrai dėvėjo šiaudines skrybėles. Šeimininkė nešėsi sūrį, šeimininkas – ąsotį. Supjovę pirmąjį pėdą, susėsdavo aplink atsineštą maistą, valgydavo ir dainuodavo.

Dar XX a. pradžioje Vidžiuose (dab. Baltarusija) lietuviai valstiečiai, prieš pradėdami pjauti rugius, atlikdavo tam tikras apeigas, skirtas saulei pagerbti. Rugius pjauti pradėdavo vyriausia šeimos moteris. Supjovusi keletą pėdų ir sustačiusi aiškiausioje vietoje vieną gubą, atsigręždavo į saulę ir nusilenkdavo jai keletą kartų iki žemės. Visos kitos pjovėjos tuo momentu stovėdavo nejudėdamos, netardamos nei žodžio. Pasibaigus apeigoms, eidavo prie darbo.

XVII a. rugiapjūtės prapjovas, vadinamąsias pradėtuves, Mažojoje Lietuvoje aprašė M. Pretorijus. Pasak jo, pora dienų prieš pradedant pjauti rugius, namų šeimininkas nueidavo į rugių lauką, supjaudavo saują

rugių ir atnešęs ją pastatydavo klėtyje. Eidamas rugių pjauti pirmą kartą, jis pasiimdavo gabalą duonos ir lašinių. Kai visi supjaudavo savo pėdą, susėsdavo ant žemės, šeimininkas supjaustydavo duoną ir lašinius į tiek gabalų, kiek buvo pjovėjų. Tada visi melsdavosi, dėkodavo dievams, kad leido pradėti pjauti. Po maldų valgydavo, po to pjaudavo iki pavakarių. Tuo tarpu šeimininkė namie virė valgius pradėtuvių vaišėms. Grįžęs namo, šeimininkas sėsdavosi už stalo, o visi pjovėjai stovėdavo. Jis paimdavo alaus taurę į rankas, melsdavosi, dėkodavo dievams iir „žemynėliaudamas bei palabindamas“, gerdavo į savo žmoną. Tai atlikus, visi sėsdavosi už stalo, šeimininkas pradėdavo giedoti giesmę, po to visi gerdavo ir valgydavo. Iš klėties būdavo atnešama anksčiau supjauta rugių sauja ir padedama ant stalo. Tąja rugių sauja buvo pradedama pirmoji sėja. Apeigos baigdavosi maldomis ir padėka dievams už sėkmingas pradėtuves.

XIX – XX a. daug kur pirmasis pėdas vadintas šeimininku, gaspadoriumi. Dzūkijoje – dziedu, dieduku arba svečiu (Švenčionių ,Ignalinos, Dūkšto, Saldutiškio apylinkėse). Pirmąjį pėdą, supjautą pačios šeimininkės ir perrištą ddviejose ar trijose vietose, žemdirbiai statydavo svarbiausiame trobos kampe – krikštasuolėje. Kai kur šeimininkė stengdavosi jį supjauti iš pačių geriausių rūšių: tris saujas ji surinkdavo, braidydama po rugių lauką. Pietų Lietuvoje pirmąsias tris saujas surišdavo po vieną ir jas supindavo. KKitur supjauto pirmojo pėdo viršūnė būdavo surišama, o apatinė jo dalis perskiriama pusiau arba į tris dalis. Šitam pėdui buvo priskiriama ypatinga magiška galia apsaugoti trobas nuo gaisro, suteikti žmonėms skalsos ir gyvuliams sveikatos. Vilniaus apylinkėse jis buvo laikomas proseniu iš ano pasaulio. Parnešus jį į namus, būdavo sakomos prakalbos – oracijos, kurios prasidėdavo žodžiais: „Atėjo svetys vardu rugys“.

Kai kur išliko paprotys, einant pradėti rugių pjauti, neštis duonos su druska, sūrio. Jei namie būdavo jaunamartė, anyta vesdavosi ją rugių pjauti. Ji pasiimdavo maisto, o marti – stuomenis. Atėjusios prie rugių, jos pirmiausia susikviesdavo kaimynes, ir visos susėdusios pasivaišindavo. Anytos supjautą pirmąjį pėdą marti suvyniodavo į stuomenis, kurie nuo to laiko priklausydavo anytai. Jeigu anyta dėl sveikatos negalėdavo nueiti rugių pprapjauti, jaunamartė eidavo į lauką viena. Ji taip pat nešdavosi stuomenis, į kurios suvyniodavo pačios supjautą pirmąjį pėdą, parnešdavo namo ir įteikdavo anytai, o ši už tai padėkodavo. Valkininkų apylinkėse jaunamartė anytos supjautą pėdą apdengdavo stuomenimis. Anyta ar moša stengdavosi, marčiai nematant, tuos stuomenis nutraukti, o jaunamartė saugodavo ir neleisdavo tai padaryti. Eidama namo, jaunamartė stuomenis padovanodavo anytai. Po to jos susikviesdavo iš pabarių visas kaimynes ir vaišindavosi sūriu, mėsa.

Kai kur, supjovus pirmą pėdą, visa šeimyna susėsdavo parugėje ir suvalgydavo vvieną riekę duonos, sakydama: „Duona su duona sutinka“ (Pušalotas). Jei pjovėjos visos atsineštos duonos nesuvalgydavo, parsinešdavo ją namo ir laikydavo pasidėjusios iki rugiapjūtės pabaigtuvių ir tada, nusinešusios ją į rugių lauką, suvalgydavo. Senų žmonių manymu, duonos tuomet turėję užtekti visiems metams (Švenčionys, Švenčionėliai). Kai visos pjovėjos supjaudavo bent po vieną rugių pėdą, šeimininkė savąjį rugių pėdą apdengdavo drobine skarele ir ant jo padėdavo sūrio su sviestu. Šeimininkas pastatydavo alaus ir duoninės giros ąsotį. Aplink prapjovų vaišių stalą susėdę, rugių pjovėjos bei rišėjai vaišindavosi ir dainuodavo, ten pat pasidėję savo darbo įrankius. Šeimininkas, prisipylęs alaus, užgerdavo pjovėjas ir rišėjus, šeimininkė dalydavo visiems supjaustyto sūrio ir užkandžių. Po vaišių prie darbo visi eidavo dainuodami. Prapjovų vaišės paprastai būdavo trumpos, nes laukė darbas, nebuvo kada ilgai vaišintis ir linksmintis.

Grįžusios iš prapjovų, pjovėjos, kurios nešdavosi „svečią“, būdavo sutinkamos su duona ir druska, atseit sena duona pasitikdavo naują duoną. Pasitinkant sakyta: „Šviežia duona parėjo“. Pastačius į krikštasuolę pirmąjį pėdą, dzūkai sakydavo: „Kai dzedas pakūčioj, badu nemirsi“ (Valkininkai).

Pirmykščiai lietuvių žemdirbiai rugiapjūtės prapjovų dieną atlikdavo tam tikrus burtus, turėjusius, jų manymu, išburti sėkmingą rugiapjūtės darbų eigą. Kai kur jų išliko iki XX a. pradžios. Rytų Lietuvoje moterys iš pirmojo pėdo ištrauktais rugiais apsijuosdavo strėnas ir manydavo, kad ttai apsaugos jas nuo strėnų skausmų, nuimant vasarojaus derlių. Tais rugiais juosdavo visą dieną. Kai kurie dzūkų žemdirbiai manydavo, kad po pirmosiomis keturiomis gubomis (mendeliais), statytomis prapjovų dienos vakare, padėti akmenukai įgyja magišką galią apsaugoti rugius nuo pelių, suteikti jiems akmens kietumo: pelės dantis išsilaužiančios, bet užburtų rugių šiaudų neįkandančios. Būta papročio pirmą rugiapjūtės dieną iš lauko grįžusius rugių pjovėjus aplieti vandeniu. Jei iš darbo grįžtančių pjovėjų šeimininkas nesuspėdavo apeiti, jie apipildavo patį šeimininką, todėl rugiai gubose jau niekada nebesudygdavę. Rugius nuo skalsių turėję apsaugoti pirmasis rugių pėdas, kurį, parnešus namo, reikėję pastatyti į aruodą.

Išvados

Lietuviai per ilgus tūkstantmečius sukūrė nepaprastai daug savo turiniu bei forma įdomių papročių. Vieni jų atsiradę ir susiformavę medžioklės bei augalinio ir gyvulinio maisto produktų rankiojimo , kiti vėlesnio gyvulininkystės ir žemdirbystės ūkio sąlygomis. Jie persunkti seniausios mitologijos vaizdiniais, susietais su magija. Agrarinės švenčių apeigos iš žilos senovės dažnai susipindavo su kalendorinėmis švenčių apeigomis, nes žemdirbių mintys visuomet būdavo susijusios su brangiu savo užsiėmimu, duodančiu kasdienę duoną. Todėl per visus metus laukdami sugrįžtančios saulės, palydėdami žiemą, sutikdami pavasarį, atsisveikindami su vasaros saule, atlikinėdavo apeigas, spėdavo ir burdavo būsimąjį derlių. Pradėdami ir baigdami svarbiausius žemės ūkio darbus – pirmąjį arimą, pirmąjį gyvulių išgynimą, pirmąją sėją, rrugiapjūtę, nuėmę derlių, žemdirbiai rengdavo iškilmingas šventes, kuriose reiškėsi jų tarpusavio bendradarbiavimo tradicija. Tačiau prietarai, susiję su žemės ūkio darbais, buvo vienas stabdžių vystytis žemdirbystei.

Kalendorinių bei agrarinių švenčių apeigų pagrindu susikūrė labai įvairi ir turtinga liaudies vaidyba, perpinta išmainiomis kalbomis, satyrinėmis ir kitokiomis dainomis, pokštais.

Tradicinių švenčių apeigų ir papročių tyrinėjimas sudaro galimybę nustatyti gamybinių jėgų vystymosi etapus mūsų krašte. Jie turi panašumo su visų indoeuropiečių, ypač su mūsų artimiausių kaimynų – latvių, ir kitų tautų papročiais, nes tiek vienų, tiek kitų kultūros vystėsi glaudžiai tarpusavyje bendradarbiaudamos. Tačiau lietuvių papročiai turi ir savo specifinių bruožų.

Pažinti savo tradicinius papročius, jų vystymąsi naudinga ne tik kultūros istorikui, bet ir visiems lietuviams, kurių protėviai tai sukūrė, taip pat kiekvienam, kuris domisi savo krašto praeitimi. Ypač naudinga pažinti tradicinius papročius šiandien, tautos atgimimo metu.

Šaltiniai:

Dundulienė P. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos