Kalbotyros darbas Bendrinės kalbos santykis su tarmėmis

Tikslai

Referato „Bendrinės kalbos santykis su tarmėmis“ tikslai yra:

• aprašyti ir apibūdinti bendrinės lietuvių kalbos santykį su tarmėmis,

• aprašyti tų tarmių įtaką ir reikšmę bendrinei kalbai,

• įvardyti problemas, susijusias su tarmėmis, kurios aktualiausios dabartinėje Lietuvoje.

Turinys

TIKSLAI 1

ĮVADAS 3

LIETUVIŲ BENDRINĖ KALBA IR JOS ISTORIJA 4

BENDRINĖ KALBA IR JOS NORMINIMO KRITERIJAI 5

BENDRINĖ KALBA IR KALBOS KLAIDOS 7

LIETUVIŲ KALBOS TARMIŲ SKIRSTYMAS 8

AUKŠTAIČIAI 8

Vakarų aukštaičiai 8

Kauniškių pašnektė 8

Šiauliškių pašnektė 9

Pietų aukštaičiai 9

Rytų aukštaičiai 10

ŽEMAIČIAI 10

Pietų žemaičiai 11

Raseiniškiai 11

Varniškiai 12

Vakarų žemaičiai 12

Šiaurės žemaičiai 12

Telšiškiai 13

Kretingiškiai 13

TARMĖS IR MOKYKLA 14

KAIP TIRIAMOS TARMĖS 14

PROBLEMOS 15

TARMIŲ REIKŠMĖ 16

IŠVADOS 17

PRIEDAS NR.1 18

PRIEDAS NR.2 19

ŽEMAIČIŲ ABĖCĖLĖ 19

LITERATŪRA: 20

Įvadas

Jau seniai žmonės pastebėjo, kad ir gyvendami toje pačioje teritorijoje skiriasi kalba, oo lietuvių tauta taip pat ne išimtis. Nors pagal savo užimamą plotą Lietuvą nėra didelė valstybė (vos 65,3 tūkstančiai km2), tačiau galima matyti, jog ir šitoje nedidelėje teritorijoje, įvairiose vietose šnekama vis kitaip. Einant šimtmečiams susidarė tarmės, o šiose dar ir įvairių šnektų. Susidomėjus tarmėmis, imta jas tirti, aprašyti jų ypatybes. Tarmes tiriantis mokslas vadinamas dialektologija, o jos pagrindiniai uždaviniai jau minėti dalykai: tirti tarmes, nagrinėti jų ypatybes. Lietuvių tarmės domino ir domina daugelį mokslininkų, tyrinėjančių kalbas. Viena pagrindinių priežasčių bbūtų galima įvardinti lietuvių kalbos archajiškumą – lietuvių kalba yra viena seniausių indoeuropiečių kalbų, daugiau, negu kitos šių dienų gyvosios kalbos išlaikiusi senovės indoeuropiečių prokalbės ypatybių. Žymesnieji lietuvių kalbos tyrinėtojai būtų V. Grinaveckis, Z.Zinkevičius, A. Girdenis. Iš senesniųjų tyrinėtojų minėtini AA. Baranauskas, F. Kuršaitis, A.Salys, K. Būga, J. Basanavičius.

Lietuvos tarmių skirstymas remiasi fonetinių ypatybių panašumais ir skirtumais. Lietuvių tarmėse labiausiai įvairuoja balsiai, jų junginiai ir kirčiavimas, todėl tarmės dabar iš esmės klasifikuojamos pagal balsyno ir kirčiavimo ypatumus. Šiuo metu tarmės dažniausiai skirstomos pagal A. Girdenio ir Z.Zinkevičiaus duodamą klasifikaciją. Taigi pagal šitokią klasifikaciją, skiriamos dvi didelės aukštaičių ir žemaičių tarmės, aukštaičiai dar skiriami į tris dalis: Vakarų, Rytų ir Pietų, o žemaičiai į Šiaurės, Pietų ir Vakarų žemaičius.

Tačiau tarmės atstovauja šnekamajai kalbai, o iškilo būtinybė atsirasti ir rašomajai; tam reikėjo daugiau ar mažiau pradėti norminti kalbą, taip atsirado bendrinė kalba. Lietuvių bendrinės kalbos pagrindu buvo paimta Užnemunės aukštaičių tarmė, o tai lėmė ekonominė XIX a. pabaigos Lietuvos sankloda. Tačiau ssusiformavusi vienos tarmės pagrindu, bendrinė kalba tolsta nuo jos ir tampa savarankiška sistema, kurią įtakoja nemažai veiksnių ir vienas iš jų yra tarmės.

Lietuvių bendrinė kalba ir jos istorija

Lietuvių bendrinę kalbą galima būtų suprasti kaip „.visų lietuvių bendrą tarpusavio susižinojimo, komunikacinę priemonę, žodžiu ir raštu bendriesiems kultūriniams ir civilizaciniams gyvenimo reikalams vartojamąją kalbą, kuri visai nesutampa nei su viena lietuvių tarme.“ (P.Skardžius).

Lietuvių bendrinė kalba, kaip tokia susiformavo XIX a. pab. vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu. Tai lėmė ekonominė XIX a. pabaigos LLietuvos sankloda, taip pat lietuvių tautinio atgimimo laikai bei pirmosios lietuviškos periodikos, laikraščių, atsiradimas. Prieš tai buvo skiriamos netgi kelios lietuviškos raštų kalbos atmainos: buvo taip vadinamasis rytinis, kurį vartojo XVII — XVIII a. daugiausia Rytų Lietuvoje, pagrindiniu veikėju galėtme išskirti Konstantiną Sirvydą; kita atmaina buvo vidurinis raštų kalbos variantas, vartotas nuo XVI a. pabaigos iki XIX a. pabaigos, vidurinį kalbos raštų variantą vartojo Merkelis Petkevičius Mikalojus Daukša; kita atmaina buvo vadinamoji Prūsiškoji arba Mažosios Lietuvos, kuri susiformavo Prūsijos vartotos aukštaičių tarmės pietinės dalies pagrindu ir buvo vartojama nuo XVI a. vidurio iki XIX a. Čia galima būtų paminėti tokius žmones, kaip Danielių Kleiną bei Kristijoną Donelaitį. Šita atmaina jau XVIII — XIX a. buvo aprašyta Augusto Šleicherio ir Frydriko Kuršaičio gramatikose, kaip gan gerai sunorminta Prūsijos lietuvių bendrinė rašomoji kalba.

Dėl vakarų aukštaičių kauniškių tarmės parinkimo tapti bendrinės lietuvių kalbos pagrindu padėjo ir tai, kad daug Lietuvos inteligentų ir Tautinio atgimimo judėjimo dalyvių buvo kilę iš Suvalkų gubernijos ir kalbėjo vakarų aukštaičių pietinėmis šnektomis. Labai prie šito dalyko prisidėjo ir „Aušra“ bei „Varpas“ – pirmieji lietuviški laikraščiai, kurių įsteigėju yra vadinamas žymus lietuvių kalbininkas – Jonas Jablonskis.

Bendrinė kalba ir jos norminimo kriterijai

Taigi bendrine kalba vadiname pagal tam tikrus principus ir ttam tikrus kriterijus sunormintą kalbą, kai kalbos norma yra laikomi įprasti, per laiką nusistovėję bei kalbos praktikoje įtvirtinti kalbos variantai, taip pat jų vartojimo įgūdžiai ir taisyklės. Yra labai sunku nustatyti principus, pagal kuriuos būtų galima tvarkyti kalbą ir sudarinėti bendrinės kalbos normas. Dėl kalbos norminimo principų ir kriterijų buvo ilgai galvota ir nesutarta, bet dabar svarbiausiais kriterijais yra laikomi:

1. Sistemiškumas

2. Tikslingumas

3. Grynumas

4. Pastovumas

Bendrinės kalbos normoms be galo svarbios ir reikšmingos, turėjusios didelę įtaką „Lietuvių kalbos gramatika“, „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ ir kiti norminamieji kalbos veikalai, kuriais vadovaujantis yra rengiami ir kalbos praktikos leidiniai, kurie pateikia įvairių kalbos praktikos patarimų bei bendrinės kalbos taisyklių.

Normos sąvoka yra būdinga ir tarmėms, ne tik bendrinei kalbai, jei į ją žiūrima struktūrinės kalbotyros atžvilgiu ir ji suprantama kaip tam tikrų kalbos priemonių ir įgūdžių visuma, Bendrinė kalba yra daugiau monologinė ir sakytinė kalba, kurios adresatas dažniausiai yra neapibrėžtas, ir būtent dėl neapibrėžto adresato kalba turi turėti griežtas normas, kurias išmanytų ir laikytųsi tiek siuntėjas, tiek adresatas. Tuo tarpu tarmė yra daugiau dialoginė kalba, kurios adresatas dažniausiai yra gerai žinomas.

Taigi pagrindinis veiksnys kalbant apie kalbos norminimą yra normos stabilumas, arba pastovumas. Pavyzdžiu būtu galima imti rašybą, jei vienais metais bus rašoma „Tamsoje jis uždegė degtuką“, o kitais – „„Tamsoje jis uždegė dektukā“, tai ir nors normos motyvacija ir tinkama, tačiau su tokiais pakitimais nespėtų visuomenė, ji taptų neraštinga, be to, kiltų sunkumų su ankstesnės literatūros skaitymu, naudojimusi. Stabili norma yra patikima garantija, kad adresatas galės suprasti taip, kaip to norėjo siuntėjas. Kad norma būtų stabili, labai svarbu ir tai, kad kodifikuojami kalbos reiškiniai būtų žinomi didelei grupei kalbos vartotojų. Būtent taip elgiasi kalbininkai su leksika ir sintakse: pavyzdžiu galima būtų imti J. Jablonskį, kuris bendrinei vartosenai teikdavo gana plačiai žinomus skolinius (pavyzdžiui, grybas, baravykas) , negu vienoje ar kitoje tarmėje težinomus lietuviškus jų atitikmenis (pavyzdžiui, kremblys, tikrinis). Tačiau yra nemažas minusas, kad šitas dar J. Jablonskio naudotas principas kitose kalbos pakopose, tokiose, kaip fonetika, labai nenoriai taikomas.

Kitas svarbus veiksnys yra tikslingumas, nes tikslingi kalbos elementai turi atlikti kokią nors aiškią ir apibrėžtą funkciją, padėti siekti kokių nors tikslų ir priimtinesnis visada yra tas, kuris tą funkciją atlieką efektyviau. Pavyzdžiu galime imti lietuviškų galūnių dėjimą visiems vyriškosios giminės svetimiems tikriniams vardams, nors jos ir iškreipia originalą, yra labai tikslingos, nes lietuvių kalba neturi nei prielinksnių, nei linksnių, kurie leistų atskirti kad ir veiksnį nuo tarinio.

Tikslingumo kriterijus yra labai svarbus, kai kodifikuojamos atskirų funkcinių kalbos stilių

normos, nes kiekvienas stilius turi savo paskirtį ir tai, kas tikslinga vienam stiliui, gali netikti kitam. Galima būtų kalbėti apie originalumo ir ekspresyvumo būtinybę meninėje literatūroje, publicistikoje ir jų netikslingumą ir nereikalingumą mokslo veikale ar oficialiame dokumente.

Kitas svarbus kriterijus yra kalbos grynumo, kuris reikalauja, kad vietoj skolintų žodžių, frazeologizmų, įvairių konstrukcijų būtų vartojami savi. Kai keičiami svetimi elementai svetimais, kalbos norma stiprinama, nes gausūs svetimi elementai griauna kiekybinius santykius ir stilistinę struktūrą. Tačiau grynumo kriterijus geras tik tada, kai neprieštarauja ttikslingumui ir iš tikrųjų kalbą daro efektyvesnę ir autentiškesnę.

Sistemiškumas kaip normos kodifikacijos kriterijus taip pat svarbus ir jis reikalauja, kad normos elementai ir konkretūs kalbos reiškiniai nesikirstų su kalbos sistema, nes pasirinkta sistema lemia visus galimus normos pakitimus ir variacijas.

Bendrinė kalba ir kalbos klaidos

Pirmiausia reikėtų apibrėžti, kas tai yra kalbos klaida, o kalbos klaida yra kalbos normų pažeidimas. Dažniausiai sutinkama kalbos klaidų klasifikacija į šešias grupes pagal kalbos sritis:

1. tarties,

2. kirčiavimo,

3. leksikos,

4. žodžių darybos,

5. formų vartojimo,

6. sintaksės klaidas.

Taip pat kalbos klaidos yra skirstomos ir pagal ddidumą, tada jos būna trijų grupių: 1. labai didelės kalbos klaidos; 2. nedidelės kalbos klaidos; 3. konkrečiu atveju ne patys geriausi kalbos variantai. Labai didelėmis kalbos klaidomis įvardijamos tos, kurios šiurkščiai pažeidžia su kalbos sandara susijusias kalbos normas – tai ddažniausiai neteiktinos svetimybės, neteiktini vertiniai. Nedidelėmis kalbos klaidomis laikomos tos, kurios pažeidžia ne visas aiškiai nustatytas kalbos normas, o konkrečiu atveju parinkti ne patys geriausi kalbos variantai rūpi stilistikai.

Bendrinę lietuvių kalbą veikia kitos kalbos, taipogi nenorminė privati šnekamoji kalba; šie du veiksniai įvardijami pagrindiniais kalbos klaidų šaltiniais. Galima paminėti, kad iš kitų kalbų per politinę, kanceliarinę, mokslinę literatūrą, per masines informavimo priemones dar okupacijos metais į Lietuvą atėjo labai daug svetimos leksikos: nebūtinų vertinių, svetimos frazeologijos ir pan.. Kalbant apie nenorminę privačią šnekamąją kalbą, reikia pasakyti, kad dėl gyventojų migracijos ir maišymosi, nutrūko kaimiškoji šnekamosios kalbos tradicija, todėl ji gana daug deformavosi ir ėmė ypač veikti bendrinės kalbos tartį, fonetiką bei leksiką.

Taigi, kalbant apie tarmių įtaką bendrinei kalbai, reikėtų pasakyti, kkad tarmės turi ne tik neigiamą įtaką, bet ir labai praturtina bendrinę kalbą savo intonaciniais, ekspresiniais ir emociniais ištekliais.

Lietuvių kalbos tarmių skirstymas

Tarmes XIX a. pab. pirmieji tiksliau suskirstė Antanas Baranauskas ir Kazimieras Jaunius. Jų skirstymas buvo panašus, tik skyrėsi nuomonės dėl rytų Lietuvos tarmių.

Taigi išskiriamos dvi didelės dalys: aukštaičių ir žemaičių.

Pagal naująjį tarmių skirstymą aukštaičiai fonologiniu – struktūriniu pagrindu skirstomi į vakarų, rytų ir pietų aukštaičius. O žemaičiai skiriami į pietų, šiaurės ir vakarų.

Aukštaičiai

Aukštaičiai užima didesnį plotą negų žemaičiai, aaukštaičių tarmė senoviškesnė, išlaikiusi daugiau lietuvių kalbos ypatybių.

Vakarų aukštaičiai

Vakarų aukštaičiai kalba artimiausia bendrinei kalbai tarme, nes šios tarmės pagrindu ji ir buvo kuriama. Vakarų aukštaičiai skiriami kauniškius ir šiauliškius. Šiauliškiai nekirčiuotuose skiemenyse ir ilguosius, ir trumpuosius balsius dažniausiai taria trumpai, dažnai atitraukiamas kirtis iš galūnės. Kauniškių pašnektė dar vadinama suvalkiečių, nes anksčiau didžioji ploto dalis buvo paskirta Suvalkų gubernijai.

Kauniškių pašnektė

Kadangi kauniškių pašnektė artimiausia bendrinei lietuvių kalbai daugiau dėmesio skirti reiktų jai. Kauniškiai iš visų dabartinių lietuvių kalbos tarmių geriausiai skiria senovinius ilguosius balsius nuo trumpųjų. Tačiau nuo bendrinės kalbos kauniškių tarmė, nors ir nežymiai, bet skiriasi. Pavyzdžiui, bendratyse, kurios baigiasi –enti, –inti (ridénti, skõlinti), ir iš šių bendračių padarytose formose, daugelis Kauno gyventojų taria vietoje en, in ilguosius balsius ē, ī < ę, į. Tariama lyg būtų parašyta ridęti „ridenti“, skolįti „skolinti“. Šitų pakitimų atsiradimas susijęs su nosinių balsių istorija, nes lietuviai iš baltų prokalbės paveldėtus mišriuosius dvigarsius en, in (taip pat an, un) sveikus ir nepakitusius išlaikė tik prieš sprogstamuosius priebalsius, o kitur šie dvigarsiai virto nosiniais balsiais ę, į > ē, ī ( taip pat ą, ų > ā, ū), pavyzdžiui, penki, rinkti (ranka, siuntinys), bet kęsti, lįsti < kensti, linsti (taip pat sąspara, skųsti < sanspara, sskunsti). Didžioji dalis lietuvių turėjo en, in, išlikusius prieš sprogstamuosius priebalsius, be to jie buvo palikti ir būsimajam laikui, o kauniškiai išlaikė formas ridęsiu, skolįsiu, taip pat ėmė sakyti ridęti, skolįti, ridęk, skolįk ir panašiai.

Kauniškių tarmėje dažnai prieš priešakinės eilės balsį dedamas „j“, pavyzdžiui, jyra „yra“, jilgumas „ilgumas“ ir pan. (tačiau joto pridėjimas būdingas ir kai kurioms kitoms lietuvių tarmėms, pavyzdžiui, žemaičių: jieste „ėsti“). Taip pat kauniškiai priesagas –ybė, -ytis, -ytė, -aitis, -aitė taria su tvirtagale priegaide ir žodžiai su šiais afiksais yra kirčiuojami pagal II kirčiuotę. Pavyzdžiui, šunytis „šunytis“, šunyčius „šunyčius“; mergaitė „mergaitė“, mergaites „mergaites“ . Žodžio pradžioje prieš užpakalinius balsius, ypač prieš dvibalsį uo, kauniškiai dažnai prideda „v“: vuoga „uoga“, vuola „uola“, vuodega „uodega“.

Kalbant apie morfologijos ypatybes, galima būtų kalbėti apie daugelio kauniškių vartojamas moteriškosios giminės įvardžių formas ją, tą arba jai, tai vietoj bendrinės kalbos ja, ta (vienaskaitos nagininkas), jąs, tąs arba jais, tais vietoj jas, tas (daugiskaitos galininkas). Taip pat kauniškiam būdinga daugiskaitos naudininko galūnes tarti be –s: tėvam „tėvams“, tetom „tetoms“.

Taigi trumpai aptarus kai kurias kauniškių tarmės ypatybes, galima matyti, kad kauniškių tarmė įvairuoja ir vis dėlto ji nėra bendrinės kalbos atitikmuo. Tačiau jos santykis su bendrine kalba yra labai glaudus, nes jos pagrindu bbuvo kuriama bendrinė lietuvių kalba.

Šiauliškių pašnektė

Šiauliškių pašnektė nuo kauniškių skiriasi savo ilgųjų balsių trumpinimu nekirčiuotuose skiemenyse bei kirčio atitraukimu iš galūnės į žodžio pradžią. Trumpojo balsio „a“ nekirčiuotose galūnėse didelė dalis šiauliškių visai netaria (žemaičiai taip pat): piens „pienas“, vyrs „vyras“. Taip pat Šiauliškiai pailgina trumpuosius balsius u, i, tuos pusilgius balsius taria su vadinamąja vidurine priegaide (panaši į tvirtagalę, tik striukesnė). Prie rytų aukštaičių šių vietų negalime priskirti todėl, kad čia an, am, en, em išlaikomi sveiki. Tai tipiškas pereinamasis dialektas tarp vakarų ir rytų aukštaičių.

Pietų aukštaičiai

Pagrindinis pietų aukštaičių skirtumas nuo kitų aukštaičių yra an, am, en, em išlaikymas sveikų (visai taip, kaip ir vakarų aukštaičiai), taip pat ą, ę tarimas kaip ų, į, dabar yra ū, ī (y). Vadinasi, pietų aukštaičiai taria menkas, tempia, bet žųsis „žąsis“, vaikų „vaiką“ ir pan.

Žodžio pradžioje e, ei dažniausiai virsta a, ai: ažaras „ežeras“, aina „eina“. Tačiau kirčiuojama labai panašiai kaip ir bendrinėje kalboje. Nuo bendrinės kalbos pietų aukštaičiai daugiau skiriasi priebalsiai, jie dzūkuoja: č, dž virsta c, dz, t, d ir junginių tv, dv virsta c, dz ir cv, dzv. Sveiki č, dž ir t, d išlaikomi skoliniuose ir naujuose žodžiuose ir t.t.

Rytų aukštaičiai

Rytų aukštaičių tarmė labiausiai nutolusi nuo

bendrinės kalbos ir yra suskilusi į patarmes. Visi rytų aukštaičiai, išskyrus šiaurės vakarų kampą, an, am, en, em verčia un, um, in, im: runka „ranka“, timpia „tempia“.

Senovinius nosinius balsius ą, ę didžioji dalis rytų aukštaičių pavertė ų, į, kuriuos dabar taria ū, ī , pavyzdžiui, žūsis „žąsis“. Priebalsį „l“ rytų aukštaičiai taria kietai, nors bendrinėje kalboje lietuviškas „l“ yra labai veliarizuotas.

Kalbant apie morfologines ypatybes, paminėtina tai, kad vartojamas iliatyvas. Taip pat minėtina ir tai, kad nemaža dalis rytų aukštaičių vartoja sspecifines įvardžiuotinių žodžių formas: jaunasai „jaunasis“ ir dar daug skirtybių nuo bendrinės kalbos.

Jau buvo minėta, kad rytų aukštaičių tarmė yra skilusi į patarmes. Vakarinę dalį sudaro dvi patarmės: širvintiškių ir panevėžiškių, į rytus nuo panevėžiškių yra anykštėnų ir kupiškėnų patarmės, tarp širvintiškių, anykštėnų, kupiškėnų ir buvusio Vilniaus krašto kalbama uteniškių tarme, o nuo jų į pietryčius eina vilniškiai.

Žemaičiai

Žemaičių tarmėje senoviniai lietuvių garsai yra labiau pakitę. Spėjama, kad tai įtakojo jų protėvių maišymasis su kuršiais.

Kai kurie žemaičių ir aukštaičių tarmių skirtumai

1. dvibalsiai uuo, ie verčiami trejopai:

a) pietryčiuose jie virsta ilgaisiais ū, ī (du na „duona“)

b) šiaurės vakaruose dvibalsiais ou, ei (jouks „juokas“)

c) vakaruose ilgaisiais siaurais balsiais o, ė (pens „pienas“)

Pagal žodžio duona tarimą tas patarmes kalbininkai neretai vadina sugalvotais dounininkų, dūnininkų ir donininkų vardais.

Įprastai nneverčiama uo, ie skoliniuose ir naujuose žodžiuose, pavyzdžiui, sviec „svietas“, puota „puota“.

2. afrikatos č, dž vartojamos gana retai, o vietoj jų tam tikrose žodžių formose jie turi t, d (jaute „jaučiai“, mede „medžiai“)

3. ilgieji balsiai o, ė kirčiuotoje galūnėje ir žodžio kamiene yra dvibalsinami ir virsta uo, ie (kuoje „koja“, dieti „dėti“)

4. trumpieji balsiai u, i tariami dvejopai:

a) pietryčių dalyje jie yra tik truputį praplatinami ir tariami u, i (buva „buvo“)

b) visi kiti žemaičiai trumpuosius u, i smarkiai platina

5. dvibalsiai ai, ei žemaičių tarmėje dažnai virsta ilgaisiais balsiais ā, ē (va•ks „vaikas“, laba • „labai“), dažnai po minkštųjų priebalsių ai traktuojamas kaip ei (paukšte• „paukščiai“, baikšte• „baikščiai“)

6. Visi žemaičiai, išskyrus pietrytinę dalį, kurie išlaiko sveikus, an, am, en, em pirmąjį dėmenį susiaurina, t. y. paverčia o, e iir taria on, om, en, em: gomta „gamta“, somtis „samtis“, lempa „lempa“ ir pan.

7. nosiniai balsiai ą, ę, ų, į , kurie kilo iš an, en, un, in, yra tariami pagal senovišką tarimą, t. y. su nosiniu rezonansu. Pavyzdžiui, kancti „kąsti“, sprengti „spręsti“. Tačiau sažnai būna, kad vyksta ir vadinamoji „antrinė nazalizacija“: ju.n.s „jūs“, skinsc „skystas“.

8. Žemaičiai atitraukia kirti dalį jo palikdami ir galūnėje: šaka „šaka“, šakuos „šakos“.

9. Žemaičiai trumpina galūnes: išmeta pralietuviškus trumpuosius balsius ir tik iš tų linksnių ir galūnių, kkurie niekada nebūna kirčiuojami: neš „neša“, aud „audžia“.

Pietų žemaičiai

Pietų žemaičiai (žr. Priedą Nr.1) – tai vadinamoji dūnininkų . Pietų žemaičiai uo ir ie taria garsus, panašius į ilguosius ū, ī (=y), pvz.: dūna, jūks, dūk, svīsts, pīva, kīms. Pietų žemaičiai skiriami į raseiniškius ir varniškius.

Raseiniškiai

Raseiniškių teritorija apima pietryčių dalį apie Pagramantį, apima teritoriją apie Tauragę, Skaudvilę, Raseinius, Kelmę. Raseiniškių tarmė yra tarsi pereinamoji tarmė tarp aukštaičių ir žemaičių, jinai labiausiai nyksta, praranda būdingiausias savo ypatybes. Raseiniškiai dvibalsina ilguosius balsius o, ė, t. y. juos verčia uo ir ie. Raseiniškių kirčiavimo variantus galima būtų įžvelgti tris: pietvakariuose, apie Tauragę, Pagramantį, Eržvilką, kirtis iš galūnės visai neatitraukiamas, einant šiaurės rytų link, apie Raseinius, kirtis laipsniškai imamas atitraukti iš trumpos galūnės į ilgą gretimą skiemenį. Pvz., plī•ta „plyta“, šaka „šaka“. Kai kur pasitaiko žodžių su pridėtiniu v-: vuors „oras“, vurvas „urvas“.

Varniškiai

Varniškiai apima teritoriją apie Užventį, Varnius, Laukuvą, Šilalę, Kvėdarną, Švėkšną bei šiaurės vakarų dalį apie Šaukėnus. Varniškiai nuo raseiniškių skiriasi an, am, en, em pirmojo dėmens siaurinimu bei vertimu on, om, en, em: lonks „langas“, lempa „lempa“. Varniškiai trumpuosius balsius u, i verčia o, e: bova „buvo“. Priegaidės didžiojoje varniškių tarmės ploto dalyje žemaitiškos, vietoj tvirtapradės yra laužtinė: pavyzdžiui, vi•rs „vyras“. Tačiau iš vvisų varniškių išsiskiria šiaurės rytų dalis apie Karklėnus, Užventį, Šaukėnus, Kuršėnus, be to ši patarmė priartėjusi prie aukštaičių ir yra labai panaši į raseiniškius.

Vakarų žemaičiai

Tai vadinamoji donininkų tarmė, kuri labiausiai iš žemaičių tarmių yra apnykusi. Šita tarmė apima Vakarų Žemaitiją (žr. Priedą Nr.1) – Klaipėdą, Priekulę, Šilutę, nes pokario laikotarpiu daug tų apylinkių gyventojų pasitraukė į Vokietiją. Vakarų žemaičiai vietoj uo, ie dažniausiai taria ilguosius vienbalsius ō, õ, pvz.: dōna, jōks, dōk, svõsts, põva, kõms.

Šiaurės žemaičiai

Šiaurės žemaičiai (žr. Priedą Nr.1) dvibalsius uo ir ie taria kaip ou, ėi, pavyzdžiui, douna „duona“, jouks „juokas“, douk „duok“, svėists „sviestas“, pėiva „pieva“, kėims „kiemas“, todėl jų tarmė yra vadinama donininkų tarme.

Šiaurės žemaičiai skiriami į dvi dalis rytinę ir vakarinę, rytinė vadinama telšiškių vardu, vakarinė vadinama kretingiškių vardu. Rytinė dalis apima teritoriją apie Skuodą, Akmenę, Mažeikius, Ylakius, Sedą, Telšius, Luokę, Tirkšlius, o vakarinė dalis apima teritoriją apie Salantus, Lenkimus, Kretingą, Plungę, Gargždus bei Rietavą. Telšiškiai.

Telšiškiai

Telšiškiai trumpina ilguosius balsius skiemenyje prieš kirčiuotąjį e, trumpina ilguosius balsius prieš kirčiuotąjį: daktielis „daiktelis“, svekam „sveikam“ ir t. t. O telšiškių tarmės šiaurės rytinėje dalyje apie Papilę, Viekšnius, Klykolius č ir dž elgiamasi dėsningai žemaitiškai: jaute „jaučiai“, mede• „medžiai“ ir jautems „jaučiams“, medems „medžiams“, o einant vakarų link jjau sakoma jaute „jaučio“, mede „medžio“. Arčiau kretingiškių, vakarinėje tarmės dalyje paradigmose įsivesta t ir d. Taigi vis dėlto, telšiškių tarmė nėra visiškai vieninga, išsiskiria vakarinė, pietinė, vidurinė ir rytinė dalys.

Kretingiškiai

Kretingiškiai nuo telšiškių skiriasi tuo, kad negalūniniuose skiemenyse turi įsivedę o, e (iš u, i). Pavyzdžiui, moses „musė“ (~ musis), kešo, „kišu“. Kretingiškiai kiek kitaip, ne pagal bendrinės kalbos normas , minkština priebalsius k, g, š, l, č, dž, o likusiųjų arba visai neminkština, arba minkština labai nežymiai prieš tarmės e tipo vokalizmą, ypač, kai po jų eina kietieji priebalsiai, pavyzdžiui, bieg „bėga“, ming „minga“ ir panašiai.

Tarmės ir mokykla

Mokykloje mokytojai turėtų griežtai reikalauti iš mokinių taisyklingos bendrinės kalbos per pamokas, susirinkimus, mokytojų kambariuose ir kitose oficialiose situacijose, tačiau nereikėtų šaipytis iš klaidų, kurios kyla dėl tarmės vartojimo, o ne iš nemokėjimo ar žargono. Reikia mokyti jausti, kur tarmė yra netinkama vartoti, o kur net ir reikalinga. Siūloma netgi tarminių žodžių pavartojimą moksleivių rašiniuose ar kituose darbuose nelaikyti klaidomis: jeigu vaikas atstiktinai akmenuką pavadintų kūlaičiu, o kartį – šienveže. Teigia, kad tokie dalykai rodo tik gyvą vaiko kalbos jautimą. Taip pat mokytojo leksikonas turėtų būti platus ir turtingas, nes esant skurdžiam žodynui, dažnai labai bijoma rečiau vartojamų žodžių, pavyzdžiui, žaizdą

galima ne tik rišti, bet ir aptverti, kiaurą (naktį) vaizdingesnis už ištisą.

Kaip tiriamos tarmės

Yra du metodai, kuriais dažniausiai vadovaujasi tarmes tiriantys mokslininkai:

• Anketų metodas, kai sudaromos anketos su klausimais ir duodamos į pasirinktas vietoves asmenims, kurie gali pateikti duomenis. Metodas turi privalumų, nes yra gana greitas ir įtraukia nemažai žmonių, gauta informacija gana nesunkiai ir sparčiai apdorojama, tačiau turi ir trūkumų, nes žmonės parašo klaidingų atsakymų. Anketų metodas dažniausiai suteikia kiekybinių, bet nekokybinių duomenų.

• Tiesioginio stebėjimo metodas, kai tyrinėtojas pats atvyksta iir kalbasi su tarmių atstovais, užsirašinėdamas duomenis. Šis metodas padeda surinkti tikslesnę, patikimesnę, kokybiškesnę informaciją, tačiau pagrindinis jo trūkumas tas, kad medžiaga daug lėčiau apdorojama.

Visų dažniausiai tiriama derinant abu šiuos metodus, nes jie papildo vienas kitą.

Problemos

Vis labiau Lietuvoje pastebima tarmių skurdimo bei nykimo tendencija, todėl atsiranda būtinybė jas tyrinėti ir aprašinėti. Tarmių nykimui didžiausią įtaką turi be galo išplėtotas komunikacinis tinklas bei didelis žmonių maišymasis: tarminiai skirtumai nyksta, o tarmių įvairumą pakeičia bendrinė kalba.

Senosios tarmės tyrinėtojams yra labai ssvarbūs kalbos mokslui reikalingi duomenys, jos padeda nustatyti bendrinės kalbos normas, nes kai bendrinė kalba vienodinama, reikia pasirinkti, kaip sako, Z.Zinkevičius, „tokias sintaksines konstrukcijas ar žodžius, kurie šnekamojoje liaudies kalboje – tarmėse plačiausiai vartojami“.

Lietuvoje vyrauja gana neigiamas požiūris į tarmes, vvisai dar neseniai buvo kalbama, kad tarmės trukdo žmonėms komunikuoti, rodo neaukštą išsilavinimo lygį. Tačiau bendrinės kalbos ir tarmių santykiai yra sudėtingesni, dialektiškesni. Pasak A. Girdenio ir A. Rosino, „.tarmė, vartojama savo vietoje, <.> yra tokia pat tobula bendravimo priemonė kaip ir bendrinė kalba“.

Kasdienei komunikacijai tarmės gali netgi turėti pranašumą prieš bendrinę kalbą, nes ji visada bendravimui suteikia daugiau ar mažiau oficialumo.

Plinta žargonizmai, o jų plitimas dažnai, galima būtų spėti, kyla dėl bendrinės kalbos dirbtinumo, „neorganiškumo“, niuansų nebuvimo. Kadangi požiūris į tarmes dar ganėtinai mažai teigiamas, plinta žargonizmai.

Tarmes reikia puoselėti, nes tarmių ateities perspektyva žada jų priartėjimą prie bendrinės kalbos, todėl reikia, kad jos savo intonacinius, ekspresinius, reikšminius išteklius atiduotų bendrinei kalbai. Tačiau neleistina viską „imti“ iš tarmės iir perkelti šituos išteklius bendrinei kalbai, nes bendrinės kalbos ir tarmių funkcijos skiriasi, be to, bendrinė kalba yra „tautos viešojo gyvenimo kalba“. Ji vartojama rašte, ji vartojama švietimo srityse – mokyklose, universitetuose ir pan.,- taip pat tai žiniasklaidos, masinių komunikacijos priemonių kalba, o tarmės skirtos buitiniam gyvenimui, vartojamos kasdienėje kalboje, jos nepritaikytos oficialiajam bendravimui.

Tarmių reikšmė

Jau minėta, kad Lietuvoje gausu tarmių, tuo Lietuva ir išsiskiria iš kitų šalių, nes tokioje, gana mažoje teritorijoje yra tiek daug tarmių, kurios viena su kita yyra ne tik panašios, bet ir labai skiriasi, tačiau palyginti nedaug pakito bėgant laikui, o vis dėlto nedaug kraštų gali didžiuotis tarmių gausa, taigi galima sakyti, kad tarmių gausa garsina Lietuvą.

Šiuolaikinė visuomenė vis daugiau užsiima tarmių puoselėjimu, nes suprasta, kad „tarmė yra tokia pat tobula bendravimo priemonė, kaip ir kiekviena kita kalbinė sistema – kaip ir kultūringiausios tautos bendrinė kalba“ . Be to, tarmių leksika labai gyva, jos intonaciniai, ekspresiniai ir reikšminiai ištekliai yra labai dideli, ir iš tarmių savo leksiką pildo bendrinė kalba. Žinoma, tarmės skirtos kasdieniam, buitiniam bendravimui, kurį jos palengvina.

Tarmės laikui bėgant keičiasi, jos paprastėja, didėja jų užimama teritorija, iš lėto artėjama prie bendrinės kalbos, tačiau dauguma tyrinėtojų nemano, kad tarmės išnyks arba kad jas reikėtų stumti iš aktyvaus komunikacinio gyvenimo. Taip pat yra teorijų, kad galbūt per laiką suvienodėjusios tarmės, laikui bėgant vėl išsiskaidys į įvairias šnektas ir šnekteles. Tačiau bet kokiu atveju, tarmės, manoma, išliks.

Išvados

Taigi bendrine kalba vadinama pagal tam tikrus principus ir tam tikrus kriterijus sunormintą kalbą, kai kalbos norma yra laikomi įprasti, per laiką nusistovėję bei kalbos praktikoje įtvirtinti kalbos variantai, taip pat jų vartojimo įgūdžiai ir taisyklės. Jai būtinas sistemiškumas, tikslingumas, grynumas ir pastovumas, iš kurių svarbiausiu būtų galima laikyti tikslingumo kkriterijų. Taip pat minėtina ir tai, kad didžiausi kalbos klaidų bendrinėje kalboje šaltiniai yra du: kitos kalbos bei nenorminė privati šnekamoji kalba. Pati bendrinė kalba, kaip tokia, susiformavo XIX a. pab. vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu ir jai be kitų įtakojančių veiksnių, labai didelę įtaką daro tarmės, su kuriomis bendrinė kalba turi glaudų santykį. Pačios tarmės yra skirstomos į dvi dalis: aukštaičius ir žemaičius, o šios dar išsiskaido į mažesnius vienetus – patarmes, šnektas, pašnektes. Pagrindinė su tarmėmis susijusi problema Lietuvoje yra ta, kad pastebima tarmių skurdimo, niveliavimosi bei nykimo tendencija dėl labai išplėtoto bendravimo tinklo ir žmonių maišymosi, čia kalbama apie bendrinės kalbos įtaką tarmėms, taip pat dėl vis dar Lietuvoje vyraujančio gana neigiamo požiūrio į tarmes. Tačiau galima matyti, kad tarmių svarba bendrinei kalbai yra labai didelė, nes tarmės teikia ne tik savo intonaciniais, ekspresiniais ir reikšminiais ištekliais ją turtina, bet ir savo gausa garsina Lietuvą, nes nedaug tokių šalių, kurios turi tiek įvairių tarmių.

Priedas Nr.1

Priedas Nr.2

Žemaičių abėcėlė

Pagal A.Girdenį ir J.Pabrėžą, žemaičių abėcėlę sudaro šios 32 raidės:

A a [ā], Ā ā [ėlguojė ā], B b [bė], C c [cė], Č č [čė], D d [dė], E e [ē], Ē ē [ėlguojė ē], Ė ė [õ], Õ õõ [ėlguojė õ], F f [ėf], G g [gė, gie], H h [hā], I i [ī],

Ī ī [ėlguojė ī], J j [jot], K k [kā], L l [ėl], M m [ėm], N n [ėn], O o [ō], Ō ō [ėlguojė ō], P p [pė], R r [ėr], S s [ės], Š š [ėš], T t [tė], U u [ū],

Ū ū [ėlguojė ū], V v [vė], Z z [zė, zet], Ž ž [žė, žet]

Pastabos:

1. Atskiriems garsams dar vartojami junginiai (digrafai) ch, dz, dž, ie, uo; priebalsių minkštumas prieš užpakalinius balsius (a, ā, o, ō, u, ū, uo) žymimas raide i, žodžio gale ir prieš kietuosius priebalsius – apostrofu (’).

2. Jeigu spaustuvė neturi raidžių daugeliui ilgųjų balsių, jas galima keisti junginiais aa, ee, ėė, oo; ilgoji ī tokiais atvejais rašoma kaip y.

3. Mokslinio ar šiaip informacinio pobūdžio tekstuose gali būti vartojamos ir kitos lotyniškųjų abėcėlių raidės.

Literatūra:

1. Pupkis A. Kalbos kultūros pagrindai. – V., 1980.

2. Girdenis A. Bendrinė kalba. – Kalbotyros darbai, t. 1, psl. 316-318.

3. Girdenis A. Tarmės ir mokykla. – Kalbotyros darbai, t. 2, psl. 349-353.

4. Vitkauskas V. Tarmės: turtas ar baubas? – Mokslas ir gyvenimas.1989, Nr. 6, psl.14-15.

5. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. – V., 1966, psl.

11-24.

6. Girdenis A. Tėviškė ir gimtoji tarmė. – Kultūros barai. 1989, Nr. 7(295), psl. 12.

7. Tarptautinių žodžių žodynas. – V., 2004.

8. Girdenis A., Pabrėža J. Žemaičių rašyba. – V.-Š., 1998.

9. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. – V., 1994.

10. Lietuvių kalbos fonetikos skaitiniai. – V., 1997, psl. 16-18.