Menas kaip likimas: Jane Urquhart „Dailininkas“

Jane Urquhart

Viduriniosios kartos kanadiečių rašytoja, intelektualiosios prozos meistrė, kūrybos kelią pradėjo poezija, išleido tris rinkinius, vėliau – apsakymų knygą „Bangos katedra“ ir tris romanus „Sūkurys“ („The Whirlpool“), „Kita padangė“ („Changing Heaven“), „Svetur“ („Away“), susilaukė pasaulinio pripažinimo ir pelnė tokias prestižinės premijas kaip Trillium Award, the Marian Engel Award, Le prix du meilleur livre étranger ( Premija už geriausią verstinę knygą Prancūzijoje). Įvertindama jos kūrybą, Prancūzija suteikė jai garbingą titulą: Chevalier dans I’Ordre des Arts et des Lettres. Romanas „ Svetur“, ppelnęs Trillium premiją, bestselerių sąraše išbuvo 132 savaites.

1997m.išėjo ketvirtas jos romanas „Dailininkas“ („The Underpainter“), kuris irgi tuoj pateko į bestselerių sąrašą, be to pelnė Nacionalinę Kanados literatūros – Generalgubernatoriaus- premiją.

ĮVADAS

Visų pirma pradedant kalbėti apie meną, kaip apie likimą, norėčiau išskleisti šias dvi sąvokas. Menas – tai specifinė žmogaus veikla, kurios tikslas vaizdais, garsais, judesiais perteikti tikrovę, išreikšti mintis, jausmus, sudėtingą vidinį žmogaus pasaulį . Gerų minčių apie meną yra pateikęs Oskaras Vaildas (Oscar Wilde), jis sako, kad Iš tikro menas llyg veidrodis atspindi ne gyvenimą, o žiūrovą.

Kalbant apie likimą reikėtų pabrėžti, kad ši sąvoka yra platesnė nei pirmoji, ji artėja prie dieviškų dalykų. Likimas yra tarsi vitražas, susidedantis iš daug dalelių. Kartais vienoms dalims „išaugus“ jos ar ji (dalis) tampa vvienokio ar kitokio likimo priežastimi ar net pačiu likimu.

Šiame darbe bandysiu pažvelgti į meną, kuris tampa likimu ir į likimą, kuriuo tampa menas. Tai padės atskleisti kanadiečių rašytojos Jane Urquhart romanas „Dailininkas“, kuriame matome dailininką Ostiną , kurio visas gyvenimas ir likimas yra menas.

Menas kaip likimas dailininko Ostino gyvenime

Ostinui meno grūdas jau buvo pasėtas su gimimu. Ateidamas į šį pasaulį jis atsinešė meno bręstančią sėklą, kuri per visą gyvenimą išaugo į vešlų medį, virtusiu pačiu likimu. Nuo pat mažų dienų Ostiną mama vesdavo į kasdieninius savo pasivaikščiojimus (o kol dar jis buvo mažytis, tai veždavosi vežimėlyje), kuriuose būdavo grožimasi gamta, jos gaivališku unikalumu. Savo motiną Ostinas apibūdina, kaip neįprastą moterį, linkusią į gamtos didingumą, ją ypač traukdavo iškilios vietos &<.> ir todėl ją žavėdavo gausybė mūsų miestą išraižiusių prarajų ir tarpeklių. Po mamos mirties Ostinas lieka gyventi su tėvu, tačiau jų santykiai šaltoki, lyg ryšys būtų sutrūkinėjęs. Būtent tokie santykiai su tėvu buvo dar vienas žingsnis meno link, arba tiksliau giliau į jį (Aš nustojau kalbėti, atsakinėti į klausimus, vis labiau užsiverdamas savyje, savo piešinių pasaulyje, kol pagaliau pradėjau kuo dažniau dingti iš namų, blyškiuose popieriaus lakštuose piešdamas krioklius ir griovas, kaip, man regis, būtų pageidavusi mama).

Iš visų ppusių Ostinas galėjo stebėti savo bendraminčių menininkų gyvenimus ir jų skirtingus požiūrius į meną. Vieniems reikia šurmulio, malonumo, geidulių, reikia begalinės aistros. Visa tai padeda kurti, duoda idėjų (kaip kad Rokvelui Kentui). Kitiems, kaip kad Robertui Henriui, svarbesni kiti dalykai. Henris <.> liaupsindavo įkvėpimo valandas, praleistas prie drobės, dažų ir teptukų, kai ranka kiekvieną akimirką pasirengusi įamžinti vaizdą. Roberto Henrio nuomone, gyvenime nėra nieko svarbiau už meną. Kitų pažiūros į meną padėjo Ostinui susikurti ir išaugti savo pasaulyje, kuriame kūrimas, tiksliau dailė, tampa svarbiausiu centru.

Knygoje „Dailininkas“ nors pagrindinis yra Ostinas, bet be jo iškyla kitas menininkas Džordžas (Ostinas – garsus, vertinamas dailininkas ir Džordžas – nedidelio miestelio, porceliano krautuvėlėje dirbantis ir ant porceliano piešiantis). Juos jungia pasinėrimas į tą patį vandenyną, bet jų samprata, pasaulėžiūra, požiūris į tai ką daro yra be galo skirtingas. Porcelianas Džordžui yra jo gyvenimas, jo pomėgis, jo aistra. Jis kaip mažas vaikas džiaugiasi gavęs naują partiją porceliano gaminių. Kruopščiai ir atiduodamas save jis piešia ant jų. Tačiau dailininkui Ostinui, tai nėra toks „stebuklas“ kaip Džordžui, o atvirkščiai – čia jis nemato prasmės, laiko menkaverčiu užsiėmimu(<.> kokia siaubinga Džordžo gyvenimo kasdienybė. Kaip graudu, kad jam tenka kiauras dienas spoksoti į virtuvės porcelianą. Šiurpu ir beprasmiška. )) . Jam vertingiausia buvo tai, ką pats daro. Štai ir matome paradoksalią situaciją, kad būdamas lygiai taip pasinėręs į tai ką daro Ostinas nesupranta Džordžo. Nors tai, anot Ostino, yra tik paviršutinis, nieko doro nevertas užsiėmimas, tačiau Džordžui tai tarsi Magna Mater . Paradoksalu, kad iš Džordžo paveldėjęs porceliano kolekcija, Ostinas su ja suartėja požiūris į ją keičiasi (Kiekvienas porceliano eksponatas, kurį dedu ant lentynos, tarytum grąžina mane prie tapybos. Pradėjęs dirbti prie drobės septintą valandą vakaro, keturias valandas neatsitraukiau nuo molberto ). Tad matome, kad Ostinui Džordžo menas tampa artimas. Kodėl toks pasikeitimas? Iš tikrųjų tai nėra kokia vidinė revoliucija Ostino, tai tik didesnis sielos durų atvėrimas, pasaulėžiūros rato praplėtimas. Dailininkui atrodė piešimas ant porceliano banalus užsiėmimas, tačiau po daug metų jis atsiveria menui plačiąja prasme, tai rodo ir Džordžo porceliano kolekcijos pamėgimas. Menas vis labiau įleidžia šaknis šio dailininko pasaulyje.

Menas, kurį kuria Džordžas neatima jo gyvenimo, o tarsi suteikia pilnatvę, prasmę, tikslą, o Ostino tapyba, jam to nejaučiant, uždaro savyje, įsismelkia į jį, verčia daryti viską dėl jos. Ostinui aplinkos reikia tik tiek, kiek ji yra naudinga jo kūrybai, žmonės ir daiktai reikalingi tik tam , kad galėtų juos panaudoti drobėje (Aš domėjausi viskuo, kas gali ppagerinti mano darbo kokybę, ir visiškai nekreipiau dėmesio į visa tai, kas neteikia nei įkvėpimo, nei profesinių įgūdžių. ; Aš nepageidaudavau, kad kas nors mane trikdytų su savo pasaulėvaizdžiu. Pavyzdžiai saugant sukauptą patyrimą, man rodydavosi, jog užmegzdamas draugystę, leidžiu brautis į save, kone save išprievartauti. Aš siurbdavau viską ką galėdamas, panaudodavau tai savo kūryboje, bet mainais nieko neduodavau. ). Tarsi vadovaujamasi principu, kad galima imti ir nebūtina duoti. Ostinui atrodo, kad tai kas nutapoma drobėje tampa jos dalimi, lyg nebetinka kitam kontekste. Atrodo jog dailininko tikslas imti iš aplinkos, kelti į drobę, tačiau jokiu būdu ne atvirkščiai (Ji buvo dalis ano kambario, sklidino šiaurės šviesos, ano kambario su kraštovaizdžiais, kuriuos aš galėjau įrėminti ir parduoti, kaip galėjau įrėminti ir parduoti įvairiomis pozomis sustingusį jos kūną ).

Pats meno objektas , tai yra atskiras, savitas pasaulis, turintis savo ribas. Jis – tai, kas panaudojama menui ( vaizdas, forma, impulsas, jausmas), bet jo pačiame darbe nėra. Ten atsiduria menininko refleksija, matymas, supratimas. Paprasčiausiai vidinis žvilgsnis atsimušęs į objektą grįžta pas menininką, o perėjęs vidinę jo prizmę patenka į lauką, kuriame virsta materija (šiuo atveju patenka į drobę). Tad dailininkui menas tampa ir puiki priemonė išvaduoti savo pasąmoninius klodus.

Dailininkui nepatariama piešti

aiškinamuoju metodu. Reikia peršokti objektą, kurį reikia pavaizduoti, nes tai padeda atskleisti <..> visą krūvį, susikaupusį menininko dvasioje. Tai reiškia, kad menininkas privalo turėti skvarbų žvilgsnį, pereinantį net didžiausias kliūtis, žvilgsnį, kuris būtų visa apimantis. Tad gyventi meno pasaulyje reiškia ir matyti daug daugiau: reiškia matyti kalną ir kas už jo, net ten nenuėjus.

Ostinas sakosi, kad niekada negalvojo apie vedybas (Aš niekad negalvojau apie vedybas, negalėjau įsivaizduoti vedybinio gyvenimo, vedybų sutarties partnerio, namų ūkio. Buvau apsigimęs viengungis, norėjau išsisukti nuo kkasdienės rutinos, kuri neišvengiama gyvenant su moterimi. ). Nejau tai savęs pasmerkimas vienatvei? Jokių būdu ne. Geriau įsigilinę į Ostiną suprantame, kad jis tikrai nėra vienas ir vienišas, nes tą tuštumą ir reikiamybę užpildo dailė (Tais vakarais, kai neįninku pašėlusiai dirbti, dirbtuvėje visada jaučiuosi lyg nesavas ir siaubingai vienišas. ). Be to, reikia paminėti pastebėjimą, kad Ostino gyvenime nėra daug moterų, su kuriomis jis būtų artimai bendravęs. Tad matome, kad dailė jam tampa gyvenimo palydove, drauge, aistra, mylimąja, tampa pačiu ggyvenimu. Pozuotojai jaučiamas artimas ryšys, bet tai nėra meilė. Jausdamasis esąs arčiau tą, ką tapo, jaučiasi ir laimingesnis, nes tai padeda labiau suprasti tai kuo gyvena.

Dailė Ostinui atveria širdį jausmams. Dalyvavimas piešimo procese dailininkui nejučia atveriamos sielos durys, pro kurias ppradeda veržtis jusliškumas, jausmai (Tuo metu nei iš šio, nei iš to lengvai pasiduodavau liūdesiui arba džiaugsmo protrūkiui, tokiam audringam, jog turėdavau kokią valandą bėgioti pakrante, kad atgaučiau ramybę. ). „Dailininke“ skurdu vietų, kuriuose Ostino jausmai lietusi tarsi iš gausybės rago. Jo mokytojas Robertas Henris nuolat jam sakydavo, kad nereikia atskleisti savo jausmų kitiems, o tik drobei (Jis patarė man tvardyti savo emocija, niekam neatskleisti savo jausmų, patikėti juos tik drobei arba popieriui. „Kiekvienas jausmas yra neįkainuojamas, – dėstydavo jis. – Saugok, puoselėk, tausok juos. Niekada jų nerodyk) ir Ostinas tuo vadovavosi. Kartais atrodo, kad šiam dailininkui svarbiausia viską ką įmanoma paimti iš aplinkos perteikti savo drobėje, tačiau nemėgdamas rodyti savo jausmų pasauliui, jis nedrįsta paliesti ir pačių giliausių kitų kkerčių (Tai buvo nebe tas veidas, kurį laikiau atmintyje.<.> Neturėjau nė menkiausio noro atvaizduoti jį popieriuje, drobėje. Instinktyviai žinojo, kad neįmanoma įžvelgti jo vidaus). Ostinas neliesdamas kitu giliausių dalykų, uždaro ir savuosius, tarsi apsiginkluoja.

Dailininkui visa jo amunicija (teptukai, bloknotai, drobė, pieštukai ir kt.) yra tarsi šventas dalykas. Jau vien savo būvimu, net nenaudojant suteikia didelės prasmės (Lyg dabar matau, kaip dedu popierių ir bloknotus apmatams ant stalo tame kambaryje, iš kur atsiveria vaizdas į ežerą, kaip saujomis renku pieštukus ir tteptukus tarytum gėlių puokštes ir kišu į ąsočius, sustatytus ant visų palangių ). Pieštukus ir teptukus dailininkas Ostinas prilygina gėlėms, kurios merkiamos į puodynes, o šiomis nukrautos visos palangės. Kaip gėlininkas suauga su gėlėmis, taip ir dailininkas su savo instrumentais. Labai įspūdinga scena, kai Ostino draugas Džordžas pakuoja savo įrankius, kurie visą laiką buvo kartu kuriant (<.> žiūrėdamas, kaip mano bičiulis atsisveikina su savo mėgstamais įrankiais, susivokiau, jog matau nepaprastai intymią sceną. Tas reginys išmušė mane iš vėžių, sutrikdė ir taip sujaudino, jog pats nustebau ), vėlgi patvirtinantį tą nuostabiai artimą ryšį.

Kai kuriems gali atrodyti, kad menas (dailė) yra tik laiko gaišimas, lengvas užsiėmimas, neduodantis daug naudos ir pan. Tačiau viskas yra daug sudėtingiau ir rimčiau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Dailininkas ne tik patiria malonumą kurdamas savo darbą, tačiau jis turi pateikti to darbo rezultatus, turi pateisinti savo rėmėjus, išlaikyti savo vardą, nuolat tobulintis, o jei dar nori būti garsus dailininkas turi tinkamai reprezentuoti save visuomenei ( Žiemą paprastai dirbdavau labai įtemptai savo dirbtuvėje – prie didelių peizažų, metaforinių dalykų ir interjerų, aliejiniais dažais, anglimi ir pieštuku vasarą pieštų eskizų. Be to, tai būdavo metas, kai didelę duoklę atiduodavau visuomeninėms priedermėms. Eidavau į vakarėlius, kviestinius pietus, draugų vernisažus. AAtlikdavau savo pareigas įvairiuose klubuose bei organizacijose, kurioms priklausau). Tad menas neprasideda ir baigiasi tik prie drobės (jei taip yra, tada jis yra tik pomėgis ar aistra, bet ne gyvenimas ar likimas), o eina visur su dailininku, smelkiasi į visus gyvenimo laisvas vietas ir į plyšius, smelkiasi į širdį ir į kaulų gilumas..

IŠVADOS

Likimu gali tapti daug kas, netgi menas. Taigi matome, kad Jane Urquhart romane „Dailininkas“ Ostinui būtent menas tampa jo likimu. Dailė smelkiasi į kiekvieną gyvenimo akimirką, į kiekvieną plyšį, taip užpildydama kiekvieną tuščią indą viduje ir išorėje. Tampa darbu, laisvalaikiu, draugu, mylimąja, tikslu, centru viso ko, tampa tuo, kas jis yra ir kuo nori būti. Tačiau būvimas tik mene yra tarsi atsiribojimas nuo kitų, sienos pastatymas tarp savęs ir pasaulio. Bet jei menas virsta likimu, jis tiesiog išsipildo.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Urquhart J. Dailininkas. V., 2002.

2. Meno istorijos ir dailės pažinimo pagrindai. V., 2000.