Moterų paveikslai Šeiniaus „Kuprelis“

Moterų paveikslai I.Šeiniaus romane „Kuprelis“

Romane,( pats Šeinius tai vadina „vienos pavasario dienos pasaka“) vaizduojama Olesio, fiziškai gamtos nuskriausto , bet užtat emociškai gausiai apdovanoto žmogaus, meilės istorija.Kuprelis – pagrindinis romano veikėjas, nuolatos apsuptas moterų, veikiamas moterų ir jo laimė ir tragedija yra būtent moteris.Tad kiek ir kokios moterys veikia romane?

. Šeinius nepiešia Olesio motinos „ mirė ir mama keletą mėnesių paskui. Mane paėmė bobutė, mamos motina.“ Kadangi autorius šykščiai ir trumpai vaizduoja Kuprelio gyvenimą iki Skardžių, tai mmoterys, sutiktos vaikystėje nėra akcentuojamos. Aišku viena, kad visos jos savotiškai išduoda vaiką. Pirmoji moteris- motina- miršta, bobutė, pristigusi pinigų, išleidžia tarnauti (apie ją daugiau neužsimenama), o dėl nedorosios savo šeimininko antrosios žmonos „turėjau išeiti į man visai nežinomą pasaulį“. Būdamas fiziškai nuskriaustas ir neradęs meilės „tėveliai man meilės nepaliko.Bobutė irgi nepakankamai mokėjo duoti.Šionfeltas, nors ir koks man buvo geras, vis viena mačiau jame poną ir šeimininką. Kiti berniokai nuo manęs šalindavosi. Mergiočių aš tarytum visai nemačiau..“Olesis savo vaikišką ir jjaunuolišką meilės ir prisirišimo jausmą projektuoja į gamtą. Jeigu pirmoji mokytoja, mylimoji yra motina, tai gamta šiuo atveju tai jam ir atstoja. Jis ją stebi, mokosi, ji jam sukelia jausmą: „vasaros vakarais mėgau sėdėti prūdo krašte. Žiūrėdavau tuomet į ramų vvandens ribuliavimą, į giliai paskendusius debesis. Skaičiau žvaigždes danguje…ir tuomet atrodė, kad aš visai išnykstu, virstu kažin kuo.Dingsta viskas iš akių, ir aš matau naujus pasaulius, pilnus kitokio, tobulesnio gyvenimo. Jaučiu patį Dievą.“ Kaip ir būdinga impresionistams Šeinius sugyvina gamtą,“ ji „sąmoninga“, intensyvi, kurianti:Dievas ir pasaulio siela kartu“. Radzevičiūtė apie gamtą „Kuprelyje“ rašo: „iš tikrųjų „Kuprelis“ yra gamtos ir meilės tarpusavės pereinamybės romanas“. Sakinys tarsi pagrįstų mano mintį, kad motiną įkūnija gamta. Įsimylėjus moterį vyro sąmonėje vyksta savotiška transformacija ir meilė motinai iš dalies perauga į meilę moteriai, kuri tuo pačiu savotiškai motina.

Šią mintį įrodytų ir kūrinio pabaigoje Olesio pasitraukimas į mišką. Tai bėgimas nuo žmonių, dėl vieno žmogaus apkaltinus visą bendruomenę, savotiškas grįžimas į pirmapradę būseną, grįžimas į mmotiną.Ir globą jis randa ten motinišką, motina jam suteikia pastogę, pamaitina. Motina palaiko gyvybę, bet neduoda gyvenimo.Tad Olesis vėl bėga, jo ieškojimai tęsiasi.

Skardžiuose Olesio aplinkoje moterų daugiau, Šeinius mini davatkas bažnyčioje, choristes, ateinančias pas jį repetuoti, pasisamdytąją mergaitę Marijoną, Gervydienę ir mylimąją Gundę.

Vienos moterys romane veikia tiesiogiai, kitos netiesiogiai. Tiesiogiai Kuprelis bendrauja su Gervydiene, su Marijona, su choristėmis (epizodiškai) ir Gunde. Netiesiogiai jo mintis veikia bažnyčios davatkėlės, Gundės sesuo Julytė.

Neutraliosios moterys yra choristės. Jokio jausmo Kupreliui jos nesukelia. Jų ggal net negalėčiau vertinti kaip moterų, veikiau moteriškosios lyties asmenys . Kuprelio negatyvios mintys, kurias jis reiškia :„viena margiočių, tokia ilganosė“, „aš nenoriu tokių mokinti“,“viena spiegė lyg ožka, negalėdama nuo stogo nulipti, kita tvoron įkliuvusios avelės balsu bliovė..“ ne savaime joms, kaip merginoms, ar kaip moterims, tai veikiau susierzinimas, juk ne to jis siekė.Jis visai nenori jų mokinti giedoti ir ne dėl to, kad būtų dainingesnis bažnyčios choras jas pakvietė, ne jų jis laukė. Vos slenkstį peržengė Gundė, požiūris ir santykis visai pasikeitė: „gera buvo mokinti. Mokinau domigai visus.Nei balso, nei žodžio negailėjau.“ Kai merginos susiruošė namo:Galia jų, visų jau gaila.“ Šios moterys yra tarsi jaukas užkibti Gundei.Olesis čia tarsi suktas patinas, besinaudojantis savo padėtimi, prisivilioti patinkamai merginai. Tolimesniame kūrinyje choristės paminėtos tik vieną kartą „Gundė ateidavo giedoti rytmetinių tik su savo drauge.Kitos giesmininkės visai neateidavo.Joms buvo toli.Tik retai kokia, anksti iš namų išklydus.“

Dar viena moteris kūrinyje – Olesio tarnaitė Marijona. Tai veikėjas, kurį galėčiau vertinti kiek perkeltine prasme – „kaimo balsas“. Šeinius sąmoningai norėjo parodyti paprastą kaimo merginą – liežuvautoją(gal moterį, jokių užuominų apie jos amžių nėra, išskyrus Kuprelio pasakymą “keista tu mergiotė“). Yra tik kelios detalės, tačiau jos labai iškalbingos. „Kaimo balsas“ – visada viską žinanti, „matanti“: „Jai ttiek daug jaunikių buvo iš visų kraštų. . Tik šiemet kažin kas nematyti. Tėvai, vis dar jaunai, neleido, sakė, suspėsi. . Gudri kaip voverė ir apsukri kaip kregždė.“ Ji, kaip ir kitos kaimo moterys, mėgsta „pagražinti“ informaciją, arba ta informacija pagražėja iš lūpų į lūpas: „Šnekėjo, būk tai tarnaitė rado mus vieną naktį lovoje gulint, būk jau Gundė greitai laukia vaiko, ir taip be galo, be krašto.“

Kuprelis suvokia, jog reikia saugotis tarnaitės, ji savotiškai yra :“jie“, nes panašu, jog kaimo bendruomenė „gyvena nuo skandalo iki skandalo“, o tarnaitė yra būtent tos bendruomenės dalis: „Bet tu, girdi, nepasakok niekam, – ėmiau prašyti. – Nė vienu žodeliu! Aš tau ir algos pridėsiu, ir šiaip ko.“

Nepanašu, kad kuprelis Marijonoje nors kiek matytų moterį. Apskritai, Šeinius nepasakoja kaip jie bendrauja, tačiau, kūrinyje bent dviejose vietose užsimenama, kad Kuprelis nevangia tarnaitei uždrožti kupron.“Kam mane tamsta daužai?Kuo aš prasikaltau?“, „šokau mušti, tuomet pasisakė“. Bet tai nereiškia, kad jis blogas šeimininkas, nes knygoje užsimenama, jog ‚“vėl ėmė ašaroti, kojosna pulti, maldauti.“ (kad priimtų atgal).

Akivaizdus ir pačios tarnaitės požiūris į Kuprelio meilės istoriją: ji nevengia pasišaipyti iš savo šeimininko, bet kas, kas susiję su jojo meilės istorija, jai kelia juoką „bet tik nusigręžiu, girdžiu, šypsosi“, „aš pyksiu, kkad tu juokiesi“. Kaip moteris ji irgi nerodo jam jokio kito jausmo, išskyrus jos tarsi neatsargiai pasakytus žodžius, kuriuos suprasti galima nevienareikšmiškai “bet tamsta neatleisi manęs , jei vesi Gundę?-staiga susirūpino tarnaitė.“Po to keistą mintį sako pats Kuprelis“nors niekaip nesupratau, kodėl ji taip norėjo čia pasilikti“.Dar detalės:“Jos akys kokį pasitenkinimą slepia. Lūpos vos vos sulaiko juoką „tamstos Gundė pirmadienio naktį Varšuvon išdūmė. Nematysi jos daugiau..“Tačiau nepanašu, kad ji džiaugtųsi, jog Kupreliui „skauda“, nes net mušama ji bando sulaikyti šeimininką „Kur tamsta eini? Kur eini? Neik! Neik! Lik čionai.“

Tačiau čia tik svarstymai. Viena vertus tai gali būti labai reikšmingos detalės, kita vertus tai gali būti labai „pritempta“.

Įdomi moteris yra Gundės motina Gervydienė. Minima ir tai, kad ji dar nesena,šneki, linksma moterėlė, kad jos „grinčia gražiai išbalinta, sienas šventųjų paveikslai dabina. . Languose, gerai, matyt, prižiūrimi gėlių augalai žaliuoja.Visur malonu, jauku.“ Nors ir neužsimenama, kad Gervydienė pati skaito „Aušrą“, ar ją platina, tačiau, žinant, kad Gervydis ir jo dukra dega meile Lietuvai, tai galima svarstyti, kad ji gyvena tuo pačiu. Iš pirmo žvilgsnio skaitytojui susidaro įspūdis, kad tai guvi, šviesaus proto kaimo moteris. Ir ne tik. Olesis dar gerai nepabendravęs pajunta šilumą, pasijunta savu: „man susidarė ūpas, kad esu pas kokius gerus

gimines“. .jauku ir šilta ten buvo, jaučiausi kaip vaikas namie.“ Tačiau kai Olesis ima Gervydžiuose lankytis dažniau situacija pakinta. Jos ankstesnis bendravimas atrodo tarsi jos veidmainystė. Juk motinai neturėjo būti netikėta, kad du jauni žmonės, praleisdami kartu daug laiko, įsimylės kits kitą. Tačiau kuo dažniau Olesis ten lankosi, tuo labiau abu tėvai niaukiasi. Motina, dukrai, atrodo, linki geriausio, tačiau negali suvokti meilės defektuotam vyrui. Meilė savaime nėra jai nebėra vertybė, jei dėl jos neverta aukoti „lietuviškosios svajonės“, t.y. gero ir ssotaus gyvenimo. Tiesa, kažkuriam dialoge Gundė Kupreliui užsimena, kad jos motina už tėvo ištekėjo prieš tėvų valią, mat tėvai prieštaravo, kad Gervydis – kalvio sūnus. Dabar, kai Gervydžiai patys jau prasigyvenę, Gervydienė lygiai taip pat bijo dėl savo dukters. Net asmeninė patirtis nesugeba „išmušti“ iš jos galvos sustabarėjusių kaime nuostatų, kad ne visada būtina vyro fizinė jėga , kad moteriai nestigtų materialiųjų dalykų. Be to, Olesis juk turi gerą tarnybą, yra kaimo bendruomenėje gerbiamas, apie jį gerai atsiliepia didžiausias kaimo aautoritetas – kunigas. Bet Gervydienė, net ir suvokdama tai, nesugeba įveikti savyje priešpriešos“aš ir kitas“. Olesis šiuo atveju yra tas „kitas“, nes ne toks kaip „aš“Sau pateisinti ji randa priežastį: „kas iš to, kad jis vargonininkas ir protingas, bet nesveikas. KKai pasens visai kupron suaugs.“. Ji tarsi pamiršusi, kad laimės namą galima pasistatyti tik ant meilės pamatų. Ji net kategoriška: – už ko norėsi, už to tekėk; bet už kuprio, kad čia man žemė skirtųs, niekuomet neištekėsi!“

Visiškai ironizuodamas Šeinius parodo Gundės motiną antrą Velykų dieną, kai grįžusi iš sodžiaus Gervydienė primuša dukterį. Ji netiki savo dukra, o tiki kaimo davatkomis, kurios prikūrė esą Olesis „sudergė“ Gundę. Motina atsiskleidžia esanti tolygi tamsiom kaimo moterim, liežuvautojom., nors skaito ir platina „Aušrą“. Ji „žvėrėja nuo įsivaizduotos amoralybės“:“parbloškusi žemėn, ėmė mušti ir spardyti kojom.“ Tačiau analogiškoje situacijoje, kai kaimo žmonės pasakoja matę Staševskį piešiant nuogą Kunigundą – „ Gervydžiai tiems gandams netiki.“

Akivaizdu, kad motina neturi didelės įtakos dukrai. Ji sugeba įskiepyti baimę, tačiau sslapčiomis Gundė vis tiek susitikinėja su Olesiu. Jos nuopelnas, kad Gundė tarsi naujai praregi ir pati ima pastebėti mylimojo defektą:“Gundė arti prisiglaudė, bet slapčiomis, iš užpakalio, žvilgterėjo į mano kuprą.“ Motinos noras, kad duktė būtų laiminga, o tai ji suvokia tik kaip materialinę gerovę, nustelbia tai, kad ir Staševskis, lietuvio suvokimu, yra tas „kitas“. Jis lenkas. Tačiau materialinės gėrybės, tiksliau, reali galimybė jų turėti užgožia svetimumą, tad „Gervydžiai jį mėgsta ir pavelija Gundei su Jonu Staševskiu laukais ir paežeriais vaikščioti.“

Jei ssusipažinus su Gervydiene atrodo, kad ji ypatinga, šviesi moteris, tai vėlesni jos poelgiai tam akivaizdžiai prieštarauja. Gervydienė dar bendruomeninis žmogus, ir ji masto ne kaip individas, o kaip bendruomenė. Jai aktualiausia kaip poelgius priims žmonės, o ne kaip kaip iš tikro geriau būtų.

Jos dukra Gundė – Olesio mylimoji. Kaip ir motina, tai kintantysis personažas.Netikėjęs meile, niekada jos nepatyręs Kuprelis neriasi į meilę. Gundė – paslaptinga gundytoja, viliotoja. Ji akivaizdžiai kitokia nei jos draugės. Visų pirma ji išskirtinio grožio „apsiniaukdavau, kai pastebėdavau , kad į ją dešimtys berniokų akių žiūri.“Jos bendravimas ne kaip paprastos sodietės mergaitės. Pvz. atėjusios pirmą kartą pas Olesį choristės nedrąsiai atsisėdo, laukia, žiūri.“Viena mergiočių . sako į mane visai nedrąsiai, – regis, ims ir rankon pabučiuos. – Mes, tamsteli,giedot atėjome.mokintis“ Tuo tarpu Gundė „priėjo, pasveikino mane, lyg visai ne pirmą kartą būtų mačiusi. Linksmai, jaukiai prakalbino visus atėjusius“.

Gundė labai panaši į motiną, mat ši: „mitri moterėlė..Linksma moteriškė. . Šnekoje lygiai dalyvavo ir Gundė, ir jos motina. .priešinosi Gundė ir jos motina“. Gundė drąsi, tačiau vėjavaikė. Neatrodo, kad viliojimas vyro, arba, šnekant dabarties kalba, flirto menas, jai svetimas ir nepažįstamas. Ji pati pirma tiesia kelius artimesnei pažinčiai:“palydėk mane tamsta.“,“duok tamsta savo ranką“, „..maloniau patamsėje“.Ji pirma, jau pirmą vakarą, kkai Kuprelis ją palydėjo namo, provokuoja pasakyti „kas tamstos širdį savep patraukė, sielą sužavėjo“. Daugybė detalių rodo Gundę sąmoningai viliojant: „jutau net jos lūpų karštį“, „pajaučiau jos ranką, švelnią, minkštą, kaip nakties šešėlis ant savo peties“ ir pan. Gundė užkariautoja, naujų pojūčių mėgėja. Ji drąsiai demonstruoja savo meilę, net žinodama, kad tėvai nepritaria jos ir Olesio santykiams, prie jų jį vadina mylimuoju. „Naktimis ištrūkdavo į mane. Mato, visi miega, atsikelia, apsitaiso ir išeina.“ . Net jos požiūris į vedybas nemoteriškas (bent jau ne tradicinės to meto moters, kuriai šeima – misija, gyvenimo tikslas.), veikiau mergaitiškas:“kokie tie žmonės nesupratnūs; ypač kai veda taip anksti. Pats jaunumas žydi, o jie sau galą daro. Keista.“

Primušta motinos vis tiek ryžtasi su juo susitikti.Gundę žavi maištas: „tu nebijok, kad mano tėvai dabar tavęs nemėgsta. Nieko. Aš nors prieš jų norą būsiu tavo.“ Atrodo, kad jausmas, sukeltas jos veiksmo jai svarbiau už patį Olesį. Net kai tėvai kategoriškai pasako neleisią tekėti už kupriaus : – nieko negalvosiu! – atkirtau visu pasipriešinimu.“

Tik kai Kuprelis jau konkrečiai ima planuoti jųjų vestuves (kai Gundė pajunta, kad tai jau užkariautas „grobis“) Gundė tarsi pabunda. Nebelieka jos atkakliųjų „tavo tavo“, „mylėsivos.“ Ji staiga pastebi fizinius Olesio trūkumus.Iš jos žodžių aaišku, kad ne tik tėvai neleidžia jai tekėti už kuproto vyro, bet ir ji pati būtent dėl to delsia „Kad tik tu truputį būtum kitoks, kad tik neturėtum tos kupros, viskas būtų gerai; seniai jau būčiai tavo..“ :“Gundė arti prisiglaudė, bet slapčiomis, iš užpakalio, žvilgterėjo į mano kuprą. . Vis daugiau pastebėjau, kad ji tą dieną kitaip į mane žiūrėjo, kitaip šnekėjo. Buvo ne tokia linksma ir meili. Pralinksmės kiek, nusišypsos, švelniai prisiglaus, ir vėl susimąsto, susirūpina.Tarytum joje stigo ko, persilaužė kas.“ Neberemia entuziastingai vestuvių „palauksim dar rudens, gal ir tėveliai sutiks.“

Šeinius vaizduoja Gundę kaip labai emocionalią, mergaitę – svajotoją, kuriai smagu turėti mylimąjį, be galo romantiška įveikti dėl jo visokius sunkumus. Ji myli savo susikurtą vyrą, mat kai praregi, ima pastebėti Kuprelio fizinius trūkumus, jai staiga nusibosta jo muzka, ji ima menkinti Olesį už jo nedrąsą „tu lyg mergaitė“, suabejoja jo stiprybe:“bet ne toks stiprus“. Žodžiu, tai nėra tas jos mylimasis „herojus“. Ir Gundė tai bent jau apytikriai jaučia , bet vis tiek palieka Olesiui vilčių:„Padėk man, suprask mane- paspaudė Gundė mano ranką.“

Gundės viliokiškas charakteris atsiskleidžia ir bendraujant su Staševskiu: „Gundės balsas, šnekant su juo, skambėjo taip nepaprastai gyvai ir skardžiai. . Jis akys žvilgėjo dar neregėtu džiaugsmu. Mačiau,

kaip skruostai švito ir degė“. Gundei Staševskis – naujas objektas, kuris ja žavisi, kuri jam įpatinga,kurį ji gali užkariauti. Vėl ta pati veiksmų seka. Gundė ieško naujų pojūčių: Ji klajoja su Staševskiu po paežeres, leidžiasi, tapoma nuoga, prisileidžia jį kaip vyrą. Jai patinka, kad kažkas jai vadovauja, kad kažką žada, siūlo. Tai nauja, nepatirta.

Gundė neatsakinga. Ji tuo pačiu metu žada ir Olesiui. Tačiau akivaizdu, kad jos mintys jau yra kitur. Būdama su Olesiu ji vėl atgyja kaip užkariautoja, tačiau greičiausiai ppati tame nebemato tikslo. Ją irgi nugali gero gyvenimo vizija. Ją vilioja naujas miestas, gražus vyras, turintis gerą darbą. Tai žada tiek naujo! Akivaizdu, kad Gundė dar nesubendusi tikrai meilei. Ir net jeigu sakoma, kad kažkada ji Staševskį mylėjusi, tai nėra tikra meilė. Toks pats susižavėjimas, noras patikti. Akivaizdžiai tai parodo jos nesubrendimas, jos maištavimas prieš pasaulį.

Paanalizavus esminius Gundės asmenybės bruožus atsiranda ryšys tarp jos, ir , atrodo, jai primestos, lietuvybės skleidėjos vaidmens. Gundės vėjavaikiškumas, nuolatinių savęs išbandymų troškimas sskatina ją vadovautis lietuvizmo idealu. Tačiau susidaro įspūdis, kad visa tai yra tik jos išorė, reprezentacinė kaukė.( Pvz. prašydama Olesio giedoti lietuviškas giesmes ji nori sukelti atgarsį visuomenėje. Nešdamasi namo slėpti knygų, paskolintų vargonininkui, ji patenkina savo poreikį išbandyti save ..) Kaukė, nes tikrojo savo veido Gundė tarsi ir nerado. Skaitytojui, kuris žino Kuprelio istoriją, Kunigunda tarsi juda iš teigiamo (mylinti, švelni, atsidavusi Lietuvai) į neigiamą (išduoda Kuprelį su svetimtaučiu, išvyksta iš gimtųjų vietų) polį. Tačiau į Gundę reikėtų pažvelgti atlaidžiau. Ji – gyvybingumo ir gamtiškojo gaivališkumo įsikūnijimas.

Svarsčiau ar reikėtų atskirai išskirti dar vieną Gundę. Gundę, kuri gyvena Kuprelio sapnuose. Iš esmės tai ta pati moteris, tačiau ji jau ne tokia, kokia yra, o tokia, kokią Olesis ją mato. (Su šiuo išskyrimu aš irgi atsargiai)Juk sapnai – pasąmonės veidrodis. Pats Kuprelis sapnus laiko reikšmingais, noriai juos fiksuoja: “sapne mes pamatom kitą, savo gyvenimo paslėptą pusę. Pranašingas sapnas yra fiziologiškai galimas daiktas. Mūsų praeitis palieka mumyse savo grynai materialius pėdsakus. Ir aant praeities, kaip tam tikru būdu paruoštoj dirvoj, auga žmogaus ateitis, vystosi jo tolimesnis kelias.“Olesio mintys, sapnai ir haliucinacijos sumišusios. Sunku atskirti sapno ir realybės ribas. Gundė ten žavi, moteriška, viliojanti. Tik visada dingstanti,visada paliekanti Kuprelį vieną. Bet tada Kuprelis atsibunda. Sapnuose Gundė, būdama su juo, kuria gyvenimą toliau: jie gyvena jaukiame namelyje, augina vaikus, t.y. pasiekia tą absoliučią laimės būseną. Tiksliau ne Gundė, o Kuprelio pasąmonė augina tokias mintis ne su Gunde kokia ji yra, i su Gunde kokia jji turėtų būti.

Neatsitiktinai knyga baigiasi sapnu. Kuprelis tarsi vėl nusikelia į savo nerealųjį gyvenimą. Tik taip įmanoma jo laimė. Taip kuriama knygą tarsi be pabaigos, nes, po sapno, atrodo, Kuoprelis galėtų tęsti. Jo „netikras“ gyvenimas su Gunde jo sapnuose tęsiasi.