„Skruzdes, vorai ir bites- treciasis kelias? „

Turinys

1. Įvadas…………………………2

2. Mokslas kaip spėjimai ir paneigimai……………………2

3. Mokslas kaip įsitikinimų tikslas………………………4

4. Paradigmos ir toliau…………………………4

5. Išvados…………………………6

6. Literatūra…………………………6

1 Įvadas

Baconas rašo, kad tyrinėtojai panašūs į skruzdes, nes jie tik renka ir naudoja. Dogmatikai yra panašūs į vorus, nes jie mezga savo tinklus panaudodami tam savo pačių seiles. Bitės žengia vidurio keliu, nes jos renka savo medžiagą iš sodų ir laukų gėlių ją perdirbdamos savo pačių jėgomis. Filosofiją galima irgi prilyginti šiems palyginimams. Ji nesikliauja vien protu ir jo galia, ji nesitenkina vien ssurinkta istorijos ir mechaninių ekspertų medžiaga, pilnai panaudojant savo darbe. Filosofija kaupia tai, kas yra perdirbta ir pakeista supratimo.

Vadovaujantis šiomis vaizdžiomis frazėmis galima teikti, kad formalios sistemos ir abstrakčios teorijos yra labai panašios į voratinklius ir negali pateisinti racionalistų viltį, kad jos atspindi realią, būtinąją pasaulio tvarką. Tuo tarpu grynieji empyrikai, kurie tik renka ir naudoja , nepajėgia suprasti teorijos reikšmės. Pačios racionaliausios šiuo atžvilgiu yra bitės, kurios sugeba surasti kelio vidurį, kas reikštų, kad pažinimas vienaip ar kitaip yra tteorijos ir patyrimo junginys, kuriame kiekvienas komponentas papildo kitą.

Idėja, kad žinios turi remtis „pamatais“, ypač rado supratimą ir pritarimą moderniojoje filosofijoje, kuri teigia, kad nieko negalima pažinti įrodymų ar liudijimų būdu, jei ko nors negalime pažinti tiesiogiai, be įrodymų ar lliudijimų. Manoma, kad negali būti nieko tikėtina, jei nesama nieko tikra..Dauguma mūsų žinių yra išvestinės, nes kiekvienas įrodymas remiasi išvedimo taisykle.

Negalima nepastebėti, kad Becono pastaba apie protą, išsakyta, kad jis apdoroja ir perdirba gaunamą medžiagą, panaudodamas savo paties galią ( kaip bitė) kelia daug problemų dėl objektyvumo. Protas traktuojamas kaip aktyvus pradas ieškant tiesos, bet nedarant įtakos atrastoms objektyvioms tiesoms. Čia protas sulyginamas su fotoaparatu, registruojantis daiktus tokiais, kokie jie yra. Tačiau net fotografijas galima interpretuoti lygiai taip pat kaip ir interpretuojamas scenas.

Tiek skruzdės, tiek vorai laikėsi požiūrio, kad esama gryno stebėjimo, arba intuicijos, momentų, kai tiesa atsiskleidžia be interpretacijos. Tik bitė nesideda į protą nieko, ko ji nebūtų perdirbusi ir apdorojusi. Idėja, kad tiesa niekada nėra pirminė interpretacijos atžvilgiu yyra nepriimtina empirikams, nes jų teigimu patyrimo galia yra gryna, o racionalioji galia priklauso nuo proto konstrukcijų..

2. Mokslas kaip spėjimai ir paneigimai

Tiesioginę įtaką socialinei minčiai padarė dvi Popperio knygos : „Atviroji visuomenė ir jos priešai“ ir „Istoricizmo skurdas“.

Pirmojoje knygoje pateikiama politinės minties istorijos apžvalga. Autorius aštriai smerkia Platoną, Hegelį, Marksą ir jų teoriją, kuri siekė didinti valstybės galią, kėlė tolerantiškos, liberalios, kritikai atviros visuomenės viziją.

Antrame kūrinyje autorius atmeta Hegelio ir Markso doktrinas, kad egzistuoja specifiniai socialinio pasaulio istorijos dėsniai bbei dialektikos procesai. Tačiau yra smarkiai ginama natūralistinė nuostata, kad gamtos ir socialinio pasaulio neskiria praraja. Tas pats mokslinis metodas taikytinas abiems atvejais. Popperio „spėjimų ir paneigimų“ metodas padarė didžiulį poveikį visai mokslo filosofijai. Didelę įtaką šis mokslininkas turėjo ir socialinių mokslų srityje. Bene žinomiausia yra jo esė „Mokslas: spėjimai ir paneigimai“, kur sprendžiama dilema „kada teorija turi būti lai¬koma moksline“. Autoriaus manymu, jeigu svarbiausia butų teoriją patvir¬tinančių duomenų gausa, tai daugybė pseudomokslinių teorijų tu¬rėtų būti laikomos mokslinėmis. Tokios teorijos kaip Markso istorijos teorija, Froido psichoanalitinės teorijos ir Adlerio psichologija nuo seno jam kėlė nerimą ir erzino. Šios teorijos galėjo girtis jas patvir¬tinančių faktų pertekliumi, tačiau tik todėl, kad jų šalininkai galėjo jas suderinti su bet kuo, kas vyksta, o tai reiškia, kad jų teorijos buvo nepaneigia¬mos, bet kadangi jos nepripažino pačios paneigimo galimybės, jų nepaneigimas nebuvo joks privalumas. Autoriaus nuomone, kad teorija, butų galima falsifikuoti, turi būti galimos tokios są¬lygos, kurioms esant ji būtų klaidinga. Šios sąlygos turi būti api¬brėžtos iš anksto ir jų turi būti laikomasi, jeigu teorijos tikrinimo rezultatai nėra jai palankūs, nes kritinis mąstymas prisitaiko prie teorijai prieštaraujančių fak¬tų, dogmatinis mąstymas juos atmeta. Pačią falsifikacijos koncepciją Popperis pateikia kaip alternatyvą 1 lumc’o pažinimo teorijai ir iš jjos kildinamoms Pozityviojo moks¬lo idėjoms, siejamoms pirmiausia su Loginiu pozityvizmu.

Popperio problematika iš dalies yra mokslo psichologija, iš da¬lies-mokslo logika, ir abiem šiais aspektais jis yra nusitaikęs į Humą. Humas priežasties ir padarinio santykį laikė pasaulio pažinimo pagrindu, nes jam tai buvo vieninte¬lis santykis, leidžiantis žengti toliau už įspūdžius bei idėjas; tačiau po to priežastingumą jis redukavo į gamtos reiškinių reguliarumą. Pats mokslas jo koncepcijoje traktuojamas kaip induktyvistinės pastangos, kaip judėjimas antruoju Bacono keliu, tačiau su griežta išlyga, kad „visi mūsų samprotavimai apie tikrus dalykus remiasi įpročiu“. Studijuojnat Humą aiškėja, jog idėjų asocijavimosi bei lūkesčių formavimosi procese svarbų vaid¬menį atlieka vaizduotė, kas reiškia, kad protas nėra toks pasy¬vus, kaip ką tik teigiau. Tačiau šiuos aktyvumo elementus neleng¬va įkomponuoti į bendrą Humo sąmonės koncepciją, pagal ku¬rią idėjų asociacijos dažniausiai vyksta pasyviai, ir Popperis turi pagrindą teigti, jog Humas visą savo koncepciją grindžia panašu¬mų duotybe. Tad jo teikiama Humo kritika yra radikali, nes nėra jokio gryno įspūdžių reguliarumo re¬gistravimo proceso.

Popperis mano, kad mokslas visada yra atviras būsimiems netikėtumams, jis neteikia jokių garantijų, jokios ramybės kritiniam protui. Tikrini¬mo ir falsifikavimo procese nebūtinai atmetamos visos hipotezės, išskyrus vienintelę teisingą. Jei koks nors drąsus spėjimas atlaiko pastangas jį paneigti, visada yra begalė alternatyvių spėjimų, kurie taip ppat atlaikytų tokį išbandymą. Pagrindimo logika leidžia nusta¬tyti tik tai, jog kai kurios teorijos yra klaidingos. Nors mokslas žengia į priekį eliminuodamas teorijas ir laikydamasis tų, kurios prieš jį atsilaiko. Pačios Popperio idėjos yra patrauklios, ta¬čiau jos nėra tokios radikalios, kaip jis įsivaizduoja. Teorijos panei¬gimą jis vaizduoja kaip lemtingą momentą, kai ji neatlaiko jai prieš¬taraujančių stebinių spaudimo ir todėl yra atmetama. Popperis yra daug artimesnis klasikiniam empirizmui, nei jis pripažįsta, nes mano kad pats procesas, kurio eigoje bitės perdirba ir apdoroja savo me¬džiagą, yra kontroliuojamas patyrimo. Tačiau iš tikrųjų yra daug sudėtingiau, ir tai patvirtina pasikeitęs paties Popperio požiūris išsakytas knygoje „Objektyvus pažinimas“.

3. Mokslas kaip įsitikinimų tikslas

Pragmatizmas kelia idėją, kad protas visada atlieka aktyvų vaidme¬nį sprendžiant pažinimo klausimą. Tai reiškia, kad visos mūsų są¬vokos ir įsitikinimai gali būti koreguojami tik remiantis patyrimu. Kalbant paradoksaliai, teorija kontroliuoja patyrimą, o patyrimas -teoriją. Neigdamas pirmąją empirizmo dogmą, Quinas suteikia patyri¬mui galią daryti įtaką visoms teorijoms. Ir atvirkščiai, atmesdamas antrąją, jis leidžia teorijai tarti žodį kiekvienu empirinės tiesos atsi¬vėrimo momentu. Sintetiniai, arba empiriniai, teiginiai niekada tie¬siogiai nepriklauso vien nuo patyrimo malonės. Net labai konkretūs teiginiai, yra susiję su įvairiais kitais teiginiais bendrame tinkle, kurio vidiniai pluoštai ir mazgai tiesiogiai nesiiiečia su patyrimo perimetru. Quinas

mano, kad kuo nepalankesni tam tikro įsitikinimo pakeitimo padariniai, tuo labiau priešinamės patyrimo staigmenoms. Tinklo sąsajos teikia mums gynybos priemonių, kurios leidžia įrodinėti, jog klaidingai supratome patyrimo duomenis. Kai mums atrodo, kad patyrimo faktai prieštarauja mūsų įsitikinimams, visada galime pasi¬rinkti, ką koreguoti; o kadangi interpetuojame visa, ką aprašome, viena iš pasirinkimo alternatyvų – koreguoti patyrimą. Ben¬drame įsitikinimų tinkle nė vieno teiginio nėra paprasčiausiai išsiža¬dama, tačiau taip pat nėra nė vieno teiginio, kuris negalėtų būti ko¬reguojamas arba turėtų neliečiamumo teisę. Ši nnuostata dar labiau radikalizuoja Popperio idėją, kad stebėjimas be teorijos yra absurdas. Stebėjimas yra taip glaudžiai susijęs su interpretavimu, tad ir su teorija, kad spręsdami klausimą, ko¬kius faktus atskleidžia stebėjimas, iš esmės sprendžiame, kurią iš alterantyvių teorijų pasirinkti. Savo maištingomis metaforomis Quinas mums siūlo pripažin¬ti, kad jokia hipotezė negali būti patikrinta traktuojant ją izoliuotai ir kad kiekvienas stebinys yra teoriškai susijęs su kitais stebiniais. Paprastoji falsifikavimo logika nebeveikia. Ši idėja turi sąšauka su Wallaso ir Popperio idėjomis, kad patvirtinimas nepadidina hhipotezės teisingumo tikimybės.

4. Paradigmos ir toliau

Šią idėją iškėlė Thomas Kuhnas „ Mokslo revoliucijų struktūroje“ pradėjęs vartoti sąvoką „paradigmos“. Mokslo istorijos tyrinėjimai Kuhną įtikino, kad mokyklinė, arba Švietimo, mokslo istorija apie tolydžią ir sparčią proto raidą, tėra fikcija. Kuhnas iškėlė idėją, kkad normalų mokslą reikia skirti nuo revoliucinio. „Normalus mokslas – tai organizuotas, nuoseklus, kasdienis darbas renkant duomenis ir tikrinant hipotezes. Jis vyksta visuotinai pripažįstamų prielaidų bei vyraujančios praktikos kontekste. Tačiau šis konteks¬tas, arba „paradigma“, nėra nekintamas. Normaliam mokslui pra¬dėjus sistemingai teikti netikėtus rezultatus, jis tampa spaudimo objektu. Kai iškeliamos radikaliai naujos idėjos, leidžiančios šiuos rezultatus įtikinamai paaiškinti, normalus mokslas žlunga. Tada įvyksta „mokslo revoliucija“ – tokia, kokia įvyko pereinant prie moderniosios astronomijos, arba tokia, kokią sukėlė Einšteino re¬liatyvumo teorija, sutriuškinusi Niutono paradigmą, kuria buvo vadovautasi nuo XVII amžiaus. Pati idėja buvo su¬brandinta penktajame dešimtmetyje kaip Tarptautinės suvienytų mokslų enciklopedijos {International Encyclopedia ofUnified Scien¬ces) dalis. Mokslo revoliucijų struktūra turėjo pateikti duomenų apie šio laikotarpio mokslų istoriją. Svarbu tai, kad pagrindinė jos ttezė, skelbiami, kad mokslas priklauso nuo veiksnių, kuriems negali būti vietos Lo¬ginių pozityvistų schemoje, kėlė grėsmę visai Pozityvizmo progra¬mai. Pripažinus jos tezę, mokslą ir pažinimą apskritai reikėtų suvokti visiškai naujai, nes paradigmos, kurios neišvengia¬mai valdo normalų mokslą, negali tapti tiesioginio paneigimo ob¬jektu. Paradigmą nusako du pagrindiniai aspektai – intelektinis ir in¬stitucinis. Intelektiniu požiūriu ją sudaro, anot Bacono, tam tikra aibė „aksiomų“,arba pamatinių įsitikinimų, apie gamtą ir jos tyri¬mo būdus.

Be Kuhno, Dekarto, Niutono ir t.t. pateiktų paradigmos aiškinimų reikėtų nepamiršti, kad vvisa tame svarbų vaidmenį atlieka ir protas. Tam turi reikšmės ir kitas, institucinis, paradigmos as¬pektas. Normalų mokslą palaiko ir socialiniai mecbanizmai. Toks mokslas reiškiasi kaip labai organizuota veikla, kurią paprastai valdo hierarchinė galios struktūra. Jauni mokslininkai turi atlikti pameis¬trių funkciją, išmokti mąstyti ir veikti taip, kaip reikalauja vyrau¬janti paradigma, ir jeigu jie deramai perpranta tą mokslą, tai kyla aukštyn hierarchijos pakopomis. Mokslininkai dirba hierarchi¬nėse bendruomenėse.Būtent tokios pozicijos laikosi „griežtoji programa“, kurią pažinimo sociologijoje propaguoja Bany Barncsas ir Davidas Blooras. Patys mokslininkai suskilo į dvi stovykas – Kuhno šalininkus ir Popperio šalininkus. Popperio šalininkai teigė, kad mokslinė teorija turi būti trak¬tuojama kaip pamatinių teorinių teiginių branduolys, supamas ap¬sauginio pagalbinių hipotezių kevalo. Pagrinde buvo puolama pateiktoji normalaus ir revoliucinio mokslo priešstata. Popperio šalininkai įrodinėjo, kad šis skirtumas tėra laipsnio dalykas: kad normalus mokslas labiau linkęs kvestionuoti teorijų „branduolius“, o revoliucinis yra tolydesnis ankstesnės raidos atžvilgiu, nei įsi¬vaizduoja Kuhnas. Vėliau diskusijose buvo pasiektas tam tikras kompromisas. Popperio mokykla tapo labiau holistinė, linkusi mąstyti platesnių, tar¬pusavyje susijusių teorijų ir hipotezių sąvokomis ir toleruoti net tas koncepcijas, kurios eksperimentą ir stebėjimą daro priklauso¬mus nuo teorinės interpretacijos.

5. Išvados

Nei racionalistinis, nei empirinis kelias mus niekur neveda, nes mėginimas juos derinti priveda prie atrankos nebuvimo. Racionalizmo keliu buvo eeita atskiriant realibę ir regimybę, tuo iššaukiant Beconui paniekinimo jausmą. Empirizmo kelias atrodė kur kas realesnis. Pasaulis turėjo būti sudarytas iš konkrečių stebimų objektų Tikrovėje pasirodė, kad neįmanoma interpretaciją ir teoriją apriboti net atskyrus kūrybinį atradimų procesą nuo pagrindimo proceso. Tai pariame dvi empirizmo dogmos, kurios įvardijamos kaip Loginio pozityvizmo, pretenduojančio į Pozityviojo moks¬lo filosofiją atraminiai stulpai. Pirmoji yra analitiškumo ir sintetiškumoo priešprieša; antroji – pamatinių stebėjimo faktų duotybė, nepriklausanti nuo interpretavimo. Quinas siekia paneigti jas abi tokiu būdu suardydamas platesnį empirizmą, kurį siekė sugriežtin¬ti Loginiai pozityvistai. Mąstytojas pripažįsta tą vaidmenį, kurį atlieka žmonių susitarimas suteikiant tam tikriems teiginiams privilegijuotą statusą mūsų pažinimo sistemoje, tačiau jis nemano, kad net logikos ir matematikos tiesos iš esmės skiriasi nuo empirinių teiginių, kaip tai sugesrijuoja analitiškumo ir sintetiškumo priešprieša. Pagrindinis jo argumentas – kad teisingumas „pagal susitarimą“ negali būti interpretuojamas taip, kaip jį įsi¬vaizduoja Loginis pozityvizmas.

Dabar jau įtariai yra žvelgiama į koncepcijas, kurios gamtą vaizduoja kaip njuo tiriančios sąmonės nepriklausomą pasaulį, nes jį mokslas gali objektyviai pažinti. Gamtos mokslų filosofija tikrai neturi vieningos priežastinio aiškinimo koncepcijos. Be to procese tiesiogiai dalyvauna ir ontologinis realizmas, kuris jėgas ir struktūras laiko realiais esiniais.

6. Literatūra

1. Socialinių mokslų filosofija : įvadas / Martin Hollis. Vilnius, 2000, pp.84-115..