„Tikrove virtes sapnas“

– Nežinau, ką tau papasakoti,- šypteli senelis, kai imu klausinėti apie jo gyvenimą,- girtis neturiu kuo, dirbau kaip visi.

Išgirdusi tokį atsakymą taip pat šypteliu. Puikiai suprantu, kad gyvenime galbūt niekada nesutiksiu tokio žmogaus, kuris save atidavė kitiems, stengėsi padėti, rūpinosi kiekvienu sutiktu gatvėje, užėjusiu prašyti pagalbos. Žmogus, kuris išaukštino žemę, gerbė žmogų, jo darbus.

– Gimiau Telšių raj., Baltakiškių kaime, 1931 m. žiemą,- pradeda pasakoti senelis ir ima deklamuoti eilėraštį:

Gimiau, kai Sausyje poškėjo tvoros,

Langai išdailinti baltom gėlėm.

Tiek mėnesienoje, ttiek trumpą dieną

Spingsulė degė rūkdama kasdien.

Į ąžuolus galingus vėjas daužė

Piktus ir nepalaužiamus sparnus,

Kad sidabrinis šerkšnas pabarstytų

Manam gyvenime naujus takus.

Į baltą taką pirmas klyksmas,

Į meilės pieną motinos krūties.

O jau ir laumės sugužėjo

Gyventi su manim ligi mirties.

Glaudžiau visas, nes nežinojau,

Kad jų gražių ir negražių yra,

Kurios gyvenimo viltis man dovanojo

Dar ir šiandieną supratimo negana.

Aš pavargau, pavargo mano laumės,

Gal ir gyvenimo dienų per daug ilgai?

O Angele, geriausias mano drauge,

Kodėl sprendimo savo dar nepasakai?

Už lango vėl žiema, už lango Sausio speigas

Ir viskas vėl pasikartoja kaip kkadais

Tik dilsta atminty tėvų veidai lyg aidas

Ir užmaršties migla užkloja taip baltai.

Nustebusi žvelgiu į susimąsčiusį senolį ir tarsi kažko laukiu, galbūt paaiškinimo, kada ir kur gimė šis nuostabus eilėraštis. Regis, jis perskaitė mano mintis ir neleidęs paskęsti apmąstymuose, tarė ::

– Vaikut, rašai tai, ką kalbu?.- girdžiu senelio žodžius ir pajuntu barkštelėjimą į stalą. Vaclovo ir Onos Viktoravičių šeimoje buvau antras vaikas. Vaikystę praleidau su metais vyresnia seserim Antanina. Kaime gyvenome neilgai, netrukus persikėlėme į Šiaulius. Ten pradėjau lankyti pirmą klasę. Blogėjant gyvenimo sąlygom mieste teko vėl sugrįžti į kaimą. 1944m. atsikraustėme į tuometinį Luokės valsčių. Pradėjau lankyti Luokės vidurinę mokyklą. Mokiausi gerai, netgi padėdavau savo seseriai.

Mokantis vidurinėje, gimė tokia netikėta meilė arkliams. Pamenu, kaip dailės pamokose piešdavome arklius. Buvau ne koks dailininkas, todėl mokytojas neretai pasišaipydavo, kad mano arkliai labiau į karves panašūs. Visada arklys buvo protingiausias gyvūnas. Netgi toks atsitikimas kartą man nutiko. Buvau gal kokių trylikos ar keturiolikos metų vaikigalis. Su tėvu ruošėmės kažkur važiuoti. Tada lliepė jis man nueiti į tvartą arklį pakinkyti. Mažas dar buvau ir šiek tiek bijojau. Išsivedžiau iš tvarto ir bandžiau užsėsti ant kupros, niekaip neišėjo. Kieme buvo iškasta didžiulė duobė, pilna vandens ir molio, o šalia tos duobės stovėjo medinis suoliukas. Pavedėjau arklį arčiau duobės, palipau ant suoliuko ir bandžiau užsiropšti. Šiaip ne taip pavyko, tik arklys labai išsigando, pasibaidė ir kartu su juo į tą duobę sukritom. Arklys iki pusės duobėje, tik su priekinėmis kojomis kabinasi į žemę ir pprunkšdamas bando išširopšti. Aš įsikibęs į užpakalines laikaus, šaukiu ir matau, kad artėja galas. Užgrius tas arklys ant manęs ir palaidos molio ir vandens košėje. Staiga jis liovėsi prunkštęs, spardęsis, nurimo, pasuko galvą ir pažiūrėjo į mane tokiomis didelėmis akimis. Net kvapą užgniaužė. Netrukus atskubėjo tėvas ir ištraukė mane. Bet tos akys. Ir dabar kartais jas susapnuoju. Tokias dideles, žiūrinčias į mane. Protingas akis.- įsivyravo tyla, kūnu perbėgo kažkoks šiurpas, atrodo, ir aš pajutau tą žvilgsnį.

Taip ir bėgo mano metai Luokėje. Pamenu, parašiau tokį scenarijų vaidinimui ir mokykloje su saviveiklininkais jį pastatėme. Tada Respublikoje buvau pavadintas “jaunuoju rašytoju” ir netgi gavau pasiūlymą studijuoti Maskvos institute. Deja, gyvenimas pasisuko kita linkme, nežinau, gal tai buvo likimas, nenoriu šiandien apie tai galvoti. Tą dieną, kai turėjau išvykti, vis dar nebuvau gavęs Luokės vidurinės mokyklos baigimo diplomo, o be jo negalėjau tęsti mokslų Maskvoje. Tai teko spręsti, ką veiksiu toliau. Dažnai pagalvodavau apie mokytojo darbą, nes mane ši profesija visada traukė. Nusprendžiau stoti į Telšių mokytojų seminariją. 1948 m. tapau jos auklėtiniu. Tada vykusios partizaninės kovos visoje Lietuvoje, taip pat Žemaitijoje, palietė mus. Dalyvavau ir aš pogrindžio veikloje. Rašėme su kurso draugais straipsnius, eilėraščius į “Laisvės balsą”, “Maldą girioje”.

Pamenu ir ssiandien, kai prasidėjo partizanų paieška, kareiviai aptiko mano draugės Jokūbauskaitės rankraščius, suradę ją, nuteisė 25-iems metams. Iš mano seminarijos įkliuvo Būda, Kabalinskas. Kiek žinau ir iš tavo gimnazijos, dar tuometinės Telšių Žemaitės vidurinės mokyklos, buvo suimti kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę.

Klausau savo senelio ir negaliu patikėti, kad jis gyvenime tiek daug patyrė, išgyveno. Pasijutau kvailai. Juk aš – naujos, laisvos visuomenės vaikas. Augu nežinodama, kas tai kova, karas, badas, baimės jausmas. Aš jau nebesugebu įvertinti to, ką sukūrė mūsų proseneliai, seneliai, tėvai. Tik jiems turėtume būti dėkingi už tokį gyvenimą. O gal dar nevėlu?.. Gal dar galime suprasti ir įvertinti tai, ką turime? Gal dar nevėlu už tai pasakyti Ačiū!?..

Kartais ir pati pastebiu, kaip nuolat lekiu per gyvenimą, nes, rodos, jei sustosiu, kažkas atsitiks. Kažką pamiršiu, nesuspėsiu padaryti. Nepastebiu, kad vis rečiau apkabinu tėvus, pasidžiaugiu su artimaisiais, aplankau senelius, pas kuriuos jau nebuvau užsukusi ištisą savaitę. Štai tada ir suvokiu, ką aš taip dažnai pamirštu. Žmogiškumas, švelnumas, pagarba kitiems išnyksta, nes šiuos jausmus pakeičia slogus realybės, kasdienybės pojūtis. Paskęstu nuolatinėje rutinoje, buityje ir tampu svetima ne tik sau, bet ir žmonėms, kurie mane supa. Visada žavėjausi senelio sugebėjimu niekada nieko nepamiršti. Ir dabar sveikinimas gimtadienio proga niekada nevėluoja, geras žžodis paguodžia, o skambanti daina prie pietų stalo visada suvirpina širdį. Štai tokiomis akimirkomis ir derėtų padėkoti, pasakyti Ačiū už parodytą dėmesį, už tą nuoširdžią dainą, sukurtą mums ir apie mus.

Rankose trumpam sustingęs pieštukas vėl rašo.

– Gaila, tačiau taip ir nepavyko baigti seminarijos,- atsidūsta senelis,- nes tėvai sunkiai vertėsi ir buvau priverstas palikti ją. Po dviejų kursų dar visai jaunas ir beveik “žalias” jaunuolis mečiau mokslus, nusipirkau naujas kelnes ir išvažiavau dirbti į Plungės rajoną, Reiskių pradinę mokyklą. Buvau paskirtas pradinės mokyklos vedėju. Darbas sekėsi neblogai, tačiau vis dar jaučiau, kad pažinimo trūksta. Supratau, kad vaikam galiu suteikti žymiai daugiau žinių, išmokyti juos įvairių dalykų. Ilgai negalvojęs nusprendžiau sugrįžti atgal į seminariją, o ir pinigų mokslams buvau susitaupęs. Nuoširdžiai ruošiausi egzaminams, juos išlaikęs sugrįžau į trečią kursą. 1952 m. baigiau Telšių mokytojų seminariją, tačiau diplomu ilgai džiaugtis neteko, nes iškart buvau pašauktas į karinę tarnybą.Tais pačiais metais buvau išsiųstas į Sibirą prie Baikalo.

Senelis nutilo ir pakilo nuo kėdės. Lėtai nužingsniavo į savo kambarį ir trumpam dingo. Netrukus sugirgždėjo durys ir jis sugrįžo. Atnešė nuo laiko pageltusį, sunkiai įskaitomu raštu popieriaus lapą ir padėjo man prieš akis. Skaitau :

Per Sibirą vingiavo traukinys,

Tik ne į rytus o, į

vakarus dundėjo.

Širdis tik daužės – ar Tėvynę pamatys,

Kada apglėbs šilti gimtinės vėjai.

Gimtinės nebėra, tik ąžuolai pajuodę,

Ir susirūpinę veidai tėvų.

Gerai, nors jie mane paguodę

Palaukėm išlydėjo pramintu taku

Baikalas. Gėda pripažinti, bet nė neįsivaizduoju kur jis yra. Galbūt dabar tik žemėlapyje galėčiau rasti tą mažytį žemės lopinėlį, kur buvo mano senelis. Sunku suprasti, ką jis jautė išsiųstas toli nuo gimtinės, atplėštas nuo artimųjų: tėvų, seminarijos draugų.

Tikriausiai žmogus atsiskleidžia tada, kai jam sunku, kai jis kažko ilgisi, kai yra nesuprastas. Skaitau ššį eilėraštį ir galvoju, kad žmogaus tobulėjimui nėra ribų. Juk ne kiekvienas sugebėtų taip rašyti, bent aš taip nemokėčiau.

Retas kuris su tokiu nuoširdumu, įkarščiu ir begaliniu pažinimo troškuliu eina per gyvenimą. Kiekvienas siekiame tobulumo, bet kartais pamirštame, kad aplink yra žmonių, kurie mus myli, kuriems esame brangūs. Neretai pavirstame egoistais. Siekdami naudos sau, neįvertiname to, ką turime. Džiugu pažinti tokį atviraširdį žmogų kaip senelis, rodos, jį susitikęs pasijunti ypatingas ir tą akimirką džiaugiesi būdamas šalia, ir jis, apsidžiaugęs susitikimu, bbendrauja nuoširdžiai, be jokio dirbtinumo, oficialumo. Nuo pat pirmojo žvilgsnio, nuo pirmojo rankos paspaudimo tai jauti. Ir supranti, kad yra dar žmonių, gyvenančių ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Suvoki, kad tokiam žmogui tu visada būsi įdomus, reikalingas, vvisada būsi išklausytas, paguostas, gal kartais pabartas, bet tik dėl to, kad tau būtų geriau. Tada pačiam norisi būti bent jau šiek tiek geresniam tiems, kuriuos galbūt pamiršai, tapti atlaidesniam, ant kurių seniai supykai, pamilti tuos, kurie myli tave.

– Ar kas nors mane dar girdi? – išgirstu linksmą senelio balsą ir vėl grįžtu į realybę. Virtuvėje sukinėjasi močiutė, užuodžiu kepamų blynų kvapą ir pajutusi didelį alkį čiumpu tik ką parneštą obuolį iš sodo.

– Baik, tėvai, tą vaiką kankint, leisk nors pavalgyt,- pyksta močiutė ir ant stalo padeda pilną lėkštę blynų, atneša uogienės ir įpila puodelį pieno. Na tai ką ten tauškėjai? – šiek tiek pasišaipydama klausia močiutė.

– Po kariuomenės,- tęsia pasakojimą senelis,- buvau pasiųstas į Nerimdaičių mokyklą, dirbau pavaduotoju. Tai bbuvo 1955 m. Ten ir susipažinau su tavo močiute, dabartine savo žmona Birute. Tais pačiais metais, gegužės 27 dieną, susituokėm, o po metų susilaukėm pirmagimės. Na tada ir baigėsi mano gyvenimas,- pajuokauja senelis ir matau, kaip jo veidą nušviečia sugrįžę jaunystės prisiminimai. Močiutė švelniai kumšteli seneliui į petį ir juokdamasi jį pabučiuoja.

Bet labiausiai man patiko Lauksodos mažasis kolūkis, į kurio veiklą iškart įsitraukiau. Pradėjau bendrauti su žmonėmis, dirbančiais jame, ir kuo toliau, tuo labiau pats norėjau užsiimti žemdirbyste.

1959 m. ppersikėlėme į Telšius. Dirbau Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju mokymo reikalams. Miesto aplinka mane slėgė. Nepatiko ir miesto žmogus, toks nuolat pavargęs, dejuojantis, piktas ir labai pilkas. Niekada nemėgau miesto tuštybės, pilkumo, o ir gyvenimo sąlygos mieste nebuvo pačios geriausios.

Sustiprėjo troškimas sugrįžti į kaimą, ten, kur visada jaučiausi puikiai, ramiai, kur galėjau ryte atsikėlęs paklausyti už lango ūžaujačio vėjo, o ne mašinų gausmo, nieko nevejamas pavaikščioti laukais, uosti žemės kvapą, atsiduodantį šviežia duona, galų gale troškau žiūrėti į dangų ir pasitikti grįžtančius gandrus. Dažnai vakarais kalbėdavome su Birute, kaip butų gera ištrūkti iš miesto, nusipirkti kaime sodybą ir ten gyventi.

Gimus antrai dukrai, ėmiau rimtai galvoti, kaip palikti miestą. Prašiau paskyrimo į kaimą. Po metų, 1961m. pavasarį, atsidūriau Ubiškėje, kur gyvenu ir dabar. Niekada nepamiršiu to, ką tada pamačiau. Norėjau šaukti visa krūtine, kad pagaliau esu laisvas, nepriklausomas, esu ten, kur ir turiu būti. Supratau – aš čia lieku ilgam. Mane tiesiog užbūrė kaimelio miškai, tekančios upės, žaliuojantys laukai, nuolat pilni pilkapilvių gervių. Ten stovinčios trobos – ir tos man buvo mielos ir gražios. Norėjau šią vietą padaryti malonią gyventi ne tik sau, savo šeimai, bet ir visam kaimeliui. Tapau Ubiškės miestelyje esančio “Raudonojo spalio” kolūkio pirmininku.

Prasidėjo aantrasis mano gyvenimo etapas. Pasiaukojau žemei, darbui, žmogui. 1964 m. įstojau į Lietuvos Žemės ūkio akademiją ir ją baigiau. Man buvo suteikta mokslinio agronomo kvalifikacija. Džiaugiausi, kad gyvenimas pagaliau nusistovėjo ir teka tokia vaga, kokia ir norėjau. Jame atsirado pastovumo jausmas. Gimus sūnui, buvau labai laimingas. Pradėjau kurti tai, ką vėliau galėčiau palikti savo vaikams, vaikaičiams. Pasodinau sodą. Tai sena mano svajonė, prie kurios prisidėjo visa šeima.

Toms obelims jau daugiau kaip keturiasdešimt metų, bet derlius kasmet vis didesnis, obuoliai skanesni, nes jas ir dabar prižiūri jūsų, brangūs vaikai, rūpestingos rankos. Nuoširdus darbas ir noras išsaugoti tai, ką sukūriau dėl jūsų, mane džiugina.

Tiesa. Kiekvienais metais tvarkau ir prižiūriu senelio sodą, bet niekad nesusimąsčiau, kad tai jam taip svarbu. Maniau, kad tik aš viena dabar jaučiu bėgantį laiką, tačiau klydau. Jau keturiolika metų, kai mano senelis pensininkas, tačiau čia, Ubiškės kaimelyje, žmonės vis dar jį, Antaną Viktoravičių, vadina pirmininku. O neretas ir Tėvu pašaukia. Tik dabar, jau suaugusi, supratau, kad senelis niekada nebus tiktai Mano. Jis ne tik mano mamos Tėvas, bet ir visos kaimo bendruomenės Žmogus. Ir nesvarbu, kiek laiko prabėgs: metai keis metus, kartos kartas, tačiau tie darbai, kurie padaryti, niekad neišdils iš žmonių atminties. Ir tampa graudu klausant ttolimesnio senelio pasakojimo, nebegirdžiu jo balse džiugesio ir optimizmo.

– Žinai, buvau daug matęs, bet kai atvykau į kaimą. ,- giliai atsidūsta senelis,- supratau, kad kaimiečiai gyveno bijodami valdžios, banditų, paskui dar ir pirmininkų rūstybės. Daugelis jų su žmonėmis elgėsi blogiau už buožes. Nutariau eiti pirmininkauti, įrodyti, kad galima sutarti su žmogumi geruoju, vadovauti jiems be šūkavimų, kumščio, dirbti draugiškai. Buvo didžiulis noras kolūkyje įvesti tvarką, nes jame rūpesčių buvo begalės. Tada ėmiau viską keisti. Daugelis dirbo be poilsio, be atlyginimo, iš įsitikinimo. Apie save nebuvo laiko galvoti, aukojom jėgas, sveikatą ir laiką bendrai ateičiai kurti. Man, gamtos ir žemės žmogui, buvo skaudu žiūrėti į nederlingus, piktžolėmis užžėlusius laukus. O žemė kur arta, kur ne. O kaip tada norėjosi pačiam pamatyti ir žmonėms parodyti, kad galime nuoširdžiai dirbdami išauginti kitokį derlių! Kaip sušildyti žmonių rankas, jų sielą bendra darbo šiluma! Taip norėjosi suteikti tam žemdirbiui truputėlį gėrio, ir ne tik materialaus, bet ir dvasinio. Atrodo, tiek nedaug tereikėjo, tačiau ir šiandien tą “nedaug” įgyvendinti dažnai nepavyksta.

Klausau, kaip senelis nuoširdžiai pasakoja apie kolūkį. Čia galima rašyti begales, gal ir knygos neužtektų. Kiek daug tada kartu su juo dirbo žmonių, siekdami gerovės ne tik sau, bet ir kitiems. Senelis pasakoja, kad skaudžiausia,

ką jam teko išgyventi tuo laikotarpiu,- tai didysis sodybų tuštėjimo metas, kuris virto didele tragedija kaimo žmonėms. Ir dabar su nuoskauda prisimena senelis vieną nutikimą:

– Dubulės miško viduryje, ant medžiais apaugusio Virvytės skardžio, stovėjo sodyba. Didžiulis, ąžuolais apaugęs slėnis visais metų laikais savo grožiu stebino žmones. Ten ir buvo tvarkinga žemaitiška sodyba. Gyveno joje darbšti kolūkiečių šeima, tačiau vaikai, kaip ir daugelis, įsikūrė mieste. Pradėjo manęs tada prašyt žemdirbys, kad iš kolūkio išleisčiau, mat vaikai namą Tešiuos

statos, bus iš jjo trobos rąstų naujam namui mieste, kuriame gyvens drauge. Tada supratau, kad geraširdystė ne visada daro gera. Praėjo keletas metų, trobos vietoje neliko nieko, tik keli sulaukėjusio darželio gėlių kuokštai ir vienišos obelys, į kurias negalėdavau žiūrėti be jaudulio. Tačiau, kai šeimininkas, palaidojęs žmoną grįžo į kaimą, obelys jau buvo bevaisės. Prarado savo vaisingumą apleistos žmogaus. Žmogaus, išdavusio gamtą, pamiršusio jos dosnumą. Kaimynai dažnai užtikdavo žmogų savo buvusioje sodyboje beraudantį, obels kamieną tvirtai apsikabinusį ir tarsi ieškantį paguodos, tačiau padėti jjam sugrįžti į ankstesnį gyvenimą jau niekas nebegalėjo. Dar ir šiandien nepamirštu jo klausiančių akių : “Kodėl tu, pirmininke, tada mane išleidai, kodėl neatkalbėjai.”. O ką aš galėjau padaryti.- atsidūsta senelis ir vėl susijaudina tai prisiminęs. Po šio įvykio taip nnorėjau visiems įrodyti, kad laimės svetur nėra, jei žmogus gimei, ir Dievas davė galimybę būti arčiau žemės, tai naudokis ja nė nedvejodamas.

Štai taip senelis pradėjo į kaimą kviesti miesto žmogų. Šiandien nesuprantu, kaip jam tai pavyko. Mano kaimelyje apsigyveno ir įsikūrė ne viena miestiečių šeima. Mano tėvai irgi paliko sostinę ir apsigyveno Ubiškėje. Norėdamas pritraukti daugiau gyventojų, kitoje upės pusėje pastatė naują gyvenvietę, pavadindamas ją šalia tekančios upės vardu – Pateklėnais. Beveik pačiame miestelio centre iškasė du tvenkinius ir sujungė juos geležiniu tiltu. Iki šiol jie vadinami Pirmininko vardu ir vasarą džiugina kaimelio gyventojus. Čia gali atsigaivinti karštą vasaros dieną, atsipūsti po šienapjūtės ar vakarais įmerkus kojas pasvajoti. Bet visame kaimelyje man mieliausia vieta – uztvanka.

Ji didžiausia ssenelio svajonė ir išsipildymas. Ir dabar vakarais dažnai ten nueinu paspoksoti į vandenį. O kai leidžiasi saulė, tai raudonų siūlų gijos pasklinda po dangų ir jį nurausvina. Ir skęsta tie siūlai kartu su saule nepaliaujama gyvybe pulsuojančioje upėje. Ir taip ramu širdyje pasidaro. Kartais vakarais pastebiu ir senelį, vaikštinėjantį upės pakrantėmis. Svajingu žvilgsniu tyrinėjatį dangų. Ir dažniausiai pavasarį, kada gandrai parskrenda vasaroti į jo sodybą. Pasitinka juos rūpestingos, džiaugsmingos akys.

Kai buvau dar mažytė, bėgdavau senelį guosti, prašydavau, kad neverktų iir neliūdėtų, nes tada maniau, kad kiekvienais metais sugrįžta tie patys gandrai. Gandralizdis – ir tas pirmas susuktas mano senelio sodyboje, kuriame lyg šiol tebegyvena gandrai. Suprantu, kodėl senelis, pamatęs mane ateinančią visuomet pasitinka prieangyje, kaip ir tuos parskrendančius gandrus. Jis trokšta, kad niekada nepamirštume kelio į jo sodybą, neišsižadėtume to, kas jam artima ir taip miela. Gaila, kad jau suaugau, ir kad tie susitikimai jau suskaičiuojami.

Dabar kalbėdama su seneliu suprantu, kad jis jaučia nostalgiją prabėgusiems laikams. Tačiau tų prisiminimų, kurie dažnai jį aplanko, niekas negali atimti, priversti užmiršti. Ir todėl jis jaučiasi laimingas.

– Žinai, Giedre, kai nuo tekančios saulės suraibuliuodavo rytmečio rasos, kai supleišėjęs rūkas atidengdavo pievų ir laukų grožį, nubusdavo kaimas, sutrinksėdavo varstomos durys, suūždavo mašinos, ir netrukus visos sodybos virpančia gyvastimi prisipildydavo. Rytais sėdėdamas prieangy tai girdėdavau. Ir kiekvieną kartą jausdavau, koks malonus tikrove virtęs sapnas!

Pavasario dangus toks mėlynas ir šiltas

Ir tau dainuoti noris iš širdies,

Tik nesijausk gyvenimo apvilta,

Nes dar nepažinai savosios ateities.

Visatos laikrodis skaičiuoja laiką.

Visiems, kas gyva, tuo pačiu ir tau.

Nebenorėk dar kartą virst į vaiką,

Nes Dievas žino, kada tu ir aš gimiau.

Brangioji, Angelu savu tikėki,

Nes Saulės amžiaus nieks nenugyvens.

Savus sparnus aš tau pridėsiu,

Kad saugotum ligi gyvenimo rudens.