V.Ma?ernis

Biografija :

Vytautas Mačernis – poetas, kurio kūryba ir asmenybė negali nežavėti.

Gimė 1921 m. Šarnelės kaime Plungės rajone, senojoje žemaičių troboje,

kurioje gyveno daug giminės kartų. Nelinkęs prie žemės darbų, mėgo

skaityti. Jautėsi nemylimas motinos, bet mylimas senelės. Iš paprastų

kaimiečių kilęs vaikinas nebuvo toks kaip visi. Susimąstęs,  užsisklendęs

savyje, įsikniaubęs į knygas – tokį Mačernį mena jo draugai ir artimieji.

Poetas labai vertino mokslą. Jis ne tik baigė Telšių gimnaziją, bet ir

studijavo Kaune, vėliau Vilniuje, tikėjosi išvykti baigti mokslų į Sorboną.

Išvaikius universitetą, karo metais, Mačernis grįžo į tėviškę, kur dar

intensyviau mokėsi, skaitė filosofiją, kūrė eiles. Vos antrą dešimtmetį

perkopęs jaunuolis jau mokėjo septynias užsienio kalbas – vokiečių, anglų,

prancūzų, italų, rusų, lotynų, graikų. Tikėjosi dar išmokti hebrajų. Poetas

vertino savo kūrinius, tačiau niekuomet jais nesipuikavo, tik siųsdavo

draugams savo eilėraščių nuorašus ir reikalavo griežtos kritikos. Vytautas

Mačernis, kaip ir Kazys Bradūnas, A. Nyka -Nyliūnas ir kiti priskiriamas

žemininkų grupei. Tačiau skirtingai nei kiti guli savojoje žemėje,

Žemaitijos vidury. Jis didžiavosi savo sena žemdirbių gimine, savo

protėviais , kurie jam atrodė „tylūs ir rrimti, aukšto ūgio ir tvirti, kaip

ir jų žemė, kurią jie su nuostabiu atsidavimu myli“. Viename laiške rašė:

„Dabar, kai rengiuos namo, mano akyse iškilo namai, laukai ir visą tai, kas

sudaro mane. Aš esu juk išaugęs kaime ir tikrai žinau, ką reiškia žmogui

kaimas, gamta, jos kiekviena kalva, upeliukas, medis, takas, tolumoje

bažnyčios bokštas. Šitie visi dalykai yra mano sudedamosios dalys, yra mano

aš, visa kita yra tik pridėtiniai dalykai“. V. Mačernis unikaliai juto

kaimo žmogaus pasaulėjautos kultūrinį aspektą.

V.Mykolaičio-Putino studentas, priklausė ateitininkų išugdytai jaunųjų

literatų kartai, kuri be jokių iliuzijų sutiko prasidėjusią Lietuvos

okupaciją, nepriėmė nė vieno jos ideologinio postulato (per K.Korsako

skaitomas marksistinės estetikos paskaitas netgi trypdavo kojomis). „Laisvė

būtina, jeigu norime pilnai gyventi ir pasireikšti. Kitaip mūsų tauta mirs

nesuklestėjusi“, – kalbėjo Mačernis 1941 m. Vilniaus studentų

literatūrinėje popietėje. 1944 m. vasarą jis parašė „Maldą į Šv.

Kazimierą“, kurioje buvo tokie protesto ir vilties žodžiai: „Ar tu leisi,

kad baltoji / Mūsų žemės Lelija / Po raudono žirgo kojom / Būtų amžiams

sutrypta?“

Perėmęs Maironišką poeto misijos sampratą („tautos dvasios įkūnytojas

ir jos dvasinis vadas“), Mačernis nekūrė eilėraščių, programuojančių

konkrečius tautos veiksmus. Jo poetinėje leksikoje nebuvo politinių ir

socialinių kategorijų, kurios tribūnišku tonu būtų bloškiamos kaip

komandos. Jis nesvarstė tragiškų dienos įvykių (masinės deportacijos ir

masiniai sušaudymai), kaip V.Mykolaitis-Putinas.

Okupuoto krašto ir trempiamo žmogaus situaciją Mačernis įstatė į

„gyvybės ir mirties lygtis“, kaip ir A. Camus. Gyvenimo arenoje viešpatauja

„garsus Toreodor – Mirtis baisioji“. Ir žmogus iš anksti jai pasmerktas.

Nebūtis apglėbia kiekvieną egzistenciją kaip didysis Niekas. Dangus –

nebylus ir negyvas, kaip ir pati nebūtis, ir žmogus tejaučia „Visatos šaltį

dygų“. Atsidūręs prieš „tuštumos beribį okeaną“, poetas neberanda

garantuotų atsparos taškų nei religijoje, nei istorijos vyksme („progreso

lengvoji mašina“ neša į bedugnę).

Skeptiškas, viskuo abejojantis ir nusivylęs žmogus ieško pats savyje

vidinės jėgos, kuri atlaikytų istorinį ir metafizinį būties absurdiškumą.

Ne rezignuoti „likimo kovoje“, kur niekas nuo tavęs nepriklauso, o išlikti

išdidžiam ir laisvam – svarbiausia vidinio pasipriešinimo formulė, kurią

nusikalė Mačernis egzistencializmo filosofijos paraštėse. „Praeinančiam

pasaulyje praeisiu, / Kasdien suduždamas, bet išdidus“. „Vizijos“ ir

„Metų“ sonetų ciklas – tai nepasidavusio žmogaus balsas, kur „sunkios

nežinios“ gaida, „kaskart krintanti žemyn“, maišosi su stoiška tvirtybe

neišvengiamybės akivaizdoje („Nes tu sakei: Per žemę mes pereinam / Tik

vienąsyk, tai būkime tvirti“), o teisingumo viltis su gyvybės grožio

spindesiu. Lietuva išliks, – skelbė poetas 1941 m. – pasiturinčių ūkininkų

sodybose; kiekviena kalva, upeliukas, takas „yra mano sudedamosios dalys“.

Pirmą kartą lietuvių poezijoje „senolių namas – didelis ir tvirtas“ iškilo

kaip esminė žmogiškos būties erdvė, o šiaurės žemdirbių gentis, kalbanti

„išdidžia tėvų tarme“, tapo likiminiu vertybių centru, kuriam suteiktas

aristokratiškas iškilumas ir spindesys („Aš pažinau karalių tavyje.)“.

Gimtoji žemė ir gimtieji namai – vienintelis būties skritulys, kuriame

Mačernis įžvelgė „žydėjimo ir subrendimo prasmę“.

Jaunoji poetų karta, staiga perėjusi iš nusistovėjusios gyvensenos į

okupacijos netikrumą, privalėjo kitaip kalbėti į atsivėrusią katastrofų

bedugnę ir nebūties tuštumą. Jai reikėjo išsiugdyti naują poetinę

intonaciją – be deklamacinių gestų, gražios retorikos, deminutyvinio

gležnumo, kuri atitiktų savo nuogu paprastumu ir giluminiu slėgimu

dramatiškos įtampos laiką ir atskirtų vieną poetų kartą nuo kitos.

Nauja intonacija labai plastiškai buvo suformuota ir įtvirtinta

Mačernio „Vizijų“ cikle. „Šiandien prisiminiau aš vieną nuotykį iš savo

bundančios vaikystės metų, / Tą tylų vasaros sekmadienį, keliavusį pro mus,

– / Kai ašen ir senolė – dviese – / Palikę buvom saugot ir dabot namus“.

Ilgos eilutės, nebeišsitenkančios grakščiuose ketureiliuose. Tanki

daiktavardžių eisena, neįprasta emocingai veiksmažodinei lietuvių poetinei

mąstysenai. Išsišakojęs periodas – absoliuti svetimybė J.Aisčio ir S.Nėries

lyrikai – gulasi pusdalyvių, papildinių, įterptinių žodžių konstrukcijomis,

kurios apibrėžia erdvės ir laiko aplinkybes, kaip įprasta kiekviename

pasakojime. Šitose apsunkusiose slinktyse nėra statikos nuosėdų. „Vizijų“

frazė ne aprašinėja, o kyla iš gilumos kaip vientisas deginantis judesys.

Daiktavardžiai laužiasi per atsiminimų prizmę kaip stebuklingo buvimo

ženklai („Ir švietė sutemoj senolės šypsena“). „Aukštųjų akimirkų“ ilgesys

brėžia tirštam žodžių judėjimui aukštyn šaunančią idealumo trajektoriją,

kuri peršviečia visas žodžių skaidulas („Bet visa tai šiandien jau

praeitis, / Tai knygon sukloti iš vieno žydinčio pavasario žiedai“).

Stovėdamas po „nežinios dangum“, pilnas tragiško nujautimo, Mačernis

ieškojo praeities kultūroje tokių formų, kurios galėtų sutramdyti

užgriuvusią nežinią. „Sau pasirinkę kelią klasišką, neklaidų, / Mes turim

užkariaut naujus poezijai plotus“, – rašė jis „Žiemos sonetuose“. Tvirtas

žodžio gestas, loginės sakinių jungtys, asketiškas įvaizdžių santūrumas,

argumentuojanti tonacija. Aiškus minties centras, rėžianti judėjimo trasa

per abstrakčias kategorijas (viltis, bbegalybė, nebūtis, tuštuma), stipriai

akcentuotas baigmės taškas. Apžvelgimo ir apmąstymo situacijos (o ne

emocinės išpažinties), kur neutralus kalbėtojas dėsto bendras tiesas („Tu,

žmogau, gyvenimo išsiilgęs / Amžino, – neamžinas esi“). Mačernio netraukė

pavienių eilėraščių mozaika – moderniosios lyrikos struktūrinė norma, jis

rašė vizijų, sonetų, dainų ir giesmių ciklus, pedantiškai skaičiuodamas

kūrinio paraštėse – kiek daiktavardžių, veiksmažodžių, būdvardžių (jų

turėjo būti mažiausiai pagal klasikinio soneto normas). Linkęs į

intelektualinį kūrybos programavimą ir griežtą formos režimą, Mačernis tuo

pačiu metu išsaugojo vizinio lyrizmo dvasingumą ir laisvę („Tie periodai

nelygūs“), maištaujančios nevilties ir nerimąstingo išdidumo balsą. Šitaip

susidaro jo kūryboje gaudžianti įtampa tarp skaidrių, lakoniškų, grakščių

literatūrinių formų ir karo ugnyje liepsnojančio pasaulio „dūžtančių

formų“, tarp nebūties nuojautos, plevenančios lyrinių vizijų gilumoje, ir

žemaitiško užsispyrimo viską ištverti, lemianti jos nepakartojamą tembrą.

Mačernis, parašęs savo paskutinį eilėraštį 1944 m. spalio 4 dieną, jau

sustojus sovietinei armijai prie Sedos, buvo vos ne paskutinis stambus

poetas Lietuvos teritorijoje, kuriam pavyko išreikšti savo vidinį išdidumą

be jokių kompromisų, nepaklusus privalomos ideologijos nuostatoms.

Mačernis kūrė palyginti trumpą laiko tarpą, tačiau labai intensyviai.

Jam vis trūkdavo laiko, nors prie rašomojo stalo sėdėdavo per dienas. Deja,

likimas lėmė šiam nepaprastam poetui užgesti pačioje jaunystėje. Vytautas

Mačernis tragiškai žuvo kliudytas atsitiktines sviedinio skeveldros 1944-

aisiais, spalio 7-ąją, eidamas dvidešimt ketvirtuosius metus, Žemaičių

Kalvarijoje, netoli savo tėviškės, taip ir nesulaukęs išsvajotos karo

pabaigos, palikęs neužbaigtą

paskutinį kūrinį.

Niekas nepaneigs, jog Vytautas Mačernis nebuvo paprastas žmogus. Tai

asmenybe, kurios talentu, noru mokytis ir ryžtu „eilėraščiais aprašyti visą

žmogaus gyvenimą” verta stebėtis, žavėtis bei stengtis kažko pasimokyti.

Poeto kūryba užburia savo prasmingumu, nuostabiu apipavidalinimu, dailiai

nušlifuotu rimu ir – pagaliau – nuoširdumu. Mačernis rašė, jog „gyvenimas –

tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatos

pilnatvėje. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. O mano

didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų.” Savo

nepamirštamais, širdies gelmes virpinančiais kūriniais Mačernis pasiekė

išsvajotą tikslą – juk nnerastume žmogaus, kuriam poeto kūryba nesukeltų

jokių jausmų, nepriverstų susimąstyti ar nepaliestų sielos gelmių. Šio

talentingo žmogaus dėka paprasti, ant pageltusio popieriaus lapo išraityti

žodžiai virsta magiškais burtažodžiais, priverčiančiais net tamsius žmones

pajusti tas „aukštąsias akimirkas”.

Neseniai Pilies knygyne atsirado naujas Vytauto Mačernio eilėraščių

rinkinys „Vėl žemės ilgesy”. Tai tarsi ženklas, jog šis poetas, nors ir

palikęs mūsų pasaulį pačioje jaunystėje, visuomet atgims vėl ir vėl

baltuose popieriaus lapuose, žmonių širdyse. Poetas, ne vieną kartą

žavintis savo nemirtingomis eilėmis, negali neatgimti. Liūdesiu alsuojantys

sonetai, trioletai, eilėraščiai, jų vertimai, vizijos, mintys – tai

neįkainojamas Mačernio palikimas. Šis šviesus žmogus žavi kiekvieną bent

kiek besidominti lietuvių literatūra ne tik kaip genialus poetas, tačiau ir

kaip įsimintina asmenybė. Apie Mačernį rašė neseniai žuvęs literatūrologas

Vytautas Kubilius. Birželio 5-ąją minėsime poeto gimimo dieną. Jam būtų

sukakę aštuoniasdešimt treji.

Atsigręžkime. Pamatykime tai, kas pamiršta. Ir leiskimės didingos

istorijos vedami į dar didingesnę ateitį.

„Vizijos“

„ Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu

ateitim, tikėjimu regėjimais. <.> Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai

mano dabartis, praeitis ir ateitis“.

Tai – reikšmingiausias Mačernio eilėraščių ciklas. Poetas jį rašė

labai jaunas, vos aštuoniolikos – dvidešimt vienerių metų. Atkakliai

ieškojo atsakymų į jaunystėje iškilusius klausimus: kodėl žmogus ateina į

šį pasaulį, kokia gyvenimo prasmė? Mąstyti jam padėjo skaitytos knygos.

„Vizijų“ ciklas sudarytas iš įžangos, septynių regėjimų ir pabaigos.

Būdamas 17 metų, Vytautas Mačernis parašė eilėraštį „Vizija“, kuris

vėliau atsisakius paskutiniojo posmo, virto svarbiausia jo gyvenimo kūrinio

įžanga.

Įžanga

Į žemę piktas vakaras atėjo,

Toks baisiai svetimas ir neramus,

O ten už lango blaškosi klajoklis vėjas

Ir lyg keleivis bbeldžias į duris.

Bet aš vidun jo niekad neįleisiu ,

Duris užversiu dar tampriau –

Aš pilnas nerimo, kažko pasiilgęs baisiai,

Paskendęs vakaro rimty mąstau

Apie šią žemę ir kalvas suartas,

Ir iš senų sienojų pastatytus šiuos namus,

Ir žmones einant iš kartos į kartą –

Tuos žmones jaunus, panašius.

Menu jų vasaros auksinį derlių,

Gegužės mėnesio naktis brandžias,

Laukus, priėjus pjūčiai, grūdą berlų

Ir kuriančių žmonių kančias.

Tai plazda jie šio vakaro šešėliuos,

Ryškėja mostai ir galia

Ir pamažu aatgimsta vėliai,

Atgimsta vėliai per mane.

„Įžanga“ turi savo siužetą, joje išryškintos svarbiausios erdvės ir

laiko sąvokos, nusakyta pasakojimo kryptis.

Pirmoje strofoje aptinkame svarbiausius erdvės taškus: tai žemė ir

namai. Žemę vėliau pakeičia pasaulio sąvoka. Pasaulį (žemę) – svetimą,

priešišką erdvę – reprezentuoja dvi figūros: vakaras ir vėjas. Vakaras

piktas, svetimas, neramus. Vėjas taip pat kelia nerimą. Jis lyg klajoklis

blaškosi, lyg keleivis beldžiasi. Pasaulis veržiasi į šventą namų erdvę.

Skiria tik langas – skaidri bei labai trapi medžiaga.

Antroji strofa nusako eilėraščio žmogaus buvimo vietą. Jis namų

erdvėje, saugioje ir šiltoje, griežtai atsiribojęs nuo pasaulio ir jo

reprezantų. Apibūdinamos lyrinio subjekto būsenos – nerimas ir ilgesys.

Šios būsenos teigiamos, jų išraiška – rimtis ir susimąstymas.

Apmąstymo objektai išvardijami trečiojoje strofoje. Pirmiausia

nusakoma e eilėraščio subjelkto apmąstymų erdvė, kuri vis siaurėja ir

konkretėja: pasaulis→kalvos→namai. Namai storų sienojų, tvirti, senolių

pastatyti, paslaptingi. Tokiuose namuose ir kyla lyrinio subjekto vizijos.

Trečioji eilutė supažindina su dar vienu meditacijos objektu, turinčiu

laiko atspalvį. Tai žmonės, einantys iš kartos į kartą. Paskutinioji

strofos eilutė konkretizuoja – tai jaunų žmonių karta, pakeičianti anksčiau

gyvenusias.

Ketvirtojoje strofoje atskleidžiama darbo reikšmė. Išskirtos dvi

žmonių grupės: žemę dirbantys žmonės ir kūrėjai. Sėjantieji, dirbantys žemę

žmonės laimingi: jie sulaukia savo gyvenimo derliaus, o kūrėjų pagrindinis

apibūdinimas kančia, kaip svarbiausias jų būties principas.

Paskutinioji strofa atveria vizijos erdvę. Subjekto atminty atgimsta

praeitis, kuri gyvena dabarty – vakaro regėjimuose – o joje projektuojama

ateitis. Protėvių šešėliai „Atgimsta vėliai per mane.“ Taigi „Vizijos“

tai jauno žmogaus programa savajai ateičiai ir savosios kartos ateičiai.

Jau įžangoje atskleidžiama gestų prasmė. Apie protėvių šešėlius

pasakyta : „Ryškėja mostai ir galia“. „Galia“ įprasmina tiek fizines, tiek

dvasines ypatybes. „Įžangos“ pabaigoje paliekame eilėraščio subjektą namų

erdvėje, mąstantį ir prisimenantį.

Jau pirmoji „Pirmosios“ vizijos eilutė verčia suklusti. „Kai išbundu

vidurnaktį ir širdį ima plakti, / O smilkiniais tiksent kančia.“ ji

suteikia daug informacijos apie poetinio vyksmo dabartį. Dabarties laikas –

vidurnaktis. Tai situacija, kai ima šėlti piktosios jėgos, nešančios

skausmą ir kančią. Prie neigiamų emocijų autorius grįžta ir vizijos

pabaigoje.

Trečioji pirmojo posmo eilutė skaitytoją informuoja apie regėtą

viziją. Akivaizdu, kad vizija – ne sapnas, nes ji matoma išbudus „vidunaktį

klaikiam“. Vizija kyla namuose.

Pats vizijos žmogaus regėjimas labai šviesus ir gražus. Tai namai ir

artimoji erdvė, apšviesta vidurdienio salės. Frazė „Į saule degančius

namus.“ parodo ypatingą šviesos ir šilumos intensyvumą. Salė dar kartą

minima: „O saulės spinduliai ant klevo lapų laša / ir lyg medus nutyška ant

šakų“. Saulės spindulių ir medaus paralelė labai netikėta ir vaizdinga.

„Pirmosios“ vizijos erdvė – namai. Tai paprasta ūkininko sodyba,

kalbama apie kasdieninį jos gyvenimą. „O vakarienės dūmai iš raudono kamino

jau driekiasi pažemiais, / Linguoja vėjas obelų viršūnėm.“ jaukų namų

aplinkos vaizdą kuria įvairūs pojūčiai: garsų, skonio, kvapų.

Namus lydi saldumo asociacija: „Mergaitė skambina pietums varpeliais,

/ O jų skambėjimas toks linksmas ir saldus“.

Tekste aptinkame ir garsų: varpelio skambėjimas, lakštutės suokimas,

strazdų daina.

Ypatingo gaivumo įspūdį teikia audros epizodas. Tamsa apgaubia

subjekto namus ir artimąją erdvę, tačiau ji nekelia baimės, nes audra

atneša atgaivą laukams. Niekas nejaučia nerimo: „Po orą vaikosi perkūnijos

oželiai“, „ima medžiai bust“. Ypatingas yra šeštasis posmas, kuriame labai

taikliai panaudotos aliteracijos. Garsų „š“, „l“, „s“ pasikartojimuose

girdi lietaus ošimą.

Naktis namų erdvėje taip pat „graži ir dieviškai skaisti“.

Apibendrina viziją trumpas teiginys „ Ramu jau tėviškėj“, kuris sudaro

ryškų kontrastą paskutiniajai eilutei.

„Antroji“ vizija viena iš šviesiausių visame cikle. Pirmoji eilutė –

kategoriškas lyrinio subjekto teiginys – pabrėžia namų išskirtinumą, jų

svarbą. Šioje vizijoje namai – tai pat ūkininko sodyba, tačiau paslaptinga

ir mistiška: ilgesingai gieda gaidžiai, aidi ūkininko žingsniai.

Lyrinį subjektą jaudina ne tik vaizdai, bet ir kvapai, skonis,

garsai. Pasikartoja su namais susijusi saldumo asociacija: „Saldus

traliavimas atklysta į mane“. Ypač svarbūs kvapai. Jie tokie intensyvus,

kad apsvaigina subjektą ir jis pereina iš realybės į viziją: „Pasilenkiu

prie žemės ir stebiu, /Kol rytmečio rasoj sudrėkusių kalvų kvepėjime /

Apsvaigsta man galva“. Taigi lyrinio subjekto būsena euforinė, ir ją

sukelia kvapai. Pati vizija realistinė, paremta prisiminimais.

Labai plačiai „Antroje“ vizijoje pristatomas pasaulis.

Jis dvejopas.

Svetimą, baisųjį primena „šikšnosparniai juodi“. Tačiau jie nekelia

grėsmės, nes pasitraukia išsigandę rytmečio šviesos – gėris, dieviškoji

galia laimi. Trumpai užsimenama dar apie vieną svetimojo pasaulio įvaizdį –

miestą, purviną ir triukšmingą. Tačiau paskutinysis posmo žodis „nėra“

parašytas atskiroje eilutėje ir todėl ypatingai pabrėžiamas, nerimą

visiškai išblaško.

Lyrinis subjektas regi šviesą, harmoningą žemę, nutviekstą skaisčios

rytmečio šviesos. Pabrėžiami valstietiškojo pasaulio vaizdai: laukai,

šviesių spalvų rugiai, vaiskios tolumos, mėlynos girios. Prieš akis kyla

platus panoramiškas vaizdas, kurį persmelkia piemenėlio raliavimas, kodėl

jis toks svarbus lyriniam subjektui?.. Matyt, todėl, kad negudri melodija

išgaunama meldo vamzdeliu, – tai protėvių, praeities kartų palikimas. O

piemuo eina upe aukštyn: prie ištakų, tradicijų, pastoviųjų vertybių,

būdingų namams ir artimai erdvei.

„Trečioji“ vizija labai svarbi, nes čia pirmą kartą pasirodo Senolė,

kurią galėtume laikyti pagrindine ciklo veikėja. Ji pasirodo išskirtine

savo gyvenimo – vestuvių – dieną „jaunosios rūbais“. Ji atlieka vaidmenį,

susijusį su vandens prasmėmis – atgaivinimo, apvalymo, sakralizavimo.

Senolė laimina laukus – darbo vietą, dabar gyvenančių ir būsimų kartų

veiklos erdvę. Pati ji priklauso praeičiai, yra viena iš „praeities

šešėlių“. Taigi ppraeitis laimina dabartį ir ateitį. Tai, kad senolė palieka

uždarą sodo erdvę, kurios sergėtoja ji yra, reikšminga. Ji susilieja su

dangumi, tapdama dangiškąja namų globėja, jau iš aukštybių sakralizuojančia

subjektą, guodžiančia jį apimtą depresijos.

Tekstas kupinas mistikos: mirusios senelės sugrįžimas, gestų kalba,

ekstazinė lyrinio ssubjekto būsena.

Labai reikšmingas šioje vizijoje sodas – senas ir apleistas. Senumas

jį susieja su namais. Tai paslaptinga protėvių buvimo viena.

Paukščių pašautais sparnais figūra teikia liūdesio ir tragiškumo.

Sodas – senolės veiklos vieta. Ji pirmąkart pasirodo „Iš seno sodo

vienumos“. Tai sakralinė uždara erdvė, kuri turi būti saugoma. „Trečioje“

vizijoje sodas yra „statiniais“ aptvertas, o sargo vaidmenį atlieka senolė.

Auga obelis – rojaus medžio atitikmuo. Obelis – senolės medis. Ant obels

plevena jos padžiauta skara. Lietuvių tautosakoje, ypač dainose, obelis yra

vyresnė, gyvenimo patirtį turinčios moters medis, keliantis išminties

asociaciją. Sodas – ideali erdvė, kuri žmogų guodžia ir ramina. Juk ir

senolė, sodo sergėtoja, priklauso praeičiai. O praeitis guodžia ir ramina.

Sode susitinka gyvieji ir mirusieji, o laukas priklauso gyviesiems.

Tai darbo vieta. Tačiau šioje vizijoje laukai, apgaubti mistikos. Apie tai

kalba metafora: laukai“ prieš saulę tekančią suklaupę meldės tyliai“.

Saulės garbinimas primena senuosius tikėjimus, o šį aktą atlieka laukai –

sužmoginta figūra. Jie prašo palaiminimo ir gauna iš senolės rankų.

Apšlakstymas šaltinio vandeniu nubaido piktąsias jėgas ir lemia gausų

derlių. Šaltinio vaidmenį atlieka upelis.

„Ketvirtoji“ vizija labai svarbi, nes čia įvyksta persilaužimas

šviesos ir tamsos kovoje. Pirmosios trys vizijos šviesios ir skaidrios. Ir

„Ketvirtosios“ pirmojoje dalyje dar dominuoja šviesa (namų vaizdas), kurią

perkerta juodojo paukščio šešėlis. Tačiau antrojoje dalyje ši kova

intensyvėja ir šviesa pralaimi, palikdama pasaulį ir lyrinį subjektą

juodojo paukščio valdžioje. Šviesos ir tamsos dvikova persimeta i subjekto

sielą, paukštis „meta šešėli“.

Čia pasirodo dvi veikėjos: senolė ir motina. Senolė atlieka

žemiškosios namų sergėtojos ir lyrinio subjekto globėjos vaidmenį tai

vienintelis kartas, kai ji pasirodo namų erdvėje. Ji meldžiasi iš senu

maldaknygių, tarsi užmegzdama ryšius su Dievu. Ypač senolės – globėjos

vaidmuo išryškėja pasirodžius juodojo paukščio šešėliui. Ji gina vaiką nuo

pasaulio tamsos, kad šis pernelyg anksti nepajustų jo grėsmės. Senolė

tvirtai užtikrina lyrinį subjektą. Taigi senelės paveikslas šviesus ir

giedras.

„Vizijoje“ minima ir kita ne mažiau svarbi vaikui moteris – motina.

Tik jos paveikslas visai netikėtas. Kai kurie mokslininkai mano, jog ši

metafora susijusi su asmeniniais Vytauto Mačernio išgyvenimais.ne vienas,

geriau pažinojęs Mačernių šeimą, teigė, jog mama nemėgusi Vytauto ir šis

tai skaudžiai išgyvenęs.

„Ketvirtosios“ vizijos erdvė – namai. Piešiamas tik jų vidus.

Akcentuojama žydinčių gėlių gausa ir svaigus aromatas. Tai viena

priežastis, padedanti kilti vizijai, antroji – mistiškas sekmadienio

vidudienis, kai viskas skęsta šventoje ramybėje. Iš pradžių lyrinis

subjektas prisimena. Prisiminimas pereina į sapną – prisiminimas pereina į

sapną – pasirodo vasaros vidurdienis ir „.lyg sapne matytos karalaitės

pirštai / lengvai paliečia kaktą, lūpas ir akis“. Vėliau lyrinis subjektas

regi haliucinaciją.

Labai svarbu paminėti gestu, lydinčius regėjimų atsiradimą. Lietimo

gestas – tai slopinimas, bet lengvas ir švelnus, lyg „karalaitės pirštais“.

Jis provokuoja perėjimą iš realybės į sapną, kai „išjungiama: kakta

(protas), lūpos (kalbėjimas), akys (regėjimas). Akys užmerktos realybei,

bet paliekamos atviros sapnui. Tai panašu į hipnozę, kuri teikia ramybę ir

leidžia pereiti į sapną.

Antrąkart lyrinį subjektą paliečia senolė ramindama jį. Senolė

nušluosto ašaras, palikdama akis švarias, atviras gyvenimui.

Antrojoje dalyje nebėra ryšio su senole, kuri teikia ramybę ir

paguodą. Ir dabar akys atviros, bet skausmo išplėstos. Tai skausmas

išprovokuotas pasaulio.

„Penktojoje“ vizijoje pristatomi du nekontrastiški veikėjai, o

tiksliau – veikėjų grupės. Pirmieji – tai dabar gyvenanti žemdirbių karta.

Žemdirbiai pasirodo teigiamoje erdvėje – atviroje, šviesioje ir šiltoje.

Poetas pateikia šių veikėjų charakteristiką. Ją padeda kurti saulė:

bronziniai veidai, šviesios sielos. Žemdirbių karta rimta, išdidi laisva.

Jų būtis – nenutrūkstantis ciklas, kuriame karta keičia kartą visados

išlikdama, nes žemdirbių šeimos didelės. Dirbančiųjų vaizdas lyriniam

subjektui atskleidžia vieną iš žmogaus gyvenimo vertybių „Žydėjimo ir

subrendimo prasmę gilią“. Lyrinis subjektas raginamas priklausyti žemdirbių

kartai, nes jie yra žmonijos pagrindas ir tęsėjai.

Tačiau lyrinis subjektas palieka „Žemę žydinčią“ ir ateina į miestą,

kuris sudaro ryškų kontrastą saulės nušviestiems laukams, tai visai

svetima, purvina, nejauki erdvė. Joje gyvena darbininkų karta. Darbininkai

niūrūs, išblyškę, nešas „nuobodį veiduos ir slaptą neapykantą širdį“. Jų

egzistencija beprasmė. Saulės nėra nei miesto peizaže, nei darbininkų

sielose. Subjektui jie kelia liūdesį, vilčių ir tikėjimo praradimą.

Šioje vizijoje atskleidžiamas lyrinio subjekto išėjimas iš namų

erdvės į pasaulį. ČČia minimas kelias, kaip jungtis tarp šių dviejų erdvių.

Lyriniam subjektui labai svarbi galimybė sugrįžti į namus. Negalėjimas to

padaryti sukelia kančią.

Vizijoje yra ir dar viena erdvės sąvoka – laukai. Tai artima erdvė,

kurioje dirba ir gyvena žemdirbių karta. Vizija taip pat regima laukuose.

Ją sukelia apsvaigimas.

IV-ojoje šios vizijos dalyje lyrinio subjekto regėjimas nukreiptas į

praeitį, erdvė tamsi arba pritemdyta. Vizijos šviesa – pelkių šviesa,

neryškių virpančių kontūrų plazdėjimas, palankus regėjimams kilti.

Tekste galime atsekti ir ekstazės epizodą. Tai ateities regėjimai.

Regėjimas pranašiškas. Lyrinis subjektas „įkvėpimo liepsnose“ regi ateities

vaizdus. Tai senojo pasaulio žlugimo ir naujojo atsiradimo momentas. Didelį

vaidmenį šiame mistiniame pasaulių kaitos epizode vaidina saulė. Jos mirtis

reiškia senojo pasaulio pabaigą: „Kai vieną vakarą lyg sužeista, kraujais

paplūdusi, iš lėto mirė saulė“. Naujojo pasaulio gimimą lydi žodis,

pakeitęs mirusią saulę. Žodis – kūrybos metafora. Taigi kūrėjo žodis gali

pakeisti realųjį pasaulį, padaryti jį amžiną, nemirtingą. Tokia optimistinė

„Penktosios“ vizijos pabaiga. Deja tai ateitis, kuri pasirodo tik vizijoje,

o dabartis paženklinta lyrinio subjekto kančia ir savęs naikinimo nuotaika,

mirties geismu, rezignacija ir beprasmės būties perspektyva. Tai depresija,

kuri yra lyrinio subjekto pralaimėjimo ženklas.

„Šeštojoje“ vizijoje ryškėja šviesos ir tamsos priešprieša.

Praeities, senolė, namų erdvė reprezentuoja šviesą, pasaulis tamsos

karalystę.

Lyrinio subjekto regėjimas kyla iš šviesaus ir gražaus praeities

prisiminimo: „sodybą gaubė vasaros šilta naktis“, žibėjo didelės ir

skaisčios žvaigždės,

virš pievų sklaistėsi migla. Lyrinis subjektas sėdi

kambaryje, grįžęs iš pasaulio. Namai čia jau kitokie nei ankstesnėse

vizijose. Jie primena dvarą, pilį su protėviais, žvelgiančiais iš senų

portretų. Kai kas mano, jog ši ištrauka neatsitiktinė V.Mačernis norėjo

pabrėžti savo aristokratišką kilmę.

Prisiminimuose iškyla senolė. Pirmąsyk lyrinis subjektas ją regi

senolių portretuose, vėliau ji kalbasi su anūku sapno erdvėje ir laike. Tai

vienintelė vieta cikle, kur veikėjai bendrauja verbaline kalba, kitose

vizijose „kalbasi“ gestais.

Sapnas eilėraščio žmogų nuneša į sodą, apibertą baltučiais obelų

žiedlapiais. Jie „sukasi ir šnabžda, ir sstipriu kvepėjimu svaigina“. Taigi

vizija iškyla apsvaigus žiedų kvapu. Regėjime subjektas mato senelę „po

didele purena obelim“. Vėl minima obelis kaip gyvenimiškos išminties medis.

Senolės paveikslas labai gražus. Ji tarsi pasakų fėja, apšviesta auksinių

saulės spindulių, balta ir paslaptinga.

Senolės ir subjekto pokalbis nukelia į dar gilesnę praeitį, į

vaikystės laukus. Čia iškyla keli išėjimo į pasaulį momentai. Vaiko

kėlimasis luotu per ežerą – tarsi būsimųjų išėjimų pradžia. Labai svarbus

ir įdomus antrasis lyrinio subjekto išėjimas: „.kai tik paaugus, tuoj

pasauli išėjau“ jaunuolis palieka namus kartu su bendraamžiais, savąja

karta: „ Visi mes ėjom išdykaudami pagal saulėtą laiko upę“. Jaunuoliai

eina „pagal saulėtą laiko upę“, kopia į kalnus, nuo jų žvelgia ir į žemę ir

į žvaigždes. Šis epizodas vienintelis kūrinyje, kur pasaulis šviesus ir

geras. Matyt, tokį matymą nulėmė lyrinio subjekto jaunystė. Juk jaunam

viskas atrodo šviesu ir gera.

Deja, šis laikas labai trumpas: „Paskui lemtis išskyrė mus, ir metai

pridavė veidams rimtumo“. Eilėraščio žmogus atsidūręs mieste, namuose.

Tačiau šių namų erdvė kitokia nei įprasta, svetima ir šalta. Net vakaras

primena pakaruoklį, o vėjo ūžimas – valkatos dainą. Tačiau priešiška

aplinka paskatina lyrinį subjektą darbui. Į kokius klausimus jis ieško

atsakymų knygose?.. Tai susiję su jaunuolio misija, kurią jau vizijos

pradžioje išpranašauja senolė: „Užaugs sūnelis didelis ir savo tėviškę

valdys“. Žodis „tėviškė“ galėtu turėti dvejopą prasmę: tėvų namus ir visą

šalį, tautą. Kad pastaroji prasmė yra teisinga, išryškėja vėliau, kaip pats

lyrinis subjektas ja patvirtina:

Ir kaupias jėgos, rodos, galėtum vargo ir kančios skliautus pečiais

nukelti

Ir visą šalį po nauju dangum išvest.

Labai didinga ir taurus pasiryžimas būti tautos vedliu, tačiau kaip

tai įgyvendinti? Visų pirma tai pasipriešinimas pasaulio skleidžiamai

tamsai, nusiraminimui, kančiai. O pasipriešinti gali tik tas , kurio

gyvenimas pats šviečia: „ tegu jaunystė kaip ugnis, mesta į tamsią naktį,

nušvietusi erdves, juoda anglim į žemę krinta“. Čia atskleista tautos aukos

tema. Subjektas, dovanodamas pasauliui šviesą, sudega pats.

„Septintoji“ vizija pradedama erdvės vaizdavimu. Tai „protėvių

namai“. Tiesa, jie nepaprasti. Tai aristokratų pilis, kurioje vyksta

kilmingųjų puota. Šią mintį patvirtina svečių charakteristikos. Mergaičių

ir moterų grožis, grakštumas, paslaptingumas – tai užuomina, kad svečiai

atvykę iš toli. Tekste minimas ir dar vienas kolektyvinis veikėjas – „

Šiaurės gentys“. Jie išdidūs, kilnūs herojai. Tačiau vizijoje minimi ir

antiherojai, kuriems trūksta išdidumo – tai „vargo ir kančios žmonės“.

Vizija kyla lauke tylią ir ramią naktį. Regėjimo pradžia – apsvaigimo

būsena, kurią sukelia tamsus vynas ir šviesios gėlės. Visa tai „paliejo

srovėmis kvapus svaigius“. Tą pačią būseną kelia ir „pokylio svaigi

liepsna“. Sukelia regėjimą prisiminimai, tačiau jo pagrindas – legenda apie

karalių gėlę, kuri vilioja lyrinį subjektą iš namų š pasaulį. Jis išeina

ieškoti „pasakiškos karalių gėlės“. Šis epizodas nėra originalus. Jo

siužetą galima aptikti pasakose bei vokiškų romantikų kūryboje. Taigi kas

V. Mačerniui yra „pasakiška karalių gėlė“?.. Tai stipriųjų ir išrinktųjų

gėlė. Jos „rožiniai lapeliai“ išduoda ir „karalių gėlės“ spalva (rožinė,

rausva, raudona) ir, atrodo, net jos rūšį – tai rožė. Jos prasmė labai

svarbi: raudona – netik karalių, bet ir dievų spalva, rožė – paslapties

simbolis. Reikšmių suma – dieviška paslaptis. Dieviškumą patvirtina saulės

simbolis, o paslaptį – širdis ir slaptas nerimo troškimas.

Rožės lapeliai užkrinta ant subjekto veido ir širdies. Veidą sudaro

kakta, akys, burna. Taigi taip eilėraščio žmogui suteikiama kūrybos dovana,

o kartu ir nemirtingumas. Tiksliau – nemirtingumas, pasiektas per kūrybą.

Kūryba juk yra nulemta Dievo.

„Karalių gėlė“ labai svarbi lyriniam subjektui. Pirmiausia ji nešama

„vargo ir kančios žmonėms“. Subjektas betarpiškai, iš širdies į širdį,

perduoda jiems slaptą nnerimo troškimą. Su silpnaisiais ir pavergtaisiais

jis pasidalina didžiąją vertybę.

Antrasis epizodas. Karalių gėlė parnešama į namus. Tai subjekto

sugrįžimas į namus ir jo triumfas. Patys namai yra vertybė. Jie seni,

amžini, šviesūs, todėl atrodo, kad iš pasaulio parnešta vertybė nėra

svarbi. Bet ji yra laukiama ir pageidaujama, nes pasitikti išeina

„išdidžios vakarų ir šiaurės gentys“. Kartu su pasaulio parnešta

kareliškąja gėle parnešama žodžio, kūrybos dovana, kurios neturėjo senieji

protėvių namai.

„Septintojoje“ vizijoje subjektas ekstazės būsenoje regi ateitį –

sėkmingą sugrįžimą iš pasaulio namo.

„Vizijų“ „Pabaigos“ pirmosios eilutės parodo laiko tėkmę. Jau ne

vakaras, o naktis. Žinome, jog vakaras ir vėjas – svetimojo pasaulio

reprezentantai, o dabar juos keičia naktis, atrodanti lyg monstras negyvom

akim, ji kelia siaubą visiems, esantiems ne namų erdvėje. Tačiau subjektas

protėvių namuose. Pasaulinio karo tamsa apglėbia ir poeto namus.

Pirmajame posme atskleista ir subjekto dvasinė būsena. Ji taip pat

klaiki: nerami širdis, lyg paukštis plakęsis saulėtan krantan, „ šiąnakt

virš tuštumos sūpuoja ilstančius sparnus“.

Be klaikumos, įsiskverbusios į subjekto širdį, jam teks ištverti dar

vieną išbandymą – mirtį. Silpnieji „šios nakties keleiviai“ neatlaikė

nebūties žvilgsnio. Jie metėsi „į nuodėmės gelmes liūdnas“. Tačiau „Vizijų“

žmogus nepriklauso silpnesniems, jo širdis trokšta susikauti su pasaulio

tamsa.

Subjektas regi viziją. Jis pasiekia ekstazės būseną, lydimą liepsnos.

Herojus regi naują milžinų kartą: ištvermingą, susikaupusią „be aimanų, be

skausmo“. Herojai nebijo tamsos ir mirties. „Vizijų“ žmogus taip pat

priklauso herojams. Tačiau čia iškyla ir pasiaukojimo būtinumas, pažinimo

saulei nušvisti. Kova pralaimėta, mirtis ir tamsa nugali, herojai „

sumerkia tamsoje šviesos pasiilgusias akis“.

Regėjimas baigiasi. Išėjimas iš šios būsenos sunkus ir kankinantis.

Žmogus jaučia baimę, jis susigūžęs. Tačiau aidi vidurnaktį „laikrodžio

lediniai dužiai“.

Dabar tampa aišku, kad visos septynios vizijos – tai vienos nakties

regėjimai. Ir štai dabar herojus atsibudo. Jis atidaro namų duris. Dabar

situacija pasikeitė. Herojus pasiruošęs lemiamai kovai. Jis dar apsvaigęs

nuo regėtų vizijų, tačiau pamažu blaivėja. Minimas vieškelis, „vedąs ligi

didžiųjų aukštumų“.

Taigi „Vizijų“ žmogus – svarbiausio V. Mačernio kūrinio herojus –

išeina į Pasaulį susikauti su blogiu ir tamsa. Ar jam pavyks laimėti, mes

nežinome. Toks pat likimas ištiko ir patį poetą. Jis taip pat susikovė su

blogio demonu. Deja, jis šią kovą pralaimėjo.

V. Mačernis norėjo parašyti „Metų sonetų“ ciklą. Didelę dali ir

parašė. Pats galvojo kad geriausi yra „Rudens sonetai“.

Sonetų pagrindinis veikėjas – laikas. Žmogaus padėtis sunki ir dėl to

sunkumo labai žmogiška – niekas jam nepasakys, kodėl kas nors yra. V.

Mačernis čia kalba kaip poetas filosofas, kalba apie gyvybės ir mirties

lygtis, kurias spręsti turi tik žmogus. Lyrikai labai svarbu klausti

žmogaus V. Mačernis mūsų lyrikos istorijoje yra vienas iš labiausiai

klausiančių poetų. Jo kūryba irgi klausianti. Mačernio kūryboje ir

gyvenime

lemtingą vaidmenį suvaidino laikas. Karas jau stovėjo prie Lietuvos

slenksčio, kai jis rašė pirmuosius eilėraščius. Žmogus yra vienas ir

svetimas, gyvenimas nepastovus kaip upė, bet ir upė panaši į gyvenimą

Atsakymų ieškojimas. V. Mačernis turėjo ryškią filosofinio mąstymo

dovaną: stiprų intelektą, gilaus įžvelgimo jėgą, susikaupimo rimtį, jautrią

reakciją į abstrakčius dalykus. Vidiniais regėjimais, vizijomis, dvasinių

galių pajautomis, įtemptomis iki ribos, V. Mačernis tarsi buvo pasiruošęs

savo egzistencijos filosofijai, sąmonės ir pasąmonės ribų sąlyginumui,

dvasios nuovargiui ir ironijai.

Dvasios, sielos gyvenimas poetui atrodė vienintelis tikras gyvenimas,

vienintelė „aukštųjų aakimirkų“ galimybė. Siekdamas jų žmogus turi nuolat

siekti pažinimo, nepasiduoti tingumą ugdančiai prabangai, mylėti namus

vertinti tradicijas. Tai yra autentiški liūdnos, skausmingos ir gilios

sielos siekimai, liudijami biografinių užuominų knygų aistra – didžiausia,

nuolat susimąstęs, užsidaręs, ieškantis vienumos.

V. Mačernis ne kartą yra vadinęs save pesimistu. Jis intuityviai

juto, kad gamta ir vitaliniai pradai žmoguje skatina optimizmą, o mąstymas

ardo pirmapradę harmoniją. Būties problematiškumas atsiveria, nuolat

jaučiama nerimo, nežinios, sopulio būsena. Praeinančiame pasaulyje

praeinantis, dūžtantis žmogus, apimtas praeinamumo svaigulio, išdidžiais

mostais dalijantis gyvenimą į meilę ir neviltį, į šviesą ir tamsą,

teigiantis kad galima gyventi neviltyje, tamsoje, vienišam. Šiuo aspektu V.

Mačernis yra artimas romantizmui, adoruoja vienišumą, naktį. Praeinamumo,

amžino bėgsmo ir tarpsmo pojūtis V. Mačernio lyrikoje – aštrus ir

žeidžiantis. Iš to praeinamumo jausmo kyla arba susitaikymas su pasauliu

kaip nepakeičiamai subendrinta esamybe, aarba jo beprasmybės niekinimas.

Žmogus V. Mačernio lyrikoje supriešintas su trokštama amžinybe:

neamžinas, praeinantis, bet nori amžino. Skeptiškas, viskuo abejojantis ir

nusivylęs žmogus ieško pats savyje vidinės jėgos, kuri atlaikytų istorinį

ir metafizinį būties absurdiškumą. Ne rezignuoti „likimo kovoje“, kur

niekas nuo tavęs nepriklauso, o išlikti išdidžiam ir laisvam – svarbiausia

vidinio pasipriešinimo formulė, kurią nusikalė Mačernis egzistencializmo

filosofijos paraštėse.

Stovėdamas po „nežinios dangum“, pilnas tragiško nujautimo, Mačernis

ieškojo praeities kultūroje tokių formų, kurios galėtų sutramdyti

užgriuvusią nežinią. „Sau pasirinkę kelią klasišką, neklaidų, / Mes turim

užkariaut naujus poezijai plotus“, – rašė jis „Žiemos sonetuose“. Tvirtas

žodžio gestas, loginės sakinių jungtys, asketiškas įvaizdžių santūrumas,

argumentuojanti tonacija. Aiškus minties centras, rėžianti judėjimo trasa

per abstrakčias kategorijas (viltis, begalybė, nebūtis, tuštuma), stipriai

akcentuotas baigmės taškas. Apžvelgimo ir apmąstymo situacijos (o ne

emocinės išpažinties), kur neutralus kalbėtojas ddėsto bendras tiesas („Tu,

žmogau, gyvenimo išsiilgęs / Amžino, – neamžinas esi“). Mačernio netraukė

pavienių eilėraščių mozaika – moderniosios lyrikos struktūrinė norma, jis

rašė vizijų, sonetų, dainų ir giesmių ciklus, pedantiškai skaičiuodamas

kūrinio paraštėse – kiek daiktavardžių, veiksmažodžių, būdvardžių (jų

turėjo būti mažiausiai pagal klasikinio soneto normas). Linkęs į

intelektualinį kūrybos programavimą ir griežtą formos režimą, Mačernis tuo

pačiu metu išsaugojo vizinio lyrizmo dvasingumą ir laisvę („Tie periodai

nelygūs“), maištaujančios nevilties ir nerimastingo išdidumo balsą. Šitaip

susidaro jo kūryboje gaudžianti įtampa tarp skaidrių, lakoniškų, grakščių

literatūrinių formų ir karo ugnyje liepsnojančio pasaulio „dūžtančių

formų“, tarp nebūties nuojautos, plevenančios lyrinių vizijų gilumoje, ir

žemaitiško užsispyrimo viską ištverti, lemianti jos nepakartojamą tembrą.

Mačernis, parašęs savo paskutinį eilėraštį 1944 m. spalio 4 dieną,

jau sustojus sovietinei armijai prie Sedos, buvo vos ne paskutinis stambus

poetas Lietuvos teritorijoje, kuriam pavyko išreikšti savo vidinį išdidumą

be jokių kompromisų, nepaklusus privalomos ideologijos nuostatoms.

1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijoje Mačernį užmušė

artilerijos sviedinys, iššautas ties Seda. Jo vyresnysis brolis –

partizanas – žuvo miške, motina su vaikais išsiųsta į lagerį. Iki 1970 m.

Mačernio poezija buvo draudžiama publikuoti Lietuvoje.