Velnias – žmonių draugas ir priešas

Velnias lietuvių tautosakoje vaizduojamas daug plačiau ir įvairiapusiškiau už visas kitas mitines būtybes. Velnių pasitaiko beveik visų lietuvių pasakojamosios tautosakos žanrų kūriniuose. Vienos mitinės būtybės (kaukai ir aitvarai, laimės ir laumės) daugiau santykiauja su žmonėmis, kitos (dievas, Perkūnas) – su žmonėmis ir velniu, trečios (milžinai) – su žmonėmis ir tarpusavyje, o velnių visur pilna: jie bendradarbiauja su dievu, draugauja su burtininkais ir raganomis, pykstasi su Perkūnu, draugauja, bendradarbiauja ir pykstasi su žmonėmis ir pagaliau jie bbendrauja tarpusavyje: rūpinasi savo vaikais, kelia puotas ir vestuves, įsakinėja vieni kiliems ir vykdo įsakymus.

Šiame referate panagrinėsiu velnio santykius su žmonėmis. Remdamasi dvejomis skirtingomis pasakomis aptarsiu velnią kaip žmogaus draugą (,,Žmogus ir velnias”1) ir kaip žmogaus priešą (,,Aš pats”2).

Velnias lietuvių tautosakoje yra žmonėms labai artima mitinė būtybė, besisukiojanti, o kartais ir gyvenanti čia pat, žmogaus pašonėje, ir bematant pasirodanti, kai tik žmogui reikia pagalbos. Neretai lietuvių liaudies sakmių ir pasakų pradžioje vaizduojama, kaip patekęs į nelaimę žmogus šaukiasi dievo ir vvisu šventųjų, tačiau niekaip negali prisišaukti, o tik pagalvojus apie velnią – šis tuoj prisistato ir siūlo savo paslaugas. Ir užmokestis už jas ne toks jau baisus, juoba kad beveik visada žmogui nuo to užmokesčio pavyksta išsisukti. Beje, lietuvių liaudies ssakmėse ir pasakose vaizduojama, kad velnias žmogui už vieną paaukotą kapeikėlę ar parodytą pagarbą šimteriopai atsilygina. Velnias kai kuriose lietuvių liaudies mitologinėse sakmėse ir pasakose apie kvailą velnią beveik neturi kitoms mitinėms būtybėms būdingo paslaptingumo, antgamtiškumo, jo nevengiama ir per daug nesibijoma. Kartais net sunku suprasti, ar kalbama apie paprasta, žemišką pas žmogų prisimetusi vaikėzą, ar velnią. Ir žmogaus santykiai su velniu gali būti familiarūs arba net draugiški. Tačiau būna ir visai priešingai – velnias vaizduojamas pačia baisiausia ir žmogui pavojingiausia mitine būtybe.

Velnio paveikslą lietuvių tautosakoje įvairiapusiškai apibūdina bendra jo santykių su žmogumi charakteristika, sudaryta remiantis daugiausia lietuvių liaudies mitologinėmis sakmėmis. Ji labiau pagrįs ankstesnius teiginius apie velnio vaizdinio kilmę ir raidą.

Visus velnių ir žmonių santykius, vaizduojamus mitologinėse sakmėse, pagal ttikslą galima šitaip suskirstyti: 1) velniai siekia žmonių draugystės, 2) velniams reikalinga žmonių pagalba, 3) velniai padeda žmonėms, 4) velniai kenkia žmonėms.

Sakmėse dažnai velniams reikalinga žmonių pagalba, patarnavimas. Jos sudaro maždaug 10 visų sakmių apie velnius procentų. Velniai nori, kad žmogus a) paslėptų nuo Perkūno, b) pagrotų, c) pavėžintų, d) paskolintų roges.

Velnias neretai žmogaus prašo tokios pagalbos, kurią kitąkart jis pats suteikia žmogui. Jis pats važinėjasi ir pavėžina keliaujantį žmogų, pats siuva, lopo drabužius ir padeda siuvėjui, kalbina žmogų, kad ppagrotų, ir pats yra geras muzikantas, išmoko žmogų groti, prašo, kad žmogus jam išgydytų akis, ir pats žmogų išmoko gydyti kitus ir t. t. Matyt, ėmus primiršti senąjį velnią, dalį jo veiklos pradėta priskirti esą su juo bendraujančiam žmogui.

Velniai ne tik kreipiasi į žmones pagalbos, bet ir patys jiems padeda. Sakmės, kuriose atsispindi ši velnių funkcija, sudaro apie 17 procentų. Velnias žmonėms 1) pats dirba įvairius darbus arbu padaro taip, kad jų dirbami darbai sektųsi, 2) duoda pinigų ar kitokių gėrybių ir 3) užstoja neteisingai skriaudžiamus. Velnias žmonėms padeda, norėdamas gauti jų sielas, o kartais ir nesavanaudiškai.

Velnias talkina žmonėms (lemia sėkmę): a) dirba žemės ūkio darbus, b) stato namus, tiltus, bažnyčias, c) siuva drabužius ir avalynę, d) padeda kalviams, e) medžiotojams, ė) bitininkams; f) muzikantams, g) besimokantiems ir einantiems savo pareigas kunigams, h) merginoms ir moterims. Velnias, atliekantis šias funkcijas, ypač padedantis žmogui dirbti, pasižymi stiprumu ir gudrumu.

Velnias, dirbantis žemės ūkio darbus, vaizduojamas sakmėse. Šios sakmės artimos pasakoms. Pristojęs žmogui tarnauti, velnias žino, kokie bus metai, ir gauna gerą derlių. Šiose sakmėse vaizduojama lydiminė žemdirbystė – žemės dirbimas. Čia susijęs su miškų rovimu bei kirtimu. Šį sunkiausią to meto žemės ūkio darbą velnias atlieka lengvai ir greitai. Velnio ppasėti javai gerai uždera. Velnias bemat padaro ir kitus darbus: suvežą ar suneša išrautą mišką, pastato namus, iškulia pono javus.

Velnias, pristojęs prie turtingo žmogaus už berną, rauna medžius, lengvai juos neša ar veža, stropiai įdirba žemę, iškasa kūdras ir šulinius, greitai kulia.

Šias sakmes sieja ne tik panašios velnio atliekamos funkcijos, bet ir jų idėjinis turinys. Joms būdingos socialinio teisingumo idėjos. Sakmėje velnias išvaromas tarnauti todėl, kad nuskriaudė neturtingą žmogų. Velnias apgauna turtuolį, mainydamas arkliais, ir galiausiai vargšui pargabena visus jo grūdus ir net geriausius gyvulius. Socialinio teisingumo idėjos šiuose kūriniuose susipynusios su krikščioniškomis. Neretai velnias išvaromas tarnauti žmogui todėl, kad neįvedė jo į nuodėmę.

Įvairiose sakmėse velnias dirba žemės ūkio darbus: kulia javus, mina linus, pjauna „akselį”. Velnio darbas šiose sakmėse, kaip ir laumės, kartais yra susijęs su pavojais. Pristojęs prie žmogaus, velnias dirba labai greitai, tačiau, kaip ir laumė, pritrūkęs darbo, ketina žmones sutrinti.

Ir netyčia iššaukti velniai tuoj prašo darbo. Jie bematant nukasa kalną, iškerta mišką, pastato pirkią, išrenka akmenis, iškerta 100 mylių ilgio ir pločio girią, išrausia kelmus, išmėžia ežerą, surenka pabertas aguonas.

Sakmėse žmogui velnias dirba iš prievartos. Sugautas arklio pavidalu, jis dirba tokius pat darbus kaip ir paprastas arklys: aria, veža akmenis, mėšlą; sugautas žmogaus pavidalu, jis rauna kkelmus, plėšia dirvonus.

Velnio, dirbančio žemės ūkio darbus, įvaizdis liaudyje gan įprastas. Jis vartojamas net ir priežodžiuose, norint iškelti įvairius žmonių tarpusavio santykius.

Velnio vaizdavimas įprastinėje žemdirbių aplinkoje, dirbančio įvairius žemės ūkio darbus, ypač tuos, kurie būtini paversti mišką dirva, rodo, kad jo įtakos sferoje iš dalies buvo ir ankstyvoji lydiminė žemdirbystė. Tai visai suprantama, atsimenant jo ryšį su mišku. Verčiant jo globoje esantį mišką dirva, dalis globos persiduoda dirvai ir jos dirbėjams.

Sakmėse velnias, bernaudamas žmogui, šalia kitų darbų, stato jam ir namus. Tačiau šis velnio darbas minimas tik tarp kitko, norint parodyti, kad velnias žmogui daug gero padarė. Velnias dažniau stato tiltus, bažnyčias, o ne paprastus namus. Velnias statytojas, akmenų nešiotojas, kaip ir žemės darbininkas, labai stiprus.

Senesnei velnio vaizdinio prasmei suvokti ypač reikšmingos tos sakmės, kuriose velnias padeda kalviams ir muzikantams.

Kai kuriose sakmėse velnias vaizduojamas kalviu, o žmogus pristoja pas jį už pagalbininką, norėdamas išsimokyti kalvystės amato. Teigiama, kad seniau kalviais buvę tik velniai ir tik jie vieni temokėję suvirinti geležį. Sakoma, kad kalviauti žmonės išmokę iš velnių.

Kai kuriuose lietuviškuose pasakos variantuose velniai su žmogumi rungtyniauja mesdami į aukštį kūjį. Be to, etiologinėje sakmėje apie ugnies kilmę sakoma, kad senovėje ugnį turėjo ir ją saugojo tik velniai. O

ugnis neatskiriama nuo kalvio amato; daugelio tautų mitologijoje kalviai kartu yra įsivaizduojami ir ugnies saugotojais. Ryškiausias tokio tipo mitinis veikėjas yra graikų Hefaistas, chtoniškasis, požemyje gyvenantis šlubas ugnies ir kalvystės dievas – suasmeninta pavojinga požemio ugnies stichija. Toks pat chtoniškas, šlubas yra ir germanų mitinis kalvis Velundas. Tačiau stebuklinėse pasakose ir kai kuriuose pasakų apie kvailą velnią variantuose velnio ir kalvių santykiai yra priešiški. Kalvis šiose pasakose prikankina velnią, primuša jį kūju. Čia mes ir vėl susiduriame su mitologijoje pasitaikančiu rreiškiniu, kai abu konfrontuojantys veikėjai turi tų pačių savybių ir yra panašios prigimties. Dažnai velniai labai išsigąsta, kai žmogus jų kūjį ketina užmesti ant debesų arba į dangų savo broliui kalviui. Jie bijo dangaus kalvio. Šis dangaus kalvis asocijuojasi su Perkūnu, kuris tranko velnius, kur nutverdamas. Todėl galima manyti, kad senajam chtoniškajam velniui buvo priskiriamas kalvystės amatas, kartais velnias buvo įsivaizduojamas net kalviu, tačiau vėliau jis buvo pradėtas priešinti su dangaus kalviu (Perkūnu arba jam artimu kitu mitiniu personažu).

Velniai, kaip iir kitos lietuvių chtoniškosios mitinės būtybės (laumės, meškos, vilkai), ypač mėgsta muziką ir todėl kviečiasi muzikantus į savo puolas, vestuves, kad jiems pagrotų. Muzikantui grojant, velniai šoka ir linksminasi. Kartais minėtose sakmėse ir patys velniai vaizduojami muzikantais. Kartais pasakose teigiama, kkad velniui užgrojus, net miškas skamba.

Lietuvių liaudies tikėjimuose velniai įsivaizduojami muzikantų pagalbininkais. Tikėta, kad, norint išmokti smuiku griežti, reikia kūčių naktį 12 val. nueiti ant kryžkelės, kur yra daugiau kaip vienas kryžius, ten ateisiąs velnias ir išmokysiąs. Panašūs tikėjimai atsispindi ir sakmėse.

Velnio pomėgis muzikai nėra išskirtinis. Muziką mėgsta daugelis indoeuropiečių dievų ir žemesnio rango mitinių būtybių: graikų Apolonas, Dionizas, Hermis, Panas, indų Ošasė, Varunas, Gandharvai, keltų ir normanų fėjos, germanų elfai, slavų, germanų ir kitų Europos tautų vandens, miško dvasios ir daugelis kitų. Tačiau įdomu, kad muziką, dainas, poeziją mėgstantys mitiniai asmenys indoeuropiečių tradicijoje kartais buvo net vadinami velniui giminiškais vardais arba šie asmenys buvo susiję su velniui giminiškomis mitinėmis būtybėmis. Iš šių faktų matyti, kad velnio pomėgis muzikai yyra archaiškas, indoeuropietiškas bruožas ir kad muzika, dainavimas, poezija savo ruožtu yra susiję su magija, burtininkavimu.

Velnio santykiai su siuvėjais, kaip ir su muzikantais, irgi pagrįsti abipuse nauda – sakmėse jis prašo žmogaus pasiūti jam vestuvinius drabužius ir pats siuva žmogui (ponui) kostiumą. Tačiau šie santykiai lietuvių liaudies sakmėse labai retai tevaizduojami, kostiumą ponui velnias siuva tik norėdamas jį nubausti. Ir sau velnias retai siuva ar lopo drabužius. Kur kas dažniau sakmėse velnias siuvasi arba loposi avalynę. Sėdėdamas ant akmens, velnias aapavą siuva (lopo), pasitaiko viena kita sakmė, kurioje velnias žmogų išmoko batsiuvio amato. Velniui, kaip vaizduojama tose sakmėse, labai gerai sekasi siūti batus. Velnias ne tik pats siuva avalynę, padeda žmonėms, ją siuvantiems, bet ir šiaip ji yra svarbus velnio atributas. Velnias prisistato prie žmogaus, kai šis ima pinti vyžas, veja vyžoms ar naginėms raukti virveles, pamerkia į ežerą vyžas. Kalbant apie velnio išvaizdą, dažnai akcentuojami jo batai. Todėl galima spėti, kad pagal senąją mūsų liaudies pasaulėžiūrą apavas buvo laikomas velniui artimu daiktu ir kad darbas su avalyne jau savaime gali provokuoti velnio pasirodymą. Velnias galėjo globoti batsiuvius. Velnio ir avalynės ryšys taip pat rodo velnio artimumą numirėliams, nes daugelio tautų laidojimo papročiuose ir tikėjimuose, avalynė vaidino ypač svarbų vaidmenį. Avalynė dažnai minima, kalbant apie mirusiuosius, jų globėjus ir mirusiųjų pasaulį.

Atskirų profesijų žmonėms velnias, kaip vaizduojama lietuvių mitologinėse sakmėse, ne tik padeda įgyti profesinių įgūdžių, dirba už juos, bet kartais jiems duoda arba skolina pinigų. Ypač dažnai velnias pinigų duoda kunigams; kiek rečiau – muzikantams, kalviams, batsiuviams, gydytojams, statytojams bei kitokių profesijų žmonėms, nusigyvenusiems ponams.

Velnio pagalba žemdirbiams, kalviams, muzikantams, kunigams, medžiotojams, batsiuviams, gydytojams, be kita ko rodo. kad velniui buvo artimi šių profesijų žmonės ir kad jis senovėje galėjo būti įįsivaizduojamas šių profesijų globėju.

Velnias lietuvių liaudies sakmėse kartais pasirodo ir kaip teisingumo saugotojas, baudėjas už jo pažeidimą.

Sakmės, kuriose velnias užstoja neteisingai skriaudžiamus, sudaro ne ką daugiau kaip l visų sakmių apie velnius procentą. Pasakose velnias stoja gelbėti neturtingo žmogaus, iš kurio turtuolis, apsirengęs velniu, nori atimti netikėtai įgytus (rastus) pinigus, nubaudžia bernus ar piemenis, kai jie, apsirengę velniais, eina savo pažįstamų gąsdinti.

Velnias padeda skriaudžiamajam, o skriaudėją nubaudžia. Kai kuriuose sakmių variantuose velnias irgi palaiko teisingumą. Keršydamas blogam ar suktam ūkininkui, jis išneša grūdus su visu svirnu, o norėdamas padėti siuvėjui, kuriam ponas įsakė pasiūti surdutą be siūlių, pats pasiuva ir padaro ponui didelį gėdą: bažnyčioje velnio pasiūti drabužiai nukrinta, ir ponas pasijunta stovįs nuogas visų žmonių akivaizdoje. Viename iš sakmės variantų net sakoma. Tam tikras teisdarys velnias yra ir kai kuriuose kitose sakmėse.

Saugodamas teisingumą, užstodamas neteisingai skriaudžiamus ir bausdamas nusikaltėlius, velnias mūsų akyse pasirodo vos ne kaip aukščiausio rango dievas – pasaulio įstatymų saugotojas. Šiomis savo funkcijomis jis suartėja su Varunu, kuris indų mitologijoje buvo įsivaizduojamas viso pasaulio tvarkos įsikūnijimu, tiesos saugotoju, nusikaltėlių baudėju. Nusikaltėlius jis bausdavo pakardamas; kilpa buvo savotiškas Varuno simbolis. Ir šiuo požiūriu jis artimas velniui, glaudžiai susijusiam su pakaruokliais.

Atskirose sakmėse velnias ir kitaip padeda žmonėms: ppavėžina juos, nori perkelti per ežerą. įvedęs į pono sandėlį, prikrečia vargšui kibirą sviesto ir t.t.

Humoristinėse sakmėse vaizduojama, kad žmonės nepelnytai velniui suverčia visas bėdas, o jis iš tiesų ne tik kenkia žmonėms, bet ir padeda. Pamatęs raiste įklimpusį arklį ir norėdamas išvengti nepelnytų priekaištų, velnias jį ištraukia, numazgoja, net nori, užsidegęs žolių, jį išdžiovinti. Tačiau atėjęs ūkininkas vis tiek nusikeikia: ar velnias tokioj sausoj vietoj sušlapinęs arba apsvilinęs arklį. Tokio pat atpildo iš žmogaus susilaukia velnias, pernakt kupra laikęs vėtros išverstą tvorą ar perspėjęs merginą, kad neitų dvaran ir vėliau, ištikus bėdai, jo nekaltintų. Vis vien žmogus sako, kad tvorą velnias išvertęs, o mergaitė skundžiasi, kad eiti i dvarą velnias sugundęs.

Nors velniai kartais yra draugiški žmonėms, jiems net padeda, dažniausiai lietuvių liaudies sakmėse jie kenkia žmonėms. Todėl velnias neretai įsivaizduojamas blogio simboliu. Jo vardu pavadinamos blogos, žmogui nenaudingos gamtovaizdžio dalys, augalai, gyvūnai ir t.t.

Visus velnio kenkiamus veiksmus pagal kenksmingumą galėtume suskirstyti į šias grupes: 1) velniai pajuokia žmones; 2) vargina juos; 3) kankina, nužudo arba nori nužudyti; 4) gundo nusidėti.

Kai kuriose sakmėse velnias neketina žmogui labiau pakenkti, o tik nori iš jo pasišaipyti, tačiau kai kuriuose šios sakmės variantuose velnias kenkia žmogui: nugalabija jo arklį, sudaužo šautuvą arba visai

jo negrąžina.

Atskirose sakmėse velnias ir kitaip pasijuokia iš žmonių: pasiverčia statine, o kai vyrai ją užtempia ant kalno, ima ristis ir nusikvatojęs prapuola, pasiverčia kiškiu, o kai medžiotojas jį nušauna, nupjauna kojas ir užsikabina ant nugaros, pasispardo ir nubėga per lauką, pasivertęs kačiuku, pasipainioja keleiviui po akimis, o bevežant prapuola ir t. t.

Sakmės, kuriose velnias tik pasijuokia iš žmogaus, labiau jam nepakenkdamas, sudaro apie 6 procentus.

Mėgsta velnias žmones, ypač naktį keliaujančius, pavarginti: klaidina juos, įvesdamas į neišbrendamas balas, trukdo vvažiuoti, kviečia imtynių, einantiems užsikabina ant kupros, neduoda naktigoniams miegoti. Sakmės, kuriose velnias šitaip kenkia žmonėms, irgi sudaro apie 6 visų sakmių apie velnius procentus.

Lietuvoje yra daug vietų, kur, aplinkinių žmonių įsitikinimu, dažnai paklystama. Paprastai tai vietos, neturinčios gero vardo – jose kas nors esąs nusižudęs, pasirodą vaiduokliai. Apie tas vietas sekama daug sakmių memoratų, kaip pats pasakotojas ar jo pažįstamas ten paklydęs. Dar daugiau apie klaidinimą užfiksuota siužetinių sakmių (fabulatų). Paprasčiausioje ir populiariausioje je iš jų velnias, pasivertęs giminaičiu aar gerai pažįstamu kaimynu, pristoja prie keliaujančio žmogaus ir bekalbindamas įveda jį i balą, ežerą, liepia eit tiesiai per kūdrą, upę, ežerą ar nutvėręs suka vežimą į ežerą. Labiau išplėtotuose Šios sakmės variantuose velnias, klaidindamas žmogų, pasikviečia jį pas save iir patogiai apnakvydina, o vėliau žmogus pamato begulįs pušyje, prie beržo, raiste, baloje. Lietuvių liaudies tikėjimuose teigiama, kad velnias vedžioja žmones po laukus, balas, miškus. Kai velnias vedžioja žmogų, tikima, kad jis aprodo jam savo karalystę.

Blogą vardą turinčiose vietose velnias žmones ne tik klaidina, bet ir trukdo važiuoti. Važiuojant staiga sustoja arklys – nebepatraukia ratų, nusmunka tekiniai, išsikinko arklys, iškrinta vežami maišai, kažkas apverčia vežimą.

Ir lietuvių liaudies tikėjimuose sakoma, kad velniai mėgdavo daryti žmonėms visokius šposus, ypatingai einantiems bei važiuojantiems į kelionę. Važiuojant žmogui keliu, velnias įsilipdavo į vežimą ir alsydavo važiuojančio arklius, pėstiems keliautojams kažkas užšoka ant pečių ir spaudžia, apkabinęs kaklą, uždeda ant pečių rankas, o jojantiems užsėda užpakaly ant arklio, įsikabina į balno kilpą, paprastai neįvardijama toji aant žmogaus mėgstanti pajodinėti būtybė, tačiau retkarčiais užsimenama, kad tai „nelaba dvasė”. Netgi yra užfiksuotas tikėjimas, kad prie vėlai naktį vaikščiojančio žmogaus prikimbančios „piktos dvasios”, kurias reikią nešti, kol užgiedąs gaidys.

Kartais keliautojus velnias kviečia imtynių. Velnias negali paristi žmogaus, jeigu šis ant kaklo turi rožančių, kišenėje maldaknygę, kai žmogus sako „vienas” o nesako „du”. Ir vis dėlto velnias žmogų kartais labai prikamuoja. Žmogus po imtynių lieka vos gyvas arba net miršta. Žmogų velnias kviečia imtynių ir jaujoj, tačiau kai žmogus ppasako „dieve ir visi Šventieji, padėkite rnan”, velnias atsisako „su tokiu būriu” imtis.

Dažnas velnio pasirodymas keliuose ir kryžkelėse, siūlymasis keliautojus pavežti ir prašymas pavėžinti rodo, kad jis galėjo būti įsivaizduojamas keliuose ir kryžkelėse pasirodančia, keliautojams artima mitine būtybe. Šiuo požiūriu jis panašus į graikų Hermį, kuris buvo įsivaizduojamas ne tik mirusiųjų palydovu į aną, pomirtinį, pasaulį, bet taip pat pirklių, keliautojų ir pačių kelių globėju, į indų Pūšana, kuris susijęs ir su mirusiaisiais, ir su keliais. O velnio pomėgis klaidinti ir varginti žmones tose vietose, kuriose yra kas nors nusižudęs, jo įprotis užsiropšti ant keliautoju pečių ir juos spausti, sloginti, noras, kad jį kas nors paneštų, pavežtų, liudija numirėliams artimą jo prigimtį. Šitoks velnias yra artimas pačiam numirėliui, ypač ne laiku numirusiam, kuris irgi mėgsta vaidentis žuvimo vietoje, pristoti prie žmonių, prašyti jų pagalbos ir juos varginti. Rytų Prūsijoje užrašytose sakmėse šitaip ant keliautojų pečių kaip tik mėgsta užsiropšti mirusiųjų žmonių vėlės.

Velnias vargina žmones ne tik keliuose, bet ir namuose. Sakmės, kuriose atsispindi šis velnio įprotis, sudaro maždaug 2 visų sakmių apie velnius procentus. Velnias namuose triukšmauja (baladojasi, daužo puodus, tranko langus ir duris, Švilpauja, trinksi, cypia, krankia, dūsauja, vaitoja, groja, daužosi spintoje, vaikšto po kambarį), svaido įvairius daiktus (bulves, ssvogūnus, žirnius, pagalius, nuodėgulius.) ir kitokiais būdais erzina gyventojus. Kartais žmogus tokiuose velnio pamėgtuose namuose pamato mažus žmogučius, batuotą žmogų, ant žmogaus užkrinta kažkoks juodas ar kaip maišas padaras, kažkas šaltomis rankomis perbraukia per veidą ar šaltą ranką paduoda juodas vyras. Tikėta, kad, ,,jeigu su velniu esi nesantaikoje, tai jis neduoda miegoti ir darbo dirbti. Jeigu eini linų minti, randi išmėtytus linus, mintuvus ir panašiai”.

Namuose imą vaidentis, kam nors nusižudžius, toje vietoje ką nors palaidojus, paėmus iš senkapių pirkiai statyti žvyrą. Triukšmadarį užleidžiąs įžeistas praeivis (elgeta, žydukas), prišaukia vyrai, pūsdami į tekinio stebulę, jis atsirandąs, sudeginus knygą, kurioje buvo surašyti visi velniui parsidavę žmonės, nusidėjus dievui. Be galo įdomios Rytų Prūsijoje užrašytos sakmės, kuriose velnias pats prašosi, kad žmogus jį; priimtų. Sakmės apie velnią, norintį įsipiršti žmogui į pirkią ir žadantį jam padėti, artimos sakmėms apie aitvarus ir kaukus. Namuose besivaidenantis ar į namus besisiūlantis velnias ir savo išvaizda kartais panagus į kauką (mažas žmogutis, nuskurdęs vaikinas ir pan.).

Atvažiavusį į namus kunigą velnias apmėto akmenimis, plytomis, pagaliais, žirniais, numeta nuo stalo jo knygas, juokiasi, kad šis mokykloje pavogęs plunksną ir neatidaręs. Velnią išvaro tik kalėdų naktį gimęs kunigas, klebonas, be nuodėmės diakonas, vyskupas, kartais ir šiaip kunigas, žynys, kareivis, moteris. KKartais namai, kur yra įsimetęs velnias, net sudeginami arba nugriaunami.

Tos pačios funkcijos, kurias lietuvių sakmėse atlieka į namus įsimetęs ir žmones varginantis velnias, kitų tautų folklore priskiriamos naminiui ar specialiai dvasiai triukšmadarei. Reikia manyti, kad dauguma šių mitinių vaizdinių yra išsirutulioję iš bendro indoeuropietiško velniui artimo prototipo. Namuose triukšmaujantis velnias kai kuriais savo bruožais artimas ramybės neturintiems numirėliams.

Lietuvoje buvo žinomi tikėjimai, kad Velniai kamuoja ir slogina žmones, kurie eidami gulti nepersižegnoja. Velnias dusinąs, jei žmogus aukštielninkas guli, miega, užsisegęs apykaklę, susijuosęs. O norint atsikratyti sloginančio velnio, reikią pajudinti didįjį kojos pirštą. Užfiksuotos ir kelios sakmės, kuriose pasakojama, kaip miegantį žmogų užgula lyg koks maišas, užlipa kažkas ant krūtinės, kiša burnon liežuvį, smaugia. Ir tik pradėjus melstis ar išvirtus iš lovos velnias dingsta.

Velnias, sloginantis žmones, kaip ir triukšmaujantis, artimas kitų tautų naminiams ir slogučiams, kurie irgi neretai siejami su numirėliais, Tačiau lietuvių liaudies sakmėse kur kas dažniau žmones slogina ne velniai, o laumės, numirėliai, slogutės, velniui ši funkcija ne tokia būdinga.

Velnias, įvairiai vargindamas žmones, kartais sudaro pavoju net jų gyvybei. Keliauninkus jis įveda į sunkiai išbrendamas balas, tiesiog traukia ar, pačiupęs glėbin, sviedžia vandenin, apnakvydina pavojingose vietose, kelia į padanges. Ne kartą baloje pasijunta besąs ir velnių puotoje ar vestuvėse dalyvavęs

žmogus. Tik šiose sakmėse neakcentuojama, kad velnias, įvesdamas žmogų į pavojingą vietą, būtų norėjęs jį nužudyti. Tačiau daugelyje kitų sakmių, kurios sudaro apie 18 visų sakmių apie velnius procentų, velnias kankina žmogų, nori jį nužudyti arba nužudo.

Gyvoms merginoms ir moterims velniai lupa odą, kai jos tyčia susilažinusios nubėga į kluoną ar į pirtį ko nors atnešti, susivėlina į pirtį arba grįžta į ją pasiimti užmirštų karolių. Kai kuriuose variantuose velnias nulupa moteriai odą, kai ji subatvakarį vėlai maudosi, ilgai verpia aarba kai pirmadienį anksti nueina kulti. Velniai, pasivertę bernais, ateina šeštadienio vakarą pas vakarėjančias pirtyje merginas, uždusina jas ir, nulupę odas, padžiauna ant krosnies.

Sakmėse ir pasakose velnias pasirodo ne tik šiame darbe aptartais pavidalais. Jis vaizduojamas kaip pasaulio kūrėjas, Perkūno priešininkas, o taip pat tautosakoje atskleidžiamas jo kvailumas arba išmintis. Mūsų liaudies kūryboje gausu istorijų apie velnio turtus, jo meilę bei dažnai baugią velnių bendruomenę.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

 N. Vėlius ,,Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis”, Vilnius, 1987m., ,,Vaga”, 317p.

 D. Sauka ,,Lietuvių tautosaka”, Vilnius, 1982m., ,,,Mokslas”, 278p.

 “Lietuvių tautosaka”, III T., Pasakos, Vilnius, 1965m., ,,Mintis”, 695p.