Vestuvių papročiai

Pagal papročių ir tradicijų gausumą galime spręsti, kad į vedybas lietuviai visuomet žiūrėjo labai rimtai. Tai pats svarbiausias gyvenimo žingsnis. Vedybų ryšys buvo nesuardomas – jį galėjo nutraukti tik mirtis. Tai nereiškia, kad visų vedusiųjų gyvenimas buvo toks laimingas, kaip pasakose. Tai liudija ir daugybė dainų apie ištekėjusias moters vargus, ypač, kai vyras yra girtuoklis arba pikčiurna. Tą rodo ir visos jaunosios raudos bei ašaros, paliekant tėvų namus.

Senoviškos lietuviškos vestuvės tęsėsi mažiausiai savaitę. Jos buvo ne tik jjaunosios ir jaunojo giminių šventė, bet viso kaimo, o kartais net visos apylinkės pramoga. Vestuvės turėjo savita dainas, simboliką, šokius ir valgius. Pirmiausia, lietuviškos vestuvės yra organizuotesnės. Juose stengiamasi sudaryti nuotaiką, kad visi svečiai yra susirinkę tuo pačiu tikslu – pagerbti jauną vyrą ir mergaitę,pradedan- čius žengti bendro gyvenimo keliu. Svarbu yra turėti gerą vestuvių puotos vadovą – dažniausiai jaunojo pasirinktą svotą. Svečiai suartinami bendromis dainomis, šokiais, jaunųjų sutiktuvėms, dovanų dalinimu, vestuvinio pyrago pjaustymu ir kitais būdais. Daug senųjų papročių, aatlie- kami pačią vestuvių dieną, perkeliami į mergvakario apeigas.

Mergvakaris

Bežengiančią į bendrą gyvenimą, porą bendruomenė pagerbia, ja pasidžiaugia ir apdovanoja. Senaisiais laikais dovanas sudarydavo daiktai, reikalingi kasdieniniame gyvenime: baldų, patalynės, valgymo įrankių, namų apyvo- kos daiktų. Į vestuvių puotą dabar llabiau įprasta neštis gražų spausdintą su pinigine dovana.

Mergvakaris jaunajai suruošiamas vestuvių išvakarėse, arba savaitę prieš vestuves. Jo tikslas: atsisveikinti ištekančią draugę ir vedantį draugą. Anksčiau toks vakaras buvo atskirai ruošiamas jaunajai, kur ji links- mindavosi su savo draugėmis ir draugais. Dabar mergvaka- rį galima ruošti abiem drauge. Jo metu taip pat susipažįsta visas vestuvininkų pulkas – pabroliai, pamergės, svotas ir svočia.

Vestuvių diena

Kai kurios tautos tiki, kad jaunasis negali matyti jau- nosios vestuvių dieną, iki abu susitiks prie altoriaus bažny- čioje. Kitaip jų vedybinis gyvenimas būsiąs nelaimingas. Lietuviai šio papročio neturi. Vestuvių rytą jaunasis su savo palydovais atvažiuoja į jaunosios namus,atveža jai vestuvi- nę puokštę, o ji prisega jam prie atlapo gėlę.Prieš išvažiuo- jant į bažnyčią, abudu palaimina jaunosios ttėvai. Jaunoji atsisveikina su savo namais ir su giminėmis, kurie susirinkę ją išleisti į bažnyčią. Buvo sakoma, kad tai geras ženklas: jeigu neverkia per jungtuves jaunoji, tai daug ašarų turės išlieti vėliau.

Kad jaunųjų gyvenimas būtų tvirtas, svočia įriša į mazgelį gabalėlį duonos ir žiupsnelį druskos. Jaunoji mazgelį prisisega prie apatinių drabužių arba užkiša užantin. Kad jaunoji gyventų turtingai, į jos vestuvinės suknelės apačią įsiuva auksinį pinigą.

Į bažnyčią mergina važiuoja su pamergėmis, broliais, giminėmis ir svočia. Jaunasis važiuoja su ppabroliais ir svotu.

Kai kuriuose kraštuose įprasta, kad jaunąją prie altoriaus veda jos tėvas, o jaunasis laukia prie altoriaus ir ją pasitinka. Kartu su jaunuoliu laukia ir pabroliai. Pamer– gės po vieną – ateina taku per bažnyčią ir kiekviena susitinka su savo pabroliu. Jaunoji atvedama paskutinė. Lietuvoje šio papročio nebuvo.Jaunieji per bažnyčią viduriniu taku visuomet ateidavo kartu.

Jeigu per jungtuves ant altoriaus skaisčiai dega žvakės ir jų liepsnelės nešokinėja, nekrūpčioja, tai jaunųjų gyvenimas bus ramus, laimingas. Jei žvakės tik jaunojo (ar jaunosios) pusėje krūpčioja, atrodo lyg pritemusios, tai tam nebus lengvas gyvenimas. Kunigui rišant rankas ir jau- niesiems klaupiantis, jaunasis stengiasi prispausti jauno- sios rūbo kraštą, tuomet visuomet jo viršus bus namuose. Važiuojant į puotos salę, vestuvininkams taisomi „vartai“. Vartus daro įvairiai: nupinamas vainikas iš eglišakių ar lapuotų šakų ir pertiesiamas per kelią, kuriuo turi prava- žiuoti vestuvės; vartai padaromi, pertiesiant virvę, kartį, spalvotų kaspinų pluoštą, balionų virtinę – svarbu, kad prie jų vestuvininkai yra priversti sustoti.

Kelią vestuvininkams išperka svotas arba vyriausias pabrolys, dalindamas saldainius, juostas ar gėrimo butelius kliūčių statytojams.

Prie durų jaunuosius pasitinka visi keturi tėvai. Ant lėkštelės yra pa- dėta duonos riekutė, druskos žiupsnelis ir vyno taurelė, apipinta rūtomis. Tėvai sveikina jaunavedžius, o jiedu atsilaužia po kkąsnelį duonos, padažo į druską ir suvalgo. Paskui užgeria vyno gurkšneliu. Abudu geria iš vienos taurelės dėl to, kad gyvenime viskuo turės dalintis, viskas bus nuo dabar bendra. Jaunąją svečiai apiberia gėlėmis arba grūdų mišiniu. Šis paprotys buvo žinomas visoje Lietuvoje. Tai vaisingumo jaunai porai linkėjimas.

Įėjusius pro duris, jaunuosius pasitinka su maršu. Jie žygiuoja prie savo stalo kartu su pabroliais ir pamergėmis.

Ant lėkštelės padedamos dvi taurelės, pripilamos degtinės ir įberiamas geras žiupsnis pipirų. Degtinė nune- šama jauniesiems ir jie turi išgerti. Jaunieji greitai sutinka, kad degtinė tikrai karti ir pasibučiuoja. Svečiai patenkinti ir sustoja dainavę. . . iki kito karto.

Po vakarienės pradedami šokiai.Svotas iškviečia jaunuosius šokti.Vėliau jaunoji eina šokti su savo tėvu, o jaunasis šokina jos motiną. Vėl keičiasi: jaunasis šoka su savo motina, jaunoji su jo tėvu. Šokis grojamas tol, kol visi turi progos pašokti su visais kitais. Šokamas dažniausiai valsas. Kiti svečiai tuo tarpu sėdi savo vietose arba sudaro ratą apie šokančius, bet patys nešoka. Po šokio muzika sustoja, visi grįžta į savo vietas. Svotas dėkoja už šokį, kviečia išgerti, padainuoti.

Ypatingoji vestuvių šeimininkė yra svočia. Ji turi svečius prižiūrėti,kad nieko netrūktų ir elgtis taip, lyg visi tie svečiai viešėtų jos pačios namuose. Svarbiausias svočios vvaidmuo: vainiko jaunajai nuėmimas ir „karvojaus“ išgyrimas, svečiams išdalinamas.

Puotai gerokai įpusėjus, ateina laikas nuvainikuoti jaunąją. Ji sodinama salės viduryje, svečiai sustoja aplin- kui. Jaunasis ir pabroliai tuo metu nereikalingi. Svečiai pradeda dainuoti, svočia lėtai nuima šydą ir vainiką nuo jaunosios galvos. Vestuvinis apdangalas paduodamas motinai, o iš jos paimama balta skarelė ir ja aprišama jaunamartės galva. Tada svočia padeda rūtas ant lėkštelės ir nuneša jaunajam. Svočia grįžta prie jaunosios, paima iš motinos rankų prijuostėlę ir ja apjuosia nuotaką.

Merginos apstoja jaunąją po vainiko nuėmimo, o ji per galvą sviedžia savo vestuvinę puokštę. Kuri mergina pagauna, ta tuoj ištekės. Kai jaunoji numeta savo gėles merginoms, ji tuomet prieina prie savo vyro, atsega nuo jo atlapo gėlę, kuria buvo jį papuošusi prieš jungtuves, viešai jaunąjį pabučiuo- ja ir paduoda gėlę jam. Jis gėlę meta per galvą nevedusių vyrų būriui: kuris gėlę sugauna, tas pir- masis kels vestuves.

Kadangi dabar jaunoji jau šeimininkė: su skarele ir prijuoste, laikas pjauti vestuvių pyragą. Grojant maršą, visas vestuvinis pulkas renkasi prie stalo su pyragu. Jį pra- deda pjaustyti jaunoji, duodama pirmąjį gabalėlį savo vyrui, po to padalindama po gabalėlį pamergėm, pabroliam, tė- vams. Tuomet pyragą pjausto svočia ir dalina svečiams.

Kadangi piršlys šiuo metu jokio

svarbaus vaidmens jaunųjų susipažinime ir vestuvėse nevaidina, negalime jo įvesti tik šiaip sau. Tačiau vestuvių pabaigoje įvyksiantis piršlio teismas ir jo „korimas“, įnešdavo daug gyvumo bei linksmumo tuo metu, kai puotos svečiai jau buvo privalgę, prigėrę, prisidainavę ir truputį pavargę.

Kai svotas išgirsta „teismo sprendimą“, baisiai susijaudina. Jis bėga slėptis tarp svečių, ypač gražių mergi- nų. Kadangi tos nenori išsisuodint, tai nuo svoto bėga į šalis. Tuo tarpu vyrai atsineša virvę, padarytą iš šiaudų, jie gaudo besislapstantį nusikaltėlį ir ruošiasi kkarti. Svotas nubėga prie jaunosios, puola ją ant kelių ir maldauja. Jau- noji svoto pasigaili, užmeta jam ant peties juostą arba rank- šluostį ir nuvaiko persekiotojus. Svotas jai padėkoja, duoda ženklą muzikantams ir išveda jaunąją šokti.Vyrai tuo tarpu „pakaria“ iškamšą vietoje svoto. Viskas baigiasi gerai.

Po šių linksmybių jaunieji ruošiasi išeiti iš salės. Prie stalo, kur visą vakarą sėdėjo jaunieji ir jų palydovai, paso- dinami jaunojo ir jaunosios tėvai. Svočia paima jaunąją už rankos, svotas – jaunąjį po ranka ir vvisi keturi nueina prie tėvų.Tėvai juos palaimina, palinki laimingo vedybinio gyve-nimo. Kai jaunoji, atsisveikinusi su tėvais, sukasi eiti šalin, paima staltiesėlės kraštelį ir lengvai patraukia paskui save. Tai daro, kad į vedybinį gyvenimą patrauktų visas netekė- jusias drauges, kurios yra ssalėje. Muzikantai groja maršą, o pabroliai ir pamergės netoli durų padaro „vartus, pro ku- riuos jaunieji pralenda. Vartai padaromi iš juostų, laikomų virš galvų.

Kai jaunieji išeina, vestuvių puota netrukus baigiasi.