Visuotinės literatūros spera

1. Švietimo samprata. Filosofijos vaidmuo. Proto kultas. Žmogaus prigimties idėja. “Natūralaus žmogaus” idėja. Žmogus ir aplinka. Auklėjimo problema.

18a. vadinamas Švietimo epocha, arba Šviečiamuoju amžiumi. Šis pavadinimas prigijo dėl to, kad tuomet labai išaugo mokslo ir švietimo reikšmė, imta tikėti, jog, išmokius žmones, protui nugalėjus tamsumą ir prietarus, atsiras visuotinė gerovė. Švietimas – ne literatūros kryptis. Tai platesnis sąjūdis, apėmęs 18a. politinį – visuomeninį, kultūros ir meno gyvenimą. Žmogaus požiūrį į pasaulį formavo filosofija. Teorijos ideologinius pamatus padėjo Dž. Loko “Materialistinis ssensualizmas” ir Leibnico “Objektyvusis idealizmas”. Viena skiriasi nuo kitos, bet išreiškia deistines pažiūras: pripažįsta Dievą kaip beasmenę pirmąją priežastį. Jis nesikiša į pasaulio gyvenimą, raidą. Švietėjams protas tapo svarbiausias autoritetas. Jie teigė, jog, norint sukurti protingą visuomenę, reikia apšviesti, perauklėti žmones, sukurti protingą, apsišvietusią asmenybę. Švietėjai teigė, kad žmonės iš prigimties yra lygūs, o luominė sistema, paremta paveldėjimo principu, yra nutolimas nuo prigimties. Reikia sukurti visuomenę, paremtą prigimtine teise. Natūralaus žmogaus idėja taip pat reiškė tikėjimą žmogui įgimtu gerumu. Teorija aapie aplinkos poveikį žmogaus formavimui – žmogus tampa toks, kokį jį padaro aplinka. Leibnico idėjos sąlygoja prigimtines žmogaus problemas. Reikia atskirti žmogų, kaip individą ir visuomenės dalį. Noras eina iš prigimties ir jis yra geras bei protingas. Protingu galima pavadinti ttuos norus, kurie yra geri visuomenėj.

2. Bendras švietimo literatūros apibūdinimas. Prancūzų švietėjas ir jo filosofinis pamatas. Charakteristika ir periodizacija. Švietimo paradoksai.

Švietėjai didelį dėmesį skyrė literatūrai, kaip auklėjimo priemonei. Jie buvo įsitikinę, kad menininkas turi sukurti vaizdus, kurie formuotų gyvenimo įvykiu raidą, formuotų naujo tipo žmogų. Švietimo literatūrai būdingas idėjinis kryptingumas, publicistiškumas, filosofiškumas. Satyra 18a. literatūroje įgyja ypatingą reikšmę, pasklinda po visus žanrus, tampa svarbia meninio mąstymo forma. Dėmesys skiriamas ir pozityvių idėjų išraiškai, todėl svarbi tampa teigiamo herojaus problema. 18a. prozos amžius. Dabar įsigalėjo įvairūs prozos žanrai: romanas, apysaka, dialogas, prozinė drama. Lit. istorikai nesutaria, kada prasidėjo švietimo epocha Prancūzijoje. Tai procesas, kurio ištakų reikėtų ieškoti 17a. Švietimo sąjūdis apogėjų pasiekia 18a. 2 pusėje, tačiau, prasidėjus prancūzų buržuazinei revoliucijai, jis ggreitai netenka savo reikšmės. Teigiama, kad švietimas Prancūzijoje baigiasi dar 18a. Švietimo sąjūdžio atsiradimą ir jo idėjų paplitimą lėmė keletas veiksnių: 1) ilgos diskusijos Prancūzų akademijoje, prasidėjusios 1687m. 2) Kritiškas požiūris į Liudviko 14 ir jo įpėdinių politiką, į karaliaus gyvenimo būdą ir kontrastų kupiną feodalinės visuomenės gyvenimą. Pagrindinis prancūzų švietimo ir 18a. prancūzų lit. bruožas – antifeodalinis kryptingumas. Prancūzų literatūroje, labiau, nei kurioje kitoje ryški natūraliojo žmogaus tema. Proto visuotinumas švietėjams leido manyti, kad visos problemos yra bendro, visuotinio ppobūdžio: tai, kas aktualu prancūzams, aktualu ir visiems kitiems. Skiriami du 18 a. lit. raidos periodai: 1) beveik sutampa su pirmąja to amžiaus puse. Publikuojami Lesažo, ankstyvieji Voltero kūriniai. Žymiausias šv. ideologas – Šarlis Lui de Monteskje; 2) prasideda maždaug amžiaus viduryje ir baigiasi prancūzų revoliucijos laikais (1789 – 1794). Pasirodo pirmieji D. Didro kūriniai, Volteras pradeda rašyti filosofines apysakas.

3. Voltero “Filosofinės apysakos” (Kandidas, Atviraširdis): problematika. Apysakų formos ypatumai, pasakojimo technika, veikėjų pristatymo ypatybės. Ironijos vaidmuo.

Apysakose rodomi istoriniai įvykiai: valstybės permainos, dinastijų keitimas, žemės drebėjimas Lisabonoje. Jie neturi jokios reikšmės turinyje savaime. Temą sudaro idėja. Rytietiškas maskaradas, Volteras suteikė pasakai struktūrą. Siužetas pristatomas kaip pagrindinė personažo negandų, nelaimių grandinė. Pilna neaiškių, keistų dalykų. Rytų kaukė leisdavo kalbėti laisviau. Europos santvarka, rodoma rytų žmogaus akimis atrodo kitaip. Prie absurdų ir paradoksų europiečiai jau pripratę. “Kandide” pasilieka struktūros elementai, bet atsiranda nauja kaukė. Knyga dažnai vadinama romanu. Meilė susiduria su kliūtimis, žiaurus tėvas, netikėti atsitikimai, atgimsta nužudyti žmonės. Volteras atkreipė dėmesį į Leibnicą, kurį reikėjo sutriuškinti jo paties ginklu. Veiksmą lokalizuoja Vokietijoje. “Kandido” forma parodijuoja nuotykių romano formą. Perkrauna pasakojimą įvykiais, varinėja personažus po pasaulį. Į romaną įveda įterptinę novelę. Čia griežta architektonika ir ritmai. Romanas įrėmintas kompozicijos formos. Pasakojimo veržlumas kuriamas sskirtingais būdais: fantastinis personažų kiekis, vietovė apibūdinama viena detale, žaidimas su žodynu. Voltero pasakojimas ironiškas, jis neleidžia padaryti vienareikšmės išvados. “Kandidas” kuria dialogą per parodiją. Kiekviena apysaka turi kelių žanrų požymius. Tendencingumas – filosofinio žanro bruožas. Galima matyti anachronizmus, netikslumus, dabarties ir praeities susidūrimą, išgalvoto ir realaus.

4. O. Didro estetinės pažiūros ir jų paradoksalumas. Estetinė Didro – romanisto programa.

Jis laikomas filosofu materialistu – sensualistu. Jis teigia, kad pažinimo grandinė prasideda nuo pojūčių, kurie formuoja neiškreiptą pasaulio formą. Stebėjimai kaupia faktus, mąstymas viską suderina, o patirtis patikrina. Kodėl nėra Dievo? Nes prie jo negalima prisiliesti. Ir mąstymas ir sąmonė – materijos judėjimo rezultatas. Jis pirmasis pradėjo kalbėti apie mąstymo paradoksalumą. Didro suvokia savo teorijos prieštaringumą. Paradoksas tai mąstymo ir proceso rezultato nesutapimas. Kažkur tarp jų yra klaida. Kiekvienas sprendimas virsta paradoksu, nes kiekvienai tezei yra antitezė. Tai verčia nagrinėti reiškinius tezės – antitezės principu. Mąstymo paradoksalumą parodo jo kūryba. Daug jų turi dialogo formą, todėl kritikai sako, kad jo nepatenkindavo anoniminio skaitytojo egzistavimas, jis norėjo įtraukti jį į kūrinį. Autorius užduoda retorinius klausimus, kad kalbantysis gražiau išreikštų savo mintis. Tikrojo dialogo čia nėra. Dialogo forma leidžia pavaizduoti prieštaravimą. Požiūris į meną tai antrasis paradoksas  gamta – tai meno modelis. Jis kkalba apie grožio kūrimą kaip gamtos pamėgdžiojimą. Menas turi auklėti žmogų, mokyti, šviesti. Jis turi būti naudingas. Jis sieja grožį su naudos sąvoka. Estetinio malonumo neskiria nuo naudos. Išrado naują literatūros žanrą – meno kritiką, ir mokslą – menotyrą. Jis žavisi tuo, kas neturi prasmės. Priverstas pasakyti, kad grožis ne visada yra tai, kas naudinga ir teisinga, jis mėgina apmąstyti savo tezių paradoksalumą. Apmąstymų išvada: menas reikalingas žmogui dėl jo paties; grožis ir nauda nesutampa. Jo romanuose galime matyti prieštaravimus. Jis tarsi apibendrina romanų modelius.

5. Didro “Vienuolė”: problematika, žanro problema, pasakojimo ypatumai.

Švietėjiško romano bruožai: 1) būtinas pamokantis papročių vaizdavimas. 2) žmogaus vidinio gyvenimo gelmių analizė 3) veikėjų savitumo atkūrimas romano erdvė turi būti struktūrizuota. Jo romane galima matyti visas formos sudedamąsias dalis, bet 2 skiriasi nuo kitų 18a. romanų. Didro susidomėjimas vienuolių gyvenimu kilo iš tam tikrų situacijų. Jo sesuo vienuolyne išprotėjo ir numirė. D analizuoja vienuolyną, kaip socialinę įstaigą. Viena vertus, vienuolyno dėka visuomenė apgina savo interesus, visuomenės aukų kalėjimas; kita vertus, vienuolyno situacija leidžia išdėstyti savo žmogaus prigimties teoriją. Tai socialinis – filosofinis romanas. Parašytas laiško markizui forma. Ji leidžia suteikti chronologinį nuoseklumą. Tai įvykių ir jausmų kaita. Kompozicija paprasta: įžanga, 3 gyvenimo situacijos, epilogas. Išorinis konfliktas. Savo

jausmų nemėgina analizuoti. Įgyta patirtis nekeičia moralės nuostatų. Ji idealusis žmogaus prigimties modelis. Žmogų jis suvokia kaip kūniškąją būtybę. Atsiranda kūno kalba. Protas sugeba kontroliuoti tik valingus veiksnius. Dėl aistrų jis tampa nevalingas. Ji nežino aistrų ir nenori jų žinoti. Į įvykius ji reaguoja fiziškai. Reakcijos primena refleksą. Aprašo jos kūno reakcijas į įvykius, iš kurių galima suprasti jos psichologinę būseną. Beprotystė – žmogaus prieštaravimų pasekmė. “Vienuolė” sielų ligos vystymosi laboratorija. Tai pirmasis Vakarų Europos romanas, kur pateikiamas socialinis fiziologinis žžmogaus elgesio motyvavimas.

6. Anglų sentimentalizmas. Atsiradimo prielaidos, filosofinės ištakos, jausmų kultas.

Loko teorija susidomėjo anglų filosofas Shaftsbery. Jis mėgino prigimties pradą išaiškinti. Priėjo prie išvados, kad žmogus iš prigimties geras. Prigimtinė dorovė skatina siekti aukšto tikslo. Ydos – atsitiktinis dalykas. Mandevilė galvojo, kad neigiamos žmogaus savybės būtina socialinė sąlyga. Blogis skatina žmogų siekti gero. Blogis – gėrio šaltinis. Jų teorijos tapo švietėjų pamatu. Jie nagrinėjo žmogaus prigimtį, gėrio ir blogio šaltinius. 18a. 2 pus. atsirado naujos idėjos ir filosofinės teorijos. Jų kkūrėjai – agnostikai: pasaulį pažinti neįmanoma. O. Humas, Berkley – žmogaus protas nesugeba suvokti objektyvios tikrovės dėsnių. Jis gali suvokti tik savo pojūčius. Priežasčių, esmės pažinti neįmanoma. Mėgina paneigti pasaulio harmonijos teoriją. Pasaulis mūsų vaizduotės sukurtas įvaizdis. Tie pokyčiai leido aatsirasti sentimentalizmui. Atsirado jausmas ir pojūtis. Jaučiu, vadinasi – egzistuoju. Anglijoje tas jausmo kultas atsirado lyrikoje. 7-8 dešimtmetyje 18a. sentimentalizmas pradėjo klestėti. Jis siejamas su O. Goldsmith ir L. Sternu. Goldsmito romanas “Backfieldo pastorius” 1766m. – glaudžiai susietas su literatūros pamatais. Čia matomos jausmo kategorijos. Išvystyta siužeto linija, visa kas būdinga švietėjų romanui. Čia yra švietėjiška tvarka.

7. L. Sternas. Kelionių romanu transformavimas “Sentimentalioje kelionėje”. Subjektyvizmas, jausmų ir ironijos vaidmuo.

“Sentimentalioje kelionėje” 1768 m. Pradinė šio žodžio reikšmė yra protingas, pamokantis. Vėliau jo semantika eina nuo proto prie jausmo. Iki Sterno buvo vartojamas labai retai ir romane šio žodžio reikšmė visiškai pasikeičia (sentimental tampa jautrus, sugebantis jausti). Pasakojama 1 asmeniu. Pasakotojas – jautrus, sugebantis jausti Jorikas. Iš pat pradžių skelbiamas subjektyvumas, pažeidžiantis kkelionių romano žanrą. Vaizduojami keliautojo jausmai ir įspūdžiai. Tai jausmų kelionė. Pasakotojas kartais nukrypsta į šalį, juda laike ir erdvėje. Laikas čia nereikšmingas, beprasmis. Knyga prasideda nutrauktais žodžiais, pabaiga irgi nutraukta. Romano esmė – kelionės įspūdžiai. Jorikas čia keliautojas, kuriam daug svarbesni jo jausmai negu aplankytų šalių grožis. Simpatiją sukelia tie, kurie sukelia jausmus. Jorikas pats save vadina keliautoju, kuris domisi etinėmis, moralinėmis problemomis. Jis sąlygiškas literatūrinis personažas. Sternas žaidžia Joriko vardu. Sentimentalių jausmų paieška – Joriko “arkliukas”. Geri poelgiai aatsiranda iš noro pasirodyti. Sterno darbas atrodo pajuokavimu.

8. L. Sternas. “Džentelmeno Tristramo Šendžio gyvenimas ir nuomonės”: žanro problema, pasakojimo ypatumai, kompozicija, protagonistas. “Šendizmas” ir “arkliuko” teorija.

1760m. Pasirodė II “Tristramo Šendžio” tomai. Sternas tapo populiarus. Sukūrė naują pasakojimo formą. Vieni mano, kad tai retorikos pavyzdys, tuščiažodžiavimas, kiti laiko pirmuoju modernistiniu kūriniu. Sąmonės srautas atsirado būtent Sterno kūryboje. Pavadinimas ir epigrafas skelbia tradicijos laužimą. Veikėjo gyvenimas išjuokiamas. Dėl painiavos atsiranda ironija. Veikėjo gimimas aprašomas trijose knygose, yra juodi arba tušti lapai. Vietoj “žmogus ir pasaulis” yra “aš ir pasaulis”. Subjektyvi nuomonė ir požiūris skelbiamas jau pavadinime. Naujai rodomi erdvė ir laikas. Priežasties ir pasekmės mastas neatitinka. Viskas yra subjektyvu. Kalba sąlygiška. Kiekvieno žmogaus “aš” neįmanoma pakartoti. Pavardė kilusi iš žodžio “kvailas”. Žmogus turi turėti savo mėgstamą arkliuką (kaprizas, manija, užsiėmimas, kuris skiria žmogų nuo kitų). Žmonės įdomūs tuo, kad skiriasi vieni nuo kitų. “Arkliukas” padaro žmogų išskirtiniu ir nepanašiu į kitus. Šendis yra juokingas (tai jo arkliukas). Įvykių seka, realūs ir išgalvoti įvykiai supainioti. Sternas pažeidžia tradicinę formą. Romano turinys – tai jo forma. Nėra chronologijos. Yra įvykio laikas ir jo aprašymo laikas – dvi plotmės, kurios derinamos ir jungiamos. Todėl laiko kategorija tampa nebereikšminga. Vietoj laiko matome erdvę. Jis atvaizduoja realybę. TTai pirmasis mėginimas atkurti žmogaus mąstymo alogiškumą. Asocijavimo principas iškeliamas kaip mąstymo pagrindas. Ši idėja paremta Loko idėjomis. Forma sukuria nevienareikšmiškų interpretacijų galimybę. Sternas turėjo humoro koncepciją, kuria galima pavadinti šendizmu. Vertino humorą, kuris jo manymu, leidžia geriau atsiskleisti asmenybei, iškęsti gyvenimo negandas ir turėti požiūrį į pasaulį. Tai geriausias vaistas nuo visų ligų ir priemonė išreikšti ironišką požiūrį į tai, kas labai vertinama visuomenėje.

9. Ankstyvasis Jenos mokyklos romantizmas. Klasicistinės ir romantinės estetikos priešprieša. Romantikų estetikos esmė bei ypatumai: gamtos suvokimas, “begalinio-baigtinio” priešinimas, muzikos reikšmė, žanrų problema, romantinės ironijos samprata.

Romantizmas Vokietijoje gimė 18a. pab., ten klestėjo pirmuosius 3 dešimtmečius. 19a. skiriamos 3 raidos etapai: 1) ankstyvasis Jenos mokyklos romantizmas; 2) Heidenbergo mokykla; 3) vėlyvasis romantizmas. Jena tapo mokslo ir kultūros centru. 1798m. buvo pripažinta, tada išleistas programinis Jenos romantikų leidinys – brolių Schlegelių žurnalas “Atheneum”. Pagrindiniai jo autoriai – Schlegeliai, Liudvikas Tiechas, Novalis, Wacken Zodez. Žurnalas egzistavo neilgai, bet jenos romantikai sukūrė savo poetiką ir savo estetiką.

Klasicistus domino rezultatas, romantikus – raida ir tapsmo būsena. Schellingas atsisako tradicinio požiūrio į gyvenimą, pasaulį; kalba apie amžiną atsinaujinimą. Novalis kalba apie ypatingas dvasias, kurios apsigyvena medžiuose, akmenyse. Romantikai prišina begalybę ir baigtinumą. Begalybė – idealas. Klasicistams – tvarka, stabilumas, forma. Romantikai –– chaosas – pirmapradė pasaulio būsena, o ne betvarkė. Begalybė tai chaosas. Harmonija – baigtinumas. Begalinis – laisvė, jausmai, grožis, dvasia, gėris, idealas, kintamumas, kūryba, neapibrėžtumas. Baigtinis – suvaržymas, kūnas, materija, forma. Romantinio pasaulio pamatas – begalinio ir baigtinio priešprieša. Aukščiausia meno rūšis – mozaika, nes nėra apibrėžtumo. Buvo priešinama skulptūrai, kuri yra pagrindinė klasikų meno rūšis. Romantikams mozaika – raktas žmogaus sielos paslaptims atskleisti. Tarp mozaikos yra poezija ir tapyba. Romantinė poezija turi sujungti poeziją ir prozą.

Žanruose vietoj tvarkos įsigalioja anarchija. Atskirų žanrų požymiai tampa nereikšmingi. Mėgo rinkinius. Jų rinkinius galima pavadinti savotiška romano struktūros atmaina. Dramos modelis naujas – išlaiko tik techninį panašumą, bet kiti bruožai pasikeičia. Tiechas naikina ribas tarp išgalvoto ir tikrovės pasaulio.

Romantinės ironijos kūrėju buvo Schlegelis. Jo ironijos sąvoka skiriasi nuo paprastos. Čia švelni šypsena, bet nėra pašaipos atspalvių. Ironija – atsiribojantis, kritiškas, bet ne kritikuojantis požiūris į vaizdavimo objektą. Ironija leidžia pažvelgti iš šalies. Ankstyvasis romantizmas siūlo švelnią ironiją. Vėlyvajame ironija tapo sarkazmu.

10. Romantinio pasaulio meno erdvės pristatymo ypatumai bei laiko struktūros variantai: Novalis’o “Heirichas fon Ofterdingenas”, F. Schlegelio “Liucinda”.

Romantiko pasaulyje egzistuoja dviejų erdvių priešprieša – menas ir gamta, tikrovė ir visuomenė. Vienas taisykles įkūnija menininkas, kitas įkūnija filisteris. Menininkas egzistuoja savo fantazijų erdvėje.

Menininkas kenčia nuo aklos visuomenės ir jos atstovų. Jis idealus, išsiskiria iš visų. Laiko kategorija pristatoma neįprastai. Ankstyvojo romantizmo pamatu tampa laiko – amžinybės priešprieša. Laiko struktūra turi du variantus: 1) krikščioniškasis; 2) renesanso.

Schlegel “Liucinda”: Du veikėjai: menininkė Liucinda ir dailininkas Julijus. Julijaus kelias – meilės paieškos. Meilė – svajonės simbolis. Trokšta aukštos meilės. Negalėjo jos rasti. Liucindos pasirodymas išvaduoja jį. Ji ideali. Romanas susideda iš 13 daliu. 3 asmens pasakojimas, struktūra primena tradicinį švietėjo romaną.

11. Heidenbergo romantikų pasaulėjauta bbei estetika. Armino ir Brentano rinkinys “Stebuklingas berniuko ragas”.

Atsirado 1805m. Negvildeno gilių filosofinių problemų, nekūrė romantinio meno definicijos, neturėjo aiškiai suformuluotos estetinės programos. Pagr. tikslu laikė tautinės kultūros skleidimą. Valstybė, visuomenė, krikščionybė, istorija ir tauta – svarbiausia. Atstovai: K. Brentano ir A. von Arminas. Brolių Grimų reikšmė didelė: rinko pasakas ir tyrinėjo, nors nebuvo Heidenbergo mokyklos atstovais. M-klos kryptys: tautosakos rinkimas – Brentano ir Armino liaudies dainų rinkinys “Stebuklingas berniuko ragas”. Heidenbergo m-klos simbolis – “St. B. R.” – daug jjų įrašo, didelė dainų dalis perkurta. Liaudies dainos panaudotos jų originalioje kūryboje. Dainose – įvairių luomų atstovai; emocijų ir intonacijų skalė plati; esminės žmogaus gyvenimo situacijos; užstalės dainos; dainos – mįslės. Rinkinys turėjo atkreipti dėmesį, kad vokiečių kultūra – veningas rreiškinys.

12. Vėlyvasis romantizmas. E. T. A. Hoffmann’o kūryba. Problematika. Siaubo poemika. Dvilypumas. Pasakojimo ypatumai.

Vėlyvasis romantizmas – polemika su Jenos mokyklos romantikais. Atstovai: Hoffmannas, Wangas, de la Melte Faige Chamisso. Suvokė, kad egzistuoja tikrovė. Žmogus ir menininkas yra baigtinėje erdvėje. Jie suvokia, kad pasiekti begalybės neįmanoma. Čia nebelieka dialektikos. Jų visata skyla į dvi nesuderinamas dalis. Dvilypumas – vėlyvųjų romantikų bruožas. Jų kūryboje atsispindi dvilypis pasaulis.

Hoffmanno kūryba neatitinka aukštosios vokiečių romantikos tradicijų standarto. Jo juokas, ironija skiriasi nuo teoretiškai apskaičiuotos Jenos mokyklos romantikų ironijos. Jis dievino harmoniją muzikoje, bet literatūroje – dvilypumas. Aukštosios poezijos – gyvenimo proza. Jis priešina meną ir tikrovę. Jei menininkai kenčia – kalti filisteriai. Jis lygina ir mato tik neigiamus tiek teigiamus bruožus ir meno, ir buities ppasaulyje.

Novelė “Kavalierius Gliukas” – debiutas. Gliukas asmenybė, nes menininkas. Ypatingas dėmesys skirtas jo akims. Akių ir regėjimo tema – viena pagrindinių jo kūryboje. Naktis – baigtinė būsena, blogio materijos erdvė. Čia galima matyti ironiją, sarkazmą, ir neigiamą ironiją. Derina sunkiai suderinamus dalykus. Gyvūnai ir lėlės – filisterių vaizdai, nes jie neturi veidų ir sielų. Jis tarsi grožėjosi siaubais. Pabaisos egzistuoja mūsų pasaulyje. Taip jis atskleidžia savo požiūrį į pasaulį.

Novelė “Iš trijų draugų gyvenimo” – siaubo ypatumai. Iš pradžių normali tikrovė, ppaskui proza tirštėja ir atsiranda fantastika. Apysaka “Auksinis puodas”. Drezdenas – filisterių egzistavimo erdvė; Atlantida – pasakiškoji šalis. Kiekvienoje erdvėje egzistuoja savo jėgos, kurios keliauja iš vienos šalies į kitą. Jėgos tarsi persipina. Tarp žmonių yra tik vienas, kuris gali klajoti po abi šalis – studentas Anzelmas. Čia pasireiškia Hoffmanno simetrija. Finale herojų svajonės išsipildo – Anzelmas veda, gauna kraitį – aukso puodą ir gyvena Atlantidoje.

Rinkinys “Nakties kūriniai”. Novelė “Smėlio žmogus” – regėjimo tema, tragiška studento Natanaelio mirtis. Jis pasaką apie smėlio žmogų suvokia kaip tikrovę. Regėjimo tema tampa pagrindine novelėje “Mažasis Sachesas” – svajotojas Baltazaras, kuris sugeba atskirti blogį nuo gėrio; mato tiesą. Karti autoriaus šypsena leidžia pamatyti jo požiūrį į romantikus, gyvenimą.

13. E. T. A. Hoffmann “Katino Murklio pažiūros į gyvenimą”: kompozicija (autobiografijos, bei biografijos formų jungimas) ir jos reikšmė, meno tema, fragmento poetika, ironijos vaidmuo.

Romanas. Erudito lotynisto autobiografija – viena plotmė; muzikanto Johaneso Kreislerio gyvenimo aprašymas – antra plotmė. Erdves sieja maestro Abrahamo figūra – katino šeimininkas ir Kreislerio mokytojas. Kunigaikščio veiksmai suplanuoti. Jis apibrėžtų siekių personažas. Gyvena griežtos tvarkos erdvėje, kur Kreisleris gyventi negali. Čia baigtinis apsupa begalinį. Atsispindi fragmentiškas pasaulio suvokimas. Katinas tiesioginė Kreislerio priešingybė. Jis tikrasis romantikas, reaguoja į netobulumą, Kreislerio antrininkas. Hoffmannas parodijuoja iir atkartoja romantinę pasaulėjautą tuo pačiu laiku. Romantinis bruožas – kiekvienas siužetas turi savo žanrinę struktūrą. Katino tikslas – parodyti kaip formuojasi asmenybė. Kiekvienas etapas labai svarbus. Jie vaizduojami vienas po kito, todėl gyvenimas Murklio sąmonėje tai tam tikrų veiksmų suma. Kreislerio atveju atsisako chronologijos , nes ji neišreikštų jo gyvenimo esmės. Menininko gyvenime negali būti etapų, pasekmių, tai neišreikštų gyvenimo esmės. Tai nėra tradicinė biografija. Katino autobiografija vaizduoja vidinio ir išorinio, formos ir turinio harmoniją griežtą priežasčių – pasekmių grandinę. Kreislerio gyvenimas – chaosas, varomoji jėga – atsitiktinumas, tai improvizacija, jo forma vaizduoja begalybę, idealą, amžinybę. Katino autobiografija – baigtinis, Kreislerio biografija – begalinis. Pati forma demonstruoja požiūrį į romantikų siekį: neįmanoma įveikti baigtinumo. Yra dvi erdvės: norma – tikrovė ir idealas; viena filisterių, kita menininko. Hoffmannas – romantikas didelis pesimistas.

14. Prancūzų romantizmo ypatumai. Ankstyvasis prancūzų romantizmas – F. R. de Chateubriand, A. L. G. de Stael – traktatai ir estetines pažiūros. Prancūzų romantizmo literatūrinė kritika – Ch. A. de Sainte-Beuve.

Jis formavosi sudėtingoje politinėje padėtyje. Romantizmo ypatumas – ryšys su politika, prancūzų romantizmas sunkiai skynė sau kelią, nes buvo suvoktas, kaip svetimos kultūros rinkinys, chronologiškai neapibrėžtas. 3 etapai: 1 romantizmo formavimas (madam de Stal ir Šatiobrian). De Stal apmąsto kklasicistų kanonus istorijos aspektu. Pirmasis romanas “Delfina”, antras “Karolina arba Italija”. Manė, kad lit. kūriniuose reikia tam tikrų istorinių ypatumų. Reiškė savo simpatijas šiaurinėms literatūroms, nes jos rodo laisvės dvasią, jas nuolat lydi melancholija. Du traktatai-kūriniai “Apie literatūrą” ir “Apie Vokietiją” – nuolat lygina prancūzus ir vokiečius, bet vokiečių naudai. Skyriuje “Apie romantinę ir klasikinę poeziją” klasikinis ir romantinis tai krikščionybės ir pagonybės priešinimas. Vokiečių lit. – tai idealusis menas. Šatiobrian parašė veikalą “Krikščionybės genijus” – kur irgi priešinama krikščionybė ir pagonybė. Krikščionis suvokia dievą kaip žmogų, o ne kaip mitą. Krikščionybė siūlo žmogui naujai pažvelgti į save, kaip į būtybę, kurioje derinasi du pradai, o krikščionybės menas rodo žmogų būtent kaip prieštaringą būtybę. Parašė dvi apysakas: “Atala” ir “Rene”. 2 ~1820m. (Lamartine, Hugo, de Musset, Vigny) – poezijos perversmo laikotarpis. Laužo tradicinę, aleksandrietišką eilėdarą. Įveda naują ritmiką, rimavimo principus, vaizduoja aistras. Pasirodo pirmieji istoriniai romanai, po to romantinės dramos. 3 1830m. Vystosi dvi tendencijos. Pagr. žanras – romanas. Dėmesys filosofinių motyvų apmąstymui, mistikai ir fantastikai (Nodjė, Nervalis). Pranc. romantizmas – romanas, lyrika, drama, lit. teorija ir kritika (de Sainte Beuve). Gimsta naujas kūrinių nagrinėjimo būdas – biografinė kritika. De Sainte Beuve teigia, kad negalima nagrinėti kūrinio be rašytojo biografijos.

15.

V. Hugo. Dramos “Kromvelis” pratarmė, pagrindinės idėjos.

Pirmieji jo lit. bandymai – antikos lit. vertimai. Lyrikos rinkinys “Orientalijos”, drama “Kromvelis” – pirmoji romantinė drama. Siužetas paimtas iš Anglijos istorijos. Labai ilgas kūrinys, netinkamas vaidinti. Labai reikšminga pratarmė, kuri vadinama romantiniu manifestu. Čia pateikia savo lit. istorijos koncepciją. Pirmasis lit. raidos etapas – pirmykštė epocha, lyrika (Senasis Testamentas). Antras etapas Antika – žmogus sukuria visuomenę, pagr. žanras – epas (Homeras). Trečiasis krikščioniškas – žmogus kaip dviejų pradų būtybė. Dramatinė žmogaus koncepcija, pagr. žžanras – drama (Šekspyras). Drama – tai veidrodis, kuris atspindi gyvenimą, bet tiesa reikalauja tam tikrų pakeitimų, menininkas turi vaizduoti kontrastus, kraštutinumus. Kraštutinumų vaizdavimas – Hugo kūrybos pagr. bruožas. Pratarmėje jis kalba, kad kūrinyje reikia kolorito, istorinio nacionalinio savitumo. Taip pat trijų vienumų taisyklė: veiksmo taisyklę reikia palikti, o laiko ir vietos galima atsisakyti.

16. V. Hugo “Paryžiaus katedra”: kompozicija, “paveikslų metodas”, lemties tema, veikėjų pristatymo savitumai, simbolinė veikėjų prasmė, kontrasto ir grotesko poetika.

Tai dramatinis romanas. Trys vyrai turi vieną meilės oobjektą. Siužeto objektu tampa priešinimas ir kontrastas. Kiekvienas priešinamas kitiems ir sau pačiam. Klodas demonstruoja tikėjimo tragediją. Meilė jam yra šios būsenos pasekmė, o ne priežastis. Praradęs tikėjimą jis lieka pats su savimi. Jis tampa lemties auka ir lemties įrankiu ((lemtis ženklina krikščioniškosios sielos dramą). Klodas priešinamas Febui: vienas gilus ir protingas, kitas – tuščias. Esmeralda įsimyli Febą (lemtis). Febas ir Klodas priešinami Kvazimodui – derina nesuderinamus bruožus. Visi jo jausmai auga iš katedros. Jo protas atkartoja jo išvaizdą. Istorija čia yra simbolis, kuris nurodo dviejų žmogaus vystymosi etapų susidūrimą, tai prieštaravimų laikas. Katedra – ne mažiau svarbus veikėjas, negu kiti. Pirma epocha – bažnyčia ir architektūra, antra – spaustuvė nužudanti architektūrą. Demokratija pakeičia teokratiją. Romantikai pradeda nauja demokratinį etapą. Katedra išreiškia krikščioniškos dramos sąmonę. Gyvi romano veikėjai tarsi auga iš pastatų. Čia naikinamas racionalusis nuoseklumas. Tie pastatai yra gyvi, turi veidą ir sielą. Kritikai teigia, kad šitame romane nėra gyvų žmonių.

17.Anglų romantizmo ypatumai. Walteris Scottas – istorinio romano žanro kkūrėjas. Jo estetinės pažiūros ir istorinio romano teorija. Istorinio romano ypatybės. Istorinių romanų ciklai.

Romantiškumo bruožai nebuvo svetimi Šekspyrui ir ypač sentimentalizmui, kai Makfersonas iš liaudies baladžių likučių patašė “Osiano giesmes”. Dar daugiau romantizmą į priekį pastūmėjo škotas Bernsas. Romantizmas anglų tarpe reiškėsi laisvai, tačiau netapo visos anglų tautos dvasia. Romantizmas Anglijoje patraukė tik atskirus žmones. Pradžią romantinei poezijai davė Word Sworth ir Calridge, 1798m. išleisdami “Lyrines balades”. Antram anglų romantizmo tarpui priklauso Baironas, Šelis ir Kytsas. Pirmieji romantikai ir Scottas yyra konservatyvesni. Antroji grupė jau maištininkai.

Istorinio romano uždavinys: atskleisti dabarties ir praeities ryšį. Tam reikia atkurti praeitį. Niekas neturi prieštarauti istorinio laikotarpio dvasiai. Romanuose gali būti anachronizmai – jie reikalingi romanų konfliktui paryškinti ir spręsti. Scottas matydavo žmogų kaip istorijos produktą ir kūrėją. Istoriniai procesai nepriklauso nuo žmogaus, nuo atskirų individų norų. Personažai – istoriškai determinuotos asmenybės; individualizuota detalė, kalba, portretas – istoriškai tikslūs. Toks veikėjas formuoja istorinio romano linijas: 1) asmeninis veikėjo gyvenimas; 2) visuomenės būvį. Veikėjų likimai nuolat klostosi valstybės egzistavimo fone. Veikėjai turi savo asmeninį gyvenimą, bet jų poelgiai ribojami – 2 linijų prieštaravimai. Scotto romanuose sintezavosi daug tradicijų. Skiria: riterių romaną – vidiniai jausmai, gyvenimas; romanas romanis – Scottas, romanas novels – determinuota asmenybė, kuri gyvena tam tikroje epochoje, jį veikia veikėjai (Balzac, Stendhal). Galima matyti Scotto romanuose istorijos laikotarpį, determinuotą veikėją – susilieja dviejų romanų tipų požymiai. Pranc. istorinis romanas iš pradžių tęsia Scotto romanus, jų romanuose veikėjas tarpininkas siejantis dabartį ir praeitį. Skoto romanuose – epochos konfliktai, žmonių santykiai.

18. Amerikiečių romantizmas. E. A. Poe novelistika ir kūrybinio metodo ypatumai. Apsakymo teorija. Apsakymų rūšys.

Mirus žmonai jis neteko dvasinės pusiausvyros, blaškėsi. Jį nuolat persekiojo beprotystės baimė. E. Po – “Siaubas iš Vokietijos, tai sielos siaubas”. Jo llit. palikimas – apie 70 novelių, prozinių pasakojimų, 50 eilėraščių, teoriniai ir kritiniai straipsniai. Mokėjo tobulai aprašyti siaubą, dvasines ir fizines kančias, organinės materijos irimą ir mirtį. Jį domina įvairūs kančios pasireiškiami, liguista sielos būseną, kuri sukelia baimę, siaubą. Jo novelėse mirusieji kartais sugrįžta pas gyvuosius. Po tiki protinga visatos sandara, siekia išspręsti neišsprendžiama, įžvelgti kosminių pasaulių horizontus, paaiškinti gyvenimo paslaptis. Jis negaili ironijos, satyros čia turbūt žmonių sumaterialėjimui, žiaurumui, tironijai. Savo noveles Po vadina groteskais, arabeskomis, loginiais pasakojimais. Žanro, tematikos ir tonalumo požiūriu jas galima vadinti siaubo, detektyvinėmis, fantastinėmis. Visos Po novelės pasižymi patraukliu pasakojimu, veiksmo ar emocine įtampa, tik jam būdinga atmosfera bei efektu.

19. Realizmas. Istorinių, politinių, mokslo “faktorių” įtaka realizmo raidai. Realistinio meno ypatumai, tipizacijos principas.

30-tais 19a. pradeda formuotis nauja kryptis. 1857m. atsiranda jos pavadinimas, kai pranc. rašytojas Chanfleury išleis straipsnių rinkinį “Realizmas”. Jis laikomas naivaus realizmo mokyklos pradininku ir teoretiku. Menas turi išlaisvinti nuo idėjų. Meno tikslas – tikrovės, realybės atvaizdavimas. Mokyklos atstovai: Duranty. Realizmas formuojasi iš pradžių Prancūzijoje ir Anglijoje kitoje Europos dalyje 2. 19a pus. Lyginimas ir priešinimas – realistai aklai neneigia ir nepriima romantinių tezių, estetikos. Jie bando pertvarkyti. Dėmesio centre – asmenybės ir visuomenės konfliktas. Pirmuose kūriniuose matomi romantikos estetikos pėdsakai. 2. 119a. pusė – dingsta saitai tarp romantikų ir realistų estetikos. realizmo atsiradimą nulėmė gamtos mokslų ir technikos suklestėjimas. Pirmoje 19a. pusėje “Pozityvizmo filosofija” – Comte’o. Ji atrodo paprasta. Comte atsisako idealaus pažinimo, teigia empirinio pažinimo reikšmę. Mokslo tikslas – empiriškas reiškinio aprašymas. Pagrindinė sąvoka – eksperimentas, reikia eksperimentaliai pažinti pasaulį ir žmogų, tačiau žmogus negali pažinti visko. Realistai aprašo ir tyrinėja žmogaus gyvenimą. Veikėjas – socialiai determinuotas žmogus. Objektyvumas ir tipizacija – realizmo literatūros principai. Žmogus yra istoriškai konkretus, istorija nėra simbolis. Pagr. lit. priemonė – aprašymas; temos – žmogus, psichologija ir socialinė būtis. Mėgstamiausias žanras – socialinis ir psichologinis romanas.

20. Stendalis – prancūzų realizmo pradininkas. Estetinės pažiūros “Raudona ir Juoda”: pasakojimo ypatumai, psichologinės analizės savitumas, literatūrinio portreto technika.

Neslepia aistros melui. Dvilypumas – įgimtas jo bruožas. Demonstravo Edipo kompleksą. Buvo keistas, mėgino tobulinti savo asmenybę. Jautrumas šalia šalto intelekto. Kūryboje atsispindėjo jį kamavusios problemos. Romanai vaizdavo tą patį jausmą, trys pagr. veikėjai, skirtingų likimų. Stendalis tarsi užsidėjęs kaukę (slapyvardis, datos, vardai). Aistrą ir jos psichologiją – mėgina nagrinėti intelekto pastangomis. Protas ir aistra – dvilypumas. “Traktate apie meilę” stebi analizuoja, moksline kalba aprašo aistrą, lygina skirtingų šalių papročius, skiria 4 meilės tipus, 7 meilės etapus. “RJ” – siužeto liniją, idėją

pasiskolino iš laikraščių. Romane daug gyvulių ir negyvų istorinių realijų. Daug įvykių iš Stendalio biografijos. Daug epigrafų. Meno medžiagos pateikimo naujoviškumas. Mėgino suderinti psichologijos mokslą ir poetinę kūrybą. Proto ir aistros priešinimas – pagr. problema. Išplečia portreto sudedamųjų dalių kiekį ir kokybę. Vaizduoja veidą, figūrą, gestus ir aprangą. Objektas pasikeičia priklausomai nuo stebėtojo vidinių išgyvenimų, būsenos. Svarbiausios portreto detalės – akys ir apranga. Nuolat parodo vidų per išorę. Mėginimai struktūruoti skyrius – yra pasakomieji ir analitiniai skyriai. Jausmo – proto ddialektika nulemia veikėjų santykius. Jie nesupranta savęs. Jie bendraudami užsideda kaukes “RJ” vadinasi nes egzistuoja dvi spalvingos– pranašystės scenos (bažnyčioje prieš eidamas į Renalio namus, kur užuolaidos kruvinai nudažė vandenį; gedulingi Matildos rūbai pranašauja bausmę, gedulą). Kiti sako, kad tai proto ir aistros spalvos.

21. H. de Balzac. “Žmogiškosios komedijos” kūrimo istorija, kūrinių klasifikacija (sumanymas, struktūra, ypatumai).

Tikroviškumas ir personažų vaizdavimo ypatumai – tai jo romanų bruožai. “Žmogiškoji komedija” – bendras kūrinių pavadinimas. Jos paantraštės: “Visuomenės istorija iš 3 dalių” tai 998 romanai iš 2000 personažų. Tai pakankamai vientisas kūrinys – vienas istorijos laikotarpis ir personažai, keliaujantys iš vieno romano į kitą. Kiekvienas romanas – tai skirtingas kūrinys. Neturi užuomazgų ir atomazgos tradicine prasme, o visas epas neturi pradžios ir pabaigos. CChronologinės pasakojimo ribos be galo išplėstos, visa tai sukelia tikrumo jausmą. Čia visur galima matyti socialinę analizę, istorinį požiūrį į bet kokį reiškinį, realistinį požiūrį į žmogų ir visuomenę. “ŽK” susideda iš 3 dalių: 1. papročių etiudai (privataus gyvenimo scenos, provincijos gyvenimo scenos, Paryžiaus gyvenimo, karo, politinio, kaimo gyvenimo scenos). 2. filosofiniai etiudai: 22 romanai. 3. Analitiniai etiudai: 1 romanas “Santuokos fiziologija”. Sistemos esmė – ryšys tarp žmogaus psichologijos ir fiziologijos. Psichologija sąlygoja fiziologinę būseną.

22. H. de Balzac. Filosofinis romanas “Šagrenės oda”: kompozicija (epigrafo bei epilogo vaidmuo), fantastinio elemento reikšmė, dviejų egzistavimų principų supriešinimas, subjektyvumo – objektyvumo problema.

Iš pradžių planavo parašyti novelę. Atsirado galimybė supriešinti du gyvenimo būdus (taupus – išlaidus). Beveik visi įvykiai formuoja dvi kontrastingas linijas. Tau[pus ggyvenimas leidžia gyventi ilgai ir ramiai, o išlaidus – kupinas aistrų ir norų, kurie sudegina žmogų fiziškai. Beveik visos scenos simbolinės. Centrinis veikėjas randasi tarp dviejų kraštutinumų. Autorius nuolat pateikia kelis atsakymų variantus. Trečias asmuo pasakoja tam tikrus įvykius, visa tai komentuoja autorius (jo požiūris į Rafaelį nepaprastai lankstus). Stebi ir analizuoja. Jo požiūris vystosi ir pasikeičia laikui bėgant. Čia nėra gėrio ir blogio priešinimo. Tikrosios poetikos apraiškos – tai universalumas – mėginimas suderinti kelių žanrų bruožus. Matome skurdo tragediją, vvilties ir nevilties kovą, sąžinės dramą. Turi epigrafą pasiskolintą iš L. Sterno "Tristramo Šendžio”. Epilogas irgi atmeta vienareikšmio sprendimo galimybę.

23. Antrasis prancūzų realizmo etapas. G. Flaubert’as. Filosofinės bei estetinės pažiūros. Objektyvumo principas.

Jo kūrybos palikimas nedidelis. Parašė 4 romanus: Ponia Bovari, jausmų ugdymas, Salambo, Bavaras ir Pelimšė. Jo sąmonėje gėris ir blogis pakeičiamas grožio ir bjaurumo kategorijomis. Žmogus niekas, kūrinys viskas. Jis buvo skeptikas, abejojo, kad progresas, religija yra kažko verti. Grožis – vienintelė vertybė, konkretus aistros objektas. Realusis pasaulis įgyja neįprastų atspalvių. Estetinis idealas matomas visur. Jis žiūrėjo į istoriją kaip į nusikaltimų ir nelaimių kaitą. Mėgino suderinti mokslą ir meną. Menas kyla vaizduotėje, atsiranda instinktyviai, mokslas – antrasis kūrybos proceso etapas. Pasaulis- tai visuma, kur kiekvienas daiktas susietas su kitais daiktais, todėl menininkas turi vaizduoti įvykių vienovę. Pasaulyje negali būti nieko atsitiktinio. Kiekviena pasekmė turi priežastį. Didelis menas – moksliškas ir beasmenis. Kūrybos esmė – ne kopijuoti, o taip išgalvoti pasaulį, kad jis atrodytų daug realesnis negu tikroji realybė. Jis mato ir jaučia kiekvieną veikėją. Nuostabi forma neįmanoma be nuostabaus turinio. Trumpino tekstus, siekė tikslumo. Kiekvienas žodis griežtai savo vietoje.

24. G. Flaubert’as. "Ponia Bovari” – naujas pasakojimo tipas: tema, siužetas, veikėjai ( jų aprašymo ypatumai), forma ir jjų pristatymo ypatumai. Montažo problema.

Romanas pasakoja paprastą istoriją apie provincijos gyvenimą. Ji laukia kažko didelio ir nuostabaus jaunystėje. Flaubertas mėgina ištirti neapibrėžtą ilgesį. Pagr. veikėjos ir autoriaus santykiai – pagr. romano prieštaravimas. "Ponia Bovari – tai aš”. Dviejų valių kova, dinamiška sąveika. Įžangoje naudoja žodį "mes”, ir juokiasi iš Šarlio, jo kalbos. Vėliau tokia kalba nepasikartoja. Visi kalba labai nepriekaištingai, taisyklingai. Veikėjai visi kalba vienodai, jis nekūrė personažų kalbų ypatumų. Veiksmą komentuoja savotišką anonimiška sąmonė. Personažus skiria charakteris. Aistringa moteris atsiduria pasaulyje, kur nėra vietos idealui, jos gyvenimo rezultatu gali būti tik mirtis. Pasikartojimai pranašauja Emmos mirtį, bet pasaulis yra negyvas. Provincijoje nėra ryškių, įspūdingų įvykių. Čia kartojasi ne gyvenimas, o buvimas. Romane kartojasi ne gyvenimas, o mirtis. Panaikinti užburtą ratą sugeba Emma savo mirtimi. Tai biografinis romanas. Čia matome Šarlio, o ne Emmos biografiją. Prasideda Šarlio vaikyste ir baigiasi jo mirtimi. Romane žodis praranda savo funkciją. Pokalbiuose žmonės negirdi vienas kito. Kiekvienas daiktas atskleidžia estetinę esmę. Personažai pristatomi per negyvų daiktų aprašymą. Apranga tampa veikėjo ženklu. Vienintelė išimtis Emma. Jos moteriškumas yra nuolat pabrėžiamas. Vyrų čia praktiškai nėra. Pinigai ir meilė žingsniuoja kartu. Tai: banali istorija apie provinciją, savotiška "Fausto” variacija, šiuolaikinės Magdalenos istorija; komedija apie tai, kaip žžmogui tenka klysti. Išryškėja teksto dvilypumas.

25. Natūralizmas. Visuomeninės, mokslinės, literatūrinės atsiradimo prielaidos. Pozityvizmo filosofijos įtaka. Biologinė ir socialinė žmogaus koncepcija. (H. Taine’o "3 – jų faktorių teorija”).

Kaip lit. kryptis pradėjo formuotis 60. 19a. metais. Prasidėjo Taine’o veikla. Jo pažiūros buvo išdėstytos veikaluose” apie protą”. Lit. kūrinys – ne užgaida, ne vaizduotės žaismas, o dėsningas proto būsenos rezultatas, nulemtas tam tikrų priežasčių. Iš tos tezės gimė 3 – jų faktorių Taine’o teorija: 3 – jų faktorių sąveika: aplinka, momentas ir rasė. Rasė – žmogaus prigimtinės, paveldėtos savybės, įgimti fiziologiniai bruožai. Aplinka- socialinės vystymosi sąlygos, išsilavinimas, bendravimo ratas. Momentas- istorijos laikotarpis ir jo savitumai, laiko dvasia. Jų sąveika lemia žanrų, stilių atsiradimo dėsnius. Taine suvokia žmogų kaip biologinę būtybę, todėl rasės faktorius jam pagrindinis. Literatas – natūralistas turi ištirti biologinius žmogaus įstatymus. Pagr. jų sąvoka – eksperimentas. Svarbiausi natūralistai – broliai Gonkūrai, Guy de Maupassan, E. Zola.

26. E. Zola natūralizmo teorija: jo traktato "eksperimentinis romanas” svarbiausios idėjos (natūralizmo lit. bruožai).

Mėgina dėstyti naują požiūri į meną. Ištirti žmogaus temperamentą. Žmogus jam biologinė būtybė. Menininko užduotis – sukurti eksperimentinį romaną, kuris atspindėtų fiziologijos įstatymus. Eksperimentinis – patikrintas sunkiais išbandymais. Eksperimentatorius tardo gamtą, žmonių aistras, kad galima būtų pamatyti intelektą ir

visus įstatymus. Natūralistas turi parodyti, kokią įtaką turi žmogui paveldėtos savybės ir aplinka. Objektyvumas – esminis natūralizmo bruožas. Zola romanas atlieka bandymus su charakteriu, aistromis.

27. E. Zola "Rūgonų Makarų” ciklo sumanymas, įgyvendinimas, ypatumai. Ciklo romanų problemos. Impresionistiniai Zola prozos bruožai.

Jo romanų ciklas – baisaus paveldimumo sąlygojama vienos šeimos istorija. Ciklą sudaro 20 romanų. Kiekviename matome R.M. šeimos atstovus. Jis mėgino parodyti savo metodologiją. Keitė savo dėmesio objektus. Vaizdavo ir tyrinėjo sostinės, provincijos, aukštuomenės ir kitų luomų gyvenimą. Zola romanai vvaizduoja skirtingų socialinių luomų ir skirtingų profesijų žmones. Ciklo rėmuose yra skirtingi romano žanro potipiai: socialiniai, psichologiniai, romanas – detektyvas "žmogus – žvėris”. R.M. – vientisas kūrinys. Dalys neturi užuomazgos ir atomazgos. Kiekvienas romanas turi pagr. idėją – tezę. Tai mintis, aplink kurią rutuliojasi veiksmas. Kartais tiesiogiai, kartais metafiziškai. Ją pristato romano pavadinimas.

28. E. Zola "Moterų laimė” (kūryba): siužetas, personažai, objektyvumo – subjektyvumo problema, aprašymų vaidmuo, natūralizmo idėjos ir jų impresionistinis apiforminimas.

Pavadinimas pateikia pagr. idėją – laimę. Laimė &– tai Oktavo Mure parduotuvės pavadinimas. Denizos Bodiu istorija primena pasaką. Tai ne tikroviška, todėl pažeidžia natūralizmą. Zola desakralizuoja veikėjus ir sakralizuoja menininką. Tikrovės fragmentas, pamatytas pro temperamento prizmę, = kūrinys. Zola kūryba demonstruoja impresionistiškumą. Centrinis veikėjas dažnai buvo tapytojas (("kūryba”). Mėgina perkelti į literatūrą tapybos principą. Mėgina parodyti nuolatinį judėjimą ir akimirkos pakeitimus. Mėgina sukurti naują kalbą, suteikti žodžiui naujas funkcijas. Mes matome vos pagauna mus jausmus ir būsenas. Pasikeitus nuotaikai, pasikeičia peizažas. Taip čia atsiranda ypatinga psichologizmo forma. Tai leidžia parodyti žmogaus gelmę.

"Kūryba” – 14 romanas. Romano pavadinimas pateikia pagr. temą. Menininko romanas apie tapybą ir tapytoją. Romano protagonistas – Klodas Lantje. Jis paveldėjo neurozę, kuri buvo jo genialumo priežastimi. Jis dievina savo nutapytą moterį ir aukoja jai savo žmoną. Sugeba gyventi realiame pasaulyje ir tapyti. Klodas mėginas panaikinti ribą tarp realaus gyvenimo ir kūrybos. Po sūnaus mirties negali atsigauti iš sielvarto. Atsisako realybės kaip menininkas, o vėliau kaip žmogus. Romanas atvaizduoja Zola vidines abejones. Kyla menininko iir visuomenės konfliktas.

29. Guy de Maupassant "Mielas draugas”. Objektyvumo problema, montažo reikšmė, detalės vaidmuo.

Iš pradžių nepateikia mums scenos, matomas montažas. Tai tobulas montažo pavyzdys. Objektyvumo problema labai svarbi, vienas pagrindinių principų. Jo proza – ypač objektyvus pasakojimas. Jis ne pasakoja, o vaizduoja. Čia nėra autoriaus komentarų. Jis keistai derina subjektyvumą ir objektyvumą. Autoriaus visuomenės negalima nepastebėti, nors nenusakoma tiesiogiai. Vertina veikėjai. Kiekvienas veikėjas turi teigiamų ir neigiamų bruožų. Kuo daugiau, tuo greičiau vyksta veiksmas. Jis atspindi, atitinka Žoržo karjeros ttempą. Jo portretas kuriamas tiksliomis detalėmis. Ūsai – vyro – prostitutės žymė. Kokia aplinka, toks ir Don Žuanas, kuris turi autoriaus bruožų.

30. Guy de Maupassant. Jo novelistika: novelių tipai, temos, kompozicija, stilius.

"Pampuška” – susideda iš 3-jų pagrindinių epizodų. Kompozicija rėminė. Matome veikėjo apibūdinimą, kiekvieną charakterizuoja detalė. Jis apibūdina ne būtinai daiktais. Novelės esmė – prūsų kareivių reikalavimas ir Pampuškos patriotinis pasipriešinimas. Leidžia novelių rinkinį "Ponios Telje namai”. Čia dominuoja natūralistinės problemos: instinktų valdžia, paveldimumas, žmogaus prigimtis, jo siekių menkumas. Pesimistinis požiūris į žmogų. Aukštuomenė skiriasi nuo prastuomenės, kai sugeba nuslėpti tikras poelgių priežastis. Novelėse veikia skirtingų sluoksnių tipai. Teminė klasifikacija: prancūzų – prūsų karo, pinigų, moralės, liaudies, meilės, grožio ieškojimo, prostitučių, neteisėtų vaikų, beprotystės ir antgamtinių reiškinių novelės. Literatūra lemia žmogaus meilės suvokimą, požiūris į ją. Meilė jam – labai trumpalaikis reiškinys, kuris verčia žmogų kentėti. Novelė "Senelės patarimai” – gamta sukūrė mus mylėti daug kartų. Jis nuolat neigiamai žiūri į žmogų ir visuomenę. Jis ne idealizuoja savo personažų. Įvykis demonstruoja žmogaus prigimtį, kas jį supa, koks jis yra. Menka priežastis, ir pakankamai reikšmingos pasekmės. Mopasano novelės struktūra atgaivina anekdoto įtemptumą. Novelės prasmė formuojama iš paradoksų, netikėtų metamorfozių. Nuotaika: komiška, tragiška, satyrinė, lyrinė – labai skirtinga.

31. Teorija "menas menui” .. Poetinė Parnaso mokykla, parnasiečių poezijos ypatumai. Teofilas Gautier.

Parnaso mokykla – tai poetų grupė, kurie pakeitė romantikus. Atstovai: de Lisle, T. Gautier. Pavadinimas įsitvirtino 1866m., kai buvo išleistas rinkinys "Šiuolaikinis Parnasas”. Jų idėjos: grynasis beaistris menas ("menas menui”) ir formos tobulumas. Poezijos pasaulis – tai nuostabių, šaltų formų erdvė ir bet kuriai aistrai šioje erdvėje nebelieka vietos. De Lisle išleido rinkinį "Antikos eilėraščiai”. Tai buvo programinis parnasiečių rinkinys. Jo bruožai: įvaizdžio plastiškumas, kalbos rafinuotumas, koloritas, ritmo tikslumas. Parnasiečių simbolis – dramblio kaulo bokštas.

Gautier įprasmina naujus romantinius idealus. Jo straipsniai apie meną – didžioji paveldo dalis. "Kapitonas Frakasas” paskutinis aukštai įvertinas jo kūrinys. Tai istorinio romano atmaina. Jis įprasmina tai, ką padarė Scottas. Gautier plėtojo Hugo romaną. Istorijos romano ypatumai novelėse – istorijos laikotarpis perteikiamas per meno ženklus, apraiškas. Jo istorizmas pasireiškia ten, kur dėmesys praėjusiai kultūrai. "K. F.” – siekia suvokti kitos kultūros dvasią. Vaizduoja praeitį, kaip vienovę, nekreipia dėmesio į socialinius konfliktus. Priešingos socialinės klasė sulyginamos. Atsisako soc. Analizės. Daug citatų. Mažos detalės padeda formuoti istorinį koloritą. Kuria avantiūrinį romaną. Baroną meilė verčia palikti savo dvarą. Įgyja auklėjamojo romano bruožų. Dualas – sąlygotas dvilypio veikėjo statuso. Atvirai naikino tikėjimą. Finale romanas virsta pasaka. Komediantai uždeda kaukę ir gyvenime jjie turi kaukę. Baronas priešinasi kaukei. Kaukės miršta, tik jos gali numirti. Lokio epizodas gražina Sigonjoką namo. Namas pateikia veikėjui ypatumus. Jo pasaulis nenumano aistrų, tai kultūros žaidimas. Naudoja komediją, kuri menkina jausmus. Neįmanoma meilė tarp vieno soc. Sluoksnio.

"Mumijos kojelė” – ironistinis žaismas. Naujas meilės supratimas – kelionė į kitą kultūrą. Akys – svarbiausias jutimo organas. Nevertino gamtos, nemėgo jos – mirtinai nuobodu. Dėmesį traukė meno kūriniai. Apnuogina lit. priemones, leidžia skaitytojui pažiūrėti. Jos tampa vaizdavimo objektu. Menas buvo jam sulelė, kuri galėjo jį gelbėti.

32. Oscar Wilde. Estetizmo teorijos pagr. tezės: meno ir tikrovės, etinio, estetinio pradų sąveika, kritiko vaidmuo, grožio kultas.

Menas ir gyvenimas – du priešingi dalykai. Todėl menas, kuris seka gyvenimu, nepakyla aukščiau už nuobodžią prozą. Ir romanas ir teatras neturi pasyti tikrovės. Jis ne tik kad seka gyvenimu, bet dar atvirkščiai – gyvenimas tvarkosi pagal meną. Kai tik literatūroje atsiranda Verteris, tuoj ir gyvenime priviso Verterių. Gavo savotiško grožio, nusižiūrėjusios į prerafaelitų paveikus. Pati gamta paseka menu. Tikrovė visados stovi žemiau už meną. Menas taip pat nepriklauso nei nuo tiesos nei nuo dorovės. Aukščiausias menas yra literatūra. Tikras menininkas bus tas, kuris nieko nekurs, bet savo gyvenimą pavers nuostabesniu šedevru už visus tuos, kurie buvo nupiešti, parašyti,

išdainuoti.

33. Oscar Wilde "Doriano Grėjaus portretas”: estetizmo idėjos ir jų dėstymo ypatybės – dialogo tipai ir jų reikšmė prasmės formavimui; paradoksų vaidmuo.

Visas savo mintis sudėjo į šią knygą. Joje parodoma, kaip gyvenime viskas nyksta, miršta, tik vienas menas amžinai išlieka. Šito pasakojimo rėmuose sudėjo ne tik estetizmo teoriją, bet ir praktiką, pasibaigusią šiurpia katastrofa. Pirmiausia Grėjus susižavi K. Bažnyčia, tiksliau iškilmingomis jos apeigomis. Vėliau kurį laiką pasidavė materialistinėms teorijoms. Kai jos įgriso, ėmė gėrėtis kvapniais, brangiausiais akmenimis, puikiomis medžiagomis. Smilkalų kkvapas jam rodėsi mistiškas, žibuoklės priminė mirusią meilę. Nusigręžė į muziką. Pagaliau tikrovėj nori apsvaigti. Į savo herojaus sielą giliau nepasineria, paviršium slankioja. Bet jo rašto stilius puikus.

34. Simbolizmas. Pagrindiniai simbolizmo pasaulėjautos, bei estetikos bruožai. Menų sintezės idėja. S. Mallarmė, P. Verlaine, A. Rimbaud.

Simbolizmo ištakos sietinos su romantizmu. Jis leidžia įžvelgti buities tiesą. Estetiniai pamatai pradėjo formuotis 60-70m. ir susiformavo Bodlero mokykloje. Simbolizmas gali būti nereliginis ir antireliginis. Bodleras sėmėsi iš savo satanizmo, Rimbaud atsisako tikėjimo, Mallarme buvo ateistas.

Šarlis Bodler –– išleido rinkiny "Piktybės gėlės”. Turėjo jautrią sielą. Jį kamavo baimė ir nepasiekiamas susižavėjimas, nes norėjo būti kaip visi. Baimė kilo iš puikybės. Buvo įsitikinęs savo išskirtinumu. Meldėsi ir dievui ir šėtonui. Slapta svajonė – sujungti , sutaikyti Dievą ir ššėtoną. Jam svetimas misticizmas, jį jaudino gyvenimo paslaptis. Jam svetimas materializmas. Jis pripažįsta grožį. Esmės sąvoka neprileidžia jokio atsitiktinumo, simbolio poezija pašaukta įveikti atsitiktinumą. Savo poezijoje kultivuoja logiką , analizę, apgalvotą meistriškumą ir griežtą formą. Jo pamėgtoji forma – sonetas.

Polis Verlenas – Buvo kankinamas dvilypumo. Išleido keletą rinkinių. Viltis gyventi paprastai. Suvokė savo vienatvę. Siela, daiktus ir gamtą sieja tapatybės santykiai. Daiktai gali verkti, gyventi, liūdėti. Peizažas = sielos būsena, jie ištirpsta vienas kitame. Vartoja esamąjį laiką. Orientuojasi į maginę žodžio galią. Mėgina kurti sugestinę poeziją. Mėgina transformuoti eilėraštį. Pradėjo formuoti žemo stiliaus žodžius. Eilėraščiuose gramatiškai netaisyklingi žodžiai, posakiai. Naudoja ritmiką.

Artūras Rembo – jautėsi esąs kitas. Gyvenimas – vienas iš daugelio įmanomų. Pririša daiktams jiems nebūdingas savybes ir ff-jas. Netikėtai suartina daiktus, epizodus, situacijas. Jis derina tarsi atskirus fragmentus. Jo eilių suvokimas – sakralinis aktas. Mėgina išversti prasmę. Apie protą jis nekalba. Poezijai suprasti reikalingos juslės. "Vasara pragare” – atgailos knyga. Poezija – eksperimentas su savimi.

Stefanas Mallarme – jo kalbos nesuprantamumas. Žavisi eilių paslaptingumu. Kalbos nesuprantamumas laikomas poezijos vertybe.Pasaulis susideda ne iš daiktų, o iš prisiminimų apie juos. Pasaulis – liūdnai tobula forma. Daiktai nėra realūs. Visoms kaukėms būdingas bejėgiškumas. Rašo daug antkapinių eilių. Tik anapus žemiško gyvenimo ppoetas tampa pats savimi. Visoje kūryboje matome du moters tipus: pikantiška-aistringa ir švelni. Pasaulio erdvę suvokia kaip kūrybos erdvę. Turėtų kalbėti pati kalba, o ne žmogus. Eilėse parodo pasaulį, kuris išaustas iš nebūties. Jo poezijoje buvo pranašystė, kad ateis nauja poezija, literatūra.

35. Maurice’o Maeterlinck’o simbolistinis teatras. Statiškojo teatro idėja, būsenų analizė, veikėjų ypatumai, "antrojo dialogo” reikšmė, "aklumo” ir regėjimo tema.

Jo mistiškumas neturi nieko bendra su religiškumu. Tai vaikiškas gebėjimas pamatyti nematomą ir įkūnyti nematomą pasaulio reikšmę. Teatro reiškiniai tampa simboliniais. Simbolistiniame teatre atsisakoma realaus pasaulio daiktų, reiškinių. Matome daiktą, jis visų pirma yra simbolis.

Pirmoji jo drama "Malena” – atsiranda paslapties atmosfera, tragizmas. Malenos istorija pasakoja apie meilę, šalia kurios matoma baimė. Tai nepaaiškinamas ir beformis jausmas. Nežinojimo, baimės laukimas – motyvas, kuris organizuoja pjesės motyvą.

"Nekviestoji viešnia” ir "Aklieji” primena viena kitą. Mirties ir žmogaus lemties tema. Veikėjai laukia. "N.V.” vaizduoja mirties artėjimą.