A. Smito teorijos, dėstymas Lietuvoje

TURINYS

I. ĮVADAS 2

II. SMITO TEORIJOS 3

III. EKONOMIKOS TEORIJA. „NEMATOMOS RANKOS“ TEORIJA 4

IV. „MORALINIŲ JAUSMŲ“TEORIJA. MORALINĖS ĮŽVALGOS 5

V. „TAUTŲ TURTO“ METODOLOGIJA 7

VI. APIE APRIBOJIMUS IMPORTUI IR KAPITALĄ 8

VII. APIE MOKESČIUS 9

VIII. A. SMITO TEORIJOS DĖSTYMAS LIETUVOJE 10

IX. TEORINĖ EKONOMIKA IR EKONOMINĖS MINTIES ISTORIJA PETRO ŠALČIAUS DARBUOSE 11

X. IŠVADA 14

NAUDOTA LITERATŪRA 15I. ĮVADAS

ADAMAS SMITAS gimė 1723 m. birželio 5 d. muitininko šeimoje, Kerkoldžio miestelyje, netoli Edinburgo. Jis buvo logikos profesorius, Glazgo universitete dėstė filosofiją. Būdamas hercogo šeimos mokytojas, lankėsi Prancūzijoje, kur susipažino su Švietimo epochos atstovais. Vėliau pasitraukė iš šios veiklos ir ėmėsi pprivačių studijų. Pradėjus plėtotis pramonei, mokslo populiarinimo veikaluose A. Smitas aprašė visas savo laikų ekonomikos teorijas bei kryptis.

A. Smito gyvenamasis metas – XVIII amžius – subrandino svarbiausias socialines, dvasines ir technologines prielaidas susiformuoti rinkos sistemai kaip visuotinai priimtinam ir įsigalinčiam ūkinio gyvenimo būdui, politinių, kultūrinių ir net etinių santykių pagrindui. Tos prielaidos – tai pirmiausia prekybos intensyvėjimas ir pinigų naudojimo išplitimas, jų apskaitos poreikis ir techninė gamybos pažanga. Ne naujų žemių grobimas, kolonijų užkariavimas, kaip buvo įprasta iki tol, bbet pelno ir turto kaupimas tapo tautų ir valstybių gyvastingumo šaltiniu. Kartu formavosi ir vadinamojo „ekonominio žmogaus“, įnikusio į išteklių naudojimo racionalizavimą, tipas.

Smitui istorija lėmė būti vienu iš autoritetingiausių šių naujų visuotinių gyvenimo apraiškų ir tendencijų teorinių pagrindėjų. Jis parašė ddu veikalus – 1759 m. „Moralinių jausmų teoriją“ ir 1776 m. „Tautų turtą“ – kuriuose, įžvalgiai išanalizavęs dvi svarbiausias visuomenės ir individo gyvenimo sritis – dvasinę ir materialinę, siekė filosofiškai pagrįsti minėtus naujus epochos pokyčius kaip geriausiai atitinkančius žmogaus prigimtį, tautų dvasinį būvį ir užtikrinančius materialinę gerovę.

Iš rankraštinio Smito palikimo beveik nieko nėra išlikę, nes prieš mirtį jo paties prašymu visas jo archyvas buvo sudegintas. Tačiau yra išlikę keletas Glazgo universitete 1762 – 1764 m. skaitytų paskaitų konspektų, užrašytų Smito studentų. Vieni iš tokių užrašų buvo atrasti XIX a. pabaigoje, moralės filosofijos kurso baigiamoji dalis, skirta teisei ir ekonomikai, kur išdėstytos pagrindinės idėjos apie darbo pasidalijimo reikšmę, darbo vertę, natūraliąją kainą ir rinkos kainą, merkantilizmo kritiką ir prekybos laisvę.II. SSMITO TEORIJOS

Smitas nebuvo politinės ekonomijos pradininkas. Šio mokslo pagrindus padėjo jo garsūs pirmtakai. Bet Smitas ne tik žengė toliau už juos žmonių ūkinės veiklos pažinimo srityje – jis pirmasis tas žinias pavertė nuoseklia turto (vertės) kūrimo bei paskirstymo teorija ir savo išvadas pritaikė tuometinei valdovų ekonominei politikai vertinti. Savo darbuose Smitas toliau vystė darbinės vertės kaip sudaiktinto darbo teoriją ir pabrėžė, kad darbas yra vienintelis ir tikras prekės mainomosios (tikrosios) vertės matas. Jis kėlė klausimą, kodėl rinkos (nominalioji) kaina paprastai nnesutampa su tikrąja prekių kaina, t. y. su jų mainomąja verte. Bet kuriuo atveju kaina priklauso nuo paklausos, nes darbo užmokestis didesnis kylančioje ekonomikoje, t. y. didėjant paklausai, negu nuosmukio ar stabilios ekonomikos būsenoje. A. Smitas teigė, kad bet kurios prekės vertė asmeniui, numačiusiam ją pakeisti į kitus daiktus, yra lygi darbo kiekiui, kurį jis gali pirkti už ją arba gauti, todėl susidūrė su prieštaravimu: jeigu mainomąją prekių vertę sukuria savininko pirktas darbas, tai kaip paaiškinti šios vertės pasiskirstymą tarp įvairiausių visuomenės klasių. Juk visa sukurta mainomoji vertė turi priklausyti darbininkui, o jos pasiskirstymas tarp klasių yra vertės dėsnių pažeidimas, todėl A. Smitas darė išvadą, kad vertės dėsnis veikė tik pirmykštėse visuomenėse, kai dar nebuvo kapitalo ir privatinės žemės nuosavybės. Smitas išsamiai paaiškino, kaip vadovaudamiesi privačiais interesais individai tam tikromis sąlygomis kartu įgyvendina ir visuomenės interesus. Tos sąlygos – tai tobulos konkurencijos sistema, t. y. tokia sistema, kai privati ūkinė iniciatyva yra praktiškai kiekvieno individo reikalas ir kiekvienas individas veikia vadovaudamasis nepriklausomai nuo jo veiklos ir norų susiklostančiomis rinkos kainomis.

Savo ruožtu kainos susiklosto ne kokio nors išorės veiksnio valia ar dėl jo įsikišimo, bet kaip gausių privačių gamintojų sprendimų bendra pasekmė. Šį tobulą pasiūlos ir paklausos susibalansavimą tarpininkaujant kainų mechanizmui nnevaržomos konkurencijos sąlygomis Smitas pavadino „nematoma ranka“. Tai ji taip lengvai ir sklandžiai egoistinį kiekvieno individo naudos siekimą įjungia į tuo metu vykstantį visuomenės gerovės kilimo procesą.

Savanaudiškas elgesys buvo laikomas antivisuomenišku, jis buvo tapatinamas su išnaudojimu, t. y. su naudos, atsirandančios dėl žmonių nelygybės jų tarpusavio santykiuose, gavimu. Tokiu nepagrįstu asmeninės naudos siekimo ir išnaudojimo tapatinimu spekuliavo XIX a. socialistai, pasiūlę netikrą alternatyvą – panaikinti privatinę gamybos priemonių nuosavybę ir taip pakirsti pačias savanaudiškos veiklos šaknis ir galimybes.III. EKONOMIKOS TEORIJA. „NEMATOMOS RANKOS“ TEORIJA

Smitas neidealizuoja savo atrastosios „nematomos rankos“. Jis žino, kad nevaržoma laisvė siekti naudos sau tam tikromis aplinkybėmis (suardžius laisvos konkurencijos sistemą sukuriant rinkos dalyvių nelygybę arba pasinaudojant ja) gali paskatinti žmones elgtis antivisuomeniškai, išnaudotojiškai arba žalingai visuomenės gerovei ir neefektyviai naudoti išteklius. Jis rašo: „Vieno amato žmonės nedažnai susiburia kartu net pasilinksminti ar pramogauti, bet susitikus jų pokalbis baigiasi sąmokslu prieš visuomenę arba kokiu nors sumanymu pakelti kainas. Žinoma, jokiu įstatymu, kuris pats arba jo įgyvendinimas nepažeistų laisvės ir teisingumo, neįmanoma užkirsti kelio tokiems susitikimams. Tačiau nors įstatymas negali trukdyti to paties amato žmonėms kartais susirinkti draugėn, jis neturi remti tokių susirinkimų, juolab padaryti jų privalomų“.

Toks neįprastai jautrus reagavimas į bet kokius verslo ar valdžios veiksmus, ribojančius laisvą kkonkurenciją vidaus rinkoje ir tarptautinėje prekyboje, rodo, kokiu dideliu pavojumi žmonių santykių moralumui ir ūkinės veiklos efektyvumui Smitas laikė bandymus pasinaudoti didesne galia rinkos santykiuose, t. y., kaip šiandien pasakytume, imtis monopolinės praktikos veiksmų. Jo giliu įsitikinimu, subjekto ekonominė laisvė negali pažeisti kito ūkio dalyvio laisvės. Jei kas nors rinkoje tapo laisvesnis apribodamas kito laisvę, laisvės rinkoje sumažėja, „nematome ranka“ nebegali veikti visu pajėgumu.

Kad „nematome ranka“ egzistuotų ir veiktų, būtina derama institucinė aplinka, t. y. žmonių istorinės patirties ir valdžios klaidų bei bandymų gludinamos teisės normos ir taisyklės. Valdžios priedermė yra užtikrinti, kad tobulos konkurencijos struktūra rinkoje išliktų nepažeidžiama, o jos aplinka – netrikdoma. Deja, valdžia pernelyg dažnai ne tik toleruoja monopolinę praktiką, bet netgi pati imasi analogiškų priemonių. Laisvą darbo jėgos judėjimą šalyje varžantys įstatymai, prekybos politika, muitais apsauganti vietinius gamintojus ir pirklius nuo efektyviau dirbančių užsienio konkurentų, – tai ryškiausi valdžios ekonominės politikos veiksmai, trukdantys veikti „nematomai rankai“.

Teisėta vyriausybės veikla visuomenėje, teigė Smitas, turi apsiriboti šiomis sritimis: apsauga nuo išorės ir vidaus grėsmių šalies saugumui, teisėtvarka, kuri užtikrina įstatymų viršenybę, kiekvieno žmogaus teisių apsauga ir viešųjų gėrybių teikimu, nes rinka iš vis negali jų teikti arba teikia nepakankamai.

Smitas pastebi ir vertina technikos pažangą, kuri galima ten, kur didelė

rinka leidžia plėtoti didelio masto gamybą ir didinti darbo pasidalijimą. Bet technikos pažanga jam yra tik priemonė, leidžianti tęsti darbo pasidalijimo procesą ir šitaip didinti žmogaus darbo našumą. Žmogaus rankų darbo produktyvumas (našumas) ir dirvos derlingumas – štai du dalykai, nuo kurių priklauso vidutinis vienam vartotojui tenkantis gėrybių kiekis.IV. „MORALINIŲ JAUSMŲ“TEORIJA. MORALINĖS ĮŽVALGOS

Smito moralės filosofija rėmėsi škotų sensualistinės etikos kūrėjų principais, kuriuos suformulavo Loko mokinys A. A. Kuperis. Pasak jo, dorovė yra visiškai autonomiška, nepriklauso nuo išorinių įtakų, nesusijusi su nnaudos siekiu. Dorybė savaime teikianti žmogui pasitenkinimą ir laimę. „Moralinių jausmų“ teoriją Smitas grindžia savo bičiulio Hume`o simpatijos afekto samprata. Pasak Smito, nepaisant egoistinių žmogaus polinkių, jo prigimtyje glūdi tam tikri pradai, kurie jam neleidžia būti abejingam kitų likimui.

Simpatija.

Simpatijos jausmas, pasak Smito, yra įgimta žmogaus savybė, lemianti jo socialumą. Smito požiūriu, ne prigimtinis polinkis į dorybę, o kaip tik simpatija ir užuojauta suartina žmones ir yra moralaus elgesio pagrindas. Ji skatina individą atsižvelgti į kitų žmonių interesus ir kartu ssiekti jų pritarimo savo veiksmams. Tačiau dėl egoistinių žmogaus polinkių vien jos nepakanka, kad visuomenė būtų harmoninga. Kitaip tariant, būtinos tam tikros priemonės kontroliuoti egoistiniams individualaus žmogaus veiksmams,tokios kaip teisingumo ir moralės normos, kurias privalo žinoti ir kurių privalo laikytis kkiekvienos socialinės grupės nariai. Tačiau yra ir kitų žmogaus prigimties aspektų, kurie užtikrina šias kontrolės priemones. Pasak Smito, socialinė tvarka tampa įmanoma dėl to, kad individai suvaržo patys save ir taip realizuoja bent dalį dieviškojo plano, visiškai nesuvokdami tikslo, kurį savo veiksmais padeda įgyvendinti.

Dorybė.

Smitas kitaip negu jo pirmtakai traktavo dorybės sąvoką. Jis skyrė paprastą padorumą nuo tikrosios dorybės. Padorus kasdienis poelgis nereikalauja iš žmogaus tokio kilnumo ir taurumo, kokiu pasižymi tikrai dorybingi žmonės. Taigi padorus ir iš tikrųjų dorybingas poelgis skiriasi tik dorovinio turinio laipsniu. Ypatingu moraliniu jausmu, skatinančiu žmogų dorai elgtis, Smitas laikė pareigą, kurią traktavo kaip veikiau sulaikančią nuo nedorų veiksmų, neleidžiančią peržengti ribų, o ne nurodančią, ką reikia daryti.

Iš visų dorybių Smitas pirmiausia išskiria teisingumą. Būti teisingi mmes privalome bet kokiu atveju, o tokios dorybės, kaip draugiškumas, atjauta, didžiadvasiškumas, priklauso nuo mūsų geros valios. Jų turėjimas vertas pagyrimo, tačiau jos nėra būtinos. O teisingumas yra privaloma dorybė, nes ji – visuomeninės sanklodos pagrindas. Nesant teisingumo, žmonių visuomenės rūmas tuoj pat sugriūtų. Kitos neprivalomos, savanoriškai reiškiamos dorybės nesudaro to visuomenės rūmo pagrindo, tačiau jų turėjimas jį gražiai papuošia.

Teisingumas, Smito požiūriu, yra šventas įstatymas, už kurio laikymąsi ar nesilaikymą sulaukiama atpildo. Atpildo problemą Smitas siejo su sąžinės sąvoka. Sąžinės ggraužatis, pasak jo, yra pats baisiausias jausmas, kurį išgyvena nedorai pasielgęs žmogus,

Aistros.

Visas žmonėms būdingas aistras Smitas skirsto į visuomenines ir antivisuomenines. Antivisuomeninėmis aistromis jis laiko pyktį, neapykantą, apmaudą ir pan. Jos gali sukelti mūsų simpatiją tik tokiu atveju, jeigu jas išgyvenantis žmogus valdosi, stengiasi joms nepasiduoti. Tokios aistros slegia ir tuos, kuriuos jos užvaldo. Jos nuodija žmogaus sielą, trikdo dvasios ramybę – būtiną laimės ir pasitenkinimo sąlygą. Kita vertus, mes negalime pritarti, kai žmogus abejingai susitaiko su jam padaryta skriauda.

Visuomeninės aistros – tai didžiadvasiškumas, gerumas, atjauta, draugystė, abipusė pagarba. Jos palankiai veikia ir tuos, kurie jas patiria, ir tuos, kurie tampa jų objektais. Jos yra laimės, santarvės, draugystės ir gerovės šaltinis.

Smitas pabrėžia, kad bendros moralės normos pasižymi neapibrėžtumu ir negali būti tiksliai reglamentuojamos. Šiuo požiūriu jos panašios į estetikos normas, kuriomis vadovaujamasi vertinant meno kūrinius. Moralaus elgesio normos tik padeda numanyti, koks poelgis yra moralus, o koks ne, tačiau jos nenurodo priemonių, kuriomis galima įgyti dorybę ir išvengti ydų. Išimtį sudaro tik teisingumo normos, kurios tiksliai nusako, koks poelgis teisingas, o koks ne.

Smitui neb.ūdingas utilitarinis požiūris į dorovines vertybes. Jo nuomone, moralūs poelgiai sulaukia pritarimo ne dėl to, kad jie yra naudingi, bet dėl to, kad jie dera su žžmonių simpatija vienas kitam.Smito moralės filosofija turi nemaža tiesioginių ir netiesioginių sąsajų su jo ekonomikos teorija, Ją netgi būtų galima apibūdinti kaip socialinę moralės filosofiją. Smitas moralistas ir Smitas ekonomistas ne prieštarauja vienas kitam, bet organiškai papildo ir paremia vienas kitą. Teigdamas moralinių vertybių prioritetą, Smitas kartu atskleidžia jų vaidmenį visuomeninių santykių sistemoje bei rinkos ekonomikoje. Jis įsitikinęs, kad ir „ekonominis žmogus“ gali būti dorovingas, sąžiningas ir teisingas, kad „tautų turtą“ ir gerovę kuria individai, pasižymintys didelėmis dorybėmis.V. „TAUTŲ TURTO“ METODOLOGIJA

Veikale dėstoma Smito vertės ir jos pasiskirstymo visuomenėje teorija. Knyga prasideda įrodymu, kad didžioji darbo gamybinės galios paslaptis ir priežastis – darbo pasidalijimas. Jo mastą lemia rinka. Kuo didesnė rinka, tuo didesnis bus darbo pasidalijimas, taigi ir darbo gamybinė galia, kurianti tautos turtą ir gerovę. Paskui pereinama prie pinigų, kurie užtikrina mainus rinkoje. Rinkos ir pinigų tyrimas tęsiamas kainų analize; kaina skyla į tris pajamų rūšis (beje, nulemiančias skirtingų visuomenės klasių egzistavimą) – darbo užmokestį, pelną ir rentą. Šių trijų pajamų rūšių sąveika su kaina lemia pastarosios svyravimą. Smito nuomone, prekinės gamybos sąlygomis prekės vertė yra suma verčių, kurias gauna jos gamyboje dalyvavę gamybos veiksniai kaip darbo užmokestį, žemės rentą ir pelną. Šios trys vertės formos pačios yra darbo, žemės iir kapitalo natūralioji kaina.

Smitas tiria sankaupų prigimtį ir rūšis, nagrinėja pinigus ir bankų funkcijas, aiškina kapitalo kaupimą ir jo vaidmenį užtikrinant produktyvų darbo panaudojimą. Smitas parodo, kaip kaupiant sankaupas sukuriamas kapitalas. Kuo didesnis darbo pasidalijimas, tuo daugiau reikia sankaupų, kad specializuoti darbo procesai galėtų prasidėti ir vykti, kol bus sukurtas darbo produktas, kurį bus galima išmainyti į kitus užbaigtus ir vartoti tinkamus darbo produktus. Šitaip atsiranda skirtingos kapitalo rūšys – pastovusis ir apyvartinis kapitalas. Toliau Smitas aptaria pinigus ir piniginį kapitalą, taupymą ir palūkanas; beje, jis nedvejodamas pasisako už palūkanų dydžio ribojimą.

Smitas parodo, kad natūralus gerovės kilimas vyksta nuosekliai, iš pradžių kapitalą įdedant į žemės gerinimą ir žemdirbystės pažangą, po to plėtojant amatus ir manufaktūras, dar vėliau pereinant prie intensyvesnės užsienio prekybos. Smitas apgailestauja, kad Europos šalių vyriausybių politika dažniausiai buvo priešinga šiam natūraliam procesui – toleravo didelę žemvaldžių savivalę, stabdančią žemdirbystės pažangą, lengva ranka leido įteisinti verslų plėtrą stabdančias amatininkų cechų ir pirklių gildijų privilegijas ir buvo gana palanki užsienio prekyba užsiimantiems pirkliams. Smito nuomone, pirmiausia ir labiausia globotinas žemės ūkis, nes jis teikia pragyvenimo reikmenis visiems žmonėms. Miestų matai lengvina žmonių darbinę veiklą ir buitį, suteikia jiems patogumų. Užsienio prekyba daugiausia parūpina prabangos ir – tvirto moralisto ir

kritiško aukštuomenės gyvenimo vertintojo Smito nuomone – dar niekingesnių dalykų, kuriems tiesiog iššvaistoma darbu sukurta vertė. Smitas nagrinėja ekonominių pažiūrų sistemas – merkantilizmą ir fiziokratizmą, ir jas įvertina. Ypač negailestingai jis kritikuoja absurdišką merkantilistų siekį muitais apsaugoti vidaus rinką nuo importo, kartu visokeriopai skatinant eksportą.VI. APIE APRIBOJIMUS IMPORTUI IR KAPITALĄ

Smitas pripažino vadinamuosius fiskalinius muitus, taip pat pripažino muitus toms šalims, kurios pačios nesilaikė muitų laisvės. Jis kalbėjo ir apie aprėžimus importuoti kai kurias prekes. Jei esamos šalyje pramonės šakos tiek ttoli yra nuėjusios, kad duoda darbo daugeliui žmonių, tai humaniškumas reikalauja, kad „prekybos laisvė tik palengva laipsniškai tegali būti įvesta. Priešingai darant, gali atsitikti,kad iš karto tūkstančiai žmonių netektų savo priprasto darbo ir pragyvenimo šaltinių“.

Jo teigimu, apribojant aukštais muitais ar absoliučiais draudimais importą tokių gėrybių iš užsienio, kurios gali būti pagamintos savoje šalyje, beveik užtikrinama vidaus rinkos monopolija tai vidaus pramonei, kuri jas gamina. Negali būti abejonių, kad vidaus rinkos monopolija dažnai suteikia didžiulę paskatą tai konkrečiai pramonės rūšiai, kuri jja naudojasi, ir ji dažnai nukreipia į tą sritį kur kas didesnę visuomenės darbo ir kapitalo dalį negu šiaip jau jai būtų jų tekę. Bet ar ji padidina bendrą pramones apimtį visuomenėje ir ar ji pakreipia ją pačia naudingiausia linkme &– šitai toli gražu nėra akivaizdu. Bendra visuomenės pramonė niekada negali viršyti tą kapitalą, kurį visuomene išgali panaudoti. Kadangi darbininkų skaičius, kuris gali būti išlaikytas įdarbintas kurio nors atskiro asmens, turi proporcingai atitikti jo kapitalą, skaičius tų, kurie gali būti nuolat įdarbinti visų didžiosios visuomenės narių, turi būti proporcingas visam tos visuomenės kapitalui ir niekada negali viršyti šios proporcijos. Joks prekybos reguliavimas jokioje visuomenėje negali padidinti pramones apimties daugiau nei jos kapitalas gali pakelti. Jis tik gali nukreipti jos dalį linkme, kuria šiaip jau ji greičiausiai būtų nėjus; ir visiškai ne akivaizdu, kad šis dirbtinis nukreipimas bus visuomenei naudingesnis už tą kryptį, kuria ji būtų ėjusi savo pačios valia. Kiekvienas individas nuolat deda pastangas ieškodamas naudingiausio pritaikymo tam kapitalui, kurį jjie turi. Jis siekia būtent savo, ne visuomenės naudos. Bet savo naudos žiūrėjimas natūraliai, netgi būtinai, stumia jį teikti pirmenybę tam jo pritaikymui, kuris naudingiausias visuomenei.

Pirma, kiekvienas individas stengiasi panaudoti savo kapitalą kuo galint arčiau namų, vadinasi, jis paremia kiek gali šalies vidaus pramonę;žinoma, su sąlyga, kad tuo būdu jis gauna įprastą ar bent jau nedaug mažesnį nei įprastą pelną iš savo kapitalo.

Antra, kiekvienas individas, kuris naudoja savo kapitalą vidaus pramonėje, būtinai stengiasi nukreipti jį ten, kur jo gaminiai turėtų ddidžiausią įmanomą vertę.

Pramonės produkcija yra tai, ką ji prideda medžiagoms arba žaliavoms, kurias ji apdirba. Priklausomai nuo šios produkcijos vertės dydžio kinta pramonininko pelnas. Tačiau tik siekdamas pelno kiekvienas žmogus naudoja kapitalą pramonei; ir todėl jis visada mėgina jį nukreipti į tą pramonę, kurios gaminiai gali turėti didžiausią vertę arba būti keičiami į didžiausią pinigų ar kitų prekių kiekįVII. APIE MOKESČIUS

Ankstyvieji klasikinės ekonomikos teorijos atstovai manė, kad mokesčiai turi būti glaudžiai susiję su gaunamomis iš valdžios paslaugomis. A. Smitas nurodė keturias „geros mokesčių sistemos“ taisykles. Jis teigė, kad gera mokesčių sistema yra tokia sistema, kuri siekia lygybės, užtikrintumo, yra patogi mokėti mokesčius ir ekonomiška juos rinkti. Mokesčių lygybei Smitas taikė „naudos taisyklę“. Kurią apbrėžė dvejopai. Jis teigė, kad asmenys turi prisidėti prie savo valdžios išlaikymo proporcingai „savo galimybėms“ (galimybėms mokėti) ir taip pat „proporcingai toms mokesčių įplaukoms, kurios jiems tenka, valstybei rūpinantis savo piliečiais“. Pastaroji sąvoka, Smito supratimu, reiškia, kad turi būti mokama proporcingai tam, kokie yra asmens interesai visuomeninėje nuosavybėje. Smitas teigė, kad darbo užmokestis, kuris neviršija pragyvenimo minimumo, neturėtų būti apmokestinamas, o mokestis už surinktą nuomą, nors jį paprastai tenka mokėti turtingiesiems, atitinka naštos pasidalijimą pagal gaunamą naudą.VIII. A. SMITO TEORIJOS DĖSTYMAS LIETUVOJE

Ekonominių disciplinų dėstymo pradžia Vilniaus universitete ssiejama su Jeronimu Stroinovskiu (1752–1815), 1783 m. pradėjusiu skaityti prigimtinės teisės kursą. Šiame kurse buvo dėstoma ir fiziokratų ekonominė teorija. 1803 m. patvirtintuose naujuose Vilniaus universiteto įstatuose buvo numatytos naujos ekonominės disciplinos, skirtos iždui, prekybai, statistikai. 1803-aisiais buvo įsteigta pirmoji pasaulyje Politinės ekonomijos katedra. Jos profesoriai sekė ekonominės minties raidą, ir palyginti su Vakarų Europos universitetais, gana anksti A. Smito ekonominė doktrina joje pakeitė fiziokratų ekonominę teoriją. Pirmasis su A. Smito teorijos pagrindais Vilniaus universiteto studentus supažindino prof. Jonas Znoska (1772-1833), pradėjęs šią teoriją dėstyti 1810 m. po J. Znoskos politinės ekonomijos kursą 1824-1832 m. skaitė Jonas Vaškevičius (1797–1859), kuris stengėsi studentus supažindinti ir su Davido Rikardo pažiūromis.

Tiek J. Znoska, tiek jį pakeitęs J. Vaškevičius dėstomą politinės ekonomijos kursą pamažu plėtė, pradėjo gvildenti prekybos bei finansų ir kreditų klausimus. Jie padėjo pamatus siauresnėms savarankiškoms ekonominėms disciplinoms, kurių tolesnė raida nutrūko 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą.IX. TEORINĖ EKONOMIKA IR EKONOMINĖS MINTIES ISTORIJA PETRO ŠALČIAUS DARBUOSE

P. Šalčiaus raštuose atsispindi marksistinė ekonominė teorija. Teorinės ekonomikos objektu laikomi gamybiniai santykiai, trumpai aptariamas kapitalas ir pridedamoji vertė. Ekonominių teorijų istorija P. Šalčius pradeda nuo ekonominės minties antikiniame pasaulyje ir viduramžiais apžvalgos , ir šiek tiek palietė ekonominės minties Lietuvoje istorijos klausimą, trumpai apžvelgdamas kai kkurių didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ekonominę politiką, bei aptardamas, kaip ir kiek Lietuvoje atsispindėjo merkantilistų, fiziokratų doktrinos. Lietuvos ekonominės minties istorijai jis ėmė skirti dėmesį jau anksčiau, pradėjęs gilintis į Lietuvos liaudies istoriją.

Kalbėdamas apie A. Smitą, P. Šalčius nurodė, kad jis pirmasis ypač aiškiai iškėlė mainų pagrindo klausimą ir kad „nuo to laiko vertės ir kainos problemos yra svarbiausios visuomenės ūkio moksle“.

Darbo pasidalijimo principas. Darbo pasidalijimas gali reikštis dviem lytim: paprastu ir sudėtiniu bendradarbiavimu. Paprastuoju bendravimu vadina tokį bendrą darbą, kai kuris nors sunkesnis darbas atliekamas iš karto keleto asmenų bendromis jėgomis. Sudėtiniame bendradarbiavime bendras ūkio tikslas pasiekiamas tuo būdu, kad kiekvienas atskiras darbininkas atlieka tam tikrą bendro darbo funkciją, iš kurių susidaro pagaliau visas produktas. Įvairios darbo pasidalijimo lytys žmonių istorijoje turėjo nevienodos reikšmės. Pirmykštėje visuomenėje labiausiai buvo įsigalėjęs paprastasis bendradarbiavimas; atsiradus vergams pradeda įsigalėti ir sudėtinis bendradarbiavimas.

Komplikuojantis gamybos procesui, atsiranda ir sudėtingesnės bendradarbiavimo formos, būtent sudėtinis bendradarbiavimas, arba suskaidymas į tam tikrus dalinius procesus, ir kiekvienas iš jų pavedamas tam tikram darbininkui. Ši darbo pasidalijimo forma labiausiai pritraukė ekonomistų dėmesį, ypač A. Smito. Jis sako: „Didėjant darbo pasidalijimui, darbas daugelio žmonių, kurie gyvena iš jo t. y., daugumos gyventojų darosi labai prastas ir suvedamas dažnai prie keliu

paprastų judėjimų. Taigi žmogus, kuris visą savo gyvenimą praleidžia, darydamas keletą prastų judėjimų, kurių efektas visados gali būti tas pats arba maždaug tas pats, negali lavinti savo proto arba daryti išradimus. Štai dėl ko jis nustojo to gabumo ir tampa dažniausiai bukas ir nemokša“. Šiems specializacijos nepatogumams pašalinti jis pripažįsta būtiną reikalą duoti liaudžiai elementarinį apšvietimą – išmokyti skaityti, rašyti ir skaičiuoti, įkuriant pradžios mokyklų valstybės lėšomis. Darbo pasidalijimas būtų neįmanomas be mainų ir pardavimo. O ten, kur vyksta mainai iir pardavimas, reikalingas ir gėrybių vertės nustatymas, išreiškiamas kainomis. Smitas nustato dvi kainos sąvokas – natūralinės ir prekyvietės. Natūralinė priklauso nuo gamybos kaštų, o prekyvietės nuo prekyvietės santykių.

Nemažesnės reikšmės šalies turtams susidaryti be darbo pasidalijimo, turi ir kapitalo augimas, kuris ne tik didina visą pramonės veikimą, bet ir dėl to, kad didina ir darbo pasidalijimo išdavas.

Smito pažiūros į valstybę ir visuomenę. Kiekvienas žmogus, kiek jis neperžengia įstatymų, visiškai laisvas siekti savo interesų, jo pasirinktų kelių, ir laisvose varžytynėse pasireikšti ssavo uolumu ir kapitalu kartu su visais kitais žmonėmis ir žmonių klasėmis. Iš šio ūkiškos laivės dėsnio išeina ir A. Smito valstybės santykiai su ūkišku gyvenimu – valstybės ekonomine politika. Jis šio atžvilgiu yra fiziokratų dėsnio šalininkas. Savas interesas yra ssvarbiausias ūkio gyvenimo skatintojas, pasireiškiąs laisvose varžytynėse. Atskirų asmenų savų interesų siekimas eina visumos naudai, nes laisvos varžytynės spiria kiekvieną siekiantį savo interesų, gaminti gėrybes mažiausiomis išlaidomis. Tuo būdu visi visuomenės luomai turi iš to naudos:vartotojai gauna pigių prekių, verslininkai gali laisvai sunaudoti savo jėgas ir darbininkai ieškoti sau darbo ten, kur moka didesnes algas. Tuo pasiekiama socialinė harmonija. Kartu kiekvienas gali verstis sau tinkamu darbu pagal savo gabumus. Tuo pasieki.amas didesnis visuomenės ūkio darbo pasidalijimas, tuo visuomenė nugali savo egoistinius principus ir kiekvienas gali siekti savo prigimties teisės. Smitas sistemingai neišdėstė visuomenės ūkio mokslą, tačiau iškėlė žymiai priekin. Jis pripažino mainų sąlygas (kainų sudarymą), kaip betarpišką gamybos sąlygą ir tuo parodė bendrus dėsnius, bendras ūkio cirkuliacijos sąlygas ir pakreipė vvisuomenės ūkio mokslo mintį nauja linkme.

A. Smitas atmeta ir merkantilistų mokslą apie prekybos balansą ir jo aktyvumo reikšmę, šalies gerovei kelti. Prekybos balansas, anot jo, ar jis būtų geras ar blogas, dar neparodo šalies gerovės laipsnio, teigdamas, kad yra tam tikras santykis tarp pagaminto per metus ir suvartoto tarp gamybos ir vartojimo. Jei metinės gamybos mainų vertė prašoka metinį suvartojimą, tai ir visuomenės kapitalas, atsižvelgiant į jo perteklių, augs. Šiuo atveju visuomenė gyvena savo pajamų ribose ir kas per mmetus nuo to lieka, tai savaime pridedama prie kapitalo ir sunaudojama tolimesniam metinės gamybos didinimui. Esant prekybos laisvei ir laisvoms varžytynėms, kiekviena šalis gamins tas prekes, kurias ji galės pigiausiai pagaminti. Tuo būdu susidarys geriausias tarpvalstybinis darbo pasidalijimas, kai kiekviena valstybė turės kuo daugiausia naudos: kadangi galima bus pirkti, esant laisvoms varžytynėms pigiausia, o savo šalies produktus, kurie gaminami natūralinėse sąlygose ir mažiausiomis išlaidomis – brangiausia parduoti.

Smitas nebuvo žemvaldžių klasės priešininkas; greičiau jis laikėsi išeinančio iš jo mokslo teorijos, kad „jų interesai yra glaudžiai susiję su bendrais visuomenės interesais“, nes jų pajamos, augant visuomenės gerovei, kyla. Kas dėl kapitalistų, jis išsitaria, kad jų interesai ne visados atitinka visuomenės interesus, nes jų pelnas kyla ir puola ne kaip renta ar darbo alga, augant ar mažėjant visuomenės gerovei – priešingai jis yra žemas turtingose šalyse ir aukštas neturtingose šalyse.

Apie darbininkus Smitas atsiliepia labai palankiai. Liesdamas algą ir algos nustatymo dėsnius, jis sako: „Dažnai įstatymais, leidžiant išlyginti nesutikimus tarp meisterių ir darbininkų, nuolatos atsižvelgiama į pirmųjų reikalus. Jei nuostatai išeina darbininkų naudai, tai tas yra gera ir teisinga, jei meisteriai susirenka, kad sumuštų savo darbininkams algas, tai jie paprastai sudaro sąjungą arba sutartį, apsaugotą pabaudą, nemokėti daugiau kaip tam tikrą algą. Jei darbininkai ssudarytų savo susitarimą, priešingą savo rūšies susitarimui ir nutartų po bausmę panašios algos neimti, tai, einant įstatymais, jie būtų labai nubausti“.X. IŠVADA

„Tautų turto“ pasirodymo ir jo pakartotinių laidų laikotarpis buvo esminių, fundamentalių gamybos technologijų ir ekonomikos permainų pradžia. Bet Smitui nebuvo lemta tapti pramonės revoliucijos pranašu. Jis rašė jos išvakarėse ir rėmėsi iki jos buvusia ūkio raida. Tačiau ir neįžvelgęs mašinų sukelto technologijų perversmo ir dėl to prasidėjusio gamybos plėtojimosi ligi tol neregėtais tempais, Smitas sugebėjo atskleisti žmonių ekonominių santykių struktūrą ir varomąsias jėgas, sukurti ir šiandien tebedominuojantį mokslo pagrindą. Jis pirmasis ėmėsi rodyti, jog socialiniame pasaulyje pažanga ir gerovė įmanomos tik suteikus natūralią laisvę žmonių ūkinei veiklai.

Gilios įžvalgos, puiki argumentų logika, tobulas saiko jausmas, apibūdinimų ir išvadų tikslumas, o kita vertus, atviras ir pamatuotas moralinis vieno ar kito reiškinio vertinimas, švelnus pasišaipymas iš visiems žinomų ydų, užuojauta vargstantiems – tokie yra pagrindiniai Smito veikalo esminiai bruožai. Talento, išsilavinimo ir įtempto intelektinio darbo nulemta sėkmė tyrinėjant ir aiškinant visuomenei aktualius reiškinius ir jų vertinimas pagal visos visuomenės pažangos ir žmonių etikos kriterijus padarė Smitą gerbiamu mokslininku ir didžiulę amžininkų pagarbą pelniusiu piliečiu. Vertinant pagal analitinio meistriškumo standartus, Smitas nėra didžiausias XVIII a. ekonomistas. Bet jei vertinsime ne pagal teorinį uužbaigtumą, bet pagal ekonominio proceso įžvalgos aštrumą, ekonominę išmintį, niekas neprilygstą Smitui ne tik XVIII a., bet net ir XIX amžiuje.NAUDOTA LITERATŪRA

• Adam Smith „Tautų turtas“, 2004 Vilniaus;

• P. Šalčiaus raštai, Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija, 1991 Vilnius;

• Paieškos sistema www.google.lt