Anaksagoro filosofija

Anaksagoras, gimęs apie 500 metus ir miręs tikriausiai 428 m.pr.Kr., buvo pirmasis Atėnuose apsigyvenęs filosofas. Su Anaksagoru Atėnuose prasideda filosofija. Jis reprezentuoja tikrą mokslininko ir tyrėjo tipą. Pagal kilmę jis nebuvo atėnietis, gimė Klazomenuose Jonijoje. Jau būdamas subrendęs vyras persikėlė į Atėnus, kuriuose kaip tik tada prasidėjo aukso amžius ir kurie nuo tol kelioms filosofų kartoms buvo filosofijos sostinė.

Savo filosofijoje jis sukūrė panašią teoriją į tą, kurią beveik tuo pat metu skelbė Empedoklis. Tačiau jis buvo visiškai kitokio tipo žmogus nnei Empedoklis: blaivesnis ir paprastesnis, neturintis poetinių ir politinių aspiracijų, nevaidinantis pranašo vaidmens. Jis norėjo būti vien tik tyrinėtojas. Gyveno savanoriškai pasirinktame skurde, nevertindamas kitų gėrybių, išskyrus protines. Atėnuose jis susidraugavo su žymiausiais Jaunosios Graikijos žmonėmis: su pačiu Perikliu, su garsėjančiu tragiku Euripidu, šlovinančiu dvasios laisvę ir lygybę, su didžiuoju skulptoriumi Feidiju. Atrodo, jis bus padaręs didelę įtaką Perikliui, o per jį ir Graikijos likimui. Jų draugystė ir bendradarbiavimas truko apie trisdešimt metų ir baigėsi tragiškai: Peloponeso karo išvakarėse Periklio ppriešai, norėdami jam pakenkti, smogė jo draugui. Anaksagoras, kuris tuo metu buvo išvykęs iš Atėnų, buvo už akių apkaltintas ir nuteistas mirti dėl savo astronominių ir religinių pažiūrų. Graikijoje tai nebuvo vienintelis filosofo apkaltinimas politiniu pagrindu. Mirė Anaksagoras Lampsake.

PIRMTAKAI. Anaksagoro ffilosofijos pirmtakai buvo tie patys, kaip ir Empedok-lio: Jonijos gamtos filosofai, ypač Herakleitas, ir, antra, – elėjiečiai. Iš elėjiečių jam turėjo reikšmės ne tik Parmenidas, bet ir Zenonas, iš kurio perėmė begalinio medžiagos dalumo idėją.

l. MEDŽIAGOS TEORIJA. Anaksagorui, kaip ir Empedokliui, aksioma buvo Parmenido teiginys, kad visa, kas yra, negali liautis buvę. Ir lygiai tokiu pat būdu jis šitą teiginį derino su daiktų kintamumo faktu: pasaulio dėmenys yra nekintami, bet susijungdami ir išsiskirdami jie sudaro įvairias struktūras. „Helenai nepalankiai žiūri į atsiradimą ir išnykimą, nes iš tikrųjų niekas neatsiranda ir neišnyksta, o tik susimaišo ir išsiskiria esantys daiktai. Tad teisingiau būtų atsiradimą vadinti susimaišymu, o išnykimą atsiskyrimu“.

Tačiau Anaksagoras skiriasi nuo Empedoklio savąja pastovių dėmenų samprata. Jis manė, kad jokia kokybė nnegali atsirasti iš kitų kokybių derinių. „Kaipgi galėtų, – sakydavo jis, – plaukas atsirasti iš to, kas nėra plaukas, o mėsa iš to, kas nėra mėsa?“ Vadinasi, jis skelbė ne tik pirminių elementų, bet ir visų kokybių pastovumą. Empedoklio nuomone, visa susideda iš keturių dėmenų, o Anaksagoro nuomone, dėmenų yra tiek, kiek yra atskirų reiškinių rūšių. Tuos nesuskaičiuojamus dėmenis Anaksagoras vadino „gemalais“ arba „daiktais“, o Aristotelis vėliau juos vadino „homojomerijomis“ (t. y. iš vienodų dalių susidedančiais kūnais).

Vadinasi, Anaksagoro gamtos teorija bbuvo akivaizdžiai ir nuosekliai kokybinė. Visa, kas yra, sudaryta iš įvairiausių „gemalų“. Jei valgydami duoną pamaitiname ja savo organizmą, taigi raumenis, kraują, mėsą, kaulus, tai ir duonoje turi būti raumenys, kraujas, kaulai ir mėsa; duona yra pagaminta iš augalų, tad visi jos dėmenys turi būti augale; augalas maitinasi stichijomis – žeme, vandeniu, saule, oru -vadinasi, visi tie dėmenys jau turi slypėti stichijose. Todėl stichijos, kurias Empedoklis laikė paprastomis, yra tokios pat sudėtinės, kaip ir kiti daiktai. Viskas yra sudėta: „kiekviename daikte yra kiekvieno kito dalis“, „visuose yra dalis visų“, „visi daiktai yra vienu ir tuo pačiu metu“. Net mažiausios medžiagos dalelės yra sudėtinės: net pačioje mažiausioje yra „įvairūs kūnai ir visų daiktų gemalai su visomis formomis, spalvomis ir kvapais“. Ir skaidyti jas galima be galo: „Tarp visų mažų daiktų nebūna paties mažiausio, visada yra tik mažesnis“. Šios infinityvinės Anaksagoro pažiūros apie begalybę gamtoje pirmtakas buvo Zenonas ir jo teorija apie begalinį dalumą; bet Anaksagoras dar pripažino ir kokybinę begalybę; taigi jis sukūrė tiesiog stulbinantį medžiagos sandaros vaizdą, galbūt panašų tik į dviem tūkstančiais metų jaunesnę Leibnizo sistemą, kurioje kiekviena pasaulio dalelė atspindi visą pasaulį.

Vis dėlto, jei kiekviename daikte yra visi pasaulio dėmenys, kaip galime vieną daiktą atskirti nuo kito ir kkodėl juos vadiname skirtingais pavadinimais? Jau senovėje Anaksagorui priekaištauta, kad, pasak jo teorijos, trenkus akmenį į akmenį, turėtų iš jų bėgti kraujas, o iš įdrėksto augalo turėtų sunktis pienas. Pats Anaksagoras svarstė šitaip: kiekviename daikte yra visi dėmenys, bet nevienodomis proporcijomis. Juntame tik tuos dėmenis, kurie tame daikte vyrauja; atsižvelgdami įjuos suteikiame daiktams pavadinimus; kiti dėmenys taip pat slypi tame daikte, bet neįmanoma jų suvokti, panašiai kaip negalima išgirsti tylaus balso minios triukšme nei pamatyti lašo vyno vandens statinėje. Mūsų juslės negali fiksuoti begalinės įvairovės ir dalumo – tai joms yra neperžengiama riba. Tad Anaksagoro pasaulio teorija atvedė jį prie to, ką naujųjų laikų psichologija vadina „sąmonės slenksčiu“.

Nors mūsų juslės yra silpnos, bet nepaisant to jos yra teisingos: kaip šiandien sakoma, kokybinės savybės yra objektyvios; pasaulis yra toks, kokį suvokiame. Nors Anaksagoro filosofija atsirado iš elėjiečių pažiūrų, ji išlaikė pasitikėjimą jusliniu žinojimu.

2. DVASIOS TEORIJA. Panašiai kaip Empedoklis, Anaksagoras skyrė jėgą nuo medžiagos. Čia buvo Parmenido įtaka: medžiaga iš prigimties yra inertiška; todėl judėjimą ji galėjo gauti tik iš šalies. Iš ko jį gavo? Anaksagoras taip įsivaizdavo: kažkoks impulsas sukėlė medžiagoje sūkurį, plėsdamasis tas sūkurys mechaniškai įtraukė visą medžiagą. Bet iš kur pirmasis impulsas? Į šį klausimą Anaksagoras davė savo garsųjį aatsakymą: jį suteikė dvasia. Jis atmetė mintį, kad pradžią tiems įvykiams galėjo padaryti atsitiktinumas arba nežinomas būtinumas, nes tam prieštarauja gamtoje viešpataujanti tvarka ir protinga jos sandara. O protingą impulsą galėjo suteikti ne mechaninė, bet dvasinė jėga. Šie argumentai ir paskatino Anaksagorą daryti prielaidą, kad pasaulį išjudino dvasia.

Į gamtos protingumą, jos panašumą į tai, ką žinome apie savo pačių dvasią, graikai, pavyzdžiui, Herakleitas, jau seniai buvo atkreipę dėmesį. Bet kadangi Anaksagoras sprendė naują problemą, jis sugalvojo, kad dvasia yra virš ir anapus gamtos, nes ji privalo būti anapus gamtos, kad galėtų gamtą išjudinti. Šitoji kažko, esančio anapus gamtos, bet gamtoje pasireiškiančio, koncepcija buvo Anak-sagoro originalumas, o tai suprato jau ir jo amžininkai. Niekas iki jo nebuvo sugalvojęs anapus gamtinio pasaulio esančios būties sąvokos; net ir graikų dievai buvo žemės gyventojai ir gamtos dalis.

Anaksagoras „dvasios“ sampratos nebuvo visapusiškai išplėtojęs; ją apibūdino tik tiek, kiek jam buvo reikalinga gamtos judėjimui ir tvarkai paaiškinti. Bet vis dėlto jo dvasios samprata labai skyrėsi nuo dabartinės. Dvasia jam buvo materiali: jis ją laikė esant medžiaga, tik pačia subtiliausia ir nesusimaišiusia su kitų rūšių medžiagomis. Šitokia pažiūra atitiko Graikijoje visuotinai paplitusią sielos sampratą. Be to, tikriausiai jis dvasios nelaikė asmeniu; dvasia negalėjo būti asmuo graikams, kurie

ir iki Anaksagoro, ir po jo tikėjo, kad yra stichijų sielos, dangaus kūnų sielos, net pasaulio siela. Pasaulį judinančios dvasios sąvokoje Anaksagoras sujungė dvasios ir beasmenių jėgų savybes. Dvasios poveikį jis apribojo pasaulio išjudinimu; kai pasaulis buvo išjudintas, dvasia nustojo veikusi. Su dvasios teorija Anaksagoras nesiejo jokios minties apie antgamtinį poveikį ar apie tikslingą pasaulio formavimą.

3. SUVOKIMO TEORIJA. Bendroji Anaksagoro filosofija, skirtingai nei Empedoklio, sunkiai galėjo būti pritaikoma; tiesa, joje būta atsakymų, ir gana taiklių, į specialesnius gamtotyros klausimus, bet ttai buvo tik pakrikos pastabos ir apibendrinimai. Tam tikrą ryšį su bendrąja teorija turėjo jo požiūris į suvokimo prigimtį. Empedoklis padarė pradžią, ir nuo to laiko visi graikų filosofai aiškino suvokimo klausimą. Anaksagoro prielaida buvo tikra priešingybė Empedoklio prielaidai: suvokiame ne tai, kas į mus panašu, o tai, kas priešinga. Ši prielaida rėmėsi tam tikrais pastebėjimais: juk „tas, kas toks pat šaltas ar toks pat šiltas kaip mes, mūsų nešildo ir nešaldo, kai jį paliečiame“. Tolesni šių pastebėjimų apibendrinimai baigėsi iišvada apie sąvokinių santykinumą.

Be to, Anaksagoras vadovavosi „sąmonės slenksčio“ principu, kuris, kaip buvo anksčiau aiškinta, buvojo sistemos išvada. Ir jis žinojo, kad skirtingoms rūšims ir įvairiems jutimo organams tas slenkstis yra skirtingas. Jis pastebėjo suvokimo priklausomybę nuo jutimo organo prigimties, nnors ją suprato gana naiviai (dideles ir skaidrias akis turintys gyvūnai mato didelius ir tolimus daiktus, o tie, kurių akys mažos, mato mažus ir artimus daiktus). Jam buvo žinomas suvokimo ryšys su jausmais; jis manė, kad bet koks suvokimas, kaip priešingo poveikis priešingam, susijęs su skausmu, kurį galima pajusti tik esant tam tikram suvokimo intensyvumui: „ryškios spalvos ir per didelis triukšmas sukelia tokį skausmą, jog negalime jo ilgai kęsti“.

ANAKSAGORO REIKŠMĖ. Filosofijos istorijoje jis reikšmingas 1) anapus pasaulio esančios ir pasaulį išjudinančios dvasios teorija bei 2)nuoseklia kokybine ir infinityvistine gamtos teorija. Be to, verta dėmesio jo 3)suvokimo teorija.

Aiškiai priešingai Empedokliui, Anaksagoras buvo, kaip šiandien pasakytume, metafiziko, o ne fiziko tipas: jo dvasios teorija buvo drąsus metafizinis sumanymas, deja, neturėjęs reikšmės atskiriems rreiškiniams aiškinti. Tas pat pasakytina ir apie jo medžiagos teoriją, kuri buvo drąsus metafizinis bandymas paaiškinti daiktų prigimtį, tačiau nedavęs pamato jų moksliniam tyrinėjimui, savo tikėjimu juslių teisingumu net griovęs graikų pastangas rasti įvairių ir kintančių reiškinių vieningumą.

ANAKSAGORO ĮTAKA IR OPOZICIJA PRIEŠ JĮ.

Anaksagoras turėjo mokinių, tarp jų Archelają, pas kurį mokėsi kita Atėnų filosofų karta – daugelis sofistų ir net Sokratas. Iš Anaksagoro doktrinų didžiausią įtaką padarė dvasios teorija: su modifikacijomis ją perėmė Platonas ir Aristotelis, o iš jų iir kiti mąstytojai. Jie žavėjosi Anaksagoru, kad šis pasauliui paaiškinti sugalvojo dvasinę jėgą, bet priekaištavo jam, kad savo sumanymu nemokėjo pasinaudoti, nes faktiškai laikydamasis mechanistinės pažiūros nepriėjo finalistinės pasaulio sampratos. Iš tikrųjų jis nesukūrė nei teleologinio tikrovės paveikslo, nei monoteistinės teologijos, nors būta ir tokios nuomonės; vis dėlto savąja nežemiškos dvasios idėja jis parengė dirvą vėlesnių teleologų ir teologų pažiūroms.

Jo medžiagos teorija iš karto nerado atgarsio; netrukus Demokritas sukūrėjai tiesiog priešingą — kiekybinę ir finalistinę – teoriją. Ypač mažai šalininkų Graikijoje turėjo Anaksagoro intuityvizmas. Panašios koncepcijos atsirado tik naujųjų amžių filosofijoje.