Antano Maceinos ir Juozo Girniaus krikščioniškoji filosofija

A. Krevnevičius SM 3/7

Antano Maceinos ir Juozo Girniaus krikščioniškoji filosofija

Filosofijos referato PLANAS

I. Įvadas

II. A.Maceinos ir J.Girniaus krikščioniškoji filosofija

1. Žmogaus santykis su Dievu

2. Tiesos problema

3. Laisvės problema

III. Maceinos ir Girniaus filosofijos ištakos ir kontekstas

IV. Išvados

V. Literatūra

Antanas Maceina (1908-1988) ir Juozas Girnius (1915-1994) –

vieni žymiausių lietuvių išeivijos filosofų. Susiklosčiusios

gyvenimo sąlygos, aplinka ir gyventas laikotarpis lėmė jiems būti

krikščioniškojo egzistencializmo atstovais. Nors abiejų filosofija

persmelkta katalikiškų pažiūrų, tačiau skiriasi. Juozą Girnių būtų

galima laikyti liberalesnės kkrikščioniškosios filosofijos atstovu, o

Antaną Maceiną – konservatyvesnės.

Girniaus egzistencinis rūpestis nukreiptas ne į patį Dievą, net

ne į tikėjimo ramybėje esantį mirtingąjį, o į žmogų, kuris visas

pasinėręs į laikinybės sąmonę, į žmogų be Dievo. Turbūt todėl jo

filosofija paženklinta nerimu ir tragizmu. Tuo tarpu Maceinos

filosofavimas nerūpestingas ir neegzistencinis. Jam krikščioniškoji

orentacija ir krikščioniškoji filosofija yra tarsi savaime

suprantamas dalykas, absoliuti ir nekvestionuojama tiesa. Maceina

buvo vienas iš nedaugelio tarpukario Lietuvos mąstytojų, kuris, net

ir gyvendamas emigracijoje, laikėsi nuostatos, jog Šventasis Raštas

– tai abejonių nekelianti Dievo žodžių vvisuma. Šia prasme kievienu

tiek Senojo, tiek ir Naujojo Testamento žodžiu ar teiginiu jis

naudojosi kaip absoliučia tiesa, kuriai negali prilygti jokia kita –

nei iš gamtos mokslų, nei iš kurio nors filosofų raštų paimta

mintis. Ypač tais atvejais, kai tai yra teiginys šiomis Šventojo

Rašto tiesomis abejojantis ar joms prieštaraujantis. Taigi tam tikra

intelektualinio nepakantumo atmosfera kitaip manantiems būdinga

visiems Maceinos kūriniams. Šia prasme neprieštaringumo Šventajam

Raštui nuostata A.Maceinai yra tapusi absoliučiai intelektualine ir

dorovine mąstytojo kūrybinės saviraiškos dogma, vertybe ir nuostata,

prie kurios mąstytojas verčia prisiderinti kitus. Su

nesutinkanačiais jis ne tik aistringai polemizuoja, ginčijasi, juos

neigia, bet prireikus ir atsiriboja. Tai nulemia filosofo poleminį

monologinį filosofinių tekstų pobūdį ir voliuntaristinį polinkį į

teosofinį grožinės literatūros, meno kūrinių interpretavimą.

A.Maceinos filosofijoje žmogus nėra vienišas nei kaip kalba, nei

kaip lemtis, likimas, t.y. kaip egzistencija. Jis visada ir visur

yra su kažkuo: su Dievu, su kalba, su tauta, su istorija, su likimu

ir t.t.Taigi jo šviesiam ir džiaugsmingam filosofavimui nereikia

eiti toli, kad atrastų Dievą. Jis nuo pat pradžių yra Maceinos

filosofinės minties ‘rūmo’ pamatas. Tuo tarpu Girnius leidžia savo

filosofijos Dievui būti numarinamam tūkstančius kartų, bet jo

tikėjimas visa pakelia ir su nerimu žvelgia į žmogų be Dievo.

Maceina pratesia, jog šiurpus yra gyvenimas be Dievo, bet dar

šiurpesnis gyvenimas su Dievu, jeigu jo nėra. Tikinčiojo

egzistencija tokiu atveju būtų pasibaisėtina saviapgaulė. Maceinos

nuomone, žmogus Dievą gali rasti tik būtyje, ne savo sąmonėje, net

jei ši sąmonė ir būtų labai nelaiminga bei neprasminga. Jeigu Dievas

yra, jis turi turėti ryšio su būtimi. Jeigu jis turi ryšio su

būtimi, jis gali būti proto sklaida būtyje ir rastas. Jeigu būties

sklaida Dievo neranda, tai reiškia, kad jo išviso nėra, nes Dievas

neturi jokio ryšio su būtimi.

A.Maceinos būties mąstymas – tai mąstymas laukiant ir

pasitikint. Laukimas ir pasitikėjimas – pamatiniai A.Maceinos

krikščioniškojo egzistencializmo postulatai. Tai ir yra esminė

krikščioniškojo egzistencializmo ypatybė, išskirianti ar atskirianti

jį nuo heidegeriškojo ar sartriškojo pasaulėžiūrinės orientacijos

mąstytojų. Dvi pamatinės jungtys, siejančios atskirą individą kaip

žmogų su pasauliu ir su būtimi – tai visada šalia esantis kitas

žmogus ir Dievas. To užtenka, kad būtis ir būtiškumas nustotų būti

vien tik bauginanti tuštuma, kurioje ar už kurios jau nieko nėra.

Kiekvieno iš mūsų kaip individo santykis su kitu žmogumi, o juo

labiau su Dievu, pripildo mūsų egzistenciją nenusakomo ir

neišreiškiamo dvasinio turinio – meilės, rūpesčio ir atsakomybės.

Žmogiškoji egzistencija, žmogiškoji būtis pasaulyje Maceinai nėra

tik tuščios sąvokos ar abstrakcijos, nes būtent jas, kaip

nemirtingosios mūsų sielos ekvivalentus, mes visada turime realią

galimybę paaukoti Dievui.

Skirtingai nuo Maceinos, kuris Dievui įrodyti rinkosi ne

metafizinį, o ontologinį kelią, Girnius neatmeta galimybės Dievą

žmogui pažinti protu (be abejo su tam tikra išlyga, nes žmogiškasis

protas nėra pajėgus aprėpti Absoliutą). Tai, kas protu nepažįstama,

yra paslaptis, o paslaptis tegali būti išpažįstama.

Dievo klausimu Maceina laikėsi kenozės koncepcijos. Žmogus

pajėgia pažinti tik apsiribojusį Dievą, nes tik tada jis sueina su

Dievu į abipusį santykį. Absoliuti transcendencija sunaikintų žmogų

kaip “Aš”, tuo tarpu žmogaus egzistencija yra laisva apsispręsti

Dievo atžvilgiu.

Žmogaus santykis ir sąjunga su Dievu, kad ir kokia dramatiška ar

tragiška ji būtų, atsiskleidžia kaip pamatinė dorovinė,

pasaulėžiūrinė A.Maceinos filosofavimo konstanta. Tai ir visos

žmogiškosios egzistencijos, buities ir būties konstanta, nes tai –

ir kiekviena žmogaus gyvenimo akimirka. Žmogus susaistytas su Dievu

ne tik savo prigimtimi, bet ir kaip Jo valios ir galios pasaulyje

išraiška, t.y. ir kaip kūrinys, ir kaip kūrėjas. Žmogus yra

susaistytas su Dievu ne tik per savo gimimą, gyvenimą ir mirtį, bet

ir per dieviškosios moralės, t.y. Dievo ir artimo meilės Įstatymo,

raidę ir dvasią. Galiausiai žmogus yra susaistytas su Dievu ir per

mirtį kaip amžinojo gyvenimo viltį Dievo akivaizdoje.

Girnius lieka metafizikas tikrąja prasme. Neatmesdamas

tomistinių Dievo buvimo įrodymų, jis neišsitenka egzistencializmo

rėmuose. Girniaus nuomone, protas gali peržengti juslinę patirtį,

reikalaudamas patirtinės tikrovės baigtinybę pagrįsti nebaigtinybe,

t.y. priežastingumo dėsnį taikyti už juslinės patirties plotmės.

Filosofas suvokia Dievo klausimą kaip kiekvieno žmogaus pagrindinį

egzistencinį rūpestį. “Savęs įprasminimo rūpestis ir Dievo

ieškojimas yra susiję, nes žmogaus klausimas implikuoja Dievo

klausimą”(Žmogus be Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.78).

Keldamas savo galutinės paskirties klausimą žmogus vienaip ar kitaip

sprendžia ir Dievo klausimą. Apsisprendimas Dievo atžvilgiu nulemia

žmogaus požiūrį į patį save.

“Dvasinė žmogaus prigimtis, moralinė sąmonė ir amžinybės ilgesys

yra tie pagrindiniai žmogiškosios egzistencijos faktai, kurie

žmogaus klausimą paverčia drauge ir Dievo klausimu”(Žmogus be

Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.78). Girniaus teigimu, tik

dvasinės pprigimties dėka žmogus pajėgia peržengti laiko horizontą ir

atsiverti amžinybės perspektyvai. Dvasinė prigimtis palaiko žmoguje

moralinio tyrumo ir amžinybės ilgesį. Ilgėtis amžinybės – tai

ilgėtis tobulybės. Kiekvienas žmogus, tiek krikščionis, tiek

ateistas, ilgisi nemirtingumo. Anot Girniaus, degdami nemirtingumo

ilgesiu žmonės savotiškai dega ilgesiu Dievui, nepaisant tiki juo ar

neigia. “Žmogus savotiškai liudija Dievą ir tada, kai jį

neigia”(Žmogus be Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994;p.27) –

pagrindinė Girniaus studijos apie žmogų be Dievo mintis. Pasak

filosofo, nėra nieko, kas Dievo neliudytų. Visi jo kūriniai liudija

Dievą. Girnius neatmeta galimybės Dievą pažinti protu. Tačiau,

“kadangi Dievas pažįstamas kaip nelygstama Paslaptis, santykis su

Dievu visada yra daugiau negu tik paprastas pažinimas”(Žmogus be

Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.24).

Labiausiai Dievą liudija pats žmogus savo dvasine ir kūrybine

prigimtimi, besiveržiančia begalybėn. Žmogus be dievo liudija jį

savo ateistine gyvenimo tuštuma. Tai ypač ryšku tokiose ribinėse

situacijose kaip mirtis. Tikintįjį guodžia viltis, kad baigus

žemiškąjį gyvenimą, prasidės pomirtinis gyvenimas be kančios. O

žmogus gyvenantis be Dievo santykyje su mirtimi, anot Girniaus, turi

tris galimybes. Tai – slėptis nuo mirties (Schopenhaueris), atvirai

sutikti mirtį (Heideggeris) arba mirties prasmės suvokimas kaip

beprasmybė (Sartre).

Anot Girniaus, tik mirtis įvertins ir pasvers žmogiškojo

pašaukimo vykdymą. Ji yra žmogiškojo buvimo pasaulyje sąlyga ir šia

prasme tiesiogiai priklauso žmogaus gyvenimui. Mirtis žadina žmogų

ieškoti savojo buvimo prasmės. Žmogiškasis būties klausimas susijęs

su mirties klausimu, nes jis visu savo aštrumu iškyla tik mirties

akivaizdoje.

Visus gyvenimo rūpesčius užgožia vienas – viso gyvenimo

prasmės rūpestis. “Kaip žiūrima į mirtį, taip žiūrima į

gyvenimą”(Žmogus be Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994;p.195).

Krikščioniškas Dievo išpažinimas sąlygoja angažavimąsi

atitinkamai tiesos koncepcijai, kuri nulemia žmogaus pasirinkimą

vienoje ar kitoje egzistencinėje situacijoje. Žmonės yra linkę

manyti, kad tiesos pažinimas yra galimas. Anot Girniaus, žmonės

dogmatiškai tiki, kad kiekvienas pažinimas savaimingai tikras,

pasiekiąs tiesą. Vadinamojo sveiko proto nusistatymas šita prasme ir

yra dogmatizmas, pažiūra, kad kiekvienu pažinimu mes neklystamai

pažystame tiesą.

Kiekvienas žmogus turi savą tikėjimą tiesa. Tačiau ne kiekvienas

pažinimas yra teisingas, tad žmogus yra atviras ne tik tiesos

galimybei, bet ir klaidos grėsmei. Žmogus gyvendamas tam tikroje

kultūrinėje aplinkoje tam tikru laiku, mano, kad visi vertina jam

rūpimus dalykus. Tačiau pakanka vien iš ten išeiti, kad

įsitikintume, jog skirtingose aplinkose skirtingu laiku tie patys

dalykai suprantami skirtingai. Kadangi tiesa gali būti tik viena,

tampa aišku, jog kažkur kažkada žmonės, natūraliai laikę savo

laikmečio pažiūras teisingomis, klydo. Tai sudaro pagrindą

skepticizmui, pažiūrai, pagal kurią joks mūsų pažinimas nepasiekia

tikros tiesos.

Girnius pripažįsta, kad ne kiekvienas pažinimas yra ir tiesos

pažinimas. Todėl žmogus pažindamas privalo bbūti kritiškas. Girnius

kritikuoja skepticizmą, nes, anot jo, tai, jog žmogus gali klysti,

nereiškia, kad visada tenka klysti, kad niekada žmogus negali

atskleisti tiesos. Nėra paprasta rasti tiesą. Tiesos istorija – tai

ir klaidų istorija. Nors tiesa neiskeičia, jos pažinimas kinta.

Atskiri mokslai ieško savų tiesų, kurias gali patikrinti

ankstesnėmis pažintimis. Tuo tarpu filosofija ieško pačios Tiesos,

kaip visų atskirųjų tiesų pagrindo, Tiesos, kuri baigtinio žmogaus

proto negali būti visai pažinta. Girnius teigia, jog tiesa nors ir

negali būti pasiekiama kiekvienu pažinimu, tačiau taip pat ji nėra

absoliučiai neprieinama. Tiesos pažinimas yra galimas, nors visada

gresia klaidos pavojus. Nenuilstamas tiesos ieškojimas teikia žmogui

didybę, o praradus tikėjimą tiesa, prarandamas tikėjimas ir žmogumi.

Dogmatinis ar skeptinis tiesos ieškojimas vienaip ar kitaip

paralyžiuoja gyvenimą. Pirmasis virsta fanatizmu, o skepticizmas –

abejingumu, atviru cinizmu.

Sistemingiausiai egzistencinės tiesos kaip laisvo tikėjimo

sampratą, anot filosofo, išplėtojo K.Jaspersas. Girnius priima

Jasperso loginės ir moralinės, mokslinės ir metafizinės tiesos

skyrimą. Pasak Jasperso,loginės tiesos galioja visuotinai ir

nepriklauso nuo to, kas žmogus yra ir kaip jis gyvena. Tai ką

diktuoja pažįstamoji tikrovė turime visi lygiai pripažinti.

Moralinės tiesos iš mmūsų reikalauja absoliučios ištikimybės. Šiomis

tiesomis grindžiamas ir “fizikos” bei “metafizikos” principas.

Moksliniai duomenys reikalauja vien loginio pripažinimo. Kas kita

yra metafizinė tiesa, kurią reikia pasisavinti ne tik logiškai, bet

ir morališkai, vadinasi ją reikia ne tik pripažinti, bet ir

išpažinti. Tačiau Girnius nesutinka su Jaspersu, kai šis loginių ir

egzistencinių tiesų skyrimą nuveda iki skirtumo tarp žinojimo ir

tikėjimo. Anot Jasperso, loginis mąstymas teikia žinojimą, moralinis

– metafizinis veda į tikėjimą, kuris drauge yra nežinojimas. Todėl

moralinė – metafizinė tiesa kupina netikrybės. Girniaus nuomone, net

ir metafizinės tiesos veda į žinojimą. Jis nepriima Jasperso

egzistencinės tiesos sampratos, pagrįstos asmenine ištikimybe.

Išdavimas nepaliečia pačios tiesos. Tad ir išsižadėjimas neįrodo jos

klaidingumo. Mirdamas dėl savo įsitikinimų žmogus neįrodo jų

teisingumo, tačiau parodo savo “.moralinę ryžtį vertinti tiesą

aukščiau už gyvybę.[.]Besąlyginė ištikimybė padaro morališkai

teisų net tą, kuris objektyviai neturi tiesos”(Žmogus be

Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.444). Kiekvieną įsitikinimą

laikyti tiesa yra lygu neteisėtai pereiti iš moralinės į loginę

plotmę. Ištikimybė įsistikinimams yra ne tiesos, o žmogaus matas.

“Mirtis įrodo ne pačią tiesą, o tik tikėjimą tiesa”(Žmogus be

Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994;p.445). Žmonės miršta už savo

įsistikinimus, anot Girniaus, tik todėl, kad juose regi pačią tiesą.

Skeptikai niekada netaps tiesos kankiniais: jie abejoja nelygstama

tiesa, tad ir neturi pagrindo už ką mirti. Tuo tarpu žmogui be Dievo

vienokie ar kitokie idealai gali tapti pagrindu herojinei mirčiai.

Lyginant Girniaus tiesos koncepciją su Maceinos, tampa aišku,

jog pastarasis eina kitu keliu. Savo filosofinės tiesos sampratą

Maceina kuria moderniosios filosofijos-hermeneutikos, kontekste.

Filosofas stengiasi įrodyti, kad teigdami būtybę esant kūrinį,

interpretacijos keliu prieiname jos kūrėją – asmeninį Dievą. Tai

padaryti leidžia interpretacinės tiesos pobūdis, Maceinos žodžiais

tariant, “esmiškai laisvas nuo įrodymų”. Tačiau būtybės kūriniškumas

iš anksto postuluojamas, o galutinis sprendimas – kad Dievas yra

būtybės kaip būtybės kūrėjas – prieštarauja hermeneutinės

filosofijos postulatams, išvis neprileidžiančios galutinio

sprendimo. Įrodydamas, kad tikėjimo Dievas yra aukščiausioji Būtis,

Maceina grįžta į scholastinę tradiciją, besiremiančią prielaida, kad

žmogus yra Dievo kūrinys ir paveikslas. Todėl tiesos klausimu

Girnius daug nuoseklesnis už Maceiną, teigdamas vienintelę ir

neklystamą tiesą bei apribodamas laisvą pasirinkimą griežtąja prasme

vienintelės tiesos rinkimuisi. Tuo tarpu Maceina, Jasperso pavyzdžiu

supriešinęs mokslą ir filosofiją, drauge paneigęs metodo vaidmenį

filosofijoje bei gnoseologijos reikšmę, mėgina pasiekti Dievą

ontologiškai, naudodamasis modernios filosofijos priemonėmis. Tačiau

interpretacinės tiesos kelias neatveria scholastinio Dievo. Norint

jo buvimą įrodyti, Maceinai norom nenorom tenka grįžti į scholastinę

tradiciją arba, kaip teigia Mickūnas, “į istorinę ir laikinę

sampratą, kurios ribas jis norėjo peržengti” (A.Mickūnas.Išeivijos

filosofija//Metmenys,1986.-Nr52; p.133).

Filosofijoje laisvės problema yra žinoma dar nuo antikos laikų,

iš jos krikščionybės ji ir buvo paveldėta – perimta ir ištobulinta.

Anot krikščioniškojo požiūrio, kaip moraliai atsakinga būtybė žmogus

skirtingai nuo gyvūnų, egzistuoja tik todėl, kad jis turi jam Dievo

duotą ypatybę – laisvą valią.

Laisvės samprata ir sąvoka A.Maceinos filosofijoje apibrėžiama

ir įvardijama ne kaip medžiaginio, materialaus, o kaip dvasinio

pasaulio kategorija. Kitaip tariant, laisvė yra kilusi ir į šį

pasaulį atėjusi ne iš medžiaginio, materialaus, o iš idealiojo,

antgamtiškojo dvasių pasaulio. Siekdamas laisvės žmogus, pasak

filosofo, privalo paisyti gamtos dėsnių ir kito asmens laisvės.

Todėl jų atžvilgiu mes nesame laisvi. Tik santikyje su Dievu žmogus

tampa nevaržomas. Juo santikis su Dievu gilesnis, tuo pats asmuo yra

laisvesnis.

A.Maceinos filosofijos teigimu, valios laisvė – tai ne tik ir ne

tiek žmogaus dvasios, jo nemirtingos sielos savybė. Tai substancija,

kuriai esąs pavaldus aabsoliučiai visas dvasių pasaulis. Tai žmogaus

medžiaginei prigimčiai nematomas ir negirdimas procesas. Laisva

valia, anot A.Maceinos, visada egzistuoja tik kaip be galo

tragiškos, dramatiškos situacijos. Kitaip tariant, valios laisvė

būtiškai dvasiniame lygmenyje – tai nuolatinė ontinio Gėrio ir

Blogio kova, kurios vienu iš komponentų visada esti konkretūs žmonės

kaip doroviniai individai, o visi kartu – kaip visa žmonija. Taigi,

anot A.Maceinos, gėrio ir blogio kova pasaulyje atsirado anksčiau,

nei kad buvo sukurti pirmieji žmonės. Ši kova niekada nesibaigs iki

pat pasaulio pabaigos.

Anot Girniaus, žmogui laisvė užuot buvusi duota nuo gimimo, yra

tik galimybė leidžianti pakilti egzistencijos rangu. Žmogus ne

gimsta laisvi, o privalo laisvi tapti. Gamtoje laisvės nėra, yra tik

būtinybė. Apsisprendimas neįmanomas ten, kur valdo determinizmas.

Girnius teigia, jog laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi.

Kiekvienas lygiai turi tik principinę laisvės galimybę, bet

faktiškai šią galimybę kiekvienas aktualizuoja tiek, kiek jis iš

tiesų tampa savęs pačio versme pats save sukurdamas. Turėti savo

esme laisvę reiškia būti pašauktam patį save sukurti. Pašauktas save

sukurti, žmogus niekada nėra užbaigtas, nes neįmanoma pasiekti

tobulybę visam laikui.

Tačiau savikūra negali tapti savivale. Pašaukti save sukurti

žmonės neturėtų savęs suabsoliutinti. Laisvė nėra savivalės

pateisinimas,o priešingai, atsakomybės reikalavimas. Suabsoliutinti

laisvę tolygu jos nuvertinimui iki savivalės. Girnius teigia ne

laisvą, subjektyvią moralę, o laisvą žmogų. Žmogus išsiveržęs iš

gamtos, vietoj gamtinės būtinybės laisvės dėka atsiduria prieš

moralinio apsisprendimo prievolę.

Žmogus kuria save kaip moralinę asmenybę vadovaudamasis

moraliniais principais. Jo laisvė turi būti nukreipta į vertybes.

Taip kaip nėra vertybių be laisvės, taip ir laisvės nėra be

vertybių. Pasak Girniaus, be vertybių laisvė sutaptų su gamtos

spontaniškumu, paprasta savivale. Vertybės yra visų pareigų

pagrindas. Ne negatyvūs draudimai, anot Girniaus, o gėrio

entuziazmas yra moralės esmė. “Vertybės įprasmina laisvę, nes

realizuodamas vertybes savo gyvenime, pats žmogus tampa vertinga

būtybe” (Žmogus be Dievo// J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.84). Žmogus

laisvas pasirinkti tiek gera, tiek bloga. Jis, galėdamas vertingai

gyventi, nusikalsta tuščiai leisdamas laiką. TTad kur laisvė, ten yra

ir kaltės galimybė. Anot Girniaus, iliuziška laisvę absoliutinti

laisve be kaltės, nes visada laisvė atvira kaltei tuo būdu, kad be

laisvės nebūtų kaltės. Tačiau kalta yra ne pati žmogiškoji

egzistencija, t.y. žmogus kaltas ne pačiu savo buvimu, o tik

nusikreipimu nuo to, kuo privalo būti. Anot Girniaus, žmogaus

paskirties klausimas yra pats pagrindinis ieškant atsakymo, kaip

save suprasti. Šiame klausime iškyla ryšys tarp žmogaus sampratos ir

nusistatymo Dievo atžvilgiu.

Pasak Maceinos, Dievas žmogų sukūrė turėdamas labai aiškų ir

konkretų tikslą – liudyti pasauliui ir žmogui save patį kaip

vienintelę visos tikrovės egzistavimo priežastį. Todėl ir

dieviškumo kiekviename žmoguje yra tiek, kiek iš šios valios

sampratos išplaukiančio supratimo, kad esame būtent tokie, o ne

kitokie, ir kad tai sutampa su doroviniu moraliniu, pasaulėžiūriniu

asmenybės apsisprendimu kaip egzistavimo šiame pasaulyje būdu.

Liudydamas save Dievas dalyvaująs kiekviename žmogaus dorovinio

pasirinkimo bei apsisprendimo akte. Žmogus iš esmės visada yra

reginti ir jaučianti būtybė. Dievo nematomumas jam visada

pasireiškia kaip Jo buvimo netikrumo grėsmė, kuri pagundos momentu

atskleidžia įsitikinimų trapumą. Nelaimės, ligos, visi įmanomi

praradimai, pasaulio neteisingumas, abejingumas, žmogaus kūno ir

dvasios kančios, smurtas ir prievarta- tai, anot A.Maceinos,

amžinieji abejojančių Dievo egzistavimu bei Jo teisingumu

argumentai. Žmogus iš tikrųjų neturi jokios kitos laisvės, kaip tik

laisvę doroviškai pasirinkti: su Dievu ar prieš Dievą. Toks

pasirinkimas nieko kito nereiškia, kaip tik laisvą dorovinio

individo galimybę apsispręsti už gėrį ar už blogį šiame pasaulyje.

Anot A.Maceinos, krikščionybė yra paskutinis žmonijos išganymo

tarpsnis. Jokia kita religija arba santykiu su Dievu krikščionybės

pakeisti negalima, nes nieko negalima pastatyti vietoje asmeninės

Dievo vienybės su žmogumi. Asmeninė žmogaus ir Dievo vienovė

krikščionybėjeskleidžiasi jau ne pper gamtą, ir netgi ne per Dievo

išrinktosios tautos istoriją, o per žmogaus dorinį santykį su Dievu

ir kitu žmogumi. Šis santykis – tai pasitikėjimas vienas kitu ir

meilė.

Pasak filosofo, tikėjimo ir netikėjimo, teizmo ir ateizmo,

religijos ir mokslo santykių problema išlieka aktuali dėl tikrovės

sekuliarizacijos (nudievinimo) proceso ir dėl pačios dvasios, kaip

ontoetinės substancijos, prigimties. Sekuliarizacijos proceso

istorinį dramatiškumą sąlygoja ne paties Dievo, bet žmogaus

dorovinis ir intelektualinis ribotumas, nes visa, kas yra sena ir

atgyvenę, žmonių valia ir galia dar siekia egzistuoti. Pavyzdžiu

filosofas pateikia judaizmą, kurį esą tikrovės sekuliarizacijos

procesas jau seniai yra paneigęs krikščionybės, Jėzaus Kristaus

apreikštos žmonijai religijos, pavidalu. Mokslo ir religijos

prieštaringumas taip pat esąs tik tariamas, kaip iš pačių žmonių

tamsumo ir tarpusavio nesupratimo išplaukiąs konfliktiškumas.

Mokslas gamtoje ir istorijoje galįs pažinti tik tai, iš kur Dievas

yra galutinai pasitraukęs kaip savęs paties žmonijai liudijimo

lauko. Pradžioje tai buvusios gamtmeldiškosios religijos, kuriose

gamtos reiškiniai žmogui buvę ne kas kita,kaip Dievo jam siunčiami

ženklai, bei savęs ir savo valios ludijimai (Senajame Testamente

liepsnojantis Mozės dykumoje regėtas krūmas).

Pasak A.Maceinos, Dievo ir žmogaus tarpusavio santykiai būna

dramatiški ir dėl trečiosios priežasties, kuri ir pavertė žmonijos

būtį istorija. “Dievažmogiškoji kūryba istorijoje yra pagrindinis

elementas. Istorija iš esmės yra religinio pobūdžio” (Prometėjizmo

problema, p.450 //A.Maceina.Raštai,II.V.1992). Žmogus, anot

A.Maceinos, paties gyvenimo yra verčiamas tam tikru būdu nusistatyti

šito religinio charakterio atžvilgiu: jį pripažinti (kaip

šv.Augustinas) arba jį paneigti, pradėti su juo kova ir pabaigti

Likimo tikėjimu kaip Spengleris. Pirmas nusistatymas, pasak

filosofo, veda žmogų į teizmą, o antrasis – į prometėjizmą.

Prometėjizmo sąvoką A.Maceina suvokia labai savitai. Tradiciškai

prometėjizmas suprantamas kaip dievų ir pudievių maištas prieš kitus

dievus ir pusdievius, o tikrąja prometėjiškosios dvasios išraiška

laikoma Aischilo tragedija “Prikaltasis Prometėjas”. Filosofas

teigia, jog Aischilas prometėjiškosios idėjos nesugalvojo, o tik

perėmėm iš graikų dvasios, suteikdamas jai literatūrinę meninę

formą. A.Maceina prometėjiškumo sampratą suabsoliutina tiekm, kad

konstatuoja ją esant gyvą pačioje žmonijoje. Jo nuomone, žmogus

linkęs ssavo teigimu visada sukilti prieš Kūrėją. Ir tai buvo gyva

visų laikų žmogaus sąmonėje, tuo žavėjosi visų laikų literatūros

meno kūrėjai. Prometėjiškumo idėją filosofas kildina iš antgamtinio

pasaulio. Kadangi prometėjiškumas išplaukia iš žmogaus valios

laisvės principo, tai jį, A.Maceinos nuomonė, tiek pasaulio ir

žmogaus prigimtyje, o ypač kultūroje, numatė pats Dievas. Pirmieji

žmonės, Adomas ir Ieva, rojuje prometėjiškąjį maištingumą išgyvenę

pirmiausia kaip jų pačios laisvos valios ir galios trūkumą,

pasireiškiantį jų būtiškuoju ribotumu, dorovine, intelektualine ir

galiausiai fizine nuo jo priklausomybe. Paneigus Dievo pranašumą ar

net jo egzistavimą, visų šių trūkumų galima išvengti. Anot

A.Maceinos, taip elgiasi “prometėjiškumo” dvasios apsėsti tokie kaip

rusų literatūros herojai Antikristas (rusų filosofo V.Solovjovo

legendos apie antikristą A.Maceinos metafizinis variantas) arba

Didysis inkvizitorius (rusų rašytojo F.Dostojevskio legendos apie

Didįjį inkvizitorių A.Maceinos metafizinis variantas) [Cor inquietum

// A.Maceina.Raštai III. V.1990].

Kūrybingiausi Girniaus metai buvo Vokietijoje ir iš pradžių

Amerikoje. Jis nemėgino ieškotis darbo Amerikos universitetuose.

Nors domėjosi kitų sričių mokslininkų darbais apie žmogų ir jo

aplinką, tačiau liko abejingas anglosaksų filosofijai. Anglosaksų

filosofija jokio poveikio nepadarė ir Maceinai. Jis visų pirma

bandydamas nagrinėti būties problemą, natūraliai linko į didžiąją

vokiečių filosofinę tradiciją bei į pastarosios atmainą – rusų

religinę filosofiją. Maceinos vienareikšmio ontologiškumo siekis

neleidžai jo tapatinti su M.Scheleriu, K.Jaspersu. Dievažmogiškumo

idėja ir ontologinis klausimų kėlimo būdas buvo pamatiniai Antano

Maceinos ir rusų religinės filosofijos sąlyčio taškai. Lietuvių

filosofas buvo pakankamai savarankiškas, todėl tos idėjos nebuvo

perimtos mechaniškai. Be to Maceinos požiūris į rusų religinę

filosofiją laikui bėgant patyrė įvairių transformacijų. Kalbant apie

jo ir Girniaus santykį su XX amžiaus egzistencializmu, reiktų

pažymėti, jog jie, kaip ir daugelis šios filosofijos atstovų

(išskyrus J.P.Sartre’ą), bandė atsikratyti egzistencialisto vardo.

Maceinos ir Girniaus filosofavimas vienaip ar kitaip įvairiu laiku

skirtingai atspindėjo egzistencijos filosofijos idėjas.

IŠVADOS

A.Maceinos filosofijoje žmogus visada ir visur yra su kažkuo: su

Dievu, su kalba, su tauta, su istorija, su likimu ir t.t.Taigi jo

šviesiam ir džiaugsmingam filosofavimui nereikia eiti toli, kad

atrastų Dievą. Tuo tarpu Girnius leidžia savo filosofijos Dievui

būti numarinamam tūkstančius kartų, bet jo tikėjimas visa pakelia ir

su nerimu žvelgia į žmogų be Dievo.

Skirtingai nuo Maceinos, kuris Dievui įrodyti rinkosi ne

metafizinį, o ontologinį kelią, Girnius neatmeta galimybės Dievą

žmogui pažinti protu. Filosofas suvokia Dievo klausimą kaip

kiekvieno žmogaus pagrindinį egzistencinį rūpestį. Apsisprendimas

Dievo atžvilgiu nulemia žmogaus požiūrį į patį save.

Girnius pripažįsta, kad ne kiekvienas pažinimas yra ir tiesos

pažinimas, tačiau kritikuoja skepticizmą, nes, anot jo, tai, jog

žmogus gali klysti, nereiškia, kad visada tenka klysti, kad niekada

žmogus negali atskleisti tiesos. Sistemingiausiai egzistencinės

tiesos kaip laisvo tikėjimo sampratą, anot filosofo, išplėtojo

K.Jaspersas loginės ir moralinės, mokslinės ir metafizinės tiesos

skyrime. Jis nepriima Jasperso egzistencinės tiesos sampratos,

pagrįstos asmenine ištikimybe. Išdavimas nepaliečia pačios tiesos.

Tad ir išsižadėjimas neįrodo jos klaidingumo. Lyginant Girniaus

tiesos

koncepciją su Maceinos, tampa aišku, jog pastarasis eina kitu

keliu. Maceina stengiasi įrodyti, kad teigdami būtybę esant kūrinį,

interpretacijos keliu prieiname jos kūrėją – asmeninį Dievą. Tai

padaryti leidžia interpretacinės tiesos pobūdis. Tačiau tiesos

klausimu Girnius daug nuoseklesnis už Maceiną, teigdamas vienintelę

ir neklystamą tiesą bei apribodamas laisvą pasirinkimą griežtąja

prasme vienintelės tiesos rinkimuisi. Tuo tarpu Maceina, Jasperso

pavyzdžiu supriešinęs mokslą ir filosofiją, drauge paneigęs metodo

vaidmenį filosofijoje bei gnoseologijos reikšmę, mėgina pasiekti

Dievą ontologiškai, naudodamasis modernios filosofijos priemonėmis.

Laisvės samprata ir sąvoka A.Maceinos filosofijoje apibrėžiama ir

įvardijama ne kaip medžiaginio, materialaus, o kaip dvasinio

pasaulio kategorija. Siekdamas laisvės žmogus, pasak filosofo,

privalo paisyti gamtos dėsnių ir kito asmens laisvės. Todėl jų

atžvilgiu mes nesame laisvi. Tik santykyje su Dievu žmogus tampa

nevaržomas. Juo santykis su Dievu gilesnis, tuo pats asmuo yra

laisvesnis.

Anot Girniaus, žmogui laisvė užuot buvusi duota nuo gimimo, yra

tik galimybė leidžianti pakilti egzistencijos rangu. Žmonės ne

gimsta laisvi, o privalo laisvi tapti. Girnius teigia, jog laisvė

yra tai, kas žmogų padaro žmogumi. Pašauktas save sukurti, žmogus

niekada nėra užbaigtas, nes neįmanoma pasiekti tobulybę visam

laikui.

Anglosaksų filosofija nepadarė jokio poveikio nei Girniui, nei

Maceinai. Pastarasis visų pirma bandydamas nagrinėti būties

problemą, natūraliai linko į didžiąją vokiečių filosofinę tradiciją

bei į pastarosios atmainą – rusų religinę filosofiją. Kalbant apie

Maceinos ir Girniaus santykį su XX amžiaus egzistencializmu, reiktų

pažymėti, jog jie, kaip ir daugelis šios filosofijos atstovų

(išskyrus J.P.Sartre’ą), bandė atsikratyti egzistencialisto vardo.

Maceinos ir Girniaus filosofavimas vienaip ar kitaip įvairiu laiku

skirtingai atspindėjo egzistencijos filosofijos idėjas.

ŠALTINIAI

Girnius Juozas. Raštai II. V,1994.

Maceina Antanas. Raštai II. V,1992.

Maceina Antanas. Raštai III. V,1990.

Maceina Antanas. Raštai VII. V,1994.

LITERATŪRA

Balčius Jonas. Antanas Maceina – krikščioniškojo egzistencializmo

pradininkas. // Logos. Nr.35.2003 spalis-gruodis.

Butkus Petras. Antano Maceinos filosofinių pažiūrų ištakos ir

kontekstas. // Filosofija, sociologija.1998.Nr.3.

Mickūnas Algis.Išeivijos filosofija //Metmenys,1986.-Nr52.

Sverdiolas Arūnas. Antano Maceinos filosofinis kelias//

Švyturys,1989-19.

Sverdiolas Arūnas. Juozas Girnius-kartos filosofas //Naujasis

židinys.1991 Nr.1.

Sverdiolas Arūnas. Kuriant dvasinės erdvės Lietuvą //Naujasis

židinys.1995, spalis.

Šliogeris Arvydas. Autentiškiausias (ir galbūt vienintelis) mūsų

mąstytojas // Šiaurės atėnai. Nr.11(305)1996 03 16.

Šliogeris Arvydas. Juozas Girnius ir egzistencinė filosofija

//Juozas Girnius.Raštai I. V.1991.

Tumėnaitė Rūta. Juozo Girniaus egzistencializmas //Naujasis

židinys.1995, spalis.

http://www.xxamzius.lt/archyvas/priedai/horizontai/20031001/2-1.html