Antika

REFERATAS APIE ,,ANTIKA“

TURINYS

.Įvadas

1. Ankstivoji Graikų filosofija

2. Materialistinės filosofijos formavimasis

3. Materialistinė Graikų filosofija

4. Antikos skepticizmas

5. Heleninė filosofija

6. Antikos mistika ir neoplatonizmas

ĮVADAS

ANTIKA – daugiau kaip tūkstantį metų trukęs Senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos klestėjimo laikotarpis, arba tik Senovės Roma ir Graikija.

Antikinėje civilizacijoje būta visko: ir pakilimo ir nuosmukio periodų. Savo apogėjų ji buvo pasiekusi Aristotelio laikais. Po Aristotelio susidomėjimas filosofija sumažėjo, filosofija nuskurdo. Tai atsitiko dėl daug priežasčių. Tikriausiai nemažą reikšmę turėjo ir civilizacijos raida. Ji tuo metu pasiekė savo aapogėjų, o vėliau pradėjo smukti. Vergoviniu darbu besirūpinanti visuomenė pasiekė savo aukščiausią išsivystymo stadiją ir nebegalėjo toliau tobulėti.Dar viena priežastis buvo ta, kad teoriniai mokslai atitrūko nuo praktikos. Tuo metu vyravusi visuomeninė praktika nepajėgė nei patvirtinti, nei paneigti iškeltų teorijų. Dar antikinę kultūrą ardė besiformuojanti krikščionybė, kuri gimė ir pradėjo egzistuoti mūsų eros pirmaisiais amžiais.

Visais laikais viso pasaulio mokslininkai išsamiai tyrinėjo ir tebetyrinėja antikos filosofų palikimą. Antikiniais laikais buvo sukurta daug filosofinės literatūros, tačiau mus pasiekė nedidelė jos dalis. Iš vvadinamojo iki istorinio laikotarpio išliko tik kai kurių mąstytojų minčių nuotrupos, fragmentai.

Praėjus beveik tūkstančiui metų po antikinės civilizacijos žlugimo.Vakarų Europoje kilo humanitarinis sąjūdis, kuris iš esmės reiškė antikinės kultūros atgimimą. Tai buvo renesanso epocha. Renesanso laikų inteligentai, skleidėjai, ragino žmones aatsigręžti į Antiką, grįžti prie Antikos vertybių. Buvo siūloma neužmiršti ir senųjų filosofų teiginių.

ANKSTYVOJI GRAIKŲ FILOSOFIJA

Graikai svarstė, iš ko susideda pasaulis, kas yra gamta ir koks jos santykis su žmogumi, kas skatina žmogų veikti. Tai skatino žmogų atitrūkti nuo religijos teiginių, pradėti mąstyti kitaip. Egipto žiniai savo mokslines žinias laikė paslaptyje, tai graikų mąstytojai jas kėlė į dienos šviesą. Visose Rytų šalyse, pradedant Kinija, Indija ir baigiant Egiptu, žmonių gyvenimas ir mintys sukosi apie religiją. Čia įžiūrimas skirtumas tarp Rytų ir Vakarų ankstyvosios civilizacijos.

Pirmosios filosofinės mokyklos atsirado VII-VI a.p.m.e. Susiformavo dvi ankstyvosios Graikijos filosofinės mokyklos – jonynų ir italikų, kurios sudarė visos vėlesnės filosofijos pagrindą. Jonėnais paprastai laikomi Jonijos jūros salose įsikūrusių Mažosios Azijos miestų bei Didžiosios Graikijos pirmieji mmąstytojai, o italikais – pietų Italijos ir netoli jų esančių salų kolonistų mąstytojai. Šios kryptys buvo savitos, turėjo savo stilių. Jonėnai daugiausia tyrinėjo empirinius faktus, pasaulio sandarą, italikai – mąstymo procesą. Pastarieji dažnai rėmėsi religiniais mitais, todėl jų filosofija pasižymi didesniu spekuliatyvumu. Bet tai dar nebuvo filosofija, tai buvo tik filosofijos mokslo pamatai.

Ryškiausi jonėnų atstovai yra Talis, Anaksimandras, Anaksimenas ir Heraklitas iš Efero. Pirmieji trys žinomi kaip pirmosios antikinės filosofinės mokyklos, įsteigtos Mileto mieste, atstovai. Šios mokyklos pradininku laikomas Talis. <

Talis ( apie 625 – 547 m.p.m.e. ) daug keliavo. Lankydamasis kaimyniniuose kraštuose, daugiausia Finikijoje, jis studijavo tų kraštų papročius, žmonių poelgius, mėgino suprasti jų esmę. Talio nuomone, žmogus privalo savo išvadas grįsti tvirtu žinojimu, o ne vien tikėjimu. Tai įrodo, jog Antikos filosofai tikrai siūlė žmonėms atsiriboti nuo religijos. Žmonių tarpusavio santykiai esą turi būti reguliuojami taip, kad vienas kitam trokštų gėrio. “ Mokykis ir mokyk ko geresnio “, “Kas bloga, paslėpk namuose “, “Ne visais tikėk “, “Būdamas valdovu, valdyk patį save “, – tokie buvo jo veiklos principai.

Graikai Talį vadino vienu iš septynių išminčių. Šio titulo jis nusipelnė už tai, kad iš anksto apskaičiavo saulės užtemimą ir tuo nustebino savo amžininkus. Talį domino gamtos sandara, reiškinių vidiniai ir išoriniai ryšiai. Jo nuomone, filosofijos uždavinys – nustatyti, kas yra pasaulis, kur buvo jo pradžia, koks jis. Talis padarė prielaidą, kad viskas susideda iš vieningos medžiagos ( jis manė, kad tai vanduo ), todėl visa, kas egzistuoja, yra tolygiai tarpusavyje susiję. Panašiomis problemomis domėjosi ir Anaksimandras. Talis – vienas iš pirmųjų senovės Graikijos filosofijos atstovų.

Anaksimandras ( apie 610 – 546 m.p.m.e. ) – pirmojo mums žinomo graikų filosofinio traktato “ Apie gamtą “ autorius. Anaksimandras, kaip ir Talis, taip ppat ieškojo tos pirminės medžiagos, iš kurios sudaryti visi kūnai. Tačiau jo nepatenkino pirminės medžiagos tapatinimas su vandeniu. Jis manė, kad ta pirminė medžiaga yra apeironas, kuris suvokiamas pojūčiais. Apeironas nėra tolygus jokiai medžiagai, jis tik visų medžiagų pradas. Jis sako, kad iš jo išsiskiria visi dangūs, ir apskritai visi begaliniai pasauliai. Jis įrodinėjo, kad ir išnykimas, ir prieš tai atsiradimas vyki nuo begalinių amžių, viskam nuolat sukantis ratu. Apeironas, anot Anaksimandro, yra ir bus. Jis – amžinas. Tik laikantis tokio principo, galima suvokti gamtoje vykstančius procesus. Anaksimandras filosofiją traktavo kaip mokslą apie gamtą.

Panašiai mąstė ir Anaksimenas ( apie 585 – 525 m.p.m.e. ) iš Mileto, kuris buvo Anaksimandro mokinys. Jis pasakė, kad pradžia yra oras, o tai, kas neapibrėžta – žvaigždės, kurios juda aplink žemę. Simplikijus sako, kad Anaksimandro materija yra vieninga ir beribė, kad ji neapibrėžiama, o Anaksimenas gamtą laiko apibrėžiama, vadindamas ją oru. Hipolitas savo veikale “Visų erezijų paneigimas “ dar kartą pabrėžia, kad Anaksimenas visa tai, kas atsiranda ir tai kas yra, ir tai, kas buvo, ir tai, kas bus: ir dievai, ir dievybės susideda iš oro.

Pitagoras ( apie 570 – 500 m.p.m.e. ) ko gero vienas iš žymiausių Antikos filosofų. Pats Pitagoras nėra palikęs savo vveikalų, tačiau jam buvo priskiriama visa, ką per keletą šimtmečių sukūrė jo pasekėjai pitagoriečiai. Kadangi pitagoriečiai buvo pusiau uždara sąjunga ir jų skelbiami principai buvo uždaro pobūdžio, dėl to matyt, nepaplito ir jų raštai. Aristotelis yra pastebėjęs, kad sunku atskirti kur paties Pitagoro, o kur jo mokinių mintys, kadangi pitagoriečiai, jau mirus Pitagorui, savo veikalų autoriumi skelbė mokytoją. Pitagoras buvo didžiai gerbiamas žmogus. Štai ką sako jo amžininkas: “Jis tiek pralenkė kitus šlove, kad visi jaunesnieji troško būti jo mokiniai, o vyresnieji maloniai žiūrėjo į savo vaikus, su juo bendraujančius, negu į besirūpinančius namų reikalais.”

Apie Heraklitą ( apie 544/540 – ? m.p.m.e. ) yra žinoma, kad parašė trijų dalių veikalą “ Apie gamtą “. Pirmoje dalyje nagrinėjami kosmologijos klausimai, antroje – politiko problemos, trečioje išdėstomi samprotavimai apie dievus. Heraklitas, Blosono arba, kaip kai kas teigia, Herakonto sūnus, iš Efeso. Su visai žmonėmis jis buvo pasipūtęs ir išdidus. Heraklitas rašė: “ Didelis išsimokslinimas neįkrečia proto; mat, Heriodas, Pitagoras, Ksenofanas buvo mokyti, bet ne protingi “. “ Išmintingumas yra tik vienas dalykas: žinoti, kad protas valdo viską “.

Ksenofanas ( VI – V a.p.m.e. ) savo filosofines pažiūras yra išdėstęs eilėmis elegijų ir parodijų, vadinamųjų silų, forma. Ksenofanas teigė, kad yra keturi būties

elementai, o pasauliai – nesuskaičiuojami ir nekintami. Dievo būtis esanti rutulio formos, nieko panašaus su žmogumi neturinti. Ji viską mato ir viską girdi, žinoma, nekvėpuoja. Visa tai yra protas, mąstymas ir amžinybė. Jis pirmasis nurodė, kad visa tai, kas gimsta – žūsta, o siela yra kvėpavimas. Jis sakė, kad protas yra pranašesnis už daugelį dalykų, bet su tironais reikia arba visai nebendrauti, arba jau kuo labiausiai jiems meilikauti.

Yra žinoma, kad Parmenidas ( gimęs apie 540 m.p.m.e. ) parašė filosofinę poemą ““ Apie gamtą “, kurią sudarė prologas ir dvi dalys. Pirmoje dalyje aiškinamos filosofinės sąvokos, o antroje – naturfilosofija. Iš pirmosios dalies išliko apie 90 proc. teksto, o iš antrosios – 10 proc.

Zenono ( apie 490 – 430 m.p.m.e. ) požiūris yra toks: pasauliai yra, o tuštumos nėra. Visų daiktų prigimtis iškilo iš karšto ir šalto, iš sauso ir drėgno, vieniems virstant kitais. Žmonės yra kilę iš žemės, o siela yra anksčiau paminėtų karšto ir šalto, sauso ir drėgno mišinys, kkuriame nė vienas iš jų nevyrauja.

Melisas ( apie 410-apie 360 m.p.m.e.m ) mokė, kad viskas yra begalybė: nekintama, nejudanti, panaši į save pačią ir pilna.O judėjimas tik atrodo vykstąs, iš tikrųjų jo nėra. Ir apie dievus kalbėjo, jog nereikia įrodinėti jjų buvimo, nes jų pažinti negalima.

MATERIALISTINĖS FILOSOFIJOS FORMAVIMASIS

Materialistinės filosofijos stabilizavimasis Senovės Graikijoje sutampa su antikinės demokratijos suklestėjimu. Po graikų – persų karo (500-449 m.p.m.e. ) Graikijoje ekonominis ir kultūrinis gyvenimas sparčiai vystėsi. Atėnuose įsitvirtina vergovinė demokratija, suklestėjo mokslas, literatūra, menas. Tuo metu gyveno ir kūrė rašytojai ( Eschilas, Sofoklis ), filosofai ( Anaksagoras, Empedolis, Demokritas ) ir kiti žymūs materialistinės pakraipos mąstytojai.

Manoma, kad Anaksagoras (apie 500 – 428 m.p.m.e.) Anaksimeno mokinys. Anaksigoras pirmasis iš žinomų mąstytojų skelbė, kad mėnulis šviečia atspindžio šviesa, ir kad jis yra žemiau negu saulė. Anaksigoras sakė: “Visi daiktai buvo danguje, po to atėjęs protas juos sutvarkė”. Štai kodėl jis buvo pavadintas protu.

Empedoklis ( apie 490-430 m.p.m.e. ) gyveno Agriente – pietinėje Graikijoje. Jis buvo jaunesnysis PParmenido amžininkas, tačiau jo filosofinės pažiūros artimesnės Heraklitui, negu Parmenidui. Empedoklis užsiiminėjo filosofija, astronominiais tyrimais. Tyrinėdamas dangaus kūnus, jis priėjo išvadą, kad mėnulis šviečia atspindinčiąja šviesa, o saulės užtemimų priežastis yra mėnulis: jis, atsidūręs tarp saulės ir žemės, užstoja saulės šviesos kelią į žemę. Empedoklis aiškino, kad viskas susideda iš keturių elementų, tai žemė, oras vanduo ir ugnis. Jų kombinacijų dėka formuojasi ir iširsta nauji kūnai. Jis – pirmasis mąstytojas, atskyręs judėjimą arba jėgą nuo materijos arba daiktybės. Šiuos reiškinius EEmpedoklis laikė pasauline potencija. Judėjimas – tai dvi pirminės jėgos: Meilė ir Neapykanta. Empedoklis pirmas iš mums žinomų mąstytojų aiškino ir gyvybės atsiradimą natūraliu būdu. Todėl dažnai jį vadino antikinio evoliucionizmo atstovu.

Demokritas (apie 460 – 370 m.p.m.e. ) buvo Lempiko mokinys, o šis mokėsi pas Zenoną iš Elijos. Demokrito filosofija turėjo didelį poveikį daugeliui antikos mąstytojų. Demokritas, K. Markso ir F Engelso žodžiais tariant, buvo pirmasis graikų enciklopedinis protas. Jis sukūrė atomistinę teoriją, kuria remdamasis ketino paaiškinti visus pasaulio reiškinius. Atomai Demokrito teorijoje – tai mažiausios nedalomos dalelytės, kurios skrieja tuštumoje. Nuo jų kiekio priklauso daikto kokybinė charakteristika ( sunkus, kietas, lengvas, minkštas ir t.t.). Savo atomistinės koncepcijos pagrindu Demokritas aiškino ir sielos prigimtį. Siela, anot jo, iš subtiliausių atomų. Mirtis tai atomų išsklaidymas. Demokritas yra materialistiniais principais pagrįstos pažinimo teorijos pradininkas. Pasaulis, anot jo, pažįstamas todėl, kad visi kūnai sudaryti iš atomų, kurie judėdami tarsi iššoka iš vieno kūno į kitą. Demokritas vienas iš pirmųjų antikos mąstytojų aptarė valstybę, jos funkcijas bei piliečių pareigas jai. Demokritas, galima sakyti, užbaigė tą darbą, kurį pradėjo miletiečiai: jis sukūrė materialistinę filosofinę sistemą, davusią pradžią, materializmo krypčiai filosofinės minties raidoje.

MATERIALISTINĖ GRAIKŲ FILOSOFIJA

Senovės graikų filosofija ypač suklestėjo V-III a.p.m.e. Be materializmo, šiuo metu plėtojosi iir kitos filosofinės kryptys, keliančios originalias problemas, brendo tokie genialus mąstytojai, kaip Platonas ir Aristotelis.

Graikų filosofijoje tuo metu vyko reikšmingiausias posūkis. Pradėjo formuotis racionalistinis humanizmas, kurio pirmieji atstovai buvo sofistai ir skeptistai.

Sofistai, kaip naujos pakraipos filosofijoje atstovai, iš profesijos buvo daugiausia mokytojai, auklėtojai, oratoriai, teismininkai. Jie aiškino įstatymus ir dorovės normas, mokė iškalbos ir disputo meno logiško mąstymo, ruošė piliečius atvirai dalyvauti viešajame gyvenime.

Žymiausias iš sofistų buvo Protagoras ( apie 480 – 410 m.p.m.e. ) iš Abderų. Protagoras pagarsėjo teiginiu: “ Žmogus yra visų daiktų matas – esančių, kad jie yra, o nesančių, kad jų nėra “. Protagoras priėjo išvadą, kad daiktai egzistuoja tiek, kiek atskiri žmonės juos suvokia, patiria, ką nors apie jį pasako.

Tai buvo empirinis požiūris, iš kurio sekė apibendrinanti mintis, kad tikrovę galima pažinti labai nedaug, kad nėra nieko objektyvaus, visiems žmonėms vienodai teisinga. Taigi, Protagoro pažiūroms yra būdingi reliatyvizmo bruožai.

Protagoro mokinys Prodikas ( gimė tarp 470 – 460 m.p.m.e. ) iš Julidės miesto buvo etikos mokytojas ir politinis veikėjas. Jis propagavo veiklų gyvenimo būdą, minėjo Heraklį, kaip jaunimui sektiną pavyzdį. Etines pažiūras išdėstė traktate “ Metų laikai “, kosmologines – traktate “ Apie gamtą “. Iš kitų sofistų Prodikas išsiskyrė tuo, kad tyrinėjo kalbas ir logikos kklausimus.

Gorgijas ( apie 483 – 375 m.p.m.e. ) buvo garsus oratorius, pasižymintis literato talentu, savotišku gyvenimo būdu. Iš filosofinių jo veikalų žinomas traktatas “ Apie gamtą “. Remdamasis elijiečių, o ypač Zenono, mintimis, čia jis išdėsto savo pasaulėžiūros teiginius:

1) niekas neegzistuoja;

2) jeigu netgi kažkas ir egzistuotų, būtų nepažinus;

3) jeigu kažkas ir būtų pažinus, žinių apie tai nebūtų galima perteikti.

Pagal šį požiūrį, daiktai egzistuoja ir kartu yra ir nebūtis, dėl to neįmanoma nei viena, nei kita;

Žymus politinis veikėjas, Sokrato ir protagono mokinys Kritijas ( apie 460 – 403 m.p.m.e. ) aiškino, kad religija ir teisė yra žmonių proto bei valios padarinys. Kiti sofistai – Hipijas, Kalilis, Proksenas, Likofronas, Protarchas, Alkichmanas, Trasimachas yra mažiau žinomi. IV a.p.m.e. sofistų sąjūdis išblėso, tačiau jų idėjos gyvavo toliau ir iš dalies atgimė, tiesa, kitokia forma, skeptikų samprotavimuose ir knygose.

ANTIKOS SKEPTICIZMAS

Skiriami trys senovės graikų skepticizmo raidos etapai:

1) ankstyvasis skepticizmas, kurio pradininkas buvo Pironas ir jo mokinys Timonas. Jie daugiausia sprendė praktinės etikos klausimus. Šis etapas dažniausiai vadinamas pironistiniu;

2) platoniškosios akademijos skepticizmas, kurio žymiausi atstovai buvo Arkesilajas, Kleitomachas ir kt. Šiame etape daugiausia dėmesio skiriama teoriniams klausimams;

3) vėlivasis skepticizmas, arba naujasis pironizmas, atstovaujamas Ainiridemo, Agripos ir Empiriko. Jie nagrinėjo pažinimo, etikos klausimus, stengėsi susisteminti skeptikų pažiūras ir

argumentus.

Apie Pirono ( apie 365 – apie 275 m.p.m.e. ) iš Elidės gyvenimą žinoma labai nedaug. Kaip nurodo amžininkai, Pironas nieko nerašė, nepaliko jokių veikalų, savo pažiūras skelbė žodžiu. Jo pažiūros žinomos tik iš mokinių, visų pirma Timono užrašų. Žinoma, kad Pironas buvo rafinuotų sofistinių samprotavimų priešas, teorinius ginčus ir diskusijas laikė beverčiai, pats jų vengė. Jis nedaug tesirūpino teorine savo teorijų puse, teigė, kad filosofijos paskirtis – mokyti žmones laimingai gyventi, todėl stengėsi praktiškai nurodyti bei patarti, kaip dera pprotingai ir dorovingai gyventi.

Antrojo skepticizmo etapo atstovai ( Arkesilajas, Karneadas ir kt. ) įvairiais aspektais gilino ir sistemino skepticizmo principus, iš dalies remdamiesi Platono filosofija.

Trečiojo skepticizmo etapo atstovas, filosofas, gydytojas ir astronomas Sekstas empirikas – Pirono pasiekėjas, gyvenęs II a.p.m.e. pabaigoje III a.p.m.e. pradžioje. Apie jo gyvenimą beveik nieko nežinoma. Išliko jo trys veikalai: “ Pirono principai “, “ Prieš dogmatinus “, “ Prieš mokslininkus “.

Sokratas ( apie 740/469 – 399 m.p.m.e. ) kaip filosofas išliko Atėnų suklestėjimo metais. Tuo mmetu šalyje vyravo politinė suirutė, kurios metu Sokratas kūrė savo filosofiją. Jo netenkino naujai atstatyta demokratija. Jis kritikavo tiek vieną, tiek kitą santvarką, reikalaudamas, kad politiniai vadovai būtų renkami ne burtais, o atsižvelgiant į jų pasiruošimą valdymo darbui. Sokrato filosofijos kkredo: aš žinau tik tiek, kad nieko nežinau. Jis įrodinėjo, kad nėra absoliučiai visapusiškų žinių ir blogiausia, kas gali atsitikti žmogui, pervertinti savo sugebėjimus pažinti. Žmogus turi nuolatos siekti išminties. Sokrato filosofijoje jaučiama stipri skepticizmo įtaka. Kiekvieną tezę, nors ir laikytų ją pakankamai įrodyta, jis priima kaip sąlyginę.

Sokratas – pirmasis filosofas, kuris buvo nuteistas mirti.

Platonas ( 428/427 – 348/347 m.p.m.e. ) sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiol ieškome viso idealizmo ištakų. Savo filosofiją jis priešpastato Graikijoje vyravusiam materializmui, Demokritui sukūrus atomizmo teoriją. Idealistinės filosofijos kilmę sąlygoja ankstesnė vergovinės Graikijos filosofija. Peloponeso karas ( 431 – 404 m.p.m.e. ), jo sukeltos pasekmės ir buvo ryškiausia tų prieštaravimų išraiška. Platonas, matydamas ir išgyvendamas savo krašto negandas, ieškojo jų priežasčių ir ppriėjo išvadą, kad gyvenimą reikia organizuoti ir tvarkyti ne bet kaip, bet moksliškai. Jis ryžosi atskleisti būties esmę, išanalizuoti žmonių gyvenimą, kad, parodytų atėniečiams, kokia turėtų būti valstybė.

Panašiai kaip ir Sokratas, Platonas galvojo, kad tikras žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai, kas daiktuose bendra ir pastovu. Ėmėsi teoriškai aiškinti būtį, pažinimą ir žmonių gyvenimą. Tačiau darė išvadą, kad sąvokų objektas turėtų būti ne daiktas, o kažkas kita, būtent tai, kas bendra ir pastovu, kas nepažįsta gimimo, mirties, augimo, nykimo.

Aristotelio ( 3384 – 322 m.p.m.e. ) mokslinė veikla apėmė visas to meto žinojimo sritis. Iš pradžių Aristotelis sekė Platonu. Vėliau, jame atbudo tradiciniai gamtininko interesai. Aristotelio nepatenkino Platono idėjų suabsoliutinimas ir jis pasisakė prieš mokytojo idealistinę doktriną, mėgindamas suderinti kraštutinumus: sensualizmą su racionalizmu, materializmą su idealizmu. Ieškojimas vidurio tarp kraštutinumų buvo bene būdingiausias Aristotelio mąstymo bruožas, kuris iš dalies apsprendė mąstytojo svyravimus tarp idealizmo ir materializmo.

HELENINĖ FILOSOFIJA

Epikuras ( 341 – 270 m.p.m.e. ) nebuvo mąstytojas, koks, sakykim buvo Demokritas. Tačiau jo filosofija išsiskiria savo užbaigtumu ir labai aiškiu kryptingumu. Jis nurodo gana griežtą materialistinės minties sistemą, kuri apima gamtotyrą nuo kosminių platumų iki gyvybės dėsnių, pažinimo teoriją, žmonijos raidos ir asmenybės problemas. Ir visa ši sistema turi praktini tikslą – nurodyti kelius į individo laimę. Todėl nėra ko stebėtis, kad epikurizmas, pasižymėdamas originalumu, sugebėjo virsti tam tikra pasaulėžvalga, turėjusią įtakos vėlesnių amžių socialistiniams procesams. Savo požiūriu sistemą Epikuras išdėstė veikale “ Apie gamtą “. Deja beveik visi jo veikalai žuvo.

Norėdami geriau suvokti Epikuro atomistinės teorijos visumą, pirmiausia turime remtis Lukrecijaus ( 95 – 54 m.p.m.e. ) poema “ Apie daiktų prigimtį “. Lukrecijus tarytum padeda Epikuro etikai gamtamokslinius ir istorinius pagrindus. Išeities padėtis yra ta pati atomų judėjimo teorija. Laikydamas ggyvybę kokybiškai skirtingų atomų judėjimu, Lukrecijus, nors ir sujungia gyvąją gamtą su universale atomine visatos struktūra, įžvalgiai parodo ir visatos gyvybės raidos ypatybes. Lukrecijus teigia, kad gyvas organizmas negali atsirasti tiesiog iš negyvo. Tačiau gyvybė negali atsirasti bet kur ir bet kada. Žinių apie Epikuro gyvenimą beveik nėra. Nėra žinoma net tiksli jo mirties data. Taip pat nėra priimtina ir ta mintis, kad Lukrecijus rašė savo filosofinę poemą “ protarpiais praėjus pamišimo priepuoliams “, nes jo veikalas pasaulinėje literatūroje yra ir bus tobuliausia filosofinė minties ir poetinio įkvėpimo pavyzdžių. Galima sakyti, kad Lukrecijus net savo likimu liko ištikimas Epikuro moraliniam reikalavimui: “ Gyvenk paslapčia “.

ANTIKOS MISTIKA IR NEOPLATONIZMAS

Pirmaisiais mūsų eros amžiais antikos civilizacijos kūrybinės jėgos pamažu seko. Iš graikų ir Rytų tautų ( ypač iš žydų ) pasaulėžiūrų kūrėsi naujos religinio pobūdžio filosofinės kryptys. Jeigu ankstesnė graikų filosofija stengėsi paaiškinti visą pasaulį, tai naujoji filosofija rėmėsi prielaida, kad pasaulis priklauso nuo antgamtinės dvasiškos esybės – Dievo, o filosofijos paskirtis padėti žmonėms suartėti su Dievu, su amžinu dangišku gėriu, išsilaisvinti nuo žemiškojo gyvenimo blogybių. Išryškėjo dvi naujos filosofijos kryptys: graikų – žydų mistinė filosofija ir neoplatonizmas.

Graikų – žydų mistinės filosofijos žymiausias atstovas buvo Filonas ( apie 20 m.p.m.e. – 50 m.e.m. )). Jis buvo kilęs iš kilmingos žydų šeimos. Filonas rašė sunkiai suprantamu alegoriniu stiliumi. Jo veikaluose graikiškos filosofinės sąvokos susipina su žydų religine simbolika, racionalūs samprotavimai dėstomi kartu su senųjų knygų aiškinimu. Filono filosofijos išeities taškas yra dvasios ir materijos, Dievo ir pasaulio, gėrio ir blogio dualizmas. Dievas yra absoliučiai pirminė, aktyvi, nekintama, begalinė, tobula būtis, pasaulis – antrinė, absoliučiai pasyvi, ribota, kintanti, blogį kurianti būtis. Remdamiesi Dievo transcendentiškumo idėja, Filonas teigė, kad tarp Dievo ir pasaulio, dvasios ir materijos yra neperžengiama praraja, nesutaikomas prieštaravimas. Tačiau būtis yra vieninga, Dievas yra pasaulio priežastis, materija kyla iš aukštesnės būties – dvasios. Filono filosofijoje nuo dualizmo einame prie spiritualistinio monizmo.

Mistinė tendencija ypač sustiprėjo II a. pabaigoje ir III a. pradžioje. Tai buvo susija su antikinio pasaulio visuomene ir kultūrine raida. Filosofija ir moralė buvo ideologizuojama, todėl atitrūko nuo realių gyvenimo problemų. Atgijo kai kurios Platono ir Pitagoro idėjos, vis itakingesni darėsi senovės Rytų mistinės religijos. Dalis mąstytojų krypo prie abstrakčių metafizinių klausimų.

Literatūra: Filosofijos istorijos chrestomatija.

“ Antika “, – Vilnius, 1977 m