Antikos filosofija

REFERATAS

Antikos Filosofija

ANTIKOS FILOSIFIJA

. Antikinės filosofijos orientaciją į žmogų sąlygoja graikų filosofijos postuluotas antiteziškumas jau susiklosčiusiai grai¬kų mitologinei religijai. Net iki hierarchiškos dievų sistemos racionalizuotas jusliškasis mitologijos universumas negali prilygti vis stipriau graikų išgyvenamam visuotinybės pajautimo tikrumui, ir klausimas, kas yra žmogus ir jo aplinka, graikų sąmonėje nušvinta klausimu, kas yra žmogus kaip tos visuo¬tinybės dalis — pirmas tikrai filosofinis klausimas. Žmogaus paveikslas turi būti nupieštas nebe siekiamybės — mitologinio dieviškumo — pavidalais, o galimybės — žmogaus materialaus determinuotume.— formomis. Tų fformų ieškojimas iškelia di¬dingas idėjas, pasaulių konstrukcijas — tokias fundamentalias ir gigantiškas, kad žmogus su savo gy¬venimo tikrumo pajautos, arba laimės, menu atrodo jose tapę antraeiliais dalykais. Tačiau, kad ir kaip nuosekliai būtų pie¬šiamas gamtos paveikslas, jis visose graikų koncepcijose už¬ baigiamas laimės siekiančiu žmogumi. Kelias į laimę veda per gamtos—savo aplinkos — pažinimą. Išmintingas — save su aplinka suderinęs — žmogus gali prilygti dievams. Graikų idealas — gražus ir geras žmogus — sugretina sportą ir filosofiją — kūno ir ddvasios ugdymo menus.

Sukūrę originalumu nepralenktą minties pasaulį, graikai netapo proto vergais nei filosofijoje, nei gyvenime. O neta¬po todėl, kad filosofija, netgi pats protas niekada nebuvo jiems tikslas, o visada — tik priemonė: filosofijos tikslas buvo ugdyti protą, o proto ttikslas — išmintis. Išminties idealą bene ryškiausiai sukoncentruoja graikiškoji normos samprata: išmintinga yra ne tai, kas protinga, o tai, kas galima žmogaus gyvenime kaip protinga, kitaip tariant — tai supratimas to, kas būtina ir kas ne. Pusiausvyros, nuosaikumo, „aukso vi¬durio“ ieškojimas — pagrindinis graikų kultūros brandos, filosofijos motyvas.

Žmogus, protas ir norma — trys didieji graikų filosofijos atradimai. Žmogus yra kosmoso, protas — žmogaus, norma — proto esmės. Konkrečiai jos egzistuoja, kaip gamta, valstybė ir dorovė. Aiškumo sklidiname gamtos pasaulyje dorai gyve¬nantis žmogus — toks buvo graikų dvasios socialinis užsa¬kymas filosofijai, kurį ji, kurdama pati save, garbingai įvykdė.

2004

Graikų filosofija turėjo didelę reikšmę vėlesnei Vakarų kultūrai. Graikai nesitenkino legendomis apipintais aiškinimais apie Žemės kilmę, o manė, kad pasaulis turėjo medžiaginį ppradą. Pvz.. Talis manė, kad visų daiktų pagrindas yra vanduo, Anaksimenas – oras.Taigi natūrfilosofai paneigė religinius aiškinimus. Antikos filosofija teigia, kad iš chaoso susiformavo gražus ir harmoningas kosmosas, susidedantis iš trijų viena su kita labai susijusių sferų: amžinosios būties(dievai), laikinosios būties(žmonės ir kiti kūnai) ir nebūties(požemio pasaulis).

Chaoso virtimas kosmosu – tai perėjimas iš tamsos į šviesą, iš beformiškumo į formą, iš anarchijos į darną. Kosmosas turi griežtą, nepakeičiamą tvarką, dėsnius ir tų; dėsnių saugotojus. Graikai jautėsi gyveną harmoningame pasaulyje.

Kosmosas yra mmaterialus ir suvokiamas jutimais. Ir dangaus šviesuliai, ir vėjai, ir vandenys, ir medžiai, ir žmonių pavidalus turintys dievai gali būti matomi, girdimi ir pan. Kartu šis materialus kosmosas yra Dievas, yra absoliutas. Už kosmoso ribų nieko nėra, nes jis apima viską. Ir dirvon beriami grūdai,ir upės, ir pievos, ir kiti kosmoso kūnai turi dieviškumo. Dieviška žmogaus siela. Visas kosmosas dieviškas, nes kiekvienas dievas yra tam tikros kosmoso dalies išraiška.

Įvairiose vietovėse egzistavo skirtingi to paties dievo kultai.

Periklio valdymo laikotarpiu Atėnuose susibūrė grupė filosofų, kurie suabejojo daugeliu senųjų dogmų ir mėgino išsiaiškinti, kas tiesa, o kas – ne. Šie filosofai buvo vadinami sofistais (išminčiais). Tai buvo keliaujantys mokytojai, kurie siekė šviesti, tobulinti žmones. Jie mokė oratorystės meno. Jų teigimu, objektyvios tiesos nėra. Tas pats teiginys vienam gali atrodyti teisingas, kitam – klaidingas.

Nemaža dalis Atėnų didikų priešiškai žiūrėjo į natūrfilosofus ir sofistus. Jie teigė, jog filosofai negerbia dievų ir kelia grėsmę valstybės stabilumui. Todėl buvo priimtas įstatymas, nukreiptas prieš „erezijų“ skleidėjus.

SOKRATAS

Tokioje aplinkoje gyveno ir filosofas Sokratas. Kai kas Sokratą siejo su sofistais. Jis, kaip ir pastarieji, mokė, auklėjo jaunimą. Sokratas domėjosi moralės ir valstybės valdymo klausimais. Jis teigė, kad egzistuoja viena, bendra visiems žmonėms, moralė. Jis tikėjo žmonėmis ir sakė, kad

2004

blogi poelgiai ppadaromi iš nežinojimo. Sokratas laikomas autoriumi dviejų garsių posakių: „Dorybė yra žinojimas“ ir „Niekas laisva valia nedaro bloga“.

Posakis ir liktų posakiu, jeigu Sokratas nebūtų atradęs to, ko iki jo dar niekas nebuvo žinojęs.

Sokratas visiškai nenagrinėjo gamtos tvarkos klausimų. Iš akmenų tvarkos, sakė jis, nieko nesužinosi, iš jos gali tik pajusti, kad gamtą valdo jėga, galingesnė negu žmogiškoji. Pasaulis yra kažkokios dieviškosios jėgos kūrinys, ir nėra ko kištis į jos reikalus, verčiau reikėtų pasižiūrėti į save — ar nepasirodys tada, kad akmenys kur kas protingesni už mus, nors tik mums protas duotas! Kaip mes elgiamės? Ujam viens kitą, pjaunamės, vienas už kitą išmintingesniais dėdamiesi. Ir tai mes laikom protu ir žinojimu?! O doras galėtų būti tik tas, kuris prisipažintų žinąs, kad nežino nieko!

Tiksliai ir tvirtai žinoti įmanoma nedaug ką, bet stengtis žinoti ir įmanoma, ir reikia. Protas žmogui duotas, kad žmogus nuolat jo klausinėtų, kaip gyventi, kaip elgtis, ir elgtųsi būtent taip, kaip protas nurodo. Sunkus šitoks gyvenimas, bet jis yra vienintelis, žmogaus vardo vertas.

Reikia galvoti. Reikia stengtis ne protu teisinti aistrų padiktuotus poelgius, o pirma išsiaiškinti, ar poelgis bus teisingas pagal proto kriterijus, ir tik tada veikti.

Tuo kriteriju gali būti dora, atsakinėjo Sokratas. Tiktai dora. Žmonės visi skirtingi, siekia įįvairiausių tikslų, skirtingai tuos tikslus supranta, skirtingai mąsto, bet visi kaip vienas trokšta gėrio ir laimės. O kas visa tai jiems gali suteikti? Tiktai patys žmonės – ir vienas kitam, ir patys sau, jei gyvens ir elgsis trokšdami dorų tarpusavio santykių. Žmogus iš prigimties yra geras, ir jeigu jis daro ką nors bloga, tai daro šitai dėl to, kad yra suklaidintas aistrų, kad jis dabar jų valdžioje, ir negali suprasti blogai darąs. Žinotų – nedarytų. Kontroliuotų save: abejotų ir galvotų.

Žmogus yra geras, bet, deja, silpnas. Mąstyti nėra lengva, užtat žmogus kur kas mieliau darbuojasi liežuviu arba kumščiais negu galva. Tačiau tas, kuris sykį pajuto mąstymo jėgą, nebebus jai abejingas. Kaip sulaužyti pasitenkinimo savimi kiautą, kuriuo puošiasi kvailybė, ir priversti žmones galvoti?

Tai nesunku: svarbiausia, tiksliais ir taikliais klausimais sudomink žmogų — išsklaidyk jo abejingumą arba nuramink aistras — tegul iškyla protas. Tada ieškodamas jums abiems bendro supratimo parodyk, kur priešininkas klysta. O čia jau gali ieškoti aptariamo klausimo teisingo supratimo ir sutarimo.

Mes apskritai nedaug ką žinom. Negalim žinoti, kokius klausimus mums teks spręsti ne tik rytoj, bet ir sekančią akimirką. Tačiau proto turim visi. Todėl visi galim gyventi protingai. Žmogaus protingumas yra ne tiek žinojimas, kiek to žinojimo

siekimas. Kiekvieną savo veiksmą vertink

2004

matuodamas protu, pagal visiems bendras saiko, narsumo ir teisingumo dorybes, ir tavo gyvenimas bus pilnas žmogiškosios gyvenimo išminties, ji švies visuose tavo darbuose ir žygiuose, ir bus pavyzdys kitiems.

Filosofai, sprendę gamtotvarkos klausimus, rūpinosi pagrįsti savo pažiūras ir aiškino jas tik tiems, kurie norėjo apie tai sužinoti. Buvo netgi tokių, kurie savo pažiūras slėpė — žmonės jų vis tiek nesuprasią. Sokratas filosofavo apie žmonių gyvenimo tvarką, užtat jis ir norėjo, ir stengėsi savo pažiūras kuo plačiau ppaskleisti, apšviesti kuo daugiau protų.

Nuo ryto iki vakaro jis vaikščiojo Atėnų gatvėmis ieškodamas žmonių sambūrių ir pradėdavo ilgus pokalbius su kiekvienu drąsuoliu. Daugelis iš jų, Sokrato klausimų logikos prispirti, turėdavo prisipažinti galvoję neteisingai ir klydę, bet tik retas dėl to neįsižeisdavo — pasirodydavo esąs iš tiesų protingas. Daugiau buvo tokių, kurie nebuvo linkę galvą varginti ir Sokratui stengdavosi atsilyginti apkalbomis, šmeižtais, intrigomis-—vienintelėmis kvailiams prieinamomis „kovos priemonėmis“.

Nenuostabu, kad Sokratas Atėnuose greitai įsigijo daugiau priešų negu draugų. Apkaltinę Sokratą, jog jjis kursto žmones prieš įstatymus ir dievus, priešai pasiekė savo: Sokratas buvo nuteistas mirti.

Papirkę sargybą, draugai organizavo Sokrato pabėgimą. Bet Sokratas bėgti atsisakė. Paprašęs atnešti taurę nuodų, jis ramiai ją išgėrė ir mirė.

Savo gyvenimo uždavinį jis laikė atliktą: kkaip reikia gyventi, jis žinojo. Žinojo, kad tai jau žinos ir kiti—tie, kurie norės žinoti. Ir kiekvienas iš jų vis tiek gyvens savaip. O jo, Sokrato, ir mirtis tebusiąs pavyzdys, kaip galima gyventi.

PLATONAS

Pats Sokratas nieko nerašė. Apie jį žinome iš jo mokinio Platono, kuris po mokytojo mirties sukūrė „Dialogus“. Jų pagrindinis veikėjas ir yra Sokratas.

Platonas iki mūsų dienų garsus savo mokymu apie idėjas ir valstybę. Jis teigė, kad viskas, ką žmogus pasaulyje suvokia savo juslėmis, tėra blyškus tikrovės, idėjų atspindys. Pvz., matydami arklį, mes matome tik idėjos „arklys“ atspindį. O atspindį sugebame suvokti tik todėl, kad mūsų siela ankstesnėje būtyje gyveno idėjų pasaulyje. Mums gimus, siela uždaroma kūne, bet ji dar „atsimena“ kai kurias idėjas. Platono mokyme kūnas yyra atskirtas nuo sielos – tai dualizmo filosofija. Šiuo mokymu vėliau pasirėmė krikščionybė.

Platonas pripažino prigimtį, bet auklėjimui skyrė labai svarbų vaidmenį. Jis siūlė uždrausti kai kuriuos kūrinius, tapdamas pirmuoju cenzoriumi. Jam nepatiko Homero kūriniai – nepatiko šaltumas ir abejingumas vaizduojant geruosius ir bloguosius žmonių polinkius, nepatiko, kad

2004

dievams priskiriami žemi ir nedori darbai. Todėl ir nesutiko, kad šiuos kūrinius skaitytų jaunimas.

Platono valstybės idealas buvo polis su maždaug 10 000 gyventojų. Jo nuomone, valstybę turi valdyti seniausi ir išmintingiausi asmenys po iilgos ir kruopščios atrankos. Piliečius jis suskirstė į klases, kurių aukščiausioji – sargybiniai.

Jie turėjo saugoti ir ginti šalį ir nuo išorės, ir nuo vidaus priešų.

Platonas buvo įsitikinęs, kad filosofijos įkvėpta politika privalo sutvarkyti pasaulį pagal gėrio idėją. Politikai privalo tobulinti savo krašto žmones, o ne meilikauti jiems; iš tikrųjų jie ne tikrąja krašto gerove rūpinasi, o pataikauja gyventojams, gausindami jų turtą, naudą, politinę galią. Išskyrus dvi politines pertraukas, paskutinieji keturiasdešimt Platono gyvenimo metų prabėgo Atėnuose jam be paliovos dirbant mokslininko ir mokytojo darbą. Šeimos nesukūrė; tikroji jo šeima buvo Akademija. Gyveno prie mokyklos apsuptas mokinių.

PLATONO FILOSOFIJA buvo trys laikotarpiai, adekvatūs trims jo raštų grupėms. 1. Pradžioje jis buvo sokratikas, užsiėmęs etikos problemomis ir įsitikinęs būtino sąvokinio žinojimo buvimu. To laikotarpio darbuose jis apibrėžinėjo etikos sąvokas ir polemizavo su sofistais bei eristais, nepripažinusiais etinių tikslų ir tikro žinojimo.

2. Jo interesai peržengė sokratikų ribas ir nuvedė jį nuo pažinimo teorijos prie būties teorijos. Artimos jam pasirodė pitagorininkų, elėjiečių ir Anaksagoro mintys. Tada jis sukūrė amžinųjų idėjų teoriją. Tuo pat metu, priėmęs orfikų religiją, jis išplėtojo sielos nemirtingumo koncepciją. Jo spiritualizmas atsirado tuo pat metu kaip ir idealizmas. Šis laikotarpis, sutampantis su Platono vyriškojo amžiaus branda, jam buvo pats harmoningiausias; tada jjis rašė meniškai brandžiausius darbus, kuriuose logikas gražiai dera su poetu, brandus tyrinėtojas – su religingu entuziastu; vėlesnieji amžiai tuos veikalus pripažino tikraisiais platoniškos dvasios reiškėjais.

3. Paskutiniu laikotarpiu pasikeitė Platono raštų stilius ir temos, net atrodė, kad Platonas nusigręžė nuo savo idėjų teorijos. Jis nenusigręžė, tik suprato toje teorijoje slypėjusius keblumus. Dabar jis nusikratė dualizmo, kuris anksčiau jį vertė priešpriešinti tobulą idėjų pasaulį ir niekingą laikinumą; mažiau bepriešino idėją ir daiktą, taigi labiau atkreipė dėmesį į jų tarpusavio ryšius. Kaskart daugiau dvasinių elementų įžvelgė tikrovėje, todėl sustiprėjo jo filosofijos spiritualistiniai pradmenys. Neatmesdamas idėjų teorijos, ypač daug dėmesio skyrė jos pritaikymui; praplėtė savo tyrinėjimų akiratį, apimdamas gamtos filosofiją ir ypač valstybės filosofiją.

IDĖJŲ TEORIJA. 1) Nauja būties atmaina. Sokrato pažiūra, kad sąvokose yra užfiksuotas tikras ir besąlygiškas žinojimas, buvo Platono filosofijos prielaida. Tačiau pažiūrą, Sokrato suformuluotą specialiai etikos sąvokoms, Platonas išplėtė visoms sąvokoms.

2004

Sokratas neklausė, ar sąvokos atitinka tikrovę; ypač etikos sąvokos nepretendavo būti tikrovės atspindžiu, greičiau priešingai – pavyzdžiu tikrovei; jos buvo tinkamos, jei teikė gerų pavyzdžių, nors jokių jų atitikmenų tikrovėje iš viso nebūtų. Platonas, etikos sąvokų teoriją išplėtęs visoms

kitoms, buvo priverstas iškelti naują klausimą: kas yra toji tikrovė, kurią pažįstame sąvokomis?

Kaip ir visi graikų filosofai, jis buvo realistas; jam bbuvo savaime aišku: jei sąvokos nusako žinojimą, jos turi turėti kokį nors objektą tikrovėje. Bet kas tas objektas?

Samprotavo jis taip: sąvokų savybė yra vientisumas ir pastovumas – tai pirmoji prielaida. Objektai, kuriais remiantis sąvokos yra sukurtos, turi pasižymėti tokiomis pačiomis savybėmis kaip ir sąvokos, – tai antra prielaida. O visi mums iš patirties žinomi daiktai būtent šių savybių ir neturi, nes yra sudėtingi ir kintantys, -tai trečia prielaida. Tad išvada: ne daiktai yra sąvokų objektai.

2) Idėjos ir daiktai. Tikslia prasme būtis (nuo elėjiečių laikų ši sąvoka buvo visuotinai paplitusi graikų filosofijoje) yra tik tai, kieno prigimčiai būdinga būti ir kas dėl to negali liautis buvęs. Taip suprantant būtį, daiktai jau nėra būtis: būtis yra amžinos ir nesunaikinamos idėjos. Tik idėjos būna, o apie daiktus daugiausia galima pasakyti – tampa. Būties atžvilgiu daiktai yra tas, kas jų pačių atžvilgiu yra šešėliai ar atspindžiai vandenyje: jie yra tik laikinos apraiškos. Esame, kaip pasakoja Platonas garsiojoje parabolėje, panašūs į belaisvius, oloje prikaustytus veidais į galinę sieną ir galinčius matyti tik atšvaitus to, kas dedasi išorėje. Mes tiesiogiai matome tik daiktus, o šie yra idėjų šešėliai.

Galutinė šio samprotavimo išvada tokia: griežtai kalbant, nėra dviejų būties rūšių, būtis — tik viena, būtent idėjos. Nauja

būties samprata pakeitė požiūrį į būtį, į realybę: įprastas požiūris realybe laikė tik daiktus, o Platonas, pasirinkęs matu idėjų realumą, nerado jo daiktuose. Daiktus jis laikė tik reiškiniais, ne būtimi; tik ideali būtis jam atrodė reali iš tikrųjų.

Idėjos ir daiktai, būtis ir reiškiniai, nors nevienodai realūs ir tobuli, yra susiję tarpusavyje. Jau vien daiktų ir idėjų pavadinimų bendrumas (pavyzdžiui, „gražūs daiktai“ ir „grožio idėja“) rodo jų ryšį. Daiktai, kad ir neprilygstantys idėjoms, yra į jas panašūs; taip yra dėl to, aaiškino Platonas, kad daiktai priklauso nuo idėjų; ši priklausomybė nėra priežastinė, idėjos yra ne priežastys, o daiktų pavyzdžiai. Daiktai tarsi „dalyvauja“ idėjose ir dėl to įgyja jų savybių. Atrodo, kad idėjos „būna“ daiktuose. Abiejų pasaulių prigimtis skirtinga, bet jų sandara ta pati, nes realaus pasaulio tvarka yra idėjų pasaulio atspindys. Kaip galėjo atsitikti, kad daiktai suformuoti idėjų pavyzdžiu? Atsakymo galima ieškoti lyginant juos su žmogaus darbais, atliktais pagal pavyzdžius. Analogija verčia daryti prielaidą, kad ir gamta turi savo pavyzdžius. Platonas vvis labiau buvo linkęs šią analogiją aiškinti prielaida, kad gamta nėra mechaninis kūrinys, kad ji yra tikslingas Dievo kūrinys. Kaip žmonės

2004

savo darbus atlieka turėdami idealų pavyzdį, taip ir Dievas kūrė pasaulį vadovaudamasis idėja.

3) Idėjų prigimtis. Idėja yra būtis, bbet – kokia? Ne fizinė, nes idėja dalyvauja daugybėje daiktų (pvz., ta pati grožio idėja atitinka daugybę gražių daiktų), o fizinės būties sferoje tai neįmanoma. Bet ji taip pat nėra ir psichinė būtis, nes idėjos yra ne sielų mintys, o minčių pavyzdžiai. Kas būtį supranta kaip daiktus arba mintis, tas susiduria su keblumais ir absurdais; tokia būties samprata

Platonui buvo nepriimtina.

Tad kaip jis ją suprato? Užbaigtos būties teorijos Platonas nesukūrė, nors visą gyvenimą apie ją galvojo. Buvo tikras, kad idėjos yra, kad jos susijusios loginiais saitais, kad sudaro hierarchiją, bet pats idėjų atradėjas neturėjo nei aiškios, nei tvirtos pažiūros į jų prigimtį. Galima manyti, kad jis pats tai žinojo ir su tuo taikstėsi matydamas, jog žmogaus protui lygiai neaiški ir daiktų pprigimtis, nors šie duoti tiesiogiai ir kiekvienam yra žinomi; kaip tad idėjos, vos atrastos, galėjo būti iš karto iki gelmių pažintos?

Rodos, buvo dvi galimybės: suprasti idėjas arba logine, arba religine prasme. Jei jos nėra giminiškos mums žinomai tikrovei, jei jos nėra nei fizinės, nei psichinės, tai yra viena iš dviejų: arba jos yra „gryna idealybė“, tarnaujanti pavyzdžiu ir matu pažinimui ir veiklai, bet esanti vien tik prote, arba jos yra realybė, bet mums nesuprantama, nežemiška, dieviška.

SIELOS TEORIJA.

Sielos funkcija. SSukurdamas nauja idėjų teoriją, Platonas sukūrė ir naują sielos sampratą. Iš tikrųjų žodį „siela“ graikai gerai žinojo ir iki Platono, bet jis suteikė tam žodžiui naują turinį. Iki jo natūrfilosofai sielą suprato kaip tam tikrą medžiagą, orfikai – kaip nežemišką demoną. Platonas šias sampratas modifikavo ir sukūrė originalią jų sintezę. Natūrfilosofai sielą laikė gyvybės veiksniu: žmogus gyvena, kol ją turi, ir miršta, kai jos netenka. Sielą jie suprato kaip medžiagą, tik subtilesnę už tą, iš kurios sudarytas kūnas. Platonas išsaugojo biologinę jų sielos sampratą: ir jam siela buvo gyvybės veiksnys, be kurio kūnas yra negyvas. O gyvybė yra tai, kas būtybę daro savaime judančią. Tokia ir yra sielos esmė: ji yra savaiminio judėjimo šaltinis.

Valstybės teorija. Konkreti žmogaus paskirtis visiškai išryškėja, kaip manė Platonas, ne asmens, bet visuomenės gyvenime. Todėl detaliai etikos klausimus Platonas svarstė valstybės teorijos fone, bet ne valstybės, kokia ji iš tikrųjų yra, o kokia turėtų būti. Tema buvo nauja: anksčiau Graikijoje kurta valstybės teorija (pvz., sofistų) apsiribojo esamais santykiais ir daugių daugiausia pretendavo racionalizuoti priemones, bet visiškai nekėlė tikslų valstybei. O Platono valstybės teorija, išdėstyta „Valstybėje“ ir „Įstatymuose“, buvo normatyvinė „geriausios“ valstybės teorija, sukonstruota vadovaujantis gėrio ir teisingumo idėjomis.

2004

Geriausia valstybė privalo siekti aukščiausių ir idėjoms būdingų pranašumų; oo tie pranašumai, Platono nuomone, – tai visuotinumas ir pastovumas. To siekdama ji turi vadovautis ne asmeniniais ketinimais ir aspiracijomis, o bendraisiais principais; Platono programoje

neatsižvelgiama į skirtingas sąlygas, kuriomis valstybės gyvuoja, į žmonių temperamentų įvairovę; programa buvo viena visoms valstybėms, joje nenumatytos jokios adaptacijos, jokie patobulinimai. Iš gyventojų ji reikalavo pastovaus mąstymo ir jausenos; poetai, kurie paprastai pavaldūs

permainingiems jausmams ir savo menu gali atitinkamai pavergti kitus gyventojus, turi būti ištremti

iš idealios valstybės. Tad universalumas buvo pirmasis šios teorijos bruožas. Tobula valstybė turi vieną visus įpareigojantį tikslą; neleistina, kad kiekvienas gyventojas savarankiškai siektų savojo gėrio. Valstybė turi būti sutvarkyta kaip organizmas, joje kiekvienas privalo daryti tai, „kas jam priklauso“, vadinasi, ko iš jo reikalauja bendras visų tikslas. Valstybės dalys turi priklausyti nuo visumos, o ne visuma nuo dalių, – tik tada joje bus santarvė.

Valstybė turi remtis žinojimu, nes norint daryti gera reikia žinoti, kas yra gėris. Valstybė bus tobula tik tada, kai ją valdys labiausiai išsilavinę žmonės, filosofai. Toks buvo intelektualistinis šios valstybės teorijos pobūdis.

Valstybei gali priklausyti tik tie, kurie jai reikalingi; o be valdovų filosofų, jai dar reikalingi valstybės sargybiniai, t. y. kariai, bei būtinų materialių daiktų gamintojai, t. y. amatininkai. Kiekviena iš šių trijų grupių tturi kitokius uždavinius, todėl jos turi ir gyventi skirtingomis sąlygomis: kiekviena grupė sudaro atskirą socialinį luomą. Tad ideali valstybė turi būti luominė. Trys jai priklausantys luomai atitinka tris sudedamąsias sielos dalis; tad yra tiksli valstybės ir asmens analogija. Valstybės, kaip ir sielos, dalys turi turėti tas pačias dorybes: valdovų dorybė yra išmintis, karių – narsa, amatininkų – nuosaikumas. Kai kiekvienas luomas daro tai, kas j am priklauso, susiformuoja harmoninga valstybės santvarka – teisinga santvarka. Valstybės dalys, kaip ir sielos dalys, nėra lygios tarpusavyje: valdovų funkcija yra aukštesnė už karių, o karių – už amatininkų. Jos sudaro hierarchiją, todėl ideali valstybė privalo būti hierarchinė.

Ideali valstybė yra asketiška, nes ji siekia idealaus tikslo, kurio pasiekimas negarantuoja gyventojams tiesioginės naudos nei prabangos, nei laikinų gėrybių. Priešingai, jis reikalauja išsižadėti laikinų gėrybių. Dviem aukštesniesiems luomams panaikinama asmeninė nuosavybė; ten privaloma komunistinė santvarka, tačiau joje bendras ne turėjimas, o atsižadėjimas. Žemiausiasis luomas neprivalo laikytis griežtų taisyklių, bet tik dėl to, kad nedalyvauja siekiant tobulumo, – tokia graikiško aristokratizmo dvasia. Ši Platono utopija rėmėsi gražiu principu: asmens pavaldumu

2004

valstybei ir valstybės pavaldumu grynai doroviniams, idealiems, visuotiniams ir pastoviems tikslams. Bet jos realizacija buvo doktriniška, iki smulkmenų įnoringa, žiauri, nesiskaitanti su žmogaus laisve ir laime.

Platono filosofiją pagrįstai

galima vadinti „sistema“, nes ji aprėpė įvairiausių problemų visumą ir jos buvo sprendžiamos vadovaujantis vienu principu. Tačiau Platonas neketino sukurti sistemos. Jo minčių turtingumas sprogdinte sprogdino sistemą. Svarbiausia jo filosofijoje buvo idėjos sąvoka ir drauge tokios sąvokos kaip siela, gėris; jis buvo idealizmo kūrėjas, bet kartu ir spiritualizmo bei ant etinio pamato sukurtos metafizikos pradininkas. Pažinimo teorijoje Platonas išaukštino protą, bet

drauge privilegijavo intuiciją bei su ja susijusius iracionalius pažinimo veiksnius; nors „prielaidomis grindžiamą“ pažinimą ir nelabai vertino, tačiau jį iišnagrinėjo išsamiau už visus savo pirmtakus. Jis buvo finalistinės gamtos sampratos pradininkas. Buvo logikos pradininkas.

Iki gyvenimo pabaigos jis turtino ir tobulino savo pažiūras; dar prieš pat mirtį taisė prieš daugelį metų parašytą pirmąją iš dešimties „Valstybės“ knygų. Mirė Platonas ramiai, sulaukęs garbaus amžiaus. Mirė savo gimimo dieną, tą dieną, kai Apolonas pasirodė žemėje. Legenda susiejo Platoną su saulės dievu: jis esąs Apolono sūnus, o jo gyvenimo metai – tai beveik šventas mūzų skaičius antruoju laipsniu. Tuoj po mirties jam buvo ppaaukota auka, ir laikui bėgant vis didesnė šlovė gaubė šį išminčių, dieviškąjį vyrą, pusdievį. O jo mokiniai ir mokinių mokiniai, kasmet švęsdami jo gimimo ir mirties metines, himne šlovino „dieną, kada dievai davė žmonėms Platoną“.

ARISTOTELIS

Platono mokinys Aristotelis laikomas visapusiškiausiu antikos ffilosofu ir gamtotyrinku. Nebuvo tokios mokslo šakos, kurioje jis nebūtų pasireiškęs.

Žmogų jis vadino didžiausia vertybe, protinga būtybe, kuriančia ne tik mokslą, meną, bet ir save pačią. Jis neragino išsižadėti malonumų ar laimės. Svarbiausia, jo nuomone, protingai siekti moralinio gėrio, jausti saiką.

Aristotelis buvo logikos pradininkas. Štai jo samprotavimų pavyzdys: „Visi gyvi padarai yra mirtingi. Žmogus yra gyvas padaras. Išvada: žmogus yra mirtingas“.

Ištyrinėjęs daugelį to meto valstybių, jis parašė valstybės mokslo vadovėlį. Aristotelis priėjo išvadą, kad geriausia valdymo tvarka yra aistokratų valdžios ir demokratijos aukso vidurys.

Kitaip nei Platonas, Aristotelis pasisakė prieš moterų dalyvavimą valstybės valdyme, laikydamas jas menkaverčiais žmonėmis.

Nors daugelis Aristotelio teiginių buvo klaidingi,. mažai kas abejojo jo mokymu. Ir šiandien jis

2004

pripažįstamas vienu reikšmingiausių Europos mąstytojų. Kartu su kitais graikų ffilosofais jis padėjo pamatus filosofijai ir mokslui, o tą darbą vėliau tęsė arabai ir europiečiai.

Aristotelio mokslų mokslas – Viso pasaulio akys. Pirmasis graikas, kuris moksliškai svarstė poezijos dalykus, buvo Platonas. Bet jis poezijos mokslo sistemos nesudarė. Ta garbė priklauso jo mokiniui didžiajam Aristoteliui.

Aristotelis pažįstamas daugeliui mokslo sričių, visoms, kurios tik buvo žinomos jo laikais. Jis puikiai pažino visą savo tautos mokslo ir meno kūrybą, genialiu protu suskirstė jos vaisius atskirais mokslais, iškėlė kiekvieno dėsnius ir suvedė į sistemą taip tiksliai, ttaip giliai, kaip niekas prieš jį. Jo analitiškai sintetiškas metodas (iš daugybės konkrečių faktų daryti išvadas) davė puikiausių rezultatų, pro kuriuos tylomis ir šiandien negali praeiti tam tikri mokslai.

Filosofijoje jo veikalai ir šiandien labai svarbūs, ypačiai logikos, metafizikos, etikos sistemos.

Ligi XVIII amžiaus moksle vyravo ir jo gamtos mokslo veikalai (botanika, zoologija). Ypačiai

svarbi „Poetika“, kurioj Aristotelis išdėsto savo pažiūras į poezijos esmę, suskirstymą, atskiras poezijos rūšis (daugiausia tragediją).

Aristoteliui jau buvo atviras ir vienas, ir kitas kelias.

Aristotelis įvedė į filosofiją ir joje įtvirtino daugybę idėjų, teorijų, samprotavimų. Tai detalus filosofijos skirstymas: logikos, kaip tarnybinės disciplinos, ir „pirmosios filosofijos“, kaip pradinės disciplinos, išskyrimas, iki smulkmenų išplėtota logika, suprasta kaip silogistika, taip pat psichologija, suprasta kaip sielos galių teorija; tai mėginimas susisteminti kategorijas ir principus (keturi principai, arba priežastys: formalioji, materialioji, veiklioji ir tikslingoji); tai nauji metafizikos terminai: forma, medžiaga, energija, potencija, daikto esmė; tai nauja Dievo, kaip pirmosios pasaulio priežasties, ir nauja sielos, kaip organinio kūno formos, samprata; tai nauja proto, padalyto į aktyvųjį ir pasyvųjį, teorija. Visų šių ir daugybės kitų mokslinių ir filosofinių idėjų pradininkas yra Aristotelis. Pagal Platoną atskiri daiktai yra netobulos Idėjų kopijos. Aristotelis parodė, kad visos gyvos būtybės vystosi nuo mažiau tobulų formų (nuo sėklos per eembrioną link vaiko ir suaugusio) link tobulesnių. Tada vėl nyksta ir pagaliau miršta. Lieka jo palikuonys. Ne visi individai pasiekia vienodą lygį. Tas asmeniui svarbiausia surasti labiausiai jam tinkančias sąlygas, kurios leistų jam pasiekti aukščiausią lygį. Taip elgiasi sodininkas sodindamas augalus, bet taip jis turi elgtis su savimi.

Žmonių visuomenėje yra dar daugiau variacijų. Žmonės gimsta turėdami skirtingus sugebėjimus. Jie pasieks daugiausia, jei įstengs labiausiai pasireikšti savo asmeniniams gabumams. Tačiau joks žmogus negali išsilavinti pagal visas sritis.

2004

Atrodo, kad Aristotelio tikslo mokymas yra pagrįstas vien empiriniais stebėjimais. Joje nėra vietos dieviškajam numatymui ir priežastingumo dėsningumams. Tai buvo ir Aristotelio etikos bei politikos mokymų pagrindas. Aristotelis buvo aistringas empirinių faktų rinkėjas. Jis skatino savo mokinius rinkti visų miestų ir tautų įstatymus bei politines institucijų rūšis. Vėlesniais laikotarpiais Aristotelis buvo laikomas dogmatišku mąstytoju, nes jo nuorodos buvo priimamos be svarstymų. Iš tikro, jis buvo didžiausias visų laikų empirikas.

Kiekviena visuomenė turi savo veikimo taisykles arba normas. Teisinės normos paremtos prievarta, o moralinės – sutarimu. Aristotelis valstybės valdymo meną apibrėžia, kaip sugebėjimą protingai pasirinkti priemones, nukreipiančias politinį gyvenimą į doroviškai vertingus siekimus.

TURINYS

Antikos filosofija 2

Sokratas 3

Sokratas ir žmogus 4

Platonas 5

Įdėjų teorija 6

Įdėjos ir daiktai 7

Sielos teorija 8

Sistema 9

Aristotelis 10

Aristotelio mokslas 11

NAUDOTASI LITERATŪRA

Visuotinė literatūra

Civilizacijos Lietuva ir pasaulis

Visuotinė istorija

Senovės Graikijos filosofijos srovės