arabu filosofu konspektai

ABU ALIS IBN SINA (980-1O37)

Abu Alis Huseinas ibn Abdalahas Ibn Sina (lotynizuota ioima — Avicena) gimė

Aišanoje (prie Buchaios). Mokėsi Bu-charoje. Čia netrukus pagarsėjo kaip

puikus gydytojas. Vengdamas persekiojimo už savo laisvamaniškas pažiūras,

iš Bucha-ros persikėlė į Chorezmo sostine Urgenčą, tačiau netrukus ir iš

čia buvo priverstas bėgti į Iraną, kur dirbo rūmų gydytoju, viziriu

(ministru). Amžininkų buvo vadinamas Trečiuoju mokytoju (po Aristotelio ir

ai Farabio). Mirė Hamadane (Iranas).

Kūrybinis Ibn Sinos palikimas labai gausus. Mūsų laikus pasiekė apie 250 jo

veikalų. Dar autoriui gyvam esant, dingo stambus 20 tomų enciklopedinio

pobūdžio darbas „Teisingumo knyga.“ bei ,,Rytų filosofija“. Iš

reikšmingiausių Ibn Sinos veikalų paminėtinas 5 knygų ,,Medicinos kanonas“—

viduramžių medicinos mokslų viršūnė. Iš 182 filosofijai skirtų darbų

reikšmingiausias yra 18 tomų veikalas „Gydymo knyga“— tikra filosofijos

mokslo enciklopedija, susidedanti iš 4 dalių: logikos,

231

fizikos, metafizikos ir matematikos. Paminėtinas ir trumpas šio veikalo

variantas „Gelbėjimo knyga“, taip pat veikalai ,,2inių knyga“, „Nurodymų ir

pamokymų knyga“, „Gaunama ir pasiekiama“ (20 tomų), „Apie mokslų

klasifikavimą“, „Gėris ir blogis“ ir kiti.

Chrestomatijoje spausdinama keletas fragmentų iš Ibn Si-nos „Gelbėjimo

knygos“.

GELBĖJIMO KNYGA [APIE PASAULIO AMŽINUMĄ]

„Amžina“ yra sakoma apie ką nors arba esmės, arba laiko. atžvilgiu. Esmės

atžvilgiu amžina yra tai, kieno esmė neturi jokio principo, nuo kurio

priklausytų jo egzistavimas, o laiko atžvilgiu amžina yra tai, kieno

egzistavimo laikas neturi pradžios.

„Sukurta“ taip pat turi dvi reikšmes. Viena rreikšmė — tai, kieno esmė turi

kokį nors principą, nuo kurio priklauso jo egzistavimas, o kita — tai,

kieno egzistavimo laikas turi pradžią: buvo toks laikas, kai kas nors dar

neegzistavo, o iki jo buvo tokia trukmė, kuri neturėjo būties, bet ta

pirmiau buvusi trukmė pasibaigė. Viso to prasmė yra ta, kad būna toks

laikas, kai kas nors būna kaip nebūtis, nes laikas ir materija egzistuoja

pirmiau už visa tai, kieno egzistavimas turi pradžią laiko atžvilgiu, bet

ne pradžią, susijusią su kūrimu iš nieko. <. . .>

Visatos principas — būtina esatis. O būtina esatis yra tokia, kad visa, kas

gauna iš jos savo egzistavimą, būtinai egzistuoja, nes priešingu atveju

būtina esatis būtų tokia, kokia ji dar nėra buvusi, ir tada ji nebūtų

būtina esatis visais atžvilgiais. Tarkime, kad naujoji būsena atsiranda ne

iš jos esmės, o už jos — laisvai, kaip mano kiti. Tad klausimas dėl valios

atsiradimo iš jos turi būti keliamas taip: ar valia atsirado gamtos, ar dar

ko nors, nesvarbu, kas tai būtų, dėka? Kad ir kažin ką laikytume

atsiradusiu po savo nebuvimo, apie jį visada bus manoma taip: arba tai

atsirado iš būtinos esaties, arba ne iš jos, bet tarsi kas nors šalia jos

esmės. Jeigu tai atsirado iš jos, vadinasi, pasikeitė jos esmė, o būtina

esatis,

232

kaip jau sakėme, savo esme yra būtina esatis visais atžvilgiais. Kita

vertus, jeigu būtina esatis, atsiradus kam nors pašaliniam ios atžvilgiu,

pasiliktų tokia pati, kokia buvo ligi tol, jeigu ji nepatirtų visiškai

nieko nauja, jeigu padėtis nepasikeistų ir, esant tokiai padėčiai, nieko

neatsirastų, tai ir nereikėtų, kad iš jos kas nors atsirastų, priešingai,

jos padėtis ir būsena turėtų pasilikti tokios pačios, kokios buvo. Mat iš

jos atsiradusi egzistavimo būtinybė būtų būtinai susijusi su atskyrimu,

arba šitam egzistavimui reikėtų atiduoti pirmenybę, tarpininkaujant kam

nors, ko nebuvo, kai pirmenybė buvo atiduodama iš jos atsiradusiai nebūčiai

ir kai tai buvo susilaikymo nuo veiksmo būsenoje. Bet tai jau nėra kas nors

išoriška jos atžvilgiu. Juk mes kalbame apie atsiradimą to, kas atsiranda

iš jos pačios, be tarpininkavimo to, kuris atsirasdamas skatina kito

atsiradimą, kaip yra kalbama apie valią ir objektą, į kurį ji nukreipta.

Nuoširdus nemeluojantis protas liudija tai, kad jeigu viena ir ta pati esmė

visais atžvilgiais išlieka tokia, kokia ji buvo, ir jeigu pirmiau iš jos

nieko neatsirado ir ji šiuo momentu išlieka nepakitusi, tai ir šiuo momentu

iš jos niekas neatsiranda. Juk jeigu šiuo momentu iš jos staiga pradėtų kas

nors atsirasti, tai šioje esmėje atsirastų arba tikslas, arba valia, arba

prigimtis, arba jėga, arba sugebėjimas, arba dar kas nors, ko pirmiau

nebuvo. Kas neigia tai, tas žodžiais neigia jo proto įteigtą tiesą, kad

pritartų jai savo sielos gilumoje. Juk tai, kas gali egzistuoti ir

neegzistuoti, nepereina į aktualųjį būvį, ir jo atsiradimas turi pirmenybę

tik dėl tam tikros priežasties. <.. .>

Ir kokiu būdu susilaikymo nuo kūrimo momentas gali nebūtyje skirtis nuo

momento, kai prasideda kūrimas? Kuo vienas momentas skiriasi nuo kito? Kita

vertus, jeigu atsirandantysis, kaip paaiškėjo, atsiranda tik iš tokio

atsirandančiojo, kuris glūdi pačiame principe, tai atsiradimas to, kas

atsiranda iš prado, gali būti nulemtas arba prigimties, arba tam tikros jam

būdingos akcidencijos, kuri skiriasi nuo valios, arba valios, kadangi jis

nenulemiamas nei prievartos, nei atsitiktinumo. Jeigu šis atsiradimas

nulemiamas prigimties, vadinasi, prigimtis pakito, jeigu akcidencijos,

vadinasi, ir akcidencija pakito, o jeigu valios, tai, tarę, kad ji

atsiranda jame arba šalia jo, mes klausiame: kodėl <. . .> tai, ko

siekiama, nepradėjo egzistuoti pirmiau? Ar tu negalvoji, kad pradas palaikė

jį

233

tinkamu kaip tik dabar arba kad atsirado jarn patogus momentas, arba kad

jis kaip tik dabar įgijo sugebėjimą realizuoti jį. <.. .>

APIE SIELĄ Skyrius apie augalinę sielą

Kai elementai sumaišyti proporcingiau, kitaip sakant, išlaiko didesnę

pusiausvyrą, negu minėtuose kūnuose ‘, iš jų dangaus kūnų jėgų dėka

atsiranda ir kitos esaties rūšys, pirmiausia augalai. Vieni augalai išauga

iš sėklų ir išskiria tam tikrą kūną kaip substratą dauginimosi jėgai, o

kiti auga, at-sirasdami spontaniškai, be sėklos. Kadangi augalai maitinasi

patys, tai jie turi maitinančiąja galią, o kadangi jie patys auga,

jie turi augimo galią. Ir dar. Kadangi kai kurie augalai turi ypatybę

gimdyti į save panašų ir būti pagimdyti panašaus į save, tai jie turi

dauginimosi galią. Dauginimosi galia nėra tapati maitinančiajai.

Pavyzdžiui, neprinokę vaisiai turi maitinančiąja, bet neturi dauginimosi

galios. Lygiai taip pat jie turi augimo galią, bet neturi dauginimosi

galios. Maitinančioji galia taip pat nėra tapati augimo galiai. Iš

tikrųjų, argi tu nematai, jog pasenę gyvūnai turi maitinančiąja galią, bet

neturi augimo galios?

Maitinančioji galia maitindama atstato tai, kas jau suiro. Augimo galia

didina pagrindinių organų substanciją į ilgį, plotį ir gylį, be to, ne kaip

papuola, o taip, kad jie pasiektų augimo ribą. O dauginimosi galia suteikia

materijai tam tikro daikto formą; ji atskiria nuo kūno tokią dalį, kurioje

yra jo įgyta galia ir kuri atlieka savo veiksmus, kai yra medžiaga ir

vieta, pasirengusios priimti galios veiksmą. Iš to, ką sakėme, matyti, jog

visus augalų, gyvulių ir žmonių veiksmus atlieka tam tikros galios, kurios

pranoksta ne tik veiksmus, vykstančius neorganiniuose kūnuose, bet ir pačią

elementų mišinio prigimtį.

Po augalų eina gyvuliai. Pastarieji atsiranda iš elementų mišinio, kurio

pusiausvyra daug didesnė negu dviejų ankstesniųjų 2, ir todėl jis yra

pasirengęs priimti gyvulinę sielą, nes ji jau praėjo augalinės sielos

pakopą. Ir kuo jo pusiausvyra didesnė, tuo geriau ji sugeba priimti kitą

sielos galią, daug subtilesnę už ankstesniąją.

234

Siela yra

tarsi vieninga giminė, kuri tam tikru būdu gali būti padalyta į

tris dalis. Pirmąją dalį sudaro augalinė siela; ij — tai pirmasis

natūralaus organinio kūno užbaigimas tokiu laipsniu, kokiu jis dauginasi,

auga ir maitinasi. O maistas — tai kūnas, turintis ypatybę prisitaikyti

prie prigimties to kūno, kuriam jis būna maistas, kai prideda tiek, kiek

jame suirsta, arba kiek daugiau ar mažiau. Antrąją dalį sudaro gyvulinė

siela; ji — tai toks pirmasis natūralaus organinio kūno užbaigimas, kai

suvokiama atskirybė ir atliekami savavališki judesiai. Trečiąją dalį sudaro

žmogaus siela; ji —— tai toks pirmasis natūralaus organinio kūno užbaigimas,

kai veiksmai atliekami, sąmoningai pasirenkant ir apsvarstant, ir kai

suvokiama bendrybė.

Augalinė siela turi tris galias: pirmiausia, maitinančiąja galią, taip

keičiančią kūną, skirtingą nuo kūno, kuriame ji yra, kad jis tampa panašus

į kūną, kuriame būdama ji atstato tai, kas jau suiro; antra, augimo galią,

taip didinančią kiekvieną dalį kūno, kuriame ji būna proporcinga jo ilgio,

pločio ir gylio matmenims, kad galutinai užbaigiamas jo augimas; trečia,

dauginimosi galią, gaunančią iš kūno, kuriame ji yra. tam tikrą dalį,

potencialiai panašią į jį, iir, padedant kitiems į jį panašiems kūnams,

atliekančią tokius kūrimo ir maišymo veiksmus, kurių dėka ji tampa

aktualiai panaši į pati kūną.

Skyrius apie gyvulinę sielą

Pirmasis skirstymas parodo, kad gyvulinė siela turi dvi galias: judinimo ir

suvokimo. Judinimo galia skirstoma dar į dvi rūšis: jji yra judinanti arba

kaip pradas, skatinantis judėjimą, arba kaip veikiantis pradas. Judinimo

galia kaip skatinantis pradas yra troškimo galia. Kai ieškoma arba vengiama

forma įstringa mūsų vaizduotėje,— apie tai vėliau mes dar plačiai

kalbėsime,— ji pažadina tą galią judėjimui. Troškimo galia skirstoma į

galią, vadinamą aistra,— ji skatina tokius judesius, kuriais ji verčia kūną

ieškant malonumo artėti prie daiktų, kurie jam atrodo būtini arba

naudingi,— ir į galią, vadinamą pykčio galia,— ji skatina kūną tokiam

judėjimui, kuriuo priverčia kūną atsisakyti žalingų ir pragaištingų dalykų

ir su jais kovoti. Judinimo galia kaip veiksnys yra tokia nervuose ir

raumenyse atsirandanti galia, kuri skatina raumenų

235

susitraukimą, nukreipia judėjimo šaltinio3 link sausgysles ir raiščius,

jungiančius kūno dalis, juos atleidžia arba ištempia šaltiniui priešinga

kryptimi.

Suvokimo galia skirstoma į galią, suvokiančią iš išorės, ir galią,

suvokiančią iš vidaus. ~

Galia, ssuvokianti iš išorės,— tai penki arba aštuoni pojūčiai, ir būtent

tokie.

Regėjimas — tai tuščiaviduriame nerve esanti galia, suvokianti ledo

pavidalo drėgmėje 4 atsispindinčią formą kūno, kuris turi spalvą,

perduodamą per aktualiai skaidrius kūnus į lygių kūnų paviršius.

Klausa — tai galia, esanti klausos kanalo paviršiuje išsi-sklaidžiusiame

nerve; ši galia suvokia formą, kurią perduoda virpesiai oro, stipriai

suspausto tarp smūgį suteikiančio bei smūgį patiriančio kūno ir

besipriešinančio tam, iš ko kyla garsas. Tas virpėjimas pasiekia klausos

kanale uždarytą užsistovėjusį orą ir priverčia jį taip pat virpėti; šių

judesių bangos palyti nnervą, ir tada mes girdime garsą.

Uoslė — tai galia, esanti dviejose priešakinės smegenų dalies čiulptuko

formos ataugose ir suvokianti joms perduodamą į nosį oru įtraukiamą kvapą,

esantį su oru sumišusiuose garuose, arba kvapą, esantį ore dėl to, kad

oras, veikiamas vieno ar kito kvepiančio kūno, keičiasi.

Skonis — tai galia, esanti liežuvyje išsidraikiusiame nerve; ta galia

suvokia tirpstantį kūnų skonį, kuris susiliečia su liežuviu ir susimaišo su

maloniu skysčiu, turinčiu besikeičiantį mišinį.

Lytėjimas — tai viso kūno odos ir raumenų nervuose esanti galia, kuri

suvokia viską, kas liečiasi su kūnu, ir ji veikia mišinį, arba junginį,

sudarančiomis priešybėmis. Kai kieno nuomone, ši galia yra ne paskutinė

rūšis, o greičiau giminė keturių galių, išsisklaidžiusių viso kūno odoje.

Viena iš šių galių atskiria šilumą nuo šalčio, antra — drėgnumą nuo

sausumo, trečia — kietumą nuo minkštumo, ketvirta — grubumą nuo lygumo.

Tiktai ta aplinkybė, kad jie sutelkti viename organe, įkvepia mintį, jog jų

esmė yra vieninga.

236

Skyrius apie vidinius pojūčius

Vienos iš galių, suvokiančių iš vidaus, suvokia juntamų daiktų

formas, kitos — juntamų daiktų idėjas. Iš suvokimo jįų vienos

suvokia ir veikia, o kitos suvokia, bet neveikia. Vienos iš jų suvokia

pirminiu būdu, o kitos — antriniu.

Skirtumas tarp formos suvokimo ir idėjos suvokimo yra tas, kad forma

suvokiama vienu metu tiek vidiniu pojūčiu, tiek išoriniu; tik iš pradžių ji

suvokiama išoriniu pojūčiu, kuris ppo to perduoda ją vidiniam. Pavyzdžiui,

avis suvokia vilko formą, t. y. jo kontūrus, išorinę formą ir spalvą,

šitaip: vilko formą avis suvokia vidiniais pojūčiais, tik iš pradžių ji yra

suvokiama išoriniais. Juntamo daikto idėją suvokia siela, bet taip, kafl iš

pradžių jai nereikia suvokti išoriniu pojūčiu. Pavyzdžiui, avis, be

suvokimo išoriniu pojūčiu, suvokia priešiškumo vilkui idėją, verčiančią ją

bijoti vilko ir bėgti nuo jo. Todėl tai, kas apie vilką iš pradžių

suvokiama išoriniu pojūčiu, o vėliau vidine galia, yra vadinama forma, o

tai, kas yra suvokiama vidine galia, bet išoriniu pojūčiu nebuvo suvokiama,

vadinama idėja.

Skirtumas tarp suvokimo, lydimo veiksmo, ir suvokimo, nelydimo veiksmo, yra

tas, kad kai kurių vidinių galių veiksmai yra ne kas kita, kaip suvokiamų

formų bei idėjų sujungimas vienos su kita ir jų atskyrimas, nes po to, kai

šios vidinės galios suvokia, jos dar ir veikia tuo, ką suvokė. Suvokimas,

nelydimas veiksmo, yra toks, kai formos ir idėjos tik atsispindi pojūčių

organe, o apie pojūti negalima pasakyti, kad jis savavališkai sujungia ir

atskiria.

Skirtumas tarp pirminio ir antrinio suvokimo yra tas, kad pirminis

suvokimas tam tikru būdu tiesiogiai įgauna pačią formą. Antrinis suvokimas

daikto formą įgauna per kokį nors tarpininką.

Prie gyvūnų vidinių suvokimo galių priklauso fantazijos galia, arba bendras

pojūtis. Tai priekiniame smegenų skilvelyje esanti galia, savarankiškai

įgaunanti visas formas, kurias užfiksuoja penki pojūčiai ir perduoda jas

tai galiai.

Toliau eina suvokimo galia, taip pat esanti priekinio smegenų skilvelio

gale. Tai galia, kuri išsaugo tai, ką bendras pojūtis gauna iš penkių

atskirų pojūčių ir ką jis išsaugo netgi tada, kai dingsta pojūčiais

suvokiamas daiktas.

237

Žinok: formą suvokia kita galia, o ne ta, kuri, kaip minėjome, kažką

išsaugo. Pavyzdžiui, vanduo. Jis sugeba priimti atspindį, pėdsakus ir

apskritai kontūrus, bet jis nesugeba jų išsaugoti.

Toliau eina galia, kurią, taikydami gyvulinei sielai, vadina vaizduotės

galia, o taikydami žmogaus sielai — mąstymo galia. Tai smegenų viduriniame

skilvelyje, prie kirmėlinės ataugos esanti galia, kuri vaizduotėje gali

savavališkai sujungti ir atskirti daiktus.

Toliau eina nuovokos galia. Būdama vidurinio smegenų skilvelio gale, ši

galia suvokia pojūčiais nesuvokiamas idėjas, kurios egzistuoja atskiruose

juntamuose daiktuose. Pavyzdžiui, avyje esanti galia, kuri nusprendžia, jog

nuo šito vilko reikia bėgti, o prie šito ėriuko galima meilintis.

Toliau eina išsaugojimo ir prisiminimo galia. Būdama užpakaliniame smegenų

skilvelyje, ši galia atskiruose juntamuose daiktuose išsaugo tas pojūčiais

nesuvokiamas idėjas, kurios yra suvokiamos nuovokos galia. Išsaugojimo

galios santykis su nuovokos galia toks pat, kaip ir vadinamosios suvokimo

galios santykis su bendru pojūčiu, o nuovokos galios santykis su idėjomis

toks pat, kaip ir vadinamosios vaizduotės galios santykis su pojūčiais

suvokiamomis formomis.

Tokios gyvulinės sielos galios. Vieni gyvuliai turi visus penkis pojūčius,

o kiti — tik kai kuriuos iš jų. Skonis ir lytėjimas būtinai yra būdingi

kiekvienam gyvuliui, tačiau būna

tokių gyvulių, iš kurių vieni neturi

uoslės, kiti — klausos, treti — regėjimo.

Skyrius apie protingąją sielą

Protingoji žmonių siela skirstoma į praktinę ir mąstymo galią. Kiekviena iš

šių galių turi bendrą pavadinimą — protas.

Praktinė galia — tai žmogaus kūno judėjimo šaltinis, skatinantis jį atlikti

atskirus apgalvotus veiksmus, atitinkančius vienus ar kitus ketinimus. Ji

turi tam tikrą ryšį su gyvuliškomis troškimo ir vaizduotės galiomis bei

nuovokos galia ir yra dvejopos prigimties. Jos ryšys su gyvuliška troškimo

galia yra toks, kad joje atsiranda žmogui būdingos būsenos, dėl kurių jis

yra linkęs greitai veikti ir patirti veiksmą, pavyzdžiui, kaip būna

gėdijantis, varžantis, juokiantis, verkiant ir

238

panašiai. Jos ryšys su gyvuliška vaizduotės galia yra toks, kad ji

panaudoja ją, žiūrėdama tvarkos atsirandančiuose ir išnykstančiuose

daiktuose, taip pat tirdama žmonių menus, jos dvejopą prigimtį rodo tai,

kad tarp praktinio proto ir mąstančio proto atsiranda su veiksniais

susijusių paplitusių ir gerai žinomų nuomonių, pavyzdžiui, kad melas ir

prievarta yra gėdingi dalykai, ir panašūs teiginiai, kurie logikos knygose

aiškiai atribojami nuo pirmųjų proto pradų.

Si praktinė galia turi viešpatauti kitoms kūno galioms, atsižvelgdama į

nurodymus kitos galios, apie kurią dar kalbėsime, kad ji visiškai

nepasiduotų šių galių veiksmams, bet, priešingai, kad šios pasiduotų jos

veiksmams ir būtų prislopintos, kad kūnas dėl natūralių daiktų poveikio

praktinėje galioje nesukeltų pasyvios būsenos, vadinamos blogomis

dorovinėmis savybėmis. Jos apskritai niekas neturėtų veikti iir nuo nieko ji

neturėtų priklausyti. Priešingai, ji turėtų iškilti virš kitų kūniškų galių

ir pasižymėti dorybingomis moralinėmis savybėmis.

Galimas daiktas, dorovinės savybės bus priskiriamos ir kūno galioms;

tačiau, jeigu pastarosios įsivyraus, jos užims tam tikrą aktyvią padėtį, o

praktinis protas — pasyvią. Taigi tas pats dalykas bus ir praktinio proto,

ir kūniškų galių moralinių savybių šaltinis. Bet, jeigu kūniškos galios bus

nugalėtos, jos užims tam tikrą pasyvią padėtį, o praktinis protas •—

aktyvią. Taigi mes užimsime dvi padėtis ir turėsime dvi dorovines savybes

arba bus viena dorovinė savybė, bet ji bus dvejopa. Mūsų dorovinės savybės

priskiriamos praktinei galiai todėl, kad žmogaus siela, kaip paaiškės

vėliau, yra vieninga substancija, turinti ryšį su dviem pusėm: viena pusė —

tai, kas aukščiau už ją, kita — tai, kas žemiau už ją5. Kiekvienai iš šių

pusių žžmogaus siela turi tam tikros galios, kuria nustatomas ryšys tarp jos

ir šitos pusės. Taigi praktinė galia yra sieloje tam, kad užmegztų ryšį su

tuo, kas yra žemiau jos, t. y. su kūnu, ir kad jį valdytų. O mąstymo galia

yra sieloje tam, kad užmegztų ryšį su tuo, kas aukščiau jos ir iš ko ji

gauna tai, kas suvokiama protu. Vadinasi, mūsų siela yra tarsi dviveidė:

vienas veidas atkreiptas į kūną (būtina, kad šis veidas nepasiduotų jokiam

poveikiui, kuris yra sąlygojamas kūno prigimties), o kitas — į aukštuosius

pradus (būtina, kad šis veidas iš jų patirtų poveikį). Štai ir viskas apie

praktinę galią.

239

Skyrius apie mąstymo galią ir jos laipsnius

Mąstymo galia paprastai gauna įspūdžių iš bendrųjų nuo materijos atsijusių,

formų. Jeigu šios formos bus atsijų, sios pačios savaime, tai ji

paprasčiausiai jas priims, o jeigu ne, tai ji jas abstrahuos, kad jos

neturėtų jokio ryšio su materija. Bet kaip tai daroma, paaiškinsime vėliau.

Su minėtomis formomis ši mąstymo galia turi įvairių ryšių, nes tai, kas

turi ypatybę kažką priimti, priima jį kartais potencialiai, o kartais

aktualiai.

Sąvoką „potencija“ vartojame, kalbėdami apie „buvusį“ ir „būsimą“ trimis

prasmėmis. Potencija vadinamas bendras polinkis, dėl kurio niekas netampa

aktualus ir neatsiranda nieko, kas ką nors galėtų padaryti aktualų,

pavyzdžiui, kūdikio sugebėjimas rašyti. Potencija dar vadinamas toks

polinkis, kai koks nors daiktas realizuoja tik tai, kas jam padeda tapti

aktualiam be jokio tarpininko, pavyzdžiui, jaunuolio, susipa-žinusio su

rašalu, kalemu6 ir raidžių reikšmėmis, sugebėjimas rašyti. Pagaliau

potencija vadinamas toks polinkis, kuris įgyvendinamas įrankiu. Šiuo atveju

kartu su įrankiu polinkis yra toks tobulas, kad jis gali pasidaryti

aktualus bet kada, be to, veikėjui nereikalingi išradimai,— tam užtenka

tiktai jo noro,— pavyzdžiui, raštininko sugebėjimas, kai jis nerašo.

Pirmoji potencija vadinama potencija apskritai, arba materialia potencija.

Antroji potencija vadinama galima potencija. Trečioji potencija vadinama

patirtimi. Kartais antrąją vadina patirtimi, o trečiąją — potencijos

realizavimu.

Taigi mąstymo galios santykis su mūsų mminėtomis at-sijusiomis formomis gali

turėti potencijos apskritai pobūdį, kai šita galia yra sieloje, bet dar

nėra gavusi nieko iš sielai potencialiai priklausančio tobulumo. Šiuo

atveju ji vadinama materialiu protu. Šią galią, vadinamą materialiu protu,

turi kiekvienas individas, o materialia ji vadinama tik todėl, kad yra

panaši į polinkį pirmosios materijos, kuri, būdama kiekvienos formos

substratas, ne savaime turi tam tikrą formą. Toks santykis gali būti

galimos potencijos pobūdžio kaip tik tada, kai mąstymo galia jau turi

pirmuosius protinio suvokimo objektus, nuo kurių ir per kuriuos prieina iki

antrųjų protinio suvokimo objektų. Pirmaisiais protinio suvokimo objektais

aš suprantu sąlygas, priimamas ne jas įgyjant iš išorės ir ne taip, kad jas

priimantis suprastų, jog jis nors trum-

240

pam galėtų jų nepriimti. Pavyzdžiui, toks yra mūsų įsitikinimas, kad visuma

didesnė už dalį ir kad daiktai, lygūs tam pačiam daiktui, yra lygūs

tarpusavyje. Kol materialusis protas, pereidamas į aktualią būseną, neturi

nieko, išskyrus šią potenciją, jis vadinamas valdančiuoju. Palygintas su

pirmąja potencija, jis gali būti pavadintas aktualios būsenos protu, nes

pirmoji potencija negali aktualiai pažinti daikto, o valdantysis protas

pažįsta, pradėdamas jį tirti aktualioje būsenoje. Mąstymo galios santykis

su abstrahuotomis formomis gali turėti realizuoto potencialumo pobūdį kaip

tik tada, kai po pirmųjų protu suvokiamų formų įgyjamos ir antrosios protu

suvokiamos formos, nors valdantysis protas jų netiria ir negrįžta prie jų

aktualiai, bet greičiau jos tarytum slypi jame, taigi, kai nori, jis

tyrinėja šias formas aktualiai, jas suvokia ir suvokia tai, kad jos jau yra

suvoktos. Aktualios būsenos protu jis vadinamas todėl, kad jis, kai nori,

pažįsta, neapsisunkindamas įgijimu iš išorės, nors jį proto, einančio

paskui jį, atžvilgiu galima būtų pavadinti ir potencialios būsenos protu.

Mąstymo galios santykis su atsietomis formomis gali būti aktualaus pobūdžio

apskritai, ir kaip tik tada, kai protu suvokiama forma yra prote, o šis ją

tiria aktualiai ir aktualiai ją suvokia, suvokdamas ir tai, kad jis

aktualiai ją suvokia. Taip ir susidaro vadinamasis įgytas protas. Įgytu

protu jis vadinamas tik todėl, kad, kaip paaiškinsime vėliau, potencialios

būsenos protas pereina į aktualią būseną, tiktai padedamas tam tikro proto,

kuris visada yra aktualioje būsenoje. Kai potencialios būsenos protas tam

tikru būdu susijungia su protu, esančiu aktualioje būsenoje, jame aktualiai

atsispindi tam tikra rūšis formų, gaunamų iš to proto. Taigi pasirodo, jog

tos formos gaunamos iš išorės.

Tokie galių, vadinamų mąstančiuoju protu, laipsniai. Įgytas protas

vainikuoja gyvųjų būtybių giminę ir į ją įeinančių žmonių rūšį. Ir įgytu

protu žmogiškoji potencija jau tampa panaši į pirmuosius visos esaties

pradus.

Versta iš: ahtoaofhh MiipOBož ({>haoco(})hh b ieTtipėx xoMax.—M., 1969, t.

l, i. 2, c. 730—744. Vertė Leonas Valkūnas

ABU HAMIDAS AL GAZ ALIS

(1058 ar 1059-1111)

Abu Hamidas Muhamedas ibn Muhamedas ai Gazalis mokėsi savo gimtajame

miestelyje Horasane (Iranas), vėliau Ni-šapūre. Pagarsėjęs kaip

puikus

polemizuoto jas, jis buvo pakviestas į Bagdadą dėstyti teologijos ir

filosofijos. Čia ir prasidėjo aktyvi filosofinė jo veikla. Iš pradžių jis

buvo aristotelininkų ai Farabio ir Ibn Sinos pasekėjas, bet, už tai

pašalintas iš mokytojo pareigų, išvyko į Siriją, kur, paveiktas sufizmo

filosofijos, pakeitė savo ankstesnius įsitikinimus ir 11 metų išgyveno

visiškoje vienatvėje. Tik į gyvenimo pabaigą vėl užsiėmė aktyvia

visuomenine ir filosofine veikla, bet jau kaip sufijas, kovodamas su

pažangia filosofine mintimi. Mirė Horasane.

Svarbiausi ai Gazolio veikalai yra ,,Filosofų tikslai“ (parašytas dar

aristotelininkų įtakoje), ,,Filosolų paneigimas“, „Laimės eleksyras“,

„Religinių mokslų atgimimas“ ir kiti.

Chrestomatijoje spausdinama keletas ištraukų iš autobiografinio filosofinio

ai Gazolio traktato ,,Saugantis nuo suklydimų“. Jame autorius išdėsto savo

pasaulėžiūros evoliuciją.

SAUGANTIS NUO SUKLYDIMŲ Įžanga

Savo gyvenimo klestėjimo laikotarpiu — nuo to laiko, kai aš tapau subrendęs

(o subrendau aš, dar neturėdamas nė dvidešimt metų), ir ligi šiol, kai mano

metai jau persirito per penkiasdešimtį,— aš nuolat puldinėdavau į šitos

bedugnės jūros gelmes, kaip narsuolis (o ne atsargus bailys) skrosdavau jos

dugną, panirdavau į painių klausimų liūną, griebdavausi įvairiausių

problemų, nepaisydavau jokių sunkumų, studijuodavau kiekvienos partijos

dogmas iir atskleisdavau slaptus kiekvienos sektos mokymus, kad atskirčiau

teisuolį nuo apsimetėlio ir tuos, kurie remiasi Suna ‘, nuo tų, kurie

skelbia ere-

242

tiškas naujoves. Be to, aš neapeidavau nė vieno batynijos2 atstovo,

nepasidomėjęs jo mokymu, nė vieno zahirijo 3 atstovo, trokšdamas

susipažinti su jo mokymo eesme, nė vieno filosofo, stengdamasis pasiekti jo

filosofijos gelmes, nė vieno mutakalimo, norėdamas suvokti jo kalamo4 ir jo

dialektikos tikslą, nė vieno sufijo, neužsiliepsnodamas aistra įsiskverbti

į sufizmo paslaptis, nė vieno ortodokso, nepasiteiraudamas, prie ko veda

tikrasis jo ortodoksiškumas, nė vieno eretiko ir bedievio,

neišsiaiškindamas, iš kur jame atsiranda tiek įžūlumo paneigti

aukščiausiąjį ir pasiduoti erezijoms. Troškimas suvokti tikrąją daiktų

prigimtį buvo mano savybė ir kasdienis noras jau nuo pirmųjų savarankiškų

mano žingsnių, nuo pirmųjų mano jaunystės dienų. Tai buvo instinktas,

įgimta savybė, kuriuos į mano prigimtį Alachas įdiegė prieš mano valią ir

be jokių mano pastangų. Dėl to, jau žengiant į paauglystę, nuo manęs

nukrito tradicijos pančiai ir išsisklaidė paveldėtos dogmos. Mat aš

pamačiau, jog krikščionių paaugliai buvo auklėjami tik krikščioniškai, žydų

— žydiškai, o musulmonų— musulmoniškai. Aš išgirdau legendą apie pranašą

(telaimina ir tesveikina jį Alachas), kurioje jis kalba: „Kiekvienas

naujagimis atsiranda pasaulyje su įgimta skaistybe, ir tik vėliau tėvai

daro iš jo arba žydą, arba krikščionį, arba magą“. Jau tais paauglystės

metais stengiausi suvokti pirmapradę žmogaus prigimtį ir tikrąją prigimtį

dogmų, įgyjamų sekant tėvais ir auklėtojais, kad suprasčiau, kuo skiriasi

tos dogmos viena nuo kitos (jų principai įsisavinami besimokant, ir

nesutariama, kurie iš jų tikri, o kurie — klaidingi). Ir pats sau galvojau:

„Pirmiausia, ko man reikia,— tai pažinti tikrąją daiktų prigimtį, todėl man

būtinai reikės išsiaiškinti, kas sudaro ttikrąją paties pažinimo prigimtį“.

Man pasirodė, jog patikimos žinios — tai toks pažinimas, kai pažįstamas

daiktas atsiskleidžia taip, kad nebelieka vietos abejonėms, o pats

pažinimas nėra susijęs su galima klaida ar iliuzija, kai protas yra bejėgis

įvertinti jo patikimumą. Toks pažinimas turi būti taip apsaugotas nuo

klaidų, kad neturėtų kelti jokių abejonių, svyravimų ir tai, jei kas nors,

norėdamas jį paneigti ir įrodinėdamas savo teisingumą, paverstų,

pavyzdžiui, akmenį auksu, o lazdą — gyvate5. Taigi, jeigu žinočiau, kad

dešimt yra daugiau už tris, ir jeigu kam nors šautų į galvą pasakyti man:

„Ne, trys daugiau, ir, tai įrodydamas, aš paversiu štai šitą lazdą gyvate“,

ir jeigu jis iš tikrųjų šitai padarytų mano

243

akyse, aš vis tiek nesuabejočiau, kad jis neteisus. Toks žmogus mane tik

nustebintų savo sugebėjimu šitai padaryti, o suabejoti mano pažinimo

patikimumu jis nepaskatintų. Paskui man paaiškėjo: jeigu mano pažinimas ir

jo patikimumas nėra tokie, kaip buvo pasakyta, tokiu pažinimu aš neturiu

pasitikėti — jis nėra patikimas, o kiekvienas nepatikimas pažinimas nėra

vertas pasitikėjimo.

SOFISTIKOS ĮVADAS IR PAŽINIMO NEIGIMAS

Toliau nagrinėdamas savo pažinimą, aš pastebėjau, kad jis neturi minėtų

ypatybių. Išimtį sudarė tik pojūčių duomenys ir būtini principai. Ir aš

pagalvojau: „Dabar, kai mane apėmė nusivylimas, pasiekti patikimo pažinimo

negaliu niekaip kitaip, kaip tik Įgyti jį iš akivaizdžių daiktų, t. y. iš

pojūčių duomenų ir iš būtinų principų. Todėl iš pradžių turiu juos

išaiškinti, kad įsitikinčiau, ar mano pasitikėjimas pojūčių duomenimis ir

įsitikinimas būtinų principų neklaidingumu yra toks pat, kaip ir

ankstesnis mano tikėjimas teiginiais, besiremiančiais tradicija, lygiai

kaip ir daugumos žmonių tikėjimas mastymu gautais teiginiais, ar visa tai —

įsitikinimas, pagrįstas, neapgaulingas ir nepavojingas?“

Siekdamas tokio tikslo, kuo uoliausiai ėmiau tyrinėti pojūčių duomenis bei

mastymu gautus teiginius ir žiūrėti, ar negaliu prisiversti jais suabejoti.

Po ilgų svarstymų, kai aš prisiverčiau tuo abejoti, pamačiau, jog negaliu

remtis netgi ir pojūčių duomenimis, ir aš vis labiau ir labiau pradėjau

jais abejoti.

Aš pagalvojau: „Kodėl žmonės pasitiki pojūčių duomenimis? Juk pats

stipriausias iš pojūčių yra regėjimas. Bet štai, žiūrint į šešėlį,

atrodo, kad jis nejudėdamas stovi vietoje. Iš to darai išvadą, kad

jis vietos nekeičia. Bet, norint patikrinti šią išvadą, užtenka tik

pažvelgti į tą šešėlį po valandos, ir pastebėsi, kad jis vis dėlto keičia

vietą, nes juda ne staigiais postūmiais, o palaipsniui — mažomis

atkarpomis ir nesustodamas. Arba, pavyzdžiui, žiūri j žvaigždę, ir tau

atrodo, kad ji visiškai maža — ne didesnė už dinarą. Bet po to geometriškai

įrodinėjama, jog šita žvaigždė savo apimtimi pranoksta žemę. Lygiai taip

pat yra ir su kitais pojūčių duo-* 244

jnenimis. Visur teisėjas Pojūtis daro vieną sprendimą, o teisėjas

Intelektas — kitą, atmetantį pojūčių duomenis ir atskleidžiantį slypinčią

juose apgaulę taip įtikinamai, kad jiems ginti nebelieka jokių priemonių“.

Po tto, kai žlugo mano pasitikėjimas ir pojūčių duomenimis, aš pagalvojau:

„Tikrai, remtis galima tik proto parodymais: juk kaip tik jie yra tokie

principai, kaip mūsų pasakymai: „Dešimt yra daugiau už tris“, „Neigimas

ir teigimas vieno ir to paties daikto atžvilgiu yra nesuderinami“,

„Vienas ir tas pats daiktas negali būti sukurtas ir amžinas,

neegzistuojantis ir egzistuojantis, būtinas ir neįmanomas“. Bet tada

prabilo pojūčių duomenys: „O kodėl tu manai, kad tavo pasitikėjimas

Intelekto parodymais nėra panašus į pasitikėjimą, kurį tu rodydavai

pojūčių duomenims? Juk anksčiau tu pasitikėjai mumis, o vėliau atėjo

Intelektas ir mus atstūmė, ir jeigu ne jis, tu tikriausiai būtum mumis

tebetikėjęs. O ar negali būti taip, kad už Intelekto suvokiamosios galios

slypi kitas teisėjas, pasirengęs pasirodyti ir paneigti Intelektą

lygiai taip pat, kaip padarė pats Intelektas, pasirodęs ir atmetęs pojūčių

sprendimus. Jeigu tokia suvokimo galia dar nepasireiškė, tai šitai jokiu

būdu ne įrodymas, kad jos negali būti“. Mano protas kurį laiką delsė, nieko

neatsakydamas, o jo sumišimą didino samprotavimai apie sapnų

prigimtį. Aš kalbėjau sau: „Argi apie savo sapnus tu negalvoji kaip apie

kažką nesikeičiantį ir pastovų? Argi miegodamas tu nors kiek jais abejoji?

O paskui, atsibudęs, argi neįsitikini, jog viskas, kas tau prisisapnavo ir

kuo tu patikėjai, buvo nepagrista ir nereikšminga? Taigi kodėl tu manai,

kad bet koks daiktas, kuriuo tu pojūčių arba intelekto dėka nemiegodamas

tiki, yra tikras

šios tavo būsenos atžvilgiu, nors tavo būsena gali

pasidaryti ir tokia, kad ji bus susijusi su tavo realybe taip pat, kaip

realybė — su tavo sapnu, ir tavo realybė to daikto atžvilgiu bus ne kas

kita, kaip sapnas? Taigi, jei tavo būsena kada nors bus tokia, tu

įsitikinsi, jog viskas, ką kadaise įsi-, .vaizdavo tavo intelektas, yra tik

beprasmė fantazija. Galimas daiktas, jog tai ir yra ta pati būsena, apie

kurią, kaip apie jiems būdingą, kalba sufijai, kai, įsigilinę į save ir

atsisakę pojūčių, jie tampa, jjų tvirtinimu, liudininkais tokių situacijų,

kurių jokiu būdu negalima suderinti su intelekto duomenimis. Taip pat

galimas daiktas, kad tokia būsena yra mirtis, nes pirmųjų ir paskutiniųjų

pranašų galva6 (tegul jį laimina ir

245

sveikina Alachas) yra pasakiusi: „Žmonės miega, o kai numirs— atsibus!“

Galbūt šis gyvenimas — vieni niekai, palyginti su anuo gyvenimu, ir, kai

žmogus numirs, daiktai jau pasirodys visai ne tokie, kokie atrodė šiame

gyvenime. Ir tada jam bus pasakyta: „Mes nutraukėme nuo tavęs apdangalą, ir

tavo regėjimas šiandien tapo skvarbus!“

Ir kai ta mintis apėmė mane, degindama mmano širdį, lyg skiltuvu išskeliama

kibirkštis, aš pamėginau pagydyti save nuo šitos ligos. Bet tai padaryti

pasirodė nelengva, nes jos atsikratyti buvo galima tik pateikus įrodymą, o

įrodymas yra neįmanomas, jeigu jis nesiremia pirminiais principais. Ir

jeigu šie nėra neklaidingi, vadinasi, įrodymas taip pat nepagrįstas. Mano

liga, kuri pasirodė sunkiai išgydoma, truko apie du mėnesius, ir per tą

laikotarpį aš apmasčiau sofistų mokymą. Į tuos apmąstymus mane stūmė

tuometinė mano būklė, o ne pašalinių asmenų šnekos.

Tai tęsėsi tol, kol aukščiausiasis Alachas neišgydė manęs nuo tos ligos ir

negalavimų, kol mano siela neatgavo ankstesnio sveikumo ir pusiausvyros, o

intelekto principai, kurie buvo būtini, vėl neatrodė priimtini ir verti

visiško ir besąlygiško pasitikėjimo. Šito aš pasiekiau ne sistemingais

įrodinėjimais ir nuosekliu svarstymu, o tos šviesos, kurią Alachas buvo

įžiebęs mano širdyje, dėka. Šita šviesa — tai raktas gauti daugybę žinių,

ir tas, kuris mano, jog tiesai atskleisti užtenka vien įrodymų, labai

sumenkina begalinę Alacho malonę. Kai paklausėme dievo pasiuntinį, ką

reiškia „atverti“ Alacho žodžiuose: „Tas, kuris nori būti vedamas Alacho,

savo širdį atveria islamui“, jis atsakė: „Tai — šviesa, kurią Alachas

įžiebia širdyje“. Tada paklausėme jį: „O koks šito ženklas?“ Ir jis

atsakė: „Tai — kai paliekamas tuštybės būstas ir bėgama į nemirtingumo

būstą“. Ir kaip tik apie tą šviesą jis pasakė: „Alachas sukūrė žmones

tamsoje, o vėliau užliejo ant jų savo šviesos dalelę“. Štai toje šviesoje

ir reikia ieškoti tiesos ap-, sireiškimo. Ši šviesa liejasi iš dievo

dosnumo tik ant kai kurių gyventojų, ir būtinai reikia jos laukti, arba,

kaip sakė pra–našas: „Jūsų likimo dienomis jūsų viešpats padvelkia į jus

nauju dvelksmu, o jums belieka ttik atsistoti po tuo dvelksmu“. Visa tai

pasakoju todėl, kad tu galėtum įsivaizduoti visus vargus, pagaliau

privertusius mane ieškoti daiktų, kuriems tas jų ieškojimas

nereikalingas. Mat pirminiai principai nėra ieškomas daiktas — jie

akivaizdūs. O realus daiktas yra toks,

246

kad jis dingsta iš akių ir pasislepia, kai jo ieško. Ir žmogaus, įnikusio

ieškoti daiktų, kuriems tai visiškai nereikalinga, nebus galima įtarti

aplaidumu, ieškant to, kas iš tikrųjų dar turi būti surasta.

FILOSOFIJA

Samprotavimai apie filosofijos esme; apie tai, ką joje reikia smerkti, o ką

— ne; apie tuos jos teiginius, kurie filosofus parodo kaip bedievius, ir

apie tuos, iš kurių jie tokie neatrodo; apie tuos jos teiginius, kuriais

filosofai skelbia eretiškų naujovių, ir apie tuos, kuriais jie to nedaro.

Pranešimai apie tai, ką filosofai pasisavino iš tiesos gynėjų pasisakymų ir

ką jie sujungė su klaidingais savo samprotavimais, norėdami suteikti jiems

tą patį teisingumą; apie tai, kaip sielose atsiranda nepalankumas tokiai

tiesai, ir apie tai, kaip mainininkas, pelnantis gryną pinigą, jų

pasisakymuose skiria tikrą tiesą nuo netikros ir klaidingos.

Baigęs mutakalimų mokslus, aš ėmiausi filosofijos. Gerai žinojau, jog

spręsti apie vienų ar kitų mokslų trūkumus gali tik žmogus, taip nuodugniai

išstudijavęs šį mokslą, kad galėtų lygintis su geriausiais jo atstovais,

o vėliau, juos aplenkęs ir savo žiniomis pranokęs jų mokytumą, gali

imtis tokių sudėtingų šio mokslo problemų, apie kurias jo atstovas

neturi jokio ssupratimo. Tik su tokia sąlyga visokie sprendimai apie vieno

ar kito mokslo trūkumus bus teisėti. O aš nemačiau nė vieno musulmonų

mokslininko, kuris būtų tuo susidomėjęs. O mutakalimų knygose, kuriose

stengiamasi paneigti filosofus, apie šio mokslo trūkumus kalbama tik labai

padrikai, painiai, o jų sprendimų prieštaringumas ir netinkamumas yra

tokie akivaizdūs, kad jie, reikia manyti, nedarytų garbės jokiam pakankamai

protingam prasčiokui, ne tik žmonėms, siekiantiems detaliai išstudijuoti

mokslus. Supratęs, jog atmesti mokslą, jo dar nesupratus ir nesuvokus

esmės, yra tas pat, kaip ir aklai šaudyti, aš, atsiraitojęs rankoves,

griebiausi knygų ir pradėjau uoliai jį studijuoti. Be to, aš

rėmiausi tik tuo, ką buvau perskaitęs, ir nesikreipiau į jokius auklėtojus

ir mokytojus. Tuo aš užsiiminėjau valandomis, laisvomis po knygų rašymo ir

paskaitų apie musulmonų teisę skaitymo, nors ir buvau labai užsiėmęs

dėstymo dar-

247

bu — Bagdade skaitydavau paskaitas ir turėdavau pamokų maždaug trims

šimtams studentų. Šlovingojo ir aukščiausiojo Alacho valia beveik per

dvejus metus, skaitydamas tik priešokiais, aš visiškai įsisavinau

filosofijos mokslus. Įsisavinęs dar beveik vienerius metus nuolat mąsčiau

apie juos, keletą kartų peržiūrinėdamas jų teiginius, vis labiau

įsigilindamas į jų paslaptis. Pagaliau gerai suvokiau, kas juose apgaulinga

ir klaidinga, kas — teisinga ir kas — tariama.

O dabar paklausyk, kas yra tie filosofijos mokslai. Aš pamačiau, jog

filosofai ir jų mokslai yra kelių kategorijų. Bet visi filosofai, nesvarbu,

kokiai kategorijai jie priklausytų, yra paženklinti ta pačia žyme —

netikėjimo ir bedievystės ženklu, nors tarp senųjų ir seniausiųjų, tarp

vėlyvųjų ir ankstyvųjų yra didžiulis skirtumas ta prasme, kad vieni iš jų

yra toliau nuo tiesos, o kiti — arčiau.

Filosofų kategorijos ii jų bendrumas, nes jie visi yra paženklinti

netikėjimo žyme

Žinok, kad jie, nors jų mokyklų gausu ir mokslas labai skirtingas,

skirstomi į tris rūšis: į dachritus7, gamtotyrininkus ir metafizikus. l

Pirmoji kategorija — dachritai. Tai grupė seniausių mas-l tytojų,

nepripažįstančių visa organizuojančio, visa žinančio! visagalio

kūrėjo ir tvirtinančių, jog pasaulis visada egzistavęs savaime, be

kūrėjo, jog gyvūnas visada atsirasdavęs išl sėklos, o sėkla — iš gyvūno,

jog taip buvo ir taip bus peri amžių amžius. Tai — eretikai.

‘ Antroji kategorija —

gamtotyrininkai. Tai žmonės, atlikę svarbius tyrimus gamtos

pasaulyje, ieškoję retų gyvūnų ir augalų veislių ir užsiėmę gausiais

gyvūnų organų anatominės sandaros tyrimais. Tyrinėdami jie pamatė tokius

aukščiausiojo Alacho kūrimo stebuklus ir tokius stulbinančius jo išminties

vaisius, kad buvo priversti pripažinti, jog egzistuoja kažkoks išmintingas

kūrėjas, kuriam yra žinoma visų daiktų prasmė ir paskirtis. Juk

neįmanoma, kad kas nors ištirtų anatomiją bei stulbinantį organų

tikslingumo veikimą ir kartu neįgytų būtino tobulo pažinimo, kuriuo didysis

architektas disponavo, apie gyvūno, ypač apie žmogaus, struktūrą. Bet

kartu, pasak

248

gamtotyrininkų, parodžiusių ypatingą stropumą savo natūralistiniuose

tyrinėjimuose, paaiškėjo, jog temperamento darnumas daro didžiulį poveikį

gyvūno potencijų sandarai. Jie manė, kad žmogaus

mąstymo potencija taip pat

priklauso nuo i o temperamento ir kad ji nyksta ir žūsta kartu su

temperamento išnykimu. Jie tvirtino, jog negali grįžti tai, kas jau yra

žuvę. Iš to jie darydavo įžūlias išvadas, jog siela miršta ir negrįžta.

Kartu jie atmetė pomirtinį gyvenimą, neigė rojų, pragarą, prisikėlimą iš

numirusių, paskutinį teismą ir atpildą. Jų nuomone, už paklusnumą jau

nebūdavo atlyginama, o nepaklusnumas nesusilaukdavo bausmės. Jie

atsipalaidavo ir tarsi gyvuliai puolė tenkinti žemųjų aistrų. Tai —

eretikai, nes tikėjimo pagrindas — tikėjimas aukščiausiuoju Alachu ir

teismo diena. O ššie žmonės nepripažino paskutiniojo atpildo dienos, nors ir

tikėjo Alachu ir jo atributais.

Trečioji kategorija — metafizikai. Jiems priskiriami vėlesniųjų laikų

filosofai — tokie, kaip Sokratas, mokytojas Platono, kuris savo ruožtu buvo

Aristotelio mokytojas. Pastarasis sutvarkė jiems logiką, suteikė mokslams

darnią sistemą, parašė tai, ko dar nebuvo parašyta, ir subrandino tuos

mokslus, kurie dar nebuvo subrendę. Visi šie žmonės priekaištaudavo

pirmosioms dviem kategorijoms, t. y. dachritams ir gamtotyrininkams, ir,

atskleisdami jų tvirtinimų nepagrįstumą, atliko tokį darbą, kad kitiems jo

imtis visiškai nebereikėjo. O pjovėsi jie tarp savęs — apsaugok, Alache,

kad panašių dalykų neatsitiktų tarp tikratikių! Pavyzdžiui, Aristotelis,

puldamas Platoną, Sokratą ir kitus ankstesnius metafizikus, nenurimo tol,

kol nesusidorojo su jais visais, nors pats paskendo to paties netikėjimo ir

tos pačios erezijos nuodėmėse kaip ir jo pirmtakai. Taip pat ir kitiems

nepavyko išsivaduoti iš netikėjimo ir erezijos, todėl būtinai reikėjo

demaskuoti netikėjimą tiek šių metafizikų, tiek jų pasekėjų —

filosofuojančių musulmonų, prie kurių priskiriami, pavyzdžiui, Ibn Sina, ai

Farabis ir kiti panašūs į juos; nors reikia pažymėti, kad nė vienas

filosofuojantis musulmonas Aristotelio mokslo nesuvokė taip giliai, kaip

abu šie vyrai. Kitų filosofuojančių musulmonų veikalai, skirti Aristotelio

mokslo atpasakojimui, yra tokie painūs ir netvarkingi, kad skaitytojo

intelektas visai pasimeta, jog nebeįstengia suvokti nei šito mokslo, nei

to, kaip jam į jį žiūrėti: ar jį atmesti, ar jam pritarti.

249

Visa, ką mes gavome iš Aristotelio filosofijos be jokiu iškraipymų dviejų

minėtų vyrų dėka, galima suskirstyti į tris skyrius Be to, pirmojo skyriaus

turinys turi būti atmestas, kaip bedieviškas, antrojo —kaip eretiškas, o

trečiojo — nedera visai atmesti. <.. .> .[

Versta iš: Ppuropm c. H. Hs hctophh ahacv &‘•

COtJjHH CpeAHGH A3HH H HpdHa VII—XII BB — m’:>

1960, c. 212-217, 220-223. Vertė Leonas Valkūnai :

ABU JUSUFAS AL KINDIS

(apie 800-879)

Abu Jusufas ibn Ishakas ai Kinais gimė Kufoje. Mokėsi savo gimtajame mieste

ir Basroje (Pietų Iranas). Brandžiausius savo gyvenimo metus praleido

Bagdade, kalifo rūmuose. Dėl savo išsimokslinimo amžininkų buvo vadinamas

tiesiog arabų filosofu.

Al Kindis pirmasis pradėjo rašyti arabų kalba (iki tol arabai rašė sirų ir

persų kalbomis). Jis sukūrė apie pustrečio-šimto veikalų metafizikos,

logikos, etikos, matematikos, astronomijos, optikos, medicinos,

meteorologijos, chemijos ir kitais klausimais. Taip pat jis parašė nemaža

komentarų Aristotelio, Porfirijo, Ptolemėjo, Euklido ir kitų antikos

autorių kūriniams. Išvertė Į arabų kalbą Aristotelio veikalų, Plotino

„Eneadas". Tačiau daugumą ai Kindžio raštų sunaikino islamo scholastai,, ir

mūsų laikus pasiekė tik nedidelė jų dalis. Tik ketvirtajame mūsų amžiaus

dešimtmetyje Stambulo bibliotekoje buvo surastas rankraščių rinkinys su 29

ai Kindžio traktatais.

Chrestomatijoje spausdinamas visas „Knygos apie penkias, esmes" vertimas ir

dar keletas fragmentų iš poros kitų ai Kindžio traktatų.

APIE ARISTOTELIO KNYGŲ KIEKĮ

IR APIE TAI, KAS BŪTINA, NORINT IŠMOKTI FILOSOFIJĄ

Kadangi pirmasis pažinimo dalykas, bendras bet kokiam filosofiniam

žinojimui, yra substancija, kiekybė ir kokybė ir kadangi pirmoji

substancija, kuri yra pojūčiais suvokiama, savo ruožtu pažįstama per jos

pirmųjų požymių pažinimą, tai pojūčiai ją suvokia ne betarpiškai, bet

kiekybės ir kokybės-dėka. Kas nepažįsta kiekybės ir kokybės, tas nepažįsta

ir substancijos. Tvirtas, visiškas pažinimas filosofijoje yra substancijos

pažinimas. Antrosios substancijos tokios, kad jų pa-

208

žinimas nėra laikinas dėl to, jog šiuo atveju pažinimo objektas yra

pastovus ir nekintantis. Kelią į jas mes nutiesiame per pirmosios

substancijos pažinimą. <.. .>

Mokslas, tiriantis kiekybę, yra dvejopas. Pirmasis iš jų yra mokslas apie

skaičių, kuris tiria paprastą kiekybę. <.. .> Kitas mokslas — tai

harmonijos mokslas, kuris nustato skaičių santykius, vieno skaičiaus

prijungimą prie kito, proporcingumo ir neproporcingumo skirtumą. Taip

tiriama kiekybė vienos dalies santykio su kita atžvilgiu.

Mokslas, tiriantis kokybę, taip pat yra dvejopas. Pirmasis jų yra mokslas

apie ppastovią kokybę — tai mokslas apie ploto išmatavimą; jis vadinamas

geometrija. Kitas mokslas tiria visatos sandarą ir judėjimą, pasaulio kūnų

judėjimo periodus — tokių kūnų, kurie neatsiranda ir neišnyksta (kol

kūrėjas nepanorės jų sunaikinti per akimirką taip pat, kaip jis sukūrė juos

iš nieko). <.. .> Šis mokslas vadinamas žvaigždėtyra.

Kas neišmoko šitų keturių mokslų, turinčių ypatingą pavadinimą —

matematinių, arba propedeutinių, tokių, kaip mokslas apie skaičių, mokslas

apie ploto išmatavimą, žvaigždėtyra ir harmonija, tas nepažįsta kiekybės ir

kokybės, tas nepažįsta ir substancijos, kuri gali būti suvokta tik

pažįstant ir vieną, ir kitą. O kas nepažįsta kiekybės, kokybės ir

substancijos, tas nesupranta ir filosofijos. Todėl, kas trokšta suprasti

filosofiją, tas turėtų iš anksto susipažinti su matematikos mokslo <.>,

su logikos <.>, paskui — su gamtotyros <..,>, toliau — su metafizikos

knygomis, po to — su knygomis apie dorovines savybes ir apie tai, kaip

siela turi vadovautis pagirtinais pradais, pagaliau su knygomis kitų

mokslų, kurių mes čia nepaminėjome, bet į kuriuos įeina mūsų jau išvardyti

mokslai. <.. .>

APIE PIRMĄJĄ FILOSOFIJĄ

Iš žmogiškųjų mokslų pats kilniausias ir tauriausias yra filosofijos

mokslas, kuris apibrėžiamas kaip tikrasis daiktų prigimties pažinimas pagal

žmogaus išgales. Juk tas tikslas, kurį filosofas kelia savo mokslui, yra

tiesos pažinimas, o tas,

209

kurio siekia savo veiksmais,— savo poelgių suderinimas su tiesa. Mūsų

veikla nėra neribota, nes, kai tik surandame tiesą, mes nustojame jos

ieškoję, ir mūsų veikla nutrūksta.

Ieškomą tiesą mes pažįstame tik suradę priežastį. Bet kurio daikto pažinimo

ir jo pastovumo priežastis yra tiesa, nes visa, kas turi būtį, turi ir

tiesą. Tiesa būtinai yra pažini; vadinasi, ir daiktai, turintys būtį, yra

pažinūs.

Pati tauriausia ir kilniausia filosofija yra pirmoji filosofija, t. y.

mokslas apie pirmąją tiesą — bet kurios tiesos priežastį. <.. .> Mokslas

apie priežastį yra aukščiau už mokslą apie padarinius. <.. .>

Bet kuri priežastis yra arba elementas ‘, arba forma, arba veikiantis

pradas (tai, iš kur prasideda judėjimas), arba pabaiga (tai, dėl ko ir

atsirado daiktas).

Norint ką nors pažinti, reikia atsakyti į keturis klausimus, kaip kad esame

nustatę kituose mūsų filosofiniuose svarstymuose: ar tai yra, kas tai, koks

tai, kodėl tai?

Mes vertiname žmones pagal jų nuopelnus ir negalime priekaištauti tiems,

kurie mums davė nedidelę, nereikšmingą naudą. <.. .> Negalima

priekaištauti juk dėl to, nes ir mums, ir iki mūsų gyvenusiems kitų šalių

žymiems filosofams aišku, kad nė vienam žmogui dar nepavyko kaip reikiant

pažinti tiesos savo jėgomis, ir kiekvienas jų arba visiškai nepažino nė

mažiausios tiesos dalies, arba iš to, ką verta pavadinti tiesa, pažino

tik mažytį trupinėlį. Vis dėlto jeigu surinktume visus tuos trupinėlius iš

kiekvieno, kas siekė tiesos, tai gautume kažką pakankamai įspūdinga pagal

savo apimtį.

Mums nederėtų gėdytis pritarti tiesai ir priimti ją, nesvarbu, iš kur

ji

išplauktų — tegul net ir iš tolimiausių genčių ir nesusijusių su mumis

tautų. <.. .>

<.. .> Vis dėlto mes turime visišką teisę susilaikyti nuo sudėtingų plačių

samprotavimų, susidūrę su kai kuriais painiais klausimais, nes mes vengiame

klaidingo aiškinimo, būdingo tiems, kurie mūsų laikais apsimeta esą išmanūs

ir kuriems tiesa gerokai svetima, nors tokie žmonės neužtarnautai

vainikuotų save teisingųjų vainikais. Mes saugomės jų todėl, jog savo

prigimtimi jie yra perdaug riboti žmonės, kad siektų tiesos, ir žinios jų

perdaug menkos, kad jie užsitarnautų šlovę žmonių, kurie linkę patikėti

kitų nuomone, nes jie uoliausiai 210

darbuojasi, siekdami bendros naudos visiems, kartu ir sau. Mes saugomės

jų todėl, kad nešvarus pyktis, tūnantis jų gyvuliškose sielose, uždengia

jų protą nepermatoma uždanga nuo tiesos šviesos. Mes saugomės jų todėl,

kad jie laiko save Žmogiškųjų gėrybių turėtojais, gėrybių, kurių jie

neturėjo progos įgyti ir nuo kurių jie iki šiol dar labai labai toli,

būdami įžūlūs ir priekabūs priešininkai, saugantys savo netikrus sostus,

kuriuos jie nusikalė sau, neturėdami tam jokios teisės. Pagaliau mes

saugomės jų todėl, kad jie pretenduoja vadovauti ir prekiauja tikėjimu,

patys būdami jo priešai, nes kas kuo nors prekiauja, tas ir parduoda, o

kas parduoda kokį nors daiktą, tas jau netenka jo; taigi tas, kuris

prekiauja tikėjimu, netenka jo; ir iš tikrųjų neturi tikėjimo tas, kuris

vengia žinių apie tikrąją daiktų prigimtį ir kuris tokių žinių įgijimą

vadina netikėjimu.

Antrasis samprotavimas, sudarantis pirmosios filosofijos pirmąją dalį

Ir mes sakome: žmogiškasis pažinimas yra dviejų tipų. Pirmasis

pažinimo tipas mums artimesnis, bet nutolęs nuo esmės. Tai pažinimas

pojūčiais. Jis nepastovus dėl to, į ką mes kreipiamės, trumpaamžiškumo,

tekamumo ir nuolatinio kitimo, kurį sukelia vieno ar kito tipo judėjimas,

taip pat dėl to, kad ir kiekybė jame svyruoja, tapdama didesnė ar mažesnė,

lygi ar nelygi, ir kokybė pakinta, tapdama panaši ar nepanaši, stipresnė ar

silpnesnė. Šis žinojimo dalykas nuolatos išnyksta ir keičiasi, ir tik jo

forma įsitvirtina, vaizdiniui perdavus ją atminčiai. <.. .> Visa,

kas jutimiškai suvokiama, visuomet turi materiją, nes tai visada yra kūnas

ir yra kūne.

Kitas pažinimo tipas artimesnis esmei ir tolimesnis mums. Tai — protinis

pažinimas. <.. .>

Atskiri, materialūs daiktai suvokiami pojūčiais. O rūšys ir tipai

neprieinami ppojūčių suvokimui ir negali būti pojūtinio pažinimo dalykas,

bet jie prieinami tai tobulai, t. y. žmogiškai, sielos galiai, kuri

vadinama žmogaus protu. <.. .>

Kiekvienas, kuris mokosi kokio nors mokslo, pirmiausia privalo ištirti

tai, kas yra šio mokslo tiriamų dalykų priežastis.

211

Jeigu mes tiriame gamtos daiktų priežastį, tai ją aptinkame, kaip minėjome,

gamtos praduose, kurie yra bet kokio judėjimo priežastis. Taigi gamtiška

yra visa tai, kas juda. Vadinasi, fizika yra mokslas apie visa tai, kas

juda, o tai, kas priklauso metafizikos sričiai, nejuda, nes daiktas, kaip

mes netrukus išsiaiškinsime, nnegali būti savo egzistavimo priežastis; todėl

nei judėjimo priežastis negali būti judėjimas, nei judančioje priežastis —

kas nors judantis.

KNYGA APIE PENKIAS ESMES Išmintingasis Aristotelis, samprotaudamas

apie pažinimą, pirmiausia kalba, kad bet kurio tiriamo daikto pažinimas

priklauso filosofijai, kuri yra visa ko pažinimas2. Todėl pirma,

ką mes turime padaryti,— tai išskirti filosofijos, kaip tik tokio mokslo,

dalis ir pažiūrėti, kokiai daliai priklauso tam tikro dalyko tyrimas.

Filosofija skirstoma į pažinimą ir veiklą3 todėl, kad ir siela skirstoma į

dvi dalis: į protą ir pojūčius, kaip mes jau esame aiškinę „Knygoje apie

kategorijas" 4. •

Kadangi filosofija yra ne kas kita, kaip sielos tvarka, tai ir skirstyti ją

reikėtų į dvi dalis, nes kaip siela skirstoma į protą ir pojūčius, taip ir

filosofija skirstoma į pažinimą ir veiklą: juk aišku, kad pažinimas sudaro

protingąją, o veikla — juti-mišką dalį.

Protingoji sielos dalis skirstoma į dieviškąjį ir sukurtąjį pažinimą, nes

vieni daiktai neatskiriami nuo materijos (tai yra ne kas kita, kaip

materija), kiti egzistuoja materijos dėka, tačiau atskirai, o ne kartu su

ja; treti visiškai nesusiję su materija.

Neatskiriami nuo materijos dalykai yra substanciniai, arba kūniški.

Visiškai su materija nesusiję dalykai yra dieviški, pavyzdžiui, tai, ką

tiria teologija. Dalykai, egzistuojantys atskirai nuo materijos, yra tokie,

kaip siela 5. Patys jie sudaryti tik iš suburtų daiktų, kurie užima tarpinę

padėtį tarp substancinių ir dieviškų dalykų. Juk aukščiausiasis Alachas

nustatė jų vietą tarp to, kas kūniška 6, kas neturi nieko abstraktaus, ir

to, kas abstraktu, kas neturi nieko kūniška, kad būtų nutiestas kelias

pereiti nuo substancijos pažinimo prie die-212

viškų dalykų pažinime; antraip tyrimas to, kas kūniška, nevestų prie

pažinimo to, kas abstraktu.

Veikla taip pat skirstoma į rūšis, bet šiuose samprotavimuose, mes manome,

geriau kalbėti apie daiktų pažinimą, o ne apie su jais susijusią veiklą.

Štai kodėl mes turėjome aptarti šias dvi filosofijos dalis, kad paskui

išsiaiškintume šių samprotavimų objektą.

Mes sakome, kad vieni dalykai yra visose, o kiti — ne visose substancijose.

Ne visose substancijose yra visi dangaus kūnai — šviesuliai, sferos ir

panašiai; tai, kas yra ne visose substancijose,— tai tokie dalykai, kurie

turi atsirasti ir išnykti. Vieni jų yra žemėje, kiti — ant žemės, o treti —

viršum žemes. Tai, kas yra žemėje,— mineralai; tai, kas ant žemės,—

gyvuliai ir panašiai; tai, kas yra viršum žemės,— lietūs, debesys,

griausmai, žaibai ir kiti reiškiniai, vykstantys ore.

Dalykų, esančių visose substancijose, yra penki: pirmasis — tai materija,

antrasis — forma, trečiasis — vieta, ketvirtasis — judėjimas, penktasis —

laikas. Kiekviename dalyke, kuriame yra substancija, egzistuoja materija,

iš kurios jis sudarytas, forma, kuria mes jį matome ir kuria jis

akivaizdžiai skiriasi nuo kitų dalykų, vieta, kurioje jis yra, turėdamas

aiškias ribas (nes nėra nė vieno kūno, kuris galėtų eegzistuoti, neturėdamas

aiškios vietos ir aiškių ribų), taip pat judėjimas, kurio dėka jis

egzistuoja. Judėjimas vyksta apibrėžtoje vietoje ir apibrėžtu laiku, nes

laikas yra judėjimo matas. Jeigu mes paaiškinome, kad bet kuriame kūne

glūdi judėjimas ir kad bet koks judėjimas vyksta iš vienos vietos į kitą,

tai aišku, kad bet kuriame kūne glūdi ir laikas.

Vis dėlto mums reikia paaiškinti išvardytų penkių esmių požymius, remiantis

sukurtais daiktais, nes juose glūdi šitų penkių esmių požymiai. Mes galime

tarti, kad šitos penkios esmės yra, pavyzdžiui, laive. Materija — viena tų

esmių — čia • bus lentos, iš kurių pastatytas laivas, o forma — jo šonai ir

kampai, kuriais jis skiriasi nuo kopėčių, durų ir kitų daiktų. Be to, jis

yra apibrėžtoje vietoje ir gali joje judėti. Jo judėjimas taip pat vyksta

apibrėžtą laiko tarpą.

Kaip šitos penkios esmės yra laive, taip jos yra ir kitose substancijose,

kurios suvokiamos pojūčiais ir apie kurias mes laikome reikalinga parašyti

šią knygą.

213

Jeigu taip, tai mums pirmiausia reikia žinoti, kad bet ku-iio dalyko

egzistavimo pradai yra dvi iš šitų penkių esmių.— tai materija ir forma.

Prieš pradedant kalbėti apie tris kitas, pirmiausia reikia paaiškinti šias

dvi esmes, nes bet kurį dalyką, reikalingą paaiškinimo, būtina pažinti

pagal jo egzistavimo pradus, kurie nėra tie keturi elementai7,

priklausantys sudėtinių kūnų pradams. Tačiau kiekvienas daiktas turi

materiją ir formą, iš kurių atsiranda tie

keturi būviai — šiluma, šaltis,

drėgmė, sausumas,— kurie yra gyvulių, augalų ir viso to, kas turi atsirasti

ir išnykti, pradai.

Apie materiją ir formą galima pasakyti tai, kad jos yra šitų keturių būvių

pradai; jos — pradų pradai, jos paprastos, iki jų nieko nėra buvę, nes tie

keturi būviai yra kūnai, tuo tarpu materija ir forma — ne kūnai, o tai, ką

turi kūnai. Tai, kas nėra kūnas, nėra kas nors sudėtinis; daiktai, sudaryti

iš ko nors, yra sudėtiniai daiktai, o tai, kas nesudarytas iš ko nors, nėra

sudėtinis. Nurodyti keturi būviai sudaryti iš ko nors, o tos dvi esmės iš

nieko nesudarytos.

Todėl mums bus tikslingiau pradėti nuo samprotavimo apie tas dvi esmes.

Kadangi kaip tik materija įgauna formą, tai apie tai, kas ką nors įgauna,

reikia kalbėti pirmiau, negu apie tai, ką įgauna.

Mums būtina žinoti, kad bet koks daiktas paaiškinamas ne kitaip, kaip

apibrėžimu. O apibrėžimas yra pasakymas, susidedantis iš giminės, kurios

pagrindu egzistuoja apibrėžiamasis, ir rūšinio skirtumo, kuriuo jis

skiriasi nuo kitų daiktų. Vis dėlto materija, kaip mes jau aiškinome,

priklauso aukščiausiai giminei, nnes nėra už ją jokios aukštesnės giminės.

Vadinasi, apibrėžimu ji negali būti paaiškinama, nes apibrėžti galima

tik tai, aukščiau ko yra kokia nors giminė. Todėl mes turime ištirti, kaip

paaiškinamas daiktas, aukščiau kurio nėra jokios giminės. O apie tai galima

pasakyti: tai yra tai, kkuo šis daiktas skiriasi nuo kitų daiktų, būtent

skiriamieji požymiai, kuriais šis daiktas skiriasi nuo kitų daiktų, ir jam

būdingi savi požymiai.

Apibrėžimas mums reikalingas tuomet, kai susiduriame su sudėtiniu daiktu,

kad iš apibrėžimo galėtume spręsti, iš ko jis sudarytas. Kai turime

nesudėtinį daiktą, mes pasitenkiname vien rūšiniais skirtumais, kurie tuo

atveju vadinami savitais požymiais.

214

! 1. Samprotavimas apie materiją

Galima samprotauti šitaip. Materija yra tai, kas įgauna, o pats nėra

įgaunamas. Materija yra tai, kas laiko, pats nebūdamas laikomas8. Materija

yra tokia: jeigu ji kaip nors sunaikinama, tai sunaikinama ir visa kita, o

jei sunaikinama visa kita, tai ji pati nesunaikinama. Iš materijos

sudarytas kiekvienas daiktas. Materija yra tai, kas neišnykdamas įgauna

priešybių. Materija neturi jokio apibrėžimo.

2. Samprotavimas apie formą

Kai dėl formos, tai šis žodis suprantamas įvairiai. Todėl kiekvienas, kuris

nori paaiškinti kokį nnors daiktą, kurio pavadinimas yra bendras ir kitiems

daiktams, privalo suskaidyti tą bendrumą ir atskirti tą jo dalį, kurią jis

nori paaiškinti. O tai gali būti aiškinama šitaip.

Formos skirstomos į dvi rūšis, iš kurių viena yra suvokiama pojūčiais, o

kita — tokia, kuri pajungta giminei ir kurios dėka kas nors tampa gimine ir

byloja apie daugelį daiktų. Pirmoji forma yra ta, kurios dėka daiktas

vizualiai skiriasi nuo kitų daiktų savo substancija, kokybe, kiekybe ir

kitomis giminėmis 9, kurių yra dešimt. Ji kuria visus daiktus.

Forma, pajungta giminei, nnepriklauso tiems paprastiems pradams, todėl mums

nėra reikalo sustoti ties ja šioje knygoje, nes ji skirta paprastoms

esmėms, kurias turi kiekvienas kūnas.

Kai dėl tos formos, kurios dėka daiktas vizualiai skiriasi nuo kitų daiktų,

ir paprastų pradų, tai mums reikia paaiškinti juos ir papasakoti, kas jie

tokie yra. Kadangi aiškinimai ir samprotavimai apie formą žinomi iš

samprotavimo apie materiją, tai ties juo mums pirmiausia ir reikia sustoti.

O tai gali būti aiškinama šitaip.

Paprastoje materijoje yra tam tikra potencija, kurios dėka iš materijos

atsiranda daiktai; toji potencija yra forma. Tai reiškia, kad forma yra

potencija. Pavyzdžiui, jungiantis šilumai ir sausumui, kurie yra kažkas

paprasta, atsiranda ugnis. Taigi materija yra paprastoje šilumoje ir

paprastame sausume; o forma čia bus ugnis. Tačiau šiuo atveju potencija yra

tokia, kad, jungiantis šilumai su sausumu, ji paverčia materiją ugnimi.

215

Dabar mums reikia apibrėžti formą. Ir aš sakau: forma — tai rūšinis

skirtumas, kuriuo vienas ar kitas daiktas vizualiai skiriasi nuo kitų

daiktų, ir matymas čia reiškia pažinimą. Taigį toks yra formos apibrėžimas,

skiriantis ją nuo kitų dalykų.

3. Samprotavimas apie judėjimą

Judėjimas skirstomas į šešias rūšis: pirma — atsiradimas, antra —

išnykimas, trečia — pakitimas, ketvirta — padidėjimas, penkta —

sumažėjimas, šešta — persikėlimas iš vienos vietos į kitą.

Atsiradimas būna tik substancijoje, kaip, pavyzdžiui, iš šilumos ir šalčio

atsiranda žmogus. Lygiai taip pat ir išnykimas būna tik substancijoje,

kaip, pavyzdžiui, žmogus pavirsta pelenais.

Padidėjimas ir sumažėjimas būna tik kiekybinis, kaip, pavyzdžiui, kai kurių

kūnų padidėjimas. Jeigu tu pastebėsi, kad koks nors dešimties uolekčių

kūnas vėliau pasidarė devynių uolekčių, tai tokį judėjimą tu pavadinsi

sumažėjimu; o jeigu tu pastebėsi, kad tas pats kūnas pasidarė vienuolikos

uolekčių, tai tokį judėjimą pavadinsi padidėjimu. Nesvarbu, ar judėjimas

vyks didumo, ar laiko, ar ko nors kito, kas įeina į kiekybės kategoriją,

atžvilgiu, jeigu kiekybė tuo atveju padidės, tu pavadinsi tokį judėjimą

padidėjimu, o jeigu ji sumažės— sumažėjimu. Iš tikrųjų sumažėja ir padidėja

tik substancijoje esanti kiekybė, nes du daiktai, iš kurių vienas yra

vienos uolekties ilgio, o kitas — keturių, yra vienos substancijos.

Pakitimas vyksta tik kokybėje, kuri yra substancijoje, pavyzdžiui, kai kas

nors balta tampa juoda arba kai kas nors šalta tampa šilta, arba kai saldu

tampa kartu.

Persikėlimas skirstomas į dvi rūšis — į sukimąsi ir tiesia-eigį judėjimą.

Sukimasis skirstomas taip pat į dvi rūšis: arba jis nekeičia judančio

daikto buvimo vietos ir tik daikto dalys paeiliui keičia savo vietą taip,

kad jis sukasi apie vidurinį tašką tarsi apie centrą, nepalikdamas savo

buvimo vietos; toks, pavyzdžiui, yra sferų judėjimas gamtoje ar malūno

sukimasis ir akcidentinis sukimasis (kaip, pavyzdžiui, metikų ir meistrų 10

judėjimas žaidynėse); arba jis keičia savo buvimo vietą, kaip, pavyzdžiui,

judantis vežimas (nors iš tikrųjų jo judėjimą sudaro tiesiaeigis judėjimas

ir ssukimasis).

Tiesiaeigis judėjimas taip pat skirstomas į dvi rūšis, kadangi jis vyksta

arba vidurio link, kaip, pavyzdžiui, vandens ir žemės judėjimas, arba nuo

vidurio, kaip, pavyzdžiui, oro ir ugnies judėjimas.

Kalbant apie tiesiaeigio judėjimo rūšis, reikia pasakyti, kad jis yra šešių

krypčių, būtent: dešinėn ir kairėn, priekin ir atgal, viršun ir. žemyn.

Visi judėjimai, susiję su pakitimu, yra kokybės judėjimai.

4. Samprotavimas apie vietą

Dėl vietos, kadangi neaišku, ką ji reiškia, filosofų nuomonės skiriasi.

Vieni tvirtino, kad vieta visiškai neegzistuoja. Kiti tvirtino, kad ji —

kūnas (šitaip, pavyzdžiui, aiškino Platonas). Dar kiti tvirtino, kad ji

egzistuoja, bet nėra kūnas. O Aristotelis tvirtino, kad ji yra kas nors

esantis ir aki- . vaizdus.

Sitai galima paaiškinti, jei pasakysime, kas yra vieta ir kokia ji. Čia mes

pradėsime nuo aiškinimo, ar egzistuoja vieta.

Mes sakome: jeigu kūnas padidėja, sumažėja arba juda, tai būtina, kad visa

tai vyktų kur nors, kas yra didesnis už kūną ir kas apima jį. Tai, kas

apima kūną, mes vadiname vieta. Juk iš tikrųjų kartais ten, kur tuščia, tu

matai orą, o kartais ten, kur buvo oras, tu matai vandenį. Tai atsitinka

todėl, kad, kai įeina vanduo, oras pasitraukia. Tačiau vieta pasilieka ir

neišnyksta, kam nors išnykus. Taigi aišku: vieta yra kas nors esantis ir

akivaizdus, ir mums (po to, kai sužinojome, kad ji egzistuoja) reikia

išsiaiškinti, kas ji yra,

ir paneigti samprotavimus tų, kurie mums

prieštarauja ir mano, kad vieta yra kūnas.

Mes sakome: jeigu vieta yra kūnas, tai kūnas aprėptų kūną; taigi kūnas ir

pats aprėptų ir būtų kitų aprėpiamas, ir taip būtų be galo, o tai

neteisinga. Vadinasi, aišku, jog prieštaraujantis mūsų nuomonei

tvirtinimas, kad vieta yra kūnas, klaidingas.

Jeigu taip, tai vieta yra ne kūnas, o paviršius už kūno, apimamo vietos.

Šis teiginys taps dar aiškesnis iš tau žinomo tokio fakto: jeigu paprasta

materija turi ilgį, plotį ir gyli, tai ji vadinama kūnu; jeigu imsime

materiją, turinčią ilgį ir plotį, bet be gylio, tuomet ji bus vadinama

paviršiumi; o jeigu imsime materiją, turinčią ilgį, bet be pločio ir gylio,

tuomet ji

217

bus vadinama linija. Vieta yra ne tokia materija, kuri turi

ilgį, plotį ir gylį, bet tokia, kuri turi ilgį ir plotį be gylio.

Tokia yra vietos būtis, kurios dėka ji skiriasi nuo viso kito.

5. Samprotavimas apie laiką

Dėl laiko filosofų nuomonės taip pat skiriasi. Vieni tvirtino, kad tai pats

judėjimas; kiti tvirtino, kad tai ne judėjimas. Taigi mums būtina

išaiškinti, kuris iiš šių dviejų tvirtinimų teisingas ir kuris klaidingas. O

tai mes paaiškinsime šitaip.

Judėjimas, esantis kuriame nors daikte, glūdi to judančio daikto savybėse,

ir šis judėjimas yra ne kiekviename tos. rūšies daikte, o tik tam tikrame.

Laikas yra kiekviename vienos rūšies ir vienos giminės daikte, ir laiko

skirtingumas nepriklauso nuo daikto skirtingumo.

Taigi aišku, jog laikas nėra judėjimas ir tvirtinimai tųf kurie sakė, kad

pats laikas yra judėjimas, yra klaidingi. Taip pat aišku, kad judėjimo

greitumas ir lėtumas suvokiamas tik laiko atžvilgiu, nes lėtu mes vadiname

tai, kas juda ilgą laiką, o greitu — tai, kas juda trumpą laiką. Laiko

būties esmė pažįstama tik tokiu būdu, apie kurį aš čia papasakosiu.

Tai galima paaiškinti šitaip. „Dabar" sujungia praėjusį laiką su būsimu.

Tačiau tarp jų esantis „dabar" neturi trukmės ir jis įvyksta pirmiau, negu

mes apie jį pagalvojame. Šitas „dabar", matyt, nėra laikas. Tačiau jeigu

mintyse įsivaizduosime ką nors tarp dviejų „dabar", tai mes kartu

įsivaizduosime, kad tarp jų egzistuoja laikas. O tai reiškia, kad laikas

yra ne kas kita, kaip „prieš tai" ir „po to", ir jjis yra ne kas kita, kaip

matas. Laikas, matyt, yra matas, matuojantis judėjimą.

Pasak mokytų vyrų, yra dvi matuojamojo rūšys: tolydus ir netolydus. Laikas

priklauso ne prie netolydžių, bet prie tolydžių matų.

Štai laiko apibrėžimas, kuriuo jis apibūdinamas kaip tolydinis: laikas yra

įsivaizduojamas „dabar", jungiantis praeitį su ateitimi.

Versta iš: JtoSpamaie npoH3BeAeHna mhcah-reAež cTpan EAHJKHero h CpeAHero

BocTOKa IX— XIV bb.—M., 1961, c. 45, 49—51, 57—62, 64—65, 107—114. Vertė

Antanas Rybelis

ABU NASRAS AL FARABIS

(87O-95O)

Abu Nasras ibn Muhamedas ibn Tarhanas ibn Uzlugas ai Farabis gimė Farabyįe

(Vidurinė Azija). Vėliau kartu ssu tėvais persikėlė į Bagdadą. Čia išmokęs

daug kalbų, studijavo filosofiją bei kitus mokslus. Al Farabis buvo puikus

poetas, kompozitorius ir atlikėjas. Persekiojamas už pažangias pažiūras,

persikėlė į Damaską, kur dirbo sodininku, o mėgstamais mokslais ir

filosofija galėjo užsiiminėti tik naktimis. Mirė Damaske.

Al Farabis sukūrė daugiau kaip 100 (pagal kitus duomenis — tik apie 70)

veikalų. Ne visi jie išliko iki mūsų laikų. Ir išlikusieji dar ne visi yra

paskelbti. Šiuo metu yra žinomas 31 traktatas arabų kalba, 6 — žydų ir 2 —

lotynų kalbomis. Nemažą jo raštų dalį sudaro komentarai Aristotelio,

Porfiri-jo, Ptolemėjo ir kitų antikos autorių veikalams. Originalūs jo

darbai daugiausia skirti logikos mokslui (apie 40 traktatų). Al Farabis

parašė ir fundamentalų sociologini 37 skyrių „Traktatą apie dorovingojo

miesto gyventojų pažiūras". Iš svarbesnių jo filosofinių traktatų

paminėtini dar tokie: „Apie dviejų

219

filosofų — dieviškojo Platono ii Aristotelio — pažiūrų bendrumą", „Apie

mokslų klasifikavimą", „Apie sielą", „Traktatas apie protą", „Filosofijos

šaltiniai", „Apie poezijos meną" ir kiti. Amžininkai, pagerbdami

visapusišką ai Farabio išsimokslinimą, vadino jį Rytų Aristoteliu bei

Antruoju mokytoju (t. y, antruoju po Aristotelio).

Chrestomatijoje spausdinamas visas traktato „Klausimų esmė" vertimas. Jame

glaustai išdėstyta ai Farabio bendroji filosofinė koncepcija.

KLAUSIMŲ ESMĖ

Pažinimas skirstomas į įsivaizdavimą apskritai, kaip, pavyzdžiui, būna, kai

žmonės įsivaizduoja saulę, mėnulį, protą, sielą, ir įsivaizdavimą, lydimą

tvirtinimo, pavyzdžiui, kai tvirtinama, kad dangus — tai viena kitoje

esančios sferos, arba kkai sakoma, jog pasaulis yra sukurtas.

Kai kurie vaizdiniai būna tobuli tik anksčiau jų buvusių vaizdinių dėka.

Pavyzdžiui, negalima įsivaizduoti kūno anksčiau, negu sukuriamas vaizdinys

apie ilgį, plotį ir gylį. Bet jeigu kai kuriems vaizdiniams reikia kitų,

ankstesnių už juos, tai nereiškia, kad taip turi būti su kiekvienu

vaizdiniu,— mes pagaliau turime eiti ir sustoti ties tokiais vaizdiniais,

kurie nėra susiję su kitais, buvusiais anksčiau. Pavyzdžiui, tokie

yra vaizdiniai apie būtinumą, egzistavimą, galimybę — jiems nereikia

vaizdinių apie ką nors anksčiau buvusį, kas turėtų savyje tuos vaizdinius,

nes jie yra aiškios, taisyklingos, prote įsitvirtinusios sąvokos. Ir jei

kas nori išreikšti jas žodžiais, tai gali padaryti tik atkreipdamas į jas

proto dėmesį, bet šitai nereiškia, kad jis nori jas išreikšti kuo nors

aiškesniu už jas pačias.

Kad jis yra kas nors sudėtinga, o viskas, kas sudėtinga, yra 220

sukurta, ir tik po to galime tvirtinti, kad pasaulis sukurtas. Tas

tvirtinimas būtinai turi kilti iš tokių tvirtinimų, iki kurių nebuvo kitų,

kurių dėka jie galėtų turėti reikšmės. Tokie tvirtinimai yra pirminiai,

protui akivaizdūs teiginiai. Tokie yra, pavyzdžiui, teiginiai, kad iš

dviejų prieštaraujančių teiginių vienas visada yra teisingas, o kitas —

klaidingas ir kad visuma yra didesnė už savo dalį. Mokslas, kuris įgalina

mus pažinti šiuos kelius — kelius, padedančius mums susikurti vaizdinius

bei tvirtinimus, yra logika. Jos tikslas — pažinti mūsų minėtus kelius, kad

galėtume atskirti tobulą vaizdinį nuo netobulo, tikrą — nuo beveik tikro,

tikėtino arba abejotino; taigi iš visų šių vaizdinių ir teiginių mes galime

remtis tik tobulu ir patikimu vaizdiniu, nekeliančiu abejonių tvirtinimu.

Esatis, sakome mes, būna dviejų rūšių. Vienai priklauso daiktai, kurie

nebūtinai rodo savo egzistavimą. Tokie daiktai ir vadinami tikėtina

esatimi. Kitai priklauso daiktai, kurių esmė visada ir būtinai rodo jų

egzistavimą. Tokie daiktai vadinami būtina esatimi.

Jei mes susiduriame su tikėtina esatimi, tai spėjimas, kad ji neegzistuoja,

nėra nesąmonė. Tikėtinos esaties būtis, kad ji egzistuotų, privalo turėti

kokią nors priežastį. Kai ji atsiranda, toji esatis tampa „būtinai esanti

kito dėka“. Tai rodo, jog iš to, kas nuo amžių buvo „tikėtina esatis

savaime“, tapo „būtina esatimi kito dėka“. Šita galimybė turi būti kažkas

amžina ar kažkas tokio, kas vienu laiku egzistuoja, o kitu — ne.

Galimų daiktų priežasties ir padarinio grandinė negali nei tęstis iki

begalybės, nei sudaryti uždaro rato; ji turi būti prasidėjusi iš ko nors

būtina, būtent iš pirmosios esaties.

O būtina esatis yra tokia, kad, jeigu spėsi, jog jos nėra, būtinai prieisi

nesąmonę. Jos buvimas neturi priežasties. Ji egzistuoja ne ko nors kito

dėka. Ji yra pirmoji daiktų egzistavimo priežastis. Tai rodo, kad būtinos

esaties egzistavimas yra egzistavimo pradžia ir ji neturi jokių trūkumų.

Taigi šis egzistavimas yra visų tobuliausias, nepriklausantis nuo

materijos, formos, veiksmo ir tikslo priežasčių.

221

Ji

neturi būties esmės, panašios j tą, kokią turi, pavyzdžiui, kūnas. Tu

galėtum sakyti, kad ji yra „esatis“, bet esaties apibrėžimas yra „daiktas“,

o „daiktas“ taip pat yra kūno apibrėžimas. Taigi apie būtiną esatį galima

pasakyti tiktai tiek, kad ji yra būtina esatis, ir tai yra jos

egzistavimas.

Tai rodo, jog būtina esatis neturi nei giminės, nei rūšinio skirtumo, nei

apibrėžimo, nei įrodymų. Priešingai, ji pati yra visko įrodymas. Ji

egzistuoja pati savaime kaip kas nors nepraeinama ir amžina, ji neturi

nebūties, ir jos egzistavimas nebūna potencialus. O iš to matyti, kad ji

negali nebūti, kad jos begaliniam egzistavimui nereikia nieko ir kad ji

nepereina iš vienos būsenos į kitą.

Ji yra vieninga tiek ta prasme, kad jos tikrasis egzistavimas nepriklauso

nuo ko nors kito, tiek ta, kad ji yra nedali, skirtingai nuo daiktų,

turinčių dydį ir kiekybę. Jai, matyt, negalima priskirti nei kiekybės, nei

laiko, nei vietos. Ji nėra kūnas. Ji yra vieninga ir ta prasme, kad jos

esmės nesudaro kas nors pašalinis, nuo ko priklausytų jos egzistavimas.

Taip pat jos esmė negali būti išreikšta tokiomis ssąvokomis, kaip materija,

forma, giminė ir rūšinis skirtumas.

Ji neturi prieštaravimų. Ji yra grynas gėris. Ji — grynas protas, grynas

proto pasiekimas ir grynu protu pasiekiamas dalykas,— visa tai joje sudaro

tam tikrą vienovę.

Ji yra išmintinga, gyva, visagalė ir valinga. Ji — pati gražiausia,

tobuliausia iir didingiausia. Ji pati patiria begalinį džiaugsmą. Ji —

pirmasis mylintysis ir pirmasis mylimasis.

Visų daiktų egzistavimas prasideda nuo jos, nes egzistuojantys daiktai turi

jos egzistavimo požymį, ir tik tokiu būdu jie gali egzistuoti. Visa, kas

yra, atsirado tam tikra tvarka, su jos egzistavimo požymiu.

Kiekvienas egzistuojantis daiktas, gavęs iš jos savo egzistavimą, priklauso

tam tikrai kategorijai ir sudaro vieningą laipsnį. Daiktų būtį ji apibrėžia

ne taip, tarsi siektų to paties, kaip ir mes. Ji nesiekia ko nors. Be to,

daiktai neatsiranda iš jos natūraliai, be jos žinios ir nuožiūros.

Priešingai, daiktai iš jos atsiranda todėl, kad ji, pažindama save, yra 222

tarsi pradžia tvarkingos eilės gėrybių, kurios iš jos deramu būdu gauna

egzistavimą. Taigi jos pažinimas yra priežastis egzistuoti daiktui, kuris

yra jos pažinimo objektas. Jos pažinimas apie daiktus nėra laikinas. JJi yra

visų daiktų buvimo priežastis ta prasme, kad daro juos amžinai

egzistuojančius ir apskritai juos atskiria nuo neegzistavimo. Bet tai

nereiškia, kad ji suteikia jiems abstraktų egzistavimą po to, kai jie buvo

neegzistuojantys. Ji yra pirmojo kūrinio priežastis. Kūrimo aktą sudaro

daikto tolesnio egzistavimo išsaugojimas, o to daikto buvimo priežastis

nėra jame pačiame, todėl to daikto egzistavimas nepriklauso nuo jokių kitų

priežasčių, išskyrus ją, kaip kūrėją. Visų daiktų santykis su ja kaip

kūrėja yra vienodas (o tarp jos ir jos kūrinio nėra jokio tarpininko, nes

pirmasis kūrinys yra kkitų sukurtų daiktų priežastis). Ji yra tokia, kad jos

veiksmai neturi trūkumų, o jų šaltinis — ji pati.

Pirmasis būtinos esaties kūrinys yra kažkas vienintelis, būtent pirmasis

protas. Pirmajame kūrinyje akcidentiškai atsiranda daugybė, nes pats

savaime jis yra tikėtina esatis, o Pradininko dėka — būtina esatis, nes ji

pažįsta tiek pati save, tiek ir Pradininką. Pirmajame prote esanti daugybė

neatsiranda iš Pradininko, nes egzistavimo galimybė priklauso pirmajam

protui, o iš Pradininko ji gauna tam tikrą egzistavimo formą.

8

Iš pirmojo proto, kadangi jis yra būtina esatis ir kadangi jis pažįsta

Pradininką, atsiranda kitas protas, kuriame daugybė egzistuoja taip, kaip

apie tai jau buvo kalbama ‘. O iš pirmojo proto, kadangi jis yra tikėtina

esatis ir kadangi jis pažįsta pats save, atsiranda aukščiausia sfera su

savo materija ir jai būdinga forma — siela. Aukščiausioji sfera ir jos

forma tampa kitų daiktų, būtent dar vienos sferos ir dar vienos sielos,

priežastimi.

Iš antrojo proto atsiranda dar vienas protas ir dar viena sfera, esanti

žemiau aukščiausiosios sferos. Tas protas ir ta

223

sfera atsiranda iš jo tik dėl to, kad jame akcidentiškai atsiranda daugybė,

apie ką kalbėjome iš pradžių, aiškindami pirmąjį protą.

Lygiai tokiu pačiu būdu iš šio proto atsiranda dar vienas protas ir dar

viena sfera (o apie šių protų ir sferų kiekį mes žinome tik bendrais

bruožais), taigi veiklių protų eilė baigiasi veikliu, nuo mmaterijos atsietu

protu, kuriuo baigiasi sferų kiekis. Šie protai, atsirasdami vienas iš

kito, nesudaro begalinės eilės. Jie būna įvairūs, ir kiekvienas iš jų

atskirai sudarą savo ypatingą rūšį. Paskutinis iš minėtų protų yra žemiškos

sielos ir (sferoms tarpininkaujant) keturių elementų egzistavimo

priežastis.

10

Iš elementų būtinai susidaro įvairūs tam tikrų proporcijų mišiniai, linkę

įgauti augalinę, gyvulinę ir protingąją sielą iš tos substancijos, kuri yra

pasaulio ir sferų, besisukančių apie pastovų, nejudantį centrą, tvarkos

pirmasis šaltinis. Kaip tik iš šių sferų judėjimo ir jų susilietimo viena

su kita tam tikra tvarka atsiranda keturi elementai.

Kiekvienas protas pažįsta tvarkingą eilę gėrybių, kurios būtinai atsiranda

iš jo. Taigi jis tampa gėrybių, kurios turi iš jo atsirasti, priežastimi.

Dangaus kūnai turi žinių apie bendrybę ir atskirybę; jie įsivaizduoja tam

tikrą perėjimą iš vienos būsenos į kitą vaizduotės dėka. Šios vaizduotės

dėka jiems atsiranda kūniška vaizduotė, kuri yra tiesioginė judėjimo

priežastis. Iš atskirų vaizduotės objektų atsiranda kūniško judėjimo

tolydumas, o šie pakitimai savo ruožtu tampa keturių elementų pasikeitimo

ir visų tų pakitimų, kurie įvyksta atsiradimo ir išnykimo pasaulyje,

priežastimi.

11

Dangaus kūnų buvimas kame nors atskirame, būtent jų sukeltame

besisukančiame judėjime, tampa keturių elementų buvimo vienoje pirmojoje

materijoje priežastimi. Jų judėjimo skirtumas tampa keturių formų skirtumo,

o jų perėjimas iš vienos būsenos į kitą — keturių elementų pakitimo,

atsirandančiojo atsiradimo ir nykstančioje išnykimo priežastimi.

224

Nors dangaus kūnai ir keturi elementai turi tą bendrą savybę, kad jie

sudaryti iš materijos ir formos, vis dėlto dangaus sferų ir kūnų materija

skiriasi nuo keturių elementų materijos įr to, ką jie sudaro. Lygiai taip

pat ir sferų bei dangaus kūnų formos skiriasi nuo keturių elementų formų,

nors visi jie pasižymi kūniškumu, nes spėjama, kad jie turi tris matmenis.

Jeigu yra taip, tai pirmoji materija negali egzistuoti atskirai nuo formos,

lygiai kaip ir natūrali forma — atskirai nuo materijos. Priešingai,

pirmajai materijai reikalinga forma, kad jos dėka ji galėtų aktualiai

egzistuoti. Pirmoji materija ir forma negali būti viena kitos egzistavimo

priežastis; yra tam tikra priežastis, kuri sąlygoja viena kitos

egzistavimą; yra tam tikra priežastis, kuri sąlygoja vienos ir kitos

egzistavimą kartu.

12

Dangaus judėjimas yra toks besisukantis judėjimas, kuriame judantysis

keičia padėtį, o praeinantis judėjimas yra judėjimas, kuriame judantysis

keičia vietą.

Paprastiems kūnams būdingas kiekybės ir kokybės judėjimas, taip pat

tiesiaeigis judėjimas. Pastarasis būna dviejų rūšių: vienas jų eina nuo

centro, o kitas — į centrą. Sudėtinių kūnų judėjimas priklauso nuo

vyraujančių juose vienų ar kitų paprastų kūnų, kokie yra keturi elementai.

13

Judėjimo ir ramybės pradas, jeigu jis neatsiranda iš išorės arba iš valios,

vadinamas gamta. Kitų rūšių judėjimai vyksta arba nevalingai — tokiu atveju

jų pradai vadinami augaline siela, arba valingai — šiuo atveju jų pradai,

nesvarbu, ar jie vienodi, ar skirtingi, vadinami gyvuline ir sferos siela.

Su judėjimu susiję

tai, kas vadinama laiku. Laiko riba vadinama momentu.

Judėjimas laiko atžvilgiu negali turėti nei pradžios, nei pabaigos.

Vadinasi, turi egzistuoti kas nors judantis ir kas nors judinantis. Jeigu

judinantis būtų kartu ir judantis, tai jam būtų reikalingas kitas

judintojas, nes judantis yra neatskiriamas nuo judintojo, ir nė vienas

daiktas nejuda pats savaime. O jeigu taip, tai čia negali būti begalinės

eilės, ir mes turime prieiti prie tokio judintojo, kuris pats savaime

nejuda,— prie-

225

šingu atveju mums reikėtų sutikti, jog egzistuoja begalybė judinamų

daiktų porų, o to būti negali.

Judintojas, kuris ppats nejuda, turi būti vienas. Jis negali nei turėti

dydžio, nei būti kūniškas, nei dalomas, nei daugybė.

14

Apimančio kūno paviršius ir apimamo kūno paviršius vadinamas vieta. Tuštuma

neegzistuoja. Kryptį erdvėje sąlygoja dangaus kūnai, nes jie supa viską ir

turi centrą. Kūne, kuris turi natūralią trauką, neatsiranda priverstinė

trauka: kai jo prigimtyje yra polinkis judėti apskritimu, jame negali

atsirasti polinkis judėti tiesia linija. Kiekvienas laikinas daiktas turi

polinkį judėti tiesia linija, o dangaus sfera iš prigimties linkusi judėti

apskritimu.

15

Nėra tokio dydžio, kuris po padalijimo taptų kažkuo, jau neturinčiu dalių;

kūnų nnesudaro tokios dalys, kurios neturėtų savo dalių. Dalys, neturinčios

savo dalių, nesudaro nei kūno, nei judėjimo, nei laiko. Daiktai, turintys

dydį, ir skaičiai, turintys tam tikrą tvarką, negali būti aktualiai

begaliniai. Lygiai taip pat ir atstumas negali nusitęsti be galo į tuštumą

arba į uužpildytą erdvę, nes beribiškumo egzistavimas neįmanomas. Lygiai

taip pat ir judėjimas negali būti tolydus, išskyrus judėjimą apskritimu

(nuo šio judėjimo priklauso laikas). Tiesia-eigis judėjimas tolydumu

nepasižymi nei tada, kai nukreipiamas viena kuria nors kryptimi, nei tada,

kai pasisuka, nei tada, kai pasisukdamas daro kampą.

16

Kiekvienas kūnas turi ypatingą vietą, į kurią jį traukia. Jeigu kūnas yra

nesudėtinis, tai būtina, kad jo vieta ir figūra visuomet turėtų tą pačią

formą ir kad tarp jų nebūtų jokio skirtumo. Toks yra sferinis kūnas, ir

todėl kiekvienas iš keturių paprastų kūnų yra rutulio formos. Kiekvienas

kūnas turi savo savarankiško judėjimo pradą. Kūnų skirtingumo priežastis—

juose esančių pradų skirtingumas. Paprasti kūnai, iš

226

kuriu sudarytas pasaulis, turi vietų, kuriose jie būna, bet, atskirai

paimti, jie vietų neturi. Pasaulis susideda iš paprastų kūnų, sudarančių

vieningą rutulį; už pasaulio ribų nieko nėTa. Vadinasi, pasaulis nėra

kokioje nors vietoje ir nesibaigia tuštuma arba užpildyta erdve. Kiekvienas

gamtos kūnas, pasiekęs savo tikrąją vietą, pradeda judėti tik per

prievartą. Sis kūnas atskirtas nuo savo vietos, jis natūraliai juda jos

link.

17

Dangaus sferos prigimtis yra ypatinga: dangaus sfera nėra nei šilta, nei

šalta, nei sunki, nei lengva. Niekas neprasiskverbia į dangaus sferą; joje

nėra tiesiaeigio judėjimo prado; jos judėjime nėra prieštaravimo. Dangaus

sfera egzistuoja ne tam, kad iš jos atsirastų kas nors kita.

Toks yra jos egzistavimas. Sferos judėjimo šaltinis yra siela, o ne gamta.

Jos judėjimą sukelia ne aistra arba pyktis, bet tai, kad ji jaučia polinkį

prilygti atskirtam nuo materijos protui. Kiekvienas dangaus kūnas turi

ypatingą, nematerialų protą, kuriam jis stengiasi prilygti, ir visų šių

kūnų siekimas negali būti nukreiptas į vieną tos pačios rūšies daiktą;

kiekvienas šis kūnas turi savo meilės objektą, skirtingą nuo kito meilės

objekto. Tačiau turi jie ir bendrą meilės objektą, būtent pirmąjį mylimąjį.

Kiekvieno jų judinanti jėga būtinai yra begalinė, o jų kzū-niškos jėgos

būtinai ribotos. Negali būti, kad ribota jėga judintų kokį nors kūną per

begalinį laiką arba kad ribotas kūnas judėtų begaline jėga; lygiai taip pat

neįmanoma, kad koks nors kūnas būtų kito kūno egzistavimo priežastis arba

kad jis būtų sielos ir proto priežastis.

Kūnuose, susidedančiuose iš keturių elementų, yra ne tik potencijų,

skatinančių juos veikti,— šiluma ir šaltis,— ir potencijų, skatinančių juos

pakęsti veikimą,— drėgmė ir.sausumas. Juose yra ir kitų veikiančių ir

pasyvių potencijų, tokių, kaip skonis, veikiąs liežuvyje ir burnoje, ir

uoslė, veikianti uoslės organe, taip pat tokių, kaip tvirtumas, minkštumas,

kie-

227

tumas ir klampumas; visos šios potencijos atsiranda iš keturių pirminių

potencijų.

Kūnas, iš prigimties pasižymintis didele šiluma, yra ugnis; kūnas,

pasižymintis dideliu šaltumu, yra vanduo; kūnas, pasižymintis dideliu

tekamumu, yra oras; kūnas, pasižymintis dideliu tankumu, yra žemė. Šie

keturi elementai, kurie sudaro atsiradimo ir išnykimo pagrindą, gali

pavirsti vienas kitu. Atsirandantys ir išnykstantys daiktai atsiranda iš

mišinių. Mišiniai būna įvairių proporcijų, kurios ir verčia daiktus įgauti

tam tikras formas, sudarančias jų egzistavimo pagrindą.

19

Iš šių formų atsiranda pojūčiais suvokiamos kokybės. Šios kokybės nyksta ir

tampa kitomis, o formos lieka tokios, kokios buvo. Tai, kas susidaro iš

keturių mišinių, išsaugo savo potencijas bei formas ir neišnyksta. Tikroji

mišinio prigimtis priklauso nuo pagrindinių keturių kokybių pakitimo ir jų

perėjimo iš vienos priešybės į kita. Priešybės atsiranda iš pagrindinių

potencijų ir jų tarpusavio sąveikos, o dėl to susidaro tarpinė kokybė. Tuo

ir pasireiškia begalinė aukščiausiojo kūrėjo išmintis, nes jis sukūrė

elementus, sudarė iš jų įvairius mišinius, suteikė kiekvienam iš jų

ypatingą rūšį ir padarė kiekvieną toli gražu neproporcingą mišinį

kiekvienos toli gražu netobulos rūšies priežastimi. Kaip tik jis apdovanojo

žmones proporcingesniu mišiniu, kad jie galėtų įgauti protingą sielą.

Kiekviena augalo rūšis taip pat turi tam tikrą sielą, kuri yra tos rūšies

forma, ir šita forma gimdo galias, kurios kartu su joms tarnaujančiais

organais ir daro šitą rūšį tobula. Lygiai tas pat pasakytina ir apie

kiekvieną gyvūno rūšį.

20

Iš visų gyvūnų žmogus išsiskiria ypatingomis savybėmis, nes jis turi sielą,

iš kurios atsiranda galių, veikiančių per kūno organus. Be to, žmogus turi

tokią galią, kuri veikia ne per kūno organą; ši galia yra protas. Minėtoms

galioms priklauso maitinančioji, augimo, dauginimosi galia, be to,

kiekviena iš jų turi tam tikrą joms tarnaujančią galią. Suvokimo galioms

priskiriamos išorinės galios ir vidinis pojūtis, būtent: vaiz-

228

duotės, nuovokos, atminties, mąstymo galia ir judinančios aistros bei

pykčio galios, kurios priverčia judėti kūno dalis. Kiekviena iš šių mūsų

išvardytų galių veikia per tam tikrą organą, ir kitaip būti negali. Nė

viena iš šių galių neegzistuoja atskirai nuo materijos.

21

Toms galioms priklauso ir praktinis protas, tas, kuris nurodo, kokie

žmonėms būdingi veiksmai turi būti įgyvendinti.

Sielos galioms priklauso ir spekuliatyvus protas, kurio dėka sielos

substancija tampa tobula ir aktualiai protinga. Šis protas yra nevienodas:

vienu atveju jis pasireiškia kaip materialus, kitu — kaip valdantis, trečiu

— kaip įgytas.

Šitos galios, suvokiančios protu suvokiamus dalykus, yra paprasta nekūniška

substancija. Ji pereina iš potencialios būklės į aktyviąją ir nuo materijos

išsilaisvinusio, t. y. veikliojo, proto, sužadinančio jos aktyvumą, dėka ji

tampa tobulu protu.

Protu suvokiami dalykai negali būti kas nors dalus ar turintis būtį. Sielos

substancija egzistuoja atskirai nuo materijos; ji išlieka po kūno mirties,

ir joje nėra irstančių jėgų. Ji — vienatinė substancija, ji — žmogus su

savo tikrąja prigimtimi; jos galios pasiskirsčiusios organuose. Formų

kūrėjas ją sukuria tuomet, kai atsiranda kas nors, sugebantis ją priimti.

Tas kas nors yra kūnas: kai jis yra, atsiranda ir toji substancija. Ji yra

kūnas. Ir dvasia, esanti viename iš kūno organų, būtent širdies gelmėje,

yra pirmoji sielos buveinė. Siela negali egzistuoti pirmiau už kūną, kaip

tvirtina Platonas.

Lygiai taip pat ji negali persikelti iš vieno kūno į

kitą, kaip tvirtina mokymo apie sielų persikėlimą šalininkai.

Po kūno mirties siela patiria ir palaimą, ir kančias. Tokios įvairių sielų

būsenos yra skirtingos — tai priklauso nuo to, ką jos užsitarnavo. Visa tai

lemia būtinumas ir teisingumas. Pavyzdžiui, nuo to, kaip žmogus prižiūri

savo kūno sveikatą, priklauso kūno ligos.

Sėkmė priklauso nuo aukščiausiojo Alacho dešiniosios rankos; sėkmė lydi tą,

kuris tam sukurtas.

Dievo mintis tvyro virš visko, kas yra; ji susijusi su kiekvienu atskiru

daiktu, ir kiekviena esatis neišvengia aaukščiausiojo siunčiamos lemties ir

nuosprendžio. Lygiai taip pat ir ne-

229

gandos neišvengia jo nuosprendžio, nes jos tarsi pririštos seka paskui tą,

iš ko neišvengiamai gimsta blogis. Jos susijusios su tuo, kuris turi

atsirasti ir išnykti. Tačiau tos negandos iš dalies vertos pagyrimo, nes,

jei nebūtų jų, nebūtų ir gėrio. Jeigu didis gėris, sudarantis daiktų vertę,

dingtų iš jų dėl menko blogio trupinėlio, kurio neįmanoma išvengti, tai

blogio būtų kur kas daugiau.

Versta iš: HsSpaHHBie nponsBeAsnaa mmcah-TeAeS crpaH EAmKHero h CpeAHero

BocroKa IX— XIV bb.—M, 1961, c. 165—174. Vertė Leonas VValkūnas

ABU’L VALIDAS IBN RUŠDAS

(1126-1198)

Validas Muhamedas ibn Ahmedas ibn Muhamedas Ibn Rušdas (lotynizuota forma —

Averojus) gimė Kordoboje (Ispanija), kadijo (teisėjo) šeimoje. Iš mažens,

tėvui vadovaujant, jis susipažino su islamo teologija ir teise, arabų

literatūra, vėliau gilinosi į medicinos, matematikos ir filosofijos

studijas. Kaip nepaprastai teisingą ir dorą vyrą, kalifas paskyrė jį

Sevilijos (Ispanija), po to Kordobos miesto kadiju. Į gyvenimo pabaigą buvo

persekiojamas ortodoksinės islamo dvasininkijos ir ištremtas iš Kordobos.

Tik prieš pat mirtį kalifas pasikvietė jį pas save į Maroką.

E. Renano apskaičiavimu, Ibn Rušdas yra parašęs 78 veikalus Įvairių mokslų

klausimais. Nemažą jo kūrybinio palikimo dalį sudaro Aristotelio, Platono,

ai Farabio, Ibn Sinos, ai Gazolio ir kitų filosofų veikalų komentarai — iš

viso 38. Dėl to amžininkų jis buvo vadinamas Didžiuoju komentatoriumi. Iš

originalių filosofinių jo darbų svarbiausias yra traktatas „Paneigimo

paneigimas“ (apie 1180 m.). Tai atsakymas

251

į al Gazolio „Filosoių paneigimą“. Iš kitų svarbesnių Ibn Rušdo filosofinių

traktatų dar paminėtini tokie: „Samprotavimai apie protą“, „Samprotavimas

apie silogizmą“, „Laiko problema“, „Apie pirmąjį judintoją“, „Mokslo apie

sielą problemos“ ir kiti.

Chrestomatijoje spausdinamos ištraukos iš traktatų „Paneigimo paneigimas“

ir „„Samprotavimas apie religijos ir filosofijos ryšį“. Pastarajame traktate

atsispindi tos Ibn Rušdo pažiūros, kurių pagrindu viduramžiais susiformavo

dviejų tiesų koncepcija.

PANEIGIMO PANEIGIMAS Samprotavimas apie pasaulio amžinumą

Dėstydamas filosofų argumentus apie pasaulio amžinumą. Abu Hamidas ‘ sako:

„Iš įrodymų, priklausančių šiam skyriui, mes sustosime tik ties tais, kurie

daro įspūdį protui.

Šį skyrių sudaro keturi įrodymai.

Pirmasis įrodymas. Filosofai kalba, jog absoliučiai neįmanoma, kad kas

nors, turintis pradžią laiko atžvilgiu, būtų kilęs iš ko nors amžina. Juk

jeigu tarsime, pavyzdžiui, kad egzistuoja kas nors amžina ir kad pasaulis

pradėjo atsirasti iš jotam ttikru laiku, tai bus aišku, kad jis neatsirado

anksčiau, nes anksčiau tam nebuvo sąlygojančio prado ir pasaulio

egzistavimas buvo tik gryna galimybė. Jeigu pasaulis turi pradžią laiko

atžvilgiu, tai neįmanoma, kad sąlygojantis pradas taptų arba netaptų

naujas. Jeigu jis netaptų naujas, tai pasaulis kaip^ ir anksčiau liktų

tokia pati gryna galimybė. Jeigu sąlygojantis pradas tapo naujas, tai jo

atžvilgiu būtų galima iškelti tą patį klausimą, būtent: kodėl jis sąlygojo

kaip tik tuo „dabar“, o ne anksčiau? Ir tada mes arba gautume begalinę

eilę, arba prieitume prie tokio prado, kuris sąlygoja amžinai.

Antrąjį prieštaravimą pagrindiniams filosofų argumentams galima būtų

išreikšti taip: jūs manote, jog negalima pripažinti, kad tai, kas atsiranda

laiko atžvilgiu, yra sukurta amžinos esybės, bet vis dėlto jūs turite tai

pripažinti, nes pasaulis pil-

252

nas įvykių, o jie turi priežastis. Butų absurdiška manyti, kad vieni

įvykiai sukelia kitus, ir taip iki begalybės; protingas •žmogus negali tuo

patikėti. Jeigu tai būtų įmanoma, tai jūs galėtumėte nepripažinti kūrėjo ir

nekalbėti apie būtiną esatį, nuo kurios priklauso galima esatis. Bet jeigu

įvykių grandinė turi ribą, tai kaip tik ši riba ir turi būti amžina esybė;

bet tokiu atveju filosofai turi pripažinti, jog tai, kas turi pradžia laiko

atžvilgiu, yra sukurta amžinos esybės“.

Aš sakau:

Jeigu filosofai tokiais argumentais įrodinėtų, jog egzistuoja amžina esybė,

remdamiesi tuo, kas turi pradžią laiko atžvilgiu, t. y- jeigu jie sutiktų,

jog tai, kas turi pradžią laiko atžvilgiu, yra kilęs iš amžinos esybės, tai

jie negalėtų išvengti abejonių šiuo klausimu. Bet tau dera žinoti, jog

filosofai mano, kad vienas dalykas, turintis pradžią laiko atžvilgiu,

atsirado iš kito taip, jog keletas šių atsiradimų akcidentiškai tęsiasi be

galo, jeigu jie kartojasi ribotoje baigtinėje materijoje; pavyzdžiui, vieno

iš dviejų praeinančių dalykų sunaikinimas yra būtinas, kad galėtų

egzistuoti kitas. Taigi, kad vienas žmogus galėtų pagimdyti kitą, būtina

sąlyga, jų nuomone, yra tai, kad pirmesnis žmogus žūtų ir taptų materija

atsirasti trečiajam.

<. . .> Tai, kas turi pradžią laiko atžvilgiu ir atsiranda iš amžinos

esybės, galima įsivaizduoti tik per judėjimą ratu, kuris yra panašus į

amžiną judėjimą ta prasme, kad neturi nei pradžios, nei pabaigos, ir kuris

yra panašus į judėjimą, turintį pradžią laiko atžvilgiu, ta prasme, kad

kiekvieną jo dalį galima įsivaizduoti kaip ką nors praeinantį. Taigi šis

judėjimas, kadangi jo dalys atsiranda tam tikru laiku, yra pradžia daiktų,

atsiradusių laike, ir kadangi laikas savo visuma yra amžinas, tai jis

sudaro amžinos esybės veiklą.

<.> Tik per amžinojo elemento veiklą galima suprasti, kad judėjimas

neturi nei pradžios, nei pabaigos ir ta prasme jis yra pastovus, nes pats

savaime jis ne pastovus, bet kintantis.

Kadangi Abu Hamidas tai žino, jis sako:

„Norėdami to išvengti, filosofai taiko ypatingą metodą, kurį mes trumpai ir

aprašysime“.

253

Jis sako:

„Antrasis jų argumentas šiuo kklausimu. Jie tvirtina taip. Tas, kuris kalba,

kad pasaulis yra paskesnis už Alachą, o Alachas — pirmesnis už pasaulį, tad

iš to galima suprasti tik tai, kad Alachas yra pirmesnis už pasaulį ne

laiko atžvilgiu, o iš esmės, panašiai, kaip vienetas yra pirmesnis už

dvejetą savo prigimtimi, nors jie gali egzistuoti vienu metu, ir panašiai,

kaip priežastis yra pirmesnė už veiksmą; pavyzdžiui, žmogaus judėjimas yra

pirmesnis už jį lydinčio šešėlio judėjimą, rankos judėjimas yra pirmesnis

už žiedo judėjimą, o rankos judėjimas vandenyje yra pirmesnis už to vandens

judėjimą, nes visa tai vyksta vienu metu, bet vienas dalykas — priežastis,

o kitas — veiksmas. Juk yra sakoma: šešėlis juda, judant žmogui, ir vanduo

juda, judant rankai vandenyje, bet nesakoma, kad žmogus juda, judant

šešėliui, ir ranka juda, judant vandeniui, nors šie judėjimai vyksta vienu

metu. Jeigu „kūrėjas yra pirmesnis už pasaulį“ reiškia būtent tai, tai

šitai rodo, jog arba jie abu turi turėti pradžią laiko atžvilgiu, arba jie

abu turi būti amžini, nes neįmanoma, kad vienas turėtų pradžią laiko

atžvilgiu, o kitas būtų amžinas. Jei tai reiškia, kad kūrėjas yra pirmesnis

už pasauli ir laiką ne iš esmės, o laiko atžvilgiu, tai iki pasaulio ir

laiko egzistavimo buvo laikas, kai pasaulis neegzistavo, nes iki

egzistavimo buvo nebūtis, o Alachas buvo pirmiau už ją ilgą laiką, turėjusį

pabaigą, bet neturėjusį pradžios.

Bet tokiu atveju iki laiko buvo

begalinis laikas, o tai jau prieštaravimas. Vadinasi, tvirtinimas,

kad laikas turėjo pradžią, yra nesąmonė. O jeigu laikas, kuris yra judėjimo

matas, turi būti amžinas, tai ir judėjimas turi būti amžinas. Jeigu

judėjimo amžinumas yra būtinybė, tai būtinas ir amžinumas judančioje, kurio

judėjimo trukmės dėka tęsiasi laikas.

Į tai galima atkirsti taip. Laikas pagimdytas ir sukurtas, o iki jo

apskritai nebuvo laiko. Mūsų žodžiai, kad Alachas yra pirmesnis už pasaulį

ir laiką, turi tokią prasmę: jis egzistavo iš pradžių be pasaulio ir laiko,

o vėliau su pasauliu ir laiku. Mūsų žodžiai, kad Alachas egzistavo be

pasaulio, reiškia tik kūrėjo (šlovė jam!) esmės buvimą ir pasaulio esmės

nebuvimą. O mūsų žodžiai, kad jis egzistavo kartu su pasauliu, reiškia tik

dviejų esmių buvimą. <.. .>“

254

Aš sakau:

Šie žodžiai klaidingi, neteisingi, nes jau buvo įrodyta, kad čįa yra dvi

esmių rūšys: viena, kuriai būdingas judėjimas (šita rūšis negali būti

atskirta nuo laiko), antra, kuriai nebūdingas judėjimas (ji amžina, ir

laikas negali būti jos atributas). Rūšis, kuriai būdingas judėjimas, yra

pažįstama pojūčiais ir protu; o rrūšies, kuriai nebūdingas nei judėjimas,

nei kitimas, egzistavimas yra įrodytas kiekvienam, kas pripažįsta, kad bet

kuris judėjimas turi judintoja, o kiekvienas veiksmas turi priežastį ir kad

priežastys, judinančios viena kitą, nesudaro begalinės eilės, o užsibaigia

pirmąja absoliučiai nejudančia priežastimi. Lygiai taip pat įrodyta, kad

toji esmė, kuriai nebūdingas judėjimas, yra priežastis esmės, kuriai

būdingas judėjimas. Įrodyta ir tai, kad esmė, kuriai būdingas judėjimas,

negali būti atskirta nuo laiko ir kad esmė, kuriai nebūdingas judėjimas,

visiškai laisva nuo laiko atributo.

Jeigu taip yra, tai vienos esmės egzistavimas anksčiau už kitą (aš turiu

galvoje tą, kuri laisva nuo laiko) nėra nei pirmavimas laiko atžvilgiu, nei

priežasties buvimas anksčiau už veiksmą, o priežastis ir veiksmas būdingi

judančių daiktų prigimčiai, pavyzdžiui, žmogui, esančiam anksčiau už savo

šešėlį. Kaip tik dėl to apsirinka kiekvienas, kuris nejudančio pirmavimą

judančio atžvilgiu prilygina vieno judančio daikto pirmavimui kito

atžvilgiu, nes tik dviejų judančių daiktų atžvilgiu galima tvirtinti, kad

jie arba vienalaikiai, arba vienas iš jų laiko atžvilgiu yra pirmesnis už

kitą arba eina po kito. <.., .>

<.. .> Kaipgi galima manyti, jog prieš veiksmą, atliekamą amžinos esybės

„dabar“, negali būti kito veiksmo, o prieš šį — trečio ir taip toliau iki

begalybės, nes iki begalybės trunka šios amžinos esybės egzistavimas? Tai

būtinai rodo, kad veiksmas to, kurio buvimas negali būti nei laiko lydimas,

nei jo apribotas iš abiejų pusių, taip pat negali būti nei apribotas laiko,

nei lydimas kokios nors apribotos laiko atkarpos. Juk bet kurios esybės

veiksmas laiko atžvilgiu ne atsilieka nuo jos egzistavimo, išskyrus tą

atvejį, kai pasitaiko kliūtis, neleidžianti jai egzistuoti iki tobulybės,

arba kai kalbama apie esybes, galinčias laisvai ppasirinkti, bet pasirenkant

patiriančias sunkumų. Vadinasi, tas, kuris mano, kad iš amžinos esybės kyla

tik toks veiksmas, kuris turi pradžią laiko atžvilgiu, kar-

255

tu pripažįsta, kad jos veiksmas tam tikru atžvilgiu yra prį. verstinis ir

šiuo atžvilgiu nepriklauso nuo jos pasirinkimo

Abu Hamidas sako:

„Trečiasis pasaulio amžinumo įrodymas. Filosofai atkakliai laikosi tokio

savo tvirtinimo: pasaulis galėjo būti iki savo egzistavimo, nes nesąmonė

būtų manyti, jog pasaulis iš pradžių turėjo būti negalimas, o po to turėjęs

tapti galimas, ši galimybė neturi pradžios, t. y. ji niekada nekintanti, ir

pasaulio egzistavimas visada yra galimas, nes jokioje laiko atkarpoje

pasaulio egzistavimas negali būti laikomas negalimu-o jeigu galimybė yra

amžina, tai amžina ir tai, kas yra galima. Mūsų pasakymo, kad pasaulio

egzistavimas yra galimas, prasmė ta, jog pasaulio egzistavimas nėra

negalimas; o jeigu jo egzistavimas yra amžinai galimas, tai jis niekada

nėra negalimas, nes priešingu atveju, jeigu jis kada nors būtų buvęs

negalimas, mūsų tvirtinimas, kad pasaulio egzistavimas yra amžinai galimas,

būtų klaidingas; o jeigu būtų klaidingas mūsų tvirtinimas, kad pasaulio

egzistavimas yra amžinai galimas, tai ir mūsų tvirtinimas, kad ši galimybė

amžina, būtų klaidingas. O jeigu būtų klaidingas mūsų tvirtinimas, kad ši

galimybė amžina, tai būtų teisingas mūsų tvirtinimas, kad ši galimybė turi

pradžią; ir jeigu būtų tiesa, kad ši galimybė turi pradžią, tai pasaulis

iki to laiko nebūtų buvęs galimas, ir reikėtų pripažinti tokį laiką, kai

pasaulis nebuvo galimas ir Alachas jo nevaldė.

Tam prieštarauja šis tvirtinimas. Laiko atžvilgiu pasaulio pradžia visada

buvo galima, taigi, suprantama, nėra tokio laiko, kurio negalima būtų

įsivaizduoti kaip jo pradžios. Bet nors ši pradžia galėjo būti bet kuriuo

metu, ji vis dėlto neprasidėjo bet kuriuo metu, nes tikrovė ne sutampa su

galimybe, o skiriasi nuo jos. Tai panašu į jų samprotavimą apie vietą: jie

sako, kad pasaulis galėjo būti didesnis negu yra, arba kad galėjo būti

sukurtas koks nors kūnas virš egzistuojančio pasaulio ir dar vienas kūnas

virš šito ir taip toliau iki begalybės, kad yra neribota galimybė didinti

šį pasaulį, bet kad negali būti absoliučiai užpildytos begalinės erdvės,

kaip nėra ir begalinio, neriboto egzistavimo. Bet, kaip tvirtinama,

galimybė — tai kūnas, turintis ribotą paviršių, tačiau šio kūno matmenys

nėra nustatyti — koks jis: didelis ar nedidelis. Tas pat tinka ir tam, kas

gali atsirasti — galimi jo egzistavimo

256

pradai taip pat neapibrėžti: neaišku, ar jie bus anksčiau ar vėliau. Čia

apibrėžta tai, kad pasaulis yra kas nors atsiradęs laiko atžvilgiu, o tai

ir yra tai, kas galima, ir daugiau nieko“.

Aš sakau:

Tie, kurie mano, jog iki pasaulio egzistavimo buvo vienintelė, niekada

nesibaigianti galimybė, turi sutikti ir su tuo, kad pasaulis yra amžinas. O

tie, kurie, panašiai kaip Abu Hamidas savo atsakyme, tvirtina, kad iki šio

pasaulio buvo begalybė ggalimų pasaulių, turi sutikti ir su tuo, kad iki to

pasaulio buvo kitas pasaulis, o iki to antrojo — trečias, ir taip toliau

iki begalybės, panašiai kaip būna su atskirais žmonėmis, ypač kai manoma,

kad to, kas buvo anksčiau, išnykimas yra sąlyga atsirasti vėliau

egzistuojančiam. Pavyzdžiui, jeigu Alachas (tebūnie jis išaukštintas!) iki

šio pasaulio galėjo sukurti kitą pasaulį, o iki šio antrojo — trečią, tai

ši eilė turėtų tęstis iki begalybės arba ši eilė būtų turėjusi užsibaigti

tokiu pasauliu, iki kurio kitas pasaulis nebūtų galėjęs būti sukurtas

(tačiau mutakalimai šito netvirtina ir nepateikia kaip argumento, norėdami

įrodyti, jog pasaulis yra atsiradęs laiko atžvilgiu). Nors premisa, kad iki

šio pasaulio galėjęs būti kitas pasaulis ir taip toliau iki begalybės, ir

neatrodo absurdiška, tačiau, kiek atidžiau pasižiūrėjus, ji pasirodo

absurdiška, nes ji reikštų, kad visata turi prigimtį individo,

egzistuojančio šiame atsirandančiame ir nykstančiame pasaulyje, taigi jos

kilmė iš pirmojo prado būtų panaši į kilmę iš jos atsiradusio individo,

kitaip sakant, ji turėtų atsirasti dėl kokio nors amžinai judančio kūno ir

kokio nors amžino judėjimo. Bet tokiu atveju šis pasaulis sudarytų kokio

nors kito pasaulio dalį, panašiai kaip būna su atsirandančiais ir

išnykstančiais šio pasaulio individais, ir tada ši eilė arba būtinai

baigsis pasauliu, amžinu kaip kas nors atskira, arba ji bus begalinė. O

jeigu būtinai reikia nutraukti šią eilę, tai geriausia ją nutraukti

šiame

pasaulyje, t. y. laikyti šį pasaulį amžinu, vieninteliu.

Abu Hamidas sako:

„Ketvirtasis filosofų įrodymas toks. Jie sako, jog iki kiekvieno daikto

atsiradimo būna jame esanti materija, nes atsirandančiam daiktui negali jos

nereikėti. Dėl to materija niekada neatsiranda; tai, kas atsiranda,— tiktai

jos formos, akci-dencijos ir savybės. Šio įrodymo esmė yra ta, kad

kiekvienas atsirandantis daiktas iki savo atsiradimo turi būti arba galima,

257

arba negalima, arba būtina esatis. Atsirandantis daiktas negali būti

negalima esatis, nes tai, kas negalima, savaime apskritai neegzistuoja;

jis negali būti ir būtina esatis, nes tai, kas būtina, savaime apskritai

nebūna neegzistuojantis; vadinasi, atsirandantis daiktas yra galima esatis

pati savaime. Taigi šis daiktas iki savo atsiradimo turi galimybę

atsirasti, bet atsiradimo galimybė yra santykinis atributas, kuris pats

savaime egzistuoti negali. Vadinasi, šiai galimybei reikia subs-? trato, su

kuriuo ji galėtų susijungti; bet nėra kito substrato, f išskyrus materiją,

ir galimybė su ja susijungia taip, jog mesi galime sakyti, kad ši materija

gauna šilumos arba šalčio, bal-1 tumo arba juodumo, judėjimo arba ramybės,

t. y. kad joje; atsiranda savybių ir pakitimų, dėl kurių galimybė ir yra

materijos atributas. <. . .>

Kaip priekaištą galima pasakyti, jog galimybė, apie kurią kalba filosofai,

kyla iš proto sprendimo, ir mes vadiname ga-į limu tai, ką protas laiko

egzistuojančiu ir nelaiko negalimu; jeigu protas ko nors egzistavimą laiko

negalimu, tai mes ir vadiname tą kką nors negalimu; pagaliau mes vadiname ką

nors būtinu, jei manome, kad jo nebuvimas negalimas. Tai vis proto

sprendimai, kurie rodo, jog galimybė nereikalauja ko nors egzistuojančio ir

todėl nebūna jo atributas. <.>“

Aš sakau:

Tai — sofistinis samprotavimas, nes galimybė yra universa^ lija, kuri, kaip

ir kitos universalijos, turi atskirų daiktų, zistuojančių ne prote, o

pažinimas — tai ne visuotinės sąvokos pažinimas, o toks atskirų daiktų

pažinimas, kurį sukuria protas atitraukdamas nuo atskirų daiktų vieną jiems

bendrą prigimt ji esančią tarp skirtingų materijų. Todėl universalijos

prigimti nėra tapati prigimčiai tų daiktų, kurių universalija ji

yrč’ Abu Hamidas savo samprotavimais klaidina, nes jis tvirtinę jog

galimybės prigimtis — tai universalijos prigimtis, ir ne kalba apie

egzistavimą atskirų daiktų, kuriais pagrįsta ši unij versalija, t. y.

bendroji galimybės sąvoka. <. . .>

<. . .> Negalima aabejoti, kad proto sąvokos reikšmingoj tik tiek, kiek

protas, remdamasis jomis, sprendžia apie daikti esančių ne sieloje,

prigimtį. Jeigu ne sieloje nebūtų nei galima’ nei negalima, tai nebūtų

jokio skirtumo, ar egzistuoja proto

258

sąvokos, ar ne, lygiai taip pat nebūtų jokio skirtumo tarp proto ir

vaizduotės. <. . .>

Abu Hamidas sako:

„Jeigu kas pasakys, jog visus priekaištus jūs grindėte vienų abejotinų

teiginių priešpriešinimu kitiems, bet viskas, ką jūs nurodėte, yra

abejotina, į tai mes atsakysime taip: prieštaravimą, kuris būtinai parodo

samprotavimo klaidingumą ir kai ką paaiškina, sudaro tai, kad nurodomos

prieštaringos pažiūros ir jų pagrindimas. Šioje knygoje mes nekėlėme sau

kito uždavinio, kaip tik atskleisti filosofų mokslo neaiškumą bei jų

įrodymų klaidingumą, kad įrodytume jų nenuoseklumą. Šitą pokalbį mes tęsėme

ne tam, kad paremtume kokį nors ypatingą mokslą. Todėl mes apsiribojame

šios knygos tikslu ir nesileidžiame į tolesnius samprotavimus dėl įrodymų

apie pasaulio kilmę laiko atžvilgiu, nes vienintelis mūsų tikslas —

paneigti filosofų tvirtinimus, kad jie pažinę pasaulio amžinumą. Bet

užbaigę šią knygą, jeigu Alachas pageidaus, mes sukursime ypatingą knygą,

kurioje bus pagrįstas tikrasis mokslas. Šią knygą pavadinsime ,,Tikėjimo

pagrindais“. Joje mes pagrindinėsime taip pat stropiai, kaip šioje knygoje

paneigėme“.

Aš sakau:

Vienų abejotinų teiginių priešpriešinimas kitiems ne paneigia, o tik

sukelia nustebimą ir abejones tų, kurie lygina vieną abejotiną teiginį su

kitu, nesuprasdami, dėl ko vienas teiginys yra abejotinas, o kitas, jam

priešingas abejotinas teiginys — klaidingas. ..

Pradėdamas jaudinti savo skaitytojus ir sukeldamas jiems nustebimą, Abu

Hamidas turėjo iš pradžių nustatyti tiesą, kad neatsitiktų taip, jog

skaitytojas numirs iki to laiko, kol susipažins su žadėtąja knyga, arba jis

pats numirs, neparašęs šios knygos. Bet mūsų ši knyga taip ir nepasiekė,

matyt, jis ir neparašė jos. O žodžius, kad savo knygoje jis neturėjęs

tikslo palaikyti kokį nors ypatingą mokslą, jis pasakė dėl to, kad žmonės

nepagalvotų, jog jo tikslas buvęs palaikyti ašaritų2 mokslą. Iš jam

priskiriamų knygų matome, kad metafiziniuose moksluose jis rremiasi filosofų

mokslu. Tai aiškiausiai paliudija ir patikimiausiai patvirtina jo knyga,

pavadinta „Šviesos niša“.

259

SAMPROTAVIMAS APIE RELIGIJOS IR FILOSOFIJOS RYŠĮ

Šio samprotavimo tikslas — išsiaiškinti religijos požiūriu, ar filosofijos

ir logikos mokslų studijavimas yra kažkas religijos leista, ar kažkas jos

smerkiama, ar nurodyta arba kaip kažkas pagirtina, arba kaip kažkas

privaloma.

Jeigu mes sakome, kad filosofijos uždavinys yra vien esaties tyrimas tiek,

kiek ji atspindi kūrėją, kitaip sakant, tiek, kiek ji pasirodo kaip kūrinių

visuma (o kūriniai kūrėją atspindi tik tiek, kiek yra pažįstamas jų

sukūrimo būdas, ir kuo daugiau bus žinių apie jų sukūrimo būdą, tuo daugiau

bus žinoma apie kūrėją), ir jeigu religija skatina tyrinėti esatį ir to

reikalauja, tai aišku, jog tai, kas šiuo vardu vadinamas, religijos

požiūriu yra arba privalomas, arba pagirtinas.

O tai, kad religija ragina tirti esatį protu ir reikalauja ją pažinti juo,

liudija ne viena palaimingojo ir aukščiausiojo Alacho knygos eilutė, panaši

į šitą: „Pasimokykite, kas turite regėjimą!“ (LIK, 2). <. . .>

Jeigu nustatyta, kad religija įpareigoja tirti esatį protu (o tyrimas

yra ne kas kita, kaip nežinomo išvedimas iš žinomo, ir tai yra arba

samprotavimas, arba kažkas gauta, re-, miantis samprotavimu), tai būtina,

kad mes, tirdami tikrovę, f remtumės racionaliu samprotavimu. Bet aišku,

jog panašaus pobūdžio tyrimas, kurį skatina ir žadina religija, yra

tobuliausias tyrimas tobuliausiu samprotavimu, t. y. tuo, kas va-į dinama

įrodymu. <.. ..> l

Jeigu religijos dogmos išreiškia tiesą ir ragina tirti tai, kas padeda

pažinti tiesą, tai mes, priklausantys musulmonų bendruomenei, tikrai

žinome, kad tyrimas, pagrįstas įrodymu, neprieštarauja tam, ką davė

religija, nes tiesa ne prieštarauja tiesai, bet sutinka su ja ir yra

įrodymas jos naudai.

O kadangi taip, tai, jeigu tyrimas, remdamasis įrodymu, teikia tam tikrų

žinių apie kokią nors esatį, religija arba nutyli apie tą esatį, arba

kažkaip ją apibūdina. Jeigu apie šią esatį religija nutyli, tai čia negali

būti jokio prieštaravimo. Tada yra visiškai tas pats, kas ir su teisės

kategorijomis, apie kurias įstatymai nutyli ir kurias jų leidėjas sukuria,

remdamasis juridiniu silogizmu. Jeigu religija pasisako apie šią

260

esatį, tai tiesioginė tokio pasisakymo prasmė arba atitinka, arba

prieštarauja tam, ką teigia įrodymas. Jeigu ji atitinka, tai negali būti

jokios kalbos, o jeigu prieštarauja, tai čia reikalingas alegorinis

paaiškinimas. Tokio paaiškinimo prasmę sudaro pasakymo reikšmės išvedimas

iš tikrosios reikšmės ir suteikimas jai alegorinės reikšmės, nepažeidžiant

įprastinio arabų kalbos žodžių vartojimo, kai, pasitelkus metaforas,

daiktui suteikiamas kito į jį panašaus daikto pavadinimas, to daikto

priežastys, jo atributai, su juo susiję dalykai arba dar kas nors, ko

paprastai griebiamasi, siekiant apibūdinti metaforinės kalbos tipus. Jeigu

įstatymų leidėjas šitaip daro daugelio teisinių kategorijų atžvilgiu, tai

kaip teisinga būtų, kad taip elgtųsi įrodymu pagrįsto pažinimo gynėjas. Mat

jeigu įstatymų leidėjas vadovaujasi tik silogizmu, pagrįstu manymu, tai

tas, kuris

pažįsta esatį, vadovaujasi silogizmu, pagrįstu patikimumu. Mes

ryžtingai tvirtiname, jog kiekvieną kartą, kai įrodymo išvados ima

prieštarauti tikrajai tikėjimo prasmei, ši gali būti aiškinama alegoriškai

pagal arabų kalboje priimtas aiškinimo taisykles. <.. .>

Kaip moko šventieji raštai, žmonės būna trijų rūšių. Vienai rūšiai

priklauso tie, kurie visiškai nesugeba aiškinti šventųjų tekstų; tai —

retoriai, sudarantys plačiąsias mases, nes nėra nė vieno sveikai

galvojančio žmogaus, kuris nesugebėtų retoriškai samprotauti. Kitai rūšiai

priklauso tie, kurie sugeba dialektiškai aiškinti; tai — dialektikai tik iš

prigimties arba iš prigimties ir įgudimo. Trečiajai rūšiai priklauso tie,

kurie sugeba apodiktiškai aiškinti; tai — apodiktikai iš prigimties ir

pagal mokslą, t. y. pagal filosofijos mokslą. Šio aiškinimo nedera skelbti

dialektikams, juo labiau paprastiems žmonėms. Kurio nors iš tokių aiškinimų

paskelbimas žmogui, nesugebančiam jų suprasti,— ypač tai pasakytina apie

apodiktinius • aiškinimus, nes jie toli nuo visiems prieinamų žinių,—

skatina netikėti ir tą, kuriam jis skelbiamas, ir tą, kuris jį skelbia. Mat

pastarojo tikslas — įrodyti, jog tikroji šventųjų tekstų prasmė yra

nepagrįsta, o jo aiškinimas — teisingas, bet jeigu jis paneigs tikrąją

prasmę akivaizdoje žmogaus, kkuris sugebės suvokti tik jų tikrąją prasmę ir

kurio supratimu aiškinimas bus neįrodytas, tai šitai pastūmės į netikėjimą,

jei tai bus susiję su pagrindiniais religijos teiginiais. Aiškinimų galbūt

261

nereikia nei skelbti žmonėms, nei įrodinėti retoriniuose ar dialektiniuose

veikaluose, t. y. veikaluose, kurių turinį su-daro šių dviejų rūšių

samprotavimai, kaip tai darė Abu Ha-midas. <.. .>

Antrasis skyrius

ARABŲ FILOSOFIJA

Ankstyvaisiais viduramžiais suklestėjusios arabų kultūros ir filosofijos

arealas buvo Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ir arabų

kolonizuotos Ispanijos tautos. Visas jas jungė viešajame gyvenime vartojama

arabų kalba ir islamo religija, susiformavusi VII a. Kaip ir kiekvienos

naujos ideologijos (tada jos funkcijas ir atliko islamas) kūrėjai,

arabai, manydami, kad jų religija yra vienintelė teisinga, vylėsi pagal

savo dogmas pertvarkyti ir valdyti pasaulį. Jie pradėjo didžiuosius savo

nukariavimus: 634 m. užėmė Siriją, 637 m.— Persiją, 642 m.— Egiptą, 664

m. įsibrovė į Indiją, 697 m.— į Kartaginą, 717 m.— į Ispaniją, 732 m.—

į Siciliją ir Pietų Italiją. Tačiau sukurti vieningos musulmoniškos

valstybės arabams nepavyko. Po poros šimtmečiu tarp musulmonų prasidėjo

įnirtingos kovos dėl valdžios. IX a. kalifatas pradėjo irti: atskilo

Ispanija, VVidurinėje Azijoje kūrėsi savarankiškos valstybės, kurias veikė

ikimusulmoniška kultūra.

Nedidelė arabų tauta nyko tarp savo nukariautųjų tautų, atiduodama joms

savo kalbą ir religiją. Kaip lotynų kalba tapo oficialia bažnyčios kalba

Vakaruose, taip arabų — musulmoniškųjų kraštų rašto kalba. Patys arabai,

būdami žemesnės kultūros, pasidavė užkariautųjų tautų kultūros įtakai.

Daugiausia juos veikė senovės graikų ir Bizantijos kultūros.

Pirmieji arabų ir senosios graikų kultūros tarpininkai buvo Sirijos

krikščionys — nestoriečių erezijos šalininkai. Edesoje jie buvo įsteigę

mokyklą, vertė į sirų kalbą graikų klasikus, studijavo antikinę filosofiją

ir mediciną. 489 m. ši mokykla, kkaip eretiška, buvo uždaryta. Dauguma jos

dėstytojų pabėgo į Persiją, kur taip pat įkūrė savo mokyklą. Arabus

nestoriečiai sutiko kaip išvaduotojus.

200 –

Helenizuoti persai ir sirai tapo pagrindiniais islamo teoretikais.

Helenizmo tradicijas jie perdavė ir arabams. Kurį laiką sirų kalba atliko

tarpininko vaidmenį, perimant arabams graikų kultūrą. Reikšminga buvo tai,

kad arabai graikų kultūrą stengėsi perimti iš pirmųjų rankų, tiesiogiai,

ignoruodami jos romėniškąją interpretaciją. Todėl arabai laikytini

tiesioginiais dar antikos laikais susiformavusių gamtotyros tradicijų

tęsėjais. Į tai atkreipė dėmesį ir F. Engelsas: „Tikslaus gamtos tyrinėjimo

pradmenis pirmąkart pradėjo ,vystyti tik Aleksandrijos graikai,

viduramžiais juos toliau vystė arabai“ ‘. Arabai išmoko pasigaminti

kompasą, paraką, mechaninį laikrodį, popierių. Arabai kaupė Rytų kultūros

vertybes, rinko antikos mąstytojų kūrinius (pavyzdžiui, pagal vieną taikos

sutartį iš Bizantijos jie pareikalavo po vieną egzempliorių visų žinomų

autorių knygų). Indijoje arabai susipažino su algebros pagrindais,

studijavo indų kultūrą. Antai Abu Reichanas ai Birunis (973—1043), gimęs

Chorezme, ne kartą lankėsi Indijoje, išmoko sanskrito kalbą, vertė į ją

senovės graikų mokslininkų kūrinius, arabų kalba plačiai aprašė senąją indų

kultūrą. Arabai tarsi nutiesė tiltą tarp Rytų ir Vakarų kultūrų.

Tačiau patys arabai nebuvo vieningi nei politiškai, nei ideologiškai.

Diferenciacijos procesą skatino tai, kad arabų •įtakos rytinės sferos buvo

labai toli nuo vakarinių. Jas stipriai veikė vietinių kultūrų tradicijos.

Todėl atskiruose regionuose susiformavo savarankiški kultūros centrai:

Rytuose iškilo Bagdadas, Vakaruose — Kordoba (Ispanija). Diferencijavosi ir

filosofija.

Kai kurie iislamo teologai stengėsi racionaliai pagrįsti savo dogmas. Todėl

VIII a. pradžioje kūrėsi Europos scholastikai artima mutakalimų

(diskutuotojų) filosofija — pirmoji arabų filosofijos forma. Iš jos

išsirutuliojo mutazilitų (atsiskyrėlių) filosofija. Pastaroji ilgainiui

tapo savotiška laisvamanybės reiškėją islame. Nors mutazilitai neabejojo

dievo buvimu ir jo sugebėjimu sukurti pasaulį, tačiau jie ‘teigė, kad

dešimtys abejonių yra vertingesnės už vieną tikrą teiginį; kitaip sakant,

jie vadovavosi abejojimo metodu, būdingu graikų skeptikams. Svarbiausias

argumentas, pasak mutazilitų, yra protas.

VIII a. susiformavo mistinė sufizmo filosofija (arab. sufi — dėvintis

vilnonį apsiaustą; pagal ai Birunj, šis terminas kilęs

1 Engelsas F. Anti-Diuringas.— V., 1958, p. 19.

201

nuo gr.išminčius). Sufijai įrodinėjo, jog žmogaus protas nepajėgus pažinti

dievą, propagavo asketizmo, gilinimosi j save idėjas. Grįsdami islamo

religines dogmas, argumentų jie ieškojo neoplatonizme. Pažymėtina, kad

ankstyvojoje arabų filosofijoje, kaip ir ankstyvojoje krikščionybėje,

labiau buvo vertinamas Platonas, o ne Aristotelis.

Arabiškajam aristotelizmui pagrindus padėjo Abu Jusufas ai Kindis

(800—879). Jo pasaulėžiūrai didelę įtaką turėjo racionalistinės mutazilitų

idėjos, paskatinusios gilintis į senovės graikų filosofiją. Al Kindžiui

labiausiai rūpėjo logikos ir gnoseologijos problemos. Vieninteliu tikrovės

pažinimo šaltiniu jis laikė žmogaus protą. Ypač reikšminga arabų

filosofijai buvo jo sukurta trijų pakopų pažinimo teorija: nuo logikos ir

matematikos — prie gamtotyros ir pagaliau prie metafizikos problemų. Vietoj

dešimties Aristotelio kategorijų ai Kindis siūlė vartoti penkių

prosubstancijų pavadinimus: materiją, formą, judėjimą, erdvę ir laiką.

Bagdado kalifato suklestėjimo metu (X a.) Basroje įsisteigė „„Tyrųjų brolių“

draugija, kuri, kaip pasakyta viename jos atsišaukime, apėmė įvairiausių

profesijų ir rangų asmenis (vizirius, gubernatorius, filosofus,

literatus). Jie rašė traktatus siauram pasekėjų ratui, stengėsi duoti

enciklopedinių žinių, propagavo Aristotelį, tačiau juos veikė ir

neoplatonikai bei neopitagoriečiai. „Tyrieji broliai“ norėjo suvienyti

visas religines sroves ir suderinti jų dogmas su filosofija ir mokslu.

Arabų mąstytojai anksčiau už Vakarų Europos scholastus pradėjo gvildenti

socialines problemas. Medžiagos savo apmąstymams jie sėmėsi iš Platono

bei kitų antikinių autorių raštų ir savo epochos stebėjimo. Bene daugiausia

šiomis problemomis domėjosi Abu Nasras ai Fambis (870—950). Stambiame

„Traktate apie dorovingojo miesto gyventojų pažiūras“ jis mėgino

paaiškinti socialinės nelygybės, valstybės atsiradimo priežastis. Jo

nuomone, žmonių bendrijos (valstybės) susikūrė natūraliai: joks žmogus

negalįs egzistuoti be kito žmogaus; didėjant poreikiams, žmonės siekia

tobulumo. Žmonių bendrijas jis suskirstė į pilnas ir nepilnas, pirmąsias

savo ruožtu— į didžiąją, vidutines ir mažas. Didžiąją bendriją, pasak jo,

sudaro viso pasaulio žmonės, vidutiniąsias — atskiros ‘tautos, mažąsias —

tautos apgyvendinti miestai arba sritys. Nepilnos bendrijos — tai pilnųjų

ląstelės, kurias ai Farabis grupavo į kaimo (ar miesto kvartalo), gatvės,

namo gyventojus.

202

Taigi bendrijas jis klasifikavo ne pagal įvairias konfesijas, o pagal

žmonių tautybę, geografinę padėtį (jis manė, kad skirtingos tautos

galinčios turėti savitas religijas). Kadangi visos tautos siekia tobulėti,

jos privalo viena kitai padėti, nes tik taip būsią įgyvendinti visos

žmonijos siekiai. Valstybės organizmas jam primena kitus organizmus ir

jų

veikimą (pavyzdžiui, žmogaus kūno sąnariai privalo darniai funkcionuoti,

priešingu atveju žmogus sunegaluosiąs).

Al Farabis nagrinėja bendrijų valdymą ir žmonių bendravimą jose. Jo manymu,

žmogaus veiklą reikiama linkme nukreipia protas. Jis nustatė dvi proto

rūšis: įgimtąjį ir įgytąjį. 2mogus, kuris visapusiškai juos abu suderina,

išsiugdo vaizduotę ir tampa išminčiumi, t. y. tinkamu vadovauti kitiems.

Jeigu nėra vieno asmens, turinčio visus išminčiaus duomenis, bendrijai

vadovauja kolektyvas (pačių išmintingiausių žmonių grupė).

Al Farabis įsitikinęs, kad visur turinti viešpatauti harmonija, nes pati

gamta yra harmoninga. O kodėl ta harmonija dažnai pažeidžiama, ai Farabis

aiškina taip: „Juk nugalėtojai visuomet arba sunaikina kitus, savo

prigimties verčiami manyti, kad bet kokios kitos būtybės buvimas reiškia

netobulu-mą ir sukelia grėsmę jų pačių egzistencijai, arba pavergia kitus,

būdami įsitikinę, jog kiekvienas kitas egzistuoja kaip tik dėl jo“2. Sis

įprotis atsirado dėl išminties stokos, gamtos harmonijos nesupratimo ir dėl

žmogaus nesugebėjimo patenkinti savo poreikių.

Filosofiją, kaip ir daugelis kitų senųjų autorių, ai Farabis laikė

vieninteliu ir visapusiškai apimančiu visas žmogaus pažinimo sritis mokslu.

Veikale „Apie mokslų kilmę“ jis mėgino nustatyti mokslo šakų (taip pat ir

socialinių) hierarchiją. Al Farabio pateikta mokslo klasifikacija labai

artima Aristoteliui.

Dievu ai Farabis vadino absoliučią būtį, laisvą nuo bet kokios materijos ir

formos. Tuo tarpu visi kiti kūnai esą sudaryti iš pirminės materijos ir

formos. Materija esanti amžina ir besivystanti nepriklausomai nuo pirmosios

priežasties. Pasaulis— tai dievo emanacijos rezultatas. Gamta esanti

savarankiška. „Už pasaulio ribų nieko nėra“ 3,— tvirtino ai Farabis.

Pažangias arabų filosofijos tradicijas pratęsė Abu Alis Ibn Sina

(980—1037).

2 AAb-HAOCoc})CKHe TpaKTaiH.— AAMa-Ara, 1970, c. 346.

3 2r. šios knygos p. 227.

203

Ibn Sinos filosofinių studijų centre — žmogus. Kadangi žmogus — visatos

dalelytė, tai jo esmė suvokiama, tyrinėjant gamtą, nustatant reiškinių

tarpusavio ryšį. Visata, pasak jo, yra pavaldi jos vidinės struktūros

sąlygotiems dėsniams. Todėl gamtoje nieko neatsitinka be priežasties.

Vadinasi, ir žmogaus veiksmai yra determinuoti. Ibn Sina ir siekė

paaiškinti, kaip visa tai galima pažinti, koks apskritai yra pažinimo

proceso mechanizmas. Jo manymu, protas yra aktyvi kūrybinė jėga, visatos

pažinimo įrankis. Tačiau visatos dėsningumai analizuojami per

jutimišką patirtį. Toliau formuluojamos bendros daiktų ir reiškinių

sąvokos, kurias protas sudaro palyginimo būdu, t. y. atskleidžiami bendri

ir skirtingi objektų bruožai. Sąvoka — tai tikrovės atspindys žmogaus

prote.

Tačiau, kaip ir daugelis arabų filosofų, Ibn Sina neišvengė neoplatonizmo

įtakos. Jis mėgino suderinti Aristotelio filosofiją su Platono. Tai

padaryti jis tikėjosi, atskirdamas Aristotelį, kuris mąsto pats, nuo

Aristotelio, kuris polemizuoja su Platonu. Tarp pirmojo Aristotelio ir

Platono, anot Ibn Sinos, nesą skirtumo: Aristotelis tik toliau

išplėtojęs Platono filosofiją. Derindamas šių dviejų mąstytojų

filosofines koncepcijas, Ibn Sina išdėstė savąjį supratimą apie

universalijas. Pasak jo, yra galimos: 1) universalijos iki daiktų, 2)

univer-salijos daiktuose ir 3) universalijos po daiktų. Taigi

pripažįstama, jog iki tų daiktų sukūrimo egzistuoja jų planas (idėja),

vėliau jis įkūnijamas (realūs daiktai), po to gimsta mintys apie

egzistuojančius objektus (subjektyvi sąmonė).

Materiją Ibn Sina laikė amžina, bet pasyvia visų daiktų potencija, galimybe

realybei sukurti. Dievas esąs idealus kūrėjas (būtinybė), suteikęs

materijai formą ir taip sukūręs pasaulį. Tačiau dievas to negalėtų

padaryti, jei nebūtų materijos, kurios kūrėjas jis nesąs. Dievas Ibn Sinai

— ne daugiau kaip pasaulio architektas, nesikišąs į savo kūrinio

egzistenciją. Dėl to egzistuojanti laisva valia.

Taigi pasaulietinė arabų filosofija pamažu krypo į materializmą (nuo ai

Kindžio iki Ibn Sinos). Todėl ji buvo smarkiai puolama reakcijos ir islamo

teologų. Vienas jos kritikų buvo sufijas Abu Hamidas ai Gazolis

(1059—1111). Jis suformulavo originalų viduramžių diskusijų metodą, pagal

kurį kiekvieną mokymą esą galima atmesti tik tuomet, kai esi gerai su juo

susipažinęs; kitaip elgdamasis padarysi paslaugą oponentui. Al

Gazalis siekė suvokti idėjinės kovos esmę, įvairių religi-204

nių srovių buvimo priežastis (juk dievas yra vienas, todėl privalo būti ir

viena tiesa), sukurti metodą, kuriuo remiantis galima būtų atskirti tiesą

nuo netiesos. Jis nagrinėjo filosofijos srovių nustatymo principus.

Atsižvelgdamas į tai, kaip atsakoma į klausimus: kas egzistuoja pirma —

materija ar dvasia, ar pasaulį sukūrė dievas, ar jis amžinas, filosofus ai

Gazalis

•skirstė į dachritus, gamtotyrininkus ir metafizikus. Dachritais vadino

tuos, kurie nepripažįsta dievo ir teigia, jog pasaulis egzistuoja savaime.

Tai akivaizdūs eretikai. Gamtotyrininkai, gilindamiesi į gamtos reiškinių

paslaptis, mano, kad žmogaus

•sugebėjimas mąstyti ppriklauso nuo temperamento ir kad siela miršta kartu

su kūnu. Metafizikais ai Gazalis vadino Sokratą, Platoną, Aristotelį, ai

Farabį, Ibn Sina. Jis taip pat apžvelgė įvairių filosofų nesutarimus,

atskleidė vienų įtaką kitiems, pavyzdžiui, Aristotelio poveikį ai Farabiui

ir Ibn Sinai. Al Gazalis taip pat tyrinėjo įvairias filosofijos mokslų

šakas (matematiką, logiką, fiziką, metafiziką, politiką, etiką), nustatė jų

sąveiką. Filosofijos objektą jis atskyrė nuo teologijos. Pavyzdžiui,

matematika esą neturinti jokio ryšio su religija: ji nei patvirtinanti, nei

paneigianti religijos dogmas. Dėl tokių savo samprotavimų jis susilaukė

musulmonų dvasininkijos nepasitenkinimo ir buvo priverstas išvykti iš

Bagdado. Sugrįžęs atgal, jis parašė traktatą „Filosofų paneigimas“, kuriame

griežtai kritikavo ne tik kitų filosofų, bet ir ankstesnes savo pažiūras..

Kodėl jis taip pasielgė? „Aš įsitikinau,— rašė jis,— kad stoviu ant

bedugnės krašto ir kad, jeigu neištaisysiu savo klaidų, tikriausiai

pateksiu į pragarą“ 4. Už šį veikalą Ibn Rušdas ir iiti arabų filosofai

apkaltino ai Gazalį veidmainyste ir bailumu.

Antruoju savo kūrybos laikotarpiu ai Gazalis — aršus Aristotelio, ai

Farabio, Ibn Sinos priešas, visaip mėginąs paneigti jų išvadų vertę. Dabar

jis aiškina, jog eksperimentavimas — tai nereikalingas laiko gaišimas, nes

gamtoje nesą jokio dėsningumo. Be dievo, pasak ai Gazalio, nieko kito

neegzistuoja. Jis įrodinėja, jog žmogaus protas esąs nepajėgus pažinti

dievą, šlovina mirtį. Į ortodoksinę islamo teologiją ai Gazalis ^mėgina

įdiegti sufizmo principus.

Tačiau, nepaisant teologų puolimo, arabų kraštuose toliau vystėsi ir

stiprėjo materialistinės tradicijos, kurių žymiausias 4 raaoAu.

HaSaBAHiomHH ot 3a6AyjKA6Hna.— B kh.: rpuropsm C. H. Ha >phh (JiHAOCOCpHH

CpeAHea ashh h Hpana (VII—XII bb.). M., 1960, c. 243. ,

205

reiškėjas ir sistemintojas buvo Abu’l Validas Ibn Rusdas (1126—1198). Jis

apvalė Aristotelio filosofiją nuo neoplatonizmo. Apie Ibn Rušdą jo

amžininkai kalbėjo: „Aristotelis paaiškino gamtą, o Aristotelį — Ibn

Rusdas“ 5. Jo dėka ne tik arabai, bet ir europiečiai susipažino su tikruoju

Aristoteliu.

Plėtodamas Aristotelio ir Ibn Sinos sampratą apie univer-salijas, Ibn

Rusdas mokė, kad realūs yra tik konkretūs daiktai, o universalijos — tik tų

daiktų pavadinimai ir kad atskiros (nejutimiškai suvokiamos) egzistencijos

jos neturi.

Materialus pasaulis, pasak Ibn Rušdo,— tai vieninga, judri objektyvi

tikrovė. Judėjimo šaltinis glūdįs pačioje gamtoje; forma negalinti

egzistuoti be materijos. Taip suformulavęs savo filosofinę koncepciją, Ibn

Rusdas pereina prie viduramžiais aktualios problemos — sielos analizės.

Siela, jo įsitikinimu, miršta drauge su kūnu. Amžinas yra tiktai žmogaus

protas. Protas (kosminis intelektas) nėra tapatus sielai. Šių dviejų dalykų

painiojimas, anot Ibn Rušdo, pagimdė sielos nemirtingumo idėją. Materijos

išsivystymas sąlygoja sielos formas: kuo tobulesnė materija, tuo tobulesnę

sielą ji galinti turėti.

Nagrinėdamas proto ir sielos vaidmenį pažinimo procese, Ibn Rusdas teigė,

jog žmogaus protas yra aktyvus ir kūrybingas visatos ir jos dėsningumų

pažinimo įrankis, siela organizuoja jutimo organus sąlyčiui su objektyvia

tikrove. Pažinimo tikslas — suvokti gamtos vienybę per jos įvairovę. Ibn

Rušdo nuomone, žmogaus

sugebėjimai pažinti gamtą yra neriboti.

Ibn Rusdas teoriškai pagrindė filosofijos nepriklausomumą nuo teologijos.

Turėdama visai kitą objektą ir mąstymo struktūrą, teologija esą negalinti

paaiškinti filosofinių problemų. Pasaulio sukūrimo teorijai jis

priešpriešino pasaulio vystymosi koncepciją.

Ibn Rušdo filosofija — tai visos musulmoniškos filosofijos viršūnė. Nei iki

jo, nei po jo arabų pasaulis neturėjo tokio masto filosofų. O nuo XIII a.

arabų kultūra pradėjo smukti.

Arabų mąstytojai turėjo didžiulį poveikį žydų ir Europos filosofijai. Jie

davė impulsą viduramžių materialistinės filosofijos raidai, suformulavo

dvejopos tiesos pažinimo teoriją, pagal kurią filosofinės (taip pat

mokslinės) ir tteologinės tiesos

5 Cit. iš: TpaxreH6epr O. B. OiepKH no hctophh SanaAHo-eBponež-CKOii

cpeAHeseKOBOH <į>HAOCoį>3SL.— M., 1957, c. 65.

nepriklauso vienos nuo kitų ir tarp jų galimas prieštaravimas. Remdamasis

šia koncepcija, pažangus viduramžių filosofas Sigeras Brabantietis ne tik

gynė filosofijos nepriklausomumą nuo teologijos, bet ir įrodinėjo, kad

pasaulis negalėjęs būti sukurtas iš nieko, kad jis esąs amžinas.

Renesanso epochos išvakarėse dvejopos tiesos teorija tapo svarbiausiu

argumentu kovoje su religiniu obskurantizmu. Ji parengė dirvą laisvamanybei

ir ateizmui.

Bronius Genzelis

206

PAAIŠKINIMAI

Daugelio viduramžiais vartotų filosofinių terminų reikšmė per ilgus amžius

gerokai pakito, nes pakito ir jais nusakomų objektų bei reiškinių

supratimas. Todėl šiuolaikinis skaitytojas gali pasigesti gausių ir išsamių

viduramžių autorių tekstų paaiškinimų. Tačiau chrestomatijos rengėjai,

pasikliaudami skaitytojo išprusimu, dėl vietos stokos apsiribojo tik kai

kurių specifiškesnių viduramžių iilosoiiįos terminų, sąvokų bei realijų

paaiškinimais, trumpa informacija apie mažiau žinomas personalijas ir

citatų nnuorodomis. Tik posakių iš Biblijos nuorodos pateikiamos pačiame

tekste kursyvu pagal lietuvių kalboje priimtą Senojo ir Naujojo testamentų

knygų sutrumpintą žymėjimą. Biblinių posakių vertimai sulyginti su pokario

metais išėjusiais naujausiais Biblijos knygų leidimais lietuvių kalba.

SIMONAS SAMARIETIS

1 Samarija — senovės Palestinos sritis, viena iš Kristaus pamokslavimo

vietų.

2 Stesichoras (2TT|0ixoūOQ, VII a. pab.— apie 556 m. pr. m. e.) — senovės

graikų poetas lyrikas, herojinių himnų kūrėjas.

3 Palinodija —- šitaip poetas Stesichoras pavadino himną, kuriame išgarbino

gražuolę Eleną, Spartos valdovo Menelajo žmoną, pagrobtą Trojos valdovo

Pario. Anksčiau parašytame himne „Elena“ jis heroję buvo pavaizdavęs kaip

nepadorią ir neištikimą moterį. Pasak padavimo, dėl tokios Elenos

charakteristikos Stesichoras apakęs, tačiau paskui, kai sugalvojęs versiją,

jog buvusi pagrobta ne pati Elena, o tik jos šmėkla, ir parašęs

„Palinodiją“, vėl praregėjęs. Vėliau palinodijomis buvo vadinami

literatūriniai kūriniai, kuriuose autoriai paneigdavo ankstesniuose

kūriniuose išsakytą nuomonę.

4 Dzeusas — senovės graikų vyriausiasis dievas, dievų ir žmonių tėvas ir

valdovas.

5 Atėnė — senovės graikų karo ir išminties deivė. Vėliau buvo laikoma meno,

mokslo ir amatų globėja.

6 Nabuchodonosaras II — Babilonijos karalystės valdovas (604 — 562 m. pr.

m. e.).

7 Mozė — Biblijos personažas, žydų genčių vadovas, kuriam žydų dievas Jahvė

esą pavedęs išvesti žydus iš Egipto faraonų nelaisvės. Pagal biblinį

padavimą, ant Sinajaus kalno dievas jam apreiškęs dešimt įsakymų.

Krikščionių tikėjime Mozė laikomas pranašu.

553

OFITAI

1 Gerionas — graikų mitologinė būtybė, ttrigalvis, triliemenis, šešiarankis

ir šešiakojis milžinas, kurį užmušęs didvyris Heraklis, kad pagrobtų iš jo

karvių kaimenę. Tai buvęs dešimtasis (iš dvylikos) Heraklio žygis.

2 Jėzus — Jėzus Kristus, pagal krikščionių mokymą — žmogus-dievas, rne-

sijas, apreiškęs krikščioniškąjį tikėjimą.

3 Čia minima apokrifinė evangelija, kurią pirmieji krikščionių rašytojai

vadino Evangelija pagal egiptiečius. Tarp 1945—1946 m. Nag Hamadi (Egiptas)

surastų gnostikų rankraščių yra traktatas „Didžiosios nematomos dvasios

slaptoji knyga“, kuriame yra ir šios evangelijos tekstų koptų kalba.

4 Adonis — finikiečių augmenijos ir derlingumo dievas, kurio kultas žinomas

nuo II a. pr. m. e. Senovės Graikijoje jo kultas paplito V a. pr. m. e.

Adonis buvo laikomas deivės Afroditės numylėtiniu. Kai karo dievas Arėjas,

iš pavydo jį užmušęs, Afroditė jį pavertusi gėle. Todėl Adonis buvo

laikomas mirštančios ir atgyjančios gamtos simboliu. Dėl nepaprasto savo

grožio Adonis dar buvo vadinamas jaunuolio Endimiono, kurį, kaip gražuolį,

Dzeusas pasiėmęs į dangų, vardu.

5 Afroditė — senovės graikų grožio ir meilės deivė, meilės dievo Eroto

motina.

6 Perseionė — požemio karalystės valdovė, žemės derlingumo deivė. Spėjama

ją buvus Balkanų pusiasalio genčių deive, kurios kultas, graikams

užkariavus Balkanus, susiliejo su graikų derlingumo deivės Koros kultu.

7 Selenė — senovės graikų mėnulio deivė, beviltiškai įsimylėjusi jaunuolį

Endimioną.

8 Herodotas Halikarnasietis (avrę, II a. antroji pusė) — gnostiko Karpokrato Alek-

sandriečio sūnus, rašęs filosofinius traktatus, kuriuose dėstė savo tėvo

koncepciją.

2 Turimas galvoje Paulius, vienas iiš dvylikos apaštalų, esą gimęs tarp 5 ir

15 m., miręs apie 67 m.

3 Poncijus Pilotas (Pontius Pilatus) — Romos vietininkas (prokuratorius)

Jeruzalėje 26—36 m. e. m. Evangelijose pasakojama, jog jis nuteisęs mirti

Jėzų Kristų.

BAZILIDAS SIRAS

1 Įstatymu čia vadinama Penkiaknygė, arba Tora (žr. šios knygos p. 53).

2 Abrasaksas — tai skaičiaus 365 personiiikacija. Skaičių, kuriuos žymi šį

vardą sudarančios raidės, suma lygi 365 (a = l, P = 2, Q = 100, er = 200,’

5 = 60).

3 „Fedras“— Platono filosofinis dialogas apie meilę. Pavadintas Sokrato

draugo Fedro vardu.

;554

VALENTINAS EGIPTIETIS

1 Eonas — amžinumo personifikacija.

2 Čia bažnyčią reikėtų suprasti kaip žmonių bendruomenę.

3 Mozės įvestas įstatymas — tai jam dievo apreikšti pamokymai, kurie

išdėstyti Penkiaknygė j e.

* Penkiaknygė — tai pirmosios penkios Senojo testamento knygos (Pradžios,

Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto įstatymo), kurių autoriumi pagal

krikščioniškąją tradiciją laikomas žydų pranašas Mozė. Jose skelbiami

tariamai dievo Mozei apreikšti nurodymai, kaip atlikti religines apeigas,

aukojimus, bei religiniai įsakymai.

EVANGELIJA PAGAL TOMĄ

1 Šią evangeliją ištisai sudaro Jėzaus pamokymai (logijai). Kanoninėse

evangelijose pastuluojamos trys pagrindinės idėjos — apie dievo valdžią,

apie meilę dievui ir artimiesiems, apie nuodėmių atleidimą — Evangelijoje

pagal Tomą pakeičiamos mokymais apie vieningą dvasinį pradą, apie du būvius

ir apie savęs pažinimą kaip išsigelbėjimo sąlygą. Pats išsigelbėjimas čia

traktuojamas kaip ieškojimų kelias, ypatingas pažinimas, pasiekiamas per

ekstazę, o ne loginiu mąstymu. ŠŠioje evangelijoje akcentuojama ir žmonių

išrinktume idėja. Išsigelbėti, t. y. įveikti žemiškąjį gyvenimą ir patekti

į dangaus karalystę, esą gali tik nedaugelis — tie, kurie turi dvasinį

pradą. Tokios idėjos kaip tik ir sudaro gnosticizmo filosofijos pagrindą.

KLEMENSAS ALEKSANDRIETIS

1 Įstatymu čia vadinama Penkiaknygė, arba Tora (žr. šios knygos p. 53).

2 Logas (gr. Aoyog — žodis, mintis) — neįkūnytas dievo žodis.

3 Eristika (gr. egiati,xa) — ginčijimosi menas. Aristotelis eristiką

tapatino su sofistika.

4 Čia turimas galvoje apaštalas Paulius.

5 Sūnus — įkūnytas dievo žodis (logas), t. y. Kristus.

6 Menandras (MevccvSgog, apie 343 — apie 291 m. pr. m. e.)—senovės graikų

dramaturgas, naujosios antikinės komedijos kūrėjas. Čia cituojama iš jo

komedijos „Nukirptoji kasa“.

7 Abraomas — Biblijos (Senojo testamento) personažas, senovės žydų

patriarchas, garsėjęs nepaprastu atsidavimu dievui.

8 Tetraktija (TETQaxT«e) — skaičių ketveriukė (l, 2, 3, 4), kurių sumą 10

pitagoriečiai laikė tobulu skaičiumi, pasaulio pagrindu.

9 Epikūro sodas — šitaip buvo vadinama žymaus senovės graikų filosofo

materialisto Epikūro Samiečio (Ejujovgog, 341—270 m. pr. m. e.) įkurta

filosofijos mokykla, gyvavusi iki VI m. e. a.

10 Tai eilutės iš neišlikusios Menandro komedijos „Nekenčiantis moterų“.

H Čia Klemensas Aleksandrietis klysta: tai citata ne iš Sofoklio

(SocpoxVr|g, 496—406 m. pr. m. e.), bet iš Eschilo (AicrxvA,og, 525 ar 524—

456 ar 455 m. pr. m. e.) tragedijos „Aukotojos“.

12 Cituojama iš Euripido (Eugim&T|Sr 485 ar

480 — 406 m. pr. m. e.) ,

tragedijos „Orestas“.

13 Poliksenė — Euripido tragedijos ,,Hekabė“ veikėja. Pagal graikų

mitologiją, Poliksenė — paskutiniojo Trojos valdovo Priamo ir Hekabės

duktė, paaukota ant Achilo kapo. Cituojama iš Euripido tragedijos „Hekabė“,

555

14 Tai eilutė iš senovės graikų poeto Heziodo (v, apie 490 — 430 m. pr. m. e.) — senovės graikų

filosofas, Elėjos mokyklos atstovas, pagarsėjęs loginiais paradoksais,

kuriuose neigimo forma buvo keliami reikšmingi dialektiniai judėjimo

supratimo klausimai.

557

3 Antistenas Atėnietis (AvTia